Širdžių ėdikas by knygos.lt

VIRŠELIS

Pirmas skyrius

lausykloje buvo karščiau nei pragare. Stora juoda užuolaida, dulkėta nuo senumo ir nepriežiūros, dengė siaurą angą nuo lubų iki subraižytų kietmedžio grindų, užtverdama kelią tiek dienos šviesai, tiek orui. Atrodė, lyg būtum karste, kažkokio išsiblaškėlio atremtame prie sienos, ir tėvas Tomas Medenas dėkojo Dievui, kad neserga klaustrofobija. Vis dėlto greitai ėmė jaustis apgailėtinai. Nuo tvankaus ir priplėkusio oro kvėpuoti darėsi taip sunku kaip anuomet Pensilvanijoje, kai jis bėgdavo paskutinį metrą iki vartų virpstų, rankoje tvirtai spausdamas futbolo kamuolį. Tuomet į skausmą plaučiuose nekreipdavo dėmesio, nekreipė ir dabar. Juk tai jo darbo dalis. Senieji kunigai būtų jam patarę kęsti nepatogumus kaip auką Dievui už vargšes sielas skaistykloje. Tomas manė, kad tai gal ir nepakenktų, tik vargu ar jo kančia palengvintų kieno nors kito kančią. Jis pasislinko ant kietos ąžuolinės kėdės, muistydamasis lyg bažnyčios choristas per sekmadienines repeticijas. Juto skruostais ir kaklu į sutaną sruvenantį prakaitą. Ilgas juodas drabužis buvo permirkęs, ir Tomas labai abejojo, ar vis dar kvepia „Irish Spring“ – muilu, kuriuo šįryt nusiprausė po dušu.

J u li e Garwo od

Klebonijos verandos šešėlyje, kur ant nubaltintos akmeninės sienos buvo prikaltas termostatas, temperatūra svyravo tarp trisdešimt keturių ir trisdešimt penkių laipsnių. Drėgmė kaitrą darė tokią nepakeliamą, kad nelaimėliai, priversti ar išdrįsę išeiti iš kondicionuojamų namų, suirzę vos vilko kojas. Kompresorius pasirinko bjaurią dieną sugesti. Žinoma, bažnyčioje buvo langų, bet jie sandariai uždaryti pernelyg uoliai saugantis vandalų. Dar du glūdėjo aukštame paauksuotame kupole. Tai buvo vitražai, vaizduojantys arkangelus Gabrielių ir Mykolą, sugniaužusius spindinčius kardus. Gabrielius laime švytinčiu veidu žvelgė į dangų, o Mykolas rūsčiai dėbsojo į gyvates, prispaustas jo basų kojų. Vitražus parapijiečiai laikė neįkainojamais, maldingai nuteikiančiais meno kūriniais, bet kovoti su karščiu jie buvo netikę. Šie langai įrengti kaip puošmena, o ne patalpų vėdinimo priemonė. Tomas buvo aukštas žaliūkas keturiasdešimt keturių su puse centimetrų storio kaklu, menančiu geriausias dienas, bet jį kamavo kūdikiškai jautri oda. Nuo karščio ją išberdavo peršinčiais spuogais. Jis pasikėlė sutaną iki šlaunų, iki pat sesers Loranos dovanotų geltonų ir juodų boksininko kelnaičių su stilizuotu besišypsančiu veidu, nusispyrė prekybos centre „Wal-Mart“ įsigytas ir dažais aptaškytas gumines šliures ir įsimetė į burną gabalėlį kramtomosios gumos. Į šį karcerį jį patupdė geranoriškumas. Laukdamas tyrimo rezultatų, parodysiančių, ar jam reikia skirti dar vieną chemoterapijos kursą Kanzaso universiteto Medicinos centre, jis svečiavosi pas monsinjorą Makindrį, Gailestingosios Dievo Motinos bažnyčios ganytoją. Parapija buvo įsikūrusi užmirštoje Kanzas Sičio dalyje, daugiau nei už trijų šimtų kilometrų į pietus nuo Houli Oukso, miestelio Ajovos valstijoje, kur gyveno Tomas. Ankstesnio mero ypatingosios paskirties būrys oficialiai įvardijo apylinkę kaip gaujų teritoriją. Šeštadienio po-

