Viršelis 10
Lauren Weisberger
tais į savo butą, puolė skaityti daugiabučio gyventojų taisykles. Žinoma, ten aiškiai buvo parašyta, kad butų savininkai privalo užkloti kilimais aštuoniasdešimt procentų medinių grindų ploto – jai šis punktas pasirodė ganėtinai ginčytinas, nes jau kitame puslapyje rado parašyta, kad jos viršutinė kaimynė yra namo valdybos pirmininkė. Lėja jau bemaž keturis mėnesius kentė kiaurą parą nesiliaujantį kaukšėjimą. Kitam galbūt tai būtų kėlę juoką, bet ne jai. Jos nervai tiesiogiai priklausė nuo atkaklaus bum bum bum stiprumo ir dažnumo, kurį tuojau pat lydėdavo atitinkamas širdies tuk tuk tuk, tuk tuk tuk. Lėja stengėsi kvėpuoti lėtai, tačiau iškvėpimai buvo trumpi ir trūkčiojantys, atskirti aštrių, greitų įkvėpimų. Žvelgdama į savo blyškų atvaizdą (kuris geriausiomis dienomis jai atrodė „nežemiškai ramus“, o visais kitais kartais tiesiog „atgrasus“) koridoriaus spintos veidrodyje, ant kaktos išvydo smulkius prakaito lašelius. Ši prakaito pylimo/kvėpavimo sutrikimo problema, regis, ėmė kartotis gerokai dažniau, ne tik išgirdus, kaip kaukši medis į medį. Kartais Lėja nubusdavo naktimis iš paties saldžiausio miego ir pajusdavo, kad širdis muša kaip pašėlusi, o patalas šlapias nuo prakaito. Praėjusią savaitę per, sakytum, visiškai ramią, atpalaiduojamąją šavasną – nors per garsiakalbius instruktorius ir buvo paleidęs a capella „Dieviškąją malonę“, – su kiekvienu lengvu įkvėpimu Lėjos krūtinę nusmelkdavo aštrus skausmas. O šįryt matydama, kaip į darbą traukiančių žmonių lavina plūsteli į N traukinį – ji pati prisivertė sėsti į metro, nors prakeikė kiekvieną ten praleistą minutę, – Lėja pajuto, kaip staiga sugniaužė gerklę, o pulsas smarkiai padažnėjo. Atrodo, galima būtų pateikti dvi įtikinamas tokio elgesio priežastis ir nors Lėja laikė save truputį linkusia į hipochondriją, vis dėlto nenorėjo ir nesitikėjo tapti realiausia kandidate infarktui gauti: tai buvo paprastų paprasčiausias panikos priepuolis. Po kelių nesėkmingų mėginimų nuvyti šalin paniką Lėja pirštų galiukais stipriai suspaudė smilkinius ir keliskart patempė kaklą į vieną ir į kitą pusę. Tačiau ir tai nė velnio nepadėjo. Atrodo, jos plaučiai įstengia išnaudoti tik dešimt procentų savo tūrio, o tuo metu,
T i f fa n y ž i e da s
11
kai spėliojo, kas ir kada atras sustingusį jos kūną, už durų išgirdo kažką prislopintai kūkčiojant ir dar kartą čirkštelint skambutį. Pirštų galais nutipenusi prie durų pažiūrėjo pro akutę, tačiau koridoriuje buvo tuščia. Štai taip Niujorke ir apvagiami butai – žmonės atidaro savo butų duris apsukriems sukčiams. Na, manęs tai jau neišdursit, pamanė ji ir slapčia paskambino namo durininkui. Na ir kas, kad jos namo apsauga galėjo konkuruoti su geriausia JT apsaugos sistema, kad per aštuonerius gyvenimo miesto centre metus jai neteko sutikti žmogaus, kuriam būtų iškratę kišenes, ar beveik nebuvo tikimybės, kad koks nors žudikas psichopatas pasirinks jos butą iš daugiau nei dviejų šimtų, esančių tame name... Tačiau viskas prasidėjo štai kaip. Durininkas atsiliepė po keturių