Gydanti medetka

daiva karpavičiūtė

Vietoje pradžios...

Gal ir jūs pastebėjote, kad įvairiausių neramumų purtomame šiuolaikiniame pasaulyje yra vieta, kur užsukęs žmogus gali pamanyti radęs išsigelbėjimą. Kalbu apie vaistinę.

Nors kiekvieną kartą, kai vaistinėje žvalgausi į lentynose išrikiuotas dėželes, užrašai ant kurių žada sustiprinti, išlaikyti ir net sugrąžinti grožį, jaunystę, lankstumą, saldų miegą, geležinius nervus, gerą nuotaiką, na, praktiškai, viską, kas per naivumą, aplaidumą ar tiesiog metams bėgant buvo prarasta, man kiekvieną kartą šmėsteli mintis, kad tai... na, ne absoliučiai garantuotas reikalas. Antraip, seniai visi iki vieno jau būtume „patys pačiausi“. Bet vis perkame vildamiesi, kad spalvotos etiketės neapgaus.

O kas gi mums civilizuotiesiems lieka, jeigu net ir pažindami vieną kitą vaistinį augalą, deramai žoliauti nemokame?

Kuris gi žinome, kokią prijuostę užsirišti ar kad plepėti žolynus skinant nevalia? O jau apie tokį dalyką, kad prieš žolyną nuskinant privalu širdyje jam padėkoti – juk ši gyvastis kitą

6

gydanti medetka

gelbės – normalioje draugijoje verčiau neužsiminti!.. Civilizuotiesiems belieka susitaikyti, kad gyvosios gamtos stebuklai ne mums, arba... sužinoti apie juos viską, kas įmanoma!

Tiems, kurie labiau linkę ne susitaikyti, o sužinoti, galbūt pravers šioje knygelėje surinkti įdomūs faktai apie medetką – vieną nuostabiausių vaistinių augalų.

Beje, nusprendus išmėginti, kiek tos gražios kalbos apie medetkas yra pagrįstos, svarbu nesupainioti vaistinės medetkos (Calendula officinalis) su dekoratyvinėmis jos rūšimis (Tagetes patula ar Tagetes minuta) ir serenčiais. Iš žinomų kelių dešimčių medetkos atmainų gydo tik vaistinės, iš kitų savo giminaičių išsiskiriančios sodria oranžine spalva nuspalvintais žiedynais.

Gydytojai ne visada pasako apie galimybę sveikti sėkmingiau ir sparčiau, derinant medikamentinį gydymą ir vaistažolių terapiją. Tokiu atveju būtina klausti patiems, kaip ir būtina įsidėmėti taisyklę – derinant gydymą vaistais ir žolėmis, gydomosios arbatos geriamos praėjus 3–4 valandoms nuo vaistų vartojimo.

Kaip grožis ilgus amžius pasaulį gelbėjo

Net jeigu puikiai žinote, kaip atrodo medetka, pasitaikius progai tyčia iš labai arti ir labai įdėmiai apžiūrėkite šį grakštų saulės spalvų žiedelį. Gali būti, kad panašiai prieš tūkstančius metų į jį žvelgė koks nors žolėmis gydęs žiniuonis ar originalius papuošalus mėgusi karalienė. Per tūkstantmečius besidriekiančią medetkų istoriją yra buvę įvairiausių dalykų, ir pripažinimą šis augalėlis pelnė ne vien dėl vertingų gydomųjų savybių.

Ieškant kilmės šaknų...

Yra legenda, pasakojanti, kaip atsirado medetkos. Esą išėjo kartą vienas medžiotojas į mišką ir pasiklydo. Lyg to būtų negana, braudamasis pro tankmę, susižeidė į styrančią šaką. Žaizda vis negijo, darėsi vis negražesnė. Visiškai nusikamavęs medžiotojas parkrito ant kelių ir ėmė melsti Dievą pagalbos.

8

gydanti medetka

Kai atmerkė akis, jo dėmesį patraukė anksčiau nematytas augalas, žydintis šiltų spalvų žiedais. Žmogus nuskynė tas gėlytes, prispaudė jas prie žaizdos ir... prarado sąmonę. Kai atsipeikėjo pažadintas veidą prausiančio lietučio, ne iškart prisiminė, kad buvo sužeistas, nes žaizdos neskaudėjo. Jis suprato, kad tas augalas jam padėjo. Tada medžiotojas prisirinko nepažįstamojo augalo sėklyčių ir pasėjo jas prie savo namų.

Nepagadinsi, kad ir kaip pavadinsi Nagatka, nuodakta, saulės viesulas, noktelė, Marijos auksas – tai vis medetkos pavadinimai.

