Milijonas nepadoriu paslapciu by knygos.lt

C. L. Parker

R omana s

Iš anglų kalbos vertė vaida jėčienė

Mūsų pasiaukojimai Lenė

– Esi tikra, kad to nori? – paklausė geriausia mano bičiu lė, visada galėjusi pasigirti neįtikėtinu seksualiniu apetitu. Nuo tos akimirkos, kai peržengėme naktinio klubo, ku riame ji dirbo prostitute, slenkstį, šis klausimas iš jos lūpų jau buvo spėjęs nuskambėti bent milijoną kartų. Dez buvo mano uola. Būtent į ją galėdavau atsiremti, kai gyventi tapdavo per sunku, o dabar man iš po kojų kone slydo žemė. Dez – tai Dezdemonos trumpinys: šis vardas reiškia „velniška“. Tokį vardą mergina pasirinko vos sulaukusi aštuoniolikos – kol buvo nepilnametė, oficia liai jo pasikeisti neleido tėvai. Vos gimusią jie pakrikštijo dukrą Princese, bet jei kas nors kitas bent pamėgindavo ją taip pavadinti, duždavo lėkštės. Dez buvo beprotiškai graži – didžiakrūtė lėlytė, tokia, kokios aprašomos meilės romanuose: ilgais šilkiniais varno juodumo plaukais, smė lio laikrodžio figūrėle, nuo ausų augančiomis kojomis ir dievaitės veidu. Vienintelė bėda buvo ta, kad elgėsi ji kaip

C. L. Parker

baikerė: privalėjo pati apsižergti kiekvieną naują modelį. Kaip ir sakiau – kekšytė. Vis dėlto mylėjau ją it savo kūną ir kraują. Žinant, kaip toli buvau pasirengusi eiti dėl savo kūno ir kraujo, tai reiškė nemažai. – Ne, Dez, nesu tikra, bet kito pasirinkimo neturiu. Tad verčiau jau nustok klausinėjusi, kol nepersigalvojau ir neišnešiau iš čia kudašiaus kaip baili avis. Abi puikiai žinome, kad būtent tokia ir esu, – šnipštelėjau jai. Mano niurzgėjimo Dez niekada neimdavo į galvą – kaip jai šaukdavai, taip ir atsiliepdavo. Dievuli, žodžių ki šenėje tai ji neieškodavo! Ir nė nemanydavo gėdytis. – Rimtai, ketini atiduoti savo vyšnaitę visiškam ne pažįstamajam? Jokios romantikos? Jokių vakarienių su vyno taure, jokių glamonių lūpytėmis? – atkaklūs drau gės klausimai paskutiniais lašais kapsėjo į mano kantrybės taurę, tačiau puikiai žinojau, jog taip ji elgiasi tik iš meilės ir troškimo įsitikinti, kad prieš priimdama sprendimą ap svarsčiau visus privalumus ir trūkumus. Drauge buvome juos lyg tankiu šepečiu iškedenusios, tad nemaniau ką nors praleidusi. Vis dėlto labiausiai mane trikdė nežino mybė. – Mainais į motinos gyvybę? Nė nemirktelėdama, – atšoviau sekdama ją tamsiu koridoriumi, vedančiu į jos darbovietės – klubo „Preliudija“ – slaptąsias patalpas. „Preliudija“ – vieta, kur mano gyvenimas visiškai pasikeis. Taškas, iš kurio nebegrįžtama.

Milijonas nepadorių paslapčių

Mano mama Fei sirgo nepagydoma liga. Niekuomet negalėjo pasigirti stipria širdimi, o per paskutiniuosius kelerius metus jos būklė tik dar pablogėjo. Mamos gy vybė vos neužgeso gimdant mane, bet po to, kaip ir po nesuskaičiuojamos galybės kitų operacijų ir procedūrų, jai pavyko atsigauti. Dabar gi tokios galimybės nebeliko: ugnelė jos akyse blėso gerokai per greit. Apleidusios jėgos ir trapumas buvo prikaustę mamą prie lovos. Dėl nuolatinės jos migracijos tarp ligoninės ir namų mano tėvui Mekui jau anksčiau teko atsisakyti dar bo. Jis nė nemanė palikti ligotos žmonos namuose vienos tam, kad kažkokia kvaila gamykla greičiau įvykdytų meti nį gamybos planą. Niekada jo dėl to nekaltinau. Fei buvo jo žmona, o sutuoktinio pareigas jis visuomet vykdė itin atsakingai. Pasirūpinti ja buvo tik tėvo pareiga – lygiai taip atvirkštinėje situacijoje ji būtų atsidavusi jam. Deja, atsisakyti darbo reiškė ir netekti sveikatos draudimo. Vi sai šeimai teliko šiaip taip durstyti galą su galu iš geriau siais laikais tėvų sukauptų santaupėlių, tad apie atlieka mus pinigus sveikatos draudimui apmokėti iš savo kišenės galėjome tik pasvajoti. Puiki padėtis, tiesa? Deja, viskas ritosi tik blogyn. Fei liga nukamavo ją taip, kad norint išsaugoti jos gyvybę trūks plyš reikėjo persodinti širdį. Ši naujiena pribloškė mus visus, bet la biausiai Meką.

