Clementine Churchill by knygos.lt

Kasdien vis labiau vertinu tavo charakterio grožį, stiprybę ir tavo proto įžvalgumą. Wi n s t o n C h u r c h i l l

Winstonas Churchillis pelnytai vadinamas vienu didžiausių XX a. politikų ir viena ryškiausių visuomenės figūrų. Tačiau ką mes žinome apie jo gyvenimo moterį, kuri, kaip pripažino pats Churchillis, buvo jo pagrindinė atrama? Apie Clementine Churchill, ryškią visuomenės žvaigždę, spindėjusią intelektu, iškalba, pasižymėjusią išskirtine dvasios tvirtybe ir... kariavusią asmeninius, tik jai matomus, karus?

ISBN 978-609-466-250-8

9 786094 662508

CLEMENTINE

Winstono Churchillio charakterio ir sprendimų neįmanoma suprasti be Clementine. Jos biografija – pirmasis objektyvus žvilgsnis į šios išskirtinės moters asmeninį ir viešąjį gyvenimą, jos meilę vyrui, ištvermę, vidinį trapumą ir nematomus darbus politikoje, be kurių mūsų pasaulis galbūt atrodytų visiškai kitaip.

CHURCHILL

Iki šiol mūsų žinios apie Clementine Churchill apsiribojo jos dukters parašyta biografija. Sonia Purnell knygoje „Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“ pagaliau praskleidžia garsiosios poros gyvenimo uždangą ir atiduoda duoklę tai, kuri stovėjo greta garsiojo politiko. Ši knyga – įtraukianti istorija apie politikos užkulisius ir privatų Churchillių gyvenimą, Clementine įtaką Rooseweltų porai, jos indėlį formuojant Britanijos ir JAV santykius. Winstono ir Clementine santuoka daug kam kėlė nuostabą, tačiau būtent ji tapo ypač tvirtos visą gyvenimą trukusios dviejų išskirtinių asmenybių partnerystės įrodymu. Churchilliui, viešumoje demonstravusiam tvirtą charakterį ir ryžtą, labai reikėjo meilės ir paramos. Visa tai jam suteikė jo žmona, savo karjera pavertusi misiją – palaikyti nepaprastąjį vyrą ir rūpintis juo.

CLEMENTINE

CHURCHILL PIRMOSIOS LEDI GYVENIMAS IR KARAI

SONIA PURNELL

CLEMENTINE

CHURCHILL PIRMOSIOS LEDI GYVENIMAS IR KARAI

Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

V ILNIU S

2017

Sonia PURNELL FIRST LADY: THE LIFE AND WARS OF CLEMENTINE CHURCHILL Aurum Press Ltd, London, 2015

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Citatos iš Winstono S. Churchillio kūrinių ir raštų pateiktos leidus agentūrai Curtis Brown, London, atstovaujančiai Beneficiaries of the Estate of Winston S. Churchill. Copyright © The Beneficiaries of the Estate of Winston S. Churchill. Citatos iš ledi Soames kūrinių ir raštų pateiktos leidus agentūrai Curtis Brown, London, atstovaujančiai Estate of The Lady Soames. Copyright © The Estate of The Lady Soames. Šeštame iliustracijų dalies puslapyje (žr. įkliją) nuotraukos pateiktos leidus agentūrai Curtis Brown, atstovaujančiai Broadwater Collection. Septintame iliustracijų dalies puslapyje (žr. įkliją) nuotraukos pateiktos leidus The Master, Fellows and Scholars of Churchill College, Cambridge. Copyright © Sonia Purnell 2015 © I viršelio nuotrauka, IWM / Getty Images © IV viršelio nuotrauka, W. G. Phillips / Getty Images © Vitalijus Šarkovas, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-250-8

„Siunčiu tau šią atminimo dovaną, nors jokios dovanos negali išreikšti mano dėkingumo už tai, kad, gyvendama su manimi, visus mano darbus padarei galimus.“ Winstonas – Clementine per keturiasdešimtąsias jų vestuvių metines, 1948 m. rugsėjo 12 d., Antibo kyšulys

TURINYS

Pratarmė..............................................................................................9 1 skyrius. Gyvenimo pradžia........................................................19 2 skyrius. Įdomesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio................58 3 skyrius. Skausmas ir išdidumas.............................................. 101 4 skyrius. Tikiu tavo žvaigžde.................................................... 127 5 skyrius. Santuokinė meilė....................................................... 159 6 skyrius. Neįsivaizduojama netektis........................................ 178 7 skyrius. „Šviestuvo“ gyvenimas ir blykčiojimas................... 207 8 skyrius. Pagunda ir atpirkimas............................................... 252 9 skyrius. Katastrofų ir audrų pasaulis..................................... 297 10 skyrius. Operacija „JAV suviliojimas“................................. 352 11 skyrius. Nuo FDR iki Stalino................................................ 401 12 skyrius. Privati linija.............................................................. 466 Epilogas.......................................................................................... 516 Bibliografija.................................................................................... 526 Padėkos žodis................................................................................ 532

PRATARMĖ

ėlyvą 1944 m. birželio 5-osios, pirmadienio, vakarą Clementine Churchill įžengė į Žemėlapių kabinetą ministro pirmininko rezidencijoje Dauningo gatvėje; duris saugoję Karališkojo jūrų laivyno sargybiniai nė neketino jos sulaikyti. Vilkėdama elegantišką šilkinį chalatą, dengiantį jos naktinius, vis dar kruopščiai padažytu veidu, ji atrodė nepriekaištingai ir kaip visada rami. Tačiau kabinete susirinkę britų kariuomenės vadai buvo įsitempę ir net nusiteikę konfliktiškai. Clementine nužvelgė „sąmokslininkus“, kurie papilkusiais veidais susikaupę nagrinėjo žemėlapiuose karinių dalinių, sunkvežimių kolonų ir laivų išsidėstymą. Tolimame kabineto kampe, prie ilgo centrinio stalo (ant jo stovintys telefonai skambėjo be paliovos), ji, kaip ir tikėjosi, išvydo sėdintį Winstoną. Jis buvo susikūprinęs, plačiame jo veide atsispindėjo sunkios mintys. Ji priėjo žinodama, kad turi jį palaikyti, nes niekas kitas – joks patarėjas, joks generolas, joks draugas, kad ir koks ištikimas, – dabar jam nepadės. Clementine buvo viena iš grupelės žmonių, kurie žinojo apie ištisus mėnesius ir metus trukusį visiškai slaptą pasirengimą didžiuliam kito ryto žygiui. Puikiai suprasdama, koks rizikingas bus šis didžiausias jūrinis įsiveržimas per visą istoriją,

