ANA BARBORA
R omana s
Visi vardai ir įvykiai išgalvoti. Bet koks sutapimas yra atsitiktinis.
t
M
anau, kad esu netobula. Ne itin graži – nors ir ne baidyklė, nepernelyg protinga – nors ir ne
visiška kvailutė, ne darboholikė, bet atsakingai žiūriu į savo pareigas ir darbo nebijau. Nors, teisybę sakant, dirbti nemėgstu. Jei turėčiau nors menkiausią galimybę išvengti darbo, taip ir pa daryčiau. Bet galimybės neturiu, todėl ir dirbu – nuoširdžiai, atidžiai, atsakingai, skirdama dėmesį net menkiau sioms smulkmenoms. Su manimi sunkiai pavyktų diskutuoti apie Pre zidentės valdymo stilių, euro įvedimo trūkumus bei privalumus, ar kurių velnių mums reikalingi Valdovų rūmai, bet aš niekuomet nesistebiu, jei koks nors žmo gus nežino, kur skaniausia kapučino kava mieste, ne turi supratimo, kad dvifazį akių makiažo valiklį prieš naudojimą būtina suplakti, ir nė neįtaria, kad geriau sias moters ginklas yra ne biustas ar ilgos kojos, kaip 5
ANA BARBORA
įprasta manyti, bet ašaros: mat tekantiems skruostais upeliams negali atsispirti jokie vyrai – nei vos repeč kojantys vyriukai, nei vos paklibikščiuojantys seno liai, jau nekalbant apie tvirtus, jaunus, raumeningus, kuriems gynėjo ir guodėjo vaidmuo itin prie širdies. Nemėgstu sportuoti, todėl niekuomet nesišaipau iš storulių. Vengiu senų žmonių draugijos, mat jie dažniausiai postringauja apie tai, kad jų jaunystėje viskas buvo ge riau, net žolė žalesnė būdavusi. Nepaisant to, visada padedu pereiti gatvę senučiukei ir nurodau kelią ne žinantiems. Gyvūnus aš myliu, bet prie durų slankiojantį rie boką valkatūzą katinuką visuomet nuveju šalin. Ne dėl nepakantumo keturkojams, o dėl to, kad būtent šis katinukas trukdo man patekti į namus. Tiesa, nesu kietaširdė – kasmet lesyklėlę net kelis kartus per žie mą, dažniausiai tris keturis, grūdais papildau. Parke dažniausiai pasimatymų metu kokio itin žavaus vy riškio akivaizdoje grakščiai batonu palesinu gulbes ar balandžius, nors pastarieji nėra mano mėgstamiausi paukščiai, lai storėja – visgi taikos simboliai. Nesu didelė vaikų mylėtoja, bet niekada nepalie ku prekybos centro labirintuose pasiklydusio gailiai 6
NETOBULA
raudančio bamblio likimo valiai. Nors kartą leisgy vė, pilko veido ir dar pilkesnių plaukų mama surezgė sąmokslo teoriją, neva aš norėjusi jos vaiką pagrobti. Teko jai priminti, jog pati atvedžiau jos brangiausią turtą prie informacijos stendo. Ji, gerai pagalvojusi, su tiko, kad esu teisi, bet manęs, savaime aišku, neatsipra šė. Juolab nepadėkojo. Tiek jau to. Net ir po incidento noras padėti bambliams nedingo. Savo šeima rūpinuosi per mažai. Tiesa, tėvus lankau ir netgi leidžiu su jais laisvalaikį, kai neturiu jokių pla nų, ir nesakyčiau, kad tai man nepatiktų, visgi buvimas su gimdytojais turi ir kitą – juodąją – pusę. Grįžusi į gimtuosius namus, norom nenorom pasijunti patekusi į vaikystę: sėdėdama ant savo lovos, ant kurios pešda vai broliui plaukus kovodama dėl lego konstruktoriaus katalogo, vėl tampi vaiku ir nejučia leidi mamai rūpin tis tavimi: ruošti arbatą, tepti sumuštinius, pjaustyti pyragą, nors viskas pasikeitė, dabar tavo laikas rūpin tis mama ir tėčiu. Kaskart, grįžusi iš tėvų, sakau sau, kad kitą kartą tikrai nebeleisiu apie save tūpčioti, juk esu suaugusi, bet vos įžengus į gimtuosius namus pa žadas pasimiršta. Ta šiluma, kuria mus apgobia tėvai, tas nuoširdus nesavanaudiškas rūpestis lyg pelkė, kuri 7
