MAJA GOGULAN
kodėl japonai nestorėja? sveika gyvensena pagal Niši sistemą
Iš rusų kalbos vertė irmina domeikienė
Visavertės mitybos taisyklės Kam žmonės valgo? Be abejo, tam, kad gyventų! O kas yra gyvybė? Gyvybė – tai ypatinga energija, bioenergija (graikiškai bios – gyvybė, gyvenimas). Vadinasi, mes valgome, kad gautume energijos. Energija, kad ir kokia ji būtų, gali egzistuoti tol, kol egzistuoja jos mitybos šaltinis. Kas maitina žmogų, kas palaiko jo energetinę sistemą? Žodžiu „mityba“ Niši sveikatos sistema vadina keturias elementarias sudedamąsias dalis, kuriančias ir palaikančias žmogaus egzistenciją. Tos dalys – tai maistas, vanduo, šviesa ir oras. Šiuos keturis komponentus galima lyginti su kitais keturiais elementais iš didžiosios raidės – Žeme, Vandeniu, Ugnimi ir Oru. Senovės filosofai juos laikė visko, kas egzistuoja Visatoje, ištakomis, – juk mūsų gyvybė susijusi su bendra planetų gyvybe.
KĄ PRIVALU ŽINOTI IR ATMINTI APIE MŪSŲ MITYBOS ŠALTINIUS?
Šviesa Kur glūdi pirmapradis gyvybinės energijos šaltinis? Saulėje! Materijos susidarymo procesas susijęs su saulės energijos absorbcija. Saulės teikiamas maistas būtinas mūsų kūno ląstelėms. Kokį maistą galime laikyti „saulės maistu“? Tą, kuriame daugiausia šviesos energijos. Tai vaisiai, daržovės, žalumynai, riešutai, saulėgrąžos, augalų sėklos. Absorbuodamas saulės šviesą, žalias lapas įsisavina saulės energiją. Žmonės, kurie maitinasi daugiausia natūraliu augaliniu maistu, gyvybės energiją gauna iš „pirmų rankų“, o terminis maisto apdorojimas naikina gyvybės katalizatorius – fermentus, pašalina iš maisto energiją, priversdamas organizmo ląsteles badauti. Dera žinoti dėsnį: gyvybės spiralė įsisuka natūralių augalų pasaulyje.
10
MAJA GOGULAN
Kodėl tik natūralių? O ką daryti su pramoniniais produktais? Kulinarijos šedevrais? Virtais, keptais, skrudintais skanėstais? Deja, gyvenimo dėsniai veikia nepriklausomai nuo mūsų skonio. Mūsų supratimas apie mitybą gana primityvus. Didžiuma žmonių nesusimąstydami valgo tai, ką jiems pasiūlo, ir tikisi, jog „išmintingas organizmas“ pats „atsirinks“, ką jam įsisavinti, o ką pašalinti. Iš tiesų yra visai ne taip. Ilgą laiką manyta, jog produktai, kuriuos vartojame, mūsų organizme po sudėtingų biocheminių virsmų iš pradžių turi transformuotis į gliukozę, tuomet į acto, po to į skruzdžių rūgštį, o galiausiai (jei yra deguonies) – į anglies dioksidą ir vandenį. Šitaip buvo rašoma visuose dietologijos vadovėliuose. Kitaip tariant, viskas turėtų būti paprasta: žmogus suvalgė maistą, organizmas jį suvirškino ir įsisavino, o irimo produktus perdirbęs į dujas ir vandenį pašalino (kvėpuodamas, su prakaitu, šlapimu, išmatomis ir t. t.) Japonų mokslininką Kacudzo Niši sudomino klausimas: „kas vyksta organizme, jeigu deguonies nėra arba jo trūksta?“ Išties įdomu! Juk šiuolaikiniam žmogui deguonies stinga nuolat: mes dėvime drabužius, nors gamta mus sukūrė gyventi nuogus, vadinasi, oda turėtų „kvėpuoti“ it didžiuliai plaučiai, tačiau mūsų odos funkcijos pažeistos – ji visuomet pridengta, maža to, neretai pridengta dirbtiniais, prastai orą praleidžiančiais audiniais. Mes gyvename ir dirbame patalpose, neaprūpintose deguonimi, o išėję į lauką kvėpuojame jau atidirbusiomis dujomis. Pagaliau mes
11
kodėl japonai nestorėja?
