Nuostabus protas

kūrybiška aplinka Naudokitės tuo, kas jus supa

K

ai norite mąstyti kūrybingai, visa aplinka gali būti naudinga.

Jeigu ji jus supa, vadinasi, galite ja pasinaudoti, gauti įkvėpimo, pasisemti tinkamos nuotaikos arba pažvelgti į ją kitaip ir pažadinti naujas mintis. Toliau – patarimai, kaip tai daryti.

Daugiau galvokite Šiandien labiau nei kada anksčiau populiaru vaizduoti meditaciją kaip būdą atrasti egzistencinę pusiausvyrą. Padidėjusį jos populiarumą daug lėmė tai, kad pirmą kartą pavyko moksliniais metodais įvertinti meditacijos poveikį ir pamatyti, kad ji iš tiesų veikia. Vis dėlto ketinu siūlyti jums ne meditaciją – verčiau priešingai. Apie ją užsiminiau tik tam, kad nepainiotumėte šių dviejų metodų. Nes jie gali atrodyti šiek tiek panašūs.

Kad ir koks įtemptas jūsų gyvenimas, esu tikras, kad jame pilna laiko spragų. Penkios minutės kasryt, kai laukiate autobuso. Penkiolika minučių, kai dviračiu važiuojate į darbą. Ta nuobodi požeminė perėja, kuria kasdien einate. Šiuolaikinės technologijos padėjo mums užpildyti tokias spragas taip, kad jų nepastebėtume. Per jas rašome žinutes, kalbame telefonu, žaidžiame Canabalt ar klausomės muzikos. Kartais skaitome knygą ar laikraštį. Dažniausiai tai gana beprasmiški veiksmai, bet jau geriau atlikti tokius negu nieko neveikti. Ar atpažįstate save?

Iš tikrųjų tokios akimirkos – pats tas metas problemoms spręsti. Taip sakydamas neturiu omeny, kad reikia valgyti tai, nuo ko norisi vemti. („Ir ką noriu tuo pasakyti?“) Tokių problemų nespręskite. Taip pat neliepiu jums svajoti, nes prarasite gebėjimą žvelgti struktūriškai ir konstruktyviai. Jeigu jau turite važiuoti autobusu ar laukti vėluojančio draugo, panaudokite tą dešimtį minučių konstruktyviam mąstymui. Išjunkite iPod ir nukreipkite mintis į savo vidų.

Išsirinkite problemą, kurią reikia išspręsti, ir pavartaliokite ją galvoje. Paieškokite požiūrių, apie kuriuos anksčiau negalvojote.

0 4 6 4 Nuostabus protas

atarim p s a g Ypatin

as

Naudokite muzikinius inkarus

D

augelis mėgsta dirbti klausydamiesi muzikos. Kartais net aš. Gerai, kad muzika ne tik atpalaiduoja, bet ir gali padėti pasiekti kūrybišką būseną. Ar bet kokią kitą reikalingą protinę būseną. Darykite taip: nuspręskite, kokią muziką naudosite kūrybiškai būsenai pasiekti. Nesirinkite naujo mėgstamiausio disko – ateityje pasirinktos muzikos klausysitės tik tada, kai jums reikės būti kūrybingam. Geriausia, jeigu muzika bus instrumentinė. Kai klausotės dainos teksto ar kalbos, smegenyse veikia kalbos centras, o jis turi būti laisvas, kad galėtumėte spręsti sudėtingas problemas. Štai kodėl išjungiate iPod, kai reikia surinkti durų kodą, kurį nelabai gerai prisimenate, ir išjungiate radiją automobilyje, kai reikia pagalvoti, kokį kelią pasirinkti.

Pamąstykite, kiek muzikos jums reikia. Penkių valandų garso takelis tikrai per ilgas, nes turite spėti išklausyti didžiąją dalį muzikos. Penkios minutės taip pat netiks – per trumpai, nes nenorėsite dažnokai kartoti garso takelio. Kadangi smegenys išlaiko koncentraciją ciklais po maždaug devyniasdešimt minučių (plačiau apie tai kalbėsiu vėliau), siūlau maždaug tokios trukmės garso takelį (arba dvigubos – dviem kartams su trumpa pertrauka). Įkelkite muziką į kompiuterį ar grotuvą arba įrašykite į diską, teliks pradėti.

Kitas žingsnis – sukurti protinį ryšį tarp muzikos ir būsenos, kurią norite pasiekti. Pavyzdžiui, norite greitai pasiekti būseną, kai efektyviai sprendžiate problemas. Klausydamiesi muzikos pirmą kartą imkitės tų problemų, dėl kurių esate tikri – tas išspręsite.

Gal jau turite aiškią idėją, kurią telieka įgyvendinti. Klausydamiesi muzikos tokiose situacijose, parodysite pasąmonei, kokia muzika atitinka problemų sprendimo būseną (jeigu bandysite įveikti per sunkias problemas ir atsidursite aklavietėje, poveikis bus kitoks).

Kelis kartus pakartoję šį triuką, galite pradėti naudoti pasirinktą muziką kaip pradinį veiksnį pasiekti reikiamą protinę būseną.

Kitą kartą, kai reikės dirbti kūrybiškai ar įveikti kliūtį, pasiklausykite muzikos – taip greitai pažadinsite minčių tinklą, pratusį prie problemų sprendimo.

