TURINYS
Pratarmė
9
PIRMA DALIS: KAIP MES VEIKIAME 1 Aš esu galaktika ląstelės
15
2 Raketų varomas kūdikis kvėpavimas
29
3 Kelionė atbulomis į ateitį evoliucija
39
4 Didysis sekso sprogimas lytys
53
5 Smalsi medžiaga smegenys
13
69
6 Milijardo procentų pranašumas žmogaus evoliucija 85
ANTRA DALIS: MEDŽIAGOS ĮDARBINIMAS 7 Ilga genetinės inžinerijos istorija civilizacija 8 Ačiū Dievui, kad priešybės traukia elektra 9 Programuojama medžiaga kompiuteriai
129
10 Laiko kelionių išradimas pinigai
139
99
101 115
11 Didysis virsmas 151 kapitalizmas
7
TREČIA DALIS: ŽEMĖS PROCESAI 12 Pradžios nė pėdsako geologija
163
165
13 Žemės aura 175 atmosfera KETVIRTA DALIS: GILIAI VIDUJE 14 Visi mes esame garo varikliai termodinamika
189
191
15 Burtai be burtų 201 kvantinė teorija 16 Lėtumo atradimas 219 specialioji reliatyvumo teorija 17 Traukos garsas 229 bendrasis reliatyvumas 18 Be galo mažų daikčiukų riaumojimas atomai 19 Niekas neprilygsta dabarčiai laikas
247
263
20 Žaidimo taisyklės 273 fizikos dėsniai PENKTA DALIS: KOSMINIS RYŠYS 21 Diena be vakardienos kosmologija
283
22 Visatos valdovės 297 juodosios skylės Padėka 307 Leidimai 308 Išnašos 309 Literatūros sąrašas 351 Rekomenduojama literatūra
8
358
281
3 KELIONĖ ATBULOMIS Į ATEITĮ Evoliucija
Evoliucija yra išdykėlis su žaislu. FRANÇOIS JACOBAS, „Evoliucija – visų galų meistras“ Kiaulės žiūri mums į akis ir mato sau lygius. WINSTONAS CHURCHILLIS
Klausimas: ką bendra turi lėktuvai, televizoriai ir lempų stulpai su varlėmis, banginiais ir žmonėmis? Atsakymas: visi jie yra labai menkai tikėtinos materijos kompozicijos ir visi labai gerai atlieka tai, kas jiems skirta. Pirmosios grupės technologiniai dalykai buvo sukurti žmonių. Dėl šių dviejų grupių panašumų peršasi išvada, kad antrosios grupės gyvi padarai taip pat buvo sukurti. Deja, ši, rodos, akivaizdi išvada yra klaidinga. Planingo kūrimo iliuzija gamtoje yra tokia stipri, kad ji kaip iliuzija pripažinta tik XIX amžiuje. Tuo metu Europoje kone visi žmonės tikėjo, kad gyvus padarus sukūrė ir į Žemę paleido Aukščiausioji Būtybė. Dauguma tų laikų mokslininkų buvo religingi, jie nesistengė suabejoti tokia idėja ir užsitraukti ant galvos bažnyčios pyktį. Vis dėlto mokslininkams neliko kito pasirinkimo, kaip tik vadovautis įrodymais. O visi įrodymai rodė, kad stebinanti Žemės gyvybės įvairovė – viskas nuo bakterijų iki mėlynųjų banginių, nuo grybų iki vaisėdžių šikšnosparnių, nuo gorilų iki milžiniškų sekvojų – atsirado iš visiškai natūralaus mechanizmo. Svarbų įrodymą pateikia fosilijos. Jos atrodė kaip senovinių padarų palaikai, palaidoti ežeruose ir jūrose po besirenkančiomis sąnašomis ir kažkaip – niekas nežinojo kaip – suakmenėję. Fosilijos atskleidžia, kad šiandien Žemėje gyvenantys padarai skiriasi nuo kadaise gyvenusiųjų. Vieni senoviniai gyvūnai, pavyzdžiui, dinozaurai, suvis išnyko, o kiti pranykę padarai atrodo panašūs į šiandien gyvenančius. Paprasčiausieji, primityviau-
40
Evoliucija
sieji yra suakmenėję seniausiuose sluoksniuose. Jaunesniuose uolienų sluoksniuose fosilijos yra vis sudėtingesnės. Mokslininkams šovė mintis, kad fosilijų įrašas – tai gyvybės Žemėje laiko juosta. Jos mums sako, kad bėgant amžiams gyvų padarų rūšys pamažu keitė išvaizdą, virto kitomis, kol galų gale tapo šiandien esančiomis rūšimis. Kūrėjas nesukūrė gyvybės pačią Pirmąją dieną, ji nebuvo per amžius sustingusi ir nesikeičianti. Ne, ji evoliucionavo pamažu, nuo primityviausių protėvių. Tokia evoliucija paaiškina stebinantį panašumą tarp šiandien gyvenančių padarų, pavyzdžiui, žmonių ir šimpanzių. Jei visa gyvybė Žemėje kilo iš vieno protėvio tolimoje praeityje, akivaizdu, kad visi šiandien gyvenantys padarai yra susiję. Bet kas skatina evoliuciją? Kas verčia keičiantis kartoms keistis rūšis? Ir kodėl šiandien gyvenantys padarai viską atlieka taip neįtikėtinai gerai, kad atrodo apgalvotai sukurti? Atsakymą į šį klausimą surado Charlesas Darwinas. Darwinas 1831 m. įsėdo į HMS (Her Majesty’s Ship „jos didenybės laivas“) Beagle. Penkerius metus laive ėjęs gamtininko pareigas, jis padarė kvapą gniaužiančių atradimų, susijusių su biologiniu pasauliu. Galapagų archipelage, apie 1000 km į vakarus nuo Pietų Amerikos, skirtingose salose gyvenantys kikiliai turėjo skirtingos formos snapus. Visų kikilių snapai buvo tobulai pritaikyti tose salose augantiems riešutams pasiekti: trumpi, drūti snapai skirti dideliems riešutams skaldyti, plonesni – ne tokioms kietoms, bet sunkiau pasiekiamoms sėkloms. Pastebėjus, kad Galapaguose gyvenantys paukščiai ir žvėrys tik šiek tiek skiriasi nuo paplitusiųjų Pietų Amerikoje, Darvino mintyse pradėjo formuotis paaiškinimas. Atrodo, kad Galapagus kolonizavo padarai iš artimiausio kontinento. Akis badė, kad kai kurių Pietų Amerikos paukščių ir gyvūnų, kurie puikiai būtų galėję pritapti Galapaguose, nebuvo. Vandenyno barjerą
41
Kaip mes veikiame
