Ką veikti muziejuje by knygos.lt

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

meno istorijos, interpretacijos ir patarimai

ką veikti muziejuje

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

ką veikti muziejuje

meno istorijos, interpretacijos ir patarimai

Vilnius 2024

Projektą iš dalies finansuoja

Lietuvos kultūros taryba

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-850-0

Wallace’o kolekcijos muziejus, Londonas

kodėl muziejai

Iš muziejų istorijos

Muziejai – už ir prieš

Išsirinkti muziejų

Susipažinti su muziejaus biografija

lietuviškam praktiškumui

Susipažinti su kolekcijomis

Paskutinė gyvenimo meilė

Meno užuovėja

ką matyti

Dydis

Spalvos

Kompozicija

Pažįstamų ratas meno muziejuje

Žanrai

Natiurmortas

Ramybė ant stalo

Paveikslas kaip testamentas

Detektyvinė istorija

Peizažas

Du žvilgsniai

Niūroka viltis

Portretas

Neperprantamos vedybos

Figūrinė

kodėl muziejai

Anksčiau maniau, kad

į muziejus žmones verta

vilioti visais įmanomais

būdais, o paskui jau jie ten susigaudys patys.

Dabar manau, kad jei nėra nuotaikos ar laiko, jei nežinai, ką tame muziejuje norisi pamatyti, ir eini tik todėl, kad „reikia“, – neverta.

Neiti į meno muziejus nėra

jokia nuodėmė. Eiti į juos turėtų būti malonumas.

Wiertzo muziejus, Briuselis

2022 metais vienas olandas restorano šefas nuėjo į Amsterdame esantį Vincento van Gogho muziejų. Ten jis ilgam sustojo prie paveikslo Raudonieji kopūstai ir svogūnai (1887), kuris vaizdavo, kaip jau turbūt supratote, raudonuosius kopūstus ir svogūnus. „Bet ar tikrai čia svogūnai?“ – vis negalėjo nurimti muziejaus lankytojas. Šie jam pernelyg priminė česnakus. Grįžęs namo jis ėmėsi darbo: surinko daugiau van Gogho nutapytų svogūnų ir česnakų pavyzdžių, parengė prezentaciją, paskui įtikino muziejų.

Kitais metais paveikslas jau oficialiai buvo pavadintas Raudonieji kopūstai ir česnakai. Mums tai – visai nesvarbi ir nieko iš esmės nekeičianti, nebent šypseną kelianti istorija. Tačiau galime tik įsivaizduoti, koks įsimintinas tam muziejaus lankytojui tai buvo nuotykis. Jam paminėti jis sukūrė paveikslo įkvėptą patiekalą iš troškintų raudonųjų kopūstų su rūkytų česnakų kremu bei melisų, peletrūnų ir absento užpilu ir išdidžiai jį siūlo savo restorano svečiams.

Taigi, ką veikti meno muziejuje? Įdėmiai žiūrėti, netingėti galvoti ir nebijoti tai daryti savaip.

Sakoma, protingas žmogus bet kuriame muziejuje ras ką nors įdomaus. Man ne visada pavyksta. Būna, nueinu

alkana ar pavargusi arba tik peržengusi slenkstį suirztu dėl kokio perteklinio reikalavimo ar akibrokšto su darbuotoju. Tuomet muziejaus salėse tik tyliai urzgiu šniukštinėdama priekabių, o jų galima rasti visur ir visada. Kartais muziejui turiu labai mažai laiko, todėl neleidžiu sau stabčioti prie sudominusių neva nereikšmingų dalykų, lekiu per sales tikrindama „hitus“ ir galiausiai lieku ir be malonumo, ir be naujų žinių. Yra pasitaikę taip fiziškai bei emociškai nuvargti tarp visų tų šimtų paveikslų, kad labiausiai norėjosi verkti iš vienišumo ir beprasmybės. Žinau, nėra lengva tuose meno muziejuose. Bet taip pat žinau, kad truputį pasistengus galima gerokai sumažinti tokių nesėkmių. Esu tuo tikra. Tik bėda ta, kad vieno visiems tinkamo recepto nėra.

