SUDARYTOJO PRATARMĖ
1972 m., iš dviejų dešimtmečių paskaitų rengdamas knygą „Mitai, kuriais gyvename“, Josephas Campbellas sakė patyręs nušvitimą:
Apie save maniau, kad per tą laiką augau, keitėsi mano idėjos, taip pat dariau pažangą. Bet, kai sudėjau tuos tekstus krūvon, jie visi iš esmės skelbė tą patį – kelis dešimtmečius. Sužinojau kai ką apie tai, kas mane jaudino. Nelabai aiškiai įsivaizdavau, kas tai yra, kol neatpažinau tų tęstinumų, persmelkusių visą knygą. Dvidešimt ketveri metai – gana ilgas laikotarpis. Per tą laiką daug visko nutiko. O aš vis vapu apie tą patį.1
Sudarant šią knygą, paremtą daugiau kaip tuzinu Campbello paskaitų, interviu ir seminarų nuo 1962 iki 1983 m., mano įspūdis buvo labai panašus.
Atrinkau šias paskaitas, nes jos žymi, kaip Campbellas tyrinėjo idėją, kad mitologija yra priemonė individo psichologiniam augimui skatinti ir suprasti, – tai jis vadino ketvirtąja, arba psichologine, mito funkcija. Pirmiausia maniau pateikti tam tikrą istorinę Campbello minčių šia tema apžvalgą.
Tačiau supratau, kad idėjos, kurias jis dėstė pabaigoje laikotarpio, kai užbaigė paskaitas Cooper Union ir milžinišką seriją „Masks of God“, iš tikrųjų puikiai derėjo su idėjomis, kurias jis ir toliau tyrinėjo savo gyvenimo pabaigoje, nors ir neformalesnėje, intymesnėje aplinkoje, kaip seminarai Esaleno institu-
te, kur jis kasmet švęsdavo gimtadienį. Vietomis jo mąstymas prasiplėtė, pavyzdžiui, jis nujautė LSD kaip būdo atrakinti mitinius kolektyvinės pasąmonės vaizdinius galimybes ir pavojus, tačiau bendra tezė liko ta pati. Jam atrodė, kad mitas siūlo asmens augimo ir transformacijos schemą ir kad suprantant, kaip mitai ir simboliai veikia individo sąmonę, galima gyventi darnoje su savo prigimtimi – žengti taku į laimę.
Dėl lėtos jo minčių plėtotės sudaryti šį tomą buvo ir daug lengviau, ir daug sunkiau negu ankstesnius „Josepho Campbello rinktinių raštų“ serijos tomus, prie kurių dirbau. „Sake & Satori: Asian Journals – Japan“ paremta vienu esminiu šaltiniu, leidusiu man sutelkti dėmesį į tai, kad Campbellas gerai papasakotų savo istoriją. „Myths of Light: Eastern Metaphors of the Eternal“ paremta daugeliu paskaitų ir neskelbtų tekstų, apimančių trisdešimt metų, per kuriuos Campbellas mąstė apie Indijos ir Rytų Azijos religiją, bet kai išskirsčiau temas taip, kad būtų patogiausia tyrinėti transcendentinio dieviškumo idėją, kiekvienas skyrius gana švariai sukrito į vietas, po paskaitą kiekviename.
Pirmoji šio tomo dalis „Žmogus ir mitas“ peržvelgia istorinę mito kaip ne visuomenių, bet individų augimo priemonės raidą. Ši dalis taip pat sudaryta panašiai – iš įvairių paskaitų; svarbiausia mano užduotis buvo pateikti jas taip, kad neliktų jokio pertekliaus, tad, pavyzdžiui, skaitytojui netektų keturiskart iš eilės kartotis keturių mitologijos funkcijų.
