Liza Marklund
R omana s
Iš anglų kalbos vertė lina kulišauskaitė
Gruodžio 10 d., ketvirtadienis
Nobelio premijos teikimo diena
Katės slapyvardžiu žinoma moteris dabar juto visą ant
dešinio peties kyburiuojančio ginklo svorį. Ant žemės numetusi cigaretę ji kilstelėjo suknią ir kaip reikiant patrynė nuorūką aukš takulniu. „Pamėginkite ant jos aptikti DNR.“ Nobelio premijos teikimo iškilmės jau buvo įsisiūbavusios Rotušės pokylių salėse ir dabar truko tris valandas trisdešimt de vynias minutes. Viduje vyko šokiai, sklindanti muzika ją pasiekė gatvės žvarboje. Jos taikinys pakilo nuo stalo Mėlynojoje salėje ir lipo laiptais Auksinės salės link. Ką tik į jos mobilųjį telefoną atė jusioje teksto žinutėje buvo kiek tokiomis aplinkybėmis įmanoma tiksliau nurodyta taikinio pozicija. Ji atsiduso, nudilginta viduje sukirbėjusio dirgulio, ir paragino save liautis. Šis darbas reikalavo susikaupimo. Vietos egzistenci niam nerimui ar pasvarstymams apie kitokio pobūdžio darbą ne buvo. Viršų turėjo imti esminis išlikimo instinktas. – 5 –
liza ma rklu nd
Ji prisivertė susikoncentruoti į artimiausią ateitį, iki šleikštulio mintyse atkaltą įvykių seką ir buvo įsitikinusi, kad darbą atliks sė kmingai. Grakščiai ir lengvai žengė pirmuosius kruopščiai apgalvotus žingsnius, kylant laiptais ploni batelių padai leido justi pabarstytą druską ir žvirgždą. Temperatūra buvo nukritusi žemiau nulio ant žemės užtraukdama ledo lopinius, kurie nepaisant to, kad jų tikė josi, kliudė. Šaltis vertė gūžtis, veidas išblyško, akys ašarojo. Nieko keisto, jei jos atrodys paraudusios. Savo postuose iš abiejų arkinio įėjimo į Stokholmo rotušę pu sių, uniformuoti geltonomis liemenėmis, stovėjo po du policinin kus. Ji pasitikrino savo amuniciją. Laikas pirmajam veiksmui: išblyškusi ir graži, sušalusi ir išdidi, rankoje mobilusis. Spektaklis prasideda! Jai žengus link arkinio įėjimo, jame staiga išniro linksmai nu siteikusių puotautojų grupelė. Šaltame ore skambėjo jų skardūs balsai, aidėjo smarkus juokas. Jiems iš nugarų krintantis pastato fasado apšvietimas metė šešėlį ant linksmų veidų. Ji panarino žvilgsnį ir priartėjo prie pirmojo policininko triukšmaujančiai kompanijai sušukus kviesti taksi. Policininkui pabandžius ją pakalbinti, moteris apsimetė slystelėjusi ir suklupo. Policininkas, kaip tikras vyras, instinktyviai sugriebė ją už rankos. Sutrikusi Katė kažką nesuprantamai burbtelėjo, ištraukė savo šaltą ranką ir nužingsniavo pagrindinio įėjimo link – tai sudarė trisde šimt tris apskaičiuotus žingsnius. „Kaip paprasta, – pamanė. – Tiesiog žemina mano orumą.“ Plytelėmis grįstas Rotušės kiemas buvo pilnas limuzinų tam sintais stiklais, ji akies krašteliu iš karto surado apsaugininkus. Iš – 6 –
nobelio testamentas
pastato plūdo žmonės, iš jų burnų veržėsi garas. Už mašinų ir sodo blizgėjo juodas Melareno ežero vanduo. Katė suskubo prie antrojo plano punkto: Mėlynosios salės įėji mo. Tarpduryje kelią pastojo senyvas žmogus. Vyriškis pasislinko į šoną praleisdamas grupelę senyvų moteriškių, ėjusių jam už nuga ros, todėl ji turėjo tvardytis ir drebėdama šaltyje palaukti, kol šios senienos išgužės lauk. Kai laikydama rankoje mobilųjį prasibrovė prie rūbinės, vienas įkaušęs ponas leptelėjo kažką įžūlaus, tačiau ji nekreipė dėmesio ir palikusi jį įkandin savęs perėjo prie trečiojo veiksmo. Anika Bengtzon pakilo nuo penkiasdešimtuoju numeriu pažy mėto stalo, jos kėdę prilaikė šalia per vakarienę sėdėjęs kaimynas, vyresnysis žurnalo Science redaktorius. Ji pajuto lengvą silpnumą ko jose. Šalis jau buvo benuslystantis ant