ANA BARBORA
įtraukia, nespėjus susivokti, tik vėliau sugrįžta kaltės ir nusivylimo savimi jausmas. Lygiai taip pat nesu gera sesuo – turiu keleriais me tais vyresnį brolį. Luką. Mano brolis, po teisybei, nėra blogas žmogus, tik labai lėtas. Nedažnai susitinkam, mat nesu lėtapėdė, o temperamentų skirtumas neretai stoja tarp mūsų lyg siena... Šmaikščių, gražių ar bent jau turtingų draugų jis neturi dėl tos pačios priežas ties – lėtumo, todėl jo veidas nedažnai iškyla, kai pla nuoju savo laisvalaikį. Turiu geriausią draugę, kurios gerumas abejotinas. Jos vardas Ieva. Beje, pati irgi netelpu į tobulos ge riausios draugės rėmus, nors, reikia pripažinti, uoliai stengiuosi. Taigi, bandau priimti draugę tokią, kokia yra, nekreipdama dėmesio į jos unikalų gebėjimą skau dinti. Štai toks būtų vaizdas, jei apibendrintume mano pliusus ir minusus. Atmetus minusus, būčiau tobuly bė, bet jie egzistuoja... ir ne tik šitie išvardytieji. Bet apie juos būčiau linkusi pamiršti. Štai tokia ir esu – netobula. Kartais man dėl to būna liūdna, kartais tiesiog nusispjauti į tai, o kartais rami nu save svarstymais, kad Žemėje tikrai gausu žymiai blogesnių žmonių nei aš... 8
NETOBULA
t
B
uvo graži vasaros diena – rugpjūčio dvidešim toji, šeštadienis. Ne per karšta, kai nuo karščio
jautiesi visas lipnus, o maloniai šilta. Pūtė lengvas vė
jelis, švelniai draikė palaidus plaukus, kartkartėmis va liūkiškai pakeldamas sijono kraštelį. Ore tvyrojo geros nuotaikos nuojauta. Tokiomis dienomis paprastai ne nutinka nieko blogo. Bet tądien nutiko… Tarsi piktas pranašas sukranksėjo didžiulis varnas, skrisdamas pro šalį. Aš vis šypsojausi, nenujausdama, kad užsuktas likimo pokštų ratas lyg trintuku nutrins šypseną nuo mano veido. – Eime į lauko kavinę, pailsėsim, – pasiūlė Ieva. – Gerai, bet lauke nesėdėsim, nes aplink visi rūko. Negalėjau pakęsti, kai įsiraitę lyg gyvatės į mano plaukus melsvi cigarečių dūmai įsipindavo ir likdavo ten iki kito galvos trinkimo. Ieva neprieštaravo. Įėjome ir su pasimėgavimu su smukome į minkštasuolius prie laisvo stalelio. Nuo vaikščiojimo skaudžiai maudė kojas. Kelias minutes palaimingai tylėjom, klausydamos šurmulio, sklin dančio iš gatvės. Padavėja, raudonskruostė mergina, 9
ANA BARBORA