širdž ių ėdikas

pietėmis monsinjoras klausydavosi išpažinčių, bet dėl alinančios kaitros, senyvo amžiaus, sugedusio oro kondicionieriaus ir įtempto tvarkaraščio (pastorius ruošėsi susitikti su dviem seminarijos laikų draugais Marijos Ėmimo Dangun abatijoje) šią pareigą pasisiūlė atlikti Tomas. Tikėjosi sėdėti prieš atgailautoją patalpoje su pora atveriamų langų. Tačiau Makindris pataikavo ištikimiems parapijiečiams, atkakliai besilaikantiems senoviško išpažinčių klausymo būdo. Apie tai Tomas sužinojo jau pasiūlęs savo pagalbą. Parapijos padėjėjas Luisas nuvedė jį į orkaitę, kur teks sėdėti artimiausias devyniasdešimt minučių. Iš dėkingumo monsinjoras jam paskolino niekam tikusį baterijų varomą ventiliatorių, – šį viena ganomų avelių buvo įmetusi į aukų krepšelį. Daikčiukas buvo ne didesnis už žmogaus delną. Tomas atkreipė oro srovę tiesiai į veidą, atsirėmė į sieną ir ėmė skaityti su savimi atsivežtą Houli Oukso laikraštį. Pirmiausia atsivertė paskutinį puslapį – bendruomenės gyvenimo kroniką, nes ši teikdavo jam didžiulį pasitenkinimą. Peržvelgė įprastas klubo naujienas ir keletą skelbimų – du gimimai, trejos sužadėtuvės ir vienos vestuvės, – o paskui susirado mėgstamiausią skiltį „Apie miestą“. Antraštė visad būdavo ta pati: bingo žaidimas. Skiltis pranešdavo, kiek žmonių apsilankė bendruomenės centre bingo vakarą, ir paskelbdavo pavardes laimingųjų, išlošusių dvidešimt penkis dolerius. Būdavo pateikiami interviu su apdovanotaisiais – kiekvienas papasakodavo, ką ketina daryti su netikėtais pinigais. Savaitės įvykio organizatorius rabinas Deividas Spirsas visados pakomentuodavo, kaip smagiai visi praleido laiką. Tomas įtarė, kad bendruomenės gyvenimo kronikos redaktorė Lorna Hamburg slapta aistringai įsimylėjusi našlį rabiną Deivį, todėl taip akivaizdžiai reklamuoja bingo žaidimą laikraštyje. Kiekvieną savaitę rabinas pakartodavo vis tą patį, už tai Tomas nuolatos patraukdavo per dantį žaisdamas su juo golfą trečiadienio