Henrik Fexeus 0 4 6 3

Vis tiek nieko kito neveikiate. Laikykitės disciplinos. Pastebėję, kad ėmėte svajoti, sutelkite savo mintis į užduotį.

Ir man atrodo, kad labai malonu klausytis muzikos ir leisti mintims laisvai klajoti. Dažnai taip darau važiuodamas metro. Tačiau taip pat žinau, kaip gali būti veiksminga to nedaryti, jei turiu apie ką pagalvoti. Norėdamas visiškai įsigilinti į savo mintis ir susikaupti, neretai einu pasivaikščioti arba pasinaudoju kelione metro.

Nuolat patiriame daugybę įspūdžių ir vienu metu galvojame apie krūvą dalykų, todėl susitelkti į ką nors viena mums tapo per didele prabanga. Net problemą sprendžiame ar kūrybingi būname paprastai vienu metu su daugybe kitu dalykų. Taigi minėtos laiko spragelės, kai vis tiek nesate užsiėmę niekuo, ko negalėtumėte padaryti vėliau (ta netvarka tikrai gali palaukti penkiolika minučių), yra aukso vertos, jeigu jums reikia pamedituoti – arba susikoncentruoti.

Pagalvokite apie tai, kas jus supa Kituose savo darbuose* rašiau apie tai, kaip spalva, forma ir aplinka veikia nuotaiką ir mąstymo būdą (tai demonstravau ir televizijos laidoje „Proto aptemimas“). Nemažai mokslininkų tyrė, kaip įvairūs aplinkos aspektai gali paskatinti arba suvaržyti kūrybingą mąstymą. Rezultatas visada būdavo vienodas – tai, kas jus supa, yra svarbu jūsų mąstymui.

Keli padarytų atradimų pavyzdžiai: mokiniai, kurių vardas užrašytas žalia spalva, pagal klasikinį spalvų skirstymą keliančia kūrybiškumo ir laisvumo asociacijas (dėl to mums ir būna rodoma žalia šviesa), testą išlaiko geriau už tuos, kurių vardas užrašytas raudona spalva, susijusia su varžymu ir pabaiga.

Asmenys kambaryje, kur kabo abstraktus paveikslas su vienuolika žalių kryžių ir vienu geltonu, spręsdami užduotį lengviau atitolsta nuo nuspėjamų minčių negu tada, kai mato paveikslą, kuriame visi dvylika kryžių žali. Taip yra todėl, kad geltonas kryžius tarp žalių yra kūrybiškesnis derinys, suteikiantis pakankamai pasąmo-

* Daugiausia knygoje „Elkis taip, kaip aš noriu. Knyga apie įtaigą ir įtaką“. Ir mažuose popieriaus lapukuose, kuriuos klijavau mieste, o kartą, ko gero, būdamas labai neblaivus, Magnusui Carlssonui ant kojų.

0 4 6 2 Nuostabus protas

atarim p s a g Ypatin

K

as

Dideli burbulai ir jokių problemų

ai buvau mažas, mano tėvai manė, kad kramtomoji guma yra blogiausias skanėstas pasaulyje. „Taip kramtydamas meluoji skrandžiui, kad jis gaus maisto, ir jis išskiria skrandžio sulčių, kad jos išskaidytų tai, kas leidžiasi žemyn. Kadangi maisto iš tikrųjų nėra, skrandžio sulčių susidaro per daug ir jos sukelia opą“, – aiškindavo mama.* Neturiu supratimo, ar ji buvo teisi, bet dabar vėl turiu priežastį kramtyti gumą: neaišku kodėl, bet, regis, yra ryšys tarp gumos kramtymo ir pagreitėjusios protinės veiklos – tai ypač pasakytina apie atmintį. Vienas iš paaiškinimų primena tai, ką man kitados pasakojo mama: kramtant organizme išsiskiria daugiau insulino – laukiama maisto, kurį reikia suvirškinti. Dėl to pagreitėja kūne esančios gliukozės pasisavinimas (pavyzdžiui, iš kramtomosios gumos ir kito maisto). Juk gliukozė – tai cukrus, t. y. greitas kuras, todėl jei smegenys staiga gauna daugiau gliukozės, jos gauna ir kuro kognityvinėms funkcijoms atlikti.

Pagal kitą versiją, kramtymas tiesiog padidina kūno aktyvumą, todėl tampate šiek tiek budresnis ir energingesnis.

Kad ir kaip ten būtų, per kitą testą ar egzaminą galite save pastimuliuoti kramtydami gumą (rekomenduoju Big Red, jei sugebėsite jos rasti). Jei kas nors klaus, tiesiog paminėkite tyrimus. * Kartais atrodo, kad aštuntojo dešimtmečio pradžioje žiniasklaidoje tebuvo vien paniką keliantys straipsniai apie vaikams pavojingus dalykus.

