Autorė
Eglė Kumpikaitė (KTU)
Recenzentės:
dr. Audronė Ragaišienė (UAB „FabricAir“ medžiagų inžinierė)
dr. Aistė Lazauskienė (VDU Kauno istorijos centro vyriausioji mokslo darbuotoja)
Dalykinės kalbos redaktorė, terminologė
doc. dr. Jurgita Domskienė (KTU)
Eksponatų fotografai:
Dovilė Balčiūnaitė-Svirskė , Giedrius Bernatavičius, Tomas Kapočius, Rimgaudas Žaltauskas
Lietuvių kalbos redaktorė
Eglė Dumskytė
Dizainerė
Monika Šimkevičienė
Leidinyje panaudotos eksponatų nuotraukos iš:
Alytaus kraštotyros muziejaus
Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijos „Židinys“
Biržų krašto muziejaus „Sėla“
Kretingos muziejaus
Kupiškio etnografijos muziejaus
Lazdijų krašto muziejaus
Lietuvos liaudies buities muziejaus
Lietuvos nacionalinio muziejaus
Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus
Rokiškio krašto muziejaus
Šiaulių „Aušros“ muziejaus
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus
Zanavykų muziejaus
Žemaičių dailės muziejaus
Žemaičių „Alkos“ muziejaus
Studentų g. 54, LT-51424 Kaunas, Lietuva leidykla.ktu.edu
Be raštiško leidyklos „Technologija“ sutikimo nė viena šios knygos dalis jokiais tikslais ir jokiomis priemonėmis neturi būti kopijuojama
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-02-1878-5
e-ISBN 978-609-02-1879-2 doi 10.5755/e01.9786090218792
© Leidykla „Technologija“, 2024 © e. knyga, 2024
Santrumpos 6 Įvadas 7
AUKŠTAIČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS / 14 /
1.1. Moterų tautinis kostiumas 16
1.1.1. Marškiniai 17
1.1.2. Sijonai 20
1.1.3. Liemenės 23
1.1.4. Prijuostės 24
1.1.5. Švarkeliai 26
1.1.6. Juostos 27
1.1.7. Sermėgos 28
1.1.8. Drobulės 29
1.1.9. Galvos apdangalai 30
1.1.10. Skaros 35
1.1.11. Papuošalai 36
1.1.12. Pirštinės 37
1.1.13. Riešinės 37
1.1.14. Kojinės 37
1.1.15. Apavas ir autai 38
1.2. Vyrų tautinis kostiumas 39
1.2.1. Marškiniai 39
1.2.2. Kelnės 41
1.2.3. Liemenės 43
ŽEMAIČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS / 68 /
2.1. Moterų tautinis kostiumas 70
2.1.1. Marškiniai 71
2.1.2. Sijonai 72
2.1.3. Liemenės 74
2.1.4. Prijuostės 75
2.1.5. Švarkeliai 77
2.1.6. Juostos 77
2.1.7. Sermėgos 78
2.1.8. Drobulės 79
2.1.9. Galvos apdangalai 80
2.1.10. Skaros 84
2.1.11. Papuošalai 85
2.1.12. Pirštinės 86
2.1.13. Riešinės 86
2.1.14. Kojinės 87
2.1.15. Apavas 88
2.2. Vyrų tautinis kostiumas 89
2.2.1. Marškiniai 89
2.2.2. Kelnės 91
1.2.4. Trinyčiai 44
1.2.5. Sermėgos 45
1.2.6. Galvos apdangalai 49
1.2.7. Apavas 52
1.2.8. Autai 54
1.2.9. Susijuosimo priemonės 55
1.2.10. Kaklo apdangalai 57
1.2.11. Pirštinės 58
1.2.12. Riešinės 60
Apibendrinimas 61
Kontroliniai klausimai 63
Kontrolinės užduotys 64
Testas 66
2.2.3. Liemenės 94
2.2.4. Trinyčiai 95
2.2.5. Sermėgos 95
2.2.6. Galvos apdangalai 96
2.2.7. Apavas 99
2.2.8. Kojinės 100
2.2.9. Susijuosimo priemonės 101
2.2.10. Kaklo apdangalai 102
2.2.11. Pirštinės 102
2.2.12. Riešinės 103
SUVALKIEČIŲ TAUTINIS KOSTIUMAS / 110 /
