• I•
Vakarėlis prasidėjo be manęs. Lėtai leidausi pagrindiniais laiptais iš mūsų apartamentų. Jie staigiai suko į vestibiulį, kuriame knibždėte knibždėjo svarbių svečių. Aukštose keraminėse vazose, puošiančiose patalpą, buvo primerkta įvairiausių rūšių rožių: baltažiedžių iš Afrikos, rausvų šimtalapių iš Nyderlandų, šviesiai gelsvų arbatinių rožių iš Kinijos ir nuspalvintų mistiniais dažais čia pat Manhatane. Jų spalvos buvo tokios ryškios, kad gėlės atrodė kaip dirbtinės. Kur pažvelgsi, rožės, rožės, rožės – daugiau rožių negu žmonių. Grįžtelėjau ieškodama paramos. Draugė Kiki spustelėjo man ranką ir mudvi nusileidome į minią. Akimis ieškojau Tomo. Kur jis? – Tikiuosi, tavo mama nepastebės, kad vėluojame, – tarė Kiki, stengdamasi nepriminti savo suknelės. Aukso spalvos, bet akies nerėžiantis jos sijonas prabangiomis klostėmis krito ant grindų. Juodos garbanos dailiomis spiralėmis driekėsi ant menčių; vokai buvo padažyti žvilgančiais rožiniais šešėliais, suteikiančiais jos rudoms akims blizgesio. – Mama per daug įsileidusi į šnekas, kad rūpintųsi mūsų vėlavimu, – pasakiau. – Beje, atrodai pribloškiamai. – Tu irgi! Kaip gaila, kad esi pažadėta. – Kiki apžvelgė kambarį. – Antraip pati tave vesčiau. 11
Galima sakyti, čia buvo susirinkę visi Niujorko valstijos Senato ir Asamblėjos nariai, taip pat – įtakingiausi teisėjai. Ką jau kalbėti apie verslininkus ir visuomenės veikėjus, kurie už savo sėkmę buvo skolingi mano tėvui Džonui Rouzui ar jo ankstesniam politiniam varžovui Džordžui Fosteriui. Tačiau šįvakar svarbiausi ne jie. Šįvakar susirinkusiųjų žvilgsniai krypsta į mane. – Arija! Tuoj pat pamačiau, kas mane kalbina. – Laba diena, teisėja Dismond, – linktelėjau įspūdingo stoto moteriai, jos šviesių plaukų šukuosena panėšėjo į tornado piltuvą. Teisėja nusišypsojo. – Sveikinu! – Ačiū, – padėkojau. Paskelbus apie vedybas, visas miestas šventė karo tarp Tomo ir mano šeimos pabaigą ar bent taip jau man buvo pasakyta. Laikraštis Times rengėsi paskelbti straipsnį apie mane kaip apie politikos numylėtinę, gebėjusią suvienyti dvi partijas. Kiki šaipėsi iš šito vos tik man prasitarus. Mano geriausia draugė, politikos numylėtinė, – kartojo ji dirbtiniu naujienų pranešėjos balsu. Teko rūsčiai į ją pažiūrėti ir kumštelėti, kad liautųsi. Lydima Kiki toliau atlikau savo pareigas: linkčiojau ir priiminėjau sveikinimus, nardžiau minioje lyg autopiloto valdoma. – Ačiū, kad atėjote, – padėkojau majorui Grinlornui, mūsų valstijos senatoriams Trikui Dželitonui ir Mariškai Reinolds su šeimomis. Keldamas taurę senatorius Dželitonas tarė: – Puikus sužadėtuvių vakarėlis! Ir tu puiki mergina! – Jūs labai malonus, – atsakiau. – Buvome labai nustebinti žinios apie tave ir Tomą Fosterį, – pasakė Grinlornas. 12