Vaistinių augalų žinynuose ji įrašyta kaip vaistinė medetka (lot. Calendula officinalis). Mokslinis augalo genties pavadinimas, kilęs nuo lotyniškojo calendae, žyminčio kiekvieno mėnesio pirmą dieną (iš čia ir kalendorius). Tikėtina, jog taip nutiko todėl, kad šiltame krašte medetkos žydi kone ištisus metus, o jų žiedeliai kas rytą išsiskleidžia ir vakare susiskliaudžia, tarsi užsimerktų prieš miegą. Rūšį pabrėžiantis lotyniško pavadinimo dėmuo officina – vaistinė neabejotinai sietinas su augalo gydomosiomis savybėmis. O liaudišką „nagatką“ turbūt pakišo smarkiai išlenktos, paukščio (kiti sako – katės) nagelius primenančios šių augalų sėklytės.

gydanti medetka

9

Gražuolė nuo Nilo krantų Medetkų tėvyne laikoma Pietų Europa. Nors kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad į ten jos pro Iraną atkeliavo net iš Egipto. Ir tuose kraštuose, kur medetkos augo, apie jų gydomąsias savybes žmonės nutuokė ne prieš vieną tūkstantį metų.

Galime neabejoti, kad medetkoms rasdavosi vietos Antikos ir dar ankstesnių laikų Viduržemio kraštų gyventojų aplinkoje. Ir gėrėtasi jomis ne vien dėl jų žiedų spalvos ir formos, bet ir dėl tame grožyje glūdinčių gydomųjų galių, gelbstinčių nuo įvairių negalavimų.

Senovės graikų numylėtinė Senovės graikai, prireikus gydyti karštinę, sunkiai gyjančias, šlapiuojančias žaizdas, votis, įvairius auglius ir pan., įvairių gydomųjų ir slaugos priemonių pasiruošdavo iš medetkų. Medetkų dairydavosi iškart, kai ką nors iš aplinkinių sugeldavo koks nuodingas gyvis. Jau tada buvo žinoma, kad medetkos padeda stiprinti regėjimą, praverčia gydant raupus ir tymus, taip pat stiprina širdį.

Pirmasis raštiškas tokių žinių patvirtinimas randamas I amžiuje gyvenusio graikų karo gydytojo ir filosofo Dioskori-

10

gydanti medetka

do veikale De materija medica, kuriame jis aprašė net 600 rūšių augalų, tarp jų ir medetkų, gydomąsias savybes. Medetkų tinktūra Dioskoridas gydė streikuojančias kepenis, naudodamas šį preparatą kaip atpalaiduojantį vidaus organų spazmus.

Iš medetkų pagamintų vaistų veiksmingumu šimtmečius pasikliovė daugybė gydytojų. Tarp jų ir Romos medicinos legenda Klaudijus Galenas (129–200 m.) (jo garbei ir šiais laikais augalinių ištraukų pagrindu pagaminti vaistai vadinami galeniniais preparatais).

Pastebėta persų „gydytojų gydytojo“ Apie medetkų naudingumą rašė garbingiausias persų kilmės gydytojas ir filosofas Avicena (979–1037 m.). Jis pastebėjo, kad šio augalo žiedų ištrauka, praskiesta actu, padeda sergant sėdimojo nervo uždegimu. Ir kiti tų laikų gydytojai bei žiniuoniai žinojo, kad medetkos gelbsti nuo nuodingų gyvių įkandimų, gydo gleivinės opas, nudegusias ir nušalusias vietas. Iš šių vaistažolių buvo ruošiami tepalai, esencijos, pavilgai, skalaujamasis bei klizmoms naudojamas skystis. Šviežiai spaustos augalo sultys padeda sureguliuoti moters organizmą, tad būna naudingos esant netvarkingam menstruacijų ciklui, palengvina vaistais apsinuodijusio žmogaus būklę.

gydanti medetka

11

Išplėtusi savo įtaką į Vakarus ir į Rytus Beje, medetkos plito ne tik gilyn į Europą. Šiais laikais pažįstamą žiedelį galite pamatyti net Australijoje ir Japonijoje.

O štai praktiškoje ir išmintingoje Kinijoje medetkos nuo senų senovės simbolizuoja ilgaamžiškumą. Kinams tai „10 tūkstančių metų gėlelė“, žymima dviem hieroglifais. Kinų medicinos žinovai gydymą medetkomis nedvejodami skiria įsisenėjusio hemorojaus atvejais.