kankinamai ilgų telefono pyptelėjimų. – Džeraldai, čia Lėja iš 16D. Už mano durų kažkas yra. Manau, ketina įsilaužti. Ar negalėtumėte tuojau pat ateiti? O gal man paskambinti 911? Žodžiai liejosi pašėlusiu greičiu, Lėja vaikštinėjo po savo mažą koridoriuką ir vieną po kito tiesiai iš folijos pakelio mėtė burnon kvadratinius nikoretės gabaliukus. – Panele Aizner, aš mielai atsiųsčiau jums ką nors į pagalbą, bet ar tik nesupainiojote panelės Solomon su kuo nors kitu? Ji čia atėjo prieš kelias minutes ir patraukė tiesiai į jūsų butą. Jai tai leidžiama, nes jos pavardė įrašyta į jūsų nuolatinių lankytojų sąrašą. – Pas mane atėjo Ema? – nustebo Lėja. Čia pat, pamiršusi viską apie nuo ligos ar žmogžudystės gresiančią mirtį, plačiai atlapojo duris ir išvydo koridoriuje ant grindų kiūtančią ir pirmyn atgal linguojančią Emą. Jos keliai buvo prispausti prie krūtinės, skruostai išvagoti ašarų. – Panele, ar jums dar reikia mano pagalbos? – Ačiū už rūpestį, Džeraldai. Viskas gerai, – atsakė Lėja ir, užvožusi mobiliojo telefono dangtelį, įsimetė jį į sportinio kostiumo kišenę. Daug negalvojusi puolė ant kelių ir tvirtai apkabino Emą. – Brangioji, kas atsitiko? – jausmingai paklausė Lėja ir nubraukė jai nuo veido ašarų sudrėkintus plaukus. – Kas gi nutiko?
12
Lauren Weisberger
Toks rūpestingumas sukėlė Emai dar vieną ašarų protrūkį; dabar ji sriūbavo taip smarkiai, kad net kūnas trūkčiojo. Lėja mintyse perkratė visas įmanomas tokio sielvarto priežastis ir apsistojo ties trimis: mirtis šeimoje, gresianti netektis šeimoje arba vyras. – Brangioji, gal kas atsitiko tavo tėvams? Gal Izei? Ema papurtė galvą. – Nagi, pasakok, Ema. Ar viskas gerai su Dankanu? Jos žodžiai sukėlė tokią graudžių ašarų bangą, kad Lėjai klausantis net suskaudo širdį. Bingo. – Baigta! – raudojo Ema, o balsas strigo gerklėje. – Baigta visiems laikams. Šį Emos pareiškimą per penkerius jos draugystės su Dankanu metus Lėja buvo girdėjusi kokius aštuonis sykius, bet šįvakar jis nuskambėjo kiek kitaip. – Mieloji, manau, tai tik... – Jis sutiko kitą. – Ką jis padarė? Lėja nuleido rankas ir atsitūpė ant kulnų. – Atsiprašau, pasakysiu kitaip: aš pati jam ją įtaisiau. – Ką čia, po galais, tauški? – Atmeni, kai trisdešimt pirmojo gimtadienio proga nupirkau jam abonementą į Clay sporto klubą, nes jis baisiai norėjo atgauti sportinę formą? Bet jis ten net nenuėjo – nė vieno karto per ištisus dvejus metus – nes, anot jo, toks sportas, kai nuėjęs prastovi ant bėgimo takelio, yra tuščias laiko švaistymas. Tad aš, užuot spjovusi į šį reikalą, aš – didžioji mąstytoja, nusprendžiau padovanoti jam kompleksą užsiėmimų su asmeniniu treneriu, kad jam nereikėtų gaišti brangaus laiko sportuojant kartu su kitais mirtingaisiais. – Man regis, jaučiu, kur čia šuo pakastas. – Ką? Manai, jis ją dulkino? Ema piktdžiugiškai nusijuokė. Kartais ji stebindavo žmones tokiomis stačiokiškomis kalbomis, nes pati buvo viso labo tik penkių pėdų ir vieno colio* ūgio ir atrodė kaip paauglė, tačiau Lėja šito dabar nematė. *
Apie 155 cm (čia ir toliau – vert. past.).