Pavyzdžiui, išmokau dėti aštrius peilius į indaplovę būtinai aštriu galu žemyn, nes kažkoks vaikis JAV įkrito į indaplovę, susipjaustė peiliais ir mirė. Kiaušinių lukštai taip pat nepaprastai pavojingi. Todėl maišyti blynelių tešlą ir valgyti virtus kiaušinius reikėjo be galo atsargiai – jei žmogui į gerklę patenka kiaušinio lukšto gabaliukas, tai beveik tas pat kaip praryti stiklo šukę, nes gerklė akimirksniu bus perpjauta. Nemanau, kad mano tėvai buvo daugiau ar mažiau bailūs už kitus, tiesiog prieš kelis dešimtmečius buvo lengviau nekritiškai ryti „socialinę informaciją“ iš vakarinių laikraščių. Šiandien daug protingiau vertiname skandalingus laikraščių straipsnius... ar ne?

Henrik Fexeus 0 4 6 1

ningų asociacijų su individualaus kelio pasirinkimu, ir dėl to mūsų mintys apie užduotį paveikiamos.

Taip pat įdomu, kad žmonės, kurių prašoma pagalvoti apie pankus (yra stereotipas, kad jie maištautojai ir patys renkasi savo kelią), randa kūrybiškesnius sprendimus negu tie, kurių prašoma pagalvoti apie inžinierius (kurie, remiantis stereotipais, rašo languotame popieriuje ir vadovaujasi instrukcijomis).

Yra ir kitų pavyzdžių. Bet grįžkime prie jūsų. Pagalvokite apie savo aplinką. Kas kabo ant jūsų sienų? Kokios spalvos jus supa?

Kokios muzikos klausotės? Visi įspūdžiai suteikia jūsų pasąmonei įvairių asociacijų. Jei norite, kad būtų lengviau kūrybingai mąstyti, pasirūpinkite, kad aplinka jums padėtų!

(Tik mažytis perspėjimas: pasikabinę ant sienos tokių dievukų kaip Albertas Einsteinas ar Leonardas da Vinčis portretus, ko gero, gausite priešingą efektą. Kai žmogus toks neprilygstamas, imame patys save varžyti ir apribojame mintis, užuot mąstę kūrybingai.)

Džiaukitės ir smagiai leiskite laiką Tikriausiai esate pastebėję, kad rasti tiek asmeninių, tiek darbo problemų sprendimus lengviau, kai būnate geros nuotaikos. Gera nuotaika padidina gebėjimą mąstyti lanksčiai ir sudėtingai. Kuo jums smagiau, tuo geriau veikia smegenys. Regis, juokas ir dvasinis pakilimas padeda plačiau mąstyti ir laisviau kurti asociacijas. Taip galime atrasti ryšius, kurių anksčiau nematėme. Tai svarbu kalbant ne tik apie kūrybingumą, bet ir apie sudėtingus santykius bei gebėjimą numatyti įvairių veiksmų padarinius. Todėl geras būdas padėti draugui, kuriam reikia paspartinti mąstymą, – papasakoti jam anekdotą. Gera juoko dozė puikiai veikia, kai reikia kūrybiškų sprendimų. Vienas tyrimas parodė, kad žmonės, žiūrėję linksmą filmuką, geriau sprendė klasikinį kūrybingumo galvosūkį negu tie, kurie prieš tai nesilinksmino.

Kodėl patiems nepabandžius? Štai testas, kuris buvo panaudotas atliekant tyrimą.

Kažkas duoda jums stearino žvakę, degtukų ir dėžutę smeigtukų.

Jūsų užduotis – taip pritvirtinti žvakę prie kamštinės plokštelės ant sienos, kad jai degant ant grindų nelašėtų stearino. Kaip tai padaryti? Pagalvokite.

0 4 6 0 Nuostabus protas

Socialiai užprogramuotas žmogus Noras bendrauti yra mūsų DNR

P

asakymas, kad žmogus yra sociali būtybė, reiškia ne vien tai, kad mums naudinga bendrauti su kitais žmonėmis. Iš tikrųjų neturime kitos išeities: mūsų smegenys užprogramuotos būti milžiniško smegenų tinklo dalimi. Jaučiame ne tik psichologinį, bet ir biologinį poreikį bendrauti su kitais žmonėmis. Atrodo, toks elgesio modelis kaip empatija, kuris anksčiau laikytas išmokstamu, įrašytas į mūsų DNR. Tai nėra mūsų išskirtinė savybė, ji pasireiškia ir beždžionėms bei kitiems gyvūnams: šešios makakos rezusai išmoko gauti maisto traukydamos už grandinių. Staiga septintą makaką, kurią visos kitos aiškiai matė, pradėjo trankyti skausmingi elektros smūgiai kitoms makakoms traukiant už daugiausia maisto tiekiančios grandinės. Pamačiusios, kaip skauda naujajai makakai, keturios ėmė traukyti tik už kitų, mažiau maisto tiekiančių, grandinių, nuo kurių elektra naujokės netrenkdavo. Penkta makaka iš viso penkias dienas nebetraukė už grandinių, o šeštoji – dvylika dienų. Jos abi nusprendė badauti, kad nerizikuotų pakenkti kitai makakai. Žmonių kūdikiai išgirdę kitus kūdikius verkiant patys pradeda verkti, tarytum jiems būtų liūdna. Tačiau girdėdami savo verksmo įrašą kūdikiai neverkia – kad jie parodytų empatiją, turi būti liūdna kam nors kitam. Metų ir kelių mėnesių vaikai net bando padėti verkiantiems kūdikiams. Beždžiones ir kūdikius vienija automatinis impulsas, kitų kančios sukelia jiems skausmingus jausmus ir norą padėti. Šis impulsas pasireiškia ne tik kam nors kenčiant, bet ir išgyvenant visus kitus jausmus. Jie lengvai užkrečiami. Kai kas nors išreiškia pyktį, pasišlykštėjimą ar liūdesį, mūsų smegenyse suaktyvėja už tuos pačius jausmus atsakingos sritys. Matant baimės iškreiptą veidą smegenys reaguoja taip, lyg mums patiems būtų baisu, tik ne taip smarkiai. Jausmai tokie pat užkrečiami kaip peršalimas. Kiekvienas susidūrimas su kitu žmogumi virsta emociniu Henrik Fexeus 0 2 9 5