Indijoje medetka laikoma dievo Krišnos gėle. Šioje šalyje tūkstančius metų iš medetkų pinamos girliandos dievybių atvaizdams puošti. Indai medetkai įvardyti turi gražų pavadinimą „vasaros sužadėtinė“, atspindintį šio augalo savybę žiedais gręžtis į saulę. Natūralu, kad šį puikių gydomųjų savybių turintį augalą tradicinės indų medicinos – ajurvedos gydytojai pasitelkia itin dažnai. Šiais žolynais populiaru gydyti nemigą. Įdomu! Kai kurie senovės gydytojai medetkos galiomis pasitikėjo taip, jog dažnai pacientui liepdavo kasdien nors po kelias minutes įdėmiai stebeilyti į ryškius medetkų žiedelius. Esą tokia procedūra yra puiki įvairių akių ligų profilaktika, be to, tai padeda žmogui išsivalyti nuo prikauptos neigiamos energijos, nurimti, atgauti gyvenimo džiaugsmą – t. y. sparčiau sveikti.

12

gydanti medetka

Varguolių šafranas Viduramžiais šių augalų lapus europiečiai valgė kaip daržoves, jų dėjo į sriubas, gardino avižų košę, naudojo virtinių įdarui gaminti, skanino pudingus ir vyną. Ilgą laiką medetkos buvo „varguolių prieskoniu“. Juk tikrieji prieskoniai, atgabenami iš už jūrų marių, kainavo baisiai brangiai, o medetkos buvo visiems prieinamos ir puikiausiai atstodavo šafraną.

Milteliai, gauti sutrynus sudžiovintus išorinius vainiklapius, maisto produktus, pavyzdžiui, sviestą, sūrius, aliejų nudažydavo gražia geltonai oranžine spalva. Be to, suteikdavo jiems subtilaus aitroko prieskonio, kurį puikiai vertino ne tik neturtingi valgytojai, bet ir prakutę gurmanai.

Šios šviesios galvos ir Viduramžiai nenukirto Pirmos užuominos apie medetkų panaudojimą medicininiais tikslais Viduramžių Europoje šmėkšteli XII amžiuje.

Jau tada žinota, kad norint atsikratyti karpų ir nuospaudų, jas reikia patepti iš medetkų žiedų ir lapų sutrinta košele.

Medetkos naudotos ne tik išoriškai. Iš medetkų žiedų suruoštus vaistus siūlyta gerti moterims, susirgusioms vėžiu, ypač jei tai krūties vėžys, arba kamuojamoms kitokių moteriškų ligų.

gydanti medetka

13

Šiomis vaistingomis gėlėmis pasikliovė ir legendinė žolininkė Šventoji Hildegarda iš Bringeno (1098–1170 m.). Ši benediktinų vienuolė, pirmoji vokiečių mistikė, aiškiaregė ir uoli rašytoja, be kita ko parašiusi devynių tomų traktatą apie gamtos dovanas, griebtis medetkų rekomendavo apsinuodijus, užkluptiems migrenos, gydant nušašusią ar kitokių susirgimų nuvargintą odą.

Tokiam požiūriui neprieštaravo ir kiti Viduramžių žiniuoniai bei alchemikai. Jiems medetka buvo žolynas, sukaupęs saulės jėgą. Natūralu, kad medetkos žiedelius vaistams ruošti derėjo skinti tik saulėtą dieną ir geriausia tada, kai saulė pačiame zenite. Suskintus žiedus sudėdavo į indus ir palikdavo pastovėti kelias dienas saulėje, o jau tada iš jų suruošdavo puikų vaistą žaizdoms gydyti. Ši metodika buvo žinoma ir gamtos tyrinėjimų pradininkui šv. Albertui Didžiajam (1206–1280 m.). Šis tik XX amžiuje šventuoju gamtos globėju paskelbtas vokiečių išminčius, Bažnyčios mokytojas, atstovavęs domininkonų, kitaip – elgetaujančių pamokslininkų ordinui, biologijai skirtuose darbuose geruoju minėjo ir medetkas, pasižyminčias daugeliu gydomųjų savybių.

XV a. gyvenęs armėnų gydytojas Amirdovlatas iš Amasijos savo knygoje „Nereikalinga neišmanėliams“, parašytoje 1478–1482 metais, patarė medetkų tepalu gydyti „karštus

14

gydanti medetka

patinimus“, o kuo nors apsinuodijus būklei palengvinti, nieko nevalgius, gerti medetkų žiedų ir lapų sultis. Jo manymu, medetkos galėjo pagelbėti ir savo lytine potencija nepatenkintiesiems – tokiu atveju tereikėjo netingėti prisikasti medetkų šaknų, jas nuvalius išdžiovinti, susmulkinti ir iš gautos žaliavos suruoštą šiltą kompresą uždėti ant nugaros ties juosmeniu ir strėnomis. Anot armėnų viduramžių medicinos šviesulio, lytinio pajėgumo padidėjimas po tokių procedūrų būna garantuotas. Visai kitaip medetkų šaknis reikia apdoroti ruošiant vaistą dantų skausmui malšinti. Tokiu atveju šaknys ne džiovinamos, o spaudžiamos jų sultys. Šios pajėgia ne tik greitai numalšinti dantų sopėjimą, bet ir veiksmingai gydo slogą.

