(ne)kaltas
Aistė Šopa | Leonardas Šopa
Skiriu draugui, iš gyvenimo išėjusiam per anksti. Leonardas
žia ir aš kratausi vos ne verkdamas.
Mantas pribėga prie
manęs taip pat leipdamas juoku, atsitrenkia man į petį ir mes vos neparvirstame į jūrą.
– Mesiu ir aš!
– Aišku! Tu juk irgi jūrinis erelis. Kam tau tas ragelis!?
Mantas dar garsiau sužviegia, nežinau, ar iš to, kad surimavau, ar nuo minties, kad neteks savo telefono. O gal jį vis dar daužo žolė1?
Juokui kiek aprimus, iš galinės džinsų kišenės
Mantas išsitraukia savo „Iphone’ą“. Paglostęs dešine ranka, lyg atsisveikindamas, užsimoja ne ką menkiau nei aš prieš kelias minutes ir švysteli telefoną į juodas bangas.
Pasveikinu jį apkabi-
1 Daužo – paauglių žargonas (veikia narkotikai), žolė –marihuana
nimu, paploju per nugarą. Tai bent nuotykis!
Tikriausiai norite sužinoti, kaip mes, Lukas ir Mantas, suaugusių vadinami ereliais, naktį atsidūrėme prie jūros ir kodėl joje paskandinome savo telefonus?
Papasakosiu nuo pradžių, nuo tos dienos, kai viskas ėmė ristis blogyn.
PRIEŠ
Jau vasara, ir aš nesuprantu, kodėl mums vis dar vyksta pamokos. Kasdien kokie nors atsiskaitymai, o kai kurie mokytojai net aiškina naujas temas ir tikisi, kad iki mokslo metų galo dar kažką išmoksime. Man jau tikrai niekas į galvą nebelenda! Nesakau, kad anksčiau lįsdavo. „Tu labai protingas, jei tik pasistengtum, tikrai išmoktum“, – net dabar girdžiu mamos balsą. Man nepatinka stengtis, nemanau, kad pažymiai ką nors reiškia. Koks skirtumas, ar pasimokęs gausiu šešis, ar nieko net neatsivertęs – keturis?
Mokslo metų pradžioje gaudavau ir dvejetų, bet dabar, man atrodo, mokytojai priversti tokiems kaip aš už pusmečius išvesti teigiamus. Kad įstotume į gimnaziją. Mokyklos prestižas ar kažkas panašaus.
Per matematiką sėdžiu su Dominyku, jis man nėra draugelis, bet nieko prieš jį neturiu. Jei būtų smulkesnis, gal pasišaipyčiau, kaip šaipausi iš prieš mus sėdinčio spuogiaus Nerijaus. „Per savo spuogus tu nors ką matai?” – klausiu jo. Arba sakau: „Atsargiai kvėpuok, kad inkštirai nesprogtų“. Dominy-
kas sėdi ištiesta nugara, ranka ant rankos, žiū ri į priekį. Jaučiu, kad klauso mokytojos. Man nuobodūs tie jos kampai ir laipsniai, tad paišau. Dažniausiai per pamokas užsiimu grafika. Mano matematikos sąsiuvinis ypač gražiai išpaišytas. Pirmame puslapyje iš juodosios skylės kyla ranka, kitame – plytų siena, dar toliau – suknežintas motociklas. Dabar paišau motociklininko akį, noriu padaryti, kad atrodytų lyg pasruvusi krauju, bet nežinau, ar pavyks.
– Lukai, ar žinai atsakymą? – atskrieja piktas mokytojos balsas.
Pakeliu galvą. Keli klasiokai atsisuka į mane. – Aha, šimtas penkiolika, – nusišypsau puse lūpos.
– Labai juokinga, –delną sau į klubą įremia mokytoja.