– Aš moku pateikti staigmenas! – nusikvatojau, tarsi būčiau pasakiusi ką juokingo. Svečiai irgi mandagiai nusijuokė. Buvau mokoma šito nuo gimimo – užmegzti lengvus pokalbius, įsiminti vardus, maloniai kviesti senatorių dukteris į pižamų vakarėlius ir gimtadienius, šypsotis net tada, kai jų siaubingi spuoguoti broliai tyčia į mane atsitrenkdavo ar grabinėdavosi. Atsidusau. Toks yra politikos numylėtinės gyvenimas, primindavo man Kiki. Mudvi traukėme patalpos pakraščiu, stengdamosi neužkliudyti svečių ir baltai apsirengusių padavėjų, nešiojančių padėklus su užkandžiais ir taurėmis šampano. Dairiausi Tomo, bet jo niekur nebuvo matyti. – Jaudiniesi? – paklausė Kiki, nuo vieno padėklo čiupdama sumuštinuką su ėriena ir įsimesdama jį į burną. – Dėl susitikimo su Tomu? – Jei, tavo manymu, jaudulys reiškia šleikštulį, tada taip, mane pykina. Kiki nusikvatojo, bet aš kalbėjau rimtai – nervai buvo įtempti kaip stygos. Nemačiau sužadėtinio dvi savaites – kai pabudau ligoninėje iš dalies praradusi atmintį po nelaimingo atsitikimo. Iš šalies svečiai atrodė patenkinti, Rouzų šeimos bičiuliai šnekučiavosi su Fosterių pakalikais. Bet atidžiau įsižiūrėjusi išvydau, kad svečiai nervingai dairosi ir mindžikuoja, tarsi viešos mandagybės bet kurią akimirką galėtų baigtis ir šeimos vėl imtų žiūrėti viena į kitą kaip anksčiau. Kaip į priešus. Mano šeima ėmė nekęsti Fosterių dar prieš gimstant proseneliui. Niekinti juos ir jų šalininkus reiškė priklausyti Rouzų giminei. 13
Tikriau, tai tik dalis elgesio, liudijančio priklausymą Rouzų šeimai. – Arija? – Prie manęs atskubėjo jauna mergaitė. Kokių trylikos metų, smulkiai garbanotais raudonais plaukais, strazdanomis nutaškyta kakta. – Tik norėjau pasakyti, kad labai džiaugiuosi dėl tavęs ir Tomo. – Hmm… Ačiū. Mergaitė prisiartino. – Kaip jūs įsigudrinote taip dažnai slapta susitikinėti? Ar tiesa, kad jis persikels į Vest Saidą? Ar jūs… – Gal jau pakaks, – įsikišo Kiki ir nustūmė mergaitę į kitą šoną. – Tu turi daugiau klausimų negu strazdanų – taip ir galo nebus. – Kas ji per viena? – paklausiau Kiki, kai mergaitė nuėjo. – Neturiu supratimo, – nepatenkinta sumurmėjo draugė. – Jergutėliau, kokių jaunuolių jie prisitraukia. Mažų ir apskritų. Ta mergina panėšėjo į bulvytę. Tikra Fosterių šalininkė. Aš susiraukiau ir pyktelėjusi sugniaužiau kumščius. Visai nepažįstami žmonės žino kiekvieną aistringo mano romano su Tomu Fosteriu smulkmeną, o aš nė negaliu prisiminti, kaip su juo susipažinau, tuo labiau kaip pamilau. Kai buvau išrašyta iš ligoninės ir grįžau namo, man buvo pranešta apie sužadėtuves. Paklausiau, kodėl Tomas manęs nepasitiko, kodėl nelankė ligoninėje. – Netrukus pamatysi jį per sužadėtuvių vakarėlį, – nuramino mama. – Gydytojai sako, kad atmintis palengva gali grįžti. Galbūt išvydus Tomą prisiminimai atgis. Todėl esu čia. Laukiu. Dairausi Tomo, tikiuosi, kad atmintis sugrįš. Kiki jaučia mano pastangas. 14