vėjo srovėmis ar ant plūduriuojančios augmenijos įveikė tik maža saujelė gyvūnų. Tie užsigrūdinę padarai ir užpildė visas tuščias nišas – viena kikilių rūšis pasklido po salas; išsivystė snapai, labiausiai tinkantys maitintis randamomis sėklomis. Darwinas gavo naujų, svarbių užuominų apie evoliuciją. Bet jis nežinojo, kas verčia rūšis keistis – kas skatina kiekvieną rūšį, rodos, tobulai prisitaikyti prie aplinkos. 1836 m. grįžęs į Angliją, tebūdamas dvidešimt septynerių, jis išsidėliojo visus surinktus faktus ir pradėjo galvoti. Darwinas žinojo vieną būdą, kaip gyviems padarams pakeisti pavidalą: per kryptingą veisimą. Augalai ir naminiai gyvūnai paveldi fizines savo tėvų savybes, o jas galima sustiprinti. Pavyzdžiui, norėdamas sukurti bandą avių, kurios turėtų kuo ilgesnę vilną, veisėjas atrenka ilgavilnes avis, jas sukergia ir tai kartoja karta iš kartos. Bet žmonės pasirenka sau norimas gyvūnų ar augalų savybes, o gamta, rodos, labiau stiprina tas savybes, kurios pagerina organizmo galimybes išgyventi savo aplinkoje. Tokia natūrali atranka gal ir nėra tokia sparti kaip atliekama žmogaus veisėjo, bet ji yra ne mažiau efektyvi. Darwinas aštuoniolika mėnesių įtemptai svarstė problemą, kol staiga jam nušvito akyse. Jis netikėtai užčiuopė sunkiai įmenamą natūralios atrankos mechanizmą. O šis yra stulbinamai paprastas. Viena stebinančių natūralaus pasaulio savybių yra ta, kad gyvi organizmai yra nepaprasti švaistūnai. Visi gyvūnai veda didžiules jauniklių vadas. Augalai veda galybę sėklų. Bet pasaulyje tiesiog nepakanka maisto tokiai daugybei naujų padarų išlaikyti. Todėl dauguma jų neišvengiamai nugaišta iš bado. Darwinas suvokė, kad iki dauginimosi išgyvena tik tie, kurių savybės labiausiai padeda jiems gyventi savo aplinkoje.1 Ir kita karta paveldi tas savybes. Todėl laikui bėgant populiacijoje stiprėja naudingos savybės, o prisitaikyti nepadedančios silpsta.
42
Evoliucija
Štai ir trūkstama dėlionės detalė. Evoliucija natūralios atrankos būdu. „Kokia kvailystė, kad iškart apie tai nepagalvojau“, – savo draugui ir šalininkui Thomui Huxley pasakė Darwinas. Bet, savaime suprantama, Darwinui reikėjo kiaurai permatyti natūralaus pasaulio įvairovę ir jo šerdyje įžiūrėti tiksintį mechanizmą, skatinantį tą įvairovę. O tai buvo nemenkas iššūkis. Richardas Dawkinsas evoliuciją natūralios atrankos būdu pavadino didingiausia idėja mokslo istorijoje. Ir ji tikrai turi išskirtinę aiškinamąją galią. Šiuolaikinė gyvoji gamta tikrąja to žodžio prasme yra evoliucijos natūralios atrankos būdu istorija. „Visi biologiniai procesai įgauna prasmę tik pažvelgus per evoliucijos prizmę“, – 1937 m. parašė Theodosius Dobzhanskis. Pasak biografų, Darwinas nebandė publikuoti savo idėjos, nes puikiai suvokė, kad ji prieštarauja bažnyčios mokymams, kad visus gyvus padarus sukūręs Dievas. Tik 1858 m. – dvidešimt metų slėpęs šią idėją – jis sulaukė stimulo imtis veiksmų. Jis gavo laišką iš Afredo Russelo Wallace’o, kuris, stebėdamas Indonezijos ir Malaizijos gamtą, priėjo prie tos pačios vienijančios evoliucijos natūralios atrankos būdu idėjos.2 Priblokštas Darwinas užsirakino savo studijoje ir puolė karštligiškai rašyti. Epochinis Darwino darbas, išleistas 1859 m., visuotinai žinomas pavadinimu Rūšių atsiradimas, nors jame nieko neužsimenama apie gyvybės atsiradimą, kuris iki šių dienų išlieka paslaptimi. Pilnas, tikslesnis, bet gerokai ilgesnis knygos pavadinimas yra toks: Rūšių atsiradimas natūralios atrankos būdu, arba išrinktųjų rasių išlikimas kovoje už būvį.3 Pasak Darwino, visa šiandien Žemėje egzistuojanti gyvybė natūralios atrankos būdu per amžius išsivystė iš vieno pirmykščio organizmo. Jo idėja kirtosi ne tik su bibliniu žaibiško pasaulio sukūrimo pasakojimu, bet ir su bažnyčios teigimu, kad vieninteliai žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą. Pasak
43
Kaip mes veikiame
Darwino, žmonės nebuvo nei kūrinijos viršūnė, nei kuo nors ypatingi. Jie tebuvo dar viena gyvūnų rūšis. Visai kaip XVI a. lenkų astronomas Nicolaus Copernicus parodė, kad Žemė nėra pasaulio centre ir kosmose neužima jokios ypatingos vietos, Darwinas parodė, kad žmonės nėra svarbiausi tarp gyvų padarų ir gyvajame pasaulyje neužima jokios ypatingos vietos.4 Darwinas išdrįso pristatyti teoriją, kuri kirtosi su įsigalėjusiomis religinėmis dogmomis. Bet jis labai sąžiningai vertino savo teorijos trūkumus, pripažindamas, kad ji nėra išbaigta. Jis prašė žmonių vertinti jo mintį pagal platesnius jos teiginius, kurie, jis buvo tikras, yra teisingi, o ne pagal konkrečias smulkmenas, kurių nežinojo, bet kurias, buvo tikras, užpildys ateities biologų kartos. Akis badė du trūkumai. Pirmasis buvo įvairovės mechanizmas. Žmonės akivaizdžiai paveldi ir savo motinos, ir tėvo savybes: tai akivaizdu iš paveldėtų raudonų mamos plaukų ar kampuoto tėvo žandikaulio. Bet kaip atsiranda naujos savybės, iš kurių natūrali atranka atsirenka? Antrasis Darwino teorijos trūkumas buvo paveldėjimo mechanizmas. Iš pradžių Darwinas manė, kad informacija apie savybes buvo perduodama iš kartos į kartą susimaišius kokiam nors tėvų skysčiui. Bet visai kaip raudoni ir geltoni dažai susimaišę duoda oranžinius dažus, o raudonos ir geltonos spalvų atgauti nebeįmanoma, tokiems biologiniams skysčiams maišantis turėtų susimaišyti savybės ir dalis jų pradingti amžiams. Visų žmonių akys būtų tik mėlynos ir rudos mišinio spalvos, niekas nebeturėtų skaisčiai mėlynų ar rudų akių, betgi tikrovėje yra priešingai. Bėgant laikui dėl biologinių skysčių maišymosi visi populiacijos gyviai taptų panašūs ir labai sumažėtų natūralios atrankos veikimui reikalinga įvairovė. Suvokęs šį savo skysčių teorijos trūkumą, Darwinas paniro į depresiją.