Tačiau antroji dalis „Gyvieji mitai“ skirta fundamentaliajai mito psichologijai ir sudaryta iš pranešimų, skaitytų beveik dešimtmetį, kurie visi vadinosi „Living Your Personal Myth“ (pats Campbellas niekada nebuvo iki galo patenkintas šiuo pavadinimu). Kartais tai būdavo valandos trukmės paskaita, kartais – savaitės seminaras. Kiekvienu atveju aptariamos temos siejamos panašios prieigos, tačiau pateiktos skirtinga tvarka,
Sudarytojo pratarmė
pabrėžiant skirtingus dalykus priklausomai nuo Campbello auditorijos, tuomečių aktualijų ir jo paties minčių raidos. Dėl to sudurstyti nuoseklią, bet išsamią jo idėjų apžvalgą buvo sunkiau negu paprastai.
Trečioji dalis, pavadinta „Herojaus kelionė“, tyrinėja pagrindinę prielaidą, Campbello pasiūlytą garsiausiame veikale „Herojus su tūkstančiu veidų“, kaip priemonę peržvelgti savo gyvenimą. Joje kilo dar vienas iššūkis. Didžioji dalis šios medžiagos imta iš 1983 metais visą mėnesį trukusio seminaro trijų dienų atkarpos. Kadangi visas seminaras vyko labai laisvai, leidžiantis į plačias diskusijas, jo struktūra buvo labai beformė. Aptikti pasakojimo giją, neprimetant tezės ir nesutraukiant apžvalgos taip, kad ji pasidarytų nebesuprantama, buvo ne tai, kad nelengva. Tikriausiai tai buvo pati sunkiausia, nuolankumo reikalaujanti patirtis.
Vienas iš malonumų skaitant – ir redaguojant – Josepho Campbello veikalus yra tai, kad jo protas tarsi Indros brangakmenių tinklas pina vieną žvilgantį minties brangakmenį su kitu, visada aptikdamas juos siejančią giją. Kaip rašiau „Myths of Light“ įžangoje, nuostabūs šio tomo minties šuoliai priskirtini Campbellui. Bet kokios logikos spragos – vien mano kaltė.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad mano indėlis, parengiant šią knygą, yra tik vienas iš daugelio. Už nenuilstamą darbą norėčiau padėkoti JCF prezidentui Robertui Walteriui, kuris ne tik septyniolika metų po Campbello mirties saugo jo palikimą, ne tik vadovauja mažai, bet klestinčiai ne pelno siekiančiai organizacijai, kurios dėka Campbello darbas tęsiamas, bet taip pat, remdamasis savo patirtimi kaip Campbello draugas ir redaktorius, padėjo man pertikrinti dėžes įrašų ir garso juostelių, ieškant šiai knygai tinkamiausios medžiagos.
Taip pat norėčiau padėkoti nepaliaujamai triūsiančiam Jasonui Gardneriui iš „New World Library“, kuris tapo mūsų part-
neriu, leidžiant šią nuostabią ir vis pildomą seriją, ir Mike’ui
Ashby’iui, kuris nė nemirkteli, išvydęs sanskritą, japonų kalbą ar „Finegano šermenis“.
Taip pat norėčiau padėkoti Sierrai Millman ir Shaunai Shames, gabioms jaunuolėms, apie kurias ateityje dar išgirsite ir kurios iššifravo dalį šio veikalo tekstų. Panelė Millman taip pat prisidėjo kaip pirmosios dalies „Žmogus ir mitas“ viena iš pirmųjų korektorių.
Galiausiai norėčiau padėkoti savo žmonai Maurai Vaughn, su kuria žengiu taku ir dėl kurios taku žengti verta.
Davidas Kudleris 2004 m. liepos 16 d.
ĮŽANGA
Neseniai kalbėjau grupei Esaleno institute Kalifornijoje. Dauguma klausytojų buvo moterys, ir jas labai domino klausimas, ar klasikiniuose mituose galima rasti modelių moterims, šiuolaikiniame gyvenime siekiančioms tarnauti kareivėmis, vadybininkėmis ir panašiai, – ne, negalima. Tad kilo klausimas, ar mitinės figūros apskritai turėtų būti laikomos modeliais.