valgome dirbtinai pagamintą maistą. Dėl šių priežasčių mūsų ląstelės patiria deguonies badą, joms nepakanka nei šviesos, nei oro, nei deguonies. Ką naujo savo tyrimų metu atrado Kacudzo Niši? Jo tyrimai parodė, kad maistas iš tiesų virsta gliukoze, tuomet acto rūgštimi, po to skruzdžių rūgštimi, tačiau jei nėra deguonies, jis tampa ne dujomis ir vandeniu, kaip manyta anksčiau, bet oksalo (rūgštynių) rūgštimi. Be to, jei maistas buvo virtas (neorganinis), susidarys neorganinė oksalo rūgštis, o jei buvo žalias (t. y. gyvas, organinis), tai galutinis virškinimo produktas bus organinė oksalo rūgštis. Abi šios rūgštys pasižymi visiškai priešingomis savybėmis. Palyginkite!
Neorganinės ir organinės oksalo rūgščių savybės Neorganinė oksalo rūgštis (virtas maistas)
Organinė oksalo rūgštis (žalias maistas)
Kraujyje susijungia su laisvuoju kalciu.
Kraujyje nesijungia su laisvuoju kalciu.
Sudaro iš organizmo nepašalinamą oksalo rūgšties druską (oksalatus).
Nesudaro oksalo rūgšties druskos.
Netirpių junginių pavidalu kaupiasi organizmo ląstelėse, audiniuose, kraujagyslėse.
Nesikaupia organizmo ląstelėse, audiniuose, kraujagyslėse.
Formuoja akmenis, sukelia artrozes, artritus. Sutrikdo medžiagų apykaitą.
Tirpdo druską, kuri susidaro iš virtų produktų.
12
MAJA GOGULAN
Kokias galime daryti išvadas? 1. Bet koks virtas maistas mūsų organizme virsta neorganinės oksalo rūgšties druska, kuri kaupdamasi tampa būsimų susirgimų priežastimi. 2. Natūralus, tikras maistas, kurį žmogaus mitybai paruošė gamta, prisotintas saulės, oro, vandens bei augalų energijos. Toks maistas gausus fermentų, aminorūgščių, angliavandenių, vitaminų, mikroelementų, ląstelienos, t. y. visų sudėtinių medžiagų, kurių reikia švaraus, sveiko, gyvybinės energijos sklidino organizmo statybai. 3. Natūralus gamtinis maistas – vienintelė sveikatos teikianti galia, pajėgi atkurti ir gydyti, kovoti su neorganinių druskų dariniais, akmenimis, nykščio kaulinių ataugų susidarymu, druskų nuosėdomis sąnariuose bei stubure, be to, užkertanti kelią daugybei kitų susirgimų: artrozei, artritui, išemijai, aterosklerozei, impotencijai ir t. t. Štai kodėl natūraliu maistu – šviežiais vaisiais, daržovėmis, sėklomis, uogomis, riešutais, žalumynais – besimaitinantis žmogus gyvybinių jėgų gauna iš pačios gamtos rankų. Augalinių produktų ląstelėse sukaupta šviesa ir oras įlieja į žmogaus organizmą gyvybės energijos, jį atnaujina, maitina, išvalo sveikas ląsteles, o tokiam maistui virškinti nereikia jokių ypatingų organizmo energijos sąnaudų.
13
kodėl japonai nestorėja?
