1
tu ri nys
1 2
Įžangos nebus
9
dalis kokybiškas gyvenimas
10
Ar tu esi pajėgus?
11
Kokybiškas gyvenimas
16
Pirmas kartas!
26
dalis kodėl gyvenimas lagina?
32
Vienintelė galimybė viską ištaisyti
33
Svetimas rytas
35
Įsitikinimas nr. 1: „Dėl visko kaltas likimas“
38
Įsitikinimas nr. 2: „Sėkmė“
44
Įsitikinimas nr. 3: „Esu nereikalingas kitiems dėl to, kad...“
53
Įsitikinimas nr. 4: „Manęs negerbs, kol neturėsiu daiktinių įrodymų“
67
Įsitikinimas nr. 5 „Jeigu būčiau gražesnis...“
80
Įsitikinimas nr. 55: „Esu vienišas“
88
Įsitikinimas nr. 99: „Manęs nemyli, nes...“
102
Įsitikinimas nr. 102: „Dar truputuką ir!..“ (holivudiškas stebuklas)
118
6
3 4
Įsitikinimas nr. 103: „Neturiu pakankamai informacijos...“
120
dalis laimės alchemija
128
Paskutinis...
129
Apsupk save turtingais žmonėmis!
135
Nustok imti – pradėk dalyti!
145
Rytas
154
100 000!
164
Antras lygis
172
dalis išspausk iš gyvenimo maksimumą
182
Ar ji iš tiesų buvo tavo?
183
Motyvacija prieš įsipareigojimą
185
Kodėl niekas nenori, kad pasikeistum?
189
Įsipareigojimų anatomija
198
Nesuvaidintas pašaukimas
202
Laisvės riebumo skaičiuotuvas
207
Paskutinis nurodymas
211
Padėka
212
7
8
į žangos nebu s
Įsivaizduok, Venecija. Pavasaris. Visą amžių nematei mylimo žmogaus. Bet visai netikėtai kitoje kanalo pusėje pastebi jo žvilgsnį. Įsibėgėjęs jis šoka per kanalą ir skrieja tavęs link, bet užuot aistringai pabučiavęs (visu lūpų perimetru), būdamas vos per lašą nuo to žmogaus, išrėži: „Ką tu čia veiki? Kaip čia atsidūrei?“ Mes analogiškai elgiamės su savo LAIME. Ji čia, trokšta mūsų, o mes atidėliojame „glamonėjimąsi“ su ja: „Palauk, laime, aš dar nepasiruošęs, pirmiausia atsakyk man, ką tu čia veiki?“ – teiraujamės. Mums atrodo, kad nesame pakankamai suaugę, bet staiga suprantame esantys per seni, kad pradėtume GYVENTI. Mes laukiame atlyginimo, naujo telefono, elektroninio laiško, bet gavę, ko troškome, suvokiame, kad tai tėra įžanga į tikrą gyvenimą, kuris, be abejonės, bus geresnis už turėtąjį, tik... tik tak tik tak tik tak tak tik tak tik tak. Dėmesio! Jau prabėgo daugiau nei 20–30 proc. jūsų gyvenimo. Didžiąją gyvenimo dalį tik ruošiamės gyventi, bet juk gyventi reikia be išankstinio pasirengimo! Velniop ilgas knygines įžangas! O taip. Tikrai galėčiau apipilti save blizgučiais, auksu, prabangiais kvepalais bandydamas įrodyti, kad mano mintis tikrai verta skaityti! Bet juk šią knygą atsivertei ne tam, kad skaitytum mano pagyras, savireklamą! Verčiau pradėkime pokalbį apie tavo troškimus ir naują, nesuvaidintą, kokybišką gyvenimą!
9
Žmonės išmoko stebėti žvaigždes, spindinčias už tūkstančių kilometrų, bet nesugeba pamatyti, kas vyksta visai šalia, jų širdyse. Jie išmoko gaminti atomines raketas, skaityti sudėtingas formules, bet neišmoko primityviausių dalykų – mėgautis gyvenimu be svaigalų. Jie sukūrė nedūžtančius telefonus, bet iki šiol nežino, kaip liautis daužyti vienas kitam širdis...
12
Žmonės išmoko pagaminti kokybiškas prekes, produktus, bet pamiršo, kad kokybiškos turi būti vertybės + juokas + draugystė... Baigę mokyklas jie žino, kaip atrodo smegenys, bet neišmano, kaip šį organą panaudoti pagal paskirtį...
