va l É ri e ta s s o
R omana s
Iš ispanų kalbos vertė ieva baranauskaitė
1200 m maratono trasa Tokie patys ÄŻvykiai niekada nepasikartoja.
Nekaltybę praradau 1984-ųjų liepos 17-ąją, 02:46:50 ryto. Man buvo penkiolika. Tokios akimirkos neįmanoma pamiršti.
Tai nutiko per atostogas, kurias kartu su drauge Ema leidau pas jos močiutę atokiame kalnų kaimelyje. Man patiko toji amžinybe alsuojanti vietovė ir grupelė vaikinų, su kuriais susitikinėdavom. Bet tik vienas iš jų patraukė mano dėmesį. Jo vardas buvo Eduardas. Šalia Emos močiutės namo augo labai gražus sodas, o sodybėlė šliejosi prie mažos upės, kurios vanduo vasaros kaitrai teikė malonios gaivos. Palei upę vešėjo daugiau nei metro aukščio pieva, būdinga vietovėms, kuriose gausiai lyja. Pasislėpusios tarp žolių mudvi su Ema praleisdavom ištisas popietes ir plepėdavom su vaikinais; išgulėdavom žolę išburkusiais nuo brendimo pokyčių savo kūnais. Vakarais lipdavom per sodybos 7
va l É r i e t a s s o
tvorą, kad vėl galėtume susitikti su bernais ir su jais paflirtuoti. Emai niekada nepasakojau apie tai, kas tąsyk atsitiko. Vieną vakarą Eduardas mane nusivedė pas save į namus. Tik atsimenu, kad nieko nejaučiau, tik baisią gėdą dėl to, kad nė kiek nekraujavo. Ir niekaip negalėjau atsikratyti keisto jausmo lyg lovoje būčiau apsišlapinusi. Iš jo namų sprukau lydima garsiai nuleidžiamo vandens šniokštimo klozete, kad niekas negirdėtų mano žingsnių laiptais. Po vienuolikos metų Eduardą netikėtai sutikau Paryžiuje, vienoje viešbutyje surengtoje konferencijoje. Mes užsirakinom vyrų tualete mėgindami iš naujo patirti tą jausmą, kurį išgyvenome daugiau nei prieš dešimtmetį – galbūt dėl baimės suaugti, o gal dėl tada apėmusio ilgesio. Bet dabar buvo ne taip kaip kadaise, ir nuleidžiamo vandens šniokštimas dar kartą – šįkart visam laikui – pranešė apie mano išėjimą iš jo gyvenimo. Po pirmojo karto manyje apsigyveno kaltės jausmas, kurį mėginau išguiti ar bent jau numaldyti turtindama savo intymią patirtį iki sulaukiau pilnametystės. Ne todėl, kad būčiau jautusi nepasotinamą geismą – veikiau iš smalsumo ir noro eksperimentuoti. 8
N e pa s o t i n a m o j i
Iš pradžių leidau sau manyti, kad Motina Gamta apdovanojo mane ypatingu jautrumu, kurį išreikšdavau kūnu. Kol devintojo dešimtmečio pabaigoje įstojau į universitetą. Studijų metais daugiau dėmesio skyriau mokslams nei vaikinams. Norėjau tapti diplomate. Bet vėliau turėjau pakeisti studijų kryptį ir be didelio vargo baigiau Verslo studijas ir Užsienio kalbų taikymą. Tėvai mane auklėjo gana tradiciškai, įskiepijo gero elgesio taisykles ir išmokė gerų manierų. Tačiau nuolat trūko tarpusavio supratimo, todėl laikui bėgant vis labiau slėpiau savo jausmus. Geroji mergaitė, kokia, manė, buvau aš, paprasčiausiai negalėjo prisipažinti tėvams taip anksti pradėjusi lytinį gyvenimą. Paskutiniais studijų metais leidau vėl prasiveržti savo seksualiniam aktyvumui. Jau buvau pastebėjusi, kad kažkokiu ypatingu būdu sugebėdavau patraukti tokios pačios prigimties žmonių dėmesį. Mokėjau žavėti ir pradėjau įvairiausiuose miesto kampeliuose ieškoti žavių, įdomių vyrukų, galėjusių būti mano meilužiais – smulkios, odoje išsišovusios kraujagyslės man visada atrodydavo sexy. Vyrų, kurių riešuose buvo galima lengvai užčiuopti pulsą. Būtybių, gebančių 9
va l É r i e t a s s o