Oras Be degimo (oksidacijos) žmogaus organizme nevyksta nei medžiagų apykaita, nei biocheminiai virsmai. Tačiau oksidacija galima tik tuomet, kai yra oro. Gyvybė sukurta iš oro ir šviesos. Visi žino, kaip atrodo augalas, kuriam stinga oro bei šviesos. Mūsų odai, kaip ir augalo lapui, taip pat reikia šviesos ir oro. Žmogaus oda – pirmasis šių šaltinių laidininkas. Dažnai pamirštame, jog oras bei šviesa – tai mūsų organizmo maitinimo šaltiniai, ir nesirūpiname savo oda. Bet be šviesos energijos Žemėje nebūtų galėjusi rastis gyvybė, be oro ji nebūtų pajėgusi ištverti nė minutės. Dera atminti: viskas, kuo maitiname savo organizmą, yra arba maisto produktas, arba nuodas. Nuodais laikoma viskas, iš ko ląstelės negali sukurti savo substancijos. Šešios sveikatos taisyklės, maitinimasis natūraliais produktais, kontrastinės oro bei vandens procedūros, kurias siūlo Niši sveikatos sistema, – visa tai pagelbės prisotinti mūsų ląsteles oru – vadinasi, ir deguonimi.
Vanduo Vanduo sudaro apie 70 % bendros žmogaus kūno masės. Organizmo išskyrose taip pat gausu vandens.
14
MAJA GOGULAN
Žmogaus organizme vanduo pasiskirsto taip: 50 % – raumenyse, 13 % – kauluose, 5 % – kraujyje, 16 % – kepenyse, 0,4 % – blužnyje. Koks fiziologinis vandens vaidmuo? Vanduo – tai vandenilio ir deguonies junginys, išreiškiamas paprasta formule Н2О. Bet iš tiesų ši medžiaga nėra tokia paprasta. Deguonies ir vandenilio junginiai įvairūs bei sudėtingi: HOH – hidrolas („sausasis vanduo“ arba garas), HOH2 – dihidrolas (gamtinis vanduo), HOH3 – trihidrolas (ledas arba kietasis vanduo). Išskirtinio dėmesio nusipelno gamtinis vanduo, kuriame, neskaitant deguonies, yra įvairių naudingų organinių medžiagų bei tam tikras kiekis radiacijos. Be to, dėl unikalios cheminės sudėties gamtinis vanduo sukelia organizme ypatingas, gyvybinei veiklai ir imunitetui būtinas reakcijas.
Dvi mūsų organizmo vandenskyros Žmogaus organizme vandens yra tiek ląstelėse, tiek ir už jų ribų.
kodėl japonai nestorėja?
15
Tarpląstelinis vanduo sudaro 15–20 % bendros žmogaus kūno masės. Ląstelėse esantis vanduo – 50 %. Šias abi vandens talpyklas skiria ląstelių membranos, dėl kurių vyksta fizikiniai, cheminiai ir biologiniai virsmai. Tarpląsteliniame skystyje yra natrio chlorido bei tam tikras baltyminių molekulių kiekis. Vidiniame ląstelių skystyje yra labai mažai natrio chlorido ir palyginti daug kalio. Eritrocituose gausu ir chloro, ir kalio. Egzistuoja toks dėsnis: žmogaus organizme yra didelis kiekis kalio ir palyginti nežymus kiekis natrio. Tarpląstelinis skystis sudarytas iš cirkuliuojančio kraujo, limfos, žarnyno sulčių, nugaros smegenų skysčio, skystos akių bei ausų terpės, sąnarių bei jų aplinkos skysčių. Tarpląsteliniame skystyje yra nedidelis baltyminių molekulių kiekis, kuris gerokai padidėja susirgus kepenų ligomis, ypač lipoidinio nefrito atveju. Chemine sudėtimi tarpląstelinis skystis primena jūros vandenį, o vidinis ląstelių skystis išlaiko cheminį individualumą, kaupia kalį ir atsisako natrio bei kalcio. Kraujotakos sulėtėjimas priklauso ne tiek nuo širdies susitraukimų, kiek nuo sumažėjusios cirkuliacijos tarp kapiliarų ir vidinio ląstelių skysčio. Norint paspartinti kraujotaką, nepakanka sustiprinti širdies raumenį: reikia pasitelkti kapiliarų terapiją ir atkurti skysčio tėkmę tarp kapiliarų bei tarpląstelinių erdvių. Šiuo atveju mums padės pratimai ir šešios Niši sveikatos sistemos taisyklės.
