Et, tai buvo jau labai seniai... Ir nors mano gimimas buvo gražiausias pasaulyje sprogimas, iškart po jo pajutau viduje nemalonų jausmą. Lyg koks sunkus inkaras trauktų dugnan. Kad ir kaip plakiau sparneliais, nepajėgiau iš jo išsivaduoti.
Kažkas skaudžiai žnybtelėjo man į šoną.
– kreivai šypsosi krabas.
Ir ėmė krypuoti aplink, iškėlęs žnyples virš galvos.
Staiga iš gelmių išniro milžiniška žuvis. Slidi, baisi, drąsi. Nustūmė krabą į šalį, pravėrė nasrus ir atsisukusi į mane taip suburbuliavo:
Tada sužinojau, kad didelė baisi žuvis gali būti didelė gera draugė.
Pakeliui didelė baisi žuvis man parodė tigrinį ryklį, dryžuotą lyg tigrą. Šis praslinko pro šalį abejingas, plevendamas savo dryžiais lyg kaspinais.
Pakeliui didelė baisi žuvis man parodė jūrų žvaigždes. Krisdamos dugnan jos pildė norus.
Pakeliui didelė baisi žuvis man parodė šviesą toli viršuje.
Pagaliau pasiekėme Mėlynųjų koralų mišką. Miško viduryje, plynoje laukymėje, stūksojo ant šono parvirtęs laivas. Senas medinis žvejų laivas priminė dumbliais apaugusį apleistą namą. Su atdaromis durimis, tabaluojančiomis pirmyn atgal, pirmyn atgal... Pro jas įplaukėme į vidų.