Oro uostai yra šiuolaikinės bažnyčios. Aidintys pastatai su bokštais, pilni žmonių, kurie nori į dangų.
Viskas puiku – į oro uostą, viskas blogai – į oro uostą, viskas sudėtinga ir niekas neaišku – irgi ten pat. Nepriekaištingai sustyguotas kūnų ir jausmų paskirstytuvas.
Niekas neaišku, ir aš vėl čia. Išlipu iš pavežėjo priuso ir apsižergęs lagaminą pakeliu akis į viršų. Dar neprašvito, bet jau netamsu. Rašalo mėlynumo dangus. Vos palietusios asfaltą nyksta snaigės. Snaigės krenta, o sniego nėra. Stemplę nudiegia nostalgija.
Kai pirmą kartą kalbėjausi su Mona, lygiai taip pat snigo. Retsykiais apie ją pagalvoju, bet su metais prisiminimai blunka, nyksta vaizdai ir kvapai. O dabar, prie oro uosto krentant snaigėms, vėl aiškiai matau ją sapnuojančią. Kaip trūkčioja
mažasis pirštelis, kaip prasiveria lūpos, kaip ji, nusispardžiusi antklodę, guli ant lovos kraštelio – dar šiek tiek ir nukris.
Monos sapnas toks didelis, kad netelpa į kūną, sunkiasi pro odą prakaito lašeliais, kilnoja krūtinę, kaip puodo dangtį kilnoja verdantis vanduo. Pusnuogis stoviu šalia, per nugarą
vaikšto skersvėjis, pėdos liečia balto katino plaukais aplipusį kilimą. Norėčiau ją pažadinti, bet nieko nedarau – laukiu, kol sapnas pats išlįs lauk.
Trinkt – užsičiaupia automobilio bagažinė. Vairuotojas, tamsaus gymio rytietis, iškelia Silvijos lagaminą. Mūsų namai – priešingose miesto pusėse, viena mašina ne pakeliui.
Jos daiktų pas mane seniai daugiau nei maniškių, bet kai užsimena, kad išnuomos savo butą, sugalvoju naują būdą tai atidėti. Kad ir tokį:
– Seniai reikėjo! Tik prieš tai gal nuskriskime į Meksiką?
Apsigyvensime džiunglių namelyje ir klausysimės, kaip ant stogo diskutuoja beždžionės.
– Betgi reikės dirbti.
– Gerai, dirbsime ir klausysimės, kaip ant stogo diskutuoja beždžionės.
– O ten bus geras internetas?
– Abejoju, ar iš viso bus.
Silvija dirba mano įkurtoje reklamos agentūroje. Puiki projektų vadovė. Esu sudėtingiausias jos projektas.
Įeiname paskui dvi klegančias stiuardeses. Nuo pečių nubraukiu sniegą, bet ten nebe sniegas, o tik šaltas vanduo.
Švieslentėse keičiasi miestai ir oro linijų logotipai. Skrydžių ne per daugiausiai – žiemos atostogos baigėsi, o vasaros dar neprasidėjo, dar ne velykinė savaitė, dar negreit rugpjūčio beprotybė, kai pusė šalies evakuosis į Turkijos kurortus.
Prie check-in desk klausiu, ar skrydis tikrai nevėluos. Mergina neįtikėtinai ilgomis blakstienomis sako, kad mes pačiu laiku, lėktuvas jau laukia, ir paduoda po du bilietus. Trys valandos iki Stambulo, paskui dvylika iki Kankūno – skrisime tolyn į Rytus, kad patektume į Vakarus. Stengiuosi apie tai negalvoti. Negalvoti apie klimato kaitą, lyčių nelygybę ir socialinių tinklų žalą. Geriau jau klausytis beždžionių.
Supypsi bilietų skaitytuvas, ekranas palinki gero skrydžio, atsiveria automatiniai varteliai. Stojame į eilę prie saugumo patikros. Silvija atsiremia man į petį.
– Buvo parašyta, kad kils laiku. Nematei?
– Mačiau.
– Kam tada klausei, ar nevėluos lėktuvas?
– Jie leidžia žmones per patikrą net tada, kai žino, kad lėktuvas vėluos ar iš viso neišskris. Čia tam, kad keleiviai būtų vienoje vietoje. Kitaip neužtektų personalo juos oro uoste sugaudyti.