tikriausiai studentė, uždarbiaujanti vasaros atostogų metu, demonstruodama sveiko žmogaus trumpare gystę, ramiai praslinko pro mus ir lėtai nukulniavo kažkur į salės gilumą. Suplėšydamas tylą rankinėje uždainavo telefonas. Melodija perspėjo, jog skambina mano išrinktasis. Jis taip save vadino, aš irgi jį vadinau taip pat. Gerai pagalvojus, šis vardas atrodė kiek keis tas. Skambėjo, lyg būčiau pati parinkusi, o vyriškis tik maloniai prisiėmė jam paskirtą vaidmenį. Na, viskas truputėlį kitaip. Ne moterys renkasi vyrus. Netgi la šinių kailinukais pasipuošęs barzdyla, kuris nė karto gyvenime nesiskuto pažastų gyvaplaukių ir net nesu vokia, kad tą daryti reikėtų bent jau dėl higienos, gal voja, kad Jenifer Lopez galbūt ir atitiktų jo moteriško grožio sampratą. Ir jis – Ponas Tobulasis – teiktųsi su ja būti. Absoliutus idiotizmas! Mano išrinktasis – Rimas – labai apgailestauja, jis tikrai labai apgailestauja, bet turi skubiai išvykti dar bo reikalais į Rygą – negailestingai plyšojo telefonas. Jis būtinai man paskambins... Vėliau. Kokia nesąmo nė! Juk šeštadienis… Išsigimusi darbo rinka pasiekė absurdo ribą. Dori piliečiai sunkiai dirbdami penkias dienas per savaitę neuždirba pakankamai (ne visi gali 10
NETOBULA
gimti pinigų darymo genijais), todėl per likusias dvi dienas yra priversti dirbti kitame darbe, kitaip sakant, uždarbiauti papildomai. Net ši galimybė iš mano Rimo buvo atimta – kalbu grynai teoriškai, – jis niekada ne pasižymėjo dideliu darbštumu, todėl mintis, jog galė tų turėti antrą darbą, man atrodė gana juokinga. – Na, mes bent jau apsipirkome, – paguodė mane Ieva, lyg tai būtų galėję kompensuoti vienatvę. O gal galėjo? Gal sutikčiau iškeisti laiką su mylimu žmogumi į betikslį slampinėjimą po parduotuves perkant daik tus, kurių man visai nereikia ir kurių dalį net nepanau dojusi be jokio sąžinės graužimo atiduosiu draugei, pusseserei ar bendradarbei. Tiesą sakant, bandymas apsikrauti kuo didesniu kiekiu reikalingų, mažiau rei kalingų ir visai nereikalingų daiktų tapo tokiu stipriu pareigos jausmu, kad beveik buvo galima pavadinti jį instinktu. Giliai viduje kirbėjo niekšingai išdavikiška mintis, kad galbūt ir sutikčiau, nes vyriškis su manim bus ir rytoj, ir poryt, o didysis vasaros išpardavimas – ne. Nuolaidos baigsis… arba neliks mano dydžio… – Taip, apsipirkome, – liūdnai pakartojau. Nužvel gus pirkinių krepšelių krūvą, netikėtai man pačiai dilgtelėjo malonus jausmas, kad nepavėlavau į gyveni mo traukinį. 11
ANA BARBORA
Pro šalį abejingu veidu slinko raudonskruostė pa davėja, vis dar uoliai vaidindama trumparegę. – Norėtume meniu, – pragydau, nutaisiusi dirb tinai saldžią šypseną, taip pat uoliai ignoruodama jos nesamą trumparegystę. – Prašau, – skubiai tiesdama meniu sumurmėjo pa davėja su menka šypsenos užuomina. Po ilgų svarstymų išsirinkau aštrų troškinį, šokola dinį pyragą su plakta grietinėle ir dar paprašiau kavos su brendžiu. Tai nebuvo pats sveikiausias maistas nei skrandžiui, nei figūrai, nei piniginei, bet kai moterims nesiseka, jos gali save pradžiuginti bent jau šokoladi niu pyragu – raminau save, nors žinojau, kad po to ateis ilgos savigraužos valandos. Nesėkmė, dėl kurios kimšau pyragą, buvo Rimo darbinė išvyka į Rygą. Vasaros savaitgalis, o aš turėsiu kiurksoti viena. Didžių didžiausia neteisybė! Kalbant atvirai, derėtų pripažinti, jog mes nieko doro neveiktu me, net jeigu Rimas ir nebūtų išsiųstas į Rygą, nes mūsų pomėgiai pernelyg skirtingi, kad galėtume nesipešdami leisti laisvalaikį kartu. Bet mintis, kad neturėsime netgi galimybės nieko neveikti (arba peštis), mane smarkiai liūdino. Vertėtų pridurti, kad mūsų santykiai toli gra 12