pretekstu. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo bendro elgesio per jausmų užkratą galime priversti kitus pasijusti truputį geriau. Arba daug geriau. Arba truputį blogiau. Arba daug blogiau. O kai kas nors jausmu užkrečia jus, tas jausmas gali išlikti dar ilgai po to, kai tas žmogus dings.

Galime užsikrėsti ne tik kitų žmonių nuotaika – jausmai labai paveikiami. Mūsų aplinkoje pilna nepastebimų emocinių dirgiklių.

Kartais galite pajusti, kad dėl nežinomos priežasties esate tam tikros nuotaikos. Visai tikėtina, kad jus paveikė džinsų parduotuvėje grojusi pikta muzika, niūrus telefonu kalbančio praeivio balsas arba vitrinose iškabintos laimingų vaikų nuotraukos.

Mūsų smegenys užprogramuotos per vidinius emocinius signalus tiesti tiltus į kitų smegenis, o tai leidžia mums veikti šalia esančių žmonių protus ir kūnus. Tą patį su mumis gali daryti aplinkiniai. Nepykstu ant jūsų, jei dabar suraukę kaktą svarstote, ką turiu omeny. Toks intymus ryšys su kitais žmonėmis atrodo labai naudingas – bet kaip jis veikia?

Tiesa slypi veidrodžiuose.

Empatija: triukas su veidrodžiais Viskas prasidėjo atsitiktinai, vienam mokslininkui pastebėjus, kad tam tikros beždžionės smegenų ląstelės suaktyvėjo, kai ji stebėjo jį valgant. Įdomu, kad tai buvo tos pačios ląstelės, kurios suaktyvėdavo ėdant pačiai beždžionei. Po šio keisto atradimo daug kartų tirta tai, kas dabar vadinama veidrodiniais neuronais. Žmonių smegenų sistema yra tokia pat kaip beždžionių. Mūsų veidrodiniai neuronai įsijungia, kai matome, kad kas nors ką nors veikia, pavyzdžiui, kolega geria kavą, ir mūsų smegenų veikla atspindi jo smegenų veiklą.

Mūsų smegenų ląstelės gauna informaciją, kuri atitinka stebimo asmens turimą informaciją, o tai leidžia dalyvauti jo veiksme, lyg patys tą veiksmą atliktume.

Per vieną įdomų tyrimą lazerio plonumo elektrodas matavo būdraujančios pacientės smegenų ląstelės aktyvumą, ir buvo matyti, kad ta ląstelė suaktyvėdavo įdūrus segtuku ir pacientei, ir kam nors kitam. Kadangi veidrodiniai neuronai atlieka dvigubą funkciją ir suaktyvėja tiek mums veikiant, tiek stebint kitų veiksmus, jie yra 0 2 9 4 Nuostabus protas

mažyčiai mūsų smegenų stimuliatoriai. Daug veidrodinių neuronų yra smegenų srityje, susijusioje su kalba, judesiais ir veiksmų tikslais. Kadangi jie yra taip arti ląstelių, atsakingų už motoriką, ta smegenų sritis gali suaktyvėti vien pamačius judesį. Smegenys beveik neatskiria matymo, kaip kas nors ką nors veikia, nuo paties veiksmo. Vienintelis skirtumas tas, kad raumenų aktyvumas (veikla) tam tikru būdu būna blokuojamas.* Žmogaus smegenyse yra kelios veidrodinių neuronų sistemos, skirtos ne tik kitų elgesiui mėgdžioti, bet ir tikslams bei jausmams įžvelgti, siekiant suprasti kitų žmonių veiksmų pasekmes. Kai buvo stebima smegenų veikla žmonėms žiūrint filmus, kuriuose kas nors šypsojosi ar pyko, paaiškėjo, kad daugiausia suaktyvėdavo tos pačios smegenų sritys kaip ir žmogaus, kuris šypsojosi ar pyko tuose filmuose. Skyrėsi tik galingumas: žiūrovai tuos jausmus patirdavo ne taip intensyviai. Tačiau jie patirdavo tuos pačius jausmus. Vien žiūrėdami. Kaip ir tiriant beždžiones bei kūdikius, ko nors jutimas su kitu verčia mus ką nors daryti dėl kito. Tokia yra pradinė empatijos forma. Pasakymas, kad liūdime ir džiaugiamės kartu su kitais, nėra metafora. Tai biologinė tiesa, pasireiškianti giliausiu įmanomu lygmeniu.