– Neskubėk, Arija. Tu taip pamilai Tomą, kad ryžaisi dėl jo paaukoti viską – taigi šituo ir tikėk. Galvos linktelėjimu padėkoju jai už gerą patarimą. Tačiau laiko aš neturiu. Mūsų vestuvės suplanuotos vasaros pabaigoje, o dabar jau liepa. Aplink vaikštinėja svečiai – moterys ryškiais apdarais, pasidabinusios papuošalais, tatuiruotėmis ir mistinėmis aplikacijomis. Dauguma vyrų aukšti, plačiapečiai, rūsčiais veidais, susiglostę plaukus. Priėjęs garbios išvaizdos nepažįstamas vyras atkiša man ranką. Jo pirštai šiurkštūs, sudiržę. – Artas Sakronis, – prisistato jis. Linkteliu ir nusišypsau. – Arija Rouz. Vyriškis gerokai už mane vyresnis, gražaus vėjų nugairinto veido, jam ant kaklo – juoda tatuiruotė. Virš kairės akies mėlynuoja Fosterių šeimos herbas – penkiakampė žvaigždė. – Viliuosi, Arija, kad judu su Tomu būsite labai laimingi drauge. – Aš irgi, – atsakau kamuojama abejonių. Du stotingi vyrai – baltasis ir juodaodis – stovi už Arto išpūtę krūtines. Suveržti kaklaraiščiai, rodos, juos smaugia. Iš po marškinių apykaklių jiems irgi matyti tatuiruotės. – Ne kasdien jauna princesė sutinka savo princą, – pareiškia Sakronis. Šitaip tariami žodžiai skamba nuvalkiotai, bet aš tikiuosi, kad jis teisus – kad vos išvydusi Tomą viską prisiminsiu ir lauksiu vestuvių su džiaugsmingu jauduliu, o ne su siaubu. Man buvo pasakyta, kad perdozavau stiko, nelegalaus kvaišalo, gaminamo iš distiliuotos mistinės energijos. Žmonės jį vartoja, 15
kad kelias akimirkas pasijustų mistikais, išgyventų didžiulį pakilimą, pajustų neįtikimą jėgą, didesnę santarvę su pasauliu. Tėvai aptiko mane be sąmonės ant miegamojo grindų. Aš drebėjau tarsi sugelta spiečiaus bičių. Nenutuokiau, iš kur gavau kvaišalų. Nė vienas mano draugų jų nevartojo. Vis dėlto iš kažkur jų gavau, ir jie man iškrėtė bjaurų pokštą. Pasijutau labai nesmagiai. Turtingi mūsų aplinkos žmonės nuolat vartoja stiką. Negi buvau tokia kvaiša – ir tokia nevykėlė, – kad pirmąkart pamėginusi susimoviau. Prisiminiau beveik viską, pavyzdžiui, ką valgiau priešpiečiams kažkurią praėjusio mėnesio dieną (austres, mano tėčiui atplukdytas iš Vakarinio Kranto) ir kaip jaučiausi kitą rytą (dvi valandas tąsiausi tualete, kol jas išvėmiau). Bet kodėl nieko neprisimenu apie Tomą? Laimė, visa tai neprasiskverbė į viešumą. Tai, kas nutiko, žinojo tik mano šeima, Fosteriai, Kiki bei saujelė gydytojų ir slaugių. Tikriausiai man gulint ligoninėje Tomas aplankė mano tėvus ir papasakojo, kad mudu slapčia susitikinėjome jau kelis mėnesius. Kad norime susituokti. Dabar esu čia. Turėčiau būti laiminga. Trykšti džiaugsmu. Bet jaučiuosi labai suglumusi… ypač dėl to, kaip mano tėvai sutiko tokią žinią. – Štai kur tu, – tarė tėvas, vesdamasis prie motinos, besikalbančios su Kiki. – Brangioji Klaudija, – sakė ji, – atrodai nuostabiai. Tiesiog žavingai. – Ačiū, ponia Rouz, – padėkojo Kiki. – Jūs irgi atrodote stulbinamai. Mano motina šyptelėjo puse lūpų. Į prancūzišką kuodą suimti jos plaukai, įprastai šviesūs, nuo mistinių dažų įgijo ryškiai rau16