C. L. Parker

Nenuleidau nuo tėvo akių. Jo svoris akyse krito, o graužatis dėl žmonos sveikatos užgožė būtinybę pasirū pinti pačiu savimi. Juodi paakiai išdavė, kad ir miegodavo jis kur kas trumpiau, nei derėjo, tačiau motinos akivaizdo je tėvas visuomet apsimesdavo tokiu pat narsiu ir stipriu, kaip anksčiau. Pati mama jau buvo susitaikiusi su mintimi apie neišvengiamą mirtį, bet tėvas... Tėvas vis dar laikėsi įsikibęs paskutinės vilties. Deja, ir ši jau buvo pradėju si blėsti. Stebėti kasdien vis silpnesnę žmoną jam atrodė nepakeliama. Man regis, kiekviena užgęstanti jos gyvybės dalelė nusinešdavo ir krislelį jo. Vieną naktį, kai mamai pavyko palyginti greit sudėti bluostą, užtikau jį susigūžusį palatoje kėpsančiame krėsle ir panarinusį galvą į delnus. Jo pečiai trūkčiojo nuo tylios raudos. Tėvas nenorėjo, kad kas nors išvystų jį tokį. Vis dėlto pasirodžiau aš. Niekada nebuvau jo mačiusi tokio palūžusio. Ramy bės man nedavė įkyri nuojauta, kad motinai amžiams su merkus akis nebeilgai gyventų ir tėvas. Gedulas tiesiogine to žodžio prasme nuvarytų jį į kapus – tuo neabejojau nė akimirką. Turėjau kažko imtis. Privalėjau žūtbūt pagerinti mūsų padėtį. Pagerinti jų gyvenimą. Dez buvo mano geriausia draugė. Vienintelė tokia ar tima. Su ja dalijausi kiekviena savo gyvenimo smulkmena,

Milijonas nepadorių paslapčių

tad situaciją ji suvokė geriau nei bet kas kitas. Skęstantysis griebiasi ir šiaudo, tad suvokusi, kokioje beviltiškoje pa dėtyje atsidūriau, bičiulė galų gale prasitarė man apie kiek skandalingesnį verslą, besisukantį už uždarų „Preliudijos“ durų. Klubo savininką Skotą Kristoferį galėjai pavadinti agresyviu verslininku. Jis buvo sąvadautojas, bet ne toks, kokių dešimtys slankioja miesto gatvėmis. Šis vyras mo kėjo tuštinti tas kišenes, kuriose šlamantieji nebetilpo. Jis organizavo aukštos klasės aukcionus, kur moterys būdavo parduodamos pasiūliusiems už jas didžiausią sumą. Klu bas „Preliudija“ buvo Skoto verslo fasadas, tačiau kasdie nę duoną jis valgė ir sviestą ant jos tepė būtent iš aukcio nuose gaunamų pajamų. Visuomenė matė tik didžiulius studentų brolijų vakarėlius ir koledžo vaikius, ieškančius, su kuo čia permiegojus, bei lakančius tol, kol nebeprisi mindavo nė savo vardų. Klubas buvo puiki priedanga ra finuotiems sandoriams, vykstantiems už uždarų durų. Jei teisingai supratau, kai kurios moterys – tokios, kaip aš – tapdavo aukcionų prekėmis laisva valia, kitos buvo kaip nors įsiskolinusios Skotui. Nors taip visiškai prarasdavo laisvę, prekiavimas savo kūnu joms buvo paskutinė gali mybė su juo atsiskaityti. Dez buvo išdavusi man, jog aukcionuose visuomet dalyvauja vyrai, vargiai patys begalį suskaičiuoti įspūdin gus kiekius bankų sąskaitose turimų pinigų. Netgi patys