NETOBULA
žu nebuvo idealūs, bet nebuvo ir patys blogiausi – tas vyras manęs nemušė, gerdavo tik kas trečią savaitgalį, žvejodavo maždaug kartą per mėnesį, nepralošinėdavo pinigų kazino ir, kiek man buvo žinoma, neturėjo kitų moterų. Taigi, pagal dabartinius standartus, buvo kla sikinis tautietis, nepasižymintis jokiomis itin blogomis savybėmis. Beje, geromis – taip pat. Mes jau penktus metus leidome kartu. Kartais penkerių metų laikotarpis man atrodydavo tarsi nuos prendis, nuskambantis šiurpiu plaktuko dūžiu teismo salėje, kartais panėšėjo į trumpą romantišką akimir ką – tarsi trumpas ilgos gyvenimo kelionės epizodas. Kaip ir kiekvienos poros kasdienybėje, pasitaikydavo visko, visgi gerų dienų savo bendroje kronikoje bū tume suskaičiavę daugiau nei blogų. Pikantiškumo mūsų santykiams teikė tai, kad būdami senamadiškų pažiūrų mes gyvenome atskirai. Taigi, turėjome ats kirus būstus, atskirus šaldiklius, tik lovos savaitgaliais neretai tapdavo bendros. Buvome du savarankiški, jauni, vienas nuo kito nepriklausomi žmogėnai, sieja mi ne itin didelės meilės ir dar mažesnės aistros. Beje, kadangi abu buvome ramaus būdo, galėjome tikėtis ištikimybės. 13
ANA BARBORA
– Turime sugalvoti, ką veiksime šįvakar, – kaip vi sada valdingai pareiškė Ieva. – Taip, būtinai, – be didelio entuziazmo jai prita riau. Kaip jau esu minėjusi, Ieva buvo mano geriausia draugė, jei apskritai galėjau manyti tokią turinti. Ret sykiais, apimta išlepinto vaiko sindromo, ji sugebėdavo būti itin atgrasi. Skaudinti ji tikrai mokėjo, nes, kaip ir priklauso geriausios draugės titulą turinčiai perso nai, buvo beveik visų mano paslapčių patikėtinė. Kita vertus, kartais ji būdavo visai neprasta guodėja, klau sytoja, patarėja ir šiaip žmogus, su kuriuo pavykdavo smagiai leisti laiką. Ievos asmeninis gyvenimas klostėsi dar kebliau nei mano – jos išrinktasis buvo geras, gra žus, turtingas ir... (ne)sėkmingai vedęs. Tai netrukdė jiems laimingai draugauti jau antrus metus. Nepata rinėdavau jai, nes visi mano bandymai priminti, kad svetimos nelaimės pamatai yra prastas savos laimės garantas, baigdavosi Ievos isterija ir priekaištais. Sa vaime aišku, stengiausi būti gera draugė ir ją palaiky ti, todėl pokalbis apie ne itin perspektyvų meilės ryšį būdavo keliems mėnesiams atidedamas. Draugystė su Ieva, kaip ir daug kas mano gyvenime, buvo sudėtin 14
NETOBULA