T i f fa n y ž i e da s
13
– Aš irgi taip galvojau. Bet atsitiko kur kas blogiau. – Man jau dabar baisu, brangioji. Nuoširdi ir meilės kupina užuojauta bei palaikymas buvo vieninteliai dalykai, kuriuos Lėja galėjo pasiūlyti draugei, tačiau Emos jie nenuramino. – Tau tikriausiai įdomu, kas tokio blogo atsitiko, tiesa? Tuoj aš tau išklosiu. Jis jos nedulkino – nors šitą galbūt jam ir atleisčiau. Neee, mano Dankanas ne toks. Jis ją „įsimylėjo“. – Dviem abiejų rankų pirštais Ema parodė kabutes ir užvertė į lubas krauju pasruvusias akis. – Jis „laukia“ – cituoju necituojamą dalyką, – kol ji „bus pasirengusi“. Dieve šventas, ji dar SKAISTI! Aš penkerius metus taiksčiausi su jo neištikimybe, melavimu ir iškrypėlišku, nesveiku seksu, o jis, matai, ima ir ĮSIMYLI NEKALTYBĖS DAR NEPRARADUSIĄ INSTRUKTORĘ, KURIĄ AŠ PATI JAM SURADAU SPORTO KLUBE IR NUPIRKAU ABONEMENTĄ. Įsivaizduok, įsimylėjo! Lėja, ką man dabar daryti? Palengvėjus širdžiai, kad jau galės suteikti draugei šiokią tokią apčiuopiamą pagalbą, Lėja paėmė Emą už rankos ir padėjo atsistoti. – Eime į vidų, brangioji. Eime. Aš išvirsiu arbatos, o tu man papasakosi, kaip viskas nutiko. Ema šniurkštelėjo nosimi. – O, Dieve, visai pamiršau. Šiandien juk pirmadienis. Nenoriu tavęs trukdyti. Tuoj atsigausiu... – Nejuokauk. Vis tiek nieko neveikiu, – pamelavo Lėja. – Greičiau eime į vidų. Lėja nuvedė draugę prie sofos ir, patapšnojusi ranka per minkštą porankį, parodė, kur Ema gali priglausti galvą ir pailsėti, o pati dingo už sienelės, skiriančios svetainę nuo virtuvėlės. Virtuvėlė su taškuoto granito stalviršiu ir naujais elektriniais nerūdijančio plieno prietaisais buvo mėgstamiausia Lėjos vieta visame bute. Ant kabliukų po spintelėmis pagal dydį buvo sukabinti puodai ir keptuvės, o kiti virtuviniai įrankiai ir prieskoniai buvo kruopščiai sudėlioti į suderintų spalvų stiklines ir metalines dėžutes. Trupinių, nešvarių dėmių, suglamžytų popierių ar nešvarių indų – nė kvapo.
14
Lauren Weisberger
Šaldytuvas atrodė lyg ką tik švariausiai nušveistas, ant stalviršių – nė menkiausios dėmelės. Jeigu patalpa galėtų rodyti savo šeimininko asmenybę, tai Lėja ir jos virtuvė būtų identiškos dvynės. Pripylusi vandens į virdulį (jį nusipirko tik prieš savaitę per Bloomingdale namų apyvokos prekių išpardavimą, nes, kas sakė, kad į naują butą privalai atsikraustyti vien su naujais daiktais?), su kaupu prikrovė desertinę lėkštę sūrio ir kviečių paplotėlių ir žvilgtelėjo pro langą sienelėje į svetainę pažiūrėti, ar Ema patogiai įsitaisė. Pamačiusi, kad ši guli aukštielninka, vieną ranką užmetusi ant akių, Lėja išsitraukė mobilųjį telefoną ir adresų knygutėje surado Adrianos numerį. Tada surinko tekstą: SOS. Su E ir D viskas baigta. Greičiau skuosk čia. – Ar neturi advilio? – paklausė Ema nuo sofos. Paskui kiek tyliau pridūrė: – Dankanas visad nešiodavosi advilio. Lėja jau žiojosi pridurti, kad Dankanas nešiodavosi daug ką – vizitinę kortelę savo nuolatinėms palydovių paslaugų tiekėjoms, piniginės dydžio savo vaikystės laikų nuotrauką, vieną kitą pleistrą genitalinėms karpoms, kurios, anot jo, buvo tik paprasčiausi „odos lopinėliai“, – bet prikando liežuvį. Nusprendė, kad tai visai nereikalinga, nes Ema jau ir taip smarkiai kenčia. Atrodytų netgi juokinga: priešingai visuotiniam įsitikinimui, ir pačios Lėjos draugystė nebuvo viena tvirčiausių pasaulyje. Tačiau ji nuvijo šalin mintis apie Raselą. – Turiu, tuoj duosiu, – atsakė ji ir išjungė švilpiantį virdulį. – Arbata jau paruošta. Vos merginos spėjo nuryti po pirmą gurkšnį, sučirškė durų skambutis. Ema pakėlė akis į Lėją, ši tarė: – Adriana, – ir šūktelėjo: – Neužrakinta! Tačiau Adriana ir taip jau buvo susipratusi. Įpuolė į svetainę ir, įsisprendusi rankomis į šonus, pamėgino įvertinti padėtį. – Kas čia dedasi? – griežtai paklausė ji. Braziliškas Adrianos akcentas, paprastai švelnus ir dainingai seksualus, kai ji būdavo rami, pasidarydavo beveik nesuprantamas, kai ji, kaip pati sakydavo, „dėl ko nors imdavo širsti“. O tai atsitikdavo labai dažnai.