Sakyčiau, kad nesvarbu, turėtų ar neturėtų, bet tipiškai visuomenės mitai tai visuomenei tam tikru laiku modelių tikrai suteikia. Mito vaizdinys rodo, kaip kosminė energija manifestuoja laike, o laikui einant tie manifestacijos modusai kinta.
Kaip joms paaiškinau, dievai reprezentuoja globėjų galias, palaikančias jus veiklos srityje. O kontempliuodamos dievybes įgaunate savotiškos sutvirtinančios jėgos, kuri jus tarsi įvesdina į vaidmenį, reprezentuojamą konkrečios dievybės. Yra dievybių, globojančių žemdirbystę, karą ir taip toliau. Klasikinėje tradicijoje nėra dievybės, globojančios moteris verslo, veiksmo, karybos ir panašiose srityse. Atėnė yra karių globėja, o ne pati karė. Nors Artemidė galėjo būti medžiotoja, ji reprezentuoja transformuojančią deivės, gamtos galią, o ne veiksmą socialinėje sferoje. Ko gi verslininkei mokytis iš Artemidės?
Kai turime mito vaizdinį, jis, patvirtintas dešimtmečių, šimtmečių ar tūkstantmečių patirties, einant tuo keliu, ir tampa modeliu. Nelengva susikurti gyvenimą, visai jokio modelio neturint. Nežinau, kaip yra dabar, šią minutę, kai gyvenime at-
sivėrė tiek daug naujų galimybių. Bet iš mano patirties akivaizdu, kad modelis suteikia idėją, kuria kryptimi eiti ir kaip elgtis su pasitaikančiomis problemomis bei galimybėmis.
Mitas – ne tas pats, kas istorija; mitai nėra įkvepiantys pasakojimai apie žmones, nugyvenusius įsimintiną gyvenimą. Ne, mitų santykis su dabartimi transcendentinis. Liaudies herojus – kas kita negu biografijos subjektas, net jeigu kadaise herojus buvo tikras žmogus – Johnas Henry ar George’as Washingtonas. Liaudies herojus reprezentuoja transformuojančią mito savybę. Kai mito tradicija žodinė, ji nuolat atnaujinama. Amerikos indėnų pasakose važinėjama dviračiais, pasirodo Vašingtono Kapitolijaus kupolo pavidalas. Viskas tuojau pat įtraukiama į mitologiją. Mūsų – užrašytų tekstų ir spausdinto žodžio – visuomenėje poetui tenka funkcija įžvelgti supančių faktų gyvybinę vertę ir juos tarsi sudievinti, suteikti vaizdinius, kasdienybę susiejančius su amžinybe. Žinoma, kai pats mėgini susisieti su transcendencija, vaizdinių nereikia. Galima žengti dzeno keliu ir mitus visai pamiršti.
Bet aš kalbu apie mitinį kelią. O mitas suteikia lauką, kuriame gali rasti savo vietą. Tokia yra mandalos, šventojo rato prasmė, ar būtum Tibeto vienuolis, ar jungiškosios psichoanalizės pacientas. Simboliai dėstomi ratu, o tavo vieta – centre. Žinoma, labirintas yra sumaišyta mandala, kurioje nežinai, kur esi. Toks yra pasaulis žmonėms, kurie neturi mitologijos. Tai labirintas.
Jie braunasi per jį taip, tarsi niekas anksčiau nebūtų čia lankęsis.