ga. Ieva buvo gražesnė, labiau išsilavinusi, mokėjo save parodyti iš pačios geriausios pusės. O aš visuomet, kai tik pavykdavo (pavykdavo visada), pademonstruoda vau pačius blogiausius charakterio, neretai net ir iš vaizdos, bruožus. Žodžiu, buvau, esu ir, liūdnai reikia pripažinti, kad, ko gero, numirsiu klasikinė nevykėlė. Ieva visada spindėjo lyg kino filmų žvaigždė, šalia jos atrodydavau liūdnai, prastai ir nykiai – lyg prekybos centro kasininkė. Ji vadovavo prabangių (ir brangių) rūbų salonui. Todėl visada ir visur, net ten, kur visai nereikėdavo (dažniausiai), atrodydavo kaip įžymybė ar modelis, mažų mažiausiai – turtingo vyro draugė. Beje, tokia ir buvo. Mūsų draugystė buvo stipri dar ir todėl, kad nebuvau jos varžovė. Nepaisant gana didelių skirtumų, mus siejo bendri hobiai, mėgdavome kartu leisti laiką. Mūsų draugystė tęsėsi jau dvidešimt metų su trupučiu – Ieva su tėvais atsikėlė gyventi į mūsų namą, kai man buvo penkeri. Prieš keletą metų mūsų kaimynystė baigėsi, kai išsikė lėme į nuosavus butus, bet draugystė nenutrūko. Draugystė. Tai žmonių santykiai. Dažniausiai platoniški. Nuolat girdžiu žmones niurzgant „mano draugas 15
ANA BARBORA
tą, mano draugė aną...“ Ar iš tiesų tie žmonės, kurie mus supa, yra draugai? Kas iš tikrųjų yra draugystė? Kai buvau maža, ta sąvoka buvo labai aiški: snarglius, smėlėta mašinyte mėginantis išlyginti tavo veido reljefą, tikrai ne draugas, kitas, tiesiantis tau obuolį, galbūt bus juo ateityje, jei prie obuolio dar pridės ir riestainį. Na, o kaimynė, leidžianti pažaisti su mamos lūpdažiu, draugė iki mirties – žinoma, jei jos mama sužinos, ta mirtis gali ištikti gana greitai ir ne tik ją... Dabar draugystės apibrėžimas gerokai išskydo. Ar draugystė – tai nerašyti mainai? Tu man, aš tau?.. Taip, taip ir dar kartą – taip!!! Draugystė paprastai būna pagrįsta mainų sistema, kol sandoris tenkina abi puses. Tik nereikia ginčytis, kad tai melas, nes jūs nesavanaudiškai mylite Onutę ar Birutę. Netiesa. Pripažinkite tai. Bent jau sau. Nesavanaudiški santykiai yra mitas. Ir aš su žmonėmis bendrauju dėl naudos. Pavyzdžiui, su bendradarbiu Tomu bendrauju, nes galiu patenkinti savo poreikį liežuvauti nesibaimindama, kad apkalbų objektai sužinos. Patikimumas yra didžiausias Tomo privalumas. Su Luku bendrauju ne dėl to, kad jis mano brolis ši priežastis, būkim atviri, – nepakankamai reikšminga. Bendrauju su juo, nes bėdos prispirta galiu tikėtis nemokamos psichologinės, materi16
NETOBULA
alinės bei kasdienės buitinės pagalbos. Pripažinkit, tai vertinga paspirtis. Su Ieva bendrauju, nes ji priverčia mane pasijusti geresne, nei esu. Mūsų santykiai yra keisti. Galima sakyti, varginantys. Ji dažnai elgiasi bjauriai, todėl bendraudama su ja vis pagaunu šmėkštelinčią mintį, kad aš geresnė. Tik trupučiuką, bet geresnė. O tai jau šis tas. Be to, ji man suteikia daug reikalingos ir ne tik (dažniausiai) informacijos apie prekes ir paslaugas, todėl galiu lengviau orientuotis klaidžiame gražių daiktų pasaulyje. Be abejo, dar yra nemenkas ratas pažįstamų, kurių iš tikrųjų nepažįstu. Su rudaplauke storule kartais einam kavos. Ji vardu Salomėja. Su ja supažindino Rimas – ji buvo jo bendradarbė. Mūsų bendravimas be