Susitikę dykumoje

SusitikÄ™ dykumoje

12

1 Pagrobti

2002 m. sausio 23-ioji mano atogrąžų saloje prasidėjo kaip ir kiekviena diena. Šilti ir kas minutę vis kaitresni saulės spinduliai apšvietė mano kambarį ir paragino keltis. Pažadinau vaikus ir nulipau žemyn su dviem tarnaitėmis aptarti dienotvarkės. Viena iš jų jau buvo pataisiusi pusryčius.

– Pusryčiai paruošti, – pasakiau tikėdamasi atkreipti šeimos dėmesį. – Viskas ant stalo, – po kelių minučių jau šiek tiek garsiau pridūriau vildamasi, kad šį kartą man labiau pasiseks.

Iš savo miegamųjų atskubėję berniukai, prieš pasukdami į kambarį, kuriame stovėjo televizorius, pasičiupo nuo stalo duonos ir uogienės.

– Atsisėskite, – primygtinai paprašiau, ir jie nusivylę susiraukė. – Jokio televizoriaus, šiandien einat į mokyklą.

– Bet, mama, prašau... prašau... – ėmė maldauti penkiametis Adamas.

– Jokiu būdu. Sėdėkite gražiai prie stalo.

Dvyniai, Maksas ir Aleksas, irgi ėmė protestuoti. Tipiški dešimtmečiai, jie turėjo susidarę vis ilgėjantį savo mėgstamų per palydovinę televiziją transliuojamų laidų sąrašą. Zakas,

13

Susitikę dykumoje nors už juos dvejais metais jaunesnis, šiuo požiūriu sparčiai vijosi brolius.

Visos mintys apie televiziją buvo šluote iššluotos iš valgiaraščio, kai pusryčiauti atėjo Ti. Jis atrodė nusiteikęs kaip niekad prastai. Prie stalo įsivyravo tyla. „Bent jau vaikai valgo“, – pamaniau. Tada nesupratau, kad tai paskutiniai bendri mūsų pusryčiai ir daugiau tokių nebus metus ir keturis mėnesius.

– Nuvešiu juos į mokyklą, – pasakė Ti. Kaip visada, jis kalbėjo tik tai, kas būtina. – Išvažiuojame tuojau pat. Iki. Vaikai pasiėmė kuprines, pabučiavo mane ir paskui Ti išėjo pro lauko duris. Suūžė jo automobilio variklis, durys užsidarė ir mano vaikai išvažiavo.

Dar minutėlę pasėdėjau. Reikėjo pamąstyti apie tai, kaip praskaidrinti namie tvyrančią atmosferą. Turėjau sugalvoti, kaip pagerinti įtemptus santykius su vyru. „Nereikėjo mums išvažiuoti iš Anglijos, – pagalvojau aplink mane zujant tarnaitėms ir renkant berniukų paliktas lėkštes. – Ir kodėl gi, dėl Dievo, mes apsigyvenome Balyje?“ Mintimis grįžusi į netolimą savo praeitį, įvardijau pagrindines problemas ir ėmiau jas analizuoti. Persikelti gyventi į Balį tuomet atrodė gera mintis. Ti saloje pradėjo baldų gamybos verslą ir nors jis beviltiškai žlugo, mes čia pasilikome, rekonstravome pastatą ir įkūrėme jame anglišką Balio mokyklą.

Iš pradžių tai atrodė daug žadantis projektas ir jaučiau, kad pasinaudojus mano, kaip diplomuotos mokytojos, patirtimi jis bus sėkmingas. Bet netrukus tapo akivaizdu, kad mudu su Ti drauge dirbti negalime. Įdėjusi daug sunkaus darbo, dabar vėl tapau tik paklusnia namų šeimininke.

Tarnaitės išėjo iš kambario, o aš likau sėdėti vis dar stengdamasi surikiuoti galvoje kirbančias mintis. „Kodėl turiu paklusti visiems jo įsakymams?“ – paklausiau savęs, nors jau tą pačią akimirką žinojau, kad ir toliau visuomet turėsiu taip elg-

14

Pagrobti tis. Ti valdė namus savo bjauriomis nuotaikomis, o aš negalėjau pakęsti jo susierzinimo priepuolių. Kaip aš jų nekenčiau! Žvelgiant į praeitį reikia pripažinti, kad didžiuliai rūpesčiai grėsmingai tvenkėsi horizonte jau gerokai anksčiau, negu dingo vaikai. Mes barėmės ir ginčijomės, bet argi kartais taip nesielgia visos sutuoktinių poros? Stengiausi save padrąsinti. Bet tikrovė paėmė viršų. Kontroliuoti padėtį darėsi vis sunkiau.

– Nekenčiu savo gyvenimo, nekenčiu savo gyvenimo, – kartojau aš.

Tarnaitės matė, kad esu labai prislėgta, bet nenutuokė, ką sakau.

Baigiau gerti jau atšalusią kavą ir užlipau į savo miegamąjį, – vienoje lovoje su Ti jau nemiegodavau, – dar truputį pamąstyti. Mintyse klausiau savęs, gal mano barnumas irgi nepadėjo mūsų santykiams? Gal mudviejų asmenybės tiesiog nesuderinamos? Juk suvaidinusi patį svarbiausią vaidmenį kuriant mokyklą, be abejo, turėjau teisę dalyvauti ir ją valdant, tiesa? Kodėl jis nenorėjo, kad prisidėčiau?

Išsitiesusi ant lovos, stengiausi analizuoti katastrofiškus mūsų tarpusavio santykius. Mintyse sudariau nusiskundimų sąrašą. Pirmiausia, norėdama nupirkti namuose reikalingų daiktų, turėjau prašyti pinigų. Lėšų brangioms prabangos prekėms neprašydavau, nes žinojau, kad apie tokius pirkinius negali būti nė kalbos. Ti viską kontroliavo. Jis kažkur laikė paslėpęs netgi vaikų pasus. Buvau spąstuose.

Pamėginau vėl užmigti. Daugiau beveik nebuvo kas veikti, nes namų ruoša rūpinosi tarnaitės. Kurortinė sala – ideali vieta atostogautojams, bet gyvenant nuolat ji praranda savo žavesį.

Mano pastangos dar šiek tiek pamiegoti žlugo. Troškau su kuo nors pasikalbėti, bet artimi draugai ir giminaičiai gyveno kitoje Žemės rutulio pusėje.

Laikui slenkant – visiškai taip pat kaip ir kasdien, – rytą pakeitė priešpiečių metas, o paskui – ir popietė. Aš tiesiog

15

Susitikę dykumoje leidausi nešama srovės, plaukiau be jokios aiškios krypties, kaip upėje plaukia sielis.

Iš mokyklos Ti ir vaikai grįžo namo apie trečią valandą popiet ir netrukus pasirodė, kad tai pati blogiausia diena mano gyvenime. Ti paskubomis išgėrė puodelį arbatos, kurią jam paruošė viena iš tarnaičių. Mes nepersimetėme nei žodžiu, nei netgi žvilgsniu, ir jis vėl išėjo. Atrodė, kad jo pasaulyje manęs jau nėra.

Kaip ir kiekvieną popietę, kai gyvenome Balyje, vaikai pažaidė, paskui paruošė namų darbus. Tą popietę pirmąja užuomina apie artėjantį neišvengiamą košmarą tapo telefono skambutis. Man paskambino viena iš mokykloje dirbančių anglių mokytojų.

– Niekada neatspėsi, ką visai neseniai mačiau Imigracijos tarnyboje, – lėtai ir atsargiai nervingu balsu pasakė ji. – Ten buvo Ti, jis, rodos, pasiėmė pasus ir, manau, savo ir vaikų išvykimo vizas. Visko gerai nemačiau, bet jis, regis, paėmė tuos pasus, tad, pamaniau, bus geriau viską tau papasakoti.

Mano draugė žinojo apie mudviejų su Ti santuokines bėdas, todėl savaime aišku, kad jai pasidarė įdomu, kas vyksta Imigracijos tarnyboje. Ji sakė atsitiktinai nugirdusi, kaip Ti šnekėjosi su vienu iš pareigūnų. Žinojau, kad iš Balio išvykti norintys verslininkai turi prašyti išduoti jiems išvykimo vizą.

O turistams saloje galioja kitokia tvarka.

Paprašiau jos dar kartą papasakoti tai, ką matė, ir jai bekalbant pajutau, kaip visą kūną nukrėtė šiurpas. Skrandis sudirgo, man pasidarė bloga. Bet tuo pačiu metu jaučiausi supykusi ir įsitempusi. Skausmas buvo ir dvasinis, ir fizinis.

