R omana s Iš anglų kalbos vertė HELGA GAVĖNAITĖ
7
Krystal Sutherland
dėl viso to, kitaip nei įprasta tokiuose siužetuose, ši mergina turėjo be vargo įsilieti į naujos gimnazijos bendruomenę. Vis dėlto Greisės įprastumui dar nespėjus jos apsaugoti, į akis tučtuojau krito trys dalykai: 1. Mergina nuo galvos iki kojų pirštų galiukų apsirengusi vyriškais drabužiais. Ne tarsi kokia nutrūktgalvė riedutininkė, bet apsitaisiusi išties vyriškais gerokai per dideliais drabužiais. Džinsai, turėję būti aptempti, kabojo ant klubų prilaikomi diržo. Nors buvo tik rugsėjo vidurys, Greisė vilkėjo nertinį ir languotus marškinius, ant galvos buvo užsimaukšlinusi megztą kepurę, o ant kaklo pasikabinusi ilga odine juostele parištą inkarą. 2. Ji atrodė apsileidusi ir paliegusi. Noriu pasakyti, jog esu matęs narkomanų, palikusių kur kas geresnį įspūdį, negu tą rytą atrodė Greisė. (Tiesą sakant, nebuvau regėjęs itin daug narkomanų, tačiau teko matyti „Blakę“* ir „Bręstantį blogį“**, o tai iš tiesų šį tą reiškia.) Jos šviesūs plaukai buvo nešukuoti ir nevykusiai nukirpti, oda išblyškusi. Esu beveik tikras, kad tą dieną atsidūrus šalia ir kvėptelėjus nosį būtų surietęs nuo jos sklindantis dvokas. * Angl. „The Wire“ – JAV serialas apie Baltimorės policijos darbą. (Čia ir toliau – vert. past.) ** Angl. „Breaking Bad“ – kultinis JAV televizijos serialas.
8
Mūsų širdžių chemija
3. Jeigu viso to negana, kad Greisė Taun neturėtų jokių galimybių įsilieti į naujosios gimnazijos bendruomenę, ji dar ir vaikščiojo pasiramsčiuodama lazda. Tai štai kaip viskas nutiko. Štai kokią ją išvydau pirmą sykį. Jokio sulėtinto kadro, jokio švelnaus vėjelio, jokio garso takelio ir tikrai jokio širdies daužymosi. Greisė įklibikščiavo pavėlavusi dešimčia minučių. Tyliai. Tarsi ši vieta priklausytų jai, tarsi daugybę metų būtų mokiusis mūsų klasėje. Ir galbūt todėl, kad buvo naujokė, arba todėl, kad atrodė šitaip keistai, o gal todėl, kad vos užmetusi akį mokytoja ponia Bidi pastebėjo sueižėjusią merginos sielos kertelę ir nieko jai nepasakė. Greisė įsitaisė ant kėdės dramos klasės gale, palei juodais dažais nudažytą sieną. Atrėmė lazdą į šlaunį ir niekam nepratarė nė žodžio. Dar dusyk dirstelėjau į Greisę, tačiau baigiantis pamokai jau buvau spėjęs ją pamiršti. Iš klasės ji išsmuko niekieno nepastebėta. Taigi ši istorija tikrai ne apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Tačiau ji yra meilės istorija. Ką gi. Šiokia tokia.
Bilis Kosta vienas kitą apdovanojo LPL* (brangūs skaitytojai, norėčiau, kad toji istorija tebūtų mano pramanas). Kaip visuomet, mano gyvenimas tekėjo įprasta vaga, be jokių skandalų. Buvau keistas ir negražiai išstypęs * LPL – lytiškai plintančios ligos.