C. L. Parker

turtingiausi verslo pasaulio šulai puoselėjo pašėlusias fan tazijas – tokias, apie kokių paviešinimą negalėjo būti nė kalbos. Už deramą pinigų sumą jie įsigydavo geidulingą kūną ir niekuomet nebeturėdavo sukti galvos dėl paslap čių, galinčių išaiškėti. Visgi viskas priklausė nuo sėkmės: galėjau patekti į rankas mielam geraširdžiui arba visiškam tironui, dievinančiam galimybę su įsigyta mergina elgtis it su nuosavybe. Atsižvelgus į mano praeitį, pastaroji ti kimybė atrodė realesnė: sėkmė man niekada plačiai ne sišypsojo, tad kodėl turėjau tikėtis bent menkiausio jos palankumo šią akimirką? Dėl motinos ligos reikėjo nuolat aukotis ne tik tėvui, bet ir man. Nors negriežiau dėl to dantimis, studijas ko ledže privalėjau išmainyti į dienas namie: tėvui dirbant aš pasilikdavau su mama. Dabar, tėvui metus darbą, jie nebe matė reikalo, kad jausčiausi įpareigota likti. Niekada to kia ir nesijaučiau – vis dėlto tai buvo mano motina, kurią mylėjau. Be to, vis dar nebuvau kaip reikiant apsisprendu si, ko norėčiau siekti ateityje. Iš dvidešimt ketverių metų moters galima būtų tikėtis bent kokių rimtesnio gyveni mo pamatų, betgi ne. Nors šitaip pasielgti ir suteikti jiems melagingų vil čių ir galėjo atrodyti žema, jau minėjau, jog vilties mūsų namuose gerokai stigo, tad nemaniau, kad elgiuosi netei singai pridėdama jos bent lašelį. Įstengiau įtikinti tėvus gavusi nuostabią galimybę visiškai nemokamai studijuoti

Milijonas nepadorių paslapčių

Niujorko universitete. Taip, puikiai žinau, jog toks įvykis mano gyvenime šiuo metu neatrodė tikėtinas, bet jie juk to nežinojo, todėl melas įgijo visai kitą prasmę. Įsikūrusi taip toli nuo namų negalėjau dažnai juose lankytis, ir, nors ilgas išsiskyrimas su mirštančia motina mane skaudino, ši sąlyga buvo būtina mano planui įvykdyti. Jei pasiseks, me las niekada neišaiškės. Bet juk prisimenate, ką sakiau apie savo sėkmę, tiesa? Su Skotu susitariau, kad sutiksiu pas naująjį „savinin ką“ gyventi dvejus metus – nė minute ilgiau ar trumpiau. Tuomet vėl būsiu laisva ir galėsiu gyventi kaip panorėjusi. Į kokį gyvenimą grįžčiau po tiek laiko, kol kas negalėjau nuspėti, bet privalėjau nusiteikti optimistiškai. Galų gale, dveji metai – menkutė kaina už bent valandėlę ilgesnį motinos, o pagaliau – ir tėvo, gyvenimą. Iš klubo viršuje sklindantys muzikos garsai virpino sienas ir užgožė mano širdies dūžius, bet iš paskutiniųjų stengiausi vyti šalin troškimą pati būti ten, gramzdinti jausmus alkoholio taurėje ir linksmybėse, kaip visi kiti, nė nenumanantys apie slapčia visai po jų kojomis vyks tančius sandorius. Čia esančios moterys irgi grimzdo, tik visiškai kitaip. Prisiartinome prie durininko, rankose spaudžiančio VIP svečių sąrašą. Žinodamas, kas mes ir ko čia atkako me, šis nedelsdamas įleido mus vidun. Žingsniuodama pro būrelį merginų, išsirikiavusių koridoriuje, ėmiau vis