44
Evoliucija
Paveldėjimo ir įvairovės mechanizmas Pirmasis sunkiai įmenamą paveldėjimo mechanizmą užčiuopė vienuolis, vardu Gregoris Mendelis, iš Brno miesto šiandieninėje Čekijoje. Nuo 1856 iki 1863 m. Mendelis dešimtimis tūkstančių augino įvairias žirnių rūšis ir sudarinėjo jų paveldimų savybių sąrašą. Pavyzdžiui, sukryžminus žirnius violetiniais žiedais su žirniais baltais žiedais, išaugusių žirnių žiedai būdavo ne rožiniai – tam tikra, numatoma jų dalis turėdavo baltus žiedus, o kita, lygiai taip pat numatoma dalis, turėdavo violetinius žiedus. Mendelis atrado, kad savybės paveldimos tolygiai, po vieną iš kiekvieno tėvo, bet kai kurios jų dominuoja. Bet svarbiausia buvo tai, kad jos paveldimos kaip vienetai, kurių negalima padalinti, o ne kaip skysčiai, kuriuos galima sumaišyti. Pats to nežinodamas Mendelis atrado tai, ką dabar vadiname genais. 1866 m. Mendelis publikavo savo atradimus žurnale „Proceeedings of the Natural History in Brünn“. Bet žurnalas buvo vietinis ir toks nereikšmingas, kad jo darbą plačiai pripažino tik XX a. Dažnai pasakojama istorija, kad vienas iš 115 Mendelio publikacijos egzempliorių atsidūręs pas patį Darwiną. Po jo mirties publikacija buvusi rasta jo bibliotekoje – neatplėšta ir neperskaityta. Jei šis pasakojimas būtų tiesa, tai būtų baisi tragedija. Bet iš tiesų ši istorija tėra romantiškas mitas. Darwinas savo didžiulėje kolekcijoje neturėjo Mendelio darbo. Du biologijos genijai, kiekvienas kurių žinojo lemiamą mįslės įminimo detalę, kurios trūko kitam, prasilenkė ne per plauką, o per didžiulį laiko ir atstumo tarpeklį. Mendelio darbas buvo iš naujo atrastas tik 1900 m., praėjus daug laiko po Darwino mirties. Netrukus amerikiečių biologas Thomas Huntas Morganas pradėjo veisti vaisines museles. Jis pastebėjo, kad muselės savybes paveldi labai panašiu būdu
45
Kaip mes veikiame
kaip ir Mendelio žirniai. Jis net išsiaiškino, kad už paveldimas savybes atsakingi elementai – genai – yra saugomi mažytėse, nariuotose struktūrose, kurias pavadino chromosomomis. Jo darbas davė pradžią naujam mokslui – genetikai. Visas paveldėjimo paveikslas buvo atskleistas tik į XX a. pabaigą. Ląstelės, mažyčiai cheminių medžiagų maišeliai, zujantys cheminėmis nanomašinomis, yra gyvybės statybinės plytos.5 Kiekvienos ląstelės centre yra miniatiūrinė ląstelė, arba branduolys. O kiekviename branduolyje yra iš DNR sudarytos chromosomos. DNR yra dviejų besisukančių, susipynusių kopėčių pavidalo molekulė. Šios dvigubos spiralės šerdis, arba stuburas, yra sudaryta tik iš keturių molekulių, arba bazių – adenino (A), guanino (G), citozino (C) ir timino (T), – kurios yra sujungtos poromis. A, G, C ir T yra keturios genetinio kodo raidės.6 Kiekviena bazių trijulė sudaro skirtingą aminorūgštį. Aminorūgštys yra plytos, iš kurių statomi baltymai, nuostabios molekulės, galinčios atlikti įvairiausias biologines užduotis: paspartinti chemines gyvybės reakcijas, aptikti jūsų akis pasiekiančią šviesą ar atstoti pastolius, dėl kurių jūsų kūnas yra pakankamai tvirtas, kad nesubliukštų ir netaptų drebučiais ir vandens balute. Baltymus užkoduojančios DNR atkarpos yra vadinamos genais. O čia ir prisimename Mendelio darbą. Jis nustatė, kad paveldimos savybės yra susijusios su genais. Pavyzdžiui, tam tikras genas gamina baltymą, kuris lemia, ar auganti žirnio ankštis bus raukšlėta, ar lygi. Žmogaus DNR yra užkoduota apie 3 mlrd. raidžių, sudarančių maždaug 23 000 genų. Tai atrodo apgailėtinai menkas skaičius žmogui aprašyti – biologai buvo priblokšti atradę, kad jų yra tik tiek. Bet jiems teliko susitaikyti su tuo, kad turime tik 23 000 genų. Kai kurie genai yra skirti kitiems genams valdyti. Besivystant gemalui jie įjungia arba išjungia gebėjimą gaminti, arba
46
Evoliucija
sintetinti, baltymus. Ir jie tai daro atsižvelgdami į aplinkybes, pavyzdžiui, į tam tikrų cheminių medžiagų koncentraciją ląstelėje.7 Tokie valdantieji genai skirtingose ląstelėse priverčia nuskaityti skirtingas DNR atkarpas, ir nors visos žmogaus ląstelės saugo identišką DNR kopiją, tai leidžia vienoms ląstelėms užaugti kraujo ląstelėmis, kitoms – kepenų ląstelėmis ar smegenų ląstelėmis ir taip toliau. Bet DNR paaiškina ne tik paveldėjimo mechanizmą, bet ir įvairovės mechanizmą. Jei palikuonis paveldi tėvų savybes, turi paveldėti ir jų DNR. Turint omeny, kad žmogaus DNR reikia tiksliai nukopijuoti 3 mlrd. raidžių, stulbina, kaip puikiai vyksta kopijavimo procesas.8 Bet jis nėra tobulas. Maždaug kas 1 mlrd. bazių porų pasitaiko klaida. Kartais neteisingai nukopijuojama raidė. Arba būna ištrinama, arba du kartus nukopijuojama DNR