Jau žinau, koks klausimas sukasi jums galvoje: tai kodėl yra žmonių, gebančių atlikti tokius akivaizdžiai neempatiškus veiksmus kaip prievarta ar žmogžudystė? Arba panaudoti paskutinį tualetinio popieriaus lapelį ir nepadėti naujo ritinio? Atsakymas toks – visi žmonės skirtingi, o kiekviena rūšis turi degraduojančių porūšių. Atminkite, kad neempatiškus veiksmus atliekantys žmonės yra nukrypimai nuo normos. Palyginkite jų skaičių su skaičiumi žmonių, kurie kas sekundę nieko nekankina ir neskriaudžia. Pagal vieną teoriją, nežmoniškai besielgiančių žmonių smegenyse trūksta neuronų ir empatinių įgūdžių, panašiai kai kurie gyvūnai negeba jausti empatijos, pavyzdžiui, reptilijos nedvejodamos suėda savo vaikus.** * Visa tai nereiškia, kad tapsite geru krepšininku vien pažiūrėję daug filmų apie NBA. Siekiant gerai atlikti veiksmą, reikia lavinti ir raumenų atmintį. Kitaip mano kaimynas, kuris yra sofos ir alaus karalius, dievinantis kanalą Eurosport, jis taptų geriausiu pasaulyje sportininku. ** Galbūt kaip tik dėl empatijos trūkumo daugeliui žmonių reptilijos atrodo tokios atgrasios ir blogį simbolizuoja visur, pradedant Biblija ir baigiant serialu V (1983).

Henrik Fexeus 0 2 9 3

patarim s a g n i Ypat

as

Nešiojate užkratą

M

ėgdžiodami kitų žmonių veiksmus ir jausmus, veidrodiniai neuronai sukuria bendrą sąmonę. Tam, kad suprastume kitus, jais tampame – bent šiek tiek.

Jūsų jausmus sąmoningai ir nesąmoningai patiriate ne tik jūs, bet ir jus supantys žmonės. Prisiminkite tai, kai sumanysite pajusti stiprią emocinę būseną, kad ir kokia ji būtų.

Užkrėsite kitus.

Mūsų smegenys užprogramuotos būti empatiškos, nes tai teikia mums didelę evoliucinę naudą: mūsų vaikams būna daug lengviau išgyventi, o genams – daugintis, jei greitai suprantame, ką vaikai jaučia ir patiria ir kada jiems reikia pagalbos.

Jau Charlesas Darwinas teigė, kad empatija yra svarbi išgyvenimo priemonė. Ji palengvina socialinį bendradarbiavimą, o mes esame pačios socialiausios būtybės iš visų. Gali būti ir taip, kad socialinis bendradarbiavimas buvo pagrindinė žmonijos išgyvenimo strategija.

O jūs manėte, kad empatija teparodo, kada žmogų reikia apkabinti.

Matau jus Turime ir kitų savybių, kurių pagrindinė paskirtis – palengvinti bendravimą su kitais žmonėmis. Biologai teigia, kad mūsų gebėjimas skirti spalvas yra specialiai suderintas taip, kad įžvelgtume nežymius odos atspalvio pokyčius. Remiantis viena teorija, išmokome skirti spalvas, kad žaibiškai atskirtume kitų žmonių emocines 0 2 9 2 Nuostabus protas

būsenas, nes emocijos veikia odos atspalvį (pavyzdžiui, iš baimės išraustame ar išbąlame). Įdomu, kad visi spalvas skiriantys gyvūnai ant priekinės galvos dalies turi labai mažai plaukų. Vadinasi, gebėjimas skirti spalvas išsivystė kartu su poreikiu skirti kitų veido išraiškas, siekiant suprasti nuotaiką. Tai, kokį matote pasaulį pastebėdami detales ir skirtingas spalvas, yra tiesioginis rezultatas, kilęs iš pradinio niuansų kupino socialinio gyvenimo poreikio.

Skirti įvairius odos atspalvius svarbu, nes retai pasakojame, kaip jaučiamės, dažniausiai emocijas išreiškiame kitomis priemonėmis. Todėl raktas, padedantis suprasti kito žmogaus emocinę būseną, yra gebėjimas reaguoti į neverbalinius signalus: odos atspalvį, balso toną, gestus, veido išraišką ir t. t. Emocinę tiesą atskleidžia ne tai, ką pasakome, o tai, kaip pasakome. Tokie signalai kaip nervingas balsas ar suirzimą išreiškiantis greitas gestas visada gaunami nesąmoningai. Patys to nežinodami, signalus priimame ir į juos atsakome. Taip bendrauti neišmokome sąmoningai, šis gebėjimas mums prigijo bendraujant su kitais, kai augome. Jei mums tai gerai sekasi, gauname didžiulę naudą, nes viso pasaulio tyrimai rodo, kad galimybė įžvelgti jausmus per neverbalinius signalus teikia keletą pranašumų: tokį gebėjimą turintys žmonės labiau jaučia emocinę pusiausvyrą, būna populiaresni ir ekstravertiškesni, geresni klausytojai, jų santykiai su priešingos lyties atstovais (arba su tos pačios, priklauso nuo skonio) gilesni ir sėkmingesni.* Vis dėlto pažįstu nemažai žmonių, kurie teigia, kad labiausiai juos dominantis žmogus, gal net partneris, yra visiška jų priešybė.

