Moonwalk

Michael Jackson

moonwalk

Iš anglų kalbos vertė jurgita jėrinaitė

Moonwalk – („Mėnulio eisena“) – šokio žingsnelis, kurį atlikdamas šokėjas juda atbulom, nors jo kojos atrodo taip, lyg eitų į priekį. Kuriama iliuzija, kad šokėjas slysta paviršiumi. „Mėnulio eisena“ išpopuliarėjo, kai ją 1983 m. per specialią įrašų kompanijos Motown jubiliejinę televizijos laidą Motown 25: Yesterday, Today, Forever dainuodamas „Bilie Jean“ atliko Maiklas Džeksonas. Nuo tada „mėnulio eisena“ yra dainininko vizitinė kortelė.

Pirmas skyrius

Svajojantys vaikai

A

š visada norėjau pasakoti istorijas, kylančias iš mano sielos gelmių. Norėčiau sėdėti priešais ugnį ir kurti žmonėms

pasakojimus, kurių klausydamiesi jie regėtų vaizdus, pravirktų, nusikeltų kur nors mintimis. Ir viso to pasiekčiau tik apgaulingai paprastais žodžiais. Norėčiau savo istorijomis sujaudinti ir pakeisti jų sielas. Visada žinojau, kad tai galiu. Įsivaizduokite, kaip turi jaustis didis rašytojas, žinodamas turįs tokią galią. Kartais atrodo, kad ir aš tai galėčiau. Norėčiau tobulėti šioje srityje.

Tam tikra prasme šiuo sugebėjimu naudojasi ir dainų autorius, kurdamas emocinius pakilimus ir nuolydžius, tačiau istorija yra

10

M O O N WA L K

tik eskizas. Tai gyvsidabris. Apie pasakojimo meną parašytos tik kelios knygos, atskleidžiančios, kaip prikaustyti klausytoją, kaip surinkti grupę žmonių ir suteikti jiems pramogą. Jokių kostiumų, jokio grimo, nieko – tik tu, tavo balsas ir tavo galingas gebėjimas nukelti juos bet kur, pakeisti jų gyvenimus bent trumpai akimirkai.

Prieš pradėdamas pasakoti savo istoriją noriu pakartoti, ką įprastai sakau žmonėms, klausinėjantiems manęs apie ankstyvąjį The Jackson 5 laikotarpį. Kai mes pradėjome kartu muzikuoti, buvau toks mažas, jog gerai to neprisimenu. Nemažai žmonių turėjo galimybę pradėti karjerą tada, kai jau būdavo pakankamai suaugę, kad prisimintų, ką darė ir kodėl. Tokie žmonės prisimena viską, kas jiems nutiko, o aš ėmiau dainuoti sulaukęs vos penkerių. Kai esi į pramogų verslą patekęs vaikas, gerai nesupranti, kas vyksta apie tave. Žmonės priima daugybę tau ir tavo gyvenimui svarbių sprendimų, kai tavęs nebūna kambaryje. Taigi, ką prisimenu? Prisimenu save plėšiantį visu balsu, šokantį su džiaugsmu ir dirbantį daugiau, nei priklauso vaikui. Žinoma, yra nemažai dalykų, kurių iš viso neprisimenu.

The Jackson 5 laikus gerai prisimenu tik nuo kokių aštuonerių ar devynerių.

Įsivaizduokite dainuojantį ir šokantį tokio amžiaus.

12

M O O N WA L K

Gimiau Garyje, Indianos valstijoje, vieną 1958-ųjų vėlyvos vasaros naktį. Buvau septintas iš devynių vaikų. Mano tėvas Džo Džeksonas gimė Arkanzase, 1949 m. vedė mano motiną Kateriną Skrus, atvykusią iš Alabamos. Mano sesuo Morina (Maureen), kuriai teko vyresnėlės vargas, gimė po metų. Džekis ( Jackie), Titas (Tito), Džermeinas ( Jermaine), Latoja (LaToya) ir Marlonas (Marlon) – gimė prieš mane. Rendis (Randy) ir Džanet ( Janet) – vėliau.