Pastaruoju metu susipažinau su puikaus Vokietijos psichiatro grafo Karlfriedo Dürckheimo (nepainioti su prancūzų sociologu Émile’iu Durkheimu) veikalais. Šis psichiatras glaustai įvardijo pačią sveikatos – psichologinės ir fizinės –problemą su nuoroda į mitą, tęsdamas Carlo Gustavo Jungo ir Ericho Neumanno darbą.3 Mumyse, sako Dürckheimas, tveria gyvybės išmintis. Visi esame mistinės galios manifestacijos:
gyvybės galios, suformavusios visa, kas gyva, suformavusios ir mus motinos įsčiose. Ir tokia išmintis tveria mumyse, ji reprezentuoja šios galios jėgą, šią energiją, išsiliejusią į laiko ir erdvės lauką. Bet ta energija transcendentinė. Tai energija, kylanti iš srities anapus mūsų pažinimo galių. Ir toji energija supančiojama kiekviename iš mūsų – šiame kūne – tam tikro įsipareigojimo. Protas, kuris mąsto, akys, kurios regi, gali taip įsitraukti
į koncepcijas ir vietines, laikinas užduotis, kad susipančiojame ir neleidžiame šiai energijai tekėti kiaurai savęs. Tuomet ir susergame. Energija blokuojama, ir mes išstumiami iš centro; tokia idėja labai primena tradicinės kinų ir indų medicinos prielaidas. Tad psichologinis uždavinys, būdas neužsiblokuoti, yra pasidaryti – štai ta frazė – perregimam transcendencijai. Paprasčiausiai.
Mitai mus kreipia anapus fenomenų lauko į transcendenciją. Mitinė figūra yra tarsi skriestuvas, kuriuo mokykloje braižydavote apskritimus ir lankus, viena jo koja – laiko lauke, o kita – amžinybėje. Dievo atvaizdas gali priminti žmogaus ar gyvūno pavidalą, bet jo nuoroda tai transcenduoja.
Kai judančią, metaforinę skriestuvo koją paversi konkrečia nuoroda – faktu, bus ne mitas, o vien alegorija. Mitas kreipia anapus savęs į tai, kas neapibūdinama, o alegorija – vien pasakojimas ar vaizdinys, perduodantis praktinį pamokymą. Joyce’as tai vadino netikru menu.4 Jei mitinio vaizdinio nuoroda yra į faktą ar koncepciją, tai – alegorinė figūra. Mitinės figūros viena koja transcendencijoje. O viena iš religinių idėjų išpopuliarėjimo problemų yra tai, kad dievas tampa galutiniu faktu ir nebėra perregimas transcendencijai. Tai turi galvoje Laodzi, pirmajame „Daodedzing“ aforizme sakydamas: „Dao, išsakytas žodžiais, nebebūtų begalinis Dao.“5
Jei tavo dievas perregimas transcendencijai, nesvarbu, koks jo vardas.
Kai tavo modelis – dievybė, tavo gyvenimas pasidaro perregimas transcendencijai, jei tik realizuoji to dievo įkvėpimą. Tai reiškia, kad pasaulyje gyvename ne dėl sėkmės ar laimėjimų, bet dėl transcendencijos, leisdami energijai plūsti.
Žinoma, norėdamas pasiekti transasmeninį lygį, turi pereiti asmeninį; čia reikalingos abi savybės. Devyniolikto amžiaus vokiečių etnologas Adolfas Bastianas kalbėjo, kad kiekvienas mitas turi du elementus: elementarųjį ir vietinį. Turi pereiti per savo tradiciją – vietinę, – kad pasiektum transcendentinį, arba elementarųjį, lygmenį, kaip ir santykius su Dievu turi palaikyti ir asmeninius, ir transasmeninius.
Pirmykštėse visuomenėse gyvuoju laidininku tarp vietinio ir transcendentinio elemento būna šamanas. Šamanas yra tas, kuris pats patyrė psichologinį suskilimą ir po jo atsigavo. Jaunas, prie paauglystės artėjantis berniukas ar mergaitė arba patiria viziją, arba išgirsta giesmę. Ši vizija ar giesmė prilygsta pašaukimui. Žmogų apima drebulys, neurotiška liga. Iš tikrųjų tai – savotiškas psichozės priepuolis, ir šeima, gyvenanti tradicijoje, kuri tokius dalykus išmano, pakviečia šamaną, kad jaunuolį ar jaunuolę išmokytų disciplinų, išvesiančių iš šios dilemos. Tos disciplinos yra tam tikri psichologiniai ritualai, vėl suvienijantys su visuomene individą, giedantį savo giesmę.