Jie visai skirtingi. Jei tai tiesa, pirmasis teiginys neteisingas. Įtariu, kad žmonės yra tokie, kaip sako Šrekas: mes lyg svogūnai, o svogūnai turi sluoksnius. Klausiau minėtų asmenų, ar taip ir yra, ar jie, nors išoriškai (skonis muzikai ir filmams, temperamentas, biologiniai ritmai, energijos lygiai, politiniai įsitikinimai ir t. t.) ir yra priešybės, turi bendrą požiūrį į pasaulį, gyvenimą ir kitus žmones. Manau, tam, kad įvertintume ką nors visiškai į mus nepanašų, reikia pradinės platformos, kurioje turime panašumų – giliausio svogūno sluoksnio, kuriame slypi bendri komunikaciniai * Kaipgi užmegzti tą magišką draugystės ar meilės ryšį? Ar panašumai arba skirtumai traukia vienus prie kitų? Tyrimai rodo, kad panašūs žmonės išugdo gilesnę draugystę negu skirtingi.

Henrik Fexeus 0 2 9 1

patarim s a g n i Ypat

as

Įtikinkite prisilietimais

L

engvai prisilieskite prie viršutinės kito žmogaus rankos dalies, kai ko nors prašote. Taip padidinsite tikimybę, kad tas žmogus sutiks, nes prisilietimai nesąmoningai interpretuojami kaip artimas abipusis santykis. Be to, mėgstame prisilietimus, nes jie leidžia mums pasijausti pastebėtiems.

Tiriant šį reiškinį paaiškėjo, kad prisilietimas dvidešimčia procentų daugiau žmonių privertė sutikti nueiti kartu į naktinį klubą, o dešimčia procentų daugiau – pasakyti nepažįstamam asmeniui savo telefono numerį. Būtent tai lemia nuolatinį viso pasaulio padavėjoms(-ams) skirtų arbatpinigių srautą, nes jie dažnai naudoja šį triuką savo darbe.

susitarimai ir vertybės. Du visais lygmenimis absoliučiai skirtingi žmonės tiesiog negebėtų vienas kito suprasti. Manau, pats faktas, kad du žmonės yra draugai arba pora, įrodo gilų bendrą požiūrį į pasaulį – tada, be abejo, smagu, kad visi kiti jų bruožai taip skiriasi.

Dauguma žmonių anksčiau ar vėliau su tuo sutinka. Net jei truputį nusivilia, kad vis dėlto nėra tokie jau skirtingi.

0 2 9 0 Nuostabus protas

Minčių programavimas Mintis yra tiesiog mintis. Mūsų idėjos yra tarsi mago triukai, atrodo, kad jos atkartoja tikrovę, ir mielai tikime, kad jos tikros. Tačiau tikrovė, apibrėžta jūsų minčių, tėra iliuzija – už smegenų ribų ji neegzistuoja. Kartais reikia pradėti visiškai kontroliuoti, ką sau sakote, ir pakeisti tai į ką nors tinkamesnio. Kai jus persmelkia baimė ar šiaip neigiama mintis, paklauskite savęs, ar ši mintis jums padeda.

Ar ji išsprendžia problemą? Ar padeda tapti efektyvesniam? Ar ką nors nagrinėja? Jei mintis nepadeda, ji neatlieka jokios funkcijos ir net yra žalinga.

Terapija padeda perimti kontrolę, tačiau yra ir kitas, kur kas greitesnis, būdas, kurį galite kaipmat išbandyti. Paprastai užtenka keleto kartų, kad neigiamos mintys išnyktų visiems laikams ar bent jau pakeistumėte požiūrį ir jos daugiau nebekamuotų.* Metodas pagrįstas dviem įžvalgomis ir viena prielaida. Pirmoji įžvalga – kai apie ką nors galvojate, tarkime, apie prisiminimą, smegenys sukuria atitinkamą reprezentaciją, pasitelkdamos keletą ar net visus pojūčius, kuriais kasdien remiatės suvokdamas pasaulį.

Veikiausiai atmintyje „matote“, kaip viskas atrodė. Galbūt „girdite“, ką jums pasakė. Kai kas lengvai įsimena kvapus. Vos truputėlį pasitreniravęs, galite pajusti ir šilumą, šaltį, vėją ar prisiminti jausmą, jei kas nors jus palietė. Nors tai ir pojūčiai, jie kyla galvoje kaip prisiminimai.

Antroji įžvalga tokia, kad reprezentacija su skirtingais prisiminimais yra nevienoda. Apie skirtingus dalykus galvojame skirtingai. Išbandykite pats. Pagalvokite apie ką nors, kuo esate tikras.

Tarkime, kad rytą pateka saulė. Ar kad jūsų draugai niekur nedings.