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

ji žinojo, kokia baisi būtų jo nesėkmės kaina: milijonai žmonių didelėje Europos dalyje patirtų nacių tironiją, o jų viltys išsivaduoti žlugtų. Tačiau ji turbūt vienintelė suprato, kokios šmėklos tą naktį nedavė Winstonui ramybės – jis prisiminė tūkstančius vyrų, kuriuos pasiuntė žūti per Dardanelų kampaniją Pirmojo pasaulinio karo laikais. Ji vienintelė palaikė jį nutikus tai katastrofai ir padėjo ištverti tarnybos Vakarų fronte baisybes. Dabar dešimtys tūkstančių žmonių buvo siunčiami į mirtinai pavojingą žygį šiaurės Prancūzijon. Didžiuliai konvojai tamsos priedangoje jau traukė kautis Normandijos krantų link. Churchillis kiek įmanydamas atidėliojo išsilaipinimo Normandijoje operaciją – norėjo būti užtikrintas, kad ji bus sėkminga, bet dabar liko tik kelios valandos iki to laiko, kai britų, amerikiečių ir kanadiečių kariai bandys pralaužti pakrantės gynybos liniją, saugomą geriausiais pasaulyje laikomų kareivių. Anksčiau tą vakarą Winstonas ir Clementine, vakarieniaudami vienudu prie žvakių šviesos, išsamiai aptarė šio gambito sėkmės tikimybę. Neabejotina, kad jis išsakė jai savo nuogąstavimus, o ji, kaip ir daugybę kartų anksčiau, stengėsi sustiprinti jo ryžtą. Šiaip ar taip, daugiau atidėlioti šios operacijos nebeįmanoma; komanda pradėti puolimą jau duota. Clementine priėjus, Winstonas pakėlė galvą, pažvelgė į žmoną ir retoriškai paklausė: „Ar supranti, kad iki to laiko, kai rytą atsibusi, gali žūti dvidešimt tūkstančių žmonių?“* Winstonas Churchillis daugiau niekam neatskleidė savo abejonių ir nuogąstavimų. 1940 m. birželį paskelbęs pasauliui, kad * Oliver Pawle, The War and Colonel Warden, p. 302. Iš viso „Dieną D.“, per išsilaipinimą Normandijoje, žuvo 4 000 britų, amerikiečių ir kanadiečių karių.

P r a t a r m ė

Britanija „niekada nepasiduos“, jis tapo iššūkio, stiprybės ir drąsos simboliu. Net Stalinas, vienas iš įnirtingiausių Winstono kritikų, pripažino nežinąs kito atvejo istorijoje, kai pasaulio ateitis taip smarkiai priklausė nuo vieno žmogaus drąsos*. Tačiau kas suteikė jėgų šiam nepaprastam žmogui priešintis Hitleriui, kai daugelio kitų valstybių vadovai palūžo? Kaip jis rasdavo savyje jėgų įsakyti žmonėms eiti į tikrą pražūtį? Kaip silpnos sveikatos užkietėjęs girtuoklis ir cigarų rūkorius, bebaigiantis septintąją savo gyvenimo dešimtį, galėjo pakelti tokią naštą ilgus penkerius metus ir suburti neįtikimą sąjungą, kuri ne tik išgelbėjo Britaniją, bet ir galiausiai įveikė Ašies sąjungą? Winstono stiprybės ištakos, kaip pastebėjo jo gydytojas lordas Moranas, rūpinęsis jo sveikata per visą karą, slypėjo „jo miegamajame“. Britanijos gelbėtojas ir pasaulinė legenda kai kuriais požiūriais buvo toks pat žmogus kaip ir visi; jis nebuvo bejausmis, kaip jį vaizduoja daugelis istorikų, teigdami, kad jam nereikėjo kitų žmonių paramos. Iš tikrųjų reikėjo – iš jų jis sėmėsi ryžto. Negana to, dėl savo auklėjimo ir temperamento Winstonas beveik vampyriškai troško aplinkinių meilės ir energijos. Violet Asquith, dievinusi jį visą savo gyvenimą, teigė, kad jis buvo „puikiai pasirengęs gyvenimo kovai, bet, keista, pažeidžiamas ir trokštantis globos“**. Tokią „globą“, kad ir kokios būtų aplinkybės, jam galėjo ir norėjo suteikti tik Clementine – tą ji ir padarė aną nepaprastai svarbią 1944 m. birželio naktį. Tačiau Clementine, kaip Winstono žmonos ir artimiausios bei įtakingiausios patarėjos, * Lord Moran, The Struggle for Survival, p. 244. ** Violet Bonham Carter, Winston Churchill As I Knew Him, p. 18.

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

vaidmuo liko nepastebėtas kone visą jos gyvenimą, o vėlesniais dešimtmečiais buvo beveik užmirštas. Buvo daug žmonių, kurie manė, kad Clementine tėra savo vyro priedėlis, tačiau iš tikrųjų ji nebuvo nei baikšti, nei nuolanki. Kaip ir jam, šalies interesai jai buvo svarbesni nei sveikata, saugumas ar šeima; savo pasiekimais už šeimos ribų ji smarkiai pranoko daugelį nūdienos ministrų, kalbų rašytojų, labdaringų organizacijų vadovų, ambasadorių, aktyvistų, įvaizdžio kūrėjų, Parlamento narių ir ligoninių vadovų. Tačiau, priešingai negu Winstonas, ji labai atjautė žmones ir aiškiau suvokė viešojo įvaizdžio reikšmę. Turėdama stiliaus pojūtį, ji diktavo madas ir šiuo požiūriu buvo Jackie Onassis pirmtakė. Ji ypač garsėjo leopardo odos paltais ir spalvingais šifono turbanais, o savo namuose rengdama elegantiškus priėmimus, sulaukė pripažinimo visame pasaulyje; jos gebėjimas vesti pokalbį prie diplomatų pietų stalo žavėjo Charles’į de Gaulle’į ir padėjo įtikinti amerikiečius ateiti britams į pagalbą. Už visa tai ir už daug kitų dalykų ją pagerbė apdovanojimais trys britų monarchai ir Sovietų Sąjungos vadovai. Bet vien gyventi su vienu iš įnoringiausių XX a. sutuoktinių, juo labiau jį paveikti, buvo didelis pasiekimas. Winstonas kartą sakė, kad po vedybų jie tiesiog „ilgai ir laimingai gyveno“. Žinoma, jis perdėjo – jie gyveno nuolat lydimi „skubėjimo, susierzinimo ir nuolatinių krizių“*. Kartais net įėjusi pasikalbėti su savo vyru į vonią ji išvysdavo ten garų debesies apgaubtus Kabineto narius. Ir bendraudavo Churchilliai ne visada švelniai, dažnai kivirčydavosi, kartais griausmingai, ne veltui Winstonas yra apibūdinęs savo žmoną kaip „tą, kurios