išgirsti, kaip į popierių skrebena rašiklis, ir kone iki ašarų susijaudinti, išvydus ant balto lapo ištiškusią rašalo dėmę. Vyrų, kurie, kaip aš, mokėjo pastebėti daleles, iš kurių susideda oras, ir atskirti jų spalvas. Žmonių, kuriems sausakimši naktinių klubų tualetai ketvirtą valandą paryčiais primindavo, kokia vis dėlto silpna būtybė yra žmogus. Žmonių, kurie leisdavo man jaustis gyvai. Žinau, kad iš tiesų tokios mano paieškos išreiškė liūdnus dalykus – vienatvę, nesusikalbėjimą ir supratimo stoką. Dėl to nusprendžiau savo patirtį išlieti dienoraštyje. Tai buvo vienintelis būdas, kuriuo galėjau atskleisti save. Keliskart jau buvau mėginusi tai padaryti paprasčiausiu žodiniu būdu, bet atrodžiau labai kvailai, nes mano mintys skambėjo nevykusiai, žodžiais nesugebėjau tiksliai perteikti to, ką norėjau pasakyti. Tiesiog siaubinga. Be to, visai nekokia pradžia būsimai diplomatei! Geriausiai kalbėjau kūnu – linguojantys klubai, atitinkami judesiai, žvilgsniai... Kai išmokau nebyliai ištarti „taip“ žvilgsniu ar sudrėkindama savo lūpas liežuviu ir pasakyti „ne“ sukryžiuodama rankas, man tapo aišku. Kai kurie vyrai kone ištirpsta, kai moteris kalba mylėdamasi. Niekada nemokėjau to daryti labai gerai, ir, prisi10
N e pa s o t i n a m o j i
pažinsiu, dėl to patyriau nemažai nemalonumų. Kartais vyrukai dingdavo kaip į vandenį jau po pirmojo pasimatymo, pripažindavo, kad, šiaip ar taip, buvau išties gera meilužė, bet teisindavosi, kad jiems trūko bendravimo. – Ką tu nutuoki apie bendravimą! – atšaudavau tokiems, liepdama nešdintis ir prieš nosį garsiai užtrenkdama duris. Suvokiau, kad žmonės jaučia būtinybę kiekvienam dalykui suteikti pavadinimą, viską supaprastinti žodžiais, klaidingai manydami, kad juos lengviau suprasti. Tuo tarpu pati, priešingai, ryšiui užmegzti vis rečiau pasitelkdavau žodžius, ir vis dažniau kalbėdavau kūnu. Jei norit man priklijuoti kokią nors pravardę – pirmyn! Man nerūpi! Tik žinokit, kad iš tiesų esu nimfa. Tikra nereidė, tikra driada. Tiesiog deivė.
Afrodiziakiökos kokakolos galios 1997-ųjų kovo 20 d. Šiandien man į darbą paskambino Hasanas. Hasanas... Jau dvejus metus nieko apie jį nežinojau. „Ot, ožka, – tokie buvo pirmieji jo žodžiai, – dingai iš žemėlapio. Bet – matai? – žinau, kur tave rasti. Šią savaitę atvažiuoju į Barseloną, dėl savo laikraščio. Norėčiau su tavim susitikti.“ Hasanas... Su Hasanu (su pertrūkiais) bendravau dvejus metus. Jis turėjo (gal tebeturi?) keistą polinkį man į vaginą kišti tuščius 250 ml kokakolos buteliukus. Pirmiau liepdavo išgerti, o po to... Neįsivaizduoju, kodėl jis buvo apsėstas 12
N e pa s o t i n a m o j i
kokakolos manijos, tiksliau pasakius, šio gėrimo buteliuko. Mano galva, jis jaučia kompleksą dėl savo penio, kuris, šventa tiesa, nepasižymi nei ypatinga išvaizda, nei kokiais nors gebėjimais. Išskyrus seksą, šiaip kalbėdavomės mažai, tačiau abu mėgom cituoti Sent Egziuperi „Mažąjį princą“ ir dalytis mintimis, kokia turėtų būti tikroji meilė – taip įkvėpdavome vienas kitą. Bet visada žinojau, kad jis nebuvo mano tikroji meilė. Jis – marokietis, o aš – prancūzė. Tam tikra prasme buvau reikalinga jam kaip meilužė – mylėdamasis su manimi jis galėjo įsivaizduoti, kad dulkina visą Prancūziją ir jos kolonia lizmą. Taigi šiandien jokio sekso, užtat malonus skambutis ir geras pasiūlymas...