Kažkas suprunkščia, prisijungia dar keli, išgirstu juoką. Atsisuku į tą, kurios šypsena man svarbiausia. Jos veide atsikartoja mokytojos susierzinimas. Nesuprantu, ką joje įmačiau. Ką matau visus šiuos metus. Kodėl būtent Ignė iš visų pažįstamų merginų man atrodo gražiausia? Kodėl neišeina iš galvos? Juk kaip žmogus ji man visai nepatinka. Ne mano stiliaus. Mokosi gerai, draugauja tik su kitomis moksliukėmis ir visada elgiasi pavyzdingai. Kad
ir dabar – nesijuokia iš mano bajerio, žiūri į mane, atseit: „Kvaileli tu, kvaileli.“
Per ilgąją pertrauką su Mantu ir Jokūbu einame garinti2 į savo spotą3 . Už keliasdešimties metrų nuo mokyklos yra tokia sienelė. Išpaišyti plytgaliai ir tiek, bet vadiname tą vietą spotu. Spėju, kad tai – kažkada buvę šalia esančio seno namo vartai. Iš čia matyti mokykla ir visi, kas iš jos išeina. Išsitraukiu elektroninę
cigaretę ir negaliu patikėti, kad kiti du padaro tą patį. Nepamenu, kada paskutinį kartą visi buvome apsirūpinę skysčiu. Dažniausiai turiu aš, kartais Mantas, ir visi dalinamės. Jokūbas bijo nešiotis, kad nepagautų tėvai. Mokau jį slėpti
2 Rūkyti elektroninę cigaretę
3 Nuo angliško žodžio spot –vieta
laiptinėje, kaip aš, bet jis vis tiek dreba kaskart nusipirkęs elektronkę.
Kai jau visi trys, įtraukę po kelis dūmus, atsipalaidavę šnekamės apie artėjančias atostogas, už nugarų pasigirsta trakštelėjimas, tarsi po kojomis lūžtų šaka. Po pavaduotojos Sutraukos kojomis – suprantu atsisukęs.
– Įkliuvote, ereliai, –piktdžiugiškai iškošia ji.
Neatsakingai, nepavydėtinai, be kelio atgal ir pasigailėjimo.
– Mes čia nieko, – suvapa Jokūbas, grūsdamas cigaretę į džinsų kišenę. – Aišku, nieko! Pasilaikykite pasiaiškinimus direktorei ir tėvams. Sutrauka (taip visų vadinama dėl žemo ūgio ir nuolat suraukto veido) išskečia rankas, norėdama mus tris apglėbti ir stumtelti mokyklos link. Nepajudu iš vietos.
– Niekur aš neisiu. Nieko nepadariau.
– Dar ir kaip eisi, –įsikimba ji man į parankę. Bandau išsilaisvinti, bet ji stipri, kauline savo ranka tarsi kabliu laiko užkabinusi mano riešą. Trenkti jai ir pasprukti –pirma į galvą šaunanti mintis, bet juk nesimušiu su moterimi. Be to, ką man padarys direktorė ir tėvai? Nė vieno nebijau ir nematau reikalo slėpti, kad garinu. Mama jau kartą pagavo, namie kilo barnis, bet ne toks, kad būtų man kuo nors pakenkęs. Toliau darau, ką noriu. Atsisuku į Mantą. Pagavęs mano žvilgsnį, jis nusišypso, kaip daro draugeliai, pakliuvę į bėdą. Užtat Jokūbas vos ne verkšlena, koją už kojos vilkdamas mokyklos link.
Kai pajaučiu, kad Sutraukos ranka atsipalaiduoja, išsilaisvinu. Ne-
noriu, kad kas mus taip pamatytų, bet ir bėgti nebematau reikalo.
– Pagavau šituos tris erelius už kampo pešančius, – mums įėjus į direktorės kabinetą, džiugiai sako pavaduotoja.
Direktorė išpučia ir taip dideles savo akis, lyg pirmą kartą gyvenime būtų išgirdusi apie rūkantį jaunimą. Mes vyriausi jos mokykloje, nors žinau, kad rūko ir kai kurie septintokai, net šeštokai ir penktokai.
– Reikėtų išmesti jus iš mokyklos, – akims kiek susiaurėjus, nustojusi linguoti galvą sako direktorė, – betgi pati metų pabaiga! Paskambinsiu tėvams, tegul jie aiškinasi.
Mes sėdime prieš ją ant kėdžių, nieko nesakome ir net nežiūrime į jos pusę. Mane suima juokas. Suprantu, kad ne vieta ir ne laikas da-
bar juoktis, bet nieko negaliu su savimi padaryti.
Direktorė įtūžta:
– Juokinga tau, ane, ereli? Tuoj aš tau parodysiu! – trenkia rankomis per stalą ir apsisukusi išeina.
Mane dar labiau sutampo žvengas. Matau, kad ir Mantas nebeišlaiko.
– Nejuokinga, tėvas mane užmuš, – išgirstu Jokūbo balsą. Prisimenu, kad yra pasakojęs, kaip jį tėvas muša diržu.
Už bet kokį pagrybavimą gauna taip, kad subinė kraujuoja.
Šiaip taip susitvardau. Sugrįžta direktorė, nešina kibiru vienoje rankoje ir kažkokiu paketėliu kitoje.
– Kol skambinsiu tėvams, jūsų darbas – nuo palangių koridoriuje nušluostyti dulkes, – tėškia paketėlį priešais mus ant stalo. Spalvotos šluostės
sučeža plastiko popierėlyje.