C. L. Parker

labiau nervintis. Jų būta skirtingų – it karalienės iškėlusių galvas ir tokių, kurios, regis, panašiuose sandoriuose da lyvavo nebe pirmą sykį, tik dabar pirmąkart pateko į to kio rango aukcioną. Ant kiekvienos nuogo pilvuko lipnia juosta buvo priklijuotas numeriukas. Moterys stypsojo priešais veidrodinę sieną. – Iš kitos pusės veidrodis skaidrus, – paaiškino Dez. – Atvykstantys klientai gauna kiekvienos šiandien aukcione siūlomos merginos aprašymą. Tuomet jos it gyvulių ban da suvaromos čia, kad piniguočiai galėtų geriau apžiūrėti prekes. Regint jas priešais save, lengviau apsispręsti, už ku rią varguolę geriau pasiūlyti stambesnę sumelę. – Jėzau, Dez, ačiū. Visai neprivertei pasijusti trigubai blogiau. – Ak, ša. Juk žinai, kad visai ne taip norėjau pasaky ti, – pamėgino nuraminti mane bičiulė. – Pati puikiai žinai, kad esi kur kas geresnė nei dauguma besiveliančių į tokius reikalus. Geresnė, nei jos, – ji mostelėjo į korido riuje išsirikiavusias merginas. – Bet aš suprantu, kad viską darai tik dėl Fei, ir tikriausiai nesu girdėjusi apie kilnesnį poelgį. „Gali būti, kad tų merginų namuose taip pat laukia jų Fei“, – pamaniau, nusukdama žvilgsnį, kad išvengčiau akių kontakto. Mums priėjus koridoriaus galą, Dez pabeldė į duris, iš už kurių tuojau pasigirdo įeiti raginantis balsas. Deja,

Milijonas nepadorių paslapčių

vos Dez žengtelėjus atgal ir mostelėjus įėjimo link, mane užvaldė siaubas. Aiškiai jutau: dar keletas akimirkų, ir iš baimės sutriks kvėpavimas. – Ei, pažvelk į mane, – privertė atsigręžti Dez. – Ne privalai eiti vidun. Dabar pat galime apsisukti ir žings niuoti sau. – Ne, negalime, – atšoviau. Kad ir kaip stengiausi nu rimti, nugara nenumaldomai ritosi pagaugai. – Negaliu eiti su tavimi toliau. Nuo čia viskas – tik tavo rankose, – atsakė ji. Kad ir kaip stengėsi tai nuslėpti, draugės akyse aiškiai švietė gailestis ir rūpestis. Linktelėjau ir panarinau galvą, kad Dez nepastebėtų besikaupiančių ašarų. Tvirtai apkabinusi ir priglaudusi prie krūtinės bičiulė išspaudė iš mano plaučių paskutinį oro gurkšnelį. – Tu įstengsi. Po velnių, gal ir pati gausi kaip reikiant pasimėgauti seksu! Ką gali žinoti, gal kitoje veidrodžio pusėje tavęs lauks donžuanas, pasirengęs išversti tave iš koto. – Cha! Kur jau, – prunkštelėjau ir prieš atsitraukda ma nuo bičiulės įstengiau šyptelėti. – Nepražūsiu. Tu tik žiūrėk, kad vyrukas, kuriam atiteksiu, laikytųsi sandėrio taisyklių. Jei paslys, tikiuosi, atsiųsi ten ginkluotus FTB pareigūnus! – Mergyt, juk žinai, kad taip ir bus. Žinai ir mano te lefono numerį, tad geriau jau kas kiek laiko skambtelėk

C. L. Parker

man nupasakoti padėties – kitaip išsirengsiu tavęs ieškoti. Dabar jau turiu grįžti į barą – negaliu prarasti darbo ir galimybės slapčia tave stebėti. Nepamiršk, tu visai nieko, ir šiaip. Dez nebuvo saldžialiežuvė mergaitė – puikiai žinojau, kad taip ji prisipažįsta mylinti. Pakštelėjusi man į skruos tą, ji pridūrė: – Parodyk jiems pragarą, mažute, – tuomet pliaukš telėjo per užpakaliuką ir nusigręžė eiti sau. Manęs ap kvailinti jai nepavyko. Išsyk pastebėjau, kaip ji susigūžė ir pirštų galiukais persibraukė akis manydama, kad jos nebematau. – Tu irgi visai nieko, – sukuždėjau sau po nosimi. Dez ausų mano žodžiai nebepasiekė. Atsigręžusi į duris stengiausi nusiraminti, kad paskuti nę akimirką neapsigalvočiau ir nesprukčiau šalin. Pakako vienintelės minties apie motiną, kad suvokčiau: kelio at gal nėra. Atvėrusi duris, įsmukau į kabinetą aptarti pasku tiniųjų sutarties sąlygų. Skoto biuras atrodė taip, kaip įsivaizdavau mafijos šulų buveines. Grindis dengė storo pliušo kilimas, lubų vidury je žvilgėjo milžiniškas sietynas, akį traukė tikriausiai mi lijonus kainavusios smulkmenos apšviestuose stikliniuose dėkluose, o ant sienų kabėjo brangūs paveikslai. Iš nepas tebimų kolonėlių sklido klasikinės muzikos melodijos, turėjusios užliūliuoti mane ir priversti patikėti, jog čia esu