atkarpa. Gali nutikti begalė perrašymo klaidų. Be to, genus gali pakeisti vėžį sukeliančios cheminės medžiagos, virusai, ultravioletinė šviesa ir atominė radiacija. Galų gale laikui bėgant genai ima pamažu keistis. DNR informaciją saugo su pertekliumi, kad kopijavimo klaidos nepridarytų daug žalos, todėl daugelis pavienių pokyčių mažai ką keičia – genų užkoduoti proteinai vis dar veikia. Kai kurie pokyčiai yra žalingi, jie lemia tokias paveldimas ligas kaip cistinė fibrozė. Bet retkarčiais DNR pokytis pasirodo besąs naudingas organizmui – pavyzdžiui, sustiprina jo atsparumą maliarijai. Aišku, galutinis teisėjas, kas organizmui naudinga, yra aplinka. Genų pokytis, lemiantis tankų, šiltą kailį, yra naudingas gyvūnams artinantis ledynmečiui, bet žalingas gyvenantiems atogrąžų pasaulyje. Verta paminėti, kad pokyčiai, arba mutacijos, nutinka visų organizmų DNR. Bet paprasti organizmai, tokie kaip bakterijos, daugindamiesi tik kopijuoja save, arba klonuoja, o kitų rūšių organizmai turi lytis, jie palikuonis kuria perduodami po
47
Kaip mes veikiame
pusę abiejų tėvų genų. Toks skirtingų savybių mišinys, perduotas iš motinos ir tėvo, gerokai padidina naujų genų kombinacijų, su kuriomis gali žaisti natūrali atranka.9 Mutacijos paaiškina rūšių – gyvūnų grupių, kurios negali daugintis su kitomis grupėmis – egzistavimą. Rūšys gali atsirasti daugeliu būdų. Pavyzdžiui, populiaciją gali padalinti koks nors geografinis barjeras, kaip upė ar kalnynas. Arba, kaip nutiko Galapagų atveju, gyvūnus nuo jų pusbrolių žemyne gali atskirti vandenynas. Atskirta ir veikiama skirtingų išgyvenimo stimulų, kiekvienos grupės DNR kaupia skirtingas mutacijas, todėl populiacijos palaipsniui išsiskiria. Galų gale dvi grupės nebegali daugintis tarpusavyje. Tam gali būti daug priežasčių. Gali būti, kad jų genų mišinys tiesiog nebesukuria kito veikiančio organizmo, kaip kad įdėję motociklo variklį į rolsroisą negausime veikiančio automobilio. Arba vienos grupės nariai partnerių ieško ant vienokių vaisių, o kitos rūšies mėgsta visai kitus vaisius; nors visai galėtų poruotis, jie prasilenkia tarsi laivai naktį. Vabzdžių, kurie turi sudėtingas genitalijas, atveju dviem grupėms daugintis gali trukdyti tai, kad jų lyties organai nebesutampa, it skirtingų firmų gaminami raktai ir spynos. Nesvarbu, kokios priežastys privertė atsiskirti gyvų organizmų grupėms, natūrali atranka apgyvendino pasaulį begale skirtingų rūšių organizmų, kurių kiekvienas su kitos grupės organizmu gali daugintis taip, kaip žmonės su ąžuolais.
Ką paaiškina Darwino teorija Darwino teorija paaiškina daugybę mūsų pasaulio aspektų. Pavyzdžiui, kodėl Žemėje yra tokia stulbinanti gyvų padarų įvairovė, daugiau nei 5 mln. rūšių. Ji taip pat paaiškina, kodėl
48
Evoliucija
99 proc. mūsų DNR sutampa su šimpanzių ir visas trečdalis – su grybų. Šito, aišku, galima ir tikėtis, jei išsivystėme iš bendro protėvio. Kadangi laikui bėgant genų pokyčiai kaupiasi, nedideli DNR skirtumai rodo, kad bendras žmonių ir šimpanzių protėvis gyveno palyginti neseniai, o bendras žmonių ir grybų protėvis – labai tolimoje praeityje. Matyt, pati nuostabiausia DNR seka Žemėje yra GTG CCA GCA GCC GCG GTA ATT CCA GCT CCA ATA GCG TAT ATT AAA GTT GCT GCA GTT AAA AAG.10 Ji egzistuoja visuose gyvuose organizmuose – net ir tuose, kurie realiai nėra laikomi gyvais, kaip antai milžiniški mimivirusai. Ši atkarpa yra tokia paplitusi todėl, kad egzistavo bendrame visos gyvybės protėvyje. Ji vykdo žūtbūtinai svarbų procesą ir nepasikeitė ištisus 3 mlrd. metų – tai seniausia fosilija mūsų kūne. Darwino teorija taip pat paaiškina, kodėl bėgant laikui antibiotikai tampa mažiau efektyvūs. Iš pradžių užkrėstame žmoguje jie gali išžudyti absoliučią daugumą bakterijų. Bet genetinė bakterijos populiacijos įvairovė laiduoja, kad kelios bakterijos neišvengiamai išgyvens ir vėl dauginsis. Todėl kiekvienoje išgyvenusioje kartoje bus vis daugiau antibiotikams atsparių bakterijų, kol antibiotikas pasidarys kone bevertis. „Evoliucija yra <...> begalinis, sekinantis biologinis žaidimas, kuriame prie stalo lieka tik laimėtojai“, – sako Lewis Thomas.11 Bet geriausiai Darwino teorija paaiškina planingo kūrimo iliuziją – kodėl organizmai yra taip gerai prisitaikę prie savo aplinkos. Priežastis, kodėl Galapagų salos kikiliai turi snapą, tobulai tinkamą riešutams, kuriais jie minta, gliaudyti, yra tokia: jų protėviai klestėjo ir paliko daugiau palikuonių nei kikiliai su mažesniais snapais. Pasirodo, kad snapo formą valdo vienas genas, kurio menkutės variacijos besivystančiame kikilio embriono snape sintetina skirtingus baltymus.