13
Žmonės buvo taip užsiėmę kurdami bereikšmius dalykus (ginklus, pramogas), kad taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, iš kur atsirado tas krūtinę draskantis iki kaulų smegenų pažįstamas jausmas... Velniškai pažįstamas šaltis, ar ne? Vieni bando numarinti jį plastinėmis operacijomis, kiti – daiktais ir pinigais, bet vietoj laimės šie žmonės gauna pirštą. Vidurinį. Tai ne viskas. Dar pro visas angas – akis, ausis – jie gauna bevertes rekomendacijas, kaip pagerinti gyvenimą, kitaip tariant – spamą. Tooooooooooooooonas spamo, kuris kokybiškai užteršė jų smegenis. Krūtinę. Širdį. Sielą. Kiekvieną kūno pikselį! Ech... Kaip tu jautiesi? Žinai, tas kirminas, taip ilgai neduodantis ramybės, yra tavo potencialas / dora prigimtis! Tai sielos švieselė, bandanti prasiskverbti pro iliuzijų debesis, nes jai tarp sintetinių vertybių per ankšta! Ji pasiruošusi! Trokšta revoliucijoooooooos! Sąmonės REEEEEEEVOOOOOOOOOLIUCIJOS!
14
Privalai pasikeisti! O gal dar ne laikas? Gal viskas su tavimi ir aplinkiniais gerai? Padaryk eksperimentą: išeik į gatvę ir pažiūrėk į praeivius. Nagi? Ar pastebėjai, kad jų veidai persikreipę taip, lyg būtų sužinoję, kad kažkas ką tik nulaužė jų feisbuko paskyras?! Visuotinai išreklamuotos sėkmės formulės jiems nepadėjo pasiekti vidinės ramybės, svajonių. Nepadės ir tau, todėl privalai padaryti štai ką – pai...... „Alexai Monaco, tau lengva kalbėti, kaip jaustis gerai, juk tūsiniesi su Monako princu, toje šalyje turi pažinčių, tikriausiai žarstai maišus pinigų, todėl tau viskas gerokai paprasčiau“, – pagalvos vienas iš skaitytojų, iš pažįstamų žmonių girdėjęs, kad Alexo Monaco svetainėje pilna selfių su turtingiausiais pasaulio žmonėmis ir Monako princu. Štai ką jam atsakysiu: „Mielas drauge, turiu tau paruošęs neišgalvotą istoriją, apibertą prabanga ir įžymybėmis, su kuriomis Monake man teko praleisti laiką. Esu įsitikinęs, kad tai, ką sužinosi, padės lengviau apčiuopti priežastis, trukdančias pradėti kokybiškai gyventi!“
15
kok ybi škas gyv eni mas
Viena įsimintiniausių savaičių, lėmusių milžiniškus mano gyvenimo pokyčius, prasidėjo nuo labdaringo milijonierių vakarėlio Sen Tropeze. Čia susipažinau su oligarchais, gėrėjausi jų jachtomis ir neišpasakytu dosnumu perkant šampaną bei žmones. Kitą rytą, lyg perlietas lediniu vandeniu, pašokau iš lovos. Po pusvalandžio planavau prisidėti prie Monako princo Alberto, kad su juo pasivažinėčiau dviračiais. Diena buvo suplanuota. Iš Sen Tropezo turėjome numinti iki Monako (130 km). Įspūdžių buvo daug, juk važiavau komandoje su princu (beje, jis labai malonus ir nuolat besišypsantis žmogus). Vakare pasiekėme tikslą. Vakarėlis + austrės + gyva muzika. Prasidėjo šou. Princas + viešumos nemėgstanti princesė (pasirodo vos 1–2 kartus per metus) „šėrė“ mus pagyromis. Vienas iš kartu besilinksminančių svečių buvo Formulės-1 legenda Mikas Hakinenas. Tą vakarą Mikas Hakinenas tapo dar didesne žvaigžde (asmeniškai man). Vienas iš Monako princo draugų užlipęs ant scenos visiems pasakojo, kad dieną, važiuodamas dviračiu, Mikas Hakinenas atsidūrė kažkokioje skylėje, kur tualete, atlikęs reikalus, nerado popieriaus, todėl pasinaudojo medžio lapais. Mane sužavėjo tai, kad Mikas nesijaudino dėl atskleistos tiesos ir stvėręs mikrofoną papasakojo dar spalvingesnių faktų apie šią istoriją. Ech! Mėgstu žmones, nebijančius iš savęs pasijuokti!
16
Kitą dieną su draugais atsidūriau Italijoje, pikantiškame Bajardo miestelyje. Čia iš aukštai ant kalno viršūnėje esančio restorano atsiveria superhyperdupernereali panorama. La Capanna da Bacì. Mmmmmm. Šiame restorane, besimėgaudamas pietumis, „miriau“ mažiausiai 3 kartus, nes patiekalus čia kepa ne aliejuje, o meilėje.