Žinoma, šis individas, nusileidęs į pasąmonės gelmes, ten aptinka visos visuomenės pasąmonę. Tokios tautos ribojamos siauro horizonto, ir jų psichologinių problemų sistema ribota. Tad šamanas tampa mitinės tradicijos mokytoju ir saugotoju, bet lieka izoliuotas, jo bijoma; tai labai pavojinga padėtis.
Vyresnis žmogus kai kuriose visuomenėse gali panorėti tapti šamanu, todėl tuomet turi patirti tam tikrų vargų, kad įgytų galių, kurių pirmykštis šamanas įgyja automatiškai. Šiaurės rytų
Sibire ir daug kur Šiaurės ir Pietų Amerikoje šamano pašau-
kimas reiškia transvestito gyvenimą. Tai yra žmogus turi gyventi kaip priešingos lyties. Tai reiškia, kad žmogus peržengia savo pirmykštės lyties galias, tad moterys gyvena kaip vyrai, o vyrai – kaip moterys. Tokie transvestitai šamanai atlieka labai svarbų vaidmenį Pietvakarių indėnų – hopių, pueblų, navahų ir apačių – mitologijoje, taip pat tarp sijų ir daugelio kitų.
Pirmieji tokį lyčių susikeitimą pastebėjo Waldemaras Bogoras ir Waldemaras Jochelsonas tarp Sibiro Kamčiatkos pusiasalio čiukčių.6 Jiedu paliudijo visą spektrą reakcijų į šį reiškinį. Kai kurie jaunuoliai, išgirdę pašaukimą tapti, kaip jie vadina, „minkštuoju vyru“, taip gėdijosi ir žiūrėjo į tai taip neigiamai, kad nusižudė. Jei šamanas neatsiliepia į pašaukimą, jo psichologinis laivas sudūžta ir subyra į gabalus. Tai labai gilus psichologinis kvietimas.
Neseniai skaičiau apie moterį, užaugusią Vakarų Virdžinijos kalnakasių mieste. Būdama maža, ji išėjo pasivaikščioti į mišką ir išgirdo nuostabią muziką. Ir nežinojo, ką su tuo daryti, todėl nieko nedarė. Praėjo daug metų, ir, peržengusi šešiasdešimtmetį, ji atėjo pas psichiatrą, jausdamasi, kad praleido gyvenimą veltui. Giliuose, hipnotiniuose prisiminimuose vėl iškilo ta giesmė.7 Žinoma, ją pažinsite: tai šamano giesmė.
Susitelkę į tą giesmę, tą vizijos vaizdinį, šamanai pasiekia savo centrą. Jie neša sau ramybę, giedodami giesmes ir atlikdami apeigas. Pačiame Pietų Amerikos smaigalyje, Ugnies Žemėje, gyvena kone primityviausios Amerikos žemyno gentys –onai ir jaganai. Dvidešimto amžiaus pradžios tėvas Alberto de Agostini, kunigas ir mokslininkas, kurį laiką gyveno tarp jų ir perteikė beveik viską, ką žinome apie jų mitologiją. Jis pasakoja, kad naktį nubudęs girdėdavo, kaip vietos šamanas visą naktį vienas muša būgną ir gieda – laikosi savo galios.8
Idėja, kad laikytis galios galima per sapno mitą, rodo, kaip apskritai mitai veikia. Jei tai gyva mitologija, tokia, kuri orga-
niškai aktuali tuomečiam žmonių gyvenimui, mitų kartojimas ir atliekamos apeigos leidžia pasiekti savo centrą. Ritualai yra tiesiog suvaidinti mitai; dalyvaudami apeigose, tiesiogiai dalyvaujate mite.
Šiandien navahų pasaulyje, kur kyla daug neurozės, nes ši karių tauta gyvena rezervate, o ne laikosi tradicinio gyvenimo būdo, gydyti taikomi piešimo smėlyje ritualai – vien kartojant ir kartojant mitą. Šitaip pasidarai perregimas transcendencijai.