Milijonas nepadorių paslapčių

saugi. Muzika ir elegantiškas interjeras kūrė rafinuotos įstaigos iliuziją – tikriausiai turtingi klientai taip galėjo jaustis jaukiau, bet aš žinojau tiesą. Kiaulę gali aprengti kostiumu ir užrišti kaklaraištį, bet ji vis vien kriuksės. Prie stalo įsitaisęs Skotas vienoje rankoje laikė cigaretę, kitoje – žemą viskio stiklinę. Atsilošęs kėdėje ir užsikėlęs ant stalo kojas, pirštais jis nerūpestingai dirigavo nema tomam orkestrui. Atsigręžęs į mane šyptelėjo ir užgesino cigaretę į marmuro peleninės dugną. – O, panelė Talbot. Spėliojau, ar šįvakar pagerbsite mus savo pasirodymu. Išsitiesusi ir kilstelėjusi smakrą įsmeigiau žvilgsnį jam į akis. Sandoris priklausė nuo manęs – tol, kol pinigai ne perduoti, valdžia buvo mano rankose. Nė neketinau leisti Skotui Kristoferiui pasijusti kuo nors daugiau nei eiliniu tarpininku. – Sakiau, kad atvyksiu – ir pažadą tesėjau. Pakilęs nuo kėdės jis priėjo artyn ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų nė nebandydamas nuslėpti žvilgsnio. – Puiku. Jei būtum nepasirodžiusi, man būtų tekę išsiųsti tavęs ieškoti gelbėtojų komandą. Šiąnakt užkalsi man gražaus pinigėlio. – Gal galime tiesiog patvirtinti sutarties sąlygas? – at sidusau. Nepasitikėjau juo, ir ne veltui. Gyvenimui Skotas užsidirbdavo be menkiausios sąžinės graužaties prekiau damas žmonėmis. Kaip galėjau pasitikėti žmogumi, šitaip

C. L. Parker

prasimanančiu pinigų? Jei tik būčiau turėjusi kitą pasirin kimą, tikrai nebūčiau tą akimirką stypsojusi priešais jį. – Žinoma, – burbtelėjo vyras. Nukėblinęs prie stalo jis ištraukė popierinį voką, ant kurio storomis juodomis raidėmis buvo iškeverzota mano pavardė. – Galiu asme niškai tave patikinti, jog šio vakaro klientai gerbs tavo konfidencialumą. Tiesą sakant, tai būtina sąlyga visiems, peržengiantiems mano biuro duris. Čia renkasi mėgstan tys prabangą elito džentelmenai... Tokie, kuriems rūpi ne durnių volioti. Pinigų jie turi tiek, kad nė patys nežino, kur juos dėti. Kodėl jie domisi mano siūlomomis prekė mis – tik jų reikalas, ir kol gaunu pinigus, neturiu teisės jų kamantinėti. Priimdama šį sprendimą guodžiausi ne tik mintimi, kad išgelbėsiu motinos gyvybę, bet ir žinojimu, jog pa kankamai aukštą padėtį visuomenėje užimąs vyras gali ne tik garantuoti pinigų sumą, būtiną motinos operacijai apmokėti, bet ir prikąsti liežuvį. Nė vienas turtuolis neleis plačiajam pasauliui išgirsti apie savo dalyvavimą šitokia me sandėryje. Man tereikėjo, kad apie tai nesuuostų tėvai. Tokios žinios pakaktų nusiųsti juos į kapus, o juk būtent nuo to savo auka ir stengiausi juos apsaugoti. Buvo ir dar vienas privalumas, bent jau taip maniau. Vyliausi, jog žmogus, galįs sau leisti tokias pramogas, elg sis pakankamai rafinuotai ir nepavers mano gyvenimo pragaru. Nebuvau naivi – puikiai supratau, jog ir tarp jų