49
Kaip mes veikiame
Nuostabiausia tai, kad tokia tobula pusiausvyra tarp organizmų ir jų aplinkos pasiekiama be jokio planuotojo. Bet Darwino aptiktas natūralus procesas nėra atsitiktinis. „Mutacijos yra atsitiktinės, – rašo Richardas Dawkinsas. – Bet natūrali atranka yra visiška atsitiktinumo priešingybė.“12 Ji atsijoja visus egzempliorius ir palieka tuos, kurie savo šeimininkui suteikia galimybę išgyventi iki dauginimosi. Karta po kartos atranka kaupia naudingus pokyčius ir pamažu, bet patikimai renka mašinas, kur kas subtilesnes ir sudėtingesnes nei sukurtos žmonių. „Visa gyvybės raida, visas procesas, kuriantis vis įvairesnes ir sudėtingesnes struktūras, mūsų vadinamas evoliucija, yra visiška priešingybė to, ko galėtume tikėtis iš atsitiktinumo dėsnių“, – rašė amerikiečių biologas Gilbertas Newtonas Lewis.13 Bet evoliucija natūralios atrankos būdu turi ribas. Dėl jos atsiranda tik tokie organizmai, kurie išsivysto įvykus virtinei naudingų pokyčių. „Evoliucija eina į ateitį atbulomis, – sako britų biologas Steve’as Jonesas. – Ji nežino, kas bus ateityje.“14 Dėl to kai kurie žmonės pareiškė, kad Darwino teorija negali paaiškinti tokių sudėtingų organų kaip akis, kuri susideda iš daugelio komponentų. Jie teigia, kad kol nėra visų reikalingų komponentų – lęšio, šviesą atspindinčio paviršiaus ir taip toliau, – organizmui iš tų atskirų komponentų nėra jokios naudos. O kokia nauda iš 0,5 ar 5 proc. akies? Bet pasirodo, kad visi žingsniai akies link buvo naudingi. Primityvios akies pavyzdžių galima rasti visoje gyvūnų karalystėje. Vieni jų teturi šviesai jautrių ląstelių ruožą, kuriuo jaučia, kur yra viršus, o kur apačia. Kiti, kaip duobagalvė angis, savo odos įdubimo dugne turi šviesai jautrias – tiesą sakant, šilumai jautrias – ląsteles, todėl jų „regėjimas“ yra kryptingas. Čia jau nesunku uždengti tą įdubimą perregimais baltymais ir sukurti lęšį, kuris fokusuotų objekto vaizdą.
50
Evoliucija
Evoliucija atrankos būdu ne tik nėra toliaregė, ji dar ir nebūtinai kuria sudėtingesnes gyvybės formas. Ji gali kurti, bet ne visada tai daro. Nuo pirmosios ląstelės atsiradimo jos tegalėjo tik didėti ir sudėtingėti. Bet vos tik išsivystė stambesni padarai, tapo įmanoma evoliucionuoti į paprastesnes formas. Tai galima matyti parazitų, kurie gyvena savo sudėtingesnių šeimininkų sąskaita, atveju. Darwino evoliucijos natūralios atrankos būdu teorija – pasak Dawkinso, „didingiausia idėja mokslo istorijoje“ – išlaikė visus išbandymus. „Ją galima labai lengvai paneigti, pakanka atrasti nors vieną fosiliją iš ne savo laikmečio, – rašė Dawkinsas.15 – Pakaktų atrasti kiškį iš prekambro, prieš 500 mln. metų buvusio, laikotarpio. Kol kas to dar neįvyko.“
51
10 LAIKO KELIONIŲ IŠRADIMAS Pinigai
Pinigai nėra metalas. Tai yra išraižytas pasitikėjimas. NIALLAS FERGUSONAS, „Kaip atsirado pinigai“ Jei žmonės suvoktų, kaip buvo sukurti pinigai, dar vakarui neatėjus kiltų revoliucija. HENRY FORDAS
„Kai buvau jaunas, maniau, kad pinigai yra svarbiausias dalykas gyvenime, – rašė Oscaras Wilde’as. – Dabar, subrendęs, žinau, kad tai tikra tiesa.“ Pinigai, kaip tikrai ne pirmasis suvokė Wilde’as, verčia pasaulį suktis. Bet kas iš tiesų jie yra? Ir kaip pinigai atsirado? Daugelis žmonių pasakytų, kad pinigus naudojame užmokėti už prekes ir paslaugas: aš duodu jums pinigų mainais už jūsų prekes. Arba jūs galite duoti man pinigų mainais už mano prekes. Taigi už klausimo „Kas yra pinigai?“ slypi gilesnis, paprastesnis klausimas: „Kas yra prekyba?“ Atsukime laikrodžius apie 100 000 metų atgal. Vienas mūsų protėvių gaudo žuvį. Jo kaimynas gamina rankinius kirvukus. Abiem reikia ir žuvų, ir kirvukų. Sakykim, kol kirvukų gamintojas pagamina keturis kirvukus, žvejys sugauna aštuonias žuvis. Taigi žvejys galėtų per pusę laiko sugauti keturias žuvis, o likusį laiką gaminti kirvukus. Bet jis kirvukus gamina prasčiau ir lėčiau už jų gamintoją, todėl pagamina vos vieną nevykusį kirvuką. Kirvukų gamintojas taip pat galėtų per pusę laiko pagaminti du kirvukus, o likusį laiką eiti žvejoti. Bet galbūt jam prasčiau sekasi žvejyba, ir per tą patį laiką pagauna vos dvi. Štai tada vienam jų šauna geniali mintis, kuri, įtikina jis kitą, yra labai gudri. „Užuot abu užsiėmę abiem darbais, geriau dirbkime tik tai, ką abu geriausiai išmanome, o paskui apsimainykime savo darbo vaisiais?“ Jie taip ir padaro. Žvejys iškeičia keturias iš aštuonių sugautas žuvis į du kirvukų gamintojo pa-
140
Pinigai
