Islamas. Trumpa istorija by knygos.lt

Karen Armstrong septynerius metus buvo Romos katalikų vienuolė; šią patirtį ji prisimena savo dviejų tomų autobiografijoje „Pro ankštus vartus“ ir „Pradedant pasaulį“. Ji yra pasaulinio bestselerio „Dievo istorija“ (pasirodžiusio daugiau nei trisdešimčia kalbų), puikiai įvertintos „Jeruzalės istorijos“ ir „Mūšio už Dievą“ (paskutinė jos knyga) autorė. Dėsto judaizmą Leo Baecko koledže Londone. 1999 metais gavo Musulmonų visuomeninių reikalų tarybos žiniasklaidos apdovanojimą. Nė viena religija šiuolaikiniame pasaulyje nėra tokia bauginanti ir taip neteisingai suprantama kaip islamas. Populiarioje Vakarų vaizduotėje ji dažnai iškyla kaip tikėjimas, remiantis autoritarinę valdžią, moterų priespaudą, pilietinį karą ir terorizmą. Karen Armstrong parašyta trumpa islamo istorija iš esmės pakeičia šį stereotipą. Knyga aiškiai parodo, kad socialinio teisingumo ir užuojautos idėjos visuomet buvo neatskiriamos islamo pasaulėvaizdžio dalys. „Islamas. Trumpa istorija“ prasideda nuo Muchamedo ir jo šeimos pasitraukimo iš Medinos septintame amžiuje ir pirmųjų mečečių įkūrimo. Knygoje aiškinami svarbiausi šios religijos įvykiai, tarp jų – musulmonų skilimo į šiitus ir sunitus priežastys, sufijų misticizmo atsiradimas, islamo paplitimas Šiaurės Afrikoje, Levante ir Azijoje, triuškinantis kryžiaus žygių poveikis musulmonų pasauliui, islamo imperijos suklestėjimas keturioliktame ir penkioliktame amžiuje (kai atsirado trys didžiulės pasaulinės musulmonų imperijos), revoliucinio islamo kilmė ir poveikis. K. Armstrong knyga – įtikinamas atsakas besilaikantiems nuomonės, kad Vakarai ir islamas yra nesutaikomos civilizacijos. Tai autoritetingas veikalas, parašytas grakščiu ir lakonišku stiliumi.

Ið anglø kalbos vertë Auðra Simanavièiûtë

VILNIUS 2012 3

UDK 29 Ar-143

Karen ARMSTRONG ISLAM A Short History Weidenfeld and Nicolson London, 2000

Terminologijos ir pavardþiø raðymo klausimais konsultavo Vilniaus universiteto Orientalistikos centro arabø kalbos dëstytojas Valdas Mikalauskas

Copyright © 2000, 2002, Karen Armstrong Published by arrangement with Weidenfeld&Nicolson. All rights reserved © Auðra Simanavièiûtë, vertimas á lietuviø kalbà, 2003 © Ilona Kukenytë, virðelio dizainas, 2003 © Tyto alba , 2003 ISBN 9986-16-296-3 4

Turinys

Áþanga ................................................................................................ 7 Chronologija ..................................................................................... 11 1 IÐTAKOS Prana as (570 632) .................................................................. 41 Ra idai (632 661) .................................................................... 62 Pirmasis fitna ............................................................................. 71 2 RAIDA Omejadai ir antrasis fitna .......................................................... 79 Religinis judëjimas .................................................................... 84 Paskutinieji Omejadø metai (705 750) ................................... 88 Abasidai: kalifato klestëjimo laikotarpis (750 935) ................ 92 Ezoteriniai judëjimai ............................................................... 104 3 KULMINACIJA Naujoji tvarka (935 1258) .................................................... 119 Kryþiaus þygiai ......................................................................... 131 Ekspansija ............................................................................... 133 Mongolai (1220 1500) .......................................................... 134 4 TRIUMFUOJANTIS ISLAMAS Imperinis islamas (1500 1700) .............................................. 153 Sefevidø imperija .................................................................... 155 Mogolø imperija ...................................................................... 162 Osmanø imperija .................................................................... 168 5

5 KOVOJANTIS ISLAMAS Vakarø atëjimas (1750 2000) ................................................ 179 Kas yra iuolaikinë musulmoniðka valstybë ............................ 195 Fundamentalizmas .................................................................. 203 Musulmonø maþuma .............................................................. 214 Kelias á prieká .......................................................................... 218 Þymiausi islamo istorijos veikëjai ..................................................... 227 Arabiðkø terminø þodynëlis ............................................................. 240 I na os ........................................................................................... 246 Rinktinë bibliografija ....................................................................... 249

Áþanga

Iðorinë religinës tradicijos istorija daþnai atrodo niekuo nesusijusi su tikëjimo raison d être. Dvasinis ieðkojimas tai vidinë kelionë, dvasinë, o ne politinë drama. Já domina liturgija, doktrina, kontempliatyviosios disciplinos ir sielos tyrinëjimai, o ne dabartiniø ávykiø vingiai. Aiðku, religijos gyvuoja ir uþ sielos ribø. Jø vadams tenka susidurti su pasaulio situacija ir reikalais, ir tai neretai teikia jiems malonumà. Jie kovoja su kitatikiais, abejojanèiais jø pretenzija á absoliuèios tiesos monopolijà; jie persekioja savo tikëjimo brolius uþ kitoká tradicijos interpretavimà ar neortodoksinius tikëjimus. Labai daþnai dvasininkai, rabinai, imamai ir ðamanai turi ne maþiau pasaulietiniø ambicijø nei profesionalûs politikai. Taèiau paprastai visa tai yra laikoma ðvento idealo nepaisymu. Ðie jëgos þaidimai tai ne religijos esmë, o tik niekingas dëmesio atitraukimas nuo dvasinio gyvenimo, kuris vyksta toli nuo ðëlstanèios minios, nematomas, tylus ir nekrintantis á akis. Ið tikrøjø daugelyje tikëjimø vienuoliai ir mistikai uþsisklendþia nuo pasaulio, laikydami istorijos ðurmulá ir kivirèus nesuderinamais su tikruoju religiniu gyvenimu. Hinduistinë tradicija atmeta istorijà kaip trumpaamþæ, nereikðmingà ir neesminæ. Senovës Graikijos filosofams rûpëjo amþinieji dësniai, slypintys po iðoriniø ávykiø srautu, kuris negali rimtai dominti në vieno save gerbianèio màstytojo. Evangelijose Jëzui neretai tekdavo labai stengtis aiðkinant savo sekëjams, kad jo Karalystë yra ne ðio pasaulio, tikintysis jà 7