žemės, tačiau spėjo jį sugrieb ti ties liemeniu. Čia buvo daugybė žmonių, daugybė besisukančių spalvų. Akies krašteliu Anika pastebėjo pro jos stalą praskubėjusį nuolatinį Švedijos akademijos sekretorių. O, koks jis buvo žavus! – Buvo be galo malonu, – pabučiuodamas jai ranką, prieš išnyk damas minioje pasakė redaktorius. Anika mandagiai nusišypsojo. Galbūt jis buvo kiek nusiminęs, kad ji atsisakė kartu pašokti. Pasitaisiusi šalį žvilgtelėjo, kiek valandų. Sugrįžti į redakciją dar nereikėjo. Pro jos akis praslinko finansininkas Andersas Volas su žmona, kita kryptimi praėjo Švedijos televizijos vadovas. Tada Anika pajuto kažką priartėjus už nugaros – atsisukusi pa matė kito pagrindinio vakarinių naujienų laikraščio redaktorių. – Keliomis žvaigždutėmis vertintumėte užkandį? – gerokai per arti prie jos ausies priartėjęs tyliai paklausė jis. – 7 –
liza ma rklu nd
– Keturiomis kaukolėmis sukryžiuotais kaulais, – atsakė Ani ka nepasitraukdama ir likdama stovėti toje pačioje vietoje, jos apnuogintas petys prisiglaudė prie jo švarko. – Kiek taškų gauna princesės Madlenos iškirptė? – Du melionus, – atsakė Bosė. – Vyruko, gavusio apdovanoji mą už nuopelnus medicinoje, kalba? – Aštuonias migdomųjų piliules... – Ar malonėtumėte? Jis išraiškingai nusilenkė. Anika skubriai apsižvalgė aplink, no rėdama įsitikinti, ar netoliese nėra vyriškio iš Science. Tada link telėjo. Paskubomis savo elegantišką vakarinę rankinę įsimetė į di desnę ir persimetė ją per petį. Mėgstamiausias senelės šalis nuslydo ties rankų apačia, sušiugž dėjus sijonui Bosė paėmė jos ranką ir palydėjo link laiptų, vedan čių į Auksinę salę. Jie elegantiškai žengė tarsi praplaukdami pro stalus, gėles bei krištolines taures. Anika paragavo vyno tik tiek, kad galėtų apie jį bent ką nors parašyti (nors skaitytojų atžvilgiu tai nesąžininga, kadangi apie vyną iš tiesų ji nieko nenutuokė). Nežiūrint į tai, ji jautėsi lengvai apsvaigusi, pėdose telkėsi šioks toks silpnumas. Moteris paėmė Bosės ranką jiems ėmus kilti laip tais, o kita ranka prisilaikė sijoną. – Aš tuoj parklupsiu, – sumurmėjo ji. – Parvirsiu, nusiridensiu žemyn ir dar numindysiu kojas kokiam nors svarbiam politikui. – Nuo šių laiptų dar niekas nenusirito, – nuramino Bosė. – Juos statant, architektas Ragnaras Estbergas liepė savo žmonai ap sivilkti vakarine suknia ir laipioti jais visą savaitę. Architektas laip tus suprojektavo taip, kad niekas niekada nuo jų nenusiristų. Nuo tada šie laiptai visada buvo absoliučiai patikimi, tačiau jo žmona neiškentė ir pareikalavo skyrybų. – 8 –
nobelio testamentas
Anika nusijuokė. Netrukus jai reikės išeiti iš šio vakarėlio ir sugrįžti į redakciją. Netrukus jos nuostabi ilga suknia tarsi burtų lazdele pamojus pa virs H&M marškinėliais bei poliesterio sijonu, turinčiu pakanka mai statinės elektros energijos, kad visai neblogai atliktų dulkių siurblio darbą. – Veltis į tokius eksperimentus – tikra beprotybė, – pasakė ji. Bosė paėmė ją už rankos ir žengiant paskutinėmis laiptų pa kopomis vedė panašiai, kaip ką tik karalienę chemijos premijos laureatas. Jie pasirodė ilgame balkone virš Mėlynosios salės, tada turėjo prasibrauti pro aplink gėrimų stalą, prie pat įėjimo į Auksinę salę, susibūrusius žmones. – Vieną taurę atsisveikinimui? – paklausė Bosė, tačiau ji pa purtė galvą. – Vieną šokį, – pasakė ji, – tada turėsiu išeiti. Jie įžengė į Auksinę salę – įstabią pokylių menę, ant kurios sie nų puikavosi meno kūriniai, grynu auksu dekoruotos mozaikos. Grojo orkestras, tačiau Anika muzikos negirdėjo – viskas tarsi su siliejo į vieną garsų