J u li e Garwo od

popietėmis. Kadangi Deivis paprastai be vargo nugalėdavo, į pašaipas nekreipdavo dėmesio, bet apkaltindavo Tomą mėginimu nukreipti dėmesį nuo savo pasibaisėtino žaidimo. Likusioje skilties dalyje būdavo pranešama miestiečiams, kas surengė pobūvį ir kuo vaišino svečius. Jei tą savaitę žinių nebūdavo, Lorna tuščias vietas užpildydavo populiariais receptais. Houli Oukse paslapčių nebuvo. Pirmas puslapis pasakojo apie pateiktą miesto aikštės plėtros pasiūlymą ir artėjančias Marijos Ėmimo Dangun abatijos šimtmečio iškilmes. Taip pat gražiai užsiminė ir apie Tomo sesers pagalbą abatijai. Reporteris pavadino ją linksma, nenuilstančia savanore ir gan išsamiai aprašė visus jos prisiimtus projektus. Ji ketina ne tik sutvarkyti palėpę ir surengti sendaikčių išpardavimą, bet ir perkelti visą dulkėtų aplankų informaciją į neseniai dovanotą kompiuterį, o suradusi laisvą valandėlę – iš prancūzų kalbos versti tėvo Henrio van Kirko, neseniai mirusio kunigo, dienoraščius. Baigęs skaityti žėrinčią sesers charakteristiką Tomas sukikeno. Lorana nesisiūlė atlikti šių darbų. Paprasčiausiai atsitiktinai ėjo pro šalį, kai abatui kilo šie sumanymai, ir iš mandagumo nedrįso atsisakyti. Kai Tomas baigė skaityti kitus laikraščio straipsnius, permirkusi apykaklė buvo prilipusi prie kaklo. Jis padėjo laikraštį ant gretimos kėdės, vėl nusišluostė kaktą ir jau ketino baigti darbą penkiolika minučių anksčiau. Bet iškart apsigalvojo. Suprato, kad, išėjęs iš klausyklos per anksti, nuo monsinjoro gautų pipirų, o po sunkios fizinio darbo dienos klausyti pamokslo buvo nenusiteikęs. Kas tris mėnesius pirmą trečiadienį, kurį tylomis vadino Pelenų trečiadieniu, Tomas apsigyvendavo pas monsinjorą Makindrį, seną airį sulaužyta nosimi ir suskirdusia oda, niekad nepraleidžiantį progos išspausti iš savo svečio tiek fizinio darbo, kiek tik galima

širdž ių ėdikas

atlikti per septynias dienas. Makindris buvo irzlus stačiokas, bet auksinės širdies ir jautrios, sentimentalumo nesugadintos prigimties. Jis tvirtai tikėjo, kad tingios rankos yra velnio įrankis, ypač kai žūtbūtinai reikia perdažyti kleboniją. Sunkus darbas, postringavo monsinjoras, išgydo bet kokią ligą, net vėžį. Kai kuriomis dienomis Tomas vargiai prisimindavo, kodėl taip mėgsta monsinjorą ar net jaučiasi panašus į jį. Galbūt todėl, kad jie abu turi airiško kraujo. O gal dėl senuko filosofijos, kad tik kvailys verkia išliejęs pieną, – filosofijos, padėjusios jam atlaikyti daugiau išmėginimų nei Jobui. Palyginti su Makindrio gyvenimu, Tomo kova tėra vaikų žaidimas. Jis padarys viską, ką gali, kad palengvintų Makindriui naštą. Monsinjoras laukė susitikimo su senais draugais. Vienas jų buvo abatas Džeimsas Rokhilas, Tomo viršininkas Marijos Ėmimo Dangun abatijoje, kitas, Vinsentas Morenas, – kunigas, su kuriuo Tomui dar neteko susitikti. Nei Rokhilas, nei Morenas tikriausiai neapsistos Gailestingosios Dievo Motinos bažnyčios klebonijoje su Makindriu ir Tomu, nes jiems kur kas labiau patiko Šventosios Trejybės parapijos personalo siūloma prabanga, pavyzdžiui, ilgiau nei penkias minutes tekantis karštas vanduo ir centrinis oro kondicionavimas. Trejybės parapija buvo įsikūrusi miegamajame rajone tarp Misurio ir Kanzaso valstijų. Makindris juokais ją vadindavo „Lexus Dievo Motina“ ir, sprendžiant iš daugybės madingų automobilių, sekmadienio rytais sustojančių prie bažnyčios, ši etiketė buvo išties tinkama. Dauguma Gailestingosios Dievo Motinos parapijiečių neturėjo automobilių. Į bažnyčią eidavo pėsti. Tomui ėmė gurgti pilvas. Buvo sukaitęs, lipnus ir ištroškęs. Svajojo vėl palįsti po dušu ir išgerti šalto šviesiojo alaus. Per visą tą laiką, kai sėdėjo čia lyg kepamas kalakutas, neužėjo nė vienas atgailautojas. Nemanė, kad šiuo metu išvis dar kas nors yra bažnyčioje, nebent Luisas, mėgstantis slėptis drabužinėje