Taip veikia mitas.
Kiek esu patyręs šiuose reikaluose, geriausias mokymas visada ateina iš Indijos. Kai artinosi mano penkiasdešimtmetis ir buvau pusę gyvenimo praleidęs, tyrinėdamas ir dėstydamas mitologiją, pagaliau paklausiau savęs: kaip visa tai sujungti krūvon? Na, pagalvojau, vienoje vietoje mitas dominuoja amžių amžiais, ir ne tik dominuoja, bet yra verčiamas į idėjas, tad apie tai galima pasiskaityti; tūkstančius metų rašomi komentarai ir diskutuojama. Nesi priverstas vien pasiimti, ką sugebi, iš tiesioginio estetinio pasitenkinimo.
Tad nukeliavau į Indiją, ir staiga viskas pasidarė aišku.9 Supratau, kad geriausiai šiais klausimais mąstau, daugiausia remdamasis tuo, ko išmokau ten.
Iš Vedų tradicijos kyla doktrina, padėjusi man suprasti mitais srūvančios energijos prigimtį. „Taitiryja upanišadoje“ pasakojama apie penkis luobus, dengiančius ātman, tai yra individo dvasinį pagrindą ar grūdą.
Pirmasis luobas vadinamas anamaja koša, maistiniu luobu. Tai – jūsų kūnas, maistinis, jis ir po mirties virsiantis maistu. Juo mis kirminai, grifai, hienos arba ugnis. Tai – mūsų fizinio kūno luobas: maistinis luobas.
Antrasis luobas vadinamas kvėpavimo luobu, pranamaja koša. Kvėpavimas oksiduoja maistą; kvėpavimas paverčia jį gyvybe. Tai šis dalykas, šis kūnas: degantis maistas.
PASAULIS ŽMONĖMS, KURIE NETURI MITOLOGIJOS, –TAI LABIRINTAS. JIE BRAUNASI PER JĮ TAIP, TARSI NIEKAS ANKSČIAU NEBŪTŲ
JOSEPH CAMPBELL (Džozefas Kambelas, 1904–1987) –daugiau nei 20 knygų parašęs JAV mokslininkas, lektorius, laikomas vienu įtakingiausių lyginamosios mitologijos specialistų pasaulyje. Kultinį jo veikalą „Herojus su tūkstančiu veidų“ žurnalas „Time“ įtraukė į 100 reikšmingiausių XX a. negrožinių knygų sąrašą. Lietuvių kalba taip pat išleistos jo knygos „Mitai, kuriais gyvename“ ir „Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys“.
Mitai palaiko pasaulio tvarką, diktuoja amžinuosius gyvenimo modelius, tačiau kartu jie veikia ir daug asmeniškesniu lygmeniu. Knygoje „Keliai į laimę. Kaip mitai padeda mums keistis“ J. Campbellas tyrinėja psichologinę mitų funkciją – atskleidžia, kaip per mitinius pasakojimus galime geriau suprasti save ir imtis reikiamų pokyčių, kad įprasmintume savo būtį.
Pasak J. Campbello, mitai veda žmogų per skirtingus gyvenimo etapus: gimimą, brandą, senatvę ir mirtį. Jie moko pažinti savo prigimtį ir įveikti kasdienybėje iškylančias kliūtis. Pasitelkdamas įvairių tautų senuosius pasakojimus, J. Campbellas parodo, ką mitai mums sako apie vidinį augimą ir laimės paieškas. Ši knyga – tai kvietimas pažvelgti į mitus kaip į kelrodį, kuris padės susiorientuoti asmeninėje gyvenimo kelionėje.
„Įspūdingos J. Campbello mitologinės žinios puikiai atliepia prasmės ir įkvėpimo ieškančių žmonių poreikius šiandien.“ Publishers Weekly
ISBN 978-609-466-838-8 9 786094