„Kokia gėda“, – pagalvoju, bet matau, kaip Mantas su Jokūbu atsistoja ir paima valymui skirtas priemones. Pastumdėliai.
– Be to, nublizginkite
visų gėlių lapus, – įsakmiu balsu sako direktorė, uždarydama duris mums pavymui.
Jokūbas atsakingai išdalina mums šluostes ir pats pirmas imasi palangių. Gerai, kad jau prasidėjusi pamoka ir koridorius tuščias. Prieinu prie didelės gėlės. Jos lapai – ryškiai žali, netaisyklingos, bet panašios į širdį formos. Pas mus namie taip pat daug kambarinių gėlių, mama jas labai mėgsta.
Nieko aš, aišku, nevalau. Pažiūrėjęs, kaip tai daro mano draugai, jiems nematant nuskinu vieną lapą nuo tos širde-
lių lapų gėlės ir įsikišu po megztinio rankove.
Praslinkus pamokai, direktorė vėl mus pasigauna, atskaito trumpą moralą („kokie mes neatsakingi“ ir „kaip tėvams su mumis nepasisekė“) ir paleidžia į klasę. Po pertraukos visi jau sėdime biologijoje, laukiame mokytojos. Klasiokai klausinėja, kas mums atsitiko, kur buvome dingę, o aš kiek įmanydamas atpalaiduoju balsą, nors daužosi širdis. Specialiai nežiūriu į Ignę. Visiems juokinga, kad direktorė liepė valyti dulkes, bet aš jiems įrodau, kad nieko nevaliau. Kai į klasę įeina mokytoja ir visi nutyla, tik tada sušnairuoju į kairę, kur sėdi ji. Pirštuose sukinėja mano dovaną. Aišku, ji net neįtaria, kad ją ant jos stalo palikau būtent aš. Nusišypsau pats sau.
Namie manęs laukia mama.
– Nežinai, kaip tai kenkia? – linguoja galvą ji. – Ar tu bent numanai, kokias medžiagas trauki sau į plaučius? Kas iš jų liks po metų, po penkių? Ne veltui jos uždraustos –ten vieni nuodai.
Atsisėdu priešais ją, ant kėdės virtuvėje, akis nusuku į grindis. Tyliu. Neįtikins manęs, kad mesčiau. Plaučiai mano –ką noriu, tą su jais darau. Man faina pagarinti, atpalaiduoja, visi juk taip daro.
– Ką bloga tau padarėme? – žudantis klausimas, kurį mama dažnai užduoda konfliktų metu, lyg tėvai būtų kažkuo kalti dėl mano elgesio. –Kur suklydome tave auklėdami, kad vis pasirenki daryti bloga?
– Kas čia blogo? –neiškentęs atšaunu. –Visi parūko. Jūsų laikais
buvo vienokios cigaretės, šiais laikais – kitokios, nematau skirtumo.
– Mūsų laikais penkiolikos metų niekas nerūkydavo. Mano tėvams direktorės neskambindavo!
– Tai gal tu pirmūnė buvai!? Netikiu, kad normalūs paaugliai neparūkydavo.
– O mes tai jau nenormalūs! Palauk, tėtis grįš iš darbo, paklausime jo.
Mano oda pašiurpsta, kūnu nueina pagaugai.
Nesakau, kad bijau
tėvo, bet jo kalbos žiauriai užknisa. Kai jis man aiškina, sunku atsikirsti. Esu beveik išmokęs to nedaryti, tada, pastebėjau, moralas sutrumpėja. Bet vis tiek mane veikia. Kartais po ilgų jo kalbų tikrai noriu pasikeisti, bet praeina kelios dienos –ir aš vėl senasis Lukas.
Močiutė yra sakiusi, kad vaikystėje tėvas „irgi būdavo padūkęs“, bet prieš mane visada vaizduoja teisuolį.
Šiandien kalbamės ilgai. Ne tai, kad kalbamės, – abu su mama aiškina man apie rūkymo, galiausiai – ir narkotikų žalą.
– Prie ko čia narkotikai? Gi tik elektronkę rūkiau.
– Prie to, kad kitas žingsnis bus žolė, po to ką nors pauostysi, tada kas nors pasiūlys tablečių, LSD, – sako tėvas, vaizdžiai gestikuliuodamas rankomis, – galiausiai tau to nebeužteks, norėsis vis stipresnių ir stipresnių. Net nepajusi, sūnau, kaip sėsi ant adatos.
– Man taip nebus. Proto aš turiu.