Sutramdžiau savo jausmus ir išlikau rami.

Kai vakare Ti grįžo namo, paprašiau atsisėsti ir pasikalbėti. Jis atsisakė pareiškęs, jog yra užsiėmęs. Bet aš užsispyriau ir ėmiau persekioti jį po visą namą.

– Kam nunešei pasus į Imigracijos tarnybą? Ir kam tau išvykimo vizos? Kur ketini vykti? Kas čia, po galais, vyksta?

16

Pagrobti Man išvykimo vizos jis neturėjo. Žinojau tai, nes pasas tebebuvo rankinėje.

Kai pakartojau Ti tai, ką man pasakojo draugė, jis labai supyko. Tvirtino, girdi, visiškai normalu pasirūpinti išvykimo vizomis, jei kartais prireiktų išvykti iš salos; tai tik paprastas formalumas. Bet aiškiai mačiau, kad esu mulkinama.

Pažvelgus į jo veido išraišką buvo akivaizdu, kad užklupau jį visiškai netikėtai. Ti atrodė tarsi gavęs kūju per galvą.

Buvo išraudęs kaip vėžys ir atrodė visiškai sutrikęs. Užklupau jį nepasiruošusį, bet jis vis tiek neketino man pasakyti, kas vyksta.

Ti nutarė, kad laikas sprukti. Man nespėjus paklausti dar ko nors, jis išlėkė iš namų. Išgirdau jį kažką sakant apie svarbų susitikimą. Mano galvoje sukosi žodžiai „pasai“ ir „išvykimo vizos“. Juk jis neplanuoja atostogauti be manęs, o gal artėja dar grėsmingesni įvykiai?

Tekina pasileidau paskui jį šaukdama: – Dabar pat man atsakyk! Grįžk ir atsakyk į mano klausimus!

Pati nustebau, kad kalbu tokiu kategorišku tonu, ir kelias sekundes jaučiausi patenkinta tvirta savo pozicija.

Stengiausi jį aplenkti ir atsistoti priešais, bet jis nustūmė mane šalin. Išėjo ir uždarė vartus. Kol jį pasivijau, automobilis jau riedėjo keliu. Pamenu, stovėdama vidury kelio apsipyliau ašaromis, mat kad ir kas čia vyko, aš tuose įvykiuose tikrai nebuvau pageidaujama.

Ti tebebūnant savo „susitikime“, paguldžiau vaikus miegoti, pabučiavau juos ir apkamšiau – tai buvo paskutinis fizinis mano meilės ženklas, gautas iš manęs per ateinančius beveik pusantrų metų. Paskutinį pabučiavau Zaką. Švelniai pakštelėjau jam į kaktą ir išėjau iš kambario.

Tada ėmiausi įprastų savo darbų ir padėjau tarnaitėms sutvarkyti namus. Paskui nusprendžiau nuvažiuoti į parduotu-

17

Susitikę dykumoje vę ir nupirkti kasdienių maisto produktų. Man reikėjo šio bei to, ką galėčiau berniukams įdėti rytojaus priešpiečiams.

Namuose manęs nebuvo daugiausiai 40 minučių. Rinkdamasi produktus mintyse klausiau savęs, gal man apskritai nereikėjo kelti kojos iš namų? Man buvo kilusi mintis neišleisti berniukų iš akių dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę, bet atmečiau šią idėją kaip nepraktišką. Smogti prevencinį smūgį ir nuvežti juos pas draugę būtų buvę protingiau, bet tuomet apie tai nepagalvojau.

Grįžtant namo mane apėmė bloga nuojauta, kad kažkas ne taip. Priartėjusią prie namo, mane sukaustė siaubas. Vadinkite tai motinos instinktu, vadinkite tai, kaip norite, bet širdies gilumoje žinojau, kad nutiko kažkas siaubinga.

Vos tik sustojau prie namo, pas mane tekina atbėgo viena iš tarnaičių.

– Jie išvykti, – išpyškino ji darkyta anglų kalba. – Jie išvykti.

Kaip apsėsta puoliau į vidų. Kūkčiodama ir apimta nevilties lėkiau per kambarius. Labai troškau pamatyti savo vaikus.

Kur jie? Ar baisiausi mano nuogąstavimai išsipildė? Aršiai užsipuoliau tarnaitę, kodėl ji nepaskambino man į mobilųjį?

Ji pratrūko verkti ir aš pasijutau baisiai. Ji dirbo ne tik man, bet ir Ti, tad, matyt, buvo visiškai sutrikusi. Liepiau paaiškinti, kas atsitiko. Jos anglų kalba toli gražu nebuvo tobula, bet supratau, kad vos tik išvažiavau į parduotuvę Ti grįžo ir prikėlė vaikus.

Ji pasakojo, kad Ti liepė berniukams apsirengti, bet Aleksas nenorėjo autis batų. Taip iš tiesų galėjo nutikti, nes jis buvo valingo charakterio ir stengėsi laikytis kuo ilgiau. Pamaniau, kad Aleksas greičiausiai bandė laimėti laiko ir sulaukti manęs. Tačiau kai Ti užriko ant jo, kad paskubėtų ir liptų į mašiną, pasipriešinti tėvui mano berniukas niekaip negalėjo, net jei suprato, jog kažkas čia negerai.

18

Pagrobti Tarnaitės teigimu, Ti kalbėjo apie tai, kad vežasi berniukus į kavinę išgerti sulčių ir užkąsti. Neatrodė, kad jie būtų pasiėmę daug daiktų. Namuose stigo tik nedidelio oranžinio krepšio. Daug daiktų Ti negalėjo į jį prisikrauti. Trumpam atsipalaidavau pagalvojusi, kad toli nukeliauti su berniukais jis negalėjo.

Jaudinausi ir beviltiškai troškau išsiaiškinti, kas nutiko mano vaikams. Nenutuokiau nei kur jie, nei ar jie saugūs, nei kas jais rūpinasi – jaučiausi kaip ir kiekviena motina. Dar kartą apėjau visus namus ieškodama bent menkiausios užuominos. Išverčiau stalčius manydama, kad juose galėtų būti kokių nors dokumentų, bet ten nieko nebuvo. Namuose neradau nieko, tik jutau neigiamą energiją; šimtu procentų neigiamą.

Išėjusi į kiemą, patikrinau tą vietą, kur stovėjo automobilis. Gal jiems išvažiuojant kas nors iškrito. Kelis kartus apžvelgiau taką vis labiau prarasdama viltį, kad ką nors pamatysiu.

Ten nieko nebuvo. Galvoje sukosi mintys apie Ti bei vaikus, ir jaučiau, kaip skruostais man teka ašaros. Šokau į savo „Espace“ ir išvažiavau. Tą vakarą būčiau galėjusi varžytis dėl vietos „Formulės 1“ varžybose dalyvaujančioje „Renault“ komandoje. Dar niekada nebuvau taip greitai važiavusi. Nuolat laikiau pėdą ant greičio pedalo, pristabdydavau tik kartais, prieš posūkį.

Instinktyviai nulėkiau į maždaug už keturių mylių buvusią mokyklą. Žinojau, kad daug asmeninių mūsų daiktų laikoma seife, tad mokykla atrodė tinkama vieta paieškai pradėti. Lėkdama pamėginau paskambinti Ti į mobilųjį. Regis, būtų buvę lengviau susisiekti su kuriuo nors iš laisvą dieną turinčių Saudo Arabijos karališkosios šeimos narių. Ti mobiliajame telefone buvo įjungtas balso paštas. Palikau jam žinučių, nors ir žinojau, kad atsakymo nesulauksiu.

Kai pasiekiau mokyklą, aiškiai sutrikęs prie vartų budintis apsaugininkas pusiau anglų, pusiau gestų kalba man paaiš-

19

Susitikę dykumoje kino, kad Ti buvo čia su vaikais ir vėl išvažiavo. Aš sekiau jų pėdomis, bet mus skiriantis atstumas sparčiai didėjo.

Ką man dabar daryti? Verkdama leidausi bėgti per klases.

Skambinau visiems, kuriems maniau galinti paskambinti. Jie visi man kartojo, kad, matyt, būsiu apsirikusi. Jie mane patikino, kad Ti niekada šitaip nepagrobtų berniukų, bet nuojauta man sakė visai ką kita. Baisiausiai susirūpinusi nuvažiavau pas savo draugę į namus ir pabandžiau nusiraminti.