jūrą. Svarbiausia, kad ji buvo čia, ir sukantis auksinių mozaikų apsuptyje, ją apkabinęs laikė Bosė. Skliautinės lubos, kalkakmenio grindys – moteris, žinoma Katės slapyvardžiu, jau buvo viduje. Šiugždėjo šilkas, aptempda mas pripildytus pilvus, į paraudusius kaklus trynėsi kaklaraiščiai. Į puošnių vakarinių apdarų jūrą ji įsiliejo nepastebėta, nebuvo jokio reikalo dairytis. Per pastaruosius mėnesius ji čia lankėsi ne vienoje gido vedamoje ekskursijoje trimis skirtingomis kalbomis ir apvaikštinėjo visas Rotušės sales bei galerijas. Katė padarė daugy – 9 –
liza ma rklu nd
bę nuotraukų ir kruopščiai išstudijavo visą teritoriją, išbandė kie kvieną, netgi nesėkmingą, pabėgimo scenarijų, tiksliai žinojo savo žingsnio ilgį ir numatė, kurioje vietoje galės atgauti kvapą. Turėjo pripažinti, jog tai buvo įspūdingas pastatas. Labiausiai jai imponavo statinio architektūra. Dvylika žingsnių iki Mėlynosios salės. Ji sustojo po šešiomis smailiomis koridoriaus su kolonomis žvaigždėmis ir pabandė susikaupti prieš žengdama į svaiginančią salės erdvę, šiek tiek asimetrišką 1 526 kvadratinių metrų salę, ku rioje po vakarienės ant marmurinio grindinio būriavosi svečiai, nuo tūkstančių taurių kibirkščiavo šviesa. Karališkoji pora jau buvo išvykusi, o kartu su ja ir apsaugos personalas. Katė leido sau akimirką viską apmąstyti ir pamanė, kad mieliau būtų dalyvavu si vakarienės iškilmėse nei imtųsi vykdyti savo darbą. Vakarienės tema buvo Šiaurės vėjai, nors tai galbūt ir neskambėjo itin malo niai, jai patiko jos pateikimas. „Velnias, – pamanė, – turiu įgyti kitą profesiją.“ „Na gerai. Pereiname prie ketvirtojo veiksmo. Pasuku į dešinę, įtraukiu pečius, greitas žvilgsnis.“ Ji pajudėjo nuo granitinių kolonų ir pasuko laiptų link – savo aukštakulniais turėjo žengti dešimt žingsnių. Dabar jau aiškiai gir dėjo iš Auksinės salės sklindančią muziką. Vos po akimirkos prieš ją išdygo vyras, murmėdamas kažką ne suprantamo. Ji sustojo ir žengtelėjo porą žingsnių į šalį. Tas šuns nukis pastojo jai kelią, todėl buvo priversta pro jį prasibrauti ir nu skubėti viršun keturiasdešimt du laiptelius, kiekvienas kurių buvo trylikos centimetrų aukščio ir trisdešimt devynių gylio. Praėjus ilgąjį Mėlynosios salės balkoną, už septynerių durų laukė Auksinė salė, septynerios durys vedė prie puikiųjų jos meno – 10 –
nobelio testamentas
kūrinių: Melareno ežero karalienės mozaikos bei šventojo Eriko atvaizdo. Dabar ji per žmonių jūrą yrėsi sklandžiau, sušilusi greitai skro dė vieną įėjimą po kito, kol pasiekė paskutinį. Muzika skambėjo vis garsiau, pasikeitė tonacija – kūrinys ėjo į pabaigą, o ji jau buvo įsimaišiusi tarp šokančių iškilmių dalyvių. Dabar buvo itin svarbu neprarasti susitelkimo. Pirmą kartą per visą šios užduoties vykdy mo laiką ją užliejo pažįstamas pojūčius pagalandantis virpuliukas, užvaldantis pasitenkinimo jausmas. Akyse sumirgėjo milijonai mozaikos dalelių, kurios tarsi susmigo galvoje; ji apsidairė: šone, netoli baisuoklės Melareno ežero karalienės esantys muzikantai artėjo prie crescendo. Jos akys akylai nužvelgė drabužius, žmones, savo taikinį ji turėjo rasti dabar. „O štai ir jis.“ „Štai čia pereiname prie penkto ir šešto veiksmo; svaigus šokio sūkurys. Cha!“ Dabar liko devyniasdešimt sekundžių. Savo sėbrui ji paskubo mis išsiuntė žinutę, kilstelėjusi dešinę ranką atsisegė mažytę ranki nę, vidun įmetė mobilųjį ir užčiuopė pistoletą. Tuo momentu atsitrenkė į kažką besijuokiantį, šokusį jai iš kairės: „Velniai griebtų!“ Akimirką iš po kojų ėmė slysti žemė, ji prarado pusiausvyrą ir po dar vieno neplanuoto žingsnio pajuto, kaip batelio kulnas sminga į kažką minkšto, o alkūnė niūkteli į kažkieno šonkaulius, tada pasigirdo staigi skausmo aimana. Viskas įvyko taip netikėtai, kad ji pažvelgė aukštyn ir dėbtelėjo į gausiu makiažo sluoksniu nuteptas akis, iš kurių veržėsi pasipik tinimas bei skausmas. „Šūdas! Velnias!“ Katė greitai nusisuko ir ėmėsi baigiamųjų veiksmų. – 11 –