* Elizabeth Nel, Mr Churchill’s Secretary, p. 187.

P r a t a r m ė

įsakymams reikia paklusti“*. Turėdama tvirtą savo nuomonę, Clementine nebijojo priekaištauti jam dėl „šlykštaus elgesio“** ar asmeniniuose pokalbiuose ginčytis dėl kai kurių jai nepriimtinų politinių jo įsitikinimų; palaipsniui jos Viktorijos laikų pasaulėžiūrą pakeitė „rožinės“, anot Winstono, pažiūros, ir ji net tapo moterų teisių šalininke. Tačiau, kad ir kaip smarkiai jie nesutardavo, Clementine mylėjo Winstoną už jo neabejotinai gerą širdį ir džiaugėsi savo santuoka su tokiu „įdomiu“ ir „žymiu“ žmogumi. O jis tiesiog rėmėsi ir kliovėsi ja. Pirmuosius tris santuokos dešimtmečius Winstoną ir Clementine siejo bendras sumanymas – padaryti jį ministru pirmininku. Kai ta diena atėjo, jų tikslas pasikeitė – dabar jiems reikėjo tiesiog išgyventi. O taikos metu, nors Clementine ir skundėsi Winstono nenoru atsisakyti politikos, jie abu tvirtai siekė išsaugoti jo palikimą. Jie ne tik kartu iškentė ne vieną visuomeninį ir asmeninį pažeminimą, bet ir įveikė sunkiausias tragedijas ir ištvėrė didžiulę įtampą, kurią patyrė atsidūrę dviejų pasaulinių karų centre. Palaikydami vienas kitą, jie tapo viena iš įtakingiausių porų istorijoje. Įdomu ne vien tai, ką Clementine padarė dėl jo, bet ir ką jis būtų padaręs be jos. Nepaisant to, populiarioji istorija nesupažindino visuomenės su šia nuostabia moterimi. Nors Winstonas, savaime suprantama, yra vienas iš plačiausiai aprašytų visų laikų veikėjų, Clementine liko nepastebėta, o jos vaidmuo – neatskleistas. Apie ją taip mažai žinoma, kad nesutariama net paprasčiausiais klausimais, pavyzdžiui, kokios spalvos buvo jos akys (pilkos, mėlynos

* CSCT, 1921 m. rugpjūčio 10 d. ** CSCT, 1928 m. rugpjūčio 6 d.

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

ar šviesiai rudos*) ir plaukai (pelenų spalvos, rudi ar raudoni**). Daugybė žmonių mano, kad Winstono žmona buvo amerikietė, nors iš tikrųjų iš JAV buvo kilusi jo motina Jennie. Paskaičius kai kurias Clementine vyro biografijas, gali susidaryti įspūdis, kad ji jam buvo tik atsitiktinė pažįstama. Pavyzdžiui, Nigelo Knighto knygos Churchill: The Greatest Briton Unmasked („Čerčilis: iškiliausias britas be kaukės“) rodyklėje ji nepaminėta nė karto. Kitų biografijų autoriai, tokie kaip Richardas Houghas, knygos Winston & Clementine: The Triumph & Tragedies of the Churchills („Winstonas ir Clementine: Churchillių triumfas ir tragedijos“) autorius, net teigia, kad ji buvo tik „dirgiklis“ ir veikiau sustiprino, o ne sušvelnino vyro patiriamą įtampą. Nors Clementine kartais iš tiesų būdavo nelanksti ir nelinkusi taikstytis, šiuose tradiciniuose, vienpusiuose pasakojimuose paties Winstono liudijimai apie tai, ką jam asmeniškai ir darbinei jo veiklai reiškė žmona, yra sumenkinami ir klaidingai interpretuojami. Klaidingai interpretuojamas ir požiūris generolų, politikų, valstybės tarnautojų ir diplomatų, kurie glaudžiai su jais abiem bendradarbiavo ir tapo karštais Clementine gerbėjais. Net lordas Beaverbrookas, avantiūristas laikraščių magnatas, ilgą laiką buvęs pikčiausiu jos priešu, galiausiai tapo ištikimu gerbėju. Ironiška ir iškalbinga, kad daugelis Clementine gyvenimo stebėtojų yra kur kas geriau žinomi nei ji. Šiandien šiapus ir anapus Atlanto mes žavimės savo šalies pirmųjų ponių elgesiu ir apdarais. O tais laikais Clementine beveik nesulaukė žiniasklaidos dėmesio ir net nesistengė jo patraukti, nors ir mokėjo sumaniai siekti savo tikslų. Ir vis dėlto * Iš tiesų jos buvo šviesiai mėlynos. ** Jie buvo patamsėjusio rausvo aukso spalvos, o kai ji sulaukė vidutinio amžiaus – žili.