1997-ųjų kovo 22 d. Šiandien, išėjusi iš namų, gatvėje pastebiu vieną vyruką. Persimetę pora žvilgsnių, nebyliai sutinkam leistis į nuotykį. Vos užsidarom „Via Augusta“ viešbučio kambaryje, jis paima mane ant rankų ir nuneša į virtuvę. Atsargiai, lyg 13
va l É r i e t a s s o
būčiau porcelianinė lėlytė ir jis bijotų mane sudaužyti, pasodina ant marmurinio stalviršio. Akimirką nedrįsta prisiliesti. Paskui greitai išneria mane iš prakaitu sudrėkusių medvilninių marškinėlių ir prisiglaudžia juos prie veido. Pradeda giliai alsuoti ir lėtai uodžia kiekvieną audinio centimetrą, kiekvieną siūlo milimetrą. Negalėjau nuo jo atitraukti akių – mane pralinksmino tokia netikėta įžanga su fetišizmo prieskoniu. Jo kakta nusėta prakaito lašelių, kurie blizga lyg perlai ir žūsta vos pasiekę antakius. Švelniai palinkstu ir liežuviu lėtai nubraukiu kelis lašelius, geriu jį. Jaučiu jo neritmingą alsavimą į mano skruostą. Iš susijaudinimo man suspaudžia pilvą, nevalingai sutraukiu raumenis. Nebegaliu kontroliuoti savo kūno. Staiga pajuntu nenumaldomą aistrą, mano kūnas rėkte rėkia, kad tiesiog nusitraukčiau odą ir leisčiau jam susilieti su nepažįstamuoju. Truputį pasilenkęs vyras pakiša rankas man po sijonu ir užčiuopia kelnaičių trikotažą. Nė nesudvejoju, kad tuoj pat jas numaus. Bet ne. Pakelia sijoną ir nubruka apatinius į vieną pusę. Įeina į mane neatitraukdamas akių nuo manųjų, sekdamas kiekvieną veido išraišką ir virptelėjimą. Kai gatvėje išsiskiriame, nejaučiu jokio noro paprašyti telefono numerio, o jis nė nesiruošia man jo sakyti. Aš 14
N e pa s o t i n a m o j i
negadinu tokių suartėjimų kaip šis pažadais vėl susitikti. Man neįdomu kartoti su nepažįstamuoju. Mieliau susirasiu kitą.