gamintus kirvukus. Taip jis įgyja keturias žuvis ir du kirvukus, o tai yra geriau už keturias žuvis ir vieną nevykusį kirvuką, kuriuos turėtų, jei būtų ir žvejojęs, ir gaminęs kirvukus. Taip pat kirvukų gamintojas įgyja keturias žuvis ir du kirvius, o tai yra geriau už dvi žuvis ir du kirvukus, kuriuos būtų turėjęs, jei būtų ėmęsis abiejų darbų. Panašu į stebuklą. Abu pasipelnė. Ir tai nutiko dėl paprasto veiksmo – prekybos. Aišku, žvejys ir kirvukų gamintojas galėjo sutarti ir dėl kitokio mainų santykio, kuris galėtų būti lygiai taip pat abiem naudingas. Pavyzdžiui, net jei žvejys gautų tiek pat kirvukų, kiek galėtų pasidaryti pats, jie tikriausiai būtų geresnės kokybės. Taip pat ir kirvukų gamintojas, net jei gautų tiek pat žuvų, kiek gebėtų sugauti pats, laimėtų, nes jos tikriausiai būtų didesnės ir skanesnės, nes patyręs žvejys žino, kur jų ieškoti. Tokiai prekybai palaikyti abi pusės turi elgtis garbingai. Kirvukų gamintojas gali nesilaikyti žodžio ir paimti žuvis, bet neatiduoti žadėtų kirvukų. Bet jei ir žvejys, ir kirvukų gamintojas priklauso tai pačiai grupei ar genčiai, jie turi veikti pagal nusistovėjusias sąžiningos prekybos sąlygas. Galų gale vyrai, kadangi yra stipresni, gali medžioti gyvūnus, o mėsą išmainyti į moterų surinktus vaisius ir uogas. Be to, jei moterys, ieškodamos partnerių, nukeliaus į kitas gentis, jos galės praplėsti mainų ratą. Nors ir neįmanoma atmesti sukčiavimo galimybės, galbūt yra stiprių stimulų mainytis sąžiningai, nusveriančių priežastis apgaudinėti. Bet mainai tarp žvejo ir kirvukų gamintojo yra riboti, nes reikia, kad tie du žmonės susitiktų akis į akį. Akivaizdus būdas sukurti daugiau mainų galimybių yra sutelkti daug prekių turinčių žmonių į vieną vietą. Toks išradimas yra turgus. Jei yra keli žvejai ir keli kirvukų gamintojai (jau neminint karoliukų gamintojų, kailių tiekėjų, vaisių rankiotojų ir taip toliau), jie gali
141
Medžiagos įdarbinimas
reguliariai kur nors susitikti ir apsimainyti savo prekėmis pagal pasiūlos ir paklausos nustatytą mainų santykį. Pavyzdžiui, jei žuvies yra nedaug ir jos nori daug kirvukų gamintojų, žvejai mainysis su tais kirvukų gamintojais, kurie pasiūlys jiems daugiausia kirvukų. Atitinkamai, jei žuvies gausu, norėdami pritraukti pirkėjus žvejai turės mainais už kitas prekes duoti daug žuvų. Bet prekyba yra ne tik prekių mainai. Ji yra žmonių, kurie turi tam tikrą specializaciją, prekių mainai: žmogaus, kurio specializacija yra žvejoti, ir kirvukų gamintojo, besispecializuojančio gaminti kirvukus. Prekiaujant be tokios specializacijos nebus abipusės naudos. Be to, prekyba skatina dar didesnę specializaciją. Žvejys yra skatinamas gaminti geresnius kabliukus, kad efektyviau žvejotų. Bet jei jam labiau sekasi surasti žuvingas vietas, protingiau būtų tai ir daryti, o galimybę gaminti kabliukus arba tinklus palikti kitiems. Prekyba ir specializacija kuria daugiau specializacijos, kuri kuria daugiau prekybos galimybių ir daugiau specializacijos... Jodvi nepaliaujamai stiprina viena kitą, o kartą pradėtas šis procesas įgauna pagreitį. Kaip evoliucija natūralios atrankos būdu sukūrė mus supantį pasaulį, taip prekybos ir specializacijos idėja pakeitė žmonių pasaulį ir sukūrė komercinį pasaulį, kuriame mes gyvename. Tik apsižvalgykite aplinkui. Šiandien kone visi turi darbą – specializuotą darbą. Visi maino savo darbo rezultatus į kitų žmonių, besispecializuojančių kitose srityse, tiekiamas prekes ar paslaugas, pavyzdžiui, jų auginamus avokadus, gaminamas lemputes ar tiekiamą elektrą. Tiesą sakant, prekyba ir specializacija, maitindamos viena kitą abipusio stiprinimo orgijoje, mūsų pasaulyje pasiekė ypatingus, gluminančius kraštutinumus. Retas kuris žmogus nesinaudoja specializuoto tūkstančių – galbūt net milijonų – žmonių darbo vaisiais – vaisiais
142
Pinigai
žmonių, kurių niekada nesame matę, kurie gyvena visame Žemės rutulyje. Prekyba ir specializacija, regis, yra būdinga tik žmonėms. Galbūt kada nors išsiaiškinsime, kad beždžionės taip pat daro tai, bet net jei jos mainosi ir specializuojasi, tai daro ne tokiu mastu – galų gale tai mes pakeitėme pasaulį, o ne jos. Savaime suprantama, bendruomeniniai vabzdžiai – skruzdėlės ir bitės – specializavosi ir mainėsi šimtus milijonų metų (po Saule juk nieko nauja). Bet jų bendruomenės apsiribojo tam tikru skaičiumi kastų, atliekančių konkrečias užduotis. Žmonės yra nepaprastai lankstūs. Pasimokę ir gavę progą jie gali tapti veterinarais, lėktuvų pilotais ar mokytojais. Bet vien specializacija ir prekyba nesukūrė komercinio šių dienų pasaulio. Tam prireikė daug išradimų, daug svarbių įvykių. Kiekvienas jų sustiprino prekybą ir paspartino specializaciją. Galima ginčytis, bet svarbiausias išradimas buvo pinigai.