doną spalvą, rėžiančią akį. Jos veidą dengė stora makiažo kaukė, turinti patraukti dėmesį ir sukelti pagarbią baimę. Palyginti su motina, buvau kuklumo įsikūnijimas: pasidažiusi neryškiai, purūs rudi plaukai užkišti už ausų. – Arija, tu gerai atrodai, – pagyrė mane tėvas. – Prabangiai. Nužvelgiau šilkinę kreminės spalvos suknelę, iškirptę, padabintą mėlynomis ir rausvomis rožytėmis. Ji nedengė mano raktikaulių, nugara buvo iškirpta vos ne iki liemens. Žinoma, atrodau prabangiai, – norėjosi pasakyti. – Juk esu Rouz. Bet svečiai nenuleido nuo mūsų akių, todėl tik mandagiai linktelėjau tėvui. Jis irgi, tačiau nenusišypsojo. Tėvas niekada nesišypsodavo. Motina tiriamai apžvelgė kambarį, metė akį į didžiulį fortepijoną ir Pikaso „Mėlynojo periodo“ darbus, jos žvilgsnis nuslydo langais – užuolaidos buvo atitrauktos, kad galėtume matyti mėnulio apšviestą miestą. Paskui jos veidas nušvito ir ji kone išdainavo: – Atėjo Tomas! Mano sužadėtinis. Tomas pasirodė esąs gražuolis lygia įdegusia oda, trumpais rudais plaukais, sušukuotais į vieną šoną. Jo akys buvo tamsios kaip ir manosios, lūpos putnios ir geidulingos. Tuoj pat atpažinau jį iš straipsnių internete ir geltonosios spaudos, bet gyvas jis atrodė kur kas patrauklesnis negu planšetinio kompiuterio ekrane. Jis spinduliavo trauką. Kiekviena Manhatano Viršūnių mergina būtų troškusi už jo ištekėti. Jis vertas milijardo, galbūt vieną dieną valdys miestą. Man suplastėjo širdis. Trumpam šmėstelėjo prisiminimai: mano ranka kito žmogaus rankoje, kažkieno lūpos, liečiančios manąsias. Užplūstanti šiluma. Paskui viskas dingo. 17
Tomas man mirktelėjo, jam nestigo pasitikėjimo savimi. Spoksodama į jį, įsivaizdavau, kuo jis mane patraukė ir kodėl vis dar traukia, nors atmintis negrįžo. Taigi apsimečiau laiminga – šypsojausi kaip mano tėvai, kaip Tomas, kaip mūsų svečiai. Todėl, kad šito vaikino aš troškau – dėl jo ryžausi nepaklusti savo šeimai. – Ponai Rouzai, – Tomas paspaudė mano tėvui ranką, pabučiavo motinai į skruostą. Tai labai trikdė. Vaikystėje vien paminėjusi Fosterių pavardę būdavau išbarama ir siunčiama į savo kambarį. O dabar... Sunkiai atsidusau. Viskas taip greitai keičiasi. – Sveika, Arija! – šiltai pasisveikino Tomas, pakštelėdamas man į lūpas. – Kaip jautiesi? – Puikiai! – atsakiau gniauždama delninukę ir slėpdama už nugaros rankas. Jos drebėjo, nenorėjau, kad Tomas tai pastebėtų. – O tu? Jis prisimerkė. – Gerai. Bet ne aš... – Perdozavau, – atkirtau. – Žinau. Tik tiek? Kur visi kiti prisiminimai? Vyliausi prisiminti, kaip susipažinau su Tomu, kaip įsimylėjau ir... Po velnių. Šiuo klausimu galva buvo tuščia. Mano tėvai smalsiai susižvelgė, be abejo, spėliodami, ką manau. Paskui įvykiai ėmė klostytis dar keisčiau – atėjo Tomo tėvai. – Erika! Džordžai! – mano tėvas pasveikino juos tarsi brangiausius draugus. Tada vyriškai apkabino Tomo tėvą. – Viskas atrodo nuostabiai, – tarė Tomo motina maniškei. Jos suknia buvo žalia kaip smaragdas, spalva derėjo su tuzinu subtilių tatuiruočių, kaip vėrinys puošiančių kaklą. – Tiesiog kvapą gniaužia. – Ačiū, – išspaudė šypseną mano motina. 18