17
Pasukome namų link. Leidžiantis kalno šlaitu suskambo telefonas – mus pakvietė susitikti su vienu oligarchu. Sustojome prie jo apartamentų, esančių viename brangiausių Monako pastatų „Le Simona“. Vieno aukšto kaina čia yra NE-PA-DO-RIAI apvali. Pagalvojau, kad neblogai būtų ten pakliūti, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Bet tądien šis noras liko neišpildytas... Kitą dieną mes važiavome apsipirkti į Nicą. Čia apstu parduotuvių. Vienoje jų pastebėjau nerealius švytinčius batus. Nesvarstydamas juos nusipirkau, juk žinojau, kad reikės eiti į vakarėlį ir palikti ten ne tik pinigų, bet ir puikų įspūdį. Netikėtai sužinojau, kad esu pakviestas į „Le Simona“ pastatą, į kurį taip svajojau pakliūti. Negalėjau tuo patikėti! Wow! Yeee! Jahooooooooo! Sušukau taip garsiai, kad saulė išsigando ir, palikdama pėdsaką danguje (saulėlydį), paskubomis nėrė už kalnų, su savimi nusitempdama dienos paklodę, už kurios ilsėjosi mėnulis su ištikimiausiu draugu dangumi, kadaise, labai seniai, prikaltu prie amžinybės švytinčiomis vinimis.
Pastaba: viskas, ką iki šiol pasakojau, yra TIKRAS niekis, palyginti su tuo, dėl ko pradėjau šią istoriją...
„Le Simona“ pastato vidus iš tiesų buvo įspūdingas. Mus pasitiko apsaugininkas, kuris taip šypsojosi, kad atrodė, jog arba dirbo Amerikoje, arba jam tiesiog daug moka. Pakilome liftu. Pamatęs butą, netekau žado. „Tobula“, – pagalvojau. Prisėdau. Tarnaitė atnešė velniškai brangaus vyno. Skonio neatsimenu, bet patiko. Po geros valandos pajudėjome į va-
18
karėlį. Įžengęs į klubą pastebėjau, kad visi spokso į vyrą, besimaudantį minios dėmesyje. Nesvarbu, kad jis nešoko kaip Maiklas Džeksonas, vyrukas tiesiog „rijo“ aplinkinių dėmesį. Jis buvo toji nata, kurios taip trūko muzikai. Noriu pabrėžti, kad šis žmogus nebuvo toks seksualus ar gražus, kad man pradėtų patikti vyrai, bet gyvenime nesu matęs, kad kas jaustųsi taip atsipalaidavęs. Tiesiogine žodžio prasme, jis DEGINOSI muzikoje / laimėje / akimirkoje. Tikriausiai supratai, kad būtent šis vyras yra istorijos kaltininkas? Įžūlybė! Neatsiklausęs manęs, jis susiurbė visų merginų dėmesį! Nepaliko man nė gramo! Pavadinkime jį laimingu šunsnukiu. Atrodė, kad scenoje stovintis didžėjus muziką skyrė tik jam. Grodamas dainų priedainius, jis kėlė rankas į dangų nuolat stebėdamas, kaip į tai reaguoja laimingas šunsnukis. Netrukus pastebėjau didžėjaus nerimą, kai jis keistai ėmė dairytis aplinkui. Tam buvo svari priežastis – laimingas šunsnukis trumpam pasišalino iš klubo, nepasakęs: „I’ll be back.“ Ech... Vargšas didžėjus tikriausiai pagalvojo, kad kažką ne taip sugrojo... Bet laimingas šunsnukis grįžo! Prisimenu, kaip prie manęs priėjusi verslo partnerė tarė: „Alexai, tu visada būni vakarėlių siela, tik ne šį kartą...“ Tas vyrukas tikrai nebuvo modelis ar milijonierius. Mūvėjo paprastus džinsus ir vilkėjo marškinėlius. Tačiau jo akys blizgėjo labiau nei mano Nicoje įsigyti batai! Nei man, nei tą vakarą klube buvusiems milijonieriams kokybiškos „kūno dekoracijos“ (asmeniškai jiems siūti drabužiai) nepadėjo jaustis geriau už tą vyruką.
19
Tu gali nusipirkti kokybiškų daiktų, drabužių, bet kokybiško gyvenimo, kupino nesuvaidintų jausmų ir emocijų, neįsigysi už jokius pinigus!
20
21
Dėmesio: aukščiau pateiktas pasakojimas nėra apie tai, kaip atsipalaiduoti klube. KALBAME NE APIE VAKARĖLIUS, O APIE KIEKVIENĄ TAVO GYVENIMO PIKSELĮ (AKIMIRIKĄ)!