10
Mūsų širdžių chemija
septyniolikmetis vaikis, kokį galėtum atrinkti jaunojo Keanu Riveso* vaidmeniui, jeigu didžiąją filmo biudžeto dalį jau esi iššvaistęs nevykusiems kompiuteriu generuotiems vaizdams, techninėms priemonėms ir priežiūros paslaugoms. Niekuomet nerūkiau, išskyrus tuos atvejus, kai kas nors rūkydamas duodavo patraukti dūmo. Ir niekada, dėkui Dievui, nesu sulaukęs pasiūlymo pasimylėti be prezervatyvo. Mano tamsūs plaukai siekė pečius. Tuo metu buvau itin pamėgęs devintojo dešimtmečio sportinio stiliaus tėčio paltą. Galėtum sakyti, kad atrodžiau panašus į tipą, kurį gautum sukryžminęs Samer Glau** ir Severą Sneipą***. Atėmei lenktą nosį, pridėjai duobutes skuostuose ir valio: tobulas receptas, kaip sukurti Henrį Aizeką Peidžą. Tuo metu merginomis irgi nesidomėjau (vaikinais taip pat ne, jeigu knieti paklausti). Mano draugai jau beveik penkerius metus tai nerdavo į dramatiškus paaugliškus santykius, tai juos nutraukdavo, o aš dar net nebuvau aistringai ko nors įsimylėjęs. Savaime suprantama, vaikų darželyje buvo Abigailė Terner (esu netikėtai pabučiavęs ją į skruostą; po to mūsų santykiai greitai ataušo). Pradinėje mokykloje mažiausiai trejus metus negalėjau iš galvos išmesti minties, * Keanu Reeves – Kanados režisierius, muzikantas ir aktorius, žinomas iš tokių filmų kaip „Greitis“, „Matrica“ „Velnio advokatas“ ir t. t. ** Samer Glau – amerikiečių aktorė, išgarsėjusi vaidmenimis mokslinės fantastikos filmuose ir serialuose. *** Knygų apie Harį Poterį veikėjas, Hogvartso mokyklos apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas.
11
Krystal Sutherland
kaip vesiu Sofiją Džou, tačiau užklupus lytinei brandai viduje kažkas tarsi nuspaudė mygtuką ir kitaip negu dauguma mokyklos vaikinų netapau testosterono kurstomu sekso monstru; man net nepavyko sutikti tokios, kurios tąja prasme geisčiau savo gyvenime. Jaučiausi laimingas sutelkęs mintis į mokyklą ir pažymius, kurių reikia norint patekti į puspadorį koledžą, ir tikriausiai todėl apie Greisę Taun nesusimąsčiau dar mažiausiai porą dienų. Gal niekuomet ir nebūčiau, jeigu ne anglų kalbos mokytojo pono Alisterio Hinko įsikišimas. Mano žinios apie poną Hinką vis dar apsiriboja tuo, ką dauguma gimnazistų žino apie savo mokytojus. Jo galva pilna pleiskanų, jos perpus mažiau kristų į akis, jeigu mokytojas kasdien nesirengtų juodu megztiniu aukšta atlenkiama apykakle, kurio spalva taip smarkiai išryškina ant pečių nusėdusias smulkias baltos spalvos dulkeles tarsi ant asfalto krintantį sniegą. Žiūrėdamas į vestuviniu žiedu nepapuoštą kairiąją ranką nusprendžiau, kad mokytojas nevedęs, ir šis faktas turbūt glaudžiai susijęs su pleiskanomis bei nepaprastu panašumu į Napoleono Dinamito* brolį Kipą. Hinkas taip pasiutusiai aistringai mėgo anglų kalbą, kad kartą penkioms minutėms užsitęsus matematikos pamokai ir mokiniams pavėlavus į anglų kalbos pamoką išsikvietė * Aliuzija į filmą „Napoleonas Dinamitas“, JAV komediją apie Aidaho valstijoje gyvenantį šešiolikmetį.