1997-ųjų kovo 23 d. Šiandien į Barseloną atvažiuoja Hasanas. Susitariam susitikti „Majestic“ viešbutyje. – Atvažiuok septintą vakare. Paprašyk administracijoje rakto ir lauk manęs kambaryje. Ateisiu truputį vėliau. Būk diskretiška – mane lydės asmens sargybiniai. Na, supranti, – ryte išpyškina telefonu. Be penkių minučių septynios jau esu viešbutyje. Paprašau rakto ir kylu liftu, kuriame keli gerokai įmitę verslininkai užsieniečiai priverčia mane kone šokio žingsneliais įsisprausti į lifto kamputį ir vos mirtinai neprispaudžia prie sienos. Vien nuo vaizdo į tokią cholesterolio pertekusią masę mane supykina. Neabejoju, kad tokie tiesiog nepajėgia gyventi visaverčio seksualinio gyvenimo. Ir dar tave priverčia apsipilti prakaitu, nes patys prakaituoja kaip kiaulės. Pakilusi į savo aukštą maunu iš lifto, be abejo, prieš tai pajutusi, kaip tie kuiliai be jokių skrupulų mane nužvelgė 15
va l É r i e t a s s o
nuo liemens ir žemiau, ir žvilgsnius begėdiškai įsmeigė į mano užpakalį. Jei toliau taip spoksos, visus nusivesiu kartu su savim, nors turiu ką veikti ir be jų. Įžengiu į kambarį ir iškart atitraukiu užuolaidas, kad į vidų patektų dienos šviesos. Nieko nelaukusi pripuolu prie minibaro, pasiryžusi išmesti visus jame rastus 250 ml kokakolos buteliukus. Šiandien nesu nusiteikusi naujai sadomazochistinei sesijai, net jei ji būtų light. Bet mielai sušokčiau striptizą ir įmantrų pilvo šokį, tik be jokių šydų. Paskutinėmis akimirkomis prieš bet kokį susitikimą visada labai nervinuosi. Įsijungiu televizorių ir pradedu spaudyti kanalus pagal savo širdies ritmą, kol užsnūstu. Mane pažadina veriamų durų garsas. Jis atėjo. – Dar ne nuoga? – paklausia priekaištingai. Mintys apie striptizą nuėjo šuniui ant uodegos. Mylimės tyloje – taip niekada anksčiau nedarydavom – čia pat, ant kilimo. Daug kartų keičiam pozas, kad nenuspaustų grindys, be to, labai kutena kilimo šereliai. Man galvoje šmėsteli vaizdelis milijono dulkių erkių, kurias sutraiškysim; vien nuo tokios minties puolu nenumaldomai čiaudėti. Hasanas mane išgelbėja iš to zoologinio mikrosodo išbučiuodamas nuo galvos iki kojų. Stebiuo16
N e pa s o t i n a m o j i
si, kaip ilgai jis žiūri į mane gėrėdamasis, visiškai pamiršęs save. Iš kitų jis išsiskiria tuo, kad susitikus po tiek laiko mums visai nebūtina pulti kalbėtis. Pradedu vis labiau tikėti, kad kai kurie žmonės sulig metais gerėja kaip geras vynas. – Man primeni vieną aktorę, su kuria kadaise draugavau, – prabyla jis glostydamas man galvą po to, kai visą pilvą aptaškė savo sėkla. – Ji dažnai kartodavo: „Neįsivaizduoji, kiek kilometrų pimpalų turėjau nulaižyti, kad išgarsėčiau!“ Ir nusikvatoja. – Ta aktorė buvo marokietė? Linkteli galva įkvėpdamas ką tik užsidegtos cigaretės dūmo. Įspraudžia ją man tarp lūpų, nors nemėgstu nuo kieno nors kito lūpų sudrėkusių filtrų. Vis dėlto nesipriešinu. – Geras! Europoje – suprantu, bet Maroke? Ką aš su tuo turiu bendro? – paklausiu pusiau rimtai, pusiau juokais, gulėdama ir pasirėmusi kaire alkūne. – Nieko, šiaip. Tiesiog ją primeni. Prisiminiau jos veidą. Po improvizuoto oralinio sekso pradedu skaičiuoti: jei vidutinis vyrų pasididžiavimo ilgis yra 12 centimetrų, 17
va l É r i e t a s s o
tada, kad pasiekčiau kilometrą ir šiaip ne taip viršyčiau 1,2 kilometro, turiu „nučiulpti“ bent dešimčiai tūkstančių vyrų. Arba tai padaryti dešimt tūkstančių kartų tam pačiam vyrui. Antrasis variantas manęs pernelyg nežavi. Prasmingiau tai daryti dešimčiai tūkstančių vyrų. Laikysiuos šios hipotezės. – Po velnių tą tavo draugę, Hasanai! – Kas tau nepatinka? – atšauna, vis dar prasižergęs ir tebelaikąs rankas ant kiaušų. Gūžteliu pečiais ir atsikeliu eiti į tualetą. Jaučiuosi lipni, noriu greičiau nuo savęs tualetiniu popieriumi nusišluostyti spermą ir palįsti po dušu. Šiąnakt nenoriu likti miegoti su juo. Rytoj turiu anksti keltis, kad spėčiau susiruošti, nes privalau dalyvauti svarbiame susirinkime. Kai mano meilužis užmiega, aš tyliai išdyrinu. Visada dingstu lyg katė. Dešimt tūkstančių vyrų. Kada nors suskaičiuosiu savo laimikį.