Galų gale nusprendžiau, kad nieko daugiau negaliu padaryti, tik grįžti į mūsų vilą ir tikėtis, kad Ti su berniukais jau ten.

Bet tokia laimė manęs neaplankė. Neišgirdau nei atsidarančių paradinių kiemo vartų, nei vaikų žingsnių, nei jų balsų.

Kai visiškai išsekusi priguliau ant sofos, jau buvo po vidurnakčio. Užsimerkusi pamėginau įsivaizduoti savo berniukus ir suvokti, kas atsitiko. Užmigau, bet paryčiui prabudau.

Pašokusi nuo sofos supratau, kad namuose tebesu viena.

Daugiau miegoti nenorėjau, be to, žinojau, kad turiu išnaudoti kiekvieną brangią minutę. Grįžau į mokyklą ir toliau ieškojau kokių nors įkalčių. Bešukuojant klases man džiūvo burna, visa tirtėjau.

Raštinėje ant rašomojo stalo radau man skirtą laišką, ant kurio Ti ranka buvo brūkštelėjęs mano vardą. Pirmą kartą, matyt, to laiško nepastebėjau. Atplėšiau jį. Ti rašė kelioms dienoms pasiėmęs berniukus, nes jautęs, kad jiems reikia „turiningai praleisti šiek tiek laiko su tėčiu“. Jis žadėjo paskambinti man rytoj. Į voką kartu su laišku buvo įdėta šimtas JAV dolerių.

Mokykloje palaukiau beveik iki aštuntos valandos, mat tokiu metu paprastai ateidavo sekretorė. Ji atrakino man seifą ir vos užmetusi akį supratau, kad mano įtarimai pasitvirtino.

Dingo grynieji pinigai, dokumentai ir mano papuošalai. Pasijutau taip, tarsi žiūrėčiau filmą, kuriame gangsteriai išlaužia seifą tikėdamiesi panardinti rankas į pasakiškus turtus. Ir, panašiai kaip jie, susidūriau su tuštuma.

20

Pagrobti Paskambinau Balyje gyvenančiam savo bičiuliui australui teisininkui ir paprašiau patarimo. Žinojau, kad Ti turi savo ir berniukų pasus, išvykimo vizas, kitus svarbius dokumentus, banko knygutes ir grynųjų pinigų. Mano bičiulis patarė man nuvykti į oro uostą ir patikrinti, kas užsiregistravo skristi lėktuvu iš salos. Papirkau informacijos skyriuje dirbantį oro uosto darbuotoją, kad jis man parodytų per ateinančias aštuonias valandas vyksiančių lėktuvų reisų keleivių sąrašus, bet juose neradau nei Ti, nei berniukų pavardžių.

Kol sutvarkiau šį reikalą, jau buvo pirma valanda popiet ir berniukų nebuvau mačiusi jau šešiolika valandų. Beveik kiek­ vieną to laiko minutę jų ieškojau ir jaučiausi taip, tarsi jau būtų praslinkę šešiolika mėnesių.

Trečią kartą grįžau į mokyklą. Ir pirmiausia pamačiau Ti automobilį. Ačiū Dievui, jis parvežė berniukus! Tekina, smarkiai plakančia širdimi įlėkiau į mokyklą. Bet joje neradau nei Ti, nei vaikų. Užtat sutikau sumišusį indonezietį, laikantį rankoje Ti automobilio raktelius.

Paaiškėjo, kad anksti ryte Ti paliko savo automobilį Balio sostinėje Denpasare ir sumokėjo žmogui, kad jis tos pačios dienos popietę atvarytų mašiną prie mokyklos. Taip Ti leido man suprasti, kad vaikų neturėsiu, bet galiu pasilikti japonišką visureigį.

Tuo metu, suprantama, nė nenutuokiau, kur jie išvyko. Žinojau tik tiek, kad automobilis sugrąžintas į mokyklą. Meldžiausi, kad jie vis dar būtų Balyje, bet supratau, kad gali būti bet kur. Nė vienai motinai nelinkėčiau patirti tokio bejėgiškumo jausmo. Norėjosi rėkti, lipti sienomis, rautis nuo galvos plaukus arba daryti dar ką nors, kas išreikštų visišką mano neviltį.

Parvažiavau namo. Nežinojau nei kur kreiptis, nei su kuo pasikalbėti, nei kaip palengvinti savo kančią.

Vaikų drabužiai ir skalbiniai tebebuvo viloje. Žaislai, mokyklinės kuprinės, – viskas tebebuvo čia. Namuose vis dar

21

Susitikę dykumoje buvo galima užuosti vaikų kvapą. Jų priešpiečių dėžutės tebebuvo virtuvėje. Jaučiausi tarsi patekusi į namą-vaiduoklį.

Atrodė, girdžiu vaikų balsus, bet jų čia nebuvo. Ar kada nors juos dar pamatysiu?

Grimzdau į vis gilesnę neviltį. Policija nieko nenorėjo žinoti. Mano bičiulis teisininkas paskambino jiems, bet mano bėdos policininkų nesudomino. Buvau užsienietė su savo užsieniečiais vaikais. Kodėl turėjau jiems rūpėti?

Susisiekiau su Didžiosios Britanijos konsulatu, bet jo darbuotojai apie mane irgi nieko nenorėjo girdėti. Jie tik paaiškino, kad niekuo negali man padėti, ir pasiūlė kreiptis į policiją.

Pamėginau, bet nieko nepešiau.

Tuo metu mokykloje vyko pamokos ir iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė kaip visuomet, nors, žinoma, visi tylomis stebėjosi, kur yra Ti? Kur vaikai? Vyliausi, kad jis su berniukais dar pasirodys. Supratau, kad turiu elgtis lyg niekur nieko. Bet dabar jau negalėjau nei valgyti, nei miegoti, be to, man buvo sunku galvoti apie ką nors kita, išskyrus dingusius savo sūnus ir kaip juos surasiu.

Rytojaus dieną pasijutau taip, tarsi būčiau patekusi į akligatvį. Sukau ratais ir nė per žingsnį nepasistūmėjau į priekį.

Paskambinau visiems, kurie, mano manymu, galėtų ką nors žinoti apie tai, kas atsitiko.

Paskambinau savo draugei Lindai, dirbančiai mokytoja kitoje Balio mokykloje, ir ji atvažiavo pas mane. Pamečiau dienų skaičių. Ti ir berniukai pradingo penktadienį, o dabar buvo sekmadienis.

Kartu su Linda dar kartą viską perkračiau, stengdamasi sustatyti viską į savo vietas. Ilgai ir įtemptai galvojau apie tai, kas vyko prieš šį mane ištikusį košmarą. Papasakojau Lindai, kad savaitę prieš išsiveždamas berniukus Ti išsiuntė laišką Danijoje gyvenančiai mano šeimai. Jis parašė jiems, kad sergu anoreksija, esu prastos dvasinės būsenos ir kad visiems susi-

22

Pagrobti jusiems asmenims – taip pat ir berniukams – bus geriau, jei grįšiu į Daniją viena.

Jis pareiškė, kad nebesu gera motina ir labai pasikeičiau.

Jo nuomone, nebuvau gera nei jam, nei berniukams ir at­ ėjo laikas išvykti iš Balio salos. Laiške Ti pridūrė, kad tikrai džiaugtųsi, jeigu kas nors iš mano giminaičių atvyktų manęs pasiimti, – jis net apmokėtų dalį lėktuvo bilieto.

Ti sakė tiesą – aš tikrai netekau daug svorio, bet tik dėl spaudimo, atsiradusio pašlijus mūsų šeimyniniams santykiams, ir dėl to, kad jaučiau, jog pati viena turiu susidoroti su kasdien iškylančiais sunkumais. Per kelias paskutines savaites prieš jam pagrobiant berniukus manyje susikaupė tiek nerimo ir rūpesčio, kad neabejoju, jog iš tiesų atrodžiau labai pasikeitusi.

Linda apmąstė keblią mano padėtį. Prieš praverdama burną ji, protinga moteris, rūpestingai viską apgalvojo ir padarė išvadas. Linda pasakė man tai, ką ir pati nujaučiau, bet tiesa pervėrė mano esybę tarsi durklas.

– Jis norėjo, kad iš salos išvyktum tu viena, – tarė ji. – Norėjo tavęs atsikratyti. Stengėsi įvaryti tave į tokią neviltį, kad tiesiog išvažiuotum. Jis mėgino tave palaužti.

Sukūkčiojau ir puoliau į ašaras. Linda bandė mane nuraminti, kad liaučiausi verkusi, bet aš negalėjau.