J u li e Garwo od

už vestibiulio ir vogčiomis gurkšnoti prastą viskį iš įrankių dėžėje laikomo butelio. Dirstelėjęs į laikrodį pamatė, kad dirbti liko vos pora minučių, ir nutarė, jog pakaks. Užgesino šviesą virš klausyklos ir jau siekdamas užuolaidos išgirdo, kaip sušnarėjo odinė pagalvėlė nuo ją prispaudusio svorio. Šį garsą palydėjo diskretiškas kosčiojimas iš gretimos atgailautojo kabinos. Tomas tučtuojau atsitiesė kėdėje, išsiėmė iš burnos gumą, vėl įvyniojo į popieriuką, maldingai palenkė galvą ir kilstelėjo medinę plokštelę. – Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, – prašneko tyliai persižegnodamas. Keletą sekundžių viešpatavo tyla. Prieš išpažindamas nuodėmes, atgailautojas mėgino sutelkti mintis arba drąsą. Tomas pasitaisė ant kaklo stulą ir toliau kantriai laukė. Pro pertvaros groteles plūstelėjo Kalvino Kleino „Manijos“ kvapas. Tomas atpažino šį savotišką sunkų ir saldų aromatą, nes buteliuką tokio odekolono per paskutinį gimtadienį Romoje jam padovanojo šeimininkė. Net ir nedidelį odekolono šlakelį galėjai užuosti iš tolo, atgailautojas aiškiai persistengė. Oras klausykloje tapo troškus. Nuo odekolono kvapo, sumišusio su pelėsių ir prakaito dvoku, Tomas jautėsi, lyg kvėpuotų pro plastikinį maišelį. Pilvas trūktelėjo, ir jis vos susilaikė nesusivėmęs. – Ar esate čia, tėve? – Aš čia, – sušnabždėjo Tomas. – Kai pasiruošite išpažinti nuodėmes, galėsit pradėti. – Tai padaryti... man sunku. Paskutinį kartą ėjau išpažinties prieš metus. Tuomet man nedavė išrišimo. Ar atleisite man dabar? Išgirdęs pašaipą keistame monotoniškame balse, Tomas sukluso. Ar nepažįstamasis nervinasi, nes nuo paskutinės išpažinties praėjo tiek daug laiko, ar tyčia laikosi nepagarbiai? – Negavot išrišimo?

širdž ių ėdikas

– Ne, tėve, negavau. Užpykdžiau kunigą. Ir jus užpykdysiu. Tai, ką išpažinsiu... jums sukels šoką. Jūs supyksite kaip ir anas kunigas. – Kad ir ką sakytumėt, nesukels man šoko nei pykčio, – patikino jį Tomas. – Jūs jau esat visa tai girdėjęs, ar ne, tėve? Nespėjus Tomui atsakyti, atgailautojas sušnabždėjo: – Nekęsk nuodėmės, ne nusidėjėlio. Pašaipa sustiprėjo. Tomas įsitempė. – Ar nenorėtumėt pradėti? – Taip, – atsakė nepažįstamasis. – Palaiminkit mane, tėve, nes aš nusidėsiu. Sutrikdytas to, ką išgirdo, Tomas palinko arčiau grotelių ir paprašė vyrą pakartoti. – Palaiminkit mane, tėve, nes aš nusidėsiu. – Norit išpažinti nuodėmę, kurią ruošiatės padaryti? – Noriu. – Ar tai kažkoks žaidimas, ar?.. – Ne, ne, ne žaidimas, – atsakė vyras. – Kalbu labai rimtai. Ar jau imat pykti? Pro groteles sugriaudėjo juokas lyg šaiži šautuvo papliūpa vidurnaktį. Tomas pasistengė atsakyti ramiu balsu. – Ne, nepykstu, bet esu sutrikęs. Be abejo, suprantat, kad negaliu išrišti nuodėmių, kurias dar tik ketinat padaryti. Atleidžiama tik tiems, kurie suprato savo klaidas ir iš tikrųjų gailisi, nori atsiteisti už nuodėmes. – Bet ak, tėve, jūs dar nežinot, kokios tai nuodėmės. Kaip galit neduoti man išrišimo? – Nuodėmių išvardijimas nieko nekeičia. – O ne, keičia. Prieš metus kitam kunigui aš tiksliai išdėsčiau, ką ketinu daryti, bet jis manim nepatikėjo, o paskui buvo per vėlu. Nepadarykit tos pačios klaidos.