1997-ųjų kovo 25 d. – Važiuosi kartu į Madridą? – pasiteirauja Hasanas. – Negaliu praleisti konferencijos La Zarzueloje. Būčiau 18
N e pa s o t i n a m o j i
dėkingas, jei man padėtum, bent jau išverstum apie ją straipsnius. Iš pradžių šiek tiek jį paerzinu, bet galop sutinku vykti drauge. Užsakau kambarį „Miguel Angel“ viešbutyje ir tą pačią popietę išskrendame paskutiniu reisu. Įpusėjus skrydžiui, skaitydamas laikraštį, Hasanas nelauktai ima įžūliai, nesislėpdamas glostyti mano kojas. Matau, kad šalia sėdintys žmonės dėl to jaučiasi nejaukiai, todėl tyčia dar truputį prasiskečiu, kad jo ranka galėtų lengviau slysti šlaunimi. Pasipiktinę bendrakeleiviai nusisuka. Kelios bobšės pamėgina slapčiomis į mus žvilgtelėti, bet sutikusios mano žvilgsnį, tuoj pat nusuka galvas šalin. Mane visada labai stebino žmonių veidmainiškumas. Tokie dažnai dievobaimingai grąžo rankas į dangų, bet iš tiesų netveria liguistu smalsumu stebėti kitus. Kai atvažiuojam į viešbutį, Hasanas užsimena apie seksą duše. Jo noras mane kaitina. Vonioje jis atsisėda už manęs – vanduo teka man per nugarą ir jo kojas – paima muilą ir pradeda juo trinti mano gaktą. Apglėbęs patraukia mane žemiau, muiluotas vanduo pasiekia mano krūtų spenelius. Jis žaidžia su jais, vedžioja ranka apskritimus lyg piešdamas, tik nelabai aišku ką. Sąlytis su tekančiu vandeniu ir slidžiomis 19
va l É r i e t a s s o
muilo putomis žaibiškai pabudina mano kūną. Hasano judesiai vis greitėja, ir aš neištvėrusi iš nugaros ranka nustumiu jo penį ten, kur jis ir turėtų atsidurti. Jis sparčiai į mane įsiskverbia, ir mudu penkioms minutėms išnykstam iš realybės.
1997-ųjų kovo 26 d. Kol Hasanas susitinka su kolega, pamėginu susisiekti su Viktoru Lopesu. Jo darbas netoli nuo viešbučio, kuriame apsistojau. Mudu susipažinome Santo Dominge, kur be jokio gėdos jausmo, nesislėpdami nuo pašalinių akių, savaitgaliais mylėdavomės Playa Bavaro. Savaitę praleisdavome atskirai, aš Santo Dominge, o jis – Santjage de los Kabaljeros. Mus skyrė keturi šimtai kilometrų. Norėčiau, kad dabar jis būtų šalia, nes viešbučio kambaryje man vienai nuobodu. – Kas skambina? – šaltai paklausia jo sekretorė. Neabejoju, kad ji, kaip ir daugelis kitų jos kolegių, iki ausų įsimylėjusi savo viršininką, todėl anaiptol nedega noru perduoti jam ragelį, jei skambina moteris. Ypač jei dar maloniai šneka. 20
N e pa s o t i n a m o j i
– Aš – Viktoro draugė, – meiliai prisistatau, stengdamasi įveikti jos priešiškumą. – Šiuo metu jis užsiėmęs. Bet palikite savo telefono numerį, kai tik galės, jis jums perskambins. Jei jam nepasakysi, kad aš skambinau, užmušiu, mintyse pagrasinu. Po valandos Viktoras man paskambina. – Netikiu savo ausimis! Kuriam pasaulio krašte dabar esi? – beprotiškai apsidžiaugęs pasiteirauja manęs. – Tavo sekretorei tyčia pasakiau savo mobilųjį, kad nesuprastum, iš kur