Á Þ A N G A

galás rasti savyje. Jo Karalystë ateisianti ne skambant politinëms fanfaroms, bet augsianti tyliai ir nepastebimai, kaip sudygæs garstyèiø grûdelis. Ðiuolaikiniuose Vakaruose pasistengëme atskirti religijà nuo politikos; Ðvieèiamojo amþiaus filosofai buvo pirmieji, kuriems tokia sekuliarizacija atrodë tinkamas bûdas iðlaisvinti religijà nuo korumpuotø valstybës reikalø ir leisti jai tapti paèia savimi. Taèiau, kad ir kokie dvasingi religingø þmoniø siekiai, Dievo ar ðventumo jie turi ieðkoti ðiame pasaulyje. Jie daþnai jauèia pareigà pabrëþtinai teigti savo idealus visuomenei. Netgi uþsisklæsdami nuo tikrovës ðie vyrai ir moterys neiðvengiamai priklauso savo laikui, ir juos veikia tai, kas vyksta uþ vienuolyno sienø, nors jie iki galo to nesuvokia. Karai, maras, badas, ekonominës krizës ir valstybiø vidaus politika braunasi á jø atsiskyrëliðkà egzistencijà ir kuria jø religinæ vizijà. Ið tiesø istorinës tragedijos neretai skatina þmoniø dvasinius ieðkojimus, siekius rasti kokià nors aukðtesnæ prasmæ tame, kas neretai atrodo tik atsitiktiniø, savaiminiø ir slegianèiø ávykiø seka. Vadinasi, istorija ir religija yra susijusios simbioziniu ryðiu. Kaip pasakë Buda, ne kas kita, o suvokimas, kad mûsø egzistencija yra iðkreipta, verèia mus ieðkoti alternatyvos, turinèios iðgelbëti ið nevilties. Turbût pagrindinis religinio gyvenimo paradoksas yra tas, kad jis siekia transcendentiðkumo, þemiðkà gyvenimà pranokstanèio bûties mato; taèiau transcendentinæ tikrovæ þmonës gali patirti tik per þemiðkus, fizinius reiðkinius. Þmonës jauèia dieviðkumà uolose, kalnuose, ðventyklø pastatuose, ástatymø kodeksuose, raðytiniuose tekstuose ar kituose þmonëse. Mes niekada nepatiriame transcendentiðkumo tiesiogiai: mûsø ekstazë visuomet bûna áþeminta , ákûnyta þemëje egzistuojanèiame daikte ar gyvoje bûtybëje. Religingi þmonës yra moko8

Á Þ A N G A

mi þvelgti giliau po nieko neþadanèiu pavirðiumi ir ten atrasti ðventumà. Jiems reikia pasitelkti savo kûrybinæ vaizduotæ. Jeanas-Paulis Sartre as apibrëþë vaizduotæ kaip gebëjimà màstyti apie tai, ko nëra. Þmonës yra religingos bûtybës todël, kad turi vaizduotæ; jie taip sukurti, kad kaþkas juos verèia ieðkoti paslëptos prasmës ir siekti ekstazës, leidþianèios jiems ið tikrøjø pasijusti gyviems. Kiekviena tradicija skatina tikinèiuosius sutelkti dëmesá á jai vienai bûdingà þemiðkà simbolá ir mokytis jame áþvelgti dieviðkumà. Pagal islamo tradicijà musulmonai ieðkojo Dievo istorijoje. Jø ðventraðtis Koranas suteikë jiems istorinæ misijà. Jø pagrindinë pareiga buvo sukurti teisingà bendruomenæ, kurioje su visais jos nariais, net ir paèiais silpniausiais ir paþeidþiamiausiais, bûtø elgiamasi absoliuèiai pagarbiai. Sukûræ tokià visuomenæ ir joje gyvendami jie galëtø patirti dieviðkumo þenklus, nes gyventø pagal Dievo valià. Musulmonas turi padëti istorijai pildytis, o tai reiðkia, kad valstybës reikalai neatitraukia nuo dvasingumo, bet yra pati religijos esmë. Politinë musulmonø bendruomenës gerovë yra didþiausios svarbos reikalas. Kaip ir bet kurá religiná idealà, jà pasiekti yra neátikëtinai sunku ðiomis netobulomis ir tragiðkomis istorijos sàlygomis, taèiau po kiekvienos nesëkmës musulmonai privalo atsitiesti ir pradëti viskà ið naujo. Kaip ir visi, musulmonai sukûrë savo ritualus, misticizmà, filosofijà, doktrinas, ðventuosius tekstus, ástatymus ir ðventyklas. Taèiau visi religiniai ieðkojimai kilo tiesiogiai musulmonams su nerimu apmàstant einamuosius islamo visuomenës politinius ávykius. Jei valstybës institucijos neatitinka Korano idealo, politiniai lyderiai yra þiaurûs ar iðnaudotojiðki, jei bendruomenæ þemina akivaizdþiai nereligingi prieðai, musulmonas gali pajusti, kad jo ar jos tikëjimui aukðèiausiu gy9