– Jo planas neišdegė, – pašnibždomis pasakė ji, apkabinusi mane per pečius. – Akivaizdu, kad jis turėjo planą B. Šis planas jam pavyko, o tave baigia pražudyti.

Ji nusprendė pasilikti pas mane nakvoti ir mes, išgėrusios butelį vyno, užsnūdome ant svetainės sofų. Kelias valandas per miegus blaškausi ir krūpčiojau, tada staiga pakirdau. Buvo penkta valanda. Kas taip anksti ryte galėtų skambinti? Balsą kitame laido gale pažinau vos tik jį išgirdusi.

– Po galais, kur esi? Kur vaikai? – paklausiau. Žinojau, kad mano tonas toli gražu nėra ramus. Kaip tik dabar prasiveržė ir mano baimė, ir sielvartas, ir pyktis.

23

Susitikę dykumoje – Paklausyk, Hele, – atrėmė Ti. – Esu savo brolio namuose Džedoje, Saudo Arabijoje. Vaikai irgi čia, su manimi. Mes palikome Balį amžiams ir dabar gyvename čia.

Tiesa buvo žiauri ir man sunkiai suvokiama. Ti su berniukais iš Balio neskrido lėktuvu. Jis paliko automobilį garaže, pasigautu taksi nuvyko į autobusų stotį, o iš ten mano berniukai ištvėrė dvidešimt dvi valandas be jokios pertraukos trukusią kelionę autobusu ir keltu į Indonezijos sostinę Džakartą. Ir kaipgi kas nors galėtų pasiimti keturis vaikus – jauniausiajam tebuvo penkeri metai – į tokią pavojingą kelionę?

– Vaikai sužavėti ir jaučiasi laimingi, – toliau kalbėjo Ti. – Dabar jie kartu su savo pusbroliais ir puikiai leidžia laiką.

Mes pradėjome naują gyvenimą. Kai tik įkėlėme koją į Saudo Arabiją, grąžinau britiškuosius vaikų pasus. Dabar vaikai yra Saudo Arabijos piliečiai ir mes gyvensime čia amžinai.

Tie žodžiai dar ir šiandien neduoda man ramybės. Vis dar girdžiu Ti sakantį „amžinai“. Kai jis tai pasakė, man prieš akis staiga iškilo mano vaikų veidai. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu niekada daugiau jų nepamatyčiau. Tai buvo pati siaubingiausia mintis.

Iš pradžių pareiškiau, kad juo netikiu. Džedoje, Saudo Arabijoje? Tada paprašiau leisti pasikalbėti su jo broliu, kad jis patvirtintų, jog iš tiesų nutiko tai, ko labiausiai bijojau.

Berniukų dėdė Adnanas man visada atrodė protingas žmogus ir, spėju, numanė, kaip jaučiuosi.

Adnanas man pasakė, kad berniukai tikrai Saudo Arabijoje. Iš jo balso buvo galima spręsti, kad jaučiasi nejaukiai, taigi greitai perdavė telefono ragelį vaikams.

– Sveika, mama, mes čia puikiai leidžiame laiką, – iš karto išpyškino dvyniai, ir aš girdėjau, kaip jie stumdosi kiek­ vienas norėdamas užsiimti geresnę vietą. – Mūsų atostogos nuostabios.

24

Pagrobti – Žaidžiame su savo pusbroliais, o jie turi tikrai gerų žaislų, – perrėkdamas aplink kilusį sambrūzdį sušuko Zakas. – Nekantrauju vėl tave pamatyti.

– Myliu tave, mama, – tepasakė Adamas.

Mintyse klausiau savęs, ar gali būti dar blogiau? Vaikai pagrobti, bet mano, kad išvažiavo atostogų. Jie laukia manęs atvykstant.

Ti mėgo viskam vadovauti, žinojau tai nuo pat pirmos mūsų pažinties akimirkos. Anglijoje jam visuomet patiko būti viršininku, Balyje jis irgi norėjo griežti pirmu smuiku. Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to, žlugo ir jo verslas, ir santuoka.

Mūsų mokyklos mokytojams ir mokinių tėvams atrodė, kad su juo sunku dirbti, jie sakydavo, jog Ti „per daug linkęs viską kontroliuoti“. Galbūt jis jautė, kad ir mokykloje valdžia slysta jam iš rankų?

Dabar jis buvo Saudo Arabijoje su vaikais. Iš jo tono galėjau spręsti, kad Ti vėl jaučiasi esąs viršininkas. Jis viską sprendė. Jo akimis žiūrint, mūsų santykiuose, o tiksliau – kažkada buvusiuose santykiuose, tebuvau niekingas antraeilis asmuo.

Jo elgsena tik patvirtino, kad manęs laukia košmariškai sunki užduotis. Jo rankose buvo geriausios kortos, įskaitant ir visą pluoštą tūzų. Jaučiausi priblokšta. Per ašarų miglą įžvelgta tiesa smogė man labai skaudžiai.

Dar mums besikalbant aiškiai įsivaizdavau, kas manęs laukia. Kažkur buvau skaičiusi apie tėvus, išsivežusius savo vaikus į Saudo Arabiją ir kitas musulmoniškas šalis. Ką gi, dabar tai nutiko man. Mano gyvenimas sugriautas. Tuomet prisiekiau visą savo gyvenimą paskirti tam, kad rasčiau savo berniukus. Prisiekiau sau, kad mes susitiksime dykumoje.

– Ti, po galais, ką tu padarei? Grąžink man vaikus – tuoj pat! – sušnypščiau aš.

Bet Ti vėl viskam vadovavo. Jis numetė ragelį.

25

Susitikę dykumoje

5 Kaip aš tapau musulmone

Į musulmonišką pasaulį šiek tiek nerimaudama įžengiau 1996-aisiais, tuoj po mūsų sūnaus Adamo gimimo. Pramokau arabiškai ir skaičiau apie islamą, bet nė nenutuokiau, ko galiu tikėtis, nors žinojau, kad pradedu visiškai kitokį gyvenimą.

Ti nuomone, atsiversti į islamą yra gera mintis, jei kartais jis rastų darbą Saudo Arabijoje. Jo brolis Adnanas minėjo, kad Džedos universitete galėtų atsirasti laisva vieta. Ti manė, kad mes galėtume kelerius metus pagyventi ten, bet tam reikėjo, kad tapčiau musulmone. Žinojau, kad jeigu būdama krikščionė prašysiu leidimo įvažiuoti į šalį, susidursiu su daugybe sunkumų.

Perspektyva tapti musulmone tikrai jaudino, juolab kad man visuomet buvo įdomu susipažinti su nauja kultūra. Nors Ti manė, kad mano atsivertimas į islamą yra gera mintis, jis manęs nespaudė, – šiaip ar taip, kai reikėdavo priimti tokį svarbų sprendimą, visuomet pasireikšdavo nepriklausoma mano prigimtis.

Pritariau, kad Ti paskambintų į Ekseteryje veikiančią mečetę ir susitartų dėl susitikimo. Vieną rytą nuvažiavome ten

68

Kaip aš tapau musulmone ir prie pagrindinio įėjimo mus pasitiko draugiškai nusiteikęs imamas – mečetės galva. Meldžiantis imamas sėdi mečetės priekyje, bet, kitaip negu vakarietiškų religijų lyderiai, veidu yra atsisukęs į tą pačią pusę, kaip ir visi kiti, tai yra į Meką.

Nors ir vadovauja maldai, nemanoma, kad jis kuo nors skiriasi nuo visų kitų ar Dievo akyse yra geresnis. Tiesą sakant, jeigu imamas rimtai suserga ir negali vadovauti maldoms, jį gali pavaduoti kitas asmuo. Šį kartą nepamiršau apsigaubti plaukų, kaip yra įprasta einant į mečetę. Vos tik įkėlėme koją į vidų, buvome palydėti į kambarį, kur jau laukė du kaip arabai atrodantys vyrai, šio susitikimo liudininkai. Imamas pasišnekėjo su manimi apie tai, kodėl noriu atsiversti į islamą. Jie ir toliau buvo draugiški, tad pagalvojau, kaip nuostabu, kai su tavimi pagarbiai elgiamasi.

Bet kaip po kelerių metų viskas pasikeitė!

Imamas arabų kalba garsiai perskaitė pirmąsias Korano eilutes. Išvertus jos skambėtų maždaug taip: Vardan Alacho, Mielaširdingojo, Gailestingojo. Šlovė Alachui, pasaulių Viešpačiui, Mielaširdingajam, Gailestingajam, Valdovui teismo dieną.

Tau lenkiamės, Tavęs prašome padėti.