Paėmęs nuo padėklo taurę šampano mano tėvas ją pakėlė ir tarė: – Prašau dėmesio! Kai mano tėvas prabyla, žmonės suklūsta. Svečiai pritilo ir atsigręžė į mus. Liovėsi griežęs styginių kvartetas. Tomas apkabino mane per liemenį. Dingtelėjo, kaip keistai mudu atrodome iš šalies. Šis reginys skirtas įtakingiausiems miesto žmonėms, bet, ko gero, daugiausia man. – Ne paslaptis, kad mudu su Džordžu nesutarėme, kaip ir kelios mūsų šeimų kartos, – pasakė tėtis. – Bet dabar viskas keičiasi į gera. – Staiga pasigirdo plojimai – susirinkusieji žinojo, ko laukti. – Mudu su Melinda didžiuodamiesi pranešame apie savo dukters Arijos ir jaunojo Tomo Fosterio sužadėtuves. Šie du jaunuoliai labai myli vienas kitą. Vėl nuaidi ilgi ir griausmingi plojimai – jie nesiliauja, kol mano tėvas pakelia dešinę ranką ir mostu paprašo nutilti. Rodos, visa tai surežisuota. Ant nuogo dilbio jaučiu Tomo ranką. Jis nykščiu glosto alkūnę, ir mano širdis ima daužytis. – Esu tikras, kad daugumą jūsų nustebino žinia apie sužadėtuves. Iš pradžių Arija ir Tomas slėpė savo santykius. Bet tiesos atskleidimas davė naudos – abi mūsų šeimos buvo priverstos apmąstyti, ar verta varžytis. Mes nusprendėme užkasti karo kirvį. Daugiau tarpusavyje nebekovosime. Arija ir Tomas mus sutelkė naudodamiesi galingiausia knygose aprašyta jėga – tikra meile. Taigi, Tomai, ačiū tau. Ačiū ir tau, Arija, brangiausia mano dukra. – Tėvas pabučiavo man į kaktą. Nuo visuotinio dėmesio man susvaigo galva. Plojimai šį kartą truko dar ilgiau ir buvo tokie audringi, kad užgriuvo mus su Tomu kaip jūros bangos. Mudu susikibome už 19
rankų ir jas iškėlėme – taip paskatinome minią dar garsiau ploti. Tomo delnas sudrėko. Mane pribloškė tėvo kalba. Jis yra apgavikas ir šantažuotojas, galvažudžių vadas. Politinės partijos, valdančios pusę Manhatano, galva. Meilė jam yra silpnybė, padedanti manipuliuoti žmonėmis. Dabar jis šneka apie tikros meilės pergalę. Cha. – Šios mintys atvedė mane prie tolesnių išvadų, – aprimus plojimams toliau kalba tėvas. – Turime didesnių priešų negu mūsų šeimų nesantaika. Vienintelis būdas duoti jiems atkirtį – sekti šių įsimylėjėlių pavyzdžiu ir susivienyti! Radikalios mistikės Violetos Bruks įtaka stiprėja. Vargingos nemistikų šeimos Gilybėse klaidinamos ir tiki, kad ji gali jiems pasiūlyti gerai mokamą darbą. Registruoti mistikai palaikys ją dėl suprantamų priežasčių – Bruks yra viena iš jų. Ši moteris kėsinasi sužlugdyti viską, ką sukūrėme Viršūnėse. Kaip žinote, po Didžiojo sukilimo dėl mero posto kovojo tik mūsų partijų nariai, kitų kandidatų nebūdavo. Taigi šįvakar, be sužadėtuvių, mudu su Džordžu Fosteriu skelbiame politinę sąjungą. Iškilus pavojui ir pakibus mistikų grėsmei, laikysimės drauge. Baigiantis majoro Grinlorno kadencijai, mudu su Džordžu ateinančiuose rinkimuose remsime vieną kandidatą: Garlandą Fosterį. Greta mūsų išdygęs vyresnysis Tomo brolis Garlandas ryžtingai pamojavo