Dalis mano ankstyvųjų prisiminimų susiję su tėvu ir jo darbu plieno fabrike. Tai buvo sunkus, protą bukinantis darbas. Taigi jis grodavo, kad nuo viso to išsilaisvintų. O motina tada dirbo vietinėje krautuvėje. Kadangi tėvas su motina labai mėgo muziką, namuose ji skambėdavo kone visą laiką. Mano tėvas su broliu buvo įkūrę vietinę ritmenbliuzo grupę Falcons (Sakalai). Tėvas, kaip ir jo brolis, grojo gitara. Jų repertuarą sudarė kelios geros ankstyvojo rokenrolo ir bliuzo stiliaus Čeko Berio (Chuck Berry), Litlo Ričardo (Little Richard), Očio Redingo (Otis Redding) ir panašios dainos. Visi tie stiliai buvo nepaprasti ir veikė kiekvieną, o per Džo – ir mus, nors tuomet buvome per jauni tai suprasti. Falcons repetuodavo mūsų namų svetainėje, taigi augau su ritmenbliuzu. Mes buvome devyniese,

P i r m a s s k y r i u s | S va j o j a n t y s va ik a i

o dėdė turėjo savus aštuonis vaikus, tad susirinkdavo didžiulė šeimynėlė. Muzika buvo mūsų laisvalaikis ir tie susitikimai suartino mus, padėjo tėvui likti šeimos žmogumi. The Jackson 5 gimė iš muzikinės šeimos tradicijos. Paskui virtome The Jacksons (Džeksonais), o vėliau šis pagrindas leido man atrasti savo kelią ir skambesį.

Vaikystę prisimenu kaip darbą, nors dainuoti mėgau. Tėvų nebuvau verčiamas dalyvauti muzikos versle, kaip buvo verčiama Džudė Garland ( Judy Garland). Dariau tai, nes man patiko ir atrodė taip natūralu, kaip įkvėpti ar iškvėpti. Ne tėvų ar šeimos, tik savo vidinio muzikos pasaulio skatinamas tai dariau.

Būdavo atvejų, sakau atvirai, kai grįžusiam namo po pamokų užtekdavo laiko tik padėti knygas ir susiruošti į įrašų studiją. Ten dainuodavau iki vėlaus vakaro, nors seniai būdavo metas miegoti. Kitoje gatvės pusėje prie Motown studijos buvo parkas, prisimenu, kaip žiūrėdavau į žaidžiančius vaikus. Spoksodavau į juos stebėdamasis – negalėjau įsivaizduoti tokios laisvės, tokio nerūpestingo gyvenimo – ir labiau už viską troškau būti toks laisvas, svajojau būti kaip jie. Tai liūdnieji mano vaikystės prisiminimai. Juos yra patyręs kiekvienas vaikas-žvaigždė. Elizabet Teilor

13

Mano tﾄ要as ir motina.

P i r m a s s k y r i u s | S va j o j a n t y s va ik a i

(Elizabeth Taylor) pasakojo man, kad jausdavosi panašiai. Kai pradedi dirbti jaunas, pasaulis kartais atrodo labai neteisingas.

Manęs niekas nevertė būti mažuoju Maiklu, pagrindiniu grupės dainininku, man pačiam tai patiko. Tačiau darbas buvo sunkus.

Pavyzdžiui, jei įrašinėdavome albumą, lėkdavau į studiją užkandęs ko nors arba visai nevalgęs. Kartais paprasčiausiai nelikdavo laiko. Grįždavau namo nuvargęs vienuoliktą ar dvyliktą, kai jau seniai turėdavau miegoti.

Labai gerai žinau, ką patiria vaikai, pradėję dirbti vaikystėje. Žinau, kaip jiems sunku, kaip jie aukojasi. Taip pat žinau, ko jie išmoksta. Supratau, kad su amžiumi darosi vis sunkiau. Kažkodėl jaučiuosi senas. Iš tiesų jaučiuosi sena siela, žmogumi, kuris daug matė ir patyrė. Man sunku suvokti, kad esu vos dvidešimt devynerių, nes buvo suskaičiuota kiekviena diena. Pramogų versle sukuosi jau dvidešimt ketverius metus. Kartais man atrodo, kad artėja gyvenimo pabaiga, man aštuoniasdešimt, ir visi tapšnoja man per nugarą. Štai kaip nutinka, kai pradedi toks jaunas.