Silvija suraukia antakius:
– Kažkaip... Amoralu?
– Užtat praktiška.
– Iš kur žinai tokius dalykus?
– Kadaise dirbau oro uoste.
– Rimtai? Niekada nepasakojai.
– Tai buvo be galo seniai, beveik nieko neprisimenu.
Įmetu telefoną į plastikinę dėžę, iš kilpų išlaisvinu diržą, ir
jau segsiu laikrodį, bet ten, kur jis buvo, – tik šviesesnės odos dryžis. Vakar nunešiau taisyti ir vis neįprantu – žvilgčioju ir
žvilgčioju į pliką riešą. Pliaukšteliu per džinsų kišenes, tikrindamas, ar nieko nepalikau, ir žengiu pro arką. Metalo detektorių čia vadindavome arka, o introskopą – intro. Arka ir intro.
Aš praeinu, o Silviją sustabdo jaunas darbuotojas tatuiruotais dilbiais. Žiūriu į ją iš kitos arkos pusės – kaip nusiauna batus ir žengia pro dangaus vartus basa ir beginklė.
Kai aną savaitę skridau, šitos kavinės dar nebuvo. Oro uostą griauna ir mūrija, dažo ir perdažo, ką nors nuplėšia ir ką nors prilipdo, nuolat perstato atitvarus. Žmonės vaikšto vis naujais ratais, ieško išėjimo vis iš kito labirinto, nesumodami, kad jų tikslas pasiekiamas ranka. Nebeatseksi, kaip čia viskas atrodė prieš savaitę, neprisiminsi, kad vakar čia nebuvo praėjimo ir nebuvo šitos kvepalų lentynos. Niekas nepastebės, kad tuoj čia neliks knygyno, kaip kadaise neliko kino teatro, rodžiusio trumpametražius filmus. Bet tai vis tiek oro uostas, su niekuo nesumaišysi. Tas pats skrydžių valdymo bokštas, tas pats, tik naujai nuklotas, pakilimo takas. Ta pati patalpa, susukta iš dviejų raitytų vamzdžių. Vienas praryja, o kitas išspjauna. Praryja ir išspjauna.
Kava dar per karšta. Vėl žvilgteliu į laikrodį, kurio neturiu. Tiek metų be pertraukos ėjęs, vakar ryte ėmė ir sustojo.
Jį segėjau taip ilgai, kad nebejaučiau kaip savo paties pulso. Silvija prideda du pirštus man ant riešo:
– Spėjai į taisyklą?
– Per plauką.
– Nemaniau, kad dar egzistuoja tos senovinės laikrodžių taisyklos. Atrodo, kad mažai kas tokius nešioja. Visi su elektroniniais.
– Ir, žinai, dėl kai ko nustebau? Atvažiavau per patį piką. Pasistačiau mašiną tolimiausiame aikštelės kampe, galas žino, kur. O dar šlapdriba. Įeinu vidun visas šlapias. Prie taisyklos –jokios eilės, niekas nelaukia. Pasilenkiu prie langelio, o ten, ant akinių prisitvirtinęs papildomą lęšį, sėdi liliputas. Nenoriu nuskambėti netaktiškai, bet niekada nesu kalbėjęs su liliputu. Mačiau tik filmuose, gal gatvėje iš toli. Siurrealu: žiūri į mane ir šypsosi.
– O dabar galima sakyti liliputas?
– Nežinau, – sudvejoju.
Liliputas nusišypsojo, bet balsu nepasisveikino. Miniatiūriniame delne laikrodis atrodė labai didelis. Paėmęs vieną iš daugybės žvilgančių metalinių įrankių, jis atvėrė nugarėlę ir kažką pakrapštė: – Fantastiškas laikrodis. Niekur nematytas, gal netgi vienetinis.
Iš pirmo žvilgsnio tai visai paprastas laikrodis. Prisukamas, su nutrinta rudos odos apyranke, ciferblatas baltas, skaitmenys – juodi. Jokio logotipo ar gamintojo pavadinimo. Tik raudonas sekundinės rodyklės galiukas primena kraujo lašelį.