J u li e Garwo od

– Iš kur žinot, kad kunigas nepatikėjo? – Jis nemėgino manęs sustabdyti. Štai kodėl žinau. – Ar seniai esat katalikas? – Visą gyvenimą. – Tuomet žinot, kad, išėjęs iš klausyklos, kunigas negali atskleisti nuodėmės ar nusidėjėlio. Tylos įžadas yra šventas. Kaip tas kunigas turėjo jus sustabdyti? – Galėjo ką nors sugalvoti. Tuomet aš... tik praktikavausi. Būtų labai lengvai mane sustabdęs, todėl kaltas jis, ne aš. Dabar nebus lengva. Tomas desperatiškai stengėsi suvokti, ką kalba vyras. Praktikavosi? Kaip praktikavosi? Ir kokiai nuodėmei kunigas turėjo užkirsti kelią? – Aš tariausi galįs jį suvaldyti, – tarė žmogus. – Ką suvaldyti? – Geismą. – Kokią nuodėmę išpažinot? – Ji buvo vardu Milisenta. Gražus, išėjęs iš mados vardas, tiesa? Draugai ją vadino Mile, bet aš ne. Man kur kas labiau patiko Milisenta. Žinoma, nebuvau draugas, kaip jūs pavadintumėt. Užsistovėjusį orą perskrodė naujas juoko protrūkis. Tomui nuo kaktos varvėjo prakaitas, bet staiga jį nusmelkė šaltis. Tai ne pokštai. Jį gąsdino, ką turės išgirsti, bet buvo priverstas paklausti. – Kas atsitiko Milisentai? – Aš sutrypiau jai širdį. – Nesuprantu... – Kaip manot, kas jai atsitiko? – griežtai paklausė vyras, dabar jau aiškiai nekantraudamas. – Aš ją nužudžiau. Baisiai bjauru – visur kraujas, aš pats visas kruvinas. Tuomet buvau visiškai nepatyręs. Neištobulinęs savo metodo. Kai nuėjau išpažinties, dar nebuvau jos nužudęs. Dar tik planavau, ir kuni-

širdž ių ėdikas

gas galėjo mane sustabdyti, bet nesustabdė. Aš jam pasakiau, ką ruošiuos daryti. – Pasakykit, kaip jis galėjo jus sustabdyti? – Malda, – abejingai atsakė žmogus. – Liepiau melstis už mane, bet jis meldėsi nepakankamai uoliai, tiesa? Vis tiek ją nužudžiau. Išties gaila. Buvo tokia dailutė... kur kas dailesnė už kitas. Gerasis Dieve, buvo ir kitų moterų? Kiek? – Kiek nusikaltimų padarėt?.. Nepažįstamasis jį nutraukė. – Nuodėmių, tėve, – pataisė. – Aš nusidėjau, bet gal būčiau atsispyręs, jei kunigas būtų man padėjęs. Jis nedavė to, ko man reikėjo. – Ko jums reikėjo? – Nuodėmių atleidimo ir pritarimo. Man buvo atsakyta abiejų. Ūmai nepažįstamasis trenkė kumščiu į groteles. Po paviršium kunkuliavęs pyktis staiga išsiveržė visa jėga, ir atgailautojas su groteskiškomis smulkmenomis išdėjo, ką padarė vargšei nekaltai Milisentai. Siaubo sukrėstas Tomas pajuto šleikštulį. Gerasis Dieve, ką daryti? Pasigyrė, kad jo neištiks nei šokas, nei pyktis, bet niekaip nesitikėjo, kad teks klausytis baisybių, dabar jam dėstomų su tokiu malonumu. Nekęsk nuodėmės, ne nusidėjėlio. – Aš pajutau tikrą potraukį, – sukuždėjo beprotis. – Kiek dar moterų esat nužudęs? – Milisenta – pirmoji. Buvau susižavėjęs ir kitom, bet nusivylęs turėjau jas įskaudinti, tik nė vienos nenužudžiau. Sutikau Milisentą, ir viskas pasikeitė. Ilgai ją stebėjau, ji man atrodė... tobula. – Jo balsas pamažu virto niurnėjimu. – Bet ji nepateisino mano vilčių, kaip ir kitos. Manė galėsianti žaisti su kitais