P r a t a r m ė

ji buvo įtakingesnė ir kai kuriais atžvilgiais pažangesnė negu jos nūdienos įpėdinės. Be to, daugelis jos patirtų sunkumų, pavyzdžiui, varginantis vidinis nerimas, kurį Winstonui buvo taip sunku suprasti, juolab padėti jį įveikti, ir šiandien tebėra aktuali tema. Pats metas iš naujo pažvelgti į moterį, slypinčią už Winstono didybės, ir paskatinti žmones deramai įvertinti jos indėlį. Vienintelis ankstesnis pasakojimas apie Clementine gyvenimą, nuostabi Churchillių dukters Mary Soames knyga, buvo išleista prieš keturiasdešimt metų (vėliau buvo publikuoti pataisyti šios knygos leidimai). Šiaip ar taip, Mary pasakoja apie savo motiną šeiminio gyvenimo požiūriu, ir jos pasakojime gausu akivaizdžių spragų. Nuo to laiko buvo publikuota arba pirmą kartą sulaukė dėmesio daug įdomių dokumentų, tokių kaip Pamelos Harriman kolekcija Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Taip pat savo prisiminimais pasidalijo keli samdomi Churchillių namų darbuotojai. Tiesiog nuostabu, kokį didelį įspūdį Clementine darė daugeliui užsieniečių, tarp jų sąjungininkams rusams, kanadiečiams, australams, amerikiečiams – visiems, kurie iš arti stebėjo jos veiklą. Kai kurie amžininkai sakė, kad jie, pirmą kartą su ja susidūrę, patyrė „šoką“. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad ji juokėsi garsiau už Winstoną, buvo aukštesnio ūgio už jį ir kur kas stipresnė nei jis? Kad jis verkdavo dažniau nei ji ir turėjo daugiau skrybėlių? Kad nuotraukos neatspindi stulbinamo jos grožio ir kad vos tik jai įėjus į kambarį visi atsistodavo, tarsi pasirodžius princesei? Ar kam nors ateitų į galvą, kad ji anaiptol nebuvo tipiška aukštuomenės matrona, nes prieš santuoką gyveno su nuskurdusia geidulinga motina, mokėsi priemiesčio vidurinėje mokykloje ir vaikystę praleido prie žuvų turgaus Djepe? Ši knyga nėra nei pasaulinio karo istorija, nei dar viena Winstono Churchillio gyvenimo studija, nors joje dažnai iškyla

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

pamiršti jo būdo bruožai. Ji – apie drovią paprastos kilmės merginą, giminystės ryšiais susijusią su garsiausia Britanijos aristokratų šeima (ne vienu požiūriu), bet nevertinama savo motinos ir niekinama jos laikų valdančiosios politinės dinastijos atstovų. Tai istorija apie moterį, kuri bijojo kazino ir teismo antstolių ir kuriai sunkiai sekėsi palaikyti artimus ryšius su savo vaikais. Tai bandymas prisiminti moterį, ištekėjusią už vyro, kuris buvo apibūdinamas ir kaip „iškiliausias mūsų laikų žmogus“, ir kaip „nudrėbtas iš tokio pat molio kaip visi tironai“. (Tai, kad jis netapo tironu, nemaža dalimi yra jo žmonos nuopelnas.) Net prieš 1940-uosius Clementine gyvenimas buvo kupinas dramų, skausmo ir kančių. Tačiau, kad ir koks sunkus ir keblus buvo jos gyvenimas, jis buvo tik ilgas ir sekinantis pasiruošimas svarbiam pirmosios ledi vaidmeniui tuo metu, kai jos šalis kovojo „žūtbūtinę kovą“ už išlikimą. Iki Clementine Britanijoje „politikų žmonos“, net jeigu ir turėdavo savo nuomonę, retai tiesiogiai dalyvaudavo vyriausybės veikloje. Šiandien jos beveik tokios pat: išsigražinusios, pozuojančios prieš fotoaparatų objektyvus per viešus renginius, lieknos, besišypsančios ir tylinčios. Pirmosios Clementine įpėdinės – Violet Attlee 1945 m. ir Clarissa Eden 1955 m. – buvo kur kas mažiau ambicingos ir nepajėgė perimti iš jos estafetės lazdelės. Clarissa, Anthony Edeno žmona, buvo žavinga, jauna, intelektualesnė ir, be jokios abejonės, modernesnė nei Clementine (jos vyro teta), bet ji neturėjo gyslelės būti populiari ir pripažino, kad niekada nebuvo informuojama apie vyriausybės reikalus. „Aš nedrįsdavau paklausti [...] ir pati stebiuosi, kodėl buvau tokia pasyvi ir beviltiška“*, – sakė ji. Clementine * Cherie Blair and Cate Haste, The Goldfish Bowl: Married to the Prime Minister, p. 15.

P r a t a r m ė

įpėdinei poniai Attlee „buvo gaila“ laiko, kurį atimdavo jos vyro darbas*, o Haroldo Wilsono žmona Mary taip baiminosi atlikti ministro pirmininko sutuoktinės vaidmenį, kad kiekvieną rytą ją pykindavo**. Cherie Blair, ko gero, pirmoji ministro pirmininko sutuoktinė po Clementine, aktyviai prisidėjusi prie savo vyro darbo vyriausybėje, taip apibūdina sunkumus, su kuriais susiduria visos šalies vadovų žmonos: „Nėra ministro pirmininko sutuoktinės darbo aprašo, nes tokio darbo esą nėra. Tačiau tai unikali padėtis, kiekvienai teikianti galimybių ir kelianti iššūkių.“*** Labai įdomu, kad moteris, gimusi Viktorijos epochoje, nesimokiusi universitete, turėjusi penkis vaikus ir iki ketvirtojo dešimtmečio negalėjusi balsuoti, sumaniau nei jos įpėdinės pasinaudojo jai suteiktomis galimybėmis ir geriau įveikė iššūkius. Galima teigti, kad Clementine atliko kur kas svarbesnį vaidmenį nei bet kuri kita ministro pirmininko žmona, bent jau demokratinėse šalyse, ir, be abejonės, per Antrąjį pasaulinį karą turėjo kur kas didesnę įtaką nei iškiliausia Amerikos pirmoji ponia, jos amžininkė Eleanor Roosevelt. O atsižvelgiant į tai, kokios neaiškios ir ribotos buvo Britanijos ministro pirmininko galios palyginti su Amerikos prezidento galiomis, tai stebina dar labiau. Nuo pat JAV įkūrimo prezidento žmonos turi statusą, nors ir neįtvirtintą Konstitucijoje, kuris leidžia joms dirbti visuomeninį darbą ir daryti įtaką pasitelkus pirmosios ponios administracijos darbuotojus. Clementine neturėjo oficialaus personalo, neturėjo ir pavyzdžių, kuriais būtų galėjusi sekti. Iš tikrųjų ji pati kūrė savo vaidmenį ir galiausiai įtikino vyriau* Kenneth Harris, Attlee, p. 412. ** Diana Farr, Five at Ten, p. 104–105, cituoja: Blair and Haste, p. 121. *** Blair, Goldfish Bowl, p. 263.