3.1. Moterų tautinis kostiumas 112
3.1.1. Marškiniai 113
3.1.2. Sijonai 116
3.1.3. Liemenės 118
3.1.4. Prijuostės 120
3.1.5. Švarkeliai 123
3.1.6. Juostos 124
3.1.7. Sermėgos ir kailiniai 126
3.1.8. Drobulės 126
3.1.9. Galvos apdangalai 130
3.1.10. Papuošalai 134
3.1.11. Pirštinės 135
3.1.12. Riešinės 135
3.1.13. Kojinės 135
3.1.14. Apavas 136
3.2. Vyrų tautinis kostiumas 137
3.2.1. Marškiniai 137
3.2.2. Kelnės 139
3.2.3. Liemenės 139
3.2.4. Trinyčiai 140
3.2.5. Sermėgos 141
3.2.6. Galvos apdangalai 142
3.2.7. Apavas 143
3.2.8. Autai ir kojinės 144
3.2.9. Susijuosimo priemonės 144
3.2.10. Kaklo apdangalai 146
3.2.11. Pirštinės 146
3.2.12. Riešinės 146
Apibendrinimas 104
Kontroliniai klausimai 106
Kontrolinės užduotys 107
Testas 109
Apibendrinimas 147
Kontroliniai klausimai 149
Kontrolinės užduotys 150
Testas 152
Santrumpos
AATGŽ – Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“
AKM – Alytaus kraštotyros muziejus
BKM – Biržų krašto muziejus „Sėla“
ČDM – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
KM – Kretingos muziejus
KEM – Kupiškio etnografijos muziejus
KRM – Kauno rajono muziejus
LKM – Lazdijų krašto muziejus
LBM – Lietuvos liaudies buities muziejus
LNM – Lietuvos nacionalinis muziejus
MKM – Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus
MLIM – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus
RKM – Rokiškio krašto muziejus
ŠAM – Šiaulių „Aušros“ muziejus
ŠM – Šilutės Hugo Šojaus muziejus
ZM – Zanavykų muziejus
ŽDM – Žemaičių dailės muziejus
ŽAM – Žemaičių „Alkos“ muziejus
Santrumpos AT, B, DV, E, EB, EMO, E-O, F-F, F-SF, GEK, IR, LM, Ng, PK, PL, ŠTT, ŠVIE ir prie jų esantys skaitmenys įvardyti kaip skirtingų muziejų eksponato apskaitos knygos šriftas ir apskaitos numeris.
Kumpikaitė
jamos ištraukos iš XIX a. etnologų veikalų. Cituojama kalba yra netaisyta. Šeštajame skyriuje apibendrinta ankstesniuose skyriuose išdėstyta medžiaga, išskiriant ir analizuojant kiekvieno etnografinio regiono tautiniam kostiumui būdingus unikalius ir universalius bruožus. Vertinga vadovėlio dalis – įvairių regionų kostiumo dalių aprašymuose aptiktų liaudiškų terminų žodynėlis. Jame prie kiekvieno termino nurodyta, kuriame regione jis vyrauja. Apskritai tekste daug skolinių, nevartojamų šiuolaikinėje bendrinėje kalboje, tačiau šie žodžiai yra svarbūs temai atskleisti ir daugeliu atvejų neturi atitikmenų bendrinėje lietuvių kalboje. Vadovėlio pabaigoje pateiktas naudotos literatūros sąrašas ir dalykinė rodyklė.
Nors tyrimų, mokslo monografijų ir studijų apie atskirų Lietuvos regionų tautinius drabužius ar jų elementus paskelbta nemažai, tačiau vadovėlių šia tema dar nėra išleista. Todėl vadovėlis „Lietuvių tautinis kostiumas: medžiagos, modeliai, puošyba“ yra originalus ir svarbus šaltinis, skirtas šio svarbaus lietuvių materialiojo tautinio paveldo studijoms.
Lietuvoje skiriami penki etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija ir Mažoji Lietuva.