susirinkusiesiems. Jis atrodo kaip Tomas, tik labiau subrendęs, šviesiais plaukais, lieknesnis ir griežtesnio veido. Garlandui dvidešimt aštuoneri, dešimčia metų vyresnis už Tomą, bet kaip politikas ganėtinai jaunas. Jam už nugaros vos galėjai įžiūrėti žmoną Frančeską, moteris stovėjo uždėjusi ranką vyrui ant peties. – Todėl prašom pakelti taures ir išgerti už naujos eros pradžią: už mano šeimą, už Fosterius ir už šį šlovingą miestą! – baigė mano tėvas. 20
Vėl užgriežė styginių kvartetas. Mano tėvas nusivedė motiną į salės vidurį – išnešus baldus ten buvo padaryta šokių aikštelė. Džordžas ir Erika Fosteriai nusekė įkandin. Mano galvoje skambėjo tėvo žodžiai: mistikų grėsmė. Kadaise mistikai buvo šlovinami už tai, kad padėjo sustiprinti miestą. Dabar jų bijomasi. Galingas nevaldomas mistiko prisilietimas gali nužudyti paprastą žmogų. Tiesą sakant, nesupratau, dėl ko kilo visa ši sumaištis. Maždaug prieš du dešimtmečius per Motinos dieną mistikai sukilo, per sprogimus žuvo daugybė nekaltų žmonių. Nuo tada pagal įstatymą mistikai turi registruotis, du kartus per metus jų galios išsiurbiamos, kad nepridarytų žalos. Dauguma mistikų gyvena toli nuo mūsų, tarp vargingųjų, skurdžiausiame miesto rajone – Gilybėse. Jose Viršūnių gyventojams nesaugu ir baisu. Viršūnėse mistikai dirba tarnais, padavėjais ar kitus darbus ir nesuka galvos dėl revoliucijos ar valdžios paėmimo. Jiems svarbiausia – užsidirbti pragyvenimui. Tačiau žinojau, kad esama ir pavojingų mistikų. Jie slapstosi, atsisako registruotis ir neleidžia išsiurbti savo magiškų galių. Jie tūno Gilybėse. Laukia. Tyko. Rezga sąmokslą. Tomas atitraukė ranką man nuo liemens. – Dar nemačiau Kailo, – pasakė jis. – Aš irgi. Mano brolis Kailas nekenčia viešumos. Nedalyvauja vakarėliuose. Tikriausiai lindi kur nors užsidaręs su savo Bene. – Norėtum pašokti? – klausia Tomas. Rodos, jis tikrai nori, be to, mus stebi daugybė akių, todėl negaliu atsisakyti. Paduodu delninukę Kiki ir žengiu į salės vidurį. Tomas apkabina mane šiek tiek negrabiai, tarsi nepažinotų. Staiga imu spėlioti, ar esame matę vienas kitą nuogą, skruostai iškaista. 21
– Aš tikrai dėl tavęs jaudinausi, – sako jis, atsargiai vedžiodamas mane po aikštelę. Vaikinas dvelkia kedrais ir vos vos vanile. Kvartetas griežia nuostabų lėtą Gureckio kūrinį. – Tu baisiai apsinuodijai. – Kartais užeina galvos skausmai, o šiaip jaučiuosi gerai. Tik bėda, kad beveik nepažįstu tavęs. Išgrūdu tą mintį iš galvos ir leidžiuosi užvaldoma muzikos. Jei suksimės ilgai, gal prisiminsiu, kaip šokau su Tomu pirmą kartą? Juk mudu šokome anksčiau, tiesa? Iš nekantrumo man dilgčioja oda. Tomas yra mano jaunikis. Jis gražus, ir aš jam tikrai patinku. Jeigu myliu tą vaikiną, kaip visi tvirtina, turėčiau būti laiminga. – Kaip mudu susipažinome? – sukuždu, kad niekas neišgirstų. Tomas šiek tiek atšlyja. – Tikrai nieko neprisimeni? Purtau galvą. Nuo pat vaikystės norėjau įsimylėti. Sutikti tokią meilę, kokia