liza ma rklu nd
Ginklas jos rankoje buvo sunkus ir kietas. Tai buvo geras jausmas, ir pagaliau ką tik sugrįžęs susitelkimas ištirpdė visus aplink sklan džiusius garsus – ji buvo rami ir susikaupusi. Kilstelėjusi rankinę link šokančios poros ir nusitaikiusi į vyro koją, iššovė pirmą šūvį. Jis vos girdėjosi, atatranka gera. Vyras susmuko ant kelių, palikdamas moterį be priedangos. Katė pakėlė savo rankinę, nusitaikė į moters širdį ir paleido antrąjį šūvį. Ranka paleido ginklą, sudrėksta rankinė vėl kyburiavo ant dirže lio; savo žvilgsnį ji sutelkė į ąžuolines duris – aštuoni žingsniai iki jų ženklino kitą veiksmą: vienas, du, trys, keturi, penki, šeši (dabar pa sigirdo riksmai), septyni, aštuoni: „atlikta“. Be trikdžių atidarė du ris. Šios už jos tyliai užsivėrė: „Keturi žingsniai iki tarnybinio lifto, du aukštai žemyn, tada trys žingsniai žemyn iki tarnybinio įėjimo.“ Įtampa kiek atslūgo, ėmė atlėgti beprotiška skuba. „Dar ne, velniai griebtų, – piktai sudrausmino save. – Dar ne laikas atsipalaiduoti.“ Išėjus į pietinę arkadą šaltis tiesiog stingdė. Devyniasdešimt aš tuoni slidūs, šalčio varstomi žingsniai link vandens – dar reikėjo įveikti šimto metrų atstumą. Apsaugininkai lauke tarsi suakmenėjo nuo juos pasiekusios ži nios ir visi lyg vienas pakėlė rankas prie ausies, – „velnias“. Ji tikėjosi, jog pavyks išsinešdinti kiek toliau, kol jiems paaiškės, kas nutiko. Užsidarius tarnybinio įėjimo durims rankinėje čiupo už ginklo. Išė jimą link vandens saugojo trys apsaugininkai; kaip ir planavo, vieną po kito juos pašovė, ketinusi tik nukenksminti, nebūtinai nužu dyti. – Atleiskite, vyrukai, – tarė sau, – nieko asmeniško. Jai už nugaros iš kažkur atskriejusi kulka kabino granitinę ko loną, atskeldama akmens nuolaužą, rėžusią jai į skruostą, netikėtai – 12 –
nobelio testamentas
persmelkęs skausmas privertė gūžtelti. Ji staigiai pasilenkė, nusi movė batus ir pasileido bėgti. Grįžtantis klausos jautrumas leido pagauti galingo vandenyje kriokiančio motoro garsą. Išnirusi iš šešėlio metėsi į dešinę per sodus, po kojomis šiugž dant sustirusiai žolei, į pėdas smeigiančiai tarsi adatos. Rankose gniaužiant pistoletą ir pagriebtus suknelės kraštus, už nugaros iš kažkur it strėlės skriejo laidomi šūviai. Prie Rotušės atšovusios valties motoras staiga užgeso. Granitiniais laiptais lekiant žemyn, odą gėlė ledinis šaltis. Nerangiai įgriuvus į valtį, purslodamos per kraštus, besiveržda mos į korpusą, daužėsi Melareno ežero bangos. Finalinį triumfą kaipmat užgožė įkyriai veriantis skausmas. Jos skruostą velniškai dirgino prasiveržęs kraujavimas. „Kad tik nelik tų rando.“ Šaltis nepaliaujamai talžė. Kai tik Rotušė liko už nugaros, tolumoje, nusivilkdama vakari nę suknią ji suvokė, kad pametė vieną batelį. Detektyvo inspektoriaus Antono Abrahamsono trijų mėnesių kūdikį kankino pilvuko diegliai. Vaikelis dieną ir naktį nepaliau jamai verkė jau aštuonias savaites. Jis su žmona nebežinojo, ko griebtis. Antonas bent jau galėjo atsiriboti išeidamas į darbą, ta čiau jo žmona galimybės nors kiek nuo to pailsėti neturėjo. An tonas bergždžiai stengėsi ją paguosti telefonu: „Na, turi juk kada nors liautis, brangioji. Ar jis atsirūgo? Ar bandei lašiukų?