– Kažkas rimto? – paklausiau, lyg mažasis žmogus būtų gydytojas, o aš – iš klastingos ligos besivaduojantis pacientas.
– Dabar nematau, bet sugrįžkit rytoj. Šitas senas daiktas neužmušamas, pataisysim ir eis amžinai, – šypsojosi žiūrėdamas tiesiai į akis.
– Tada puiku, – nuoširdžiai apsidžiaugiau.
Jau ėjau pro duris, kai mažasis žmogus šūktelėjo:
– Nors vis dėlto pasiskambinkit, maža ką, – ir ant languoto sąsiuvinio lapelio užrašė laidinio telefono numerį.
Viską, ką bandau pamiršti, prisimenu puikiai, o jei reikia prisiminti – išgaruoja tuoj pat. Galėčiau nupiešti liliputo veidą, bet neatsimenu, kur padėjau jo duotą lapelį. Puolu tikrinti džinsų kišenes.
– Kažkas atsitiko? – klausia Silvija. Turbūt atrodau beviltiškai.
– Nieko, viskas gerai, nekreipk dėmesio.
– Tikrai?
– Taip, tik kai ką prisiminiau. Tiksliau, užmiršau.
Liliputas nedavė kvito, neužsirašė vardo. O jeigu pradangins? Pagalvoju apie krūvelę ciferblatų, atsainiai sumestų į stiklainį, apie metalinę sausainių dėžutę, pilną rodyklių, kitą, lygiai tokią pat, pilną mažų žvilgančių sraigtelių. Kaip jis atskiria, kuris kuriam laikrodžiui priklauso? Bet prisimenu mažo žmogaus rankutes. Kaip greitai jos atvėrė laikrodį, bet sykiu ir atsargiai, kad nieko nesugadintų. Pasidaro ramiau.
Mergina neįtikėtinai ilgomis blakstienomis kviečia prie įlaipinimo vartų. Susispaudę stikliniame vamzdyje, sulaukiame
autobuso. Silvija sėdi, o aš stoviu, įsikibęs į guminę kilpą. Ji kilsteli smakrą, kad pagautų mano žvilgsnį:
– Kur pirmą kartą skridai lėktuvu?
– Neprisimenu.
– Kaip galima neprisiminti? Visi prisimena pirmąjį skrydį.
Pirmąjį skrydį... ir kur buvo 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, – šypteli.
– O aš neprisimenu, – nusuku akis į langą. Per aprasojusį stiklą nieko nesimato.
– Tu kartais keistas.
Lipame į lėktuvą. Nepasiūlau Silvijai savo vietos prie lango ir nesijaučiu kaltas – užleisiu ilgajame skrydyje. Visą amžinybę riedame iki pakilimo tako. Kažkas pajuokauja, kad taip nuvažiuosime iki Stambulo ir nebereikės skristi. Pro šalį plaukia pigių oro linijų boingai, švyturiuoja aviacinio saugumo automobiliai. Silvija telefone žiūrinėja baldus, kuriais apstatys mano butą. Regiu mus abu iš šalies, lyg filmuočiau. Stemplę vėl nudiegia nostalgija. Aš jai pamelavau. Vargu ar sugebėčiau pamiršti 2009-ųjų žiemą ir pirmąją savo kelionę lėktuvu. Nebent kas nors ištrintų man atmintį.
Mona man pasakodavo įvairiausias istorijas. Kai kurios buvo be galo keistos, pavyzdžiui, apie motelį, kurio neįmanoma rasti, – aš ją dar papasakosiu.
Kitos – paprastutės, atrodytų, niekuo neišskirtinės. Bet kai
Mona jas sudėliodavo, netgi kai ištardavo kelis tarpusavyje nesusijusius žodžius, viskas nuskambėdavo kažkaip reikšmingai.
Mūsų pažinties pradžioje ji buvo tikrai plepi mergina, kuriai reikėjo ištransliuoti viską, kas dedasi galvoje. Taip sutapo, kad tuo metu, kai susitikome, aš pats visai neturėjau, ką pasakyti, taigi Mona buvo siųstuvas, o aš – imtuvas.
Sykį Mona pasakojo apie romėnų dievą Janą.