J u li e Garwo od

vyrais man už akių. Negalėjau jai leisti šitaip mane kankinti. Nenorėjau, – pasitaisė. – Turėjau ją nubausti. Garsiai, perdėtai atsiduso ir sukrizeno. – Tą kalę nužudžiau prieš metus ir giliai, išties giliai palaidojau. Niekas jos neras. Kelio atgal nebėra. Ak, ne. Neįsivaizdavau, kad žudymas bus toks jaudinantis. Priverčiau Milisentą prašyti pasigailėjimo, ir ji prašė. Tiesiog meldė. – Jis nusijuokė. – Žviegė kaip kiaulė, ir ak, kaip man patiko šis garsas. Aš susijaudinau, susijaudinau labiau, nei galėjau įsivaizduoti, ir todėl turėjau priversti ją žviegti dar labiau, tiesa? Kai ją pribaigiau, beprotiškai džiūgavau. Na, tėve, negi neketinat manęs paklausti, ar gailiuosi dėl savo nuodėmių? – nusišaipė žudikas. – Ne, jūs nesigailit. Klausykloje įsivyravo dusinanti tyla. Ir tada lyg gyvatės šnypštimas vėl pasigirdo nepažįstamojo balsas. – Geismas sugrįžo. Tomui pašiurpo rankų oda. – Yra žmonių, galinčių... – Manot, mane reikėtų laikyti užrakintą? Aš baudžiu tik tuos, kurie mane įskaudina. Matot, nesu kaltintinas. Bet jums atrodau ligonis, ką? Jūs klausotės išpažinties, tėve. Turit pasakyti teisybę. – Taip, manau, kad sergat. – Ak, man taip neatrodo. Aš tik įsijautęs. – Yra žmonių, galinčių jums padėti. – Aš talentingas, jei norit žinoti. Manęs taip lengvai nesustabdysi. Tyrinėju savo klientes ir tik tada jų imuosi. Viską žinau apie jų šeimas ir draugus. Viską. Taip, dabar mane bus kur kas sunkiau sustabdyti, bet šįsyk nusprendžiau pasunkinti sau užduotį. Matot? Nenoriu nusidėti. Tikrai ne, – vėl monotoniškai sududeno jis.

širdž ių ėdikas

– Klausykit, – maldaujamai kreipėsi Tomas. – Išeikim drauge iš klausyklos ir atsisėskim iki galo aptarti šios problemos. Norėčiau jums padėti, jei man leisit. – Ne, pagalbos reikėjo anksčiau, ir man buvo atsakyta, prisimenat? Duokit man išrišimą. – Neduosiu. Atodūsis buvo ilgas ir ištęstas. – Puiku, – tarė atgailautojas. – Šįsyk pakeisiu taisykles. Leidžiu papasakoti, kam norit. Matot, koks aš sukalbamas. – Nesvarbu, ar leisit papasakoti kitiems, ar ne, šis pokalbis liks konfidencialus. Tylos įžadas turi būti išlaikytas siekiant apsaugoti išpažinties integralumą. – Kad ir ką išpažinčiau? – Nesvarbu ką. – Reikalauju papasakoti. – Reikalaukit, ko tik norit, bet tai nieko nepakeis. Negaliu niekam papasakoti, ką man patikėjot. Aš nepasakosiu. Akimirką stojo tyla, paskui nepažįstamasis sukikeno. – Skrupulingas kunigas. Kaip keista. Hmm. Kokia kebli padėtis. Bet jūs nesigraužkit, tėve. Aš dešimčia žingsnių bėgu pirma jūsų. O taip! – Ką sakot? – Aš jau turiu naują klientę. – Jūs jau pasirinkot kitą... Beprotis jį nutraukė. – Jau pranešiau valdžios organams. Netrukus jie gaus mano laišką. Žinoma, tada dar nežinojau, kad taip skrupulingai ginsit taisykles. Vis dėlto pasielgiau taktiškai, tiesa? Nusiunčiau jiems mandagią žinutę ir paaiškinau savo ketinimus. Gaila, pamiršau pasirašyti. – Ar pranešėt jiems vardą asmens, kurį ketinat nuskriausti? – Nuskriausti? Koks keistas žodis žmogžudystei pavadinti. Taip, ją įvardijau.