Vesk mus teisingu keliu.

Keliu tų, kuriems suteikei malonę, Ne tų, kuriuos užgriuvo Tavo rūstybė, ir ne tų, kurie pasiklydo.

Kartojau tai laužyta arabų kalba ir pajutau, kaip mane užplūsta susijaudinimas – mat visada buvau plačių pažiūrų ir ieškojau naujų patirčių.

Regis, tai buvo viskas, nors dar svarsčiau, ar neprivalėsiu pasikeisti vardo. Vyrai gali pasirinkti kurio nors iš pranašų

69

Susitikę dykumoje vardą, pavyzdžiui, Mahometo arba Abraomo. Moterys – naudotis pranašų žmonų vardais. Dažnai pasirenkamas Renos vardas. Netrukus sužinojau, kad, jei noriu, galiu ir toliau vadintis Hele. Be to, man buvo paaiškinta, kad gimus kūdikiui pirmąjį vardą jam išrenka tėvai. Antrasis jo vardas turi būti jo tėvo vardas, – nesvarbu, ar tai berniukas, ar mergaitė. Po to eina jo ar jos senelio vardas, o tada – giminės vardas.

Pagal islamo nuostatas, ištekėjusi moteris negauna savo vyro pavardės. Tradiciškai ji pasilieka mergautinę pavardę.

Aš buvau išimtis, nes nei Ti, nei aš tradicijomis nesidomėjome. Gyvenant Anglijoje buvo praktiška būti vadinamai ponia Amin.

Jau buvau beišeinanti iš kambario, kai imamas paklausė, ar nenorėčiau susipažinti su kitomis mečetėje esančiomis moterimis ir dalyvauti arabų kalbos pamokose. Be to, jis pasidomėjo, ar norėčiau daugiau sužinoti apie islamą ir Koraną. Tada jis man išdavė atsivertimo į islamą liudijimą, kuris vėliau, prispaudus vargams, pasirodė esąs pats vertingiausias dokumentas.

Kitą sekmadienį vėl nuėjau į mečetę kartu su visais savo vaikais. Nežinau kodėl, bet Ti buvo truputį suirzęs ir liko namie. Su vaikais įėjusi į mečetę ir pasveikinta kelių moterų, pasijutau šiek tiek nejaukiai. Čia galiojo „pirmojo ir antrojo aukšto“ taisyklė – moterims buvo skirtas antras aukštas. Vyrai pasiliko pirmame aukšte. Vaikai džiūgaudami lakstė po antrą aukštą, – mačiau jų ten dešimtis. Netrukus prie jų prisidėjo ir mano berniukai. „Ak, juk tai puiku!“ – pagalvojau.

Paprastai antrame aukšte savo čadras moterys gali nusiimti. Bet tądien buvo sekmadienis, imamo „klausimų laikas“. Vyrams nebuvo leidžiama prisidėti prie moterų, susibūrusių į diskusijų grupę išsiaiškinti tai, ką jos norėjo žinoti apie islamą.

70

Kaip aš tapau musulmone Po užsiėmimų grupėse atėjo laikas melstis. Imamas grįžo į pirmą aukštą, pas vyrus; atėjo laikas salatui, maldai, ir imamas ėmė jam vadovauti. Maldoms gali vadovauti tik vyrai.

Penkis kartus per dieną musulmonai prašomi nutraukti savo veiklą, net jei miega ar dirba. Pats svarbiausias dalykas musulmono gyvenime yra santykis su Alachu. Tradicinės maldos tą santykį gerina. Jeigu maldos prasmingos ir tinkamos, tai ir žmogaus darbai bus prasmingi bei tinkami.

Kad viską tiksliau perteikčiau, manau, turiu pacituoti ištrauką iš islamiško straipsnio apie maldos reikšmę: „Musulmonas atsigręžia veidu į Kaabą Mekoje, Alacho vienovės ir musulmonų vienybės simbolį. Jis atsistoja, nusilenkia ir puola kniūbsčias prieš savo Viešpatį, garbindamas Jį, kartodamas Korane Jo atskleistus žodžius ir prašydamas Jo atleidimo ir gailestingumo. Taip darydamas, musulmonas primena sau savo, kaip nuolankaus Alacho tarno, vietą visatoje ir visišką priklausomybę nuo savo Kūrėjo, Globėjo ir Saugotojo.

Kai malda sukalbama teisingai – pakankamai nusižeminus ir prisimenant Alachą, – ji ilgai veikia žmogų. Ji pripildo žmogaus širdį prisiminimų apie Alachą, Jo baimės ir su Juo siejamos vilties. Ir žmogus tikrai nenorės prarasti šios aukštos savo padėties nepaklusdamas Alachui.“ Po tikėjimo išpažinimo maldos yra antra islamo atrama.

Sėdėdama Ekseterio mečetėje labai aiškiai mačiau, kad religija tų žmonių gyvenime yra pats svarbiausias dalykas; jiems religija buvo viskas.

Vudu, arba apsiplovimas, yra pirmas į maldą vedantis žingsnis. Tai – dvasinio ir fizinio apsivalymo veiksmas ir jis turi būti atliktas prieš meldžiantis. Be Vudu negali būti išklausyta jokia malda.

71

Susitikę dykumoje Pradėjau šį ritualą tardama: „Bismillah Hirrah-man Nirraheem“ („Vardan Alacho, Mielaširdingojo, Gailestingojo“).

Tada tris kartus iki riešų nusiploviau rankas; tris kartus išsiskalavau burną; tris kartus atsargiai įtraukiau vandens į nosį ir, kairės rankos pirštu užspaudusi sau šnervę, jį išpūčiau.

Tris kartus nuo kaktos iki smakro ir nuo vienos ausies iki kitos nusiprausiau veidą. Paskui, pradėjusi nuo dešinės pusės, tris kartus nusiploviau ranką iki alkūnės ir tą patį padariau su kaire ranka. Tada šlapiomis rankomis nuo viršugalvio link pakaušio persibraukiau per galvą. Šlapiais pirštais iš išorės ir vidaus išsivaliau ausų kaušelius. Pradėjusi nuo dešinės kojos, iki kulkšnių nusiploviau kojas.

Baigiau savo maldą ištarusi: „Ashadu an la illah ha ill’Allahu wahda hula sharika lah, Wa ashadu ana Muhammadan ‘ab duhu wa rasul.“ Šiais žodžiais išpažinau, kad niekas neturi teisės būti garbinamas, vien tik Alachas. Taip pat patvirtinau, kad Mahometas buvo jo tarnas ir pranašas.

Dabar buvau Ekseterio musulmonė. Bet mano gyvenimas nė kiek nepasikeitė. Nemačiau, kad Ti melstųsi, jis valgė kiaulieną, gėrė alų, tad vargu ar buvo galima tikėtis, kad tapsiu tikra musulmone. Aš tiesiog toliau gyvenau savo gyvenimą, o mano kasdienybę praturtindavo sekmadieniai, kai eidavau į mečetę, nes ši diena buvo skirta moterims.

Islame pagrindinis šventadienis yra penktadienis, bet Didžiojoje Britanijoje dėl tradicinės darbo savaitės susiėjimams dažniausiai pasirenkamas sekmadienis. Berniukams patiko mečetėje žaisti su kitais vaikais. Ten būdavo trisdešimt ar keturiasdešimt panašaus amžiaus vaikų ir visi jie bėgiojo kaip pašėlę.

Be to, berniukams, kaip ir man, labai patiko maistas. Visos moterys atsinešdavo pačių geriausių patiekalų. Aš nebuvau tikra, ką turėčiau atnešti, nes ši kultūra man dar buvo gana nauja, ir tikrai nemaniau, kad šios rafinuotos moterys

72

Kaip aš tapau musulmone būtų įvertinusios ir išgraibsčiusios mano mėsainius, sūrainius ir traškučius. Norėdama apsidrausti, pasiėmiau vaisių ir pyragėlių, kuriais ketinau pavaišinti naująsias savo drauges.

Paprastai sekmadieninėje puotoje būdavo patiekiama tradicinio arabiško maisto: ryžių ir vištienos, humuso – tai valgis iš avinžirnių, mėtų, česnakų ir aliejaus, aštrių troškinių su kariu ir egzotiškų daržovių. Moterys ant grindų patiesdavo ilgą popierinę staltiesę ir sudėdavo patiekalus; beveik šimtas žmonių, įskaitant ir vaikus, šnekučiavosi, valgė ir tiesiog džiaugėsi gražaus, šeimyninio sekmadienio atmosfera.