– Niekas ir nesako, kad neturi. Bet skam-
butis iš mokyklos mus su mama labai nuvylė. Jei jau negali ištempti pamokų laiko nepatraukęs cigaretės, verta susirūpinti.
Ir taip toliau, ir panašiai. Kai galiausiai tos kalbos mus visus išvargina, mama padaro vakarienę. Iš treniruočių grįžta Ūla, visi pavalgome ir aš džiaugiuosi, kad niekas jai nepasakoja apie įvykį. Mano sesuo dvejais metais už mane vyresnė, bėgikė, skinanti medalius vietinėse varžybose. Kažkada buvo kitaip, bet paskutiniu metu su ja beveik nesikalbame. Jei priverstinai turime leisti laiką drauge, dažniausiai vienas iš kito šaipomės ar erziname.
Po vakarienės išsiskirstome į savo kambarius. Aš savojo duris visada laikau uždaras.
Jei sėdžiu prie kompo ar kuo nors užsiimu lovoje,
nepakęsčiau, jei kas įeitų nepasibeldęs.
Anksčiau mane bausdavo, pavyzdžiui, savaitei paimdavo telefoną arba neišleisdavo susitikti su draugais. Paskutiniu metu, atrodo, mano tėvai yra praradę valdžios jausmą. Tik aš pats nežinau, kaip geriau: ar kad mane baustų, ar kad auklėtų žodžiais?
Namų darbų nedarau, nors kyla mintis, kad bent „prisidirbęs“ galėčiau į juos pažiūrėti rimčiau. Bet, geriau pagalvojęs, sužaidžiu dar kelis žaidimo raundus. Deja, vis pralaiminėju, nepavyksta susikaupti, pokalbio nuotrupos vis grįžta galvon. Kažkoks nemalonus jausmas suka vidurius. Jaučiu, kad keliu tėvams nusivylimą.
„Kažin, kaip namie sekas Jokūbui su Mantu?“ – pagalvoju. Nė
vienoje programėlėje nematau jų aktyvių, nusprendžiu, kad abu bus gavę išmaniųjų draudimo bausmes. Su kažkuo vis tiek knieti pabendrauti. Pirštai patys parašo žinutę Ignei:
„Ar patiko, ką radai ant suolo šiandien per biologiją?“
Netrukus gaunu atsakymą:
„Po pamokos atidaviau Nerijui.“
Tam spuogiui? Susierzinimas grįžta šimtu dešimt procentų. Kas ji manosi esanti? Kažkaip turiu išmesti ją iš galvos. Gerai, kad iki mokslų pabaigos liko vos dvi savaitės. Nebereikės kęsti nei jos, nei kitų klasiokių, juo labiau mokyklos direktorės ir tos Sutraukos,
per kurią šiandien turėjau tiek nemalonumų. Niekaip neišeina užmigti. Nepadeda net tai, kad pagaliau sutemsta ir tampa visiškai tylu. Vis dar jaučiuosi beviltiškas, niekam neįdomus ir nereikalingas. Panašu, kad visiems keliu tik nusivylimą ir gėdą. Begalvojant apie tai šauna mintis. Ji sukelia kažką panašaus į džiaugsmą, adrenalinas pliūpteli venomis. Pavojinga, bet aš tai padarysiu. Išlipu iš lovos, apsirengiu ir nesukėlęs nė garso išeinu iš namų. Savo dažus laikau slėptuvėje mūsų daugiabučio laiptinėje, pirmame aukšte, po radiatoriumi. Grafitis – mano aistra, bet žinau, kad ne visiems patinka. Kai išpurškęs savo inicialus ant kambario sienos išklausiau dviejų valandų moralą, pradėjau slėpti dažus. Kartais mėgstu
su jais išeiti į miestą ir pasirašinėti ant kokių nekaltų paviršių – ant čiuožyklos žaidimų aikštelėje, kokio konteinerio ar skydinės durų. Kartą pripaišiau grafičių ant apleisto pastato sienų. Kaifas.
Birželio naktys trumpos, bet šiandien sutemo taip, kad visai nematau, kur einu. Tai man tik į naudą. Mokykla, aišku, apšviesta žibintais, bet pakeliui į mūsų spotą pavyksta surasti mažiau matomą sieną. Bus kaip tik Sutraukai prieš akis, kai ryte eis į mokyklą.
Purškiamų dažų kvapas maloniai kutena nosį. Greitais judesiais žalia spalva išraitau apvalias raides. Paskutinė atrodo kaip koks balionas, visiška priešingybė asmenybei, kuriai dedikuoju užrašą. Raudonai paryškinu pirmosios s, u ir abiejų a viduriukus,