Taigi, ši knyga – ne autoritetinga menotyros studija ir ne vadovėlis, kuriame brėžiamos aiškios chronologinės ir stilistinės linijos ir pateikiamos galutinės formulės, kaip matyti ir suprasti meną. Jūsų rankose – mano pačios per ilgą laiką žiūrint, skaitant, klausantis ir pasakojant apie meną sukaupti įspūdžiai bei subjektyvūs pasiūlymai, į ką kreipti dėmesį. Į šiuos puslapius kaip į aksomu muštą įrankių dėžutę sudėjau savas ir svetimas patirtis, atradimus ir žaidimus meno muziejuose. Vieni įrankiai jums patiks ir bus išmėginti iš karto, kitus atidėsite ateičiai, treti nepasirodys vertingi, tačiau galbūt netikėtai kada nors

pravers. Svarbu tik prisiminti, kad vien turėti įrankių nepakanka – reikia jais naudotis.

Meno muziejus rinkausi kaip stabiliausias, laiko patikrintas, turinčias nuolatines ekspozicijas meno erdves, kuriose turbūt lengviausia pradėti jaukintis meną ir save kaip meno žiūrovą. Tai bus ir valstybiniai, ir privatūs, brangias, per šimtus metų sukauptas kolekcijas rodantys ir rečiau turistų lankomi maži muziejai, taip pat nedidelėms asmeninėms kolekcijoms skirti ir atskirų menininkų memorialiniai muziejai. Nuolat kintančias parodų erdves, bienales, trienales bei šiuolaikinio meno galerijas šį kartą aplenksime, nors esminiai jų lankymo principai irgi tie patys. Taigi, muziejai.

Meno muziejus – tai nuotykis. Įeini pro duris iš miesto gatvės ar parko alėjos ir patenki į mažą uždarą pasaulį, turintį savą tvarką ir nuotaiką. Tai poezija, veikianti visus pojūčius. Čia gali netikėtai įsimylėti. Gali sutikti save. Nugvelbti kokią gerą idėją. Kartais net pasijusti, tarsi į tave nuo sienos pažvelgė Dievas, kartais – tavo baimė. Ar įmanoma pereiti visą muziejų ir nepagauti nei naujų minčių, nei pojūčių? Žinoma! Nuobodulys ar abejingumas žiūrint į vis kitaip ištapytus įvairių dydžių stačiakampius nėra jau toks retas ar nesuprantamas. O mums vis kartoja, kad į muziejus eiti reikia. Apsidairai populiaresniame meno muziejuje – tuntai žmonių, lakstančių nuo vieno eksponato prie kito. Arba karštligiškai spaudinėjančių audiogido mygtukus. Arba jie tiesiog eina palei menu nukabinėtas

sienas lyg kankinystę vienodai laiko skirdami kiekvienam eksponatui. Nes reikia! Anksčiau maniau, kad į muziejus

žmones verta vilioti visais įmanomais būdais, o paskui jau jie ten susigaudys patys. Dabar manau, kad jei nėra nuotaikos ar laiko, jei nežinai, ką tame muziejuje norisi pamatyti, ir eini tik todėl, kad „reikia“, – neverta. Neiti į meno muziejus nėra jokia nuodėmė. Eiti į juos turėtų būti malonumas. Šypsenos, grožis, nauji atradimai, įdomumas, bendravimo džiaugsmas, intelekto ir empatijos mankšta. Tik, deja, be pastangų nieko doro neatsiranda, taip pat ir malonumo. Gera žinia, kad tos pastangos nėra pernelyg sunkios, tai gali būti netgi žaidimas. Muziejuose, kaip ir gyvenime, verta šiek tiek pasistengti, kad susikurtum malonų nuotykį, nes niekas kitas už mus to nepadarys.

Sero Johno Soane’o muziejus, Londonas >

Ši knyga – lengvas ir intriguojantis pokalbis apie meną su tais, kurie nori jį pažinti. Rašydama galvojau apie žmones, prisibijančius drąsiai žengti į muziejų arba nežinančius, ko iš tų muziejų tikėtis. Knygoje pinasi pasakojimai apie Lietuvos ir Europos menininkus bei muziejus, įdomios istorijos, netikėtos interpretacijos ir praktiniai patarimai.

Tai tikrai nėra autoritetinga menotyros studija ar kavos stalelio puošmena, veikiau – tarsi kelionė į Paryžių, kad ir įsivaizduojama.

Tris knygos dalis – Ką planuoti, Ką veikti, Ką matyti –galite skaityti nuosekliai arba fragmentiškai, rinktis jums įdomiausias temas. Galite pritarti arba ginčytis – kaip ir dera įdomiuose pokalbiuose. Knygoje pateikiami patarimai, siūlomi žaidimai ir gvildenamos dilemos padės rasti raktą į naujas meno erdves, galų gale – atskirti asilą nuo Pegaso ir nenuobodžiauti muziejuje.

Aistė Paulina Virbickaitė