Pinigai, pinigai, pinigai Viena tiesioginių mainų problema yra ta, kad juos reikia atlikti iš karto. Žvejys turi iškart išmainyti savo žuvį, nes kitą dieną ji jau gali sugesti. Bet jei žvejys norės išmainyti laimikį į kailius, o kailių prekeivio turguje laukiama tik po kelių savaičių? Kadaise, prieš daugelį tūkstančių metų, kažkas sugalvojo genialią idėją: „Už žuvis aš tau duosiu šitą simbolį, o vėliau galėsi jį išmainyti į atitinkamą vaisių, kailių ar ko dar tau reikia kiekį.“ Savaime suprantama, tas simbolis buvo pinigai. Jie iš karto daugybę kartų padidino mainų galimybes. Pinigai leido keliauti laiku. Tarsi kažkas būtų išradęs laiko mašiną, kad prekeiviai galėtų nukeliauti į ateitį ir išmainyti savo prekes vėliau. Ekonomistai pinigus apibūdina ne taip vaizdžiai – „vertės kaupimu“.
143
Medžiagos įdarbinimas
Kita tiesioginių mainų bėda yra ta, kad du ar daugiau žmonių turi fiziškai būti vienoje vietoje – turguje. Bet, sakykim, kurio nors jų mainoma prekė yra didelė ir sunki, pavyzdžiui, girnapusė, ir jis nori išmainyti ją į karoliukus. Bet turgus, kuriame yra karoliukų, yra už dienos kelio per kalnus. Taigi kadaise kažkam šovė geniali mintis: „Aš duosiu tau šitą simbolį už šitą girnapusę, o tu, nukeliavęs kur kitur, galėsi jį iškeisti į girnapusės vertės karoliukus, puodus ar dar ką nors.“ Tas simbolis vėlgi buvo pinigai. Šis išradimas daug kartų išplėtė prekybos galimybes. Pinigai leido keliauti per erdvę. Tarsi žmonės būtų gavę serialo „Žvaigždžių kelias“ transportavimo spindulį, kad galėtų nukeliauti į tolimas vietas ir ten išmainyti savo prekes. Ekonomistai ir tai apibūdina ne taip vaizdžiai. Jie sako, kad pinigai yra „mainų terpė“. Bet pinigai, leisdami prekiauti per laiką ir erdvę, ne tik atskleidžia naujų prekybos galimybių, bet ir turi kitų naudingų savybių. Sakykim, dirbate kam nors, kas pažada po mėnesio, kai baigsite darbą, sumokėti jums kokiomis nors prekėmis, pavyzdžiui, variu arba grūdais. Rodos, visai neblogai. Bet tokių prekių kaina gali kisti, atsižvelgiant į paklausą ir pasiūlą. Tai reiškia, kad iš anksto nežinosite, kokios vertės atlygį gausite, ir jums sunku bus planuoti biudžetą. O pinigai tai pakeičia. Jei jums bus mokama pinigais, iš anksto žinosite, kiek gausite, nebent jums nepasisekė ir gyvenate tokiais hiperinfliacijos laikais kaip Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo. Ekonomistai sako, kad pinigai yra „vertės standartas“. Savaime suprantama, jei norime naudoti pinigus kaip vertės standartą, jų pasiūla turi nesvyruoti, nes bet kokios prekės trūkumas padidina jos vertę, o perteklius sumažina. Vienas pirmųjų piniginių vienetų galėjo būti druska, nes jos ištekliai buvo gerai žinomi, o išgavimo būdai leido ją tiekti palyginti vienodais kiekiais. Pavyzdžiui, romėnų kareiviams buvo mo-
144
Pinigai
kama druska, arba angl. sal, nuo kurios yra kilęs ir algos pavadinimas – angl. salary. Druska turi ir kitų savybių, kurios puikiai tinka pinigų funkcijai atlikti. Pinigai turi būti pakeliami, kad juos būtų galima lengvai nešiotis su savimi. Jie turi būti skaidomi. Tai leidžia ką nors nusipirkus gauti grąžos, kurią vėliau galima panaudoti. Tik pagalvokite, kas būtų, jei vienas kirvukas būtų keičiamas į keturias žuvis, o žvejys teturėtų tris. Turint skaidomų pinigų, kirvukų gamintojas gali iškeisti savo kirvį į tris žuvis ir gauti grąžos, kurią galės išleisti vėliau.
Auksas, bankai ir skolos raštai Daug kas sutiktų, kad druska nėra idealus pinigų etalonas. Geresnė valiuta monetų pavidalu buvo auksas. Nors pinigai skoloms skaičiuoti buvo naudojami maždaug nuo 3000 m. pr. Kr., pirmosios aukso monetos pasirodė tik 700 pr. Kr. Graikijoje. Aukso trūkumas yra tas, kad jis yra sunkus, ypač jei esate turtingi. Bet tai galima gudriai išspręsti. Sakykim, vieną dieną nueinate pas auksakalį išsikeisti prekių į auksą – daug aukso, – ir auksakalys taria: „Sugalvojau. Kam tau tampytis su savimi tuos sunkius aukso luitus, geriau duosiu tau skolos raštą. Fiziškai neturėsi aukso, bet žinosi, kad aš saugau jį už tave. O kai tik užsimanysi, grįši, pateiksi skolos raštą, ir aš atiduosiu tau tą auksą.“ Galbūt, suradę norimų prekių, jūs iš tiesų grįšite pas auksakalį, pateiksite jam skolos raštą, pasiimsite auksą ir išsikeisite jį į prekes. Bet anksčiau ar vėliau suprasite, kad yra ir kitas, patogesnis, būdas. Tiesiog įteiksite prekybininkui tą skolos raštą. Juk jis žinos, kad pateikęs jį auksakaliui pats gaus tą auksą. Auksakalys, galbūt ir pats to nežinodamas, virto banku – dariniu, kuris saugo auksą ir kuria naujus pinigus – skolos
145
Medžiagos įdarbinimas