Aukštaitijos regionas (didžiausias Lietuvos regionas) apima Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Radviliškio, Panevėžio, Kupiškio, Anykščių, Rokiškio, Kėdainių, Ukmergės, Jonavos, Širvintų, Molėtų, Utenos, Zarasų, Ignalinos, Švenčionių rajonų savivaldybes (žr. 1 pav.). Vakaruose Aukštaitija ribojasi su Žemaitija, pietvakariuose – su zanavykais ir kapsais (Suvalkija), pietuose – su Dzūkijos regionu. Šiaurėje ir rytuose Aukštaitija turi sieną atitinkamai su Latvija ir Baltarusija.
Žemaitija – etnografinis regionas dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje (žr. 1 pav.). Žemaitijai šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių. Šis regionas apima Kretingos, Skuodo, Plungės, Rietavo, Šilalės, Tauragės, Pagėgių, Telšių, Akmenės, Mažeikių rajonų savivaldybes bei dalį Klaipėdos, Šilutės, Jurbarko ir Raseinių rajonų savivaldybių. Pietvakariuose Žemaitija ribojasi su Mažąja Lietuva, rytuose – su Aukštaitija, pietuose – su Suvalkija.
Šiaurinėje dalyje turi sieną su Latvija.
Eglė Kumpikaitė
8
Istorinė Dzūkija, kitaip dar vadinama Dainava ar Pietų Aukštaitija (gyvavusi iki XIX a. vidurio), apima Varėnos, Alytaus rajono savivaldybes, beveik visą Kaišiadorių rajono savivaldybę, rytinę Prienų rajono savivaldybės dalį, Trakų rajono savivaldybę, vakarinę Šalčininkų rajono savivaldybės dalį, Lazdijų rajono savivaldybę, Elektrėnų savivaldybę, taip pat dalį dabartinės Lenkijos Palenkės vaivadijos (bet ne Suvalkai, Seinai, Punskas) ir dalį dabartinės Baltarusijos Gardino srities (Gardinas, Ščiutinas, Rodūnia, Lyda ir kt.). Rytuose ir šiaurės rytuose Dzūkija ribojasi su Aukštaitija, vakaruose – su Suvalkija.
Mažoji Lietuva niekada nebuvo pavaldi Lietuvos valstybei. Nuo 1923 m. tik jos dalis – Klaipėdos kraštas – priklausė Lietuvai (žr. 2 pav.). Iki XVI a. pradžios kraštą valdė Vokiečių ordinas, XVI–XIX a. – Prūsija, 1871–1945 m. – Vokietija. Tačiau dauguma šio regiono gyventojų kalbėjo lietuviškai ir vadino save lietuvininkais (žr. 2 pav.).
2 pav. Mažosios Lietuvos etnografinis žemėlapis. 1876 m. Mėlynai pažymėta teritorija, kur buvo vartojama lietuvių kalba (http://lt.wikipedia.org/wiki/Ma%C5%BEoji_Lietuva)
Eglė Kumpikaitė
10
lėms (stuomeniui), pašukinis – priekio ir nugaros detalių apatinėms dalims, kurių nesimato iš po sijono, liaudiškai vadinamoms pridurkais, siauras, kad nereikėtų nukarpyti kraštų, – rankovėms. Ant marškinių vilkdavosi liemenes. Jas labai dažnai siūdavo iš brangių pramoninių medžiagų – brokato, šilko, aksomo, kašmyro. Moterims išeiti iš namų be prijuostės buvo nepadoru, todėl prijuostė buvo privaloma moters ar merginos kostiumo dalis. Juosėsi juostas. Avėjo odinius batelius, vargingiau gyvenančios – nagines, klumpes, čempes (iš storų pakulinių siūlų nertą apavą). Galvas puošdavo ar pridengdavo įvairiais apdangalais. Moterų ir merginų drabužiai skyrėsi tik galvos apdangalais. Lietuvoje XIX a. ištekėjusios moterys privalėjo dengti galvas –jos dėvėjo kepurėles, pasiūtas iš audinio ar rankų darbo pinikų, vėliau – nertas vąšeliu, ryšėjo nuometus. Merginos puošė galvas gėlių vainikais, šilkiniais kaspinais, iš kaspinų suklostuotomis karūnėlėmis, galionais – plaštakos pločio aukso ar sidabro spalvos brokato juostomis. Ir moterys, ir merginos ryšėjo skareles.