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

sybės pareigūnus, kad jie privalo jai padėti, nors iš pradžių šie buvo nusiteikę skeptiškai. Clementine niekada netroško šlovės ir retai jos sulaukdavo. Ji nuoširdžiai nustebdavo, kai sulaukdavo dėmesio. Įdomu, kad jos indėlį karo metais dažniausiai pastebėdavo amerikiečiai. JAV ambasadorius Gilas Winantas, lydėjęs ją gatvėmis, subombarduotomis per aviacijos antskrydį, labai susijaudino, kai, jai kalbantis su žmonėmis, likusiais be pastogės ir netekusiais viso savo turto, viena vidutinio amžiaus moteris pasakė Clementine, kad yra „ypač dėkinga“, jog ji pas ją apsilankė, – Clementine dėmesys ją įkvėpė ir padrąsino. Žavėdamasis „giliu“ ir „reikšmingu“ užuojautos kupinu žvilgsniu, kuriuo „ji žvelgė į šias Anglijos motinas“, jis stebėjosi, kodėl laikraščiai ir Britanijos vyriausybė taip mažai kreipia dėmesį į tai, ką ji daro*. Tuo metu Clementine gaudavo daugybę žmonių laiškų, kuriuose jie dėkojo jai už pagalbą ir laikė ją savo globėja. Buvo moterų, pavyzdžiui, tuometinė karalienė, kurios už savo darbą per karą buvo garsiai ir plačiai šlovinamos, o Clementine pastangos liko nepastebėtos. „Jeigu ateityje atsiras supratingų istorikų, – rašė Winantas netrukus po to, kai į pasaulį sugrįžo taika, – Clementine nuopelnai Didžiajai Britanijai pagaliau bus deramai įvertinti.“ Šioje knygoje kaip tik tai ir bandysiu padaryti.

* Gil Winant, A Letter from Grosvenor Square, p. 46.

Gy ve nimo prad ž ia

1 SKYRIUS

GYVENIMO PRADŽIA 1885–1908

irmieji Clementine Hozier prisiminimai buvo susiję su baime. Kartą, kai auklė pastatė ją prie tėvų lovos kojūgalio, ji pamatė savo „mielą ir linksmą“ motiną ledi Blanche tiesiant į ją rankas. Clementine troško ją apkabinti, tačiau, matydama prie motinos miegantį tėvą, tarsi sustingo ir neįstengė pajudėti. „Aš bijojau jo“*, – paaiškino ji daug vėliau, tačiau anuomet ledi Blanche nesuprato, kad jos dukterį kausto baimė. Tariamas Clementine nenoras atsiliepti į motinos meilę visam laikui atšaldė jos jausmus dukteriai. Clementine nepajėgė įveikti ir baimės pulkininkui Henry Hozierui, kuris, kaip ji suprato kur kas vėliau, nebuvo tikrasis jos tėvas. Nors suaugusi Clementine tapo labai tvirta moterimi, instinktyvus nuo pat kūdikystės ją kamavęs nesaugumo jausmas niekada jos neapleido. Hozierų šeima tada gyveno Grosvenoro gatvėje, centriniame Londone, labai toli nuo Škotijos kalnuose įsikūrusios romantiškos Kortačio pilies su vaiduokliais, kurioje užaugo ledi Blanche. Clementine motina buvo vyriausia 10-ojo Erlio erlo, kilusio iš senos škotų giminės, garsėjančios spalvinga praeitimi (būta * CSCT, užrašai knygai My Early Life.

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

dramatiškų įvykių, pavyzdžiui, pilių deginimų ir jakobitų sukilimų), duktė. Angeliškas Blanche veidas slėpė maištingą dvasią ir jos tėvai, kurių paveldėti turtai smarkiai sumenko dėl erlo pomėgio lošti, troško ją ištekinti. Taigi jie lengviau atsikvėpė, kai 1878 m., būdama dvidešimt penkerių, ji susižadėjo su Hozieru, nors jis buvo keturiolika metų už ją vyresnis, kilęs iš nekilmingų naujųjų dvarininkų šeimos ir didelių turtų neturėjo. Ledi Blanche motina, taip pat vardu Blanche, buvo kilusi iš Stanley giminės, gyvenančios Olderlyje. Toje giminėje vyravo tvirtos ir didelės erudicijos anglės, radikaliai liberalias pažiūras derinusios su išdidžios aukštuomenės pažiūromis. Perdėm sotų maistą, naujus drabužius, židinius miegamajame ir – pirmiausia – uogienę jos vertino kaip nežabotą pataikavimą savo silpnybėms. Būdamos moterų išsimokslinimo šalininkės, Stanley moterys 1869 m. Kembridže įsteigė Girtono koledžą. Vyresnioji Blanche, ne menkesnio intelekto nei įžymios jos pirmtakės, vėliau bendravo su tokiais garsiais žmonėmis kaip romanistas Williamas Makepeace’as Thackeray, torių ministras pirmininkas Benjaminas Disraelis, įnirtingas jo priešininkas liberalas Williamas Gladstone’as ir meno kritikas, projektuotojas ir socialinis mąstytojas Johnas Ruskinas. Ji privertė savo nevykėlį vyrą atsisakyti politinės ištikimybės konservatoriams ir remti liberalus; ne mažiau valdingai ji elgėsi ir su savo dukraite Clementine ir nejautė šiai verksnei didelės simpatijos – Stanley kraujo mergaitei nederėjo rodyti savo jausmų. Hozierai savo turtus susikrovė versdamiesi aludaryste ir buvo priimti į aukštuomenę ne dėl aristokratiškos kilmės, o dėl sėkmingo verslo. Nors vyresnysis jos brolis tapo pirmuoju Niulando lordu (dabar šis titulas jau išnyko), o 1903 m. ir pačiam Henry buvo suteiktas riterio titulas už novatorišką jo darbą

