Michael Scott
Magas nemirtingojo nikolo flamelio paslaptys
R omana s
Iš anglų kalbos vertė rasa krulikauskienė
„Mirštu. Perenelė – taip pat. Užkeikimas, dėl kurio mudu gyvavome šešis šimtus metų, nebeveikia, tad kiekvieną dieną pasenstame metais. Galėčiau atnaujinti nemirtingumo užkeikimą, tačiau tam turiu atgauti Kodeksą, Abraomo knygą. Be šios knygos mudu su Perenele neišgyvensime nė mėnesio. Tačiau per mėnesį dar daug ką galima nuveikti. Džonas Di ir jam padedantys Tamsos tarnai paslėpė Kodeksą, o mano brangiąją Perenelę laiko įkalinę. Nenaudėliai žino, kad mūsų dienos suskaičiuotos. Tačiau kai kas neduoda ramybės ir Tamsos tarnams. Di taip ir neatgavo visos Abraomo knygos. Paskutiniuosius du lapus turiu aš. Be to, mūsų priešai jau turėjo progų įsitikinti, kad Sofi ir Džošas Niumenai yra tie patys senoviniuose tekstuose aprašomi dvyniai – sidabrinės ir auksinės auros apsupti brolis ir sesuo, turintys galią sunaikinti pasaulį arba išgelbėti jį. Merginos galias pavyko sužadinti ir šiek tiek pamokyti ją magijos pagrindų, deja, brolio – dar ne. Šiuo metu mes Paryžiuje, mano gimtajame mieste, kur pirmą kartą paėmiau į rankas Kodeksą, kur ilgą laiką praleidau bandydamas suprasti šioje knygoje slypinčią išmintį. Iš Kodekso sužinojau, kas yra vyresniųjų rasė, atskleidžiau filosofinio akmens ir pagaliau nemirtingumo paslaptis. Myliu šį miestą. Jis toks slėpiningas... Paryžiuje apsistoję daugybė nemirtingųjų ir vyresniųjų. Čia tikrai rasime, kas galėtų sužadinti Džošo galias ir toliau mokyti Sofi.
6
M i c h a e l s c ot t
Privalau rasti. Mūsų visų labui, kad žmonija neišnyktų nuo Žemės paviršiaus.“
Iš Nikolo Flamelio, alchemiko, dienoraščio. Įrašas darytas birželio 2 d., šeštadienį, Paryžiuje, mieste, kuriame prabėgo mano jaunystė.
Birželio 2-oji, šeštadienis
Pirmas skyrius
Labdaros aukcionas prasidėjo gerokai po vidurnakčio, kai jau buvo pasibaigę iškilmingi pietūs. Laikrodžio rodyklėms beveik priartėjus prie ketvirtos valandos ryto, aukcionas buvo besibaigiąs. Už aukciono vedėjo – žinomo aktoriaus, daugelį metų ekranuose vaidinusio Džeimsą Bondą – nugaros esanti skaitmeninė švieslentė rodė, kad aukciono apyvarta siekia daugiau nei vieną milijoną eurų. – Du šimtai dešimtuoju numeriu pažymėtas daiktas. Dvi devynioliktojo amžiaus pradžios japoniškos kabukio kaukės. Salę užpildžiusioje minioje nusirito susižavėjimo šūksniai. Inkrustuotos nefrito akmenimis kaukės aukcione buvo aukštai vertinamos ir tikėtasi, jog jų kaina šoktelės iki pusės milijono eurų. Salės gale stovėjęs aukštas lieknas vyras papurusiais trumpai kirptais sniego baltumo plaukais buvo pasiruošęs sumokėti dukart tiek. Nikolas Makiavelis stovėjo atokiau nuo minios. Rankas laikė sudėjęs ant krūtinės, tačiau atsargiai, kad nesuglamžytų Savile Row auksarankių meistrų siuvinėto juodo šilko smokingo. Pilkomis ir šaltomis kaip akmuo akimis sekė kitus aukciono dalyvius – analizavo ir vertino jų galimybes. Nutarė, kad saugotis reikia tik penkių. Du jų buvo privatūs kolekcininkai, kaip ir jis, vienas – ne
10
M i c h a e l s c ot t