Su broliais pradėjome koncertuoti kaip The Jacksons. Vėliau virtome The Jackson 5. Tiktai vėliau, jau nutraukę ryšius su Motown, vėl susigrąžinome senąjį pavadinimą.

15

16

M O O N WA L K

Visus savo ir mūsų grupės albumus dedikavome mamai, Katerinai Džekson (Katherine Jackson), nesvarbu, ar įrašėme juos kartu, ar jau pasukę savo keliais. Pirmieji mano prisiminimai apie ją tokie: mama laiko mane ir dainuoja „You Are My Sunshine“ ir „Cotton Fields“. Ji dažnai dainuodavo man ir mano broliams bei seserims. Nors motina kurį laiką gyveno Indianoje, tačiau iš tikro užaugo Alabamoje, toje valstijos dalyje, kur paprasti juodaodžiai auga kantri ir vesternų muzikai skambant per radiją. Ji buvo tokia svarbi, kaip giesmės bažnyčioje. Mamai iki šiol patinka Vilis Nelsonas (Willie Nelson). Ji visada turėjo puikų balsą ir, spėju, dainavimo sugebėjimus paveldėjau kaip tik iš jos ir, žinoma, Dievo.

Mama grodavo klarnetu ir pianinu, išmokė juo groti ir mano vyriausiąją sesę Moriną, kurią namie vadiname Rebe, o vėliau ir kitą seserį, Latoją. Mama nuo mažens žinojo, kad niekada neatliks mėgstamos muzikos prie žmonių. Ne todėl, kad neturėtų talento ar sugebėjimų, o todėl, kad ją suluošino poliomielitas.

Ligą ji įveikė, tik vaikšto raišuodama. Mama vaikystėje dėl to praleido daug pamokų, bet kartoja mums esanti laiminga, kad išsikapstė iš ligos, nuo kurios anuomet daug vaikų mirė. Prisimenu, kaip ji rūpinosi, kad būtume paskiepyti nuo poliomie-

P i r m a s s k y r i u s | S va j o j a n t y s va ik a i

lito. Dėl to vieną kartą net nedalyvavome šeštadienio popietės šou – skiepai atrodė svarbūs mūsų šeimai.

Mano mama poliomielitą vertino ne kaip prakeiksmą, o kaip Dievo siųstą išbandymą, ir įskiepijo meilę Jam, kurią visada jausiu. Ji sakydavo man, kad mano talentas dainuoti ir šokti yra toks pat Dievo kūrinys kaip nuostabus saulėlydis ar pūga, palikusi pusnis vaikams pažaisti. Nors visą laiką repetuodavome ir keliaudavome, bet mama rasdavo laiko nusivesti mane su Rebe ir Latoja į Jehovos liudytojų bažnyčią.

Po kelių metų, kai išvykome iš Gario, dalyvavome „Edo Salivano šou“, gyvai transliuojamoje sekmadienio vakaro TV programoje, kurioje Amerika pirmą kartą išvydo bitlus, Elvį, Sly and the Family Stone. Po pasirodymo ponas Salivanas pagyrė mus ir padėkojo kiekvienam asmeniškai, bet man labiau įstrigo jo žodžiai prieš pasirodymą. Klaidžiodamas užkulisiuose, kaip berniukas iš Pepsi reklamos, susidūriau su ponu Salivanu. Jis, atrodė, apsidžiaugė mane pamatęs, paspaudė man ranką, bet prieš paleisdamas kai ką pasakė. Tai nutiko 1970 m., tais pačiais, kai geriausius roko muzikantus narkotikai ir alkoholis išsiuntė iš šio pasaulio. Vyresnė, išmintingesnė pramogų verslo karta buvo tam nepasiruošusi. Žmonės man jau buvo

17

18

M O O N WA L K

sakę, kad primenu Frenkį Laimoną (Frankie Lymon), puikų šeštojo dešimtmečio dainininką, kuris per kvaišalus neteko gyvybės. Edas Salivanas, matyt, galvojo apie tą patį, kai ištarė man: „Niekada nepamiršk, iš kur tavo talentas; jis yra Dievo dovana“.