XIX a. vyrų kostiumą sudarė marškiniai, kelnės, trinyčiai – viršutinis drabužis, atliekantis šiuolaikinio lietpalčio vaidmenį, sermėgos, atliekančios palto vaidmenį, kailiniai, sujuosti juosta ar diržu. Paplitę galvos apdangalai buvo veltinės arba siūtinės kepurės, veltinės ar šiaudinės skrybėlės, puoštos gėlėmis, povo ar gaidžio plunksna. Avėjo vyžas, nagines, kojenas – apavu iš galvijų priekinių kojų, kelių ar kitos kūno srities odos plaukais į viršų, klumpes, ilgus odinius batus arba pusbačius. Vyrai mūvėjo įvairaus rašto (vienspalves, juostuotas, languotas) kelnes, ypač spalvingumu pasižymėjo žemaičių kelnės. Rudenį, žiemą vyrai vilkėjo ilgus ar trumpesnius paltus (sermėgas), pasiūtus su dviem šoninėmis siūlėmis arba skaidant priekio ir nugaros detales horizontaliai ir raukiant ar klostant jas nugaroje ir šonuose. Sermėgas puošė aksominėmis apkraštavimo dekoratyvinėmis juostelėmis ar dekoratyvinėmis siūlėmis. Kailinius, puskailinius vilkosi esant didesniems šalčiams.
Nors buvo dėvimos tos pačios kostiumo dalys, tačiau įvairiuose etnografiniuose regionuose skyrėsi drabužių modeliai, medžiagos, audinių raštai, spalvų deriniai. Būtent šie tarpregioniniai skirtumai ir bus atskleisti bei aprašyti tolesniuose vadovėlio skyriuose.
Eglė Kumpikaitė
12
Analizuojant skirtingų regionų moterų ir vyrų tautinį kostiumą, naudoti įvairūs literatūros šaltiniai. Moterų apranga analizuota šiuose mokslo darbuose (Balčikonis ir kt., 1974; Bernotaitė-Beliauskienė, Rutkauskienė, 2017; Bernotienė, 1974; Glemžaitė, 1955; Jurkuvienė, 2008; Kot, 2001a; 2001b; 2001c; Miliuvienė, 1988a; Proškutė, 2010; Tamošaitis, 1939; Vyšniauskaitė, 1964). Apie lietuvių moterų marškinius rašyta šiuose (Katkuvienė, Vandytė, 2011; Nenartavičiūtė ir kt., 2021). E. Kumpikaitė ir I. Nėnienė bei S. Bernotienė analizavo įvairių Lietuvos regionų sijonus (Kumpikaitė, Nėnienė, 2008; Bernotienė, 1984a). S. Bernotienė tyrinėjo prijuostes (Bernotienė, 1988; 2007), M. Miliuvienė – liemenes (Miliuvienė, 1988b). D. Bernotaitė-Beliauskienė, I. Nėnienė plačiai išnagrinėjo didžiąsias Lietuvos moterų skaras ir drobules (Bernotaitė-Beliauskienė, 2004; Nėnienė, 2006). Taip pat D. Bernotaitė-Beliauskienė aptarė įvairių etnografinių regionų pirštines ir kojines, jų raštus, spalvas, žaliavas (Bernotaitė-Beliauskienė, 2013). I. F. Juškienė aprašė riešinių gamybos būdus ir raštus (Juškienė, 2008). S. Bernotienė, D. Katkuvienė ir A. Vandytė analizavo lietuvių galvos apdangalus (Bernotienė, 1984b; Katkuvienė, Vandytė, 2013). T. Jurkuvienė, A. Tamošaitienė ir A. Tamošaitis, V. Tumėnas detaliai ištyrinėjo juostas (Jurkuvienė, 1984; 1988; 2001; Tamošaitienė, Tamošaitis, 1988; Tumėnas, 2002). Kai kurie autoriai nagrinėjo atskirų Lietuvos regionų drabužius. Klaipėdos krašto drabužiai aptarti šių autorių darbuose (Aleknienė, 1994; 2011; Kavaliauskienė, 2017; Kot, 2001b; Matulionienė, 1995; 2005; Milius, 1970; Šidiškienė, 1995; Tumėnas, 1995); Suvalkijos – šių (Jurkuvienė, 1984; Katkuvienė, Vandytė, 2011; 2013; 2017; Kot, 2001c; Nėnienė, 2010), Dzūkijos – šių (Bernotaitė-Beliauskienė, Blažulionytė, 2011; Kot, 2001a). V. Kulikauskienė plačiausiai ištyrinėjo Lietuvos vyrų tradicinę aprangą (Kulikauskienė, 1984; 1988; 2018; 1994).