itin svarbus kilmingasis iš Europos, kažkada buvęs žinomas Amerikos kino aktorius, ir dar antikvarinių daiktų prekeivis iš Kanados. Kiti atrodė pavargę, išleidę visus pinigus arba visai nenusiteikę varžytis dėl kaukių, keliančių šiokį tokį nejaukumą. Makiaveliui patiko visokios kaukės. Rinko jas gana ilgą laiką. Šių dviejų kaukių žūtbūt reikėjo, kad būtų užbaigta japoniškų teatro kostiumų kolekcija. Tos kabukio kaukės paskutinį kartą aukcione buvo pasirodžiusios 1898 metais Vienoje, tada teko atiduoti jas princui Romanovui. Makiavelis kantriai laukė, kol išmuš jo valanda – mirus princui ir visiems jo palikuonims, kaukės vėl buvo parduodamos. Nikolas nė neabejojo, kad šįkart jam pavyks nusipirkti. Labai gera būti nemirtingam. – Pradinė kaina... manyčiau, šimtas tūkstančių eurų? Makiavelis sugavo klausiamą aukciono vedėjo žvilgsnį ir linktelėjo. Šis tik to ir telaukęs taip pat linktelėjo ir sušuko: – Taigi šimtas tūkstančių eurų. Ponas Makiavelis – vienas dosniausių mūsų labdaros aukciono rėmėjų ir pagalbininkų. Šen bei ten nuaidėjo plojimai, o keli aukciono dalyviai atsisukę pasveikino Nikolą kilstelėdami taures. Makiavelis atsakė mandagiai šypsodamasis. – Gal kas nors pasiryš kelti kainą iki šimto dešimties tūkstančių eurų? – paklausė vedėjas. Vienas privatus kolekcininkas neskubėdamas kilstelėjo ranką. – Šimtas dvidešimt? – vedėjas pažvelgė į Makiavelį, o tas tuojau linktelėjo. Per tris minutes statymai vienas po kito didėjo ir kaina pakilo iki dviejų šimtų penkiasdešimties tūkstančių eurų. Liko tik trys rimti varžovai: Makiavelis, amerikietis aktorius ir prekeivis iš Kanados.
Magas
11
Plonas Nikolo lūpas iškreipė retai tepasirodanti šypsenėlė – jam bus atlyginta už kantrybę ir kaukės pagaliau taps jo nuosavybe. Bet šypsena nublanko išgirdus kelnių kišenėje tyliai skambantį telefoną. Iš pradžių norėjo nekreipti dėmesio – visiems pavaldiniams buvo duoti griežti nurodymai netrukdyti, nebent nutiktų kas nors išties svarbaus. Nė neabejojo – darbuotojai jo taip bijo, kad tikrai be reikalo neskambintų. Ištraukęs iš kišenės ypatingai ploną telefoną, pasižiūrėjo. Skystųjų kristalų ekrane švytėjo kardas. Makiavelio šypsenos nebeliko nė ženklo. Tą pačią akimirką suvokė, kad kabukio teatro kaukių nepavyks nusipirkti ir šįkart. Apsisukęs ant kulno kaip strėlė nėrė iš salės ir prispaudė prie ausies telefoną. Išeidamas dar spėjo nugirsti, kaip aukciono vedėjo plaktukas bilsteli į stalą ir... „Parduota. Už du šimtus šešiasdešimt tūkstančių eurų...“ – Klausau, – itališkai, kaip jaunystėje, atsiliepė Makiavelis. Telefono ragelyje sutraškėjo. Ta pačia kalba tik anglišku akcentu ir dialektu, kuriuo niekas nekalbėjo jau daugiau nei keturis šimtus metų, kažkas pareiškė: – Reikia tavo pagalbos. Kalbėjęs telefonu vyras neprisistatė, tačiau to ir nereikėjo – Nikolas suprato, kad tai nemirtingasis magas ir burtininkas Džonas Di – vienas galingiausių ir pavojingiausių pasaulyje žmonių. Išbėgęs iš nedidelio viešbučio į akmenimis grįstą Kalvos aikštę, Makiavelis stabtelėjo įkvėpti vėsaus nakties oro. – Kuo galėčiau padėti? – atsargiai pasiteiravo. Džonas Di jam buvo bjaurus ir žinojo, kad tokie jausmai abipusiai, tačiau jiedu abu tarnavo tamsos jėgoms. Vadinasi, amžių amžius teks darbuotis kartu. Makiavelis šiek tiek pavydėjo, kad Di jaunesnis už jį. Jaunesnis ir atrodė. Makiavelis gimė 1469 metais Florencijoje, tad buvo net penkiasdešimt aštuoneriais metais