12
Mūsų širdžių chemija
matematikos mokytoją poną Bebkoką ir paskaitė jam paskaitą apie tai, kad humanitariniai mokslai yra ne mažiau svarbūs negu matematika. Daugybė mokinių paslapčia iš jo šaipėsi: manau, jie labiausiai dairėsi į inžinerines ir klientų aptarnavimo srities profesijas. Tačiau mintimis sugrįžęs į praeitį dabar aiškiai suvokiu, kad būtent tą popietę mūsų pridususiame anglų kalbos kabinete ir susižavėjau mintimi tapti rašytoju. Visuomet rašydavau padoriai, gebėdavau tinkamai surikiuoti žodžius. Yra žmonių, kurių ausis sukurta muzikai, kai kurie gimdami atsineša talentą piešti, o kiti – tokie kaip aš – turi vidinį radarą, kuždantį, kur sakinyje padėti kablelį. Kalbant apie ypatingus gebėjimus reikia pripažinti, kad mano gramatinė intuicija gana menka ir apsiribojo tik suvokimo lygmeniu, tačiau ji tikrai padėjo susidraugauti su ponu Hinku, kuris, kaip paaiškėjo, buvo dar ir atsakingas už mokinių laikraščio rengimą bei leidybą. Antroje klasėje pareiškiau norą prisidėti prie šio darbo ir širdies gilumoje tyliai vyliausi vieną dieną tapti to leidinio redaktoriumi. Tą antrosios mokslo metų savaitės ketvirtadienį, įpusėjus dramos pamokai, suskambo ponios Bidi telefonas, ir ji atsiliepė į skambutį. „Henri, Greise, ponas Hinkas norėtų, kad po pamokų pas jį užeitumėte“, – paplepėjusi kelias minutes pasakė mokytoja. (Bidi ir Hinkas visuomet draugiškai sutardavo. Dvi būtybės, gimusios netinkamą šimtmetį, kai pasaulis linkęs šaipytis iš manančiųjų, jog menas tebėra 13
Krystal Sutherland
ypatingiausias kada nors žmonijos turėtas ar sukurtas dalykas.) Linktelėjęs tyčia nepažvelgiau į Greisės pusę, nors akies krašteliu mačiau, kad sėdėdama klasės gale ji spokso į mane. Pakviesti po pamokų užeiti į mokytojo kabinetą dauguma paauglių tikisi paties blogiausio, tačiau aš, kaip jau sakiau, buvau tragiškai neįsivėlęs į jokius skandalus. Žinojau (arba vyliausi žinąs), kodėl ponas Hinkas nori su manimi susitikti. Tačiau Greisė lankė Vestlando gimnaziją vos dvi dienas. Vargu ar tiek laiko pakanka užkrėsti kitą mokinį trichomonoze ir (arba) po pamokų ką nors aptalžyti (nors Greisė iš tiesų nešiojosi lazdą ir atrodė smarkiai įširdusi). Kodėl ponas Hinkas panoro susitikti su Greise, – kaip ir daugybė su ja susijusių dalykų, – buvo paslaptis.
15
Krystal Sutherland
pavadinimo, bet mačiau, kad knygoje pilna eilėraščių. Kai Greisė pagavo mane spoksantį pro jos petį, tikėjausi, kad užvers knygą arba pakreips kitu kampu, tačiau, mano nuostabai, ji net mažumėlę suktelėjo knygą į mano pusę, kad ir aš galėčiau skaityti. Greisės skaitomas eilėraštis prikaustė mano mintis, nes puslapis buvo užlankstytais kampais, ištepliotas maistu ir apskritai atrodė nekaip. Eilėraštis parašytas tokio niekada negirdėto vyruko pavarde Pablas Neruda. Pavadinimas „Nemyliu tavęs“ suintrigavo, todėl ėmiau skaityti, nors Hinkui vis dar nebuvo pavykę manęs paversti poezijos mėgėju. Dvi eilutės buvo ypatingai paryškintos. Myliu tave, kaip mylim kai kurias tamsybes, Slapta, tarp sielos ir šešėlio. Tada prieš akis išdygo Hinkas, ir Greisė mikliai užvožė knygą man nespėjus baigti eilėraščio. – A, gerai, matau, susitikote, – pamatęs mus drauge tarė Hinkas. Trokšdamas išsirangyti iš nepatogios kūno padėties, į kurią buvau susilankstęs, skubiai pakilau ant kojų. Kiek pasimuisčiusi ant galusuolio Greisė palengva atsistojo ir atsargiai paskirstė svorį lazdai ir sveikajai kojai. Tada pirmą kartą susimąsčiau, kaip smarkiai ji sužalota. Kiek laiko šitaip vaikšto? Ar kojos trauma įgimta, o gal vaikystėje užklupo kokia baisi nelaimė? – Nagi, užeikite. 16