raštus. Jei jis ims saugoti auksą ir dalinti skolos raštus kitiems klientams, anksčiau ar vėliau suvoks, kad vargu ar visi klientai užsinorės atsiimti savo auksą vienu metu. Todėl jis gali išduoti daugiau paskolos raštų, nei turi aukso. Bet jei jis yra išmintingas – skirtingai, nei daugelis šiuolaikinių bankų, sukėlusių pasaulinę 2008 m. finansų krizę, – saugosis, kad turėtų pakankamai aukso tai mažai tikėtinai dienai, kai daug aukso savininkų užsimanys vienu metu atsiimti savo auksą. Kaip ir pinigai, bankai taip pat turi daug aspektų. Jie ne tik kuria pinigus ir užtikrina jų vertę, bet atlieka ir kitą svarbią funkciją – suveda tuos, kuri skolina, ir tuos, kurie skolinasi. Skolintojai yra žmonės, turintys atliekamų pinigų, kurių nenori išleisti tuojau pat, – tuos pinigus jie pasideda į banką. Žmonėms, kurie skolinasi, kokiam nors tikslui reikia pinigų – galbūt naujam verslui pradėti ar namui nusipirkti. Jie tikisi per ateinančius mėnesius ar metus užsidirbti pakankamai pinigų. Bet tų pinigų jiems reikia dabar, todėl juos pasiskolina. Gali pasirodyti, kad taip pinigai atkeliami iš ateities – ateities uždarbio – į dabartį. Bet iš tikrųjų bet kuriuo metu pinigų, kuriuos galima išleisti, suma yra ribota. Jei skolinotės pinigų namui pirkti, o vėliau turite juos grąžinti ir todėl galite mažiau išleisti, bankas paima jūsų grąžintus pinigus ir paskolina kitiems. Todėl dabar juos galite išleisti ne jūs, o kiti. Pinigai neperkeliami laiku. Bankas skolininką apmokestina dar papildomai, ne tik tiek, kiek tas pasiskolina, nes jis rizikuoja, kad skolininkas nesugebės įvykdyti įsipareigojimų ir negalės grąžinti pinigų, be to, bankininkystė yra verslas, kuris turi uždirbti pelną. Šiuo pelnu pasidalijama su skolintojais, kad jie turėtų paskatą dėti savo pinigus į banką. Norėdami suvokti, kokia naujovė buvo bankas, pagalvokite, kas vykdavo iki tol. Jei norėdavai imtis kokio nors rizikingo
146
Pinigai
sumanymo, pavyzdžiui, nusisamdyti laivą plaukti į Rytų Indiją ir pradėti prekiauti prieskoniais, turėjai rasti labai turtingą rėmėją. Tokių žmonių buvo nedaug. Be to, rėmėjas galėdavo atsisakyti jus palaikyti, nes daug kuo rizikuodavo. Palyginkite tai su padėtimi atsiradus bankams. Norėdami gauti pinigų savo rizikingai užmačiai, einate į banką, kurių yra daug. Kadangi juose sudėti daugelio skolintojų ištekliai, jie gali ne tik finansuoti daug tokių rizikingų veiklų kaip jūsų, bet ir pasidalinti jų rizika. Kiekvienas skolintojas rizikuoja netekti mažiau už vieną didelį investuotoją. Be to, bankas gali ištverti kelias nesėkmes, nes žino, kad dauguma rizikingų užmačių turi neblogą galimybę pasibaigti sėkmingai. Stebina, netgi pribloškia tai, kad bankai neskolina jiems duotų pinigų. Tuos pinigus jie laiko apsisaugoti nuo praradimų ir kasdieniams pinigų pervedimams. Bankai sukuria pinigus. „Pinigai atsiranda jų pasiskolinus“, – sako ekonomistas Johnas Médaille’as.1 Palyginkite ūkininko ir bankininko padėtį. „Ūkininkas savo turtą gali padidinti tik dirbdamas, sunkiai augindamas kukurūzus, – sako Médaille’as. – Bankininkas savo turtą ar bent jau savo aktyvus, gali padidinti nuspaudęs kelis kompiuterio mygtukus.“ Stulbina tai, kad kai kurie į 2008 m. krizę įsivėlę bankai buvo paskolinę kone 30 kartų daugiau pinigų, nei turėjo žmonių indėlių. Palyginkime – XIX a. bankai vidutiniškai skolindavo mažiau nei penkiagubai savo indėlių. Norėdami sumažinti savo pinigų skolinimo riziką, bankai naudojasi kreditų reitingų sudarymo agentūromis. Bankams reikia žinoti, kad sugebėsite grąžinti tai, ką pasiskolinote. Tiesą sakant, kreditų reitingų agentūros – ir visa kita nematoma prekiautojus ginanti infrastruktūra – yra reikalingos komercijos mechanizmui sutepti. Pavyzdžiui, kai vienas asmuo prekiauja su kitu asmeniu kitoje šalyje, jis turi žinoti, kad antrasis asmuo
147
Medžiagos įdarbinimas
turi pakankamai išteklių susimokėti, kad jis paprasčiausiai nepasiims prekių ir nepabėgs. Tai puikiai iliustruoja kreditinių kortelių naudojimas. Kreditinės kortelės yra trumpalaikių kreditų apraiška. Trumpai drūtai: kas nors pasiima labai trumpam paskolą prekėms nusipirkti – paskolą, kuri paprastai grąžinama greičiau nei per mėnesį. Su kreditinėmis kortelėmis galima nusipirkti prekių bet kur pasaulyje. O prekybininkas priima kortelę kaip užmokestį, nes pasitiki, kad kortelę išdavusi įstaiga patikrino, ar kortelės savininkas turi pakankamai išteklių susimokėti. Net jei ta įstaiga apsiriko, pardavėjas žino, kad ji prisiėmė atsakomybę ir garantuos apmokėjimą.
Burbulai ir sprogimai Be bankų, pinigų ir kitų išradimų, pakeliui į komercinį pasaulį, kuriame gyvename, buvo žengta begalė kitų žingsnių, kurių kiekvienas daugiau ar mažiau padidino mainų skaičių ir dažnį. Daug žmonių tebegyvena skurde. Bet karštligiškas prekiavimas bėgant tūkstantmečiams nepaliaujamai kėlė vidutinį žmonių pragyvenimo lygį. Šiandien vidutiniuose išsivysčiusio pasaulio šalių namuose galima rasti krūvas daiktų, kuriuos prieš porą amžių būtų turėjęs tik karalius. Bet šių dienų gyvenimo lygį sukūrė ne tik vis tankėjantis pasaulinės prekybos tinklas. Kartu su prekybos plėtra kilo ir vienam žmogui sunaudojamas energijos kiekis. Kadaise žmogus galėjo gyventi tik iš savo darbo arba – o tai nutikdavo labai dažnai – iš kitų, pavergtų, žmonių darbo. Vėliau, prisijaukinęs arklius, žmogus gavo apie dešimčiai žmonių prilygstantį energijos šaltinį. Vėliau energijos šaltinį padidino tokie išradimai kaip malūnai ir vandeniu varomos gamyklos. Bet pats svar-
148