12
M i c h a e l s c ot t
vyresnis už burtininką Di. Istorijos metraščiuose įrašyta, kad Nikolas mirė tais pačiais metais, kai gimė Džonas Di, 1527-aisiais. – Flamelis grįžo į Paryžių. – Kada? – nejučia net atsilošė Makiavelis. – Ką tik. Pasinaudojo Lėjų vartais. Nė nenutuokiu, kur šie vartai atsiveria. Kartu su juo Skati... Makiavelis išsiviepė. Kai paskutinį kartą susidūrė su šia kovotoja, pasiutėlė išstūmė jį pro duris. Kadangi durys tuo metu buvo uždarytos, tai teko dar ilgokai iš krūtinės ir pečių rankiotis rakštis. – Su jais – du žmonių vaikai. Amerikiečiai, – pasakojo Di, o dėl prasto ryšio su užsieniu jo balsas kartais visai nutoldavo. – Dvyniai. – Pakartok, – nesuprato Makiavelis. – Dvyniai, – pakartojo Di, – su gryniausio sidabro ir aukso auromis. Žinai, ką tai reiškia? – rėžė piktai. – Taip, – sumurmėjo Makiavelis. Tai reiškė, kad prasidėjo problemos. Vos įžiūrima šypsenėlė iškreipė vyro burną. Reiškia ir dar kai ką – galimybes. Telefono ragelyje sutraškėjo, o paskui vėl nuaidėjo Di balsas: – Merginai dar spėjo sužadinti galias Hekatė – prieš pat išnykstant jai pačiai ir jos šešėlių pasauliui. – Neapmokyta mergina nepavojinga, – murmėjo Makiavelis, bandydamas kuo greičiau įvertinti susidariusią padėtį. Atsidusęs pridėjo: – nebent sau ir aplinkiniams. – Flamelis ją buvo nusitempęs į Ohajų. Endoro ragana supažindino su oro magijos pagrindais. – Tu, žinoma, bandei juos sustabdyti? – bandė pašmaikštauti Makiavelis. – Bandžiau. Nepasisekė, – su kartėliu pripažino Di. – Žinių mergina turi, tik dar neįgudusi.
Magas
13
– Ar galiu padėti? – pasiteiravo Makiavelis, nors pačiam jau buvo šovusi į galvą puikiausia mintis. – Surask Flamelį ir dvynius, – pareikalavo Džonas Di. – Pagauk juos. Jei gali – nužudyk Skati. Išvykstu iš Ohajaus, bet kol atvyksiu į Paryžių, užtruksiu keturiolika ar penkiolika valandų. – O kas nutiko Lėjų vartams? – nusistebėjo Makiavelis. Jei Lėjų vartai jungia Ohajų ir Paryžių, tai kodėl Di?.. – Sugadino Endoro ragana, – piktinosi Di. – Ir dar manęs vos nepribaigė, bet, laimei, atsipirkau tik nubrozdininimais. Pokalbį baigė nė neatsisveikinęs. Makiavelis užlenkė telefono dangtelį ir susimąstęs ėmė tapšnoti juo smakrą. Kažkodėl abejojo, kad Džo pasisekė – jei Endoro ragana būtų norėjusi jį pribaigti, tai net didysis burtininkas Di nebūtų sugebėjęs pasprukti. Makiavelis apsisukęs patraukė per aikštę, kur kitoje pusėje, mašinoje, kantriai laukė asmeninis vairuotojas. Jei Flamelis, Skati ir dvyniai iš Amerikos atvyko į Paryžių per Lėjų vartus, tai yra tik kelios vietos, kur jie galėjo pasirodyti. Turėtų būti nesunku pačiupti. Jei pasisektų tai padaryti dar šį vakarą, liktų daug laiko padirbėti su jais prieš atvykstant Džonui Di. Makiavelis šypsojosi: užteks kelių valandų, ir tie paukšteliai išklos jam viską, ką žino. Pragyvenęs šioje žemėje pusę tūkstant mečio, išmoko puikiai įtikinėti.