Gy ve nimo prad ž ia

draudimo korporacijoje „Lloyd’s of London“, Hozierų šeima išliko vidurinės klasės atstovais, kurie patys užsidirbdavo pragyvenimui. Daugelio miesto centro gyventojų akimis, Henry buvo „linksmas, spalvingas“ žmogus, bet „Lloyd“ archyvai atskleidžia tamsesnę jo pusę. Pasak vieno pranešimo, jis „iš prigimties buvo autokratas“, „be saiko troškęs valdžios“ ir neturėjęs humoro jausmo. Be to, mėgo „be saiko“ leisti Korporacijos pinigus. 1902 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad jo verslo metodai, nors ir veiksmingi, buvo „abejotini etiniu požiūriu“. Dalis tariamų jo pasiekimų iš tikrųjų buvo perdėti arba išgalvoti, o kai Henry 1906 m. iškvietė vieną atkaklų kritiką į dvikovą, jo reputacija tarp „Lloyd“ vadovų visam laikui smarkiai pašlijo*. Clementine turbūt nieko nenumanė apie šias jo ydas, nes knygoje My Early Life („Mano gyvenimo pradžia“), kurią ji parašė savo vaikams, prisipažino labai nedaug žinojusi apie Hozierų šeimą. Erlas irgi buvo įsitikinęs, kad jo žentas yra „storžievis“, o ledi Blanche pakraupo patyrusi, jog anksčiau tarnavęs kariuomenėje ir įsakinėti įpratęs Hozieras siekia, kad žmona jam visiškai paklustų. Ledi Blanche troško išsivaduoti iš tėvų priežiūros, tačiau santuoka su piktu ir kerštingu Henry dar labiau apribojo jos laisvę. Prieš vestuves ledi Blanche tikėjosi tapsianti garsia ir savarankiška politikų salono šeimininke. Tiesa, Hozieras trumpam buvo įsitraukęs į politinį gyvenimą – 1885 m. Vulidžo rinkimų apygardoje jis nesėkmingai kėlė savo kandidatūrą į Parlamentą kaip liberalų unionistų atstovas ir prisidėjo steigiant Žvalgybos tarnybą, bet neturėjo nė mažiausio noro rengti priėmimų nerūpestingiems savo žmonos draugams aristokratams. * D. E. W. Gibb, a Member of Lloyd’s, Lloyd’s of London: A Study in Individualism.

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

Jis nenorėjo turėti vaikų, o ledi Blanche norėjo ir nusprendė pati tuo pasirūpinti, jei jis atsisakytų išpildyti jos norą. Jai buvo naudinga, kad Hozieras dažnai išvykdavo su reikalais ir buvo neištikimas. Seksuali, nuobodžiaujanti ir vieniša ledi Blanche nevengė jos vertų vyrų draugijos. 1883 m. balandžio 15-ąją, praėjus penkeriems metams po vestuvių dienos, ledi Blanche pagimdė pirmąjį vaiką – Kitty. Po dvejų metų balandį, Melagių dieną, ant svetainės grindų gimė Clementine. Po trejų metų gimė dvyniai – Nellie ir Williamas (Billas). Visus keturis vaikus, kaip dabar manoma, ji pradėjo ne su Hozieru, biologiniai jų tėvai turbūt buvo skirtingi. Nors aukštuomenės poroms XIX a. pabaigoje buvo įprasta turėti meilužius, prieš atsiduodant linksmybėms buvo laikomasi tradicijos palaukti bent jau kol gims įpėdinis. Taip pat buvo įprasta būti diskretiškiems. Tačiau ledi Blanche ignoravo visas taisykles; sklido gandai apie dėl jos besivaržančių meilužių kivirčus. Negana to, šviesiaplaukė, mėlynakė ledi Blanche garsėjo vienu metu turėdavusi iki dešimties meilužių – ir ji girdavosi šiais savo pasiekimais. Vaikystėje Clementine apie visa tai nežinojo, jos šeima tik neseniai viešai išsakė nuomonę, kad kyla abejonių dėl to, kas yra biologinis jos tėvas. Daug kas abejojo Hoziero tėvyste. Jei tikėsime Clementine motinos prisipažinimais draugams (jos pasakojimai nebuvo nuoseklūs), Clementine iš tikrųjų buvo Mitford. O mėgstamiausias ledi Blanche meilužis buvo išvaizdus ir dosnus jos dieveris Bertie Mitfordas, pirmasis Redsdeilo baronas. Nuotraukose Clementine ir Bertie, ypač nufotografuotų profiliu, bruožai labai panašūs, pirmiausia plonos ereliškos jų nosys. Turbūt atsidėkodama seseriai už tai, kad pasidalijo vyru, ledi Blanche pavadino savo antrąją dukterį jos vardu. Ber-

Gy ve nimo prad ž ia

tie teisėtas sūnus Davidas sulaukė šešių įžymių Mitford seserų: garsiausios iš jų buvo romanistė Nancy, nacių šalininkės Unity ir Diana (jų brolis Tomas irgi simpatizavo fašistams), komunistė Decca ir Debo, vėliau tapusi Devonšyro hercogiene. Kitas tikėtinas kandidatas į tėvus yra Bay Middletonas, aistringas teatralas, nepaprastai žavingas, bet uždaras ir melancholiškas žmogus. Jodinėdamas jis susižeidė kaklą, bet dažnai lankydavosi pas ledi Blanche tais metais, kai buvo pradėtos dvi vyriausios jos dukterys. Ji užuominomis davė peno gandams, kad jos pradėtos ne be Middletono pagalbos, nors buvo tokių, kurie sakė, kad taip ji tik bandė nukreipti dėmesį nuo savo sesers. Seksualinis ledi Blanche gyvenimas buvo toks sudėtingas, kad mes turbūt niekada nesužinosime tiesos. Net Clementine duktė Mary Soames teigė, kad jai buvo „sunku priimti dogmatišką požiūrį [...]. Je n’y ai pas tenue la chandelle („Aš ten su žvake nestovėjau“)*. Lengvai susižavintys jaunesnieji Mitfordai dievino ištvirkimu garsėjančią tetą, skirtingai nuo kitų ledi Blanche šeimos narių, kurie laikė ją „pamišusia“. Respektabilesnės Londono draugijos irgi baisėjosi sklindančiais gandais apie palaidą ledi Blanche gyvenimą, taigi ji galų gale tapo atstumtąja. Jos vaikus prižiūrinčios dažnai besikeičiančios irzlios tarnaitės ir guvernantės savo nusivylimą išliedavo plakdamos savo auklėtinius rykštėmis per basas kojas. Vienintelė maloni jų auklė buvo šešiolikametė guvernantė šveicarė panelė Elise Aeschimann. Šeimoje ji pradėjo dirbti tada, kai Clementine buvo trejų metų. Ji, įsitikinusi, kad mažai mergaitei trūksta dėmesio, visur ją su savimi vesdavosi, nepaisydama ledi Blanche perspėjimų jos nelepinti. * Mary Soames, Clementine Churchill, p. 9.