Moterys nunešė maisto pirmame mečetės aukšte susirinkusiems vyrams. Vyrai valgė tylėdami, tad aiškiai mačiau, kad mes esame tinkamoje mečetės vietoje, kur galima gerai praleisti laiką. Sekmadieniais čia būdavo linksma.

Vis dėlto negaliu tvirtinti, kad, be tų sekmadieninių pasisėdėjimų, turėjau dar ką nors bendra su islamu. Mečetėje susirinkusios moterys klausinėdavo manęs, kur Ti, nes jis buvo arabas ir jos tikėjosi, kad jis dalyvaus maldose. Paaiškinau joms, kad mano vyras nuolat dirba.

Be susirinkimų mečetėje, tikrą musulmonišką dvasią pajutau tik kartą, kai viena Ekseteryje gyvenanti arabų šeima pakvietė mudu su Ti į svečius. Apsigaubiau skraiste galvą ir rūpestingai paslėpiau po ja plaukus, kad galėčiau įžengti į tuos namus. O jie buvo padalyti į dvi atskiras zonas vyrams ir moterims. Tai man priminė mečetės tvarką. Vyrai rinkosi antrame aukšte, miegamajame, o moterys su vaikais liko apačioje, poilsio kambaryje. Man, naujokei, dar tik pradedančiai perprasti islamiškus papročius, tai pasirodė keista, bet, žinoma, elgiausi taip, kaip dera. Turiu prisipažinti, kad prie šios atskyrimo sistemos taip ir nepripratau. Man buvo nepriimtini daugelis jų papročių, bet aš gerbiau tų žmonių elgesį. Žinojau, kad viskas prasidėjo apie 610-uosius metus po Kr., kai Mahometas išgirdo Dievo balsą ir buvo paprašy-

73

Susitikę dykumoje tas perduoti pasauliui naują žinią. Taip pat žinau, kad tarp Jo apreiškimų nebuvo daugumos šiuo metu visuotinai pripažįstamų papročių. Jis tik paprašė moterų kukliai rengtis, ir nemanau, kad būtų pritaręs tokiai daugybei naujaisiais laikais įsigalėjusių griežtų įsitikinimų.

Ar tikrai Dievo akyse moterys tampa geresnės, jeigu užsidengia savo plaukus ir veidus? Ar Dievas pasakė Mahometui, kad turime laikytis atstu nuo vyrų ir netgi valgyti skirtinguose namo galuose?

Viskas priklauso nuo požiūrio. Nesakau, kad esu teisi; tik noriu, kad nenutrūktų diskusija. Neseniai Jungtinėje Karalystėje kilus skandalui dėl čadrų prisiminiau laikus, kai pati Saudo Arabijoje dirbau mokytoja. Atidžiai sekiau istoriją musulmonės moters, atsisakiusios nusiimti čadrą per savo vedamas pamokas vienoje Anglijos šiaurėje esančių mokyklų. Niekada neleisčiau keturių savo berniukų mokyti visiškai nuo jų užsidengusiam asmeniui. Pagal mūsų papročius tai nepriimtina. Noriu, kad mano vaikai matytų draugišką veidą ir judančias lūpas, kad perimtų viską, ką jiems stengiasi perduoti mokytoja. Žinoma, gerbiu mokytojos religiją ir manau, kad visos religijos gerbtinos, bet vaikai turi matyti, su kuo kalbasi. Tos mokytojos klasėje sėdintys mokiniai negali matyti judančių jos lūpų, tad kaipgi ji tinkamai atliks savo darbą? Tai ypač svarbu, kai pamokos vaikams vedamos ne jų gimtąja kalba.

Netgi Saudo Arabijos mokykloje, kurioje dirbau, nors dauguma arabių plaukus apsigobdavo skraistėmis, vedant pamoką joms nebuvo leidžiama užsidengti veido. O tai buvo mišri mokykla, joje buvo ir mokytojų vyrų. Taigi mokytojos darbe veidų neslėpdavo, nors kai kurios išėjusios iš mokyklos juos ir užsidengdavo. Jei situacija būtų priešinga ir aš Saudo Arabijoje norėčiau dėvėti savo vakarietiškus drabužius... na, apie tai negalėtų būti nė kalbos.

74

15 Meilė dykumoje

Kokia sėkmė! Kokia diena! Saudo Arabijos teismas priėmė sprendimą, palankų moteriai?

Svetimšalei moteriai? Tai buvo tiesiog protu nesuvokiama, ir aš, sėdėdama taksi ir godžiai traukdama oro kondicionieriaus vėsinamą orą, stengiausi prisiminti visus, kuriems turiu už tai padėkoti. Vienas pirmųjų tame sąraše atsidūrė žmogus, su kuriuo mane siejo ypatingas ryšys. Tai Džamilas.

Nesitikėjau dykumoje rasti meilę. Ir neieškojau jos. Nuvykau ten susirasti savo vaikų ir parsivežti juos namo. Tai meilė manęs ieškojo ir surado.

Kuo ilgiau gyvenau Saudo Arabijoje, tuo aiškiau mačiau, kad žmonės stengiasi laikytis atokiau nuo smalsių religinės policijos žvilgsnių ir gyvena slaptą gyvenimą. Tai buvo pogrindinis slaptų santykių, pornografijos, kvaišalų ir alkoholio pasaulis. Apstulbau sužinojusi, kad dauguma į tokius dalykus įjunkusių žmonių yra arabai.

Susibičiuliavau su keliais arabais vyrais ir moterimis ir labai nustebau, kai paaiškėjo, jog dauguma iš jų turi romanus; sakydama „romanus“ turiu omenyje, kad nevedęs vyras, nepaisydamas pripažintos santykių sistemos, flirtuoja su netekėjusia mergina.

203

Susitikę dykumoje Tikra tiesa, jog kuo griežčiau kas nors draudžiama arba užginama, tuo atkakliau žmonės veržiasi prie to uždrausto vaisiaus. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo juoda ir balta tikrąja tų žodžių prasme: moterys vilki niūriais juodais drabužiais, vyrai – akinamai baltais. Po šiuo išoriniu klodu skleidžiasi turtinga spalvų gama – tai, kas religinių lyderių smerkiama, draudžiama, nelegalu, – yra ir klesti.

Džamilas buvo libanietis, 26-erių ir – krikščionis. Jis buvo tokio paties amžiaus, kaip ir Džordžas, mano meilužis Balyje.

Tik ten mudu su Džordžu galėjome daryti, ką norėjome, o tai didžiulis skirtumas. Galėjome išeiti pavalgyti, laikytis susikibę už rankų ir netgi bučiuotis visiems matant. O su Džamilu susipažinau Saudo Arabijoje, labai netinkamoje aplinkoje ką tik įsimylėjusiems žmonėms.

Prisiminimai apie Džordžą, aukštą vaikiną iš Pietų Afrikos, jau seniai buvo išblėsę. Čia, Saudo Arabijoje, aš sunkiai dirbau mėgindama susigrąžinti savo vaikus ir nė nepagalvojau, kad galėčiau vėl pradėti artimus santykius. Bet taip atsitiko, ir dėl to nesigailiu.

Džamilo akys buvo didelės, rudos, ir jis nuolat šypsojosi.

Jis atrodė labai jaunas, o aš jaučiausi pamaloninta, kad pasirodžiau patraukli dar vienam trečią dešimtį einančiam vyrui.

Jis nuolat laidydavo sąmojus ir, kaip ir aš, manė, kad kai kurie šalies įstatymai absurdiški. Džamilas atvyko čia užsidirbti, nes likęs gyventi gimtajame Libane būtų gavęs tik menką dalį Saudo Arabijoje jam mokamo atlyginimo.

Gyventi Saudo Arabijoje man atrodė taip sunku, kad Džamilas tapo mano gelbėjimosi ratu. Atskirta nuo vaikų, šeimos ir visų draugų, jaučiausi labai vieniša. Tiesa, susiradau ir naujų draugų, tokių kaip Tina, bet, ak, kaip ilgėjausi visų kitų...

Džamilas padėjo man apmalšinti vienišumo jausmą. Jei nebūčiau jo sutikusi, abejoju, ar būčiau galėjusi gyventi tokio-

204

Meilė dykumoje je man visiškai svetimoje aplinkoje. Širdies gilumoje žinojau, kad jis visuomet čia pat, be to, su juo šis absurdiškas pasaulis atrodė bent kiek normalesnis. Kai praleisdavau siaubingą dieną teisme, jis buvo čia, kai man nesisekdavo darbe, jis buvo čia, kai apimdavo neviltis, žinojau, kad jis čia ir pasiruošęs mane paguosti.