Antras skyrius
Norėdamas apsiraminti, Džošas Niumenas priglaudė dešinę ranką prie šalto akmens. Kas ką tik nutiko? Vos prieš akimirką dar stovėjo Endoro raganos parduotuvėlėje Ohajuje, Kalifornijoje. Jo sesuo Sofi, Skati ir vyras, jam pažįstamas kaip Nikolas Flamelis, žvelgė į jį iš veidrodžio. Paskui dar spėjo suvokti, kad iš anapus stiklo žengia Sofi, duoda jam ranką ir įsitraukia vidun. Stipriai užmerkęs akis pajuto, kaip kūną persmelkia ledinis, šiurpinantis šaltis. Atsimerkęs jau stovėjo patalpoje, panašioje į nediduką sandėlį. Dažų skardinės, viena ant kitos sukrautos kopėčios, sudužę moliniai puodai ir krūva dažais aptaškytų drabužių voliojosi aplinkui didžiulį, lyg ir niekuo neišsiskiriantį, šiek tiek patamsėjusį veidrodį, kabantį ant akmeninės sienos. Vieniša blausi lempelė palubėje skleidė neryškią geltoną šviesą. – Kas vyksta? – užkimusiu balsu paklausė Džošas. Sunkiai nurijęs seiles pamėgino kalbėti aiškiau: – Kas nutiko? Kur esame? – Paryžiuje, – džiugiai pareiškė Nikolas Flamelis šluostydamasis dulkėtas rankas į juodas džinsines kelnes. – Mano gimtajame mieste. – Paryžiuje? – sušnibždėjo vaikinas. Lyg ir ketino sakyti, kad tai neįmanoma, tačiau suprato, kad šis žodis daugiau nebeturi prasmės.
Magas
15
– Kaip? – garsiai nusistebėjo. – Sofi? – klausiamai pažiūrėjo į seserį, tačiau ši, priglaudusi ausį prie vienintelių patalpoje esančių durų, kažko įdėmiai klausėsi, tad mostelėjo ranka broliui eiti šalin. Džošas atsisuko į Skati, tačiau raudonplaukė kovotoja tik papurtė galvą ir abiem rankomis užsidengė burną. Atrodė, tarsi tuojau susivems. Pagaliau Džošas atsisuko į didįjį alchemiką Nikolą Flamelį. – Kaip mes čia patekome? – paklausė. – Visa planeta išraižyta nematomomis energetinėmis linijo mis, dar vadinamomis lėjomis, – ėmė aiškinti Flamelis ir sukryžiavo smilius. – Ten, kur susikerta dvi ar daugiau tokių linijų, atsiveria Lėjų vartai. Dabar jie labai mažai kur beveikia, tačiau senais laikais vyresniųjų rasė naudojosi šiais vartais – akimirksniu nukeliaudavo iš vieno pasaulio krašto į kitą taip, kaip mes ką tik padarėme. Ragana atvėrė vartus Ohajuje, o atsidūrėme štai čia, Paryžiuje, – ramiai dėstė Flamelis. – Lėjų vartai... Oi, kaip aš jų nekenčiu, – sumurmėjo Skati. Blausioje šviesoje jos blyški strazdanota veido oda atrodė žalsva. – Ar tu kada sirgai jūros liga? – pasiteiravo Džošo. – Niekada, – vaikinas papurtė galvą. Vis dar prisišliejusi prie durų Sofi atsisuko. – Melagis! Jam būna bloga net baseine, – pasišaipė iš brolio ir vėl priglaudė veidą prie vėsių medinių durų. – Jūros liga, – vis murmėjo Skati, – savijauta panaši... tik žymiai blogiau. Atsisukusi Sofi pažiūrėjo į alchemiką. – Ar bent numanai, kurioje Paryžiaus vietoje esame? – Spėju, kad kokiame nors sename pastate, – prie durų prisiartino ir Nikolas. Priglaudęs ausį įsiklausė. Sofi žengė žingsnį atgal ir pasižiūrėjo į magą. – Negarantuočiau, – netvirtu balsu pratarė mergina.