T i f fa n y ž i e da s
15
– Kur gėrimai? Lėja mostelėjo ranka į virtuvę. – Vanduo tik užvirė. Puodelio pasiieškok spintelėje virš mikrobangų krosnelės. Ten rasi gyvą velnią įvairiausio skonio... – Ne arbatos! – suspiegė Adriana ir bedė pirštu į Emą. – Negi nematai, kokia ji nusiminusi? Reikia rimtai ko nors išgerti. Pataisysiu kaipirinjos. – Neturiu mėtų. Ir žaliųjų citrinų. Be to, nežinau, ar yra tinkamo alkoholio, – atsakė jai Lėja. – Aš pati viską atsinešiau. Adriana šypsodamasi iškėlė virš galvos didelį popierinį maišą. Adrianos šiurkštumas Lėją dažnai erzindavo, kartais net supykdydavo, tačiau šiandien ji buvo dėkinga draugei už nuovokumą. Pirmą kartą Adrianos veide Lėja išvydo šypseną bemaž prieš dvylika metų, ir nuo to karto ją visada apimdavo pagarbi baimė ir netgi nerimas. Iš kur atsiranda tokių žavių žmonių? Gal jau tūkstantąjį kartą spėliojo Lėja. Kokios aukštesnės jėgos galėtų surežisuoti tokią tobulą genų sąjungą? Kas nusprendžia, kad vienai ar kitai vienišai asmenybei tektų tokia nuostabi oda? Juk tai klaikiai nesąžininga. Prabėgo dar kelios minutės, kol buvo suplakti ir išdalyti gėrimai, o merginos įsitaisė patogiomis pozomis: Ema su Adriana išsitiesė ant sofos, o Lėja sukryžiavusi kojas atsisėdo ant grindų. – Na, tai klok mums, kas atsitiko, – paragino Lėja suimdama Emą už kulkšnies. – Susikaupk ir neskubėdama išdėk mums viską, kaip buvo. Ema atsiduso ir pirmą kartą nuo tos minutės, kai įžengė pro duris, regis, pristigo ašarų. – Nėra čia ką pasakoti. Ji nepaprastai graži. Tokia žavi ir patraukli, kad net pykina. Ir jauna. Velniškai jauna. – Ką reiškia „velniškai jauna“? – paklausė Lėja. – Dvidešimt trejų. – Ne tokia jau ir jauna. – Ji turi asmens aprašą MySpace tinklalapyje, – pridūrė Ema. Lėja nusivaipė. – Ir dar ją galima rasti Facebook tinklalapyje.