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

Panelė Aeschimann ėmė mokyti Clementine ir Kitty, ypač daug dėmesio skirdama prancūzų kalbos pamokoms ir savo nuoširdumu įsiminė mergaitėms ilgam, nors dirbo tik dvejus metus. Vėliau Clementine nuvyko aplankyti savo buvusios guvernantės į Šveicariją ir, kai toji senatvėje susidūrė su sunkumais, padėjo jai finansiškai. Clementine buvo problemiškas vaikas, ją kamavo polinkis į pedantizmą. Pasak jos dukters Mary, ji buvo „nepaprastai sąžininga ir neapsakomai kankindavosi, kai ant savo nepriekaištingai baltos prijuostės nėriniuotais kraštais pamatydavo taškelį ar dėmę“*. Ji nepaliaudama tobulino savo ir taip dailią rašyseną. Dėl šio bruožo suaugusi Clementine apibūdino save kaip „bjaurią mažą pedantę“**. Emocinė jos atrama buvo didelis ištikimas juodas pudelis, visada ją išklausydavęs, tačiau jis žuvo pakliuvęs po traukinio ratais. Šeimai vykstant į kelionę, motina liepė Clementine palikti šunį naujuosiuose jų namuose prie Eilito Škotijoje, bet jis nusekė paskui ją į stotį ir pabandė įšokti į traukinį. „Aš niekada nesilioviau dėl to sielvartauti“***, – po daugelio metų pasakojo Clementine savo vaikams. Dėl tokio emocingumo ir tebekankinančios suaugusiųjų baimės motina ją labai niekino. Jos vyresnioji sesuo Kitty, atvirkščiai, buvo šelmiška, graži. Ji paveldėjo nepaprastą ledi Blanche komunikabilumą ir pelnė perdėtą savo motinos meilę. Nenuostabu, kad Kitty įprato elgtis kaip užsimaniusi – kartą ji, reikalaudama, kad guvernantė nuslėptų nuo motinos jos nusižengimą, net grasino sudeginti namą. Kad ir kaip būtų, ledi Blanche vis tiek visada pirmenybę teikė savo pirmagimei. * Ten pat. ** My Early Life. *** Ten pat.

Gy ve nimo prad ž ia

1891 m. rudenį Hozieras iškėlė skyrybų bylą ir dvi vyresnės mergaitės tapo „bejėgėmis įkaitėmis“ įnirtingame mūšyje dėl vaikų globos ir finansinės paramos. Kai Clementine buvo tik šešeri, jos su Kitty buvo atplėštos nuo motinos ir priverstos gyventi su Henry ir jo seserimi, senmerge teta Mary, kuri manė, kad vaikams labai naudinga gauti lupti. O Hozierui mergaitės trukdė, todėl jis išsiuntė jas pas guvernantę Rosą Stevenson į Berkamstedo miestą Hartfordšyre. Stevenson mergaičių mokslams skyrė nedaug dėmesio, bet, būdama skrupulinga namų šeimininkė, prie ūkio darbų spaudė ir jas. Vienas iš jų darbų buvo kasdien dvi valandas šveisti žibalines lempas. „Lempos švietė ryškiai ir skaisčiai kaip žvaigždės“*, – meiliai atsiminė Clementine. Ji prisiminė ir labai skanias Stevenson dešras, „nors griežinėliai buvo per ploni ir jų buvo per mažai“. Deja, tetai Mary atrodė, kad ponia Stevenson pernelyg švelni, tad ji išsiuntė mergaites į „siaubingą, atšiaurią“** internatinę mokyklą Edinburge. Clementine, nuo pat vaikystės reikli aplinkai, negalėjo pakęsti joje tvyrančio vakarykštės juodalopės menkės kvapo ir trupinių ant grindų; kaip ir jos sesuo, ji labai ilgėjosi namų. Pagaliau pripažinęs, kad pralaimėjo, Hozieras leido ledi Blanche, kuri tuo metu gyveno išsinuomotame name Beisvoteryje (tuo metu turtingi žmonės tą rajoną vadino vakarų Londono tyrlaukiu), pasiimti nelaimingas savo dukteris. Namuose jas pasitiko ketverių metų dvyniai Billas ir Nellie, ši, metus nemačiusi vyresnių savo seserų, jų nebepažino. Hozieras tik keletą kartų buvo atvykęs išgerti arbatos, bet, pamatęs, kad niekas jo * Ten pat. ** Ten pat.