rodoma per televizorių ar aprašoma knygose, rasti savo antrąją pusę, žmogų, su kuriuo tau skirta būti amžinai. Ir tada patirti pilnatvę. Pasak mano tėvų, tokia meilė sieja mudu su Tomu. Tai kodėl Tomo prisilietimas lieka paprasčiausiu prisilietimu, tiesiog manęs nejaudina? Maniau, tikra meilė nudegins mane. Priėjusi mano motina mudu išskiria. – Arija, man reikia trumpam pasiskolinti tavo sužadėtinį. Su juo nori šnektelėti gubernatorius Bošas. Tomas nedrąsiai pabučiuoja man į kaktą. – Greitai grįšiu. Žiūriu, kaip jie nueina. Tai tokia ateitis laukia manęs su Tomu – verslas, susitikimai ir mano tėvai? Staiga suspaudžia krūtinę, tarsi būtų ėmusi veržti suknelė. 22
Turiu iš čia eiti. Lekiu pasieniu, tada spusteliu skydelį prie balkono. Nuskaičius mano biometrinius duomenis, durys atsiveria, paskui vėl užsidaro man už nugaros. Lauke be galo karšta. Rankas, kaklą ir kojas kaipmat nusėja prakaito lašeliai. Esame tikinami, jog karštis tvyro dėl pasaulinės klimato kaitos. Tirpstant sniegui ir ledui pakilęs jūros vanduo užliejo Antarktidą ir visą Okeaniją. Dėl tos pačios priežasties Gilybių aveniu ir gatvės pavirto kanalais, pilnais jūros vandens. Mokslininkų teigimu, vandenys ilgainiui pasiglemš visą salą. Niekas tiksliai nežino, kaip greitai šitai nutiks. Prieinu prie balkono krašto. Man prieš akis atsiveria Viršūnės. Jos taip aukštai iškilusios virš vandens, jog kartais dingteli, kad miestas plaukioja, kad nestovi ant žemės. Apačioje per daugybę aukštų driekiasi miesto geležinkelio bėgiai; iš stotelių išvažiuoja ir į jas atvažiuoja nedideli balti vagonai – ryškios dėmės dangoraižių šešėliuose. Horizonto linija dantyta ir įspūdinga, nutvieksta mistikų šviesų: itin aukštų stiklinių spiralių, užpildytų mistine energija, taip Manhatanas gauna šviesą. Pasak mano tėvo, tai vienintelė nauda, kurią gauname iš tų išsigimėlių. Spiralės blykčioja ir švyti; rodos, esama tam tikro ritmo, pagal kurį jos išryškėja ir prigęsta, tarsi šviesų muzika. Atrodo beveik gyvos – šiaip ar taip, kur kas gyvesnės negu šio vakaro svečiai. Kruopščiai pasikaišau suknelės palankus, užsiropščiu ant geležinio turėklo ir perlipu kitapus. Vaikystėje esu taip dariusi daugybę kartų. Tai atpalaiduoja. Vėjas taršo man plaukus, beveik nieko nematau, tik tvirtai laikausi įsikibusi į turėklą sau už nugaros. Lėtai palinkstu į priekį, kanalai apačioje atrodo kaip tamsą išraižę sidabriniai kaspinai, karštas vėjas košia mane, kol prisimenu: aš kovojau dėl tikros meilės ir laimėjau. 23
Dabar belieka prisiminti. Vaizduotėje Tomas ima mane už rankos, pagauna, kai puolu jam į glėbį, bučiuoja tamsiose kertėse ar ryškiai apšviestuose soliariumuose, bet mano galva šito neišneša. Dirsteliu į vakarėlį. Iš balkono jis primena tamsių kostiumų ir šviesių suknelių margumyną, sunkiai įžiūrimą pro storo stiklo duris. Vėjas plaiksto mano sijoną ir aš kvatojuosi sklaistantis audiniui. Gana. Metas lipti į balkoną, ten saugu. Tada