Šiais šaltiniais buvo remiamasi, aprašant visų penkių Lietuvos regionų vyrų ir moterų tautinį kostiumą bei aptariant jo tarpregioninius panašumus ir skirtumus.
Lietuvių tautinis kostiumas: medžiagos, modeliai, puošyba
Skyriaus tikslas – susipažinti su aukštaičių moterų ir vyrų tautinio kostiumo elementų medžiagomis, modeliais bei puošyba ir įgyti gebėjimų identifikuoti bei analizuoti šio regiono tautinio kostiumo skiriamuosius bruožus.
Skyrių sudaro du poskyriai, skirti aukštaičių moterų tautiniam kostiumui ir vyrų tautiniam kostiumui aptarti. „Moterų tautinio kostiumo“ poskyryje pateikta 15 smulkesnių skyrelių, kuriuose aprašyti marškiniai, sijonai, liemenės, prijuostės, švarkeliai, juostos, sermėgos, drobulės, galvos apdangalai, skaros, papuošalai, pirštinės, riešinės, kojinės, apavas ir autai. „Vyrų tautinio kostiumo“ poskyryje skiriami skyreliai apie marškinius, kelnes, liemenes, trinyčius, sermėgas, galvos apdangalus, apavą, autus, susijuosimo priemones, kaklo apdangalus, pirštines ir riešines. Visi poskyriai ir skyreliai yra vienodos svarbos, todėl nėra būtinybės skaityti visų skyrelių paeiliui. Skyriaus pabaigoje pateiktas apibendrinimas, kontroliniai klausimai, kontrolinės užduotys ir testas, skirti išdėstytai medžiagai geriau įsisavinti.
Aukštaitija – didžiausias Lietuvoje šiaurės rytų regionas. Aukštaitijos tautinis kostiumas dažnai laikomas pačiu archajiškiausiu Lietuvoje. Tokį įspūdį sukelia didelis baltų lininių audinių kiekis ir viduramžius primenantys nuometai.
Lietuvių tautinis kostiumas: medžiagos, modeliai, puošyba
1.1.1. Marškiniai
Marškinius visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose siuvo iš lininio, balinto drobinio pynimo audinio. Iš ploniausio, gražiausio audinio buvo siuvamos marškinių priekio ir nugaros detalės, liaudiškai vadinamos stuomeniu. Labai dažnai, ypač neturtingųjų valstiečių, marškiniai taupumo sumetimais buvo siuvami su pridurkais, t. y. priekio ir nugaros detalės buvo skaidomos horizontaliai, nuo liemens priduriant storo pakulinio audinio gabalą, liaudiškai vadinamą padurkais, pridurais, sterblėmis. Šios detalės iš po sijono nebuvo matyti. Viršutinei matomai marškinių daliai buvo naudojamas aukštos kokybės tvarkingai išaustas lininis drobinio pynimo audinys. Taupant audinį, būdavo audžiamas siauresnis drobinio pynimo audinys, kad jį siuvant nereikėtų nukirpti kraštų. Vieniems išeiginiams marškiniams pasiūti buvo naudojama trejopa medžiaga: rankovėms, apykaklei, papetėms ir rankogaliams – plonesnis, neretai aštuonnytis, penkianytis ar šešioliknytis lininis audinys, priekio ir nugaros detalėms –storesnis drobinio pynimo audinys, o pridurams – stora pakulinė medžiaga, kuri susidėvėjus buvo nuardoma ir pakeičiama kita. Apykaklė ir rankogaliai siuvami iš geriausio, t. y. aukščiausios kokybės, lininio drobinio pynimo audinio.
Aukštaitijoje marškinių modelis galėjo būti trejopas: tunikos tipo su ištisine priekio ir nugaros detale (besiūlis), tunikos tipo su pečių įduru ir tunikos tipo su papete (stoneliu). Pirmojo tipo marškinių (besiūlis) modelis nesudėtingas. Marškinių ištisinė priekio ir nugaros detalė (stuomuo) kerpama iš vieno lininio drobinio pynimo audinio gabalo, stačiakampės rankovių detalės prisiuvamos prie stuomens kraštelio. Kad būtų paplatintos rankovės ir laisvi judesiai, pažastyse įsiuvami 4–7 cm2 dydžio keturkampiai medžiagos gabalėliai, perlenkti įstrižai perpus.