Atkreipkite dėmesį, kaip visa tai atrodo, skamba, kokie jausmai apima galvojant apie šį faktą. Pažiūrėkite, ar paveiksle, kurį matote, yra judėjimo, kokio dydžio vaizdas, ar jis spalvotas, ar sufokusuotas, plokščias ar trimatis, artimas ar tolimas, šviesus ar tamsus, ar garsas stiprus, ar silpnas, koks jo tempas ir ritmas, kokia kryptimi jis sklinda, ką jaučiate savo kūne, kaip kvėpuojate, ar jaučiate saldumą, rūgštumą ar kartumą, kuo kvepia. * Jei kalbėtume apie pačią baimę, terapija gali daug padėti, atsižvelgiant į tai, ko bijote ir kiek stiprus šis jausmas. Tačiau prieš pradedant psichoterapiją šis metodas gali veiksmingai sumažinti nepasitenkinimą, be to, kitaip nei psichoterapeuto paslaugos, jis nieko nekainuoja.

Henrik Fexeus 0 1 6 3

Žinoma, jūsų reprezentacija neturės visų minėtų bruožų, tačiau keli iš jų turėtų būti.

Kitas žingsnis – galvoti apie ką nors, kuo labai abejojate. Pavyzdžiui, kad Švedija dar kartą laimės „Eurovizijos“ dainų konkursą.

Atkreipkite dėmesį į vaizdus, garsus ir emocijas, užplūstančias sulig šia abejotina mintimi. Kuo ji skiriasi nuo ankstesniosios? Ar ji turi savybių, kokių neturėjo pirmoji? Ar skiriasi kuri nors iš abiem joms bendrų savybių? Tarkime, jei paveikslas buvo tolimas, ar šįkart jis artimas? Ar jis toks pat ryškus, ar skiriasi? Veikiausiai pastebėsite, kad gana daug kas kitaip negu pirmojoje reprezentacijoje. Tai įrodymas, kad dalykams, kuriais neabejojate, ir tiems, kuriais abejojate, sukuriate nevienodas reprezentacijas. Apie skirtingus dalykus mąstote skirtingai.

Paskutinė dalis, prielaida, yra idėja, kad patiriamas emocijas galime pakeisti keisdami pojūčius savo reprezentacijose. Jeigu nemalonūs prisiminimai būna, pavyzdžiui, spalvoti, artimi, garsūs ir milžiniški, galime nugalėti jų baimę padarydami prisiminimus nespalvotus, tolimus, spygsinčius ir mažučius. Keičiantis reprezentacijai, keičiasi ir patiriama emocija. Galite kontroliuoti net šią prielaidą. Jau žinote, kokius skirtingus įspūdžius kelia tai, kuo esate tikras, ir tai, kuo abejojate. Paimkite ankstesnę abejotiną mintį ir suteikite jai garantuotos minties savybių. Kitaip tariant, tegul ją žymi pojūčiai, kuriuos kėlė neabejotina mintis. Jei viską atliksite tinkamai, turėtų kilti absurdiškas įspūdis, kad staiga neabejojate tuo, kuo visai neseniai smarkiai nepasitikėjote.

Be to, sustiprinti emocinį prisiminimo (šiuo atveju fantazijos) krūvį galime ir pasitelkdami asociacijas. Tai reiškia matyti, girdėti ir jausti tai, ką patirtumėte, jei viskas vyktų iš tikrųjų – prisimindamas jūs „įžengiate“ į save ir viską išgyvenate pirmuoju asmeniu.

Norint sumažinti emocinį prisiminimo krūvį, priešingai, reikia atsitraukti, tai yra pažvelgti į visumą iš šalies, lyg tai vyktų kažkam kitam ir toli.

Kad įmanoma valdyti emocijas šitaip manipuliuojant pojūčiais prisiminimų reprezentacijose, yra kontroversiška prielaida. Ši prielaida su dviem pirmaisiais teiginiais apie prisiminimams suteikiamus pojūčius yra pagrindas to, kas vadinama NLP – neurolingvistiniu programavimu. Neurolingvistinis programavimas yra metodas keisti asmenybę, turintis bendrų bruožų su kognityvine elgesio 0 1 6 2 Nuostabus protas

terapija. Pastaraisiais metais NLP sulaukė kritikos dėl kai kurių teorijų. Sutinku, kad daug kas, ką NLP propaguotojai giriasi galį, yra abejotina ir turėtų būti kruopščiai ištirta. Tačiau kaip mes, švedai, sakome, nereikia išmesti kūdikio išpilant nešvarų vandenį. Pirmasis teiginys (kad patiriame prisiminimus pakartotinai išgyvendami pojūčius) man visiškai neatrodo keistas, nors dėl antrojo (kad mūsų prisiminimai atrodo skirtingai priklausomai nuo to, kaip priverčia mus jaustis) galima ir pasiginčyti. Man asmeniškai tinka abu teiginiai. Atrodo, jie pasitvirtina ir daugeliui kitų. Be to, tiek man, tiek aplinkiniams žmonėms būdinga, kad prisiminimų keliamas įspūdis darosi kitoks keičiant jų reprezentaciją. Kai pamokiau šio metodo draugus, kad galėtų kontroliuoti savo emocinius prisiminimus, visi patikino, jog tai veikia. Klausimas, ar NLP siūlomas aiškinimas yra tiesa, ar tai tiesiog sudėtinga savaiminio placebo efekto forma, lieka neatsakytas. Svarbiausia, kad daugeliui šis mąstymo modelis padėjo, o ir jūs pabandęs nieko neprarasite.