Mūsų širdžių chemija
Hinko darbo kabinetas įsikūręs gale koridoriaus, kurį devintojo dešimtmečio pradžioje tikriausiai būtum galėjęs pavadinti modernia ir patrauklia vieta. Švelniai rožinės sienos, fluorescencinis apšvietimas, skaudžiai akį rėžiantys dirbtiniai augalai ir keistas linoleumas, turėjęs atrodyti tarytum granitas, tačiau iš tiesų sudarytas iš šimtų plastiko gabalėlių, užlietų skaidriu laminatu. Sekdamas paskui Hinką žengiau kiek lėčiau, negu esu įpratęs, nes norėjau, kad Greisė eitų šalia. Žinote, ne todėl, kad iš tiesų būčiau pageidavęs, jog ji eitų šalimais, bet pamaniau, galbūt to norėtų ji pati ir gal būtų gražu, jeigu suspėtų su kuo nors eiti. Tačiau net man beprotiškai sulėtinus tempą Greisė vis dar dviem žingsniais atsiliko. Galiausiai susidarė įspūdis, kad dalyvaujame lėčiausio ėjiko varžybose. Hinkas ėjo dešimčia žingsnių priešais mus, todėl paspartinęs žingsnį palikau Greisę ir turbūt atrodžiau kaip visiškas keistuolis. Pasiekus darbo kabinetą (mažytį, blankiai žalsvą ir tokį slegiantį, jog pagalvojau, kad savaitgaliais mokytojas veikiausiai dalyvauja kovų klubo renginiuose), Hinkas įsivedė mus vidun ir rankos mostu pasiūlė įsitaisyti ant dviejų kėdžių, pastatytų priešais rašomąjį stalą. Mums prisėdus suraukiau kaktą ir mintyse savęs klausiau, kodėl Greisė yra čia kartu su manimi. – Savaime suprantama, abu esate čia dėl išskirtinių rašymo gebėjimų. Pribrendus laikui pasirinkti vyresniuosius laikraščio redaktorius nesugalvojau nieko geresnio... 17
Krystal Sutherland
– Ne, – nutraukė mokytoją Greisė Taun, ir jos balsas sukėlė man tokį šoką, kad tik dabar suvokiau, jog pirmą kartą išgirdau ją kalbant. Stiprus, švarus, gilus balsas smarkiai skyrėsi nuo palaužto ir baikštaus žmogaus įvaizdžio. – Atsiprašau? – nustėro Hinkas. – Ne, – pakartojo Greisė, tarsi tokio paaiškinimo būtų gana. – Aš... aš nesuprantu, – sulemeno Hinkas ir maldaujamai pažvelgė į mane. Tiesą sakant, beveik girdėjau mokytojo pagalbos šauksmą, tačiau tesugebėjau gūžtelėti pečiais. – Nenoriu būti redaktore. Nuoširdus ačiū, kad apie mane pagalvojote. Tačiau ne, – pastvėrusi nuo grindų kuprinę Greisė atsistojo. – Panele Taun. Greise. Prieš prasidedant mokslo metams Martinas specialiai atėjo pas mane ir paprašė peržvelgti jūsų darbą, parašytą Istriverio mokykloje. Jeigu nebūtumėte perėjusi į kitą mokyklą, šiais metais, manau, būtumėte perėmusi redaktorės pareigas anoje mokykloje. Ar ne? – Daugiau neberašau. – Gaila. Jūsų darbas gražus. Turite įgimtą talentą žodžiams. – O jūs – įgimtą talentą klišėms. Hinkas pasijuto toks šokiruotas, kad net išsižiojo. Greisė mažumėlę atlėgo: – Atsiprašau. Tai tik žodžiai. Jie nieko nereiškia. Nutaisiusi nepritariančią veido išraišką Greisė dirstelėjo į mane. Tokio žvilgsnio nesitikėjau ir jo nesupratau. Tada 18
Mūsų širdžių chemija