16
M i c h a e l s c ot t
– Kodėl ne? – susidomėjo Džošas. Apsižvalgė po mažą netvarkingą patalpą. Aplinkui tikrai buvo panašu į seno pastato kambarį. Sofi papurtė galvą. – Nežinau... tiesiog jaučiu, kad ši vieta nėra sena, – abejojo mergina. Palietusi delnu sieną, skubiai ranką atitraukė. – Kas negerai? – sušnabždėjo Džošas. Sofi dar kartą palietė sieną. – Girdžiu balsus... Gieda... ir dar kažkas panašaus į vargonų skambesį. Došas gūžtelėjo pečiais. – Nieko negirdžiu, – leptelėjo ir tik paskui prisiminė, koks dabar didžiulis skirtumas tarp jo ir sesers dvynės. Deivė Hekatė sužadino Sofi magiškas galias, tad sesuo dabar labai jautriai reaguoja į vaizdus, garsus, kvapus, prisilietimus ir skonį. – Aš girdžiu, – Sofi atitraukė ranką nuo akmeninės sienos, ir skambėję galvoje garsai nutilo. – Tu girdi vaiduoklių garsus, – paaiškino Flamelis. – Tai tiktai garsai, kuriuos pastatas sugėrė, tarsi įrašė viską savyje. – Tai bažnyčia, – pareiškė Sofi. Susiraukusi pridūrė: – Nauja bažnyčia... neseniai statyta, maždaug devynioliktojo amžiaus pabaigoje, o gal dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Tik pastatyta ant daug senesnio pastato. Sustojęs prie medinių durų, Flamelis atsigręžęs per petį pažiūrėjo į Sofi. Blausioje lempelės skleidžiamoje šviesoje vyro bruožai atrodė griežti ir kampuoti, netikėtai panašūs į kaukolę, nes akys skendėjo šešėlyje. – Paryžiuje yra daug bažnyčių, – pasakė Nikolas, – tačiau tiktai vienai tinka šis apibūdinimas. Pareiškęs tai jau siekė durų rankenos. – Palauk, – sulaikė jį Džošas, – ar nemanai, kad gali būti įjungta signalizacija?