Á Þ A N G A

venimo tikslu ir verte gresia pavojus. Todël nereikia gailëti pastangø sugràþinant islamo istorijà á teisingas vëþes, nes kitaip sunyks visa religinë iniciatyva, o gyvenimas neteks prasmës. Vadinasi, politika yra tai, kà krikðèionys pavadintø sakramentu: tai arena, kurioje musulmonai patiria Dievà ir kuri leidþia dieviðkumui veiksmingai funkcionuoti pasaulyje. Todël musulmonø bendruomenës istoriniai iðbandymai ir sunkumai politinës þmogþudystës, pilietiniai karai, ásiverþimai, valdanèiøjø dinastijø iðkilimas ir þlugimas yra neatsiejami nuo vidiniø religiniø ieðkojimø; juose glûdi islamo vizijos esmë. Musulmonas gali medituoti apie savo gyvenamojo laiko ávykius ir praeitá taip, kaip krikðèionis kontempliuotø prie ikonos, pasitelkdamas kûrybinæ vaizduotæ paslëptam dieviðkumo pradui atskleisti. Todël pasakojimas apie iðorinæ musulmonø istorijà negali bûti tik ðalutinio domëjimosi objektas, nes vienas ið pagrindiniø islamo bruoþø yra istorijos sakralizavimas.

I Ð T A K O S

Prana as (570 632) Vizija, kurià 610 krikðèioniðkos eros metais ðventà ramadano mënesá patyrë vienas arabø prekeivis, pakeitë pasaulio istorijà. Kasmet tuo pat laiku Muchamedas ibn Abdula (Muhammad ibn Abd Allah) pasitraukdavo á olà netoli nuo Mekos stûksanèio Hiros kalno virðûnëje Arabijos Chidþazo srityje, kur melsdavosi, pasninkaudavo ir dalydavo iðmaldà neturtëliams. Já jau seniai kankino mintis, kad arabø visuomenæ iðtiko krizë. Paskutiniaisiais deðimtmeèiais kureiðø gentis, ið kurios jis buvo kilæs, praturtëjo prekiaudama su kaimyninëmis ðalimis. Meka tapo klestinèiu pirkliø miestu, taèiau agresyviai besivaikydama turtø prarado kai kurias senàsias gentines vertybes. Uþuot rûpinæsi silpnesniaisiais genties nariais, kaip reikalavo klajokliø kodeksas, kureiðai siekë uþsidirbti neturtingesniøjø ðeimø grupiø, arba klanø, sàskaita. Be to, Mekà ir visà pusiasalá kamavo dvasinis nerimas. Arabai þinojo, kad Bizantijoje ir Persijos imperijoje iðpaþástamas judaizmas ir krikðèionybë yra sudëtingesni uþ jø pagoniðkas tradicijas. Kai kurie tikëjo, kad aukðèiausias jø panteono Dievas Al-Lah (Alachas vardas reiðkia tiesiog Dievas ) yra ir þydø, ir krikðèioniø garbinama dievybë, taèiau arabams jis nebuvo atsiuntæs jokio pranaðo ir ðventraðèio jø kalba. Ið tikrøjø arabø sutikti þydai ir krikðèionys daþnai iðjuokdavo juos, kad ðie nesantys dieviðkojo plano dalis. Visoje Arabijoje gentys kariavo viena 41

I Ð T A K O S

su kita, sukosi kruviname kerðto ir atsakomojo kerðto rate. Daugeliui màstanèiø Arabijos gyventojø atrodë, kad arabai þuvusi rasë, visiems laikams iðvaryta ið civilizuoto pasaulio ir pamirðta paties Dievo. Bet visa tai pasikeitë septynioliktà ramadano naktá, kai Muchamedas pabudo pajutæs triuðkinanèià jëgà, tvirtai spaudusià já tol, kol jam ið lûpø ëmë lietis pirmieji naujojo arabø ðventraðèio þodþiai. Pirmuosius dvejus metus Muchamedas laikë paslaptyje tai, kas jam atsitiko. Jis sulaukë ir naujø apreiðkimø, taèiau juos patikëjo tik þmonai Chadydþai (Khadîja) ir jos pusbroliui krikðèioniui Varakai ibn Naufalui (Waraqa ibn Nawfal). Jie abu buvo ásitikinæ, kad ðie apreiðkimai atëjo ið Dievo, taèiau tik 612 metais Muchamedas pajuto turintis teisæ pamokslauti ir galiausiai ágijo ðalininkø: savo jaunà pusbrolá Ali ibn Abi Talibà ( Alî ibn Abî Tâlib), jo draugà Abû Bakrà ir jaunà pirklá Osmanà ibn Affanà ( Uthmân ibn Affân) ið galingos Omejadø giminës. Daugelis jo ðalininkø, tarp jø nemaþai moterø, priklausë neturtingiesiems klanams; kai kuriems nedavë ramybës nauja nelygybë Mekoje, kuri, jø nuomone, buvo svetima arabø dvasiai. Muchamedo mokymas buvo paprastas. Jis neskleidë arabams naujø doktrinø apie Dievà: dauguma kureiðø, kaip þydai ir krikðèionys, ir taip tikëjo, kad Alachas sukûræs pasaulá ir teisiàs þmonijà per Paskutiná teismà. Muchamedas nemanë, kad jis kuria naujà religijà jis teigë gràþinantis senàjá tikëjimà á vienà Dievà arabams, iki tol niekada neturëjusiems pranaðo. Jis teigë, kad yra neteisinga krautis asmeninius turtus; reikia dalytis turtu su kitais ir sukurti visuomenæ, kurioje su silpnais ir paþeidþiamais bûtø elgiamasi pagarbiai. Jei kureiðai nepakeisiantys savo elgesio, jø bendruomenë sugriûsianti (kaip ir kitos ankstesnës neteisingos bendruomenës), nes jie paþeidinëja esminius egzistencijos dësnius. 42