mergina užsimetė ant pečių kuprinę ir iššlubavo iš kabineto. Mudu su Hinku sėdėjome nuščiuvę ir mėginome susigaudyti, kas ką tik įvyko. Prireikė gerų dešimties sekundžių, kol susizgribau, kad pykstu, o tai suvokęs irgi pastvėriau kuprinę, mikliai pakilau nuo kėdės ir patraukiau link durų. – Ar galime pasikalbėti rytoj? – paklausiau Hinko, kuris tikriausiai pamanė, jog vejuosi Greisę. – Taip, žinoma. Ateik prieš pamoką. – Hinkui mane išgrūdus pasileidau koridoriumi nustebęs, kad Greisės čia nėra. Kai atvėriau laukujes duris ir išėjau iš pastato, Greisė jau buvo pasiekusi mokyklos teritorijos pakraštį. Pasistengusi ji sugebėjo judėti pašėlusiai sparčiai. Pasileidau jai įkandin, o atsidūręs tokiu atstumu, kai jau galėtų mane išgirsti, riktelėjau: „Ei!“ Atsigręžusi Greisė rūsčiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir žingsniavo toliau. – Ei! – pasakiau gaudydamas kvapą, kai pagaliau ją prisivijau ir pradėjau eiti šalimais. – Ką? – paklausė spėriai tebežingsniuodama ir sulig kiekvienu žingsniu stuktelėdama lazda į kelią. Mums už nugarų supypsėjo automobilis. Tulžingai parodžiusi į lazdą Greisė pamojavo sėdintiesiems automobilyje. Dar niekada nebuvau matęs, kad važiuojantieji transporto priemonėje susigėstų. – Na... – pradėjau, tačiau nesugebėjau surasti žodžių, kuriuos norėčiau ištarti. Mokėjau gana padoriai rašyti, bet kalbėti? Balsiai? Išleisti garsus iš burnos? Grynas vargas. 19
Krystal Sutherland
– Na, ką? – Na, tiesą sakant, neplanavau leistis į šitokį ilgą pokalbį. – Atrodai užknistas. – Ir esu užknistas. – Kodėl? – Nes žmonės metų metus pluša iki devinto prakaito, kad taptų redaktoriais, o tu prasidėjus mokslo metams atsipūtusi įžygiuoji į baigiamosios klasės pamoką, gauni ant lėkštutės padėtą pasiūlymą ir jo atsisakai? – Ar plušai iki devinto prakaito? – Po galais, išties. Pataikavau Hinkui, nuo kokių penkiolikos metų apsimetinėjau kūrybines kančias išgyvenančiu rašytoju, turinčiu rimtų sąsajų su Holdenu Kolfildu*. – Na, tai sveikinu. Nesuprantu, kodėl širsti. Juk paprastai redaktorius būna tik vienas, tiesa? Mano atsisakymas tau nedaro visiškai jokio poveikio. – Bet... noriu pasakyti... Kodėl atsisakei? – Nes nepageidauju. – Bet... – Be manęs turėsi galimybę pats priimti visus kūrybinius sprendimus ir išleisti tokį laikraštį, kokį įsivaizdavai pastaruosius dvejus metus. – Na... sakyčiau... Bet... – Na, matai, nauda abipusė. Beje, nėra už ką dėkoti. * Angl. Holden Caulfield – aliuzija į pagrindinį J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ personažą („The Catcher in the Rye“).
20
Mūsų širdžių chemija
Dar kelias minutes pėdinome tylėdami, kol man galutinai išgaravo pyktis ir tiksliai nebeprisiminiau, kodėl iš pradžių pasileidau jai įkandin. – Henri Peidžai, kodėl vis dar eini paskui mane? – stabtelėjusi vidury kelio paklausė Greisė. Tarsi jai būtų nė motais, kad bet kurią sekundę link mūsų gali atskrieti automobilis. Tada dingtelėjo mintis, kad mergina žino mano vardą ir pavardę, nors niekas mūsų nesupažindino ir iki tol niekuomet nebuvome kalbėjęsi. – Žinai, kas aš toks? – nustebau. – Taip. O tu žinai, kas aš, todėl neapsimetinėkime nežiną. Kodėl vis dar seki man iš paskos? – Nes, Greise Taun, esu nuo mokyklos nuėjęs pernelyg toli, ir mano autobusas tikriausiai jau bus nuvažiavęs, – ieškojau, kaip sklandžiai užbaigti pokalbį, tačiau nepavyko, todėl pasidaviau likimo valiai. – Tai reiškia?.. – ...Eiti į tą pusę, kol tėvai praneš apie mano dingimą, o policija suras mane miesto pakrašty ir parveš namo. Greisė atsiduso: – Kur gyveni? – Visai prie Haigeito kapinių. – Puiku. Užeik pas mane. Parvešiu. – Ach. Nuostabu. Dėkui. – Jeigu pažadi nedaryti spaudimo dėl viso to redagavimo. 21
įsigykite
knygą dabar