Magas
17
– Abejoju, – užtikrintai atrėžė magas. – Kam reikalinga signalizacija bažnyčios sandėlyje? – pasišaipė atidarydamas duris. Tą pačią akimirką orą perskrodė aštrus garsas. Atsimušęs į akmenines sienas, signalizacijos garsas vis aidėjo, aidėjo. Blykčiojo ir švysčiojo raudonos šviesos. Atsidususi Skati kažką sumurmėjo senovine keltų kalba. Paskui dar pasiteiravo: – Argi ne tu mane mokei prieš ko nors imantis – palaukti, prieš žengiant žingsnį – apsidairyti? Nikolas papurtė galvą ir tik atsiduso – padarė tikrai žioplą klaidą. – Spėju, kad senstu, – prisipažino ta pačia kalba. Bet laiko atsiprašinėti nebuvo. – Eime! – suriko beveik garsiau už kaukiančią signalizaciją ir nėrė į koridorių. Sofi ir Džošas nieko nelaukę šoko iš paskos, o Skati vilkosi sulig kiekvienu žingsniu murmėdama. Durys atsivėrė į trumpą siaurą akmeninį koridorių, vedantį prie kitų medinių durų. Nesustodamas Flamelis pastūmė duris ir tuojau pat užkaukė dar viena signalizacija. Bėgliai pasuko į kairę, kur plytėjo didžiulė patalpa, kvepianti smilkalais, grindų laku ir vašku. Degančios žvakės ant sienų ir grindų skleidė geltoną šviesą. Šioje šviesoje ir vis dar tvyksčiojančiuose raudonuose signalizacijos blyksniuose buvo galima įžvelgti didžiules medines duris su užrašu „Išėjimas“. Flamelis bėgte, garsiai aidinčiais žingsniais pasileido prie tų durų. – Neliesk, – riktelėjo Džošas, bet Nikolas spėjo sugriebęs už durų rankenos kaip reikiant jas patraukti. Užkaukė trečioji signalizacija, dar garsesnė nei prieš tai buvusios, o raudona lempa virš durų ėmė mirgėti. – Sakiau neliesti, – sumurmėjo Džošas. – Nesuprantu – kodėl? Kodėl neatsidaro? – šaukė Flamelis, stengdamasis perrėkti signalizaciją. – Bažnyčios juk visada atra-
18
M i c h a e l s c ot t
kintos, – atsisukęs apsižvalgė aplinkui. – Kur visi? Kiek dabar valandų? Paklausė, o paskui ir pats suprato. – Kiek laiko keliaujama iš vienos vietos į kitą per Lėjų vartus? – pasidomėjo Sofi. – Nukeliaujama akimirksniu. – Ar esi tikras, kad mes Paryžiuje, Prancūzijoje? – Tikrai taip. Pažvelgusi į laikrodį Sofi greitai apskaičiavo. – Tarp Ohajaus ir Paryžiaus – devynių valandų skirtumas, tiesa? Flamelis linktelėjo. – Dabar ketvirta valanda ryto, štai kodėl bažnyčia užrakinta, – paaiškino Sofi. – Policija jau pakeliui, – niūriai sumurmėjo Skati. Išsitraukė kovinius spragilus. – Nemėgstu kovoti, kai šitaip prastai jaučiuosi. – Ką dabar darysime? – neslėpdamas vis labiau apimančios baimės paklausė Džošas. – Galiu pabandyti suskaldyti duris vėju, – abejodama pasiūlė Sofi. Negalėjo garantuoti, kad užteks jėgų dar kartą sukelti vėją. Buvo išnaudojusi magiškąsias galias kovodama Ohajuje. Tada stengėsi iš visų jėgų, tad dabar jautėsi išsekusi. – Draudžiu šitaip elgtis, – sušuko Flamelis. Ant jo veido šoko raudonos šviesos ir šešėliai. Atsisukęs mostelėjo ranka į eilę medinių klauptų, besirikiuojančių iki pat įmantriai puošto altoriaus, pakylėto ant balto marmuro pakylos. Virš altoriaus plytinčiame kupole žvakių šviesa kūrė nuostabią, žydra ir auksine spalvomis švytinčią mozaiką. – Tai tautos paminklas. Neleisiu tau jo sunaikinti. – Kur esame? – vienu balsu paklausė dvyniai, žvalgydamiesi aplinkui. Akims pripratus prie tamsos, jiedu suprato, koks di-
Magas
19