jokių didelių asmeniškumų, tiesiog šiaip, paplepam apie politiką, filmus ir knygas, šiandienos aktualijas. Nors bendraujam daugiau nei ketverius metus, nebuvom nė karto susipykusios – bendraujam per retai ir per daug paviršutiniškai, kad pultume į konfliktus. Dar egzistuoja Lena – juodaplaukė nykštukė. Žemesnė už mane, o aš negalėčiau pasigirti ūgiu. Į draugystę su ja įsivėliau prieš trejus su puse metų pirkdama batus. Ji dirbo pardavėja konsultante brangios avalynės 17
ANA BARBORA
salone. Kartą ji man labai nuoširdžiai patarė, kuriuos batus nusipirkusi turėčiau šiokių tokių avėjimo problemų. Todėl pasirinkau kitus. Juos nešioju iki šiol. Kartą, važiuodama per milžinišką liūtį, pamačiau vargšę Leną autobusų stotelėje. Pagailo ir sustojau jos pavėžėti, tuomet ji užsispyrė pavaišinti mane pietumis, paskui buvo atsakomieji pietūs ir taip užsimezgė mūsų draugiški „kartą per mėnesį“ santykiai. Taigi, galėčiau išvardyti dar bent dešimt tų nepažįstamų pažįstamų, bet jie nėra draugai. Tai žmonės, su kuriais man retkarčiais būna gera. O tie kartai neįpareigoja nei jų, nei manęs. Tik su tėvais bendrauju dėl kitos priežasties. Drįsčiau teigti, kad myliu juos. Bet nauda taip pat truputį kvepia. Mama mane visada išklauso, jei tik parodau norą pasakoti. Žinoma, kiek savitai – taip būdinga tik jai – plaudama indus ar siūdama tėvo kojines, viena ausimi. „Aš girdžiu, girdžiu – tu kalbėk“, – vis paragina mane. Tai siaubingai erzina, bet negaliu nieko pakeisti: ji savo kartos pavyzdys – sovietinė visagalė supermoteris. Ji taip įpratusi, vienu metu daro mažiausiai tris darbus, nes kitaip tiesiog nemoka. Tik klausytis jai atrodo tuščias laiko švaistymas. O man tai prilygsta nedėmesingumui 18
NETOBULA
ir nepagarbai... Vienai kitą suprasti trukdo kartų ir santvarkų barjeras. Mama mane lepina fiziškai – gamina valgyti, susiuva rūbus ir dar atlieka aibę kitų buitinių, mane labai slegiančių, erzinančių ir varginančių darbų. Be to, ji mano, kad esu graži – tiksliau, kad aš pati gražiausia. Taip pat, labai gabi ir protinga. Turiu įgimtą stiliaus pojūtį ir gerą skonį. Ir dar esu gera, paslaugi, jautri. Nesakyčiau, kad ji nepastebi mano trūkumų – per daug akivaizdūs mano nežabotos puikybės ir pykčio priepuoliai nenusileidžia į užmarštį. Bet vis tiek ji myli mane labiau už viską pasaulyje. Už tai jaučiuosi dėkinga, todėl kartais būnu jai itin gera. Mane paskatina kaltės jausmas ir noras atitaisyti blogo elgesio padarinius. Meilės čia tik trupinėlis, na, gal dvidešimt du – vis tiek akivaizdžiai per mažai... Nepaisant mano netobulumo, mama yra, ko gero, vienintelis žmogus, kurį myliu taip stipriai. Ir suprantu, kad per mažai: labiau mylėsiu, kai jos neteksiu – niekingai buka žmogaus prigimtis labiausiai vertina prarastus žmones, turtus ar idealus... Mano mama yra geras žmogus, gal net per daug geras, o mes – likęs šeimos trejetas – nesuteikiame jai tiek gerumo, kiek ji nusipelnė. Mama mėgsta būti naudinga. 19
įsigykite
knygą dabar