Dėl jos šypsena pražysta nepaprastų moterų lūpos 1840-ųjų metų prancūzų farmakopėjoje detaliai aprašyti 5 preparatai, kuriems gaminti naudojama vaistinių medetkų antžeminė dalis – stiebelis, lapai, žiedai ir sėklos; šie vaistiniai preparatai rekomenduojami atskirų rūšių onkologiniams susirgimams gydyti.

Beje, būtent prancūzams pirmiesiems šovė mintis auginti šį dekoratyvų augalą patiems prie namų. Nuo XVI a. jie no-

15

gydanti medetka

riai tai daro iki dabar. Ryškiažiedės medetkos buvo mėgstamiausios Navaros karalienės Margaritos de Valua gėlės. Tuo įsitikinti galima užklydus į karalienių alėją Liuksemburgo sode Paryžiuje ir iš arčiau apžiūrėjus ten stovinčią šios valdovės skulptūrą: taip ir yra – jos rankose kuklus ir nuostabus medetkos žiedelis! Šią gėlytę iš kitų išskyrė ir skandalingoji prancūzų rašytoja Sidoni Gabrielė Kolet (1873–1954 m.), savo kūriniuose analizavusi moterų psichikos paslaptis.

Pamiršta ir vėl prisiminta sunkmečiu XVIII a. pab. – XIX a. pr. gyvenęs rusų gydytojas farmacininkas akademikas Aleksandras Neliubinas 1852 m. išleistame savo veikale rašė, kad medetkos – „tai vaistinis augalas, apdovanotas išskirtinėmis gydomosiomis galiomis“. Mokslininkas pabrėžė, jog būtų paika neįsidėmėti, kad liaudies medicinoje „šis žolynas buvo pasitelkiamas norint pašalinti nuolatinio pykinimo pojūtį ar numalšinti maudimą paširdžiuose, naudotas odos vėžiui, venerinėms ligos, niežams ir kitokios kilmės odos opoms gydyti“.

Medicinos mokslui sparčiai žengiant į priekį medetka, kaip ir visi kiti vaistiniai augalai, liko kažkur pakelėje. Che-

16

gydanti medetka

miniais vaistais buvo pasikliaujama vis labiau. Bet XX a. pradžioje pamažėle radosi ir vis labiau stiprėjo vadinamoji „alternatyvioji medicina“, įvairioms sveikatos bėdoms šalinti pasitelkianti liaudiškos medicinos žinias ir priemones.

Medetkų gydomosios savybės netikėtai buvo prisimintos didžiųjų pasaulinių karų laikotarpiu, kai sužeistiesiems mūšių laukuose ima stigti įprastų medikamentų. Ypač intensyviai medetkos, tiksliau, žaizdų gijimą skatinantis jų poveikis tyrinėtas Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuo metu vaistiniai medetkų preparatai įregistruoti daugelio šalių farmakopėjose. Be šio puikaus augalo neišsiverčia ne tik liaudies medicina, bet ir pažangioji dermatologija bei kosmetologija. Remiantis statistika, pasaulyje populiariausių vaistinių augalų sąraše medetkos yra antros, iškart po ramunėlių.

Užkalbėti žolynai su žmogumi dalijasi jėga ir drąsa

Šioms į miniatiūrinį saulės sūkuriuką panašioms gėlėms nuo seno priskiriama ir magiškų galių.

Sudžiovintų medetkų žiedlapių pažerdavo po jaunų merginų lovomis, kad jaunystės polėkių perdien skraidinamos panelės naktį kuo ramiau išsimiegotų ir visada būtų dailios bei energingos, giedros ir pakilios nuotaikos. Sausų medetkų žiedų tiktų paskleisti ir po mažų verksniukų pagalvėmis: esą tada vaikus lanko lengvi ir šviesūs sapnai.

Nuo seno žinota, ką reikia padaryti tiems, kurie gyvenime niekaip neįstengia žengti nors vieno sėkmingo žingsnio.

Tokiu atveju imama skiautė ryškios geltonos ar oranžinės medžiagos, iš jos pasiuvamas dailus maišelis, o į jį pridedama džiovintų medetkos žiedlapių. Kadaise tikėta, kad jeigu tokį maišelį žmogus nešiosis po drabužiais ties saulės rezginiu,

įsigykite

knygą dabar