džiulis šis pastatas. Buvo matyti kolonos, pranykstančios aukštai tvyrančiame šešėlyje, prieblandoje ryškėjo nedidukų šoninių altorių kontūrai, nišose stovinčios skulptūros ir nesuskaičiuojamos virtinės žvakių. – Tai Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bazilika, – išdidžiai pareiškė Flamelis. Įsitaisęs limuzino gale, Nikolas Makiavelis nešiojamojo kompiuterio ekrane užrašė koordinates ir laukė, kol galop atsivėrė smulkus Paryžiaus žemėlapis. Šis miestas neįtikėtinai senas. Pirmieji gyventojai miesto teritorijoje įsikūrė prieš du tūkstančius metų, nors Senos upės pakrantėse žmonės gyveno daugelį metų iki tol. Panašiai, kaip ir dauguma senųjų Europos miestų, Paryžius įsikūrė lėjų susikirtimo vietoje. Makiavelis vienu klavišo paspaudimu ant miesto žemėlapio atvėrė sudėtingą lėjų linijų brėžinį. Ieškojo lėjos, jungiančios Pary žių su Amerika. Galų gale pavyko sumažinti galimų lėjų skaičių iki šešių. Nepriekaištingai išpuoselėtu nagu nubrėžė dvi linijas, tiesiogiai jungiančias Prancūzijos sostinę ir Vakarų pakrantę Jungtinėse Valstijose. Viena linija baigėsi žymiojoje Paryžiaus katedroje, o kita – ne mažiau žinomoje, tik kiek naujesnėje Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bazilikoje šalia Monmartro. Kuri jų? Staiga Paryžių gaubiančią naktį perskrodė signalizacijos kauksmas. Makiavelis paspaudė automatiškai atidaromo lango mygtuką, ir tas tyliai prasivėrė. Mašinos vidun plūstelėjo vėsus oras. Kitoje Kalvos aikštės pusėje, tolumoje, aukštai virš stogų, kyšojo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bazilika. Įspūdingas bažnyčios kupolas naktį švytėdavo šalta balta šviesa. Šiąnakt aplinkui pastatą švysčiojo raudonos šviesos. Šita. Makiavelio veidą iškreipė šiurpi šypsena. Kompiuteryje paleido programą ir laukė, kol ji įsijungs.
20
M i c h a e l s c ot t
Įveskite slaptažodį. Pirštai bėgiojo po klaviatūrą – Nikolas Makiavelis surinko: Discorsi sopra la prima deca di Tito Livio. Niekas nenulauždavo šito slaptažodžio. Tai buvo vienos žinomiausios šio vyro knygos pavadinimas. Ekrane pasirodė visai įprastai atrodantis tekstinis dokumentas, parašytas lotynų, graikų ir italų kalbomis. Anksčiau magai turėdavo užsirašinėti visus užkeikimus ir burtažodžius ranka rašytose juodosios magijos knygose, tačiau Makiavelis buvo linkęs naudotis naujausiomis technologijomis. Užkeikimus Nikolas saugojo kompiuterio kietajame diske. Dabar, kad padėtų sulaikyti kuriam laikui Flamelį ir jo draugus – tol, kol sukaups jėgas – jam tereikėjo kai ką surasti. Nuo signalizacijos kauksmo Džošui spengė galvoje. – Girdžiu policijos sirenas. – Prie mūsų artinasi dvylika policijos mašinų, – įdėmiai pasiklausiusi, užsimerkusi, pakreipusi galvą pasakė Sofi. – Dvylika? Iš kur žinai? Sofi pažiūrėjo į brolį. – Girdžiu skirtingose vietose kaukiančias sirenas. – Atskiri jų garsus? – nustebo Džošas. Jam ir vėl buvo sunku patikėti, kad taip paaštrėjo sesers pojūčiai. – Taip, girdžiu kiekvieną atskirai. – Neturėtume leistis pagaunami policijos, – griežtai pertraukė Flamelis. – Neturime nei pasų, nei pasiteisinimo, ką čia veikiame. Reikia skubiau nešdintis! – Kaip? – ir vėl vienu balsu paklausė dvyniai. Flamelis papurtė galvą. – Turi būti dar vienas išėjimas... – ėmė svarstyti Flamelis uosdamas orą.
Magas
21
Džošas įsitempęs stebėjo, kaip Sofi ir Skati staiga sureagavo į tai, ko jis visiškai neužuodė. – Kas? Kas tai? – nerimavo vaikinas, o paskui staiga ir pats užuodė vos juntamą aštrų, muskusinį tvaiką. Toks kvapas jam priminė zoologijos sodą. – Bėda, – niūriai pastebėjo Skati dėdama į šalį kovinius spragilus ir išsitraukdama kardus. – Didelė bėda.