– Jis turi du veidus. Vienas žvelgia į praeitį, o kitas – į ateitį. Janas yra kantrus ir maloningas. Išlydi keliautojus, prieš vestuves palaimina įsimylėjėlius, o priešus stumteli į skirtingas puses, nulydėdamas abiem savo žvilgsniais. Jo darbas – pradžios
ir pabaigos, o jeigu tiksliau – neapčiuopiamybė tarp jų, klampus skystis, kuriuo užpildyta praraja tarp „buvo“ ir „bus“. Įsivaizduoji?
– Maždaug.
– Kažkas ir tuo pačiu niekas. Akimirka, kai tuoj nulūš atidaromos skardinės žiedas, bet dar nenulūžo. Sekundė prieš pat nuspaudžiant pistoleto gaiduką, – Mona atkišo į mane du suglaustus pirštus, lyg ketintų šauti, – Janas ramus. Kai eini pro duris, įtraukęs pilvą prisispaudžia prie staktos ir sykiu abiem savo burnomis taria: nesiblaškyk, nėra ko bijoti, juk egzistencija – tai ne kas kita, o amžinas srautas. Tu teki ir teka pro tave, kartais tekate į priešingas puses, o jeigu tu stovi, pro tave kažkas vis tiek neišvengiamai teka. Įsivaizduoji?
– Na, taip.
– Tai tu kaip tas Janas.
Jos istorijos skambėjo poetiškai, lyg skaitytų iš storos senovinės knygos. Varginantis mano darbas oro uoste, kur su menkomis pertraukomis pusę paros prastovėdavau prie arkos ar prasėdėdavau prie intro, jai irgi atrodė poetiškas, kaip ir daugelis dalykų, įskaitant baklažanus ir pianino vidų.
Papasakojau Monai, kad kai kuriuos žmones oro uosto saugumo patikroje ištinka arkos paralyžius – nebežino, nei kas jie tokie, nei su kokiu bagažu skrenda, nei kuria kryptimi.
– Ir ką tada darai?
– Paprašau parodyti bilietą.
– Ir viskas?
– Ant bilieto perskaitau vardą ir tada žinau, kaip kreiptis.
– O negali tiesiog paklausti?
– Betgi arkos paralyžius...
– Ak, juk taip!
Bet grįžkime kelis mėnesius atgal, į dienas prieš man sutinkant Moną. Tais metais turėjau baigti kino režisūros mokslus.
Pirmieji trumpametražiai filmai, nufilmuoti VHS kamera, nebeatrodė nei gilūs, nei juokingi. Entuziazmas išsisklaidė, ir apėmė jausmas, kad, išskyrus nepagrįstą tikėjimą režisieriaus ateitimi, nieko niekada ir neturėjau. Pastatyti filmą ir namą kainavo lygiai tiek pat. Valstybės finansavimas kinui buvo juokingas, kurti iš privačių pinigų – praktiškai neįmanoma. Atrodė, kad pasirinkau beviltiškiausią pasaulyje profesiją.
Ieškojau temos baigiamajam filmui, tačiau ko tik ėmiausi, niekaip neišėjo sudėlioti vientisos istorijos. Aplink pilna įdomių dalykų – tuo neabejojau – bet jie nesiderino tarpusavyje arba, sudėti į scenarijų, nesuskambėdavo – lyg neįgudęs dailininkas mėgintų nutapyti saulėlydžio atspindį audringoje jūroje. Kompiuteryje turėjau ne vieną pradėtą, bet nebaigtą rašyti filmą, arba atvirkščiai – aiškiai žinojau pabaigą, iki detalės išrašydavau finalines scenas, bet nesugalvodavau, kaip viskas turėtų prasidėti, taigi vis perrašinėdavau tas pačias pradžias ir pabaigas, bet vidurys, visa, kas turėtų tapti filmo kūnu, taip ir neišryškėdavo. Tikėjausi, kad mintys ateis pikselio tikslumu permąstant kadrus, kurie man jau patinka. Deja,
ilgai fantazuojant apie tą patį, persukant tuos pačius vaizdus ir dialogus, išgaruodavo magija. Ypatingi momentai, paskatinę imtis darbo, pasirodydavo pilki ir nykūs, nebejaudindavo taip, kaip pirmąsyk apie juos pagalvojus, ir prarasdavau viltį, kad iš to scenarijaus dar gali kas nors gero išeiti. Taigi kompiuteris pampo nuo pradžių ir pabaigų, bet ten nebuvo nė vienos istorijos. Aš užsikirtau. Užstrigau. Pasukęs kitu keliu prieidavau tuos pačius užrakintus vartus.