16
MAJA GOGULAN
Vandens įtaka medžiagų apykaitai Žmogaus organizme nuolat vyksta medžiagų apykaita. Šio proceso metu vanduo išsiskaido į jį sudarančius elementus: ✓ iš plaučių jis pasišalina kaip garas (600 g per parą); ✓ iš trijų milijonų porų, išsidėsčiusių kūno paviršiuje, išsiskiria kaip prakaitas (600 g per parą); ✓ iš šlapimo organų pasišalina 1300–1500 g šlapimo per parą; ✓ iš tiesiosios žarnos pasišalina 1100 g per parą. Vidutinis žmogaus per parą išskiriamo vandens kiekis – maždaug 3500 g. Be abejo, kiekvienas žmogus išskiria skirtingą vandens kiekį, tai individualūs parametrai, visgi, norint užtikrinti normalią medžiagų apykaitą, reikia suvartoti tiek skysčių (ar skysto pavidalo maisto), kiek išsiskiria iš organizmo. Atminkite: tas, kas negeria vandens, leidžia atliekoms kauptis ląstelėse bei kraujagyslėse, spartina įvairiausių ligų atsiradimą – toks yra gyvenimo dėsnis. Vanduo padeda organizmui išsivalyti, pagal aplinkos temperatūrą reguliuoja kūno temperatūrą, aktyviai dalyvauja riebalų apykaitos procese, šalindamas riebalus su prakaitu ir palaikydamas medžiagų apykaitos pastovumą. Pakankamas išgerto vandens kiekis padeda sumažinti bakterijų kiekį žarnyne. Dėl medžiagų apykaitos susiformuoja dau-
kodėl japonai nestorėja?
17
gybė kenksmingų medžiagų – be vandens virškinimo sistema tas kenksmingas medžiagas susiurbia. Siekdamos užkirsti kelią organizmo apsinuodijimui, siaurėja kraujagyslės – dėl to pakyla spaudimas. Tai ne liga, kaip dažnai manoma, o gydomųjų gamtos galių veikla. Jei pakilo kraujo spaudimas, užuot gėrus vaistus, vertėtų išsivalyti žarnyną, dvi tris dienas pasninkauti ar badauti ir būtinai nuolatos gerti vandenį! Kokį vandenį reikia gerti? Geriausia natūralų, gamtinį. Tačiau prieš geriant tokį vandenį būtina nustatyti jo kokybę. Būtų labai gerai, jei vandenį filtruotumėte. Jei abejojate vandentiekio ar šaltinio vandens kokybe, vandenį užvirinkite, atšaldykite ir užpilkite juo rūgščias uogas – spanguoles, bruknes, šaltalankių luobeles, obuolių šerdis, citrinas ir t. t. Palikite vandenį šiek tiek pastovėti, o tada jau galite gerti. Labai naudinga vietoje vandens gerti aviečių, erškėtuogių, juodųjų serbentų, persimonų lapų antpilus. Šiuos antpilus dera virti kaip arbatą: 1 arbatinis šaukštelis lapų ir stiklinė verdančio vandens. Palaikyti 6 minutes ir gerti iki 2,5–3 litrų per dieną. Žiemą toks antpilas – tikras gyvybiškai svarbių mikroelementų ir vitaminų „sandėlis“. Paprastas virintas vanduo – negyvas, jame nėra enzimų (fermentų), o mineraliniai mikroelementai modifikuoti. Todėl rekomenduoju ūkinių prekių parduotuvėje nusipirkti specialų vandens filtrą. Jei filtro neturite, į stiklinę nevirinto vandens galite įlašinti 1 lašą jodo arba įpilti 1 arbatinį