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

nelaukia, netrukus apskritai liovėsi lankytis; kai tik skyrybos buvo baigtos, jis nustojo teikti šeimai finansinę paramą. Ledi Blanche atgavo savo vaikus, bet tapo priklausoma nuo savo nuskurdusios šeimos malonės. Daugiau kaip aštuonerius metus ledi Blanche su savo vaikais gyveno it klajoklė, nuomodamasi būstą tai vienoje, tai kitoje vietoje. Iš dalies būstus ji keitė dėl finansinių priežasčių, nes bėgo nuo savo kreditorių, bet nuolat keisti gyvenamąją vietą ją skatino ir kaprizinga jos prigimtis. Net stokodama pinigų, ledi Blanche visada rinkdavosi tik elegantiškus, naujus būstus su sniego baltumo medvilniniais užtiesalais baldams (įsigydavo po du komplektus, kad jie visada būtų nepriekaištingai švarūs) ir puikiomis muslino užuolaidomis. Clementine žavėjo motinos gebėjimas užsitikrinti komfortą net tada, kai aplinkybės būdavo itin nepalankios; knygoje My Early Life ji rašė: „Šios labai paprasto, bet subtilaus skonio moters namo ar kambario nebūtum supainiojęs su jokiu kitu būstu pasaulyje.“ Aukšti ledi Blanche standartai net įkvėpė sukurti naują veiksmažodį „hozier“; jos dukterų draugai ėmė vartoti jį kaip žodžio „sutvarkyti“ sinonimą. Deja, gyvenimas tokiuose elegantiškuose namuose stūmė šeimą vis giliau į skolas. Bandydama prasimanyti pinigų, ledi Blanche (ji buvo ir puiki virėja) rašė kulinarinius straipsnius laikraščiams, bet kartais patingėdavo ar pamiršdavo pagaminti maisto savo vaikams. Jos dažnai nebūdavo namie (matyt, ji leisdavo laiką su meilužiais). Tačiau, nors jos vaikai kartais pasiilgdavo motinos, galimybių mokytis jiems tikrai netrūko. Ledi Blanche samdė prancūziškai ir vokiškai kalbančias guvernantes, o kai prireikdavo, ir kitus mokytojus. Jos nesimokė tik aritmetikos, nes ledi

Gy ve nimo prad ž ia

Blanche buvo tvirtai įsitikinusi, kad šis mokslas mergaitėms „nederamas“. 1898 m., kai Clementine buvo trylika metų, ledi Blanche išvyko iš Londono ir išsinuomojo būstą Siforde, esančiame šiek tiek ryčiau Niuheiveno uosto prie Lamanšo. Ji su savo šunimis Fifinne ir Gubbinsu įsikūrė Pelamo aikštėje, nr. 9, šalia geležinkelio stoties, antrame kuklaus pilko namo aukšte, o Clementine, Kitty, Nellie, Billas ir jų „bukagalvė“ guvernantė gyveno gretimame, 11 numeriu pažymėtame, name. Ledi Blanche, pažeisdama griežtus naujus kovos su pasiutlige įstatymus, nedėdavo antsnukių savo šunims ir kartą už tai buvo iškviesta į teismą Luise. Nors teismas ją išteisino (turbūt iš dalies dėl to, jog vienas teisėjų kolegijos narys buvo jos draugas), Clementine nepatiko, kad motina „negerbia įstatymų“*. Toks netvarkingas gyvenimas labai skyrėsi nuo to gyvenimo, kokį vaikai matė kiekvieną vasarą keturias savaites atostogaudami puikioje istorinėje Erlio pilyje. Čia ledi Blanche motina, pilies valdovo erlo našlė, uoliai stengėsi įdiegti jiems dėkingumo jausmą, „kad jie neužaugtų storžieviais“**, mat manė, jog mažiems vaikams tai labai svarbi dorybė, ir net buvo parašiusi esė šia tema. Ji tikėjo, kad pasninkavimas „pažadina sielos talentus“, ir bjaurėjosi nemoterišku elgesiu, tačiau nedraudė Kitty ir Clementine žaisti kroketo (vėliau šio žaidimo įgūdžiai jai labai pravertė), bet tik už sodininko namo, kad nematytų senelė. Ledi Blanche buvo ugningo temperamento moteris, dėl įgimto maištingumo ji suteikė savo dukterims tuo metu neįprastą laisvę. Ji ne tik nuomojo joms Siforde dviračius (nupirkti jų neįstengė), * Ten pat. ** CSCT 3 / 1, Blanche, Clementine senelės, esė.

Pir mosios l e d i g y venimas i r karai

bet ir leido žaisti dviračiais polą šiurkščia žole apžėlusioje aikštėje priešais jų namą. Kitas mergaičių pamėgtas nemoteriškas žaidimas buvo kriketas, ir Clementine laikui bėgant tapo nebloga žaidėja. Pilyje ji buvo mokoma žaisti golfą, senelė šį žaidimą laikė pagirtinu. Clementine ir Kitty buvo labai skirtingos: pirmoji neišvaizdi ir nerangi, antroji graži, žaisminga, nors įžūli ir negailestinga. Padūkusi sesuo užgožė Clementine, bet ši niekada jai nepavydėjo. Iš tikrųjų Kitty jai buvo paguoda ją gluminančiame pasaulyje. Jos sesuo galėjo būti „žvaigžde“ tik turėdama ištikimų gerbėjų ir, nors gerbėjos vaidmuo anaiptol nebuvo lengvas, Clementine atliko jį nepriekaištingai. Ledi Blanche irgi buvo „apakinta“ savo vyresniosios dukters, nors Kitty, kaip ir Clementine, „tylomis smerkė“ motiną už „nežabotą, nevaldomą šališkumą“. „Nekreipk į tai dėmesio, – patardavo Kitty Clementine. – Ji nesivaldo.“* Bent jau viena ledi Blanche draugė – Mary Paget, geraširdė moteris, gyvenusi netoli Erlio pilies Vakarų Vontlyje, – užjautė Clementine dėl jos keblios padėties šeimoje ir dažnai kviesdavo pasisvečiuoti savo šešiolikto amžiaus dvare, kuriame buvo daug ančių, vištų ir plaukioti valtimis tinkamas ežeras. Clementine dievino Pagetų namus ir pavydėjo jiems stabilaus šeiminio gyvenimo. Mary, vienintelė tikra jos vaikystės draugė, jai buvo gražiausia moteris pasaulyje. Mary iš tikrųjų buvo graži, bet putli, ir kartais, kai dirbdavo sode, jai atsisegdavo korsetas, o pilkas jos perukas, kurį ji prisisegdavo prie gana retų plaukų, dažnai nukrisdavo tarp gėlių lysvių.

* My Early Life.

Kasdien vis labiau vertinu tavo charakterio grožį, stiprybę ir tavo proto įžvalgumą. Wi n s t o n C h u r c h i l l

ISBN 978-609-466-250-8

9 786094 662508

CLEMENTINE

CHURCHILL

CLEMENTINE

CHURCHILL PIRMOSIOS LEDI GYVENIMAS IR KARAI