Žinojau, kad paskutiniame kurse paskaitų bus mažai, pasidarė gėda kiekvieną savaitgalį lankyti tėvus vien tam, kad duotų pinigų, todėl dar vasarą baigiau neilgus kursus ir tapau žemiausio įmanomo rango aviacijos saugumo specialistu.
Man davė laminuotą pažymėjimą, dvi poras 46 dydžio odinių suvarstomų batų ir du maišus tamsiai mėlynų drabužių –megztinių, marškinių ir šiek tiek per trumpų kelnių. Už kuklų valandinį atlyginimą dirbau pamainomis po 12 valandų tai dienomis, tai naktimis, ir dar turėjau pasirodyti paskaitose, todėl dažnai jausdavausi apdujęs ir vis aplankydavo jausmas, kad save patį regiu iš šono, lyg filmuočiau.
Apie darbą aviaciniame saugume niekada nebūčiau pagalvojęs, jeigu ne ten jau dirbantis draugas. Nors pats šitą užsiėmimą tiktai keikdavo, Antanas man jį pristatė kaip vienintelę galimą išeitį:
– Lengva ir visada aišku, ką daryti. Nenutinka nieko, kam nebūtų sukurta kokios nors taisyklės. Nieko nėra aiškiau už oro uostą.
Maniau, kad tik laikinai, tik trumpam, kol viskas pasidarys aiškiau. Juk gal visai nieko stovėti taip arti dangaus, kiaurai šviesti svetimus lagaminus ir braukyti nepažįstamiems žmonėms per nugaras. Peršviečiau milijoną lagaminų. Perbraukiau per milijoną nugarų. Ar pasidarė aiškiau? Nemanau. Veikiau viskas tik dar smarkiau susipainiojo. Jei tuo metu ir buvau dievas Janas, tai mano du veidai žiūrėjo į skirtingas puses, o pats stovėjau aklojoje zonoje be jokio apčiuopiamo plano.
Kai kurie keleiviai su mumis elgėsi neįtikėtinai bjauriai, vienas net spjovė man į veidą, ir tikrai suabejojau, kurią iš daugybės aiškių Antano taisyklių turėčiau pritaikyti. Be to, imdavo lengvas pavydas stebint atostogų išsiruošusius žmones, nes pats dar niekur nebuvau iškeliavęs. Užaugau įsitikinęs, kad jei kur nors ir skrisiu lėktuvu, tai tik ypatingomis aplinkybėmis.
Man, kaip ir mano tėvams, nelemta skraidyti. Kad ir kokį darbą dirbčiau, kad ir kiek pinigų turėčiau, bilietas į dangų vis tiek bus per brangus.
2009-ieji buvo be galo liūdni metai. Ypač – apniukę žiemos mėnesiai, kai didžiausia pramoga buvo važiuoti autobusu į oro uostą ir atgal, klausantis kokios nors muzikos. Klausydavausi Arcade Fire, MGMT arba filmo Lost in Translation garso takelio. Ausines turėjau prastas, ilgesingame fone girdėdavau keleivių pokalbius apie televizijos šokių projektus, milijonus, iššvaistytus naujamečiams fejerverkams, kurių per rūką nė nesimatė, ir, žinoma, ekonominę krizę. Krizė smaugė vis stipriau.
Prislėgti paskolų, žmonės vaikščiojo pikti ir paniurę, gėrė daug brendžio ir svaidė kiaušinius politikams į veidus.
Visa tai man nerūpėjo. Kai galvoju apie tuos laikus, prisimenu visai ne krizę.