Kiekvienas prisimename susikausčiusį draugą / pažįstamąjį, kuris gimtadienyje, restorane, darbe, net namuose jaučiasi, lyg būtų ne savo kailyje? Taip... visi turi tokių pažįstamų, laukiančių, kol kas nors jiems sukurs pakilią nuotaiką: pasakys komplimentą, be priežasties nusišypsos, pradės dainuoti. Vienas draugas kartą paatviravo, kad Stivenas Spilbergas mūsų šalyje galėtų nufilmuoti kino juostą apie zombius, nepanaudodamas nė lašelio grimo. Ir jis nemelavo – tik pažiūrėk į Lietuvos gatvėmis linguojančius veidus! Mano pasiūlymas – pamatęs tuos žmones imk ir nusišypsok! „Kąąąąąąąąąą!? Kas man iš to, jei būsiu toks mielas ir nusišypsosiu tiems stabdžiams gatvėse?“ – paklausi. Pasakysiu štai ką: tau nebūtina per gyvenimą eiti pasipuošus natūralia, o ne dirbtine šypsena + būti „radioaktyviu“ (žmogumi, kuris nesistengdamas užkrečia visus gera nuotaika).
22
Tu tikrai neprivalai tapti laimingu šunsnukiu, kurio akys dega ne nuo alkoholio, o dėl aistros gyvenimui. Bet negi manai, kad būsimiems tavo vaikams (jeigu jų dar neturi, esu įsitikinęs, turėsi) patiks tavo nuolat persikreipęs veidas? Ar tikrai nori, kad jie perimtų iš tavęs nuobodylos Darto Vederio fizionomiją?
Vis dar lauki, kol kas nors paglostys tave už tai, kad bandydamas pasikeisti nusipirkai Alexo Monaco knygą? MANAI, TO UŽTENKA? Kada, velniai griebtų, pasielgsi, kaip nori, o ne kaip esi išmokytas? Nagi? Kur tavo atsakymas? Kada pradėsi siekti aukščiausios sąmonės? „Alexai Monaco, nusišneki! Kam žmonėms siekti daugiau, juk už lango nekrinta raketos! Viskas gerai!“ – pasakys žmogus, patenkintas tuo, kad iš tiesų niekas nevyksta. Jam noriu išrėžti štai ką: „Jeigu patikėjai, kad žmogus gimęs tik tam, jog išaugintų keletą vaikų ir rūpintųsi savo lizdu, žinok, kai kurie gyvūnai jauniklius prižiūri rūpestingiau nei žmonės!“
Todėl pabrėšiu: tavo šeimos gerovė yra mažiausia, ką gali padaryti dėl šio pasaulio!
Jeigu vis dar manai, kad žmogus gimęs tik tam, kad įvykdytų filmuose matytas užduotis – pasodintų medį, įsigytų auto-
196
mobilį, namą ir sukurtų šeimą, – gali užversti šią knygą, kam nors ją padovanoti ir toliau mėgautis šiuolaikinio žmogaus malonumais. Pirmyn! Įsipatogink ir „įsiliek“ į internetą, TV arba PC. Bet negi tai viskas, ką sugebi? O kaip benamiai arba sergantys vaikai? Žinau, galvodamas apie juos kartais susigraudini, o kai skruostu rieda ašaros, jautiesi geru žmogumi. Bet negi manai, kad nuo tavo ašarų vaikų gyvenimas pagerės? Suprask, iš tavęs naudos nulis, kol dėl jų nepakelsi subinės! Tai ne viskas. Esu įsitikinęs, dauguma skaitančiųjų mano žodžius pagalvojo, kad jiems reikia pasirūpinti sergančiais žmonėmis ir benamiais vaikais. Tikrai ne tai norėjau pasakyti. Matai, žmonės mano, kad padarę gerą darbą grąžins skolą pasauliui ir pagaliau galės atsipūsti – neeeee. Net jeigu įkursi keletą paramos organizacijų, tu vis tiek būsi skolingas vieną... Ar įdomu, ką noriu pasakyti? Turiu omenyje svarbiausią tavo gyvenimo užduotį. Taip, taip, kalbu apie pačią aukščiausią užduotį. Atsakyk: ar jauti aistrą išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta? Žinau, kad giliai viduje nori kalbėtis apie rimtus, aukštesnio kalibro dalykus. Tačiau kol kas į tai nesutelkei pakankamai dėmesio, juk buvai užimtas pramogomis ir jeigu pasiryžai iš esamo jovalo išlipti šiame, o ne kitame gyvenime, turėtum įsipareigoti pokyčiams, apie kuriuos pradėsiu pasakoti po sekundės, kai atsiversti kitą lapą!
197