skambinu. Esu visai čia pat, Viktorai, – mano paslaptingumas jį suintriguoja. – Nejaugi? Iš balso suprantu, kaip jis nekantrauja sužinoti, kur dabar esu. – Sakyk greičiau, kur tu. – Madride, Migelyje Anchelyje. Aš ne viena, bet galėtume kartu išgerti kavos. Tik greitai. – Po velnių, nekankink manęs! Kviečiu tave vakarienės. Tu visada atsirandi ir dingsti taip netikėtai. Kada gi man nusišypsos laimė pabūti su tavim ilgiau nei valandą? Viktoras aiškiai nusiminė. – Gal ir galėsiu su tavim pavakarieniauti, bet tai priklauso ne nuo manęs. Nežinau, ar tas, su kuriuo atvažia21
va l É r i e t a s s o
vau, šįvakar nesuplanavęs dalykinės vakarienės. Susitinkam kavos. Tada nuspręsim, gerai? Padėjusi ragelį lekiu į vonią pasidažyti, pasibruku po pažastimi švarkelį ir iš įpročio užsidegu cigaretę. Prisėdu ant sofos ir traukdama dūmą – nekenčiu į pasimatymą ateiti pirma – pagalvoju apie Viktoro „aparatą“. Koks buvo jo kvapas? Kaip Viktoras mylėdavosi? Mintimis perbėgu kelis mūsų pasimatymų epizodus. Štai! Dažniausiai misionieriaus poza. Bet kokiu atveju, abejoju, ar dabar galėsiu su juo pasimylėti. Sutraukiu cigaretę ir nusprendžiu nusileisti – praėjo pakankamai laiko. Viešbučio fojė apsidairau, ar jis dar ne čia. Staiga mane per liemenį apglėbia kažkieno ranka, bet neleidžia atsigręžti ir pasižiūrėti, kas apkabino. Prisitraukia mane arčiau. Taip apsikabinę valandžiukę stoviniuojam prieš viešbučio administratores, kurios kikendamos nuleidžia galvas ir apsimeta labai užsiėmusios. Pagaliau jis mane paleidžia, bet prieš pakštelėdamas į skruostus švelniai suima už smakro ir žvelgdamas į akis kilsteli mano galvą. – Kaip gera tave matyti! Maniau, kad esi kur nors kitam pasaulio krašte ir pasirašinėji kontraktus. Dirbi ten pat? 22
N e pa s o t i n a m o j i
– Taip. Bet darbe daug kas pasikeitė, nežinau, kaip klostysis toliau. Artimiausią pusmetį manęs laukia dvi kelionės, kurių niekaip neišvengsiu. Po savaitės važiuoju į Prancūziją aplankyti močiutės, o paskui skrisiu į Peru ir Meksiką. Nenoriu apkrauti smegenų įmonės vidaus problemomis. Važiuosiu, įdomu, kas bus, kai grįšiu! – O dėl ko tu Madride? Darbo reikalai? – Ne visai. Pasiėmiau kelias laisvas dienas. Draugas, vieno laikraščio direktorius, prašė, kad jį lydėčiau į dalykinį susitikimą. Neatrodo, kad mano atsakymas jį įtikino. – Yra kažkas daugiau. Na, klok tiesiai. Papildau savo aiškinimą: – Nepaminėjau, kad jis man šiek tiek daugiau nei draugas. Bet juk tavęs tai nestebina, ar ne? – Tokią tave pažįstu! Šitaip kur kas geriau! Pasakok, klok viską. Esi vienintelė, su kuria galiu kalbėtis šia tema be jokių užuolankų ir tabu. Ir kaip tau su juo? Jo smalsumas sužadintas. Žinau, kad Viktoras nelinkęs atvirauti, tačiau būdamas su manimi jis atsiverdavo. – Neminėsiu smulkmenų, tik pasakysiu, kad gerai, nors galėtų būti ir geriau. 23
įsigykite
knygą dabar