Ant miesto nusileido nostalgija, sukišo čiuptuvus giliai po žeme ir viršun traukė viską, ką tik pavyko pasiekti. Naujos dainos skambėjo kaip senos, nauji filmai atrodė kaip iš kino archyvo. Iš senelių garažų visi tempė patefonus ir rašomąsias mašinėles. Jauni žmonės staiga ėmė nešioti senamadiškas skrybėles siaurais bryliais ir pirkti jau nutrintus sportbačius, dėvėjo nutįsusius megztinius, melancholiškai žvelgė į tolį pro akinius storais raginiais rėmais. Visi ką nors fotografavo ir apdirbdavo nuotraukas taip, kad atrodytų lyg darytos prieš trisdešimt metų. Per dienas sėdėjo kavinėse, kuriose viskas – popieriniai puodeliai, parodų afišos, nemokami žurnalai – atrodė sena.
Jaučiausi lyg grįžęs į praeitį, bet ne savo, o kažkieno kito –kažkieno, ko niekada nepažinojau. Miestas mirgėjo ženklais, kurie nieko iš tikrųjų nereiškė, nekalbėjo apie nieką, kas tikra, tik spalvino tuštumą vintažiniais tonais. Bet tai buvo geri laikai. Man rodos, paskutiniai tikri. Interneto turėjome tiek, kiek reikia, nė vienu kilobaitu per daug. Dažniau skambindavome telefonu, kartais pas ką nors netikėtai užeidavome, rečiau žiūrėjome į ekranus, daugiau skaitėme ir atidžiau klausėmės, kas sakoma. Nesakau, kad supratome, sakau, kad klausėmės.
Skamba kvailai, bet dabar man atrodo, kad gyvenimas tada buvo tikresnis.
Rečiau ieškojome pasiteisinimų ir nesistengėme kiekvieno jausmo pervadinti psichologiniu terminu.
Neabejojome tuo, ką žinome, o viską, ko nežinojome, vadinome magija.
Tais laikais išmokome skraidyti. Bankrutavo nacionalinės
oro linijos, tėvai valgė kruopas, kad sumokėtų už vaikų studijas, o mano bendraamžiai, atradę Ryanair, pabiro po tolimus kraštus. Iš vieno lėktuvo persėsdami į kitą, pasiekdavo miestus, apie kuriuos anksčiau nė nebuvo girdėję, o grįžę pasakodavo neįtikėtinas istorijas: nakvojo oro uoste po restorano stalu, nepažįstamas keistuolis kiaurą naktį girdė ir maitino, cigarete pavaišinusi moteris pasirodė esanti Johno Lennono sesuo. Jie tranzavo, gėrė pigiausią vietinį alų, o susikalbėti pakako kelių ispaniškų frazių, kurias vaikystėje išmoko iš meksikietiškų muilo operų.
Ši istorija prasideda, kai dar nė karto gyvenime nebuvau skridęs. Užtat oro uoste, pro arką praleidęs pažįstamą žmogų, šypsodavausi, vos tramdydamas išdidumą, tarytum ten dirbdamas prieš kažką maištaučiau, iš tikrųjų kažką spręsčiau ir galėčiau nulemti. Lyg pats būčiau išradęs litrinius skysčių maišelius ir būtinus atspausdinti pigių oro linijų bilietus.
Paryčiais pakilus iš lovos, sėsti į autobusą, riedėti per miestą, kuris kai kur jau nubudęs, o kai kur dar nenuėjęs miegoti. Miestas bankrutuoja. Gatvėje dega vos kas trečias žibintas.
Pamatyti tamsoje neaišku kur kiūtinantį žmogų. Visada bus bent vienas toks žmogus.
(Tada nesakydavau „kiūtina“ – kai esi toks jaunas, retai prireikia sinonimų.)
Prie autobuso lango įtempti akis, kad perskrostų mano paties atspindį.
Galvoti apie Monos pirštus, ilgus ir kaulėtus.
Niūniuoti melodiją, kuria Mona mane užkrėtė. Ji visada ką nors niūniuodavo pati savęs negirdėdama.
Keleivio lagamine rasti spiritu užpiltą žaltį.
Ir vėl važiuoti autobusu. Kišenėje – seniai pasibaigęs mėnesinis bilietas, kurio niekas nė neketina tikrinti.
Čiupinėti švelnią balto katino ausį. Miegoti, kai visi keliasi, ir keltis, kai visi užmiega. Jausti stemplėje tą nepaaiškinamą nostalgiją.
Juokauti, kad vieną dieną sėsiu į bet kurį lėktuvą.