Buvau dėkingas už jo geranoriškumą, bet galėjau jam atsakyti, jog mano mama niekada neleis šito pamiršti. Aš niekada nesirgau poliomielitu, apie kurį šokėjui baisu ir pagalvoti, bet žinau, jog Viešpats mane ir brolius bei seseris išmėgino kitaip: mažu namu didelei šeimai, menkais pinigais, kurie vos leido sudurti galą su galu, netgi pavydžiais kaimynų vaikais, kurie svaidydavo akmenis mums į langus, kai repetuodavome, ir šaukdavo, kad mums niekad nepavyks. Kai pagalvoju apie mamą ir ankstyvuosius metus, galiu patvirtinti, kad buvome apdovanoti labiau nei pinigais, pripažinimu ir prizais.

Mano mama buvo tikra rūpintojėlė. Jeigu sužinodavo, kad kuris nors iš mūsų kuo nors susidomėjo, skatindavo domėjimąsi visais įmanomais būdais. Jeigu man, pavyzdžiui, ėmė rūpėti kino žvaigždės, ji grįždavo namo nešdama šūsnį knygų apie garsenybes. Netgi turėdama devynis vaikus, mama kiekvieną mokė kaip vienturtį. Nė vienas iš mūsų nepamiršome, kaip sunkiai ji

Mano mama su D탑anet Indianoje.

20

M O O N WA L K

dirbo ir kaip mumis rūpinosi. Seniai sakoma, jog kiekvienam vaikui atrodo, kad jo mama yra geriausia motina pasaulyje, bet mes, Džeksonai, niekada tuo neabejojome. Jausdamas tokį Katerinos švelnumą, šilumą ir dėmesį, neįsivaizduoju, kaip būčiau užaugęs be motinos meilės.

Vieną dalyką apie vaikus žinau tikrai: jeigu jie nesulauks meilės, kurios trokšta, iš savo tėvų, jie gaus iš ko nors kito ir prisiriš prie senelio ar svetimo žmogaus. Turėdami tokią mamą, niekada neieškojome nieko kito. Jos pamokos yra neįkainojamos. Gerumas, meilė, dėmesys kitam žmogui buvo jos prioritetai. Neskriausk žmonių. Neprašinėk išmaldos. Nebūk veltėdis.

Mūsų namuose tinginystė buvo laikoma nuodėme. Ji norėjo, kad mes visada duotume, o ne prašytume ar maldautume. Štai kokia ji.

Prisimenu vieną istoriją, kuri gerai atskleidžia mamos būdą.

Vieną dieną, kai dar buvau visai mažas ir tebegyvenome Garyje, anksti ryte į visų duris ėmė belstis vyras. Jis taip smarkiai kraujavo, kad iš kraujo pėdsakų matėme, kuriuos kaimynus aplankė.

Niekas jo neįsileido. Pagaliau jis pasiekė mūsų duris, ėmė belstis ir daužytis. Motina iškart jį priėmė. Dauguma žmonių būtų bijoję taip elgtis, bet tokia jau ta mano mama. Prisimenu, atsibu-

P i r m a s s k y r i u s | S va j o j a n t y s va ik a i

dęs pamačiau, kad mūsų grindys kruvinos. Kaip norėčiau, kad daugiau žmonių būtų tokie, kaip mama.

Ankstyviausias prisiminimas apie tėvą – kai jis grįždavo iš plieno gamyklos su dideliu maišu glaistytų spurgų visiems. Mes su broliais tikrai mikliai jas sukimšdavome, ir maišelis ištuštėdavo lyg spragtelėjus pirštais. Tėtis vesdavosi mus visus į karuseles parke, bet buvau per mažas, gerai to nepamenu.