Milijonas nepadorių paslapčių

nestinga iškrypėlių, puoselėjančių nešvankiausias fantazi jas, bet vis vien nepraradau vilties. – Kaip suprantu, dėl manosios dvidešimties procentų sandėrio dalies vis dar sutinki? – mestelėjo vyras, šnarin damas popieriaus lapus. – Neblogas bandymas. Tarėmės dėl dešimties, – atšo viau nė kiek neapstulbinta ketinimo apmauti. – Tiesa, tiesa, dešimt. Taip ir norėjau pasakyti, – Sko tas mirktelėjo taip, kad mano oda nusirito pagaugai, ir, stumtelėjęs sutartį manęs link, ištiesė rašiklį. – Tik pasira šyk štai čia... Ir dar čia. Iškeverzojau netvarkingą parašą virš Skoto parodytų linijų, puikiai suvokdama, jog taip atiduodu dvejus savo gyvenimo metus. Visgi tai buvo menkutė kaina. Prabėgus vos akimirkai turėjau skubėti į kitą patalpą, kur man buvo liepta nusivilkti ir įsisprausti į mažiausią kada nors matytą bikinį. Nebeliko jokios paslapties – ti kriausiai toks ir buvo aukciono rengėjų tikslas: prieš mo kėdami didžiules sumas, vyrai norėjo kaip reikiant apžiū rėti siūlomas prekes. Vis dėlto net puikiai tai suprasdama negalėjau nustoti jaustis apnuoginta ir pažeidžiama. Man persirengus darbo ėmėsi plaukų stilistas ir vizažistė. Jiems baigus, atrodžiau neįmantriai, bet elegantiškai ir, netikė tina, visai ne pigiai. Prie mano pilvo Skotas priklijavo laimingą šešiasde šimt devintą numerį. Iškėlusi galvą prisijungiau prie prie

C. L. Parker

šais veidrodį besibūriuojančių merginų. Blogiausia buvo tai, jog vienas Dievas težinojo, kas iš kitos veidrodžio pusės žiopsojo į mane – aš jų matyti negalėjau. Man te liko spoksoti į savo atspindį. Niekada pernelyg neriečiau nosies, tačiau, palyginti su kitomis moterimis, čia tikrai atrodžiau dailutė. Stulbinama gražuole savęs nelaikiau, bet atrodžiau žavi. Ilgi šviesūs mano plaukai buvo itin tankūs, akys, nors blausiai melsvos, kadaise spindėjo gyvybe. Tiesa, tuomet, kai dar nesirgo motina... Mano kūnas nepriminė tobulo, bet nebuvau nei per liesa, nei per stambi, o ten, kur visuomet maniau esant reikalinga, nestigo moteriškų apvalumų. Viską apibendrinus, tikėjausi esanti neblogas reginys. Vieną po kitos merginas pakviesdavo išeiti iš patalpos. Pirmiausia man dingtelėjo, jog jas išsirenka pirmiau nei mane – tarsi būčiau apsirijėlis vaikas, kurį kūno kultūros pamokoje prisijungti prie komandos visuomet pakvie čia paskutinį. Vis dėlto netrukus išgirdau savo numerį ir nucimpinau prie tų pačių juodų durų, už kurių mačiau dingstant kitas. Įžengusi į kambarį, buvau palydėta į patį jo vidurį, iš visų pusių apsuptą mažučių atskirų patalpėlių stiklinėmis sienomis. Kiekviename blausiai spingsėjo sta linė lempa, kėpsojo telefono aparatas ir minkštas raudono velveto krėslas. Netrukau sumoti, jog vienintelis dalykas,