išvystu jį – kažkas spokso į mane iš kampo. Negaliu pasakyti, kas jis, nes tūno šešėlyje. – Sveiki, – tariu. – Kas jūs? Bekeliant vieną koją per balkono turėklą antroji slysteli. Prarandu pusiausvyrą ir imu kristi. Atsitrenkus į balkono kraštą, kelį nudiegia aštrus skausmas, smakru žiebiuosi į turėklą, kūno svoris tempia žemyn. Galiausiai viena ranka nusitveriu ir stipriai įsikabinu į turėklą. Visu kūnu bloškiuosi į pastato šoną ir vos nepaleidžiu turėklo, bet pavyksta išsilaikyti – kybau virš miesto. Tik penki mano pirštai, įsitvėrę geležinio strypo, gelbsti nuo kritimo į tūkstančio metrų prarają – nuo mirties. Drėksta delnas, mąžta jėgos. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, aš tyliai meldžiu. Prašau, neleisk man numirti. Prašau, neleisk man numirti. Staiga šalia išdygsta vaikinas. Aš verkiu, akyse dvejinasi, todėl regiu jį kaip vaiduoklį, tai pasirodantį, tai vėl išnykstantį. – Čiupk mano ranką, – sako jis. – Negaliu, aš nukrisiu! – Aš neleisiu, – patikina jis mane. Mėginu nuryti ašaras, bet vis tiek neįžiūriu jo veido. Girdžiu jo kvėpavimą, jaučiu susierzinimą ir baimę. – Pasikliauk manim. 24
Viena ranka vis dar įsikibusi į turėklą, kitą atkišu paslaptingam vaikinui. Jis sugriebia mano ranką ir ima traukti aukštyn, tačiau mano kojos vis dar tabaluoja už balkono krašto. Jo prisilietimas šiltutėlis, tarsi pirštų galais kaitintų man odą. – Gerai, – taria jis, – dabar duok kitą ranką. – Vargu ar įstengsiu, – atsakau. Man gelia visą kūną. – Esi stipresnė, negu manai, – tikina vaikinas. Liepiu sau nežiūrėti žemyn. Giliai įkvėpusi atplėšiu nuo turėklo ir paduodu jam dešinę ranką, vidinėje riešo pusėje pamatau tatuiruotę su sprogstančia žvaigžde. Paskui kylu aukštyn, kol kojos pasiekia balkoną. Sukūkčioju – pasipila per visą vakarą susikaupusios ašaros. – Nurimk, tu saugi. Viskas gerai, – taria vaikinas. Nors lauke svilina baisus karštis, negana to, tikriausiai suplėšiau savo nuostabią suknelę, aš juo patikiu. Galiausiai jis mane paleidžia ir žingteli į šalį. Koks vaikinas išgelbėjo man gyvybę? Dairausi, bet jis paslaptingai dingęs. Nenutuokiu, kaip jis atrodo. Nė vardo nepaklausiau. Tada išgirstu pažįstamą balsą: – Arija, tu čia? Manęs pasigedo Kiki. – Ką čia veiki? – klausia ji artindamasi. – Aš tuoj iškepsiu. Nusprendžiu nieko jai nepasakoti. – Tiesiog mąsčiau, – išsisuku nuo atsakymo. – Tai liaukis mąsčiusi ir eik šokti! Tomas tavęs ieško. Sako, kad skamba jūsų daina. – Mudu turime dainą? – kvailai klausiu. – Žinoma. Eime, – ragina Kiki, grąžindama man delninukę. 25
Žengdama prie durų išgirstu, kaip delninukėje kažkas subarška. Atidarau ją ir dirsteliu vidun – šito medaliono anksčiau nesu mačiusi. Sidabrinis, blizgantis, bet pažiūrėti senovinis. Jį paėmus visu kūnu nusruvena energija. Prisiminimas, jausmas, blyksnis galvoje – šis papuošalas mano. Delninukėje dar randu popieriaus lapelį. Išlankstau jį. Nepažįstamu braižu parašytas vienas žodis:
Prisimink