Jis buvo slaptoji mano uola, niekas daugiau apie jį nežinojo, netgi mano advokatas ar geriausi draugai. Vienas neatsargiai išsprūdęs žodis apie mūsų santykius – ir mumis būtų susidomėjusi religinė policija. O tai būtų reiškę, kad visa, ką iki tol pasiekiau gyvendama šioje šalyje, žlugo.

Džamilas dirbo kompiuterių bendrovėje. Taip niekada ir neišsiaiškinau, ką būtent jis dirbo. Manau, kūrė kompiuterines programas ir jas diegė, bet tikrai žinojau tik tiek, kad jis – tikras kompiuterių genijus. Jei mano nešiojamasis kompiuteris imdavo strigti, jis bematant viską sutvarkydavo.

Su Džamilu susidūriau, galima sakyti, kaktomuša. Mat jis mano name gyvenančias mokytojas vežiodavo pasižvalgyti po parduotuves. Žinoma, jos galėjo važiuoti ir taksi, bet tai visuomet būdavo tikra kankynė. Mat reikėdavo nueiti iki pagrindinės gatvės ir jį susistabdyti, o tada derėtis dėl kainos.

Man čia gyvenant ne kartą pasitaikė, kad taksi vairuotojas moterį užpuldavo, todėl mes, vienišos moterys, Džamilo teikiamą paslaugą labai vertinome dėl saugumo.

Suprantama, vežioti laisvų ir kraujo ryšiais su juo nesusijusių moterų Džamilui nebuvo leidžiama. Tai buvo vienas iš įstatymų, prie kurio turėjau priprasti. Bet, norėdama išgyventi, beveik nuolat vieną ar kitą iš jų turėjau pažeisti. Tiesiog vylėmės, kad baisioji Mutavyn mūsų nesustabdys.

Visos mokytojos, taip pat ir aš, labai rizikavome, nes pakako užšokti ant vieno kelių policijos posto, ir būtume turėję didelių nemalonumų. Niekada taip ir nesužinojau, ar kuri nors buvo sučiupta, bet gyvenome nuolat bijodamos įkliūti.

205

Susitikę dykumoje Nemanau, kad už bausmę mus būtų nukirsdinę, bet pylos iš religinės policijos būtume gavusios kaip reikiant. Kai Mutavyn pareigūnai nuspręsdavo ką nors pamokyti, jie galėjo elgtis kaip panorėję.

Regis, buvau truputį įsimylėjusi Džamilą. Man jis atrodė patrauklus ir žavingas, be to, labai jaunas ir nepatyręs. Jis nuolat juokdavosi ir mudu kartu traukdavome per dantį keistą Saudo Arabijos tvarką. Juokais svarstydavome, kas nutiktų, jeigu per Džedos parduotuvių pasažus patrauktume susikibę rankomis ir vilkėdami maudymosi kostiumėlius. Manau, Mutavyn žmones būtų ištikęs širdies smūgis, o mudu pirmuoju lėktuvo reisu būtume išgrūsti iš šalies.

Pati nustebau, kad taip atsivėriau Džamilui. Juk nuo vyrų laikiausi kuo toliau. Po to, kai iširo mano santykiai su Ti, vyrų giminės tiesiog nekenčiau. O atvykusi į Saudo Arabiją – kadangi su vyrais vis tiek neleidžiama kalbėtis – susitaikiau su mintimi, jog turiu kliautis vien savo jėgomis kovojant dėl vaikų.

Su Džamilu susidūriau atsitiktinai ir tik todėl, kad jis pažinojo kitą mokytoją, vardu Sara, su kuria gyvenome viename bute. Ji irgi buvo libanietė ir Džamilas mėgo kartu su ja leisti laiką, nes juodu buvo pažįstami dar nuo tų laikų, kai abu gyveno gimtinėje. Džamilas buvo įsikūręs kitame uždaro gyvenamojo komplekso daugiabutyje, tad netrukus ir susipažinome.

Sara buvo ištekėjusi ir kaip tik laukė į Saudo Arabiją atvykstančios savo šeimos. Kai šioji pagaliau atskrido iš Libano, jie visi persikėlė į kitą namą ir aš devynis mėnesius gyvenau bute viena. Sarai tebegyvenant su manimi, į parduotuvę išsiruošęs Džamilas dažnai pasibelsdavo į mūsų buto duris paklausti, ar mums ko nors nereikia. Duris dažnai atidarydavau aš ir iš pradžių elgiausi su juo tikrai šiurkščiai, mat jis buvo vyras, o aš nenorėjau šnekėtis su jokiu vyru, nes visus juos laikiau priešais.

Pasakydavau: „Dabar Saros nėra, o man nieko nereikia.“ Ir dažniausiai užtrenkdavau duris jam prieš nosį.

206

Meilė dykumoje – Prieš kelias dienas šiurkščiai kalbėjai su manimi prie buto durų, – kiek vėliau, man sėdint prie baseino mūsų gyvenamame komplekse ir mąstant apie savo gyvenimą, pasakė Džamilas. Klausiausi jo tik viena ausimi, nes mano smalsumą buvo sužadinusios didelės rudos jo akys. Gerti kavos kieme buvo susirinkę keli mūsų komplekse gyvenantys žmonės, bet man rūpėjo tik tos akys.

– Atsiprašau, nenorėjau būti šiurkšti, – atsakiau. – Pastaruoju metu beveik apie nieką daugiau negalvoju, tik apie savo vaikus. Daugiau man niekas nesvarbu.

Pasiaiškinusi ėmiau tyrinėti Džamilą atidžiau. Kai man pagaliau pavyko atplėšti žvilgsnį nuo jo akių, pastebėjau, kad jis turi puikų kūną. Taip, jis buvo žavus. Šnekučiuodamasi su juo prisiminiau, kaip jaučiausi Balyje su Džordžu. Krūtinę man vėl užliejo keista jausmų banga, kurią tikriausiai sukėlė adrenalino ir grynos aistros mišinys.

Galbūt mane patraukė jo, tikro libaniečio, išvaizda, jo žibančios akys ar sportiškas kūnas. Manau, viskas drauge. Dieve, kaip jis man patiko!

– Klausyk, kaip tau pavyksta palaikyti tokią puikią sportinę formą? – paklausiau atvirai flirtuodama. – Matyt, kasdien pluši sporto salėje, kad turi tokius raumenis.

Pati nustebau, kad esu tokia įžūli.

– Sporto salė yra šiame komplekse, – paaiškino jis. – Gal nepastebėjai, nes ji įrengta viename negyvenamame bute. Bet naudotis ja gali visi. Rytoj penktadienis. Aš nedirbsiu, tau irgi turėtų būti laisva diena.

– Ketini išvesti mane iš kelio tokią šventą Saudo Arabijoje dieną, – nepraleidau progos jo paerzinti. – Rytoj turėtum būti mečetėje...

– Aš krikščionis, – pertraukė mane Džamilas. – Taigi į jokią mečetę neisiu. Tu, beje, gali eiti, jeigu jauti, kad tau to reikia. O aš eisiu į sporto salę.

207

Susitikę dykumoje Kai Džamilas pažadėjo, kad rytoj vidurdienį užeis pas mane, pajutau ūžtelint dar vieną jaudulio bangą. Nusprendžiau daugiau jam prieš nosį durų neužtrenkti.

Rytojaus rytą pabudau anksčiau negu įprasta, daugiausia vis dar galvodama apie vaikus, bet retkarčiais įsileisdama ir vieną kitą mintelę apie Džamilą. Svarsčiau, ar per treniruotę sporto salėje tarp mūsų užsimegs kas nors daugiau. Pamaniau, jei pradėsime susitikinėti, jau galėsiu galvoti ne tik apie savo vaikus. Paskui man dingtelėjo, kad tik naudojuosi Džamilu. Po galais, jau visai negalėjau blaiviai mąstyti.

Gulėjau ir, prieš išlipdama iš lovos ir apsivilkdama iki tol nedėvėtus sportinius savo drabužius, stengiausi surikiuoti mintis. Buvau pasirengusi atversti naują savo gyvenimo puslapį. Vidurdienį, lygiai dvyliktą, pasigirdo buto durų skambutis. Žvilgtelėjau pro akutę ir pamačiau manęs laukiantį žavųjį sporto instruktorių.