Ypatingas pratimas

Minčių programavimo praktika Pateiksiu tris pavyzdžius, kaip panaudoti minčių programavimą emocinei smegenų daliai valdyti. Nereikia laukti, kol apims prastas ūpas. Priešingai, ši technika veiksmingiausia, kai perprogramuojate save iš anksto. Taip išvengsite nereikalingų nemalonių minčių ir galėsite skirti energiją linksmesniems dalykams.

I. Eksperimentuokite su vaizdais Galvokite apie žmogų, kuris išties jus erzina, apie tą, su kuriuo sunku būti ar apie kurį sunku galvoti. Išvyskite jį prieš save. Tada paklauskite savęs:

Henrik Fexeus 0 1 6 1

• Ar vaizdas spalvotas, ar nespalvotas?

• Ar jis į kairę nuo jūsų, ar tiesiai priešais, ar į dešinę?

• Ar jis didelis, ar mažas?

• Ar tai filmas, ar paveikslas?

Jeigu tiesa, kad jūsų emocijas veikia vaizdai prisiminimuose, galite paveikti emocijas keisdamas tuos vaizdus. Dabar pažaiskime: prisiminkite tą žmogų dar kartelį. Išbandykite kiekvieną iš šių pasiūlymų ir pažiūrėkite, kas bus: • Jei vaizdas juda, sustabdykite jį.

• Jeigu jis spalvotas, panaikinkite spalvas.

• Mažinkite vaizdą, kol jis taps mažutėlis.

• Nutolinkite jį.

• Aprenkite įsivaizduojamą žmogų klouno rūbais, uždėkite rausvus plaukus ir elfo ausis.

• Suteikite jam (jai) itin seksualų balsą – arba ančiuko Donaldo.

Ką dabar jaučiate jam (jai)? Ar kyla tokių pat nemalonių emocijų kaip anksčiau? Kaip visada reikia praktikos, kad išmoktum šitaip valdyti pojūčius. Iš pradžių gali būti sunku. Tačiau jeigu jums nors šiek tiek pavyko, vis tiek manau, kad atlikęs šį pratimuką pradėjote kitaip reaguoti į tą žmogų. Jis (ji) turėtų jau nebekelti stiprių emocijų. Greičiausiai būtų sunku taip rimtai reaguoti į tai, kas anksčiau nervino.

Jei pajutote skirtumą, vadinasi, kitą kartą sutikę tą žmogų elgsitės šiek tiek kitaip, nes ir jausitės kitaip. Jis (ji) savo ruožtu taip pat pradės kitaip su jumis elgtis. Ir galbūt nebebus toks nepakenčiamas.

II. Atsikratykite savo baimės Ta pati technika, kurią naudojote norėdamas pakeisti savo nusiteikimą kieno nors atžvilgiu, gali pagelbėti norint pradėti kontroliuoti baimę.

1 žingsnis Galvokite apie tai, ko bijote. Be abejo, prisimenate, ką sakiau apie galimybę sukurti asociaciją ir sustiprinti mintį „įžengiant“ į ją. Taip

0 1 6 0 Nuostabus protas

pat galite disocijuoti mintį ir pažvelgti į save iš šalies. Pabandykite disocijuoti save iš savo minties ir pažiūrėkite, kaip jausitės.

2 žingsnis Vieną po kito pašalinkite iš vaizdinio spalvas ir judėjimą kaip atlikdamas ankstesnį pratimą. Tegul vaizdas tampa nespalvotas, cypsintis, mažulytis ir tolimas. Stebėkite, kaip po kiekvieno žingsnio keičiasi jūsų emocijos.

3 žingsnis Pagalvokite apie viską, dėl ko gyvenime galite džiaugtis. Sukurkite milžinišką ryškų koliažą, kupiną gyvybės ir judėjimo, kuriame atsirastų vietos visiems draugams, šeimai, linksmiems dalykams, kuriuos jau patyrėte, ir tiems, kurie dar laukia. Tegul jūsų minčių koliažas atrodo tarsi šventė IMAX formatu.

4 žingsnis Išvyskite prieš save didelį, džiaugsmingą ir malonų paveikslą. Įdėkite mažytį nespalvotą savo baimės paveikslėlį į didžiojo apatinį kairįjį kampą.

5 žingsnis Pažiūrėkite, kokią mažą jūsų gyvenimo dalį jis sudaro. Pajuskite, koks jis nereikšmingas, palyginti su viskuo, kuo galite džiaugtis. Nuspręskite, kad nuo dabar neleisite baimei jūsų gyvenime užimti svarbesnės vietos nei ši.

III. Savigarba nieko nelaukiant Iki šiol stengėmės sumažinti ar išvalyti neigiamų prisiminimų bruožus, kad susilpnintume jų poveikį. Galite veikti ir priešingai, tai yra sustiprinti teigiamų prisiminimų bruožus ir pajusti stipresnę emociją negu iki šiol. Dabar kalbėsiu apie savigarbos stiprinimą. Tačiau tokiu pat metodu galite sustiprinti bet kokią norimą psichologinę būseną.

Tada naująjį, stipresnį, jausmą susiekite su kūno judesiu, priminsiančiu jausmą kaskart, kai jį atliksite.

Henrik Fexeus 0 1 5 9