Tėvas man visad liko savotiška paslaptis, ir jis tai žino. Vienas iš kelių dalykų, dėl kurių gailiuosi, – kad niekada nebuvom išties artimi. Tėvas metams bėgant užsisklendė kiaute ir nustojęs šnekėti apie šeimos reikalus neturėdavo ką pasakyti. Mes būdavom kartu, o jis išeidavo iš kambario. Netgi šiandien jam sunki tėvo-sūnaus tema, pernelyg varžosi. Kai drovisi jis, aš taip pat jaučiuosi sutrikęs.

Mano tėvas visuomet mus saugodavo, o tai nemažas žygdarbis. Jis visuomet stengėsi, kad žmonės mūsų neapgautų. Jis kaip sugebėdamas gynė šeimos interesus. Gal ir padarė klaidų, bet visuomet manė darąs tai, kas geriausia jo šeimai. Žinoma, dauguma to, ką tėvas padėjo pasiekti, buvo unikalu ir nuostabu,

21

22

M O O N WA L K

ypač santykiai su kompanijomis ir verslininkais. Sakyčiau, kad buvome vieni iš kelių laimingųjų, kurie vaikystę pramogų versle baigė turėdami kažką materialaus: pinigų, nekilnojamojo turto, investicijų. Mūsų tėvas tuo pasirūpino. Jis gynė ir savo, ir mūsų interesus. Iki šiol esu jam labai dėkingas, kad nebandė pasilikti visų pinigų sau, kaip dažnai elgiasi vaikų žvaigždžių tėvai. Įsivaizduokite, apvogti savo vaikus! Mano tėvas nieko panašaus nepadarė. Bet aš vis tiek jo nepažįstu, o tai liūdna sūnui, trokštančiam suprasti savo tėvą. Jis vis dar paslaptis man. Galbūt taip ir liks.

Tai, ką gavau iš tėvo, nebūtinai siųsta Dievo, nors Biblijoje pasakyta – ką pasėsi, tą ir pjausi. Mums kylant tėtis išreiškė tai kitais žodžiais, bet esmė buvo aiški: turėk kokį tik nori talentą, bet jeigu nesiruoši ir neplanuosi, nieko gero nepasieksi.

Džo Džeksonas visuomet mėgo dainą ir muziką, kaip ir mano mama, bet jis pažinojo pasaulį ir už Džeksonų gatvės.

Buvau per mažas, kad prisiminčiau jo grupę Falcons, bet savaitgaliais jie rinkdavosi mūsų namuose repetuoti. Muzika atitrauk-

P i r m a s s k y r i u s | S va j o j a n t y s va ik a i

davo juos nuo darbų plieno gamykloje, kur tėtis vairavo kraną.

Falcons koncertuodavo miestelio publikai klubuose, šiaurės Indianos ir Čikagos koledžuose. Kai repetuodavo mūsų namuose, tėtis išsitraukdavo iš spintos gitarą ir sujungdavo su stiprintuvu, kurį laikydavo rūsyje. Spinta, kurioje gulėdavo gitara, buvo laikoma švenčiausia namų vieta. Nereikia nė aiškinti, kad mums, vaikams, ji buvo užginta. Tėtis kartu neidavo su mumis į bažnyčią, bet abu su mama žinojo, kad muzika suartina šeimą rajone, kur gaujos rinkdavo naujus narius iš mano brolių amžiaus berniukų. Trys vyresnieji mano broliai visuomet rasdavo dingstį būti šalia, kai grodavo Falcons. Tėtis leisdavo jiems suprasti, kad daro ypatingą malonę nedrausdamas klausytis, nors pats, tiesą pasakius, to ir siekė.

Titas susidomėjęs stebėdavo, kas vyksta. Mokykloje brolis mokėsi groti saksofonu, bet jo rankos buvo pakankamai didelės, kad apimtų akordus ir „rifuotų“ gitara kaip tėvas. Atrodė visai tikėtina, kad Titas užsikrės, nes buvo toks panašus į tėtį, jog visi manėme, kad yra paveldėjęs jo gabumus. Panašumas tapo tiesiog bauginantis, kai jis dar paaugo. Ko gero, tėvas žinojo apie Tito užsidegimą, kai nustatė taisykles visiems mano broliams: niekas neliečia gitaros, kol tėvo nėra namie, ir taškas.

23