Milijonas nepadorių paslapčių

siejęs visus patalpose įsitaisiusius vyriškius, buvo pinigai – krūvos pinigų. Pirmojoje sėdėjo akiniais nuo saulės akis prisidengęs šeichas ilgu baltu galvos apdangalu ir prašmatniu kostiu mu. Dvi merginos, dar visai neseniai stypsojusios šalia manęs koridoriuje, sėdėjo abipus jo ir delnais glamonė damos vyro krūtinę ir tarpkojį negailėjo jam bučinių. Su sigėdusi nusukau žvilgsnį ir išvydau gretimoje patalpoje riogsantį vyrą. Šis buvo milžinas, didžiulis nelyginant troba ir šiek tiek priminė pabaisą Džaba Hatą* iš „Žvaigždžių karų“. Mintyse išdygo prie jo prirakintos princesės Lėjos pa veikslas, ir nugara perbėgo šiurpuliukas. Vaikystėje žais dama niekada neįsivaizduodavau esanti princesė Lėja, tad juo labiau neketinau to daryti dabar. Gretimame kambarėlyje kiūtojo smulkutis vyrukas. Iš abiejų pusių greta jo stovėjo stambūs apsauginiai darbuo tojai, sukryžiavę ant krūtinių rankas. Man dingtelėjo, jog atsipalaiduoti labiau nei dabar jiedu tikriausiai niekuomet negauna progos. Mažulis sėdėjo elegantiškai sukryžiavęs kojas ir gurkšnojo kažkokį vaisinį gėrimą iš popieriniu skėtuku puoštos taurės. Baltas švarkelis kabėjo ant jo pe čių taip nerūpestingai, lyg vaikinas būtų pernelyg atsipa * Džaba Hatas ( Jabba the Hutt) – fantastinių filmų serijos „Žvaigž džių karai“ („The Star Wars“, JAV, pradžia 1977) veikėjas – ateivis, panašus į milžinišką šliužą.

C. L. Parker

laidavęs, kad galėtų kaip reikiant jį apsivilkti. Spėjau, kad jį labiau domino vyrukai – visai neatrodė keliantis grės mę. Tikriausiai lankėsi čia tam, kad įsitaisytų kokią jauną dailutę palydovę kartu rodytis visuomenėje, o pirmai pro gai pasitaikius slapčia įsileistų ką nors pro galines duris, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Dirstelėjusi į paskutinį kambarėlį nebyliai atsidusau: šviesa viduje nedegė. Viduje tūnojęs žmogus tikriausiai jau išsirinko, ko įsigeidęs, ir išskubėjo savo reikalais. Deja, likusi kompanija daug vilčių neteikė. Tą akimirką tamsiajame kambarėlyje blykstelėjo vos pastebima oranžinė švieselė – regis, kažkas įtraukė prige susios cigaretės dūmą. Geriau įsižiūrėjusi vos vos įžvelgiau krėsle kuo ramiausiai sėdinčio žmogaus kontūrus. Silue tui vos pastebimai palinkus į priekį geriau įsitaisyti, ma čiau kiek geriau, bet kaip reikiant įžiūrėti sėdinčiojo vis vien neįstengiau. – Ponai, – šūktelėjo Skotas, atsistojęs už manęs ir suplo jęs rankomis. – Tai – žavioji Deleina Talbot, šešiasdešimt devintasis mūsų aukciono numeris šį vakarą. Manau, visi turite jos aprašymą, tačiau leiskite man pabrėžti geriausius bruožus. Visų pirma, ji pas mus atvyko savo noru ir laisva valia. Akivaizdu, ji atrodo stulbinamai, tad puikiai tiks ir palengvins kasdienybę tiems, kurie ieško partnerės drauge lankytis visuomenės susibūrimuose. Ji jauna, bet ne per nelyg, todėl, jei jums tai svarbu, įtikinti draugus ir šeimos

Milijonas nepadorių paslapčių

narius, jog judu sieja įprasta draugystė, bus vienas juokas. Ji gali pasigirti geru išsilavinimu ir puikiomis manieromis, tebeturi visus dantis, o jos sveikata nepriekaištinga. Nie kada neturėjo problemų su kvaišalais, todėl jums nereikės sukti galvos dėl detoksikacijos laikotarpio: negaišdami nė akimirkos galėsite su ja ir jai daryti ką tik panorėję. Vis dėlto vertingiausias šios merginos bruožas – išsaugota ne kaltybė. Tai, mieli ponai, – aukščiausios klasės skaistuo lė. Nesutepta, nepaliesta... Tyra it ką tik iškritęs sniegas. Tobula apmokyti, tiesa? Viską aptarus, telieka pradėti aukcioną. Pradinė kaina – milijonas dolerių. Telaimi tas šunsnukis, kuriam sėkmė nusišypsos plačiausiai. Skoto veidą nutvieskė plati dirbtinė šypsena. Atsigrę žęs į mane jis mirktelėjo ir žengtelėjo į šalį. Pakyla, ant kurios stovėjau patalpos viduryje, staiga ėmė suktis. Nors greitis buvo visai menkutis, paties ju desio netikėtumo pakako mane sutrikdyti ir priversti vos pastebimai susvyruoti – laimė, greit atgavau pusiausvyrą. Man sukantis ratu, įsismarkavo statymai. Balsų negirdė jau – tik burgztelėjimą, pasikartojantį kaskart užsižiebus virš durų įrengtoms lemputėms. Pastebėjau, jog prieš joms nušvintant kabinose įsitaisę vyrai čiupdavo telefono rage lius ir kažką į juos sumurmėdavo. Spėjau, jog taip buvo siūlomos pinigų sumos. Nė nenumaniau, kiek pinigų siūlė susirinkusieji. Vy liausi tik, kad jų pakaktų apmokėti Fei operacijai. Po va