18
MAJA GOGULAN
šaukštelį obuolių acto ar citrinų sulčių, galite šiek tiek pagardinti medumi. Rūgščioje terpėje neišgyvena joks mikroorganizmas. Tuose rajonuose, kur dirvoje gausu magnio, žmonės geria vandenį, kuriame yra magnio, ir valgo vaisius bei daržoves, užaugintas tokiame dirvožemyje, – labai mažai sergančiųjų vėžiu. Magnis užkerta kelią onkologiniam susirgimui ir gydo jį. Be to, magnis teigiamai veikia nervų, raumenų, endokrininę, kraujagyslių bei kitas organizmo sistemas. Todėl, K. Niši manymu, privalu rūpintis, kad vanduo būtų papildomas magnio druskomis. (Apie magnio savybes skaitykite skyriuje „Mikroelementai“.) Vanduo, kuriame gausu klinčių, vadinamas kietu, o tas, kuriame klinčių mažai, vadinamas minkštu. Kietas vanduo sveikatai naudingesnis už minkštą, nors skalbti ir trinkti galvą tokiame vandenyje sunkiau. Tačiau gerti jį reikia protingai. Geriausia vandens atsigerti vos ryte pakilus iš patalo. Iš pradžių praskalaukite burną (pravartu vartoti obuolių actu parūgštintą vandenį), tada arbatinio šaukštelio (su vandeniu) krašteliu nuvalykite nuo liežuvio baltas apnašas, kruopščiai nuskalaukite dantis gėlu vandeniu, o tuomet išgerkite stiklinę pastovėjusio gėlo vandens. Vandens kiekis priklauso nuo žmogaus sudėjimo. Tam, kuris yra linkęs į širdies ar kepenų ligas, vertėtų negerti vandens vienu mauku, o gurkšnoti po truputį. Tvirto kūno sudėjimo žmogus, užsiimantis aktyvia veikla ir pratęs suvartoti daug vandens (iki 2–3 litrų per dieną), ryte gali gerti tiek, kiek širdis geidžia.
kodėl japonai nestorėja?
19
Žmogus, geriantis vandenį prieš pat miegą, ne tik dažnai keliasi šlapintis, bet ir rizikuoja susirgti kepenų ar inkstų ligomis. Labai pravartu išgerti vandens išsyk po karštos vonios ar po pirties, kadangi skystis padeda organizmui išsivalyti nuo atliekų. K. Niši manymu, prieš maudantis karštoje vonioje gerti gali tik tas, kas yra pratęs miegoti kietoje lygioje lovoje ir laikosi šešių sveikatos taisyklių. Ar kenksminga gerti vandenį valgant? Taip! Labai kenksminga. Šito reikėtų vengti ir aktyvaus judėjimo metu: bėgiojant, dalyvaujant maratono varžybose. Vanduo gali pakenkti skrandžio sienelėms. Negalima gerti pasūdyto vandens. Druska kenkia inkstams, ypač jei tokį vandenį gersite po pietų. Vanduo nepašalina druskos iš inkstų. Kai kurie žmonės vandens išgeria daugiau, nei jiems reikia. Paprastai tai būna asmenys, sergantys kasos ligomis, jų organizmui trūksta insulino. Jiems derėtų sumažinti išgeriamo vandens kiekį ir pradėti valgyti rūgščius, sultingus vaisius bei uogas (citrinas, apelsinus, greipfrutus) arba gerti šviežiai spaustas jų sultis.
įsigykite
knygą dabar