P R A N A Ð A S

( 5 7 0 6 3 2 )

Toks buvo pagrindinis naujojo ðventraðèio, vadinamo qur an (deklamavimas), mokymas, mat tikintieji, kuriø dauguma, tarp jø ir pats Muchamedas, buvo beraðèiai, já iðmokdavo klausydamiesi balsiai skaitomø jo skyriø sûrø. Posmas po posmo, sûra po sûros Koranas buvo apreikðtas Muchamedui per dvideðimt vienerius metus, daþnai atsakant á iðtikusià krizæ ar klausimà, iðkilusá maþytëje tikinèiøjø bendruomenëje. Ðie apreiðkimai sukeldavo Muchamedui skausmà, jis sakydavo: Në vieno apreiðkimo nepatyriau nepajutæs, kad ið manæs iðplëðiama siela 1. Pirmosiomis dienomis poveikis bûdavæs toks ðiurpus, kad visà jo kûnà tampydavo konvulsijos, net ir vësià dienà já daþnai pildavo prakaitas, jis girdëdavo keistus garsus ir balsus. Kalbant pasaulietiniais terminais, galima sakyti, kad Muchamedas jautë didþiàsias jo tautai kylanèias problemas stipriau nei dauguma jo amþininkø ir, ásiklausydamas á ávykius, turëjo giliai ir skausmingai pasinerti á savo vidø ieðkodamas sprendimo, kuris bûtø ne tik politiðkai lankstus, bet ir dvasiðkai praturtinantis. Jis taip pat sukûrë naujà literatûrinæ formà ir arabø prozos ir poezijos ðedevrà. Daugelis pirmøjø tikinèiøjø priëmë islamà vien dël Korano groþio, kuris atitiko jø giliausius siekius, didingas menas prasiskverbë pro jø intelektines nuostatas ir gilesniame nei proto lygmenyje skatino ið esmës keisti gyvenimo bûdà. Viena ið dramatiðkiausiø tokio atsivertimo istorijø yra Omaro ibn al Chatabo ( Umar ibn alKhattâb); atsidavæs senajai pagonybei ir arðus Muchamedo mokymo prieðininkas, jis buvo pasiryþæs nuðluoti naujàjà sektà nuo þemës pavirðiaus. Taèiau jis labai gerai iðmanë arabø poezijà ir pirmà kartà iðgirdæs Korano þodþius buvo sukrëstas jø nepaprasto iðkalbingumo. Pasak jo, kalba á ðipulius sudauþë visas abejones dël mokymo: Kai iðgirdau Koranà, mano ðirdis suminkðtëjo, að pravirkau, ir islamas áþengë á mane 2. 43

I Ð T A K O S

Naujoji sekta ilgainiui gavo islamo (atsidavimo) vardà; musulmonas buvo vyras ar moteris, visa savo esybe atsidavæs Alachui ir jo reikalavimui elgtis vienas su kitu vadovaujantis teisingumu, lygybe ir uþuojauta. Ðá poþiûrá iðreiðkë ritualinës maldos salato nusilenkimai, kuriuos musulmonai turëjo atlikti triskart per dienà. (Vëliau ðis skaièius padidëjo iki penkiø.) Senoji gentinë etika buvo egalitarinë; arabai nepritarë monarchijos idëjai, ir jiems atrodë nepakenèiama kaip vergams gulëti kniûbstiems ant þemës. Taèiau ðie nusilenkimai turëjo kovoti su baisia arogancija ir pasitenkinimu savimi, sparèiai plitusiais Mekoje. Kûno pozos turëjo perauklëti musulmonus, mokyti juos atsisakyti iðdidumo ir savanaudiðkumo ir priminti, kad prieð Dievà jie yra niekas. Korano mokymas grieþtai reikalavo, kad musulmonai taip pat skirtø pastovià savo pajamø dalá iðmaldai vargðams zakatui. Per ramadanà jie privalëjo pasninkauti, kad prisimintø vargðø, negalinèiø iki soties valgyti ar gerti, nepriteklius. Taigi socialinis teisingumas aukðèiausioji islamo vertybë. Musulmonø svarbiausia pareiga sukurti bendruomenæ (umma), besivadovaujanèià praktine uþuojauta, kad turtas bûtø teisingai paskirstomas. Tai turëjo gerokai didesnæ reikðmæ nei bet kokios doktrinos apie Dievà. Ið tikrøjø Korane reiðkiamas neigiamas poþiûris á teologines spekuliacijas, vadinamas zanna, uþgaidà pataikauti sau nagrinëjant neiðreiðkiamus dalykus, kuriø neámanoma patvirtinti. Atrodë beprasmiðka ginèytis apie sunkiai suprantamas dogmas, nepalyginti svarbesnë buvo pastanga (dþihadas) gyventi paklûstant Dievo valiai. Politinë ir socialinë umma gerovë musulmonams turi ðventà reikðmæ. Jeigu klesti umma, vadinasi, musulmonai gyvena pagal Dievo valià, o patirtis gyventi tikrai islami koje bendruomenëje, egzistenciðkai atsidavusiai dieviðkumui, suteikia mu44