16
Lauren Weisberger
– Viešpatie šventas, – sumurmėjo Adriana. – Taip, žinoma. Jos mėgstama spalva – levandų, o mėgstamiausia knyga – „Pietų paplūdimio dieta“. Ji dievina mielinius tešlainius, mėgsta iškylauti prie laužo ir šeštadienio rytais žiūrėti filmukus. Ak, ir dar ji žūtbūt turi išmiegoti devynias valandas, kitaip bus velniškai pikta. – Kas dar? – pasmalsavo Lėja, nors ir taip galėjo nuspėti atsakymą. – O ką dar norėtum sužinoti? Adriana pradėjo berti klausimus kaip per pramoginę pokalbių laidą. – Pavardė? – Brajana Šeldon. – Išsilavinimas? – SMU*, verslo studijų magistrė, Kappa Kappa Gamma moterų draugijos narė. – Pastarąjį pavadinimą Ema ištarė su nepriekaištingu Valley Girl akcentu. – Gimimo vieta? – Gimė Ričmonde, augo Čarlstono priemiestyje. – Muzika? – Kam dar klausi? Kenis Česnis. – Vidurinės mokyklos sporto šaka? – Galim visos atsakyti vienu balsu, – atšovė Ema. – Komandos palaikymo šokėja, – atitarė Adriana kartu su Lėja. – Kaip pirštu į akį. Ema atsiduso, paskui blankiai šyptelėjusi pridūrė: – Jos sesers vestuvių fotografo tinklalapyje radau keletą nuotraukų. Ji šauniai atrodo net su žalsvai mėlyna taftos suknia. Dieve, kaip šlykštu, vemti verčia. Merginos nusijuokė, paskatintos pačių seniausių moteriško bendravimo tradicijų. Kai gyvenimas ima ristis bedugnėn, nes tavo vaikino nuotraukos staiga atsirado weddingchannel.com tink lalapyje, nieko nėra maloniau, kaip išdėti į šuns dienas jo naująją * Saint Mary’s University – Šventosios Marijos universitetas.
T i f fa n y ž i e da s
17
draugę. Kaip tik taip abi merginos ir susipažino. Pirmą kartą Lėja su Ema susitiko astronomijos kabinete Nr. 101, nes abi pasirinko tą pačią privalomąją gamtos mokslų discipliną. Deja, per vėlai suprato, kad astronomija yra mokslas, iš esmės paremtas chemijos, integralinių skaičiavimų ir fizikos dėsnių taikymu ir nesuteikiantis jokių šansų mokytis apie žvaigždynus ar žiūrėti į gražuoles žvaigždes, kaip jos tikėjosi. Abi buvo negabiausios ir prasčiausius pažymius iš laboratorinių darbų gaunančios mokinės savo grupėje, o jų kurso vadovė užsiminė, kad laikas rimtai kibti į mokslus, kitaip liks neatestuotos. Tai paskatino Lėją ir Emą tris kartus per savaitę susitikti Emos bendrabučio skaitykloje, siauroje patalpoje su stiklinėmis sienomis ir fluorescencinėmis lempomis, įspraustoje tarp virtuvės ir bendro dušo. Merginos jau buvo pradėjusios skaitinėti užrašus ir rengtis vidurio semestro egzaminams, kai staiga išgirdo baisų triukšmą ir šaižų spiegiantį moterišką balsą. Lėja su Ema susižvalgė ir nusišypsojusios toliau klausėsi užgaulaus šūkalojimo, sklindančio iš koridoriaus. Aišku, tai buvo eilinis kokios nors studentės barnis su nusilakusiu vaikinu, kuris nesugebėjo kitą dieną jai paskambinti. Tačiau staiga triukšmas pritilo, ir netrukus Ema su Lėja už skaityklos lango išvydo įspūdingo grožio šviesiaplaukę merginą, kalbančią su seksualiu akcentu. Ją plūdo isteriška raudonskruostė blondinė, savo grožiu nė iš tolo neprilygstanti pirmajai. – Neįsivaizduoju, kam už tave balsavau! – šaukė raudonskruostė. – Išdrįsau atsistoti priešais visus susirinkusiuosius ir išrėžti pagiriamąją kalbą, o tu dabar man šitaip atsidėkoji? Krinti į lovą su mano vaikinu? Gražuolė su seksualiu akcentu atsiduso. Kai prabilo, jos balse skambėjo nusivylimas. – Ane, aš jau tavęs atsiprašiau. Jeigu būčiau žinojusi, kad jis tavo vaikinas, tikrai nebūčiau to dariusi. Rėksnės tai nenuramino. – Kaip nežinojai? Mes draugaujame jau kelis mėnesius! – Aš tikrai nieko nežinojau, nes vakar jis pats prisikabino prie manęs, flirtavo, vaišino gėrimais ir pakvietė eiti drauge su juo į