Kai atidariau duris, Džamilas švelniai pakštelėjo man į skruostą. Nusekiau paskui jį į kitą uždaro gyvenamojo komplekso pastatą, o paskui, žinoma, ir į tuščią butą, kuriame buvo senų kaip pasaulis svarmenų ir visas komplektas treniruoklių kojų ir rankų raumenims stiprinti. Tokių senų ir taip nutrintų prietaisų ligi tol dar nebuvau mačiusi, bet jie atliko dvejopą funkciją: padėjo man treniruoti kūną ir besimezgančiame mūsų su Džamilu meilės romane dalyvavo tarsi savotiški piršliai.

– Štai kaip reikia teisingai naudotis irkliniu treniruokliu, – tarė Džamilas ir, įtempęs raumenis ir privertęs treniruoklį veikti, parodė man, kaip tai daroma. Įdėmiai žiūrėjau, paskui įsikinkiau į treniruoklį ir ėmiau irkluoti, nors toli gražu ne tokiu tempu kaip Džamilas. Jis man parodė, kaip viskas veikia, kaip treniruotis saugiai ir nesusižeisti. Pusvalandį trukusios treniruotės man buvo per akis, o tuomet pamaniau, kad pats laikas su naujuoju savo gerbėju šnektelėti iš širdies. Grįžome į mano butą išgerti kavos.

208

Meilė dykumoje – Nežinau, ką esi apie mane girdėjęs, – pradėjau kalbą aš. – Bet žinau, kad tu atvykai čia užsidirbti. Mano vaikai buvo pavogti ir aš atvažiavau čia jų atsiimti. Atsiprašau, kad kartais esu linksma, o kartais mane apninka liūdesys. Kai kurios dienos man geros, kitos – blogos, trečios – siaubingos ar net tiesiog katastrofiškos.

– Pavogti? – Džamilas pakreipė galvą ir, man pasakojant savo istoriją, jo veide vis aiškiau atsispindėjo nuostaba.

– Na, aš sakau pavogti. Tu gali sakyti „pagrobti“ arba „išvežti“. Šiaip ar taip, iš mūsų namų Balyje juos pasiėmė mano vyras. Iš pradžių negalėjau su jais matytis, dabar turiu galimybę kartais su jais susitikti. Mėginu susigrąžinti vaikus, bet tai – baisi teisinė kova. Pamaniau, geriau iš karto viską tau papasakosiu.

Džamilas trumpam nutilo ir nudelbė akis į grindis, mintyse tvarkingai rikiuodamas mano pažertus sudėtingus faktus.

– Mano bičiulė Sara sakė, kad tu negyveni su savo vaikais, – atsiliepė jis. – Nė nemaniau, kad reikalai tokie prasti.

Jei atvirai, neįsivaizduoju, kad moteris Saudo Arabijos teisme galėtų ko nors pasiekti. Net nežinojau, kad moterims leidžiama kreiptis į teismą.

– Žinau, su manimi ten elgiasi kaip su paskutiniu šunimi, – burbtelėjau. – Bet nesiliausiu bandžiusi ir toliau trupinsiu šitą teisinę sistemą. Tai viskas, ką galiu padaryti. Mano vaikai yra mano gyvenimas.

Kelias minutes Džamilas nepratarė nė žodžio. Jis žvelgė į grindis, glostė sau smakrą, o paskui vėl nusišypsojo.

– Aš tau padėsiu, – stodamasis nuo kėdės, pasisiūlė jis. – Negaliu leisti, kad kas nors pamatytų mudu kartu, bet, manau, galėsiu tave šiek tiek paremti – bent jau patarti ar padrąsinti. Tikiuosi, neprieštarausi?

– Man labai reiktų tavo pagalbos, – atsakiau pajutusi palengvėjimą, nors iš karto suabejojau, ar Džamilui tai nebus

209

Susitikę dykumoje per didelė našta. Dauguma vyrų būtų palikę mane likimo valiai, ypač šalyje, kur net kalbėdamiesi su vieniša moterimi rizikuoja savo ateitimi.

Tris savaites mudu lankėmės sporto salėje ir šnekučiavomės. Dažnai man kildavo pagunda paprašyti jo pasilikti.

Kartais norėdavau apkabinti jį ir pabučiuoti. Džamilas buvo tikras džentelmenas ir mūsų vakarams baigiantis išeidavo, kai, jo nuomone, ateidavo laikas išeiti. Man rodos, Džamilas jautė, kad naktį nenoriu nieko kito, tik būti su savo vaikais, o kadangi tai buvo neįmanoma, man reikėjo likti vienai su savo mintimis.

Visas tris flirto savaites abu žinojome, kad abipusė trauka tarp mūsų stiprėja. Vieną vakarą valgėme išsinešti parduodamą maistą ir žiūrėjome filmą. Tokią tradiciją Balyje pradėjo Džordžas, regis, šis derinys įkvėpdavo mane veikti.

Džamilas atsigręžė į mane, paėmė už rankos ir pasakė, kad esu graži.

– Jau kuris laikas noriu tau tai pasakyti, – ištarė jis, ir jo balse pajutau įtampą. – Tu tokia patraukli, kad noriu apkabinti tave ir bučiuoti amžinai. Aš labai labai norėčiau su tavimi pasimylėti.

Nors mano veido oda buvo įdegusi, pasijutau sodriai nuraudusi, – mat mane užliejo ir vėl atsitraukė jau pažįstama karščio banga. Pamenu, tas pats nutiko ir man būnant su Džordžu. Geidžiau Džordžo, o dabar beprotiškai geidžiau Džamilo. Į miegamąjį nuėjau pirma, vėl nustebusi, kad ėmiausi iniciatyvos. Nusivilkau palaidinukę. Džamilas pamatė, kad nesegiu liemenėlės, ir kaipmat tuo pasinaudojo, nors aš nelabai ir priešinausi. Tai, kas vyko paskui, buvo nuostabu. Tvardėmės tris savaites ir dabar mūsų jausmai prasiveržė visa jėga. Tai buvo nepaprastas nuotykis, pilnas aistros ir švelnumo. Tas kelias akimirkas man nerūpėjo, ar būsiu deportuota, ar už-

210

Meilė dykumoje mėtyta akmenimis, ar netgi nukirsdinta. Turėjau fizinių poreikių ir jie buvo visiškai patenkinti.

– Bet niekam negalime apie tai prasitarti, – kai baigėme, sušnabždėjo Džamilas. Man buvo neramu dėl mūsų sukelto triukšmo. – Turime tai laikyti paslaptyje, kitaip mūsų laukia didžiuliai nemalonumai.

Aš irgi kuo puikiausiai supratau, kokios galėtų būti pasekmės. Vienas neatsargus žodis, ir religinė policija sulauks nuostabios progos. Pritariau Džamilo minčiai, kad niekas nieko neturi sužinoti.

Mudu gyvenome kasdienį gyvenimą, kol išvykau iš šalies.

Paprastą darbo dieną Džamilas užsukdavo pas mane baigęs darbą, apie dešimtą valandą vakaro. Savo automobiliu nusiveždavo mane prie jūros, ir mudu tiesiog vaikštinėdavome ir kalbėdavomės. Ištrūkti iš buto buvo puiku, bet dar nuostabiau – būti su Džamilu. Turėjau nemažai laisvo laiko, nes, nors ir dirbau mokytoja, su vaikais matydavausi tik kartą per savaitę. Štai šiuo požiūriu Džamilas pasirodė esąs tiesiog aukso vertės pagalbininkas. Jis visuomet būdavo mūsų gyvenamame komplekse penktadieniais penktą valandą popiet, kai baigdavosi man skirtos 24 valandos kartu su vaikais. Berniukams išvažiavus, aš dar bent valandą negalėdavau įkelti kojos į butą.

Ten būdavo likę jų žaislai ir kitos smulkmenos, primenančios mūsų nuostabų savaitgalį. Džamilas visuomet išsiveždavo mane pasidairyti po parduotuves arba pasivaikščioti ir taip parengdavo sugrįžimui į butą.

Mudu žinojome, kad jei laimėčiau kovą dėl vaikų globos, mūsų romanas baigtųsi. Neįsivaizdavau Džamilo, kartu su manimi ir vaikais skrendančio į Angliją. Taip pat supratome, kad mūsų ryšys nutrūks, jei kovą dėl vaikų pralaimėsiu.

Kad ir kur keliautų vaikai, Džamilas žinojo, aš trauksiu paskui juos.

211

Susitikę dykumoje Galų gale, susiklosčius labai keistoms aplinkybėms, tikrai nusekiau paskui vaikus ir turėjau palikti Džamilą.

Bet ir šiandien esu jam dėkinga. Džamilas tikrai buvo man uola dykumoje.

212