J u li e Garwo od

– Vadinasi, vėl moteris? – lūžtančiu balsu paklausė Tomas. – Mano klientės tik moterys. – Laiškelyje paaiškinot, kodėl norit nužudyti šią moterį? – Ne. – Turit priežastį? – Taip. – Gal man ją pasakysit? – Pratybos, tėve. – Nesuprantu. – Pratybos padeda siekti tobulumo, – atsakė nepažįstamasis. – Ši klientė dar ypatingesnė nei Milisenta. Svaigstu nuo jos aromato, mėgstu stebėti miegančią. Tokia gražuolė. Paklauskit manęs, kuo ji vardu, ir, kai pasakysiu, galėsite man atleisti. – Aš jums neduosiu išrišimo. – Kaip pakeliat chemoterapiją? Ar jūsų nevimdo? Ar geri rezultatai? Tomas staiga pakėlė galvą. – Ką? – kone išrėkė. Beprotis nusijuokė. – Sakiau, kad tyrinėju savo klientes ir tik tada jų imuosi. Galima sakyti, jas persekioju, – sukuždėjo. – Iš kur žinot? – Ak, Tomi, jūs toks šaunuolis. Ar jums nekilo klausimas, kodėl atsekiau įkandin jūsų visą šį kelią, ketindamas išpažinti savo nuodėmes jums? Apmąstykit tai grįždamas į abatiją. Aš atlikau savo namų darbą, ką? – Kas jūs? – Ką gi, aš Širdžių Ėdikas. Ir taip mėgstu iššūkius! Padarykit šitą man sunkų. Netrukus su jumis atvyks pasišnekėti policija, tada galėsit apie tai papasakoti bet kam, – nusišaipė beprotis. – Žinau, kam pirmiausia paskambinsit. Savo prasisiekėliui draugui iš FTB. Pasiskųsit Nikui, tiesa? Labai tikiuosi,

širdž ių ėdikas

kad tai padarysit. Jis atlėks jums padėti. Verčiau liepkit jam ją išsivežti ir paslėpti nuo manęs. Galbūt nenuseksiu jai iš paskos ir susirasiu kitą auką. Bent jau pamėginsiu. – Iš kur žinot?.. – Dabar paklauskit. – Ko paklausti? – Jos vardo, – sušnabždėjo beprotis. – Paklauskit, kas mano klientė. – Raginu jus kreiptis pagalbos, – vėl pradėjo Tomas. – Tai, ką darot... – Paklauskit. Paklauskit. Paklauskit. Tomas užsimerkė. – Na, kas ji? – Ji žavinga, – atsakė beprotis. – Tokios gražios prinokusios krūtys ir ilgi tamsūs plaukai. Jos tobulam kūne nerasi nė dėmelės, o veidas taurus lyg angelo. Ji tiesiog... užima kvapą... bet aš ketinu jai išleisti paskutinį atodūsį. – Pasakykit jos vardą, – pareikalavo Tomas, maldaudamas Dievą, kad užtektų laiko vargšei moteriai apsaugoti. – Lorana, – sušnypštė gyvatė. – Jos vardas Lorana. Panika pribloškė Tomą lyg kumštis. – Mano Lorana?! – Tikrai taip. Dabar jūs imat suvokti, tėve. Ketinu nužudyti jūsų seserį.