C. L. Parker

landėlės šeichas ir mažulis iš aukciono pasitraukė: ginklus surėmę liko Džaba Hatas ir Slapukas. Neturėjau žalio su pratimo, kaip jis atrodė, bet perspektyva likti su juo visgi buvo patrauklesnė už mintį, jog reikėtų nuskęsti milžiniš ką baseiną primenančiame Džaba Hato glėbyje. Sumos didėjo vis lėčiau, o nuolatinis sukimasis ant platformos mane kaip reikiant apsvaigino. Tiesą sakant, tesvajojau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, o man būtų atskleistas mano likimas, kuriuo galėčiau vadovautis. Slapčia tikėjausi, jog pasiseks nepažįstamajam slapukui. Paskutinioji žybtelėjo Džaba Hato lemputė: suvokiau, kad laukiama didesnės sumos pasiūlymo iš Slapuko, bet šis neskubėjo atsakyti. Skotui grįžus į patalpą ir atsistojus greta manęs, ėmiau būgštauti. Nusišypsojęs Džabai, Sko tas atsigręžė Slapuko pusėn ir klausiamai kilstelėjo antakį. Puikiai suvokiau, jog mano žvilgsnyje aiškiai kaip dieną matyti maldavimas, bet nė nenumaniau, ar vyrui tai bent kiek rūpi. Vis dėlto pamėginti privalėjau. Kiekviena laukimo sekundė tarsi peiliu žeidė širdį. Rodės, viskas aplink sulėtėjo, o man pačiai apsvaigo galva ir apėmė silpnumas. Žinojau, kad jei tuojau pat negausiu deguonies, galiu bet kurią akimirką nualpti, bet nepaisiau to ir sulaikiusi kvėpavimą nebyliai meldžiausi, kad Slapu kas manęs pasigailėtų, o man netektų gailėtis troškus jo pergalės.

Milijonas nepadorių paslapčių

– Regis, turi laimė... – išsižiojo Skotas, bet tuojau pri kando liežuvį: virš Slapuko durų blykstelėjus lemputei pa sigirdo burzgiantis signalas. Pagaliau įkvėptas toks reikalingas oro gurkšnis užliejo mano kūną nelyginant vėsi gaivinanti banga. Akimirksniu atsigręžiau į Džaba Hatą ir lengviau atsipūčiau išvydusi jį purtant galvą, nerūpestingai mostelint ranka ir šiaip taip keberiojantis iš krėslo užgesinti švieselės. – Turite naują savininką, panele Talbot, – sučiulbė jo Skotas, palinkęs kiek per arti mano ausies. – Kodėl gi jums nenuėjus susipažinti su valdovu? – Nė neketinu vadinti jo valdovu, – iškošiau pro su kąstus dantis pakankamai tyliai, kad mudviem lipant nuo platformos mane išgirstų tik jis vienas. – Jei nori tų dviejų milijonų, kuriuos jis ką tik už tave sumokėjo, vadinsi kaip tik jam pasirodys tinkama, – at kirto Skotas. Čiupęs už alkūnės jis nusivedė mane Slapu ko kabinos link. – Du milijonai dolerių? – perklausiau apstulbusi. Sko to grabaliojimasis neįėjo į sandėrio sąlygas ir gerokai mane erzino, tad pamėginau ištraukti alkūnę, deja, jis tuojau čiupo mane – šįsyk dar tvirčiau – ir prisitraukė arčiau. – Kas? Per mažai? Godi mažulė, ar ne? – nepalikda mas man laiko atsakyti, jis pravėrė stiklines Slapuko kabi nos duris ir įsitempė mane vidun.

įsigykite

knygą dabar