17 Lietuvių tautinis kostiumas: medžiagos, modeliai, puošyba kais, skarelės), sidabriniai ar gintariniai karoliai (vakarų Aukštaitijoje), smulkūs koraliniai ir stikliniai vėriniai (rytų Aukštaitijoje). Šiek tiek skyrėsi rytų ir vakarų aukštaičių moterų drabužiai. Rytų Aukštaitijoje tautinė apranga išliko net iki XX a. pradžios. Vakarų Aukštaitijoje, kur buvo daugiau miestų ir gyveno turtingesnieji valstiečiai, jau XIX a. pabaigoje tautinį kostiumą pakeitė miestietiška mada. Šiam Lietuvos etnografiniam regionui būdingos šviesios pastelinės spalvos, balti marškiniai ir prijuostės, languoti sijonai, pintinės juostos ir balti nuometai (žr. 1.1 pav.).
Kartais moteriški marškiniai siūti visai be apykaklių, negilia, apskrita kaklo iškirpte.
Priekio detalės prakarpa tiesi ir gili, dažniausiai užbaigiama skersai užsiūtu nedideliu audinio gabalėliu, liaudiškai vadinamu bamba
Daugiausia puoštos iš po liemenės matomos marškinių dalys: apykaklės, pečių įdurai, papetės, priekio detalės krūtinės linija, rankovės, rankogaliai. Plačiausiai paplitę
šie marškinių puošimo būdai: puošimas įaustais raštais, siuvinėjimas kiauraraščiu ar pildymo technika ir apsiuvimas languotu audiniu.
Vienas seniausių moteriškų marškinių puošybos būdų – austinio geometriniu raudonų pirktinių aukštos kokybės medvilninių siūlų, vadinamų žičkais, ornamento, primenančio kaišytinių juostų raštą, įaudimas. Šiuose įaustuose ornamentuose vyravo žvaigždučių, katpėdėlių, grėblelių, lelijų ir stilizuotų dobilo lapų motyvai (žr. 1.3 pav.).
1.3 pav. Marškinių puošimas raudonais žičkų raštais (LBM 3574): a – bendras vaizdas; b – rankovė. Fotografavo Rimgaudas Žaltauskas
Kitas labai paplitęs marškinių puošybos būdas – siuvinėjimas baltais medvilniniais siūlais kiauraraščio technika. Šiuo būdu dažniausiai buvo kuriami augaliniai ornamentai – smulkios gėlytės, lapukai ir kriaušelės (žr. 1.4 pav.).
Marškiniai su papete kartais būdavo siuvinėjami kryžiuku raudonais pirktiniais medvilniniais siūlais. Dažniausi siuvinėjimo kryžiuku ornamentai – stilizuoti augaliniai ar geometriniai. XIX a. antroje pusėje proginiams marškiniams puošti, kartais ir siūti pradėtas naudoti pirktinis medvilninis audinys. Pirmiausia iš jo buvo siuvami pečių įdurai,
Lietuvių tautinis kostiumas: medžiagos, modeliai, puošyba
1.5 pav. Aštuonnyčiai ir keturnyčiai aukštaičių sijonų audiniai: a – KEM GEK 107, l. 66, pav. 153; b – KEM GEK 144.789
1.6 pav. Languoti aukštaičių sijonai: a – BKM 816; b – BKM 816-3
1.7 pav. Sijono juosmens krašto apsiuvas (ČDM E-1593)
Dažnai taupant audinį priekinė viršutinė sijono detalė, esanti po prijuoste, buvo skaidoma horizontaliai ir nuo viršutinės pusės būdavo priduriama iš senesnio ar prastesnio audinio. Prie sijono apačios dažniausiai būdavo prisiuvama 8–10 cm pločio raudonos lininės medžiagos juosta, liaudiškai vadinama padelka, papadelkiu, kuri pasikaišius sijoną buvo gerai matoma. Sijono apačia, kad nebrigztų, būdavo ap-
Lietuvių tautinis kostiumas: medžiagos, modeliai, puošyba