P R A N A Ð A S

( 5 7 0 6 3 2 )

sulmonams ðventos transcendencijos potyrá. Todël jie taip pat stipriai kenèia dël bet kokios umma iðtikusios nelaimës ar paþeminimo, kaip krikðèionys, matydami kà nors ðventvagiðkai trypiant kojomis Biblijà ar lauþant ostijà. Toks rûpinimasis socialine gerove visuomet uþëmë esminæ vietà visose didþiosiose pasaulio religijose, kurios rutuliojosi istorikø vadinamajame Aðies amþiuje (apie 700 200 m. pr. Kr.), kai civilizacija, kaip þinome, þengë pirmyn kartu su konfesiniais tikëjimais, toliau teikusiais þmonijai ákvëpimà: daosizmu ir konfucianizmu Kinijoje; hinduizmu ir budizmu Indijos subkontinente, monoteizmu Viduriniuosiuose Rytuose ir racionalizmu Europoje. Visi ðie tikëjimai reformavo senàjà pagonybæ, kuri jau nebetiko didesnëms ir sudëtingesnëms visuomenëms, atsiradusioms, kai þmonës sukûrë merkantilinæ ekonomikà, pajëgusià paremti toká kultûriná þingsná. Didesnëse valstybëse þmonëms atsivërë platesni horizontai, ir senieji vietos kultai tapo nebetinkami; Aðies amþiaus tikëjimai vis labiau telkësi á vienà dievybæ ar aukðèiausià transcendencijos simbolá. Kai kuriems rûpëjo fundamentali visuomeninë neteisybë. Visos ikiðiuolaikinës civilizacijos buvo ekonomiðkai pagrástos þemës ûkio produkcijos pertekliumi, todël priklausë nuo valstieèiø, negalëjusiø mëgautis elitui skirta aukðtàja kultûra, darbo. Prieðindamiesi tam, naujieji tikëjimai pabrëþë uþuojautos reikðmæ. Tuo tarpu Arabija buvo palikta uþ civilizuoto pasaulio sienø. Dël negailestingo klimato arabai gyveno ties bado riba; atrodë, kad nëra bûdo, kaip jie galëtø pasiekti þemës ûkio produkcijos pertekliø ir susilyginti su Sasanidø Persija ar Bizantija. Taèiau kureiðams pradëjus plëtoti rinkos ekonomikà, jø ateities perspektyvos pradëjo keistis. Daugelá vis dar tenkino senoji pagonybë, taèiau vis labiau buvo linkstama garbinti vienà Dievà ir, kaip matëme, stiprëjo 45

I Ð T A K O S

Aralo jûra Juodoji jûra Konstantinopolis

Kaspijos jûra

BIZANTIJOS IMPERIJA

Ninevë

Aleksandrija

Eu fra ta s

Jeruzalë

Tigras

Vidurþemio jûra

Niðapûras

PERSIJOS IMPERIJA Ktesifontas

Muta Eilatas

Adrutas

Dumat al Dþandalas

Makna Tabûkas CH IDÞ AZ AS

Badras

Chaibaras

Persijos álanka

NADÞDAS

Medyna

ARABIJA

Nadþranas Maribas Sana

PIE

TØ

JEM

RAB AL CHALI

as Nil

Raudonoji jûra

Meka Taifas

Arabijos jûra

JEMENAS

ABISINIJA

Adeno álanka Ð

Muchamedo pasaulis: Arabija apie 610 m. po Kristaus Bizantijos imperija Persijos imperija

P R A N A Ð A S

( 5 7 0 6 3 2 )

nepasitenkinimas naujos Mekoje atsirandanèios civilizacijos nelygybe. Arabai jau buvo pribrendæ savo paèiø Aðies amþiaus tikëjimui. Taèiau tai nereiðkë, kad visiðkai atmetama tradicija. Aðies amþiaus pranaðai ir reformatoriai rëmësi senaisiais savo regiono pagoniðkais ritualais; tà patá darë ir Muchamedas. Vis dëlto jis pareikalavo atsisakyti populiariø arabø deiviø Manat, al-Lat ir al- Uzza kulto ir garbinti vienà Alachà. Korane sakoma, kad pagoniðkos dievybës yra lyg silpni genèiø vadai, kurie tik kliudo savo þmonëms, negalëdami tinkamai jø apsaugoti. Koranas negrindë monoteizmo jokiais filosofiniais argumentais; jo poþiûris buvo praktinis ir todël patiko pragmatiðkiems arabams. Koranas teigë, kad senoji religija yra paprasèiausiai nebeveiksminga3. Dvasinë negalia, nuolatiniai alinantys karai ir neteisybë kenkë geriausioms arabø tradicijoms ir gentiniams kodeksams. Kelias pirmyn vienas Dievas ir vieninga umma, besivadovaujanti teisingumu ir lygybe. Nors tai skamba labai radikaliai, Koranas teigia, kad jis tik primena tiesas, kurias visi þino4. Tai esàs pirmapradis tikëjimas, kurá senovës pranaðai paskelbë visai þmonijai. Dievas nepaliko þmoniø, neþinanèiø, kaip gyventi: jis siuntë savo pranaðus kiekvienai þemës tautai. Vëliau islamo tradicija ëmë teigti, kad yra buvæ 124 000 tokiø pranaðø simbolinis begalybæ reiðkiantis skaièius. Visi jie atneðë savo tautoms Dievo ákvëptà ðventà raðtà; nors jie ir skirtingai reiðkë Dievo religines tiesas, mokymas ið esmës visada buvo tas pats. Dabar pagaliau Dievas atsiuntë ir kureiðams pranaðà ir ðventà raðtà. Korane neretai nurodoma, kad Muchamedas atëjo ne tam, kad paneigtø senàsias religijas, prieðtarautø jø pranaðams ar ákurtø naujà tikëjimà. Jo mokymas nesiskiria nuo Abraomo, Mozës, Dovydo, Saliamono ar Jëzaus5. Korane paminëti tik tie 47

I Ð T A K O S

pranaðai, kuriuos þinojo arabai, taèiau ðiandien musulmonø mokslininkai tvirtina, kad jei Muchamedas bûtø girdëjæs apie budistus, hinduistus, Australijos aborigenus ar Amerikos indënus, Koranas bûtø pritaræs ir jø iðminèiams, nes visos teisingai nukreiptos religijos, visiðkai atsidavusios Dievui, atsisakanèios garbinti þmogaus sukurtas dievybes ir teigianèios teisingumà ir lygybæ, sklinda ið to paties dieviðko ðaltinio. Todël Muchamedas niekada neragino þydø ar krikðèioniø priimti islamà, nebent savo noru, nes jiems patiems buvo atskleisti absoliuèiai patikimi apreiðkimai. Koranas ypaè pabrëþia, kad tikëjimo klausimais negali bûti prievartos 6, ir liepia musulmonams gerbti þydø ir krikðèioniø, kurie vadinami ahl al-kitab, tikëjimus; ði frazë paprastai verèiama kaip Ðventraðèio þmonës , bet tiksliau paaiðkinama kaip ankstesniøjø apreiðkimø þmonës : Nesiginèykite su ankstesniøjø apreiðkimø þmonëmis, nebent labai mandagiai, jei tarp jø bûtø stipriai linkusiø á blogá, ir sakykite: Mes tikime tuo, kas mums buvo praneðta ið aukðtybiø, ir tuo, kas buvo jums praneðta; nes mûsø Dievas ir jûsø Dievas yra vienas ir tas pats, ir Jam mes [visi] atsiduodame 7.

Tik mûsø modernesnë kultûra gali sau leisti vertinti originalumà ir masiðkai atsisakyti tradicijø. Ikiðiuolaikinëje visuomenëje tæstinumas buvo svarbiausias dalykas. Muchamedas neásivaizdavo, kad galima ûmiai nutraukti ryðius su tradicija ar kitø tikëjimø bendruomenëmis. Jis norëjo paskleisti naujàjá ðventraðtá dvasiniame Arabijos þemëlapyje. Todël musulmonai ir toliau atlikinëjo áprastus ritualus Kaaboje, kubo formos ðventovëje Mekos ðirdyje, svarbiausioje Arabijos kulto vietoje. Netgi Muchamedo laikais ji buvo lai48

P R A N A Ð A S

( 5 7 0 6 3 2 )

koma labai sena ir su ja susijusio kulto pirminë prasmë jau buvo pamirðta, taèiau arabai jà tebemëgo ir kasmet suplaukdavo ið viso pusiasalio atlikdami chadþà piligriminæ kelionæ. Jie septynis kartus eidavo apie ðventovæ saulës sukimosi apie þemæ kryptimi, buèiuodavo Juodàjá akmená, átaisytà Kaabos sienoje greièiausiai á þemæ atsitrenkusá meteorità, kuris susiejo ðventàjà vietà su dangiðkuoju pasauliu. Ðiuos ritualus (þinomus kaip umra) buvo galima atlikti bet kada, tik per chadþà piligrimai taip pat bëgdavo Safos laiptais prie Kaabos per slëná á Marvà, kur melsdavosi. Vëliau jie persikëlë á Mekos apylinkes: Arafato lygumoje visà naktá budëdavo, po to bûriu skubëdavo á Muzdalifos ádubà, svaidydavo akmenukus á Minos uolà, plikai skusdavosi galvas, o per id al-Adha, paskutinæ piligrimystës dienà, atnaðaudavo gyvulá. Bendruomenës idealas buvo svarbiausioji Kaabos kulto dalis. Mekoje ir aplinkinëse vietovëse visais laikais buvo draudþiama bet kokia prievarta. Tai turëjo didþiausià átakà kureiðø komercinei sëkmei, nes leido arabams prekiauti nesibaiminant atsakomøjø karo veiksmø. Atliekant chadþà piligrimams buvo draudþiama neðtis ginklà, ginèytis, medþioti þvëris, netgi uþmuðti vabzdá ar pasakyti piktà þodá. Visa tai aiðkiai atitiko Muchamedo umma idealà; o ir jis pats buvo atsidavæs ðiai ðventovei, daþnai atlikdavo umra ir mëgdavo deklamuoti Koranà prie Kaabos. Oficialiai ðventovë buvo dedikuota Hubalui, nabatëjø dievybei; aplink Kaabà stovëjo 360 stabø, tikriausiai simbolizuojanèiø metø dienas. Taèiau Muchamedo laikais Kaaba, atrodo, jau buvo garbinama kaip Alacho, Aukðèiausiojo Dievo, ðventykla, ir tai patvirtina plaèiai paplitusià nuomonæ, kad Alachas buvo tapatus monoteistø garbinamai dievybei, kurios garbei priëmusiø krikðèionybæ ðiauriniø genèiø arabai kartu su pagonimis atlikdavo chadþà prie Bizantijos im49

I Ð T A K O S

perijos sienø. Taèiau bûtent todël pirmosiomis savo misijos dienomis Muchamedas liepdavo musulmonams sakyti salatà atsukus veidà á Jeruzalæ, ðventà ahl al-kitab miestà, o nugarà atsukti Kaabai dël sàsajø su pagonybe. Tai iðreiðkë jo sieká vesti arabus á monoteistø ðeimà. Muchamedas sutelkë nedidelá ðalininkø bûrá; galiausiai islamà priëmë apie septyniasdeðimt ðeimø. Ið pradþiø átakingiausi Mekos vyrai nekreipë dëmesio á musulmonus, bet apie 616 metus juos smarkiai uþrûstino Muchamedas, kuris, pasak jø, uþgauliojæs jø protëviø tikëjimà ir buvæs akivaizdus ðarlatanas, apsimetantis pranaðu. Juos ypaè siutino Paskutinio teismo apraðymas Korane, laikë já primityviu ir iracionaliu. Arabai netikëjo pomirtiniu gyvenimu ir nebûtø kreipæ dëmesio á tokias pasakas 8. Taèiau jie nerimavo dël to, kad Korane iðreikðtas judëjø ir krikðèioniø tikëjimas taikësi á jø galvaþudiðko kapitalizmo esmæ. Arabai buvo áspëti, kad Paskutinio teismo dienà giminës turtai ir galia jø neiðgelbës; kiekvienas bus teisiamas pagal nuopelnus: kodël nesirûpino vargðais? kodël kaupë turtus, uþuot pasidalijæs pinigais? Tuos kureiðus, kuriuos naujojoje Mekoje lydëjo sëkmë, nelabai þavëjo tokios kalbos; stiprëjo pasiprieðinimas, kuriam vadovavo Abû al Chakamas (Abû alHakam)(Korane vadinamas Abû Dþahliu (Abû Jahl) Melø tëvu), Abû Sufjanas (Abû Sufyân), labai iðmintingas þmogus, kadaise buvæs Muchamedo bièiulis, ir Ibn Amras, pamaldus pagonis. Jiems këlë nerimà mintis atsisakyti protëviø tikëjimo; visi jie turëjo islamà priëmusiø giminaièiø; visi bijojo, kad Muchamedas rengiàs sàmokslà, norëdamas nuversti Mekos valdþià. Nors Korane buvo teigiama, kad Muchamedas neturi politiniø pareigø ir yra tik nadhir, perspëtojas 9, taèiau ar ilgai þmogus, teigiantis, kad gauna nurodymus ið Alacho, gali paklusti paprastø mirtingøjø sprendimams? 50

P R A N A Ð A S

( 5 7 0 6 3 2 )

Santykiai sparèiai blogëjo. Abû Dþahlis ëmë boikotuoti Muchamedo klanà uþdraudë kureiðams tuoktis ar prekiauti su musulmonais. Tai reiðkë, kad niekas negalëjo parduoti jiems maisto. Ðis draudimas tæsësi dvejus metus, ir tikriausiai dël maisto stygiaus pasimirë mylima Muchamedo þmona Chadydþa, o kai kurie musulmonai finansiðkai þlugo. Su islamà priëmusiais vergais buvo ypaè blogai elgiamasi, suriðtus juos palikdavo kepti alinanèioje saulëje. Blogiausia buvo tai, kad 619 metais panaikinus draudimà mirë Muchamedo dëdë ir gynëjas (wali) Abû Talibas. Muchamedas buvo naðlaitis; abu jo tëvai mirë, kai jis dar buvo vaikas. Pagal þiaurias arabø kerðto tradicijas, þmogus, neturintis globëjo, kuris atkerðytø uþ jo mirtá, gali bûti nebaudþiamai nuþudytas, ir Muchamedui sunkiai sekësi rasti Mekos genties vadà, galintá tapti jo uþtarëju. Mekoje umma niekas nebegynë, ir akivaizdþiai reikëjo naujo sprendimo. Todël Muchamedas buvo pasirengæs iðklausyti genèiø vadø delegacijà ið Jasribo (Jâthrib), þemdirbiø gyvenvietës maþdaug 250 myliø á ðiauræ nuo Mekos. Ten buvo ásikûrusios kelios gentys, atsisakiusios klajokliðko gyvenimo bûdo, taèiau po ðimtmeèius trukusiø karø stepëse jau nebeástengusios taikiai sugyventi. Gyvenvietæ draskë nesibaigianti mirtina nesantaika. Kai kurios ið ðiø genèiø buvo priëmusios judaizmà arba þydiðkos kilmës; taigi Jasribo gyventojai buvo ápratæ prie monoteistiniø idëjø, nevergavo senajai pagonybei ir desperatiðkai ieðkojo sprendimo, kaip jø þmonës galëtø taikiai gyventi vienoje bendruomenëje. Pasiuntiniai ið Jasribo, atvykæ pas Muchamedà 620 metais per chadþà, priëmë islamà ir kartu su musulmonais davë áþadus: prisiekë nekariausiantys vieni su kitais ir ginsiantys vieni kitus nuo bendrø prieðø. Galiausiai 622 metais musulmonø ðeimos viena po kitos ëmë trauktis ir 51

I Ð T A K O S

ávyko emigracija (hidþra) á Jasribà. Muchamedas, kurio naujasis globëjas buvo neseniai miræs, per plaukà liko nenuþudytas; jam ir Abû Bakrui pavyko pasprukti. Hidþra þenklina musulmoniðkos eros pradþià, nes bûtent tuo metu Muchamedui pavyko iki galo ágyvendinti Korano idealà ir islamas tapo svarbiu istorijos veiksniu. Hidþra nereiðkë paprasèiausio adreso pakeitimo. Ikiislamiðkoje Arabijoje giminë buvo laikoma ðventa vertybe. Nusigræþti nuo savo kraujo broliø ir prisijungti prie kitø buvo niekam negirdëtas dalykas, baisi ðventvagystë; kureiðai negalëjo dovanoti tokios neiðtikimybës. Jie prisiekë sunaikinti Jasribo umma. Muchamedas pradëjo vadovauti kelioms genèiø grupëms, kurias siejo ne kraujo ryðiai, bet bendra ideologija; tai buvo stulbinanti naujovë arabø visuomenëje. Niekas nebuvo verèiamas priimti Korano religijà, taèiau musulmonai, pagonys ir þydai priklausë vienai umma ir prisiekë vieni kitø nepuldinëti ir ginti vieni kitus. Þinia apie ðià naujà supergentá sklido, ir nors ið pradþiø niekas netikëjo, kad ji turi ðansà iðlikti, galiausiai dar prieð Pranaðo mirtá 632 metais, tepraëjus deðimèiai metø po hidþros, ji padëjo taikai ásitvirtinti Arabijoje. Jasribas vëliau gavo al-Madînos (Miesto) pavadinimà, nes tapo tobulos musulmonø visuomenës pavyzdþiu. Atvykæs á Medynà, Muchamedas pirmiausia pastatydino paprastà meèetæ (masjid: paþodþiui nusilenkimo vieta). Tai buvo negrabiai suræstas pastatas, iðreiðkæs ankstyvojo islamo idealo grieþtumà. Medþiø kamienai rëmë stogà, akmuo þenklino kiblà (maldos kryptá), o Pranaðas pamokslaudavo stovëdamas ant ràsto. Vëliau visos meèetës buvo statomos kuo labiau laikantis ðio modelio. Buvo ir kiemelis, kuriame musulmonai rinkdavosi aptarti visø umma rûpesèiø socialiniø, politiniø, kariniø ir religiniø. Muchamedas su þmonomis gyveno maþose 52

P R A N A Ð A S

( 5 7 0 6 3 2 )

trobelëse kiemo pakraðtyje. Kitaip nei krikðèioniðkoje baþnyèioje, kuri yra atribota nuo pasaulietiðkos veiklos ir skirta tik Dievui garbinti, meèetëje galëjo vykti bet kokia veikla. Korane neegzistuoja ðventumo ir pasaulietiðkumo, religijos ir politikos, seksualumo ir Dievo garbinimo dichotomija. Potencialiai visas þmogaus gyvenimas yra ventas ir turi priklausyti dievi kumo sferai. Tikslas tawhid (vienijimas), viso gyvenimo integracija á vieningà bendruomenæ, suteikianèià musulmonams Vienovës, kuri yra Dievas, patvirtinimà. Daugybë Muchamedo þmonø Vakaruose kelia nemaþà geidulingà susidomëjimà, taèiau bûtø klaidinga ásivaizduoti Pranaðà dekadentiðkai besimëgavusá jusliniais malonumais, kaip darë kai kurie vëlesnieji islamo valdovai. Mekoje Muchamedas gyveno monogamiðkai ir buvo vedæs tik Chadydþà, nors Arabijoje poligamija buvo áprasta. Medynoje Muchamedas tapo didþiuoju sayyid (vadu), ir visi tikëjosi já turësiant didþiulá haremà, taèiau daþniausiai jis tuokdavosi politiniais sumetimais. Kurdamas savo naujà supergentá, jis siekë santuokiniais ryðiais susijungti su artimiausiais bendraþygiais ir tvirtai visus suvienyti. Jo mylimiausia nauja þmona buvo Abû Bakro duktë Aiða ( Â isha); jis taip pat vedë Chafsà, Omaro ibn al Chatabo dukterá. Dvi savo dukteris jis iðtekino uþ Osmano ibn Affano ir Ali ibn Abi Talibo. Kitos jo þmonos buvo be globëjø likusios vyresnio amþiaus moterys arba umma sàjungininkais tapusiø genèiø vadø giminaitës. Në viena ið jø nepagimdë Pranaðui vaikø10. Neretai jo þmonos jam labiau trukdydavo, nei suteikdavo malonumà. Vienà kartà po antpuolio joms susikivirèijus dël grobio dalybø, Pranaðas pagrasino iðsiskirsiantis su jomis visomis, jei ðios atkakliau nesieksianèios islamiðkøjø vertybiø11. Taèiau tiesa yra ir tai, kad Muchamedas buvo vienas ið nedaugelio vyrø, kurá ið tikrøjø dþiugino 53

I Ð T A K O S

moterø draugija. Kai kuriuos jo bendraþygius vyrus stulbino jo atlaidumas þmonoms ir tai, kaip jos nebijodavo jam pasiprieðinti ir atsikirsti. Muchamedas skrupulingai padëdavo joms atlikti namø ruoðà, pats taisydavo savo drabuþius ir mielai leisdavo laikà þmonø draugijoje. Jis daþnai imdavo vienà kurià ið jø á þygius, tardavosi su jomis ir rimtai atsiþvelgdavo á jø patarimus. Vienà kartà jo protingiausia þmona Uma Salama padëjo uþkirsti kelià maiðtui. Moterø emancipacijos idëja buvo artima Pranaðo ðirdþiai. Koranas suteikë moterims paveldëjimo ir skyrybø teisæ keliais ðimtmeèiais anksèiau, nei toká statusà gavo Vakarø moterys. Nors Koranas reikalauja, kad Pranaðo þmonos gyventø ðiek tiek atsiskyrusios ir dengtø veidus, taèiau Korane nëra nurodoma, kad visos moterys turi dengti veidus ar gyventi atskiroje namo dalyje. Tokie paproèiai atsirado praëjus trims ar keturioms kartoms po Pranaðo mirties. Tuo metu musulmonai mëgdþiojo Bizantijos krikðèionis graikus, jau ilgà laikà vertusius savo moteris dengti veidus ir jas atskyrusius; jie taip pat persiëmë krikðèioniðka mizoginija. Pagal Koranà moterys ir vyrai prieð Dievà yra bendraþygiai ir turi vienodas pareigas ir atsakomybæ12. Koranas taip pat leido poligamijà; tuo metu, kai musulmonai þûdavo karuose prieð Mekà ir moterys likdavo be uþtarëjø, vyrams bûdavo leidþiama turëti iki keturiø þmonø su sàlyga, kad elgsis su jomis visiðkai vienodai ir neiðsiduos, kad vienai kuriai teikia pirmenybæ13. Pirmosios Medynos umma moterys lygiomis teisëmis dalyvavo visuomeniniame gyvenime, o kai kurios pagal arabø paproèius kovësi kartu su vyrais. Neatrodë, kad jos patiria islamo priespaudà; taèiau vëliau, kaip ir krikðèionybëje, vyrai uzurpavo ðá tikëjimà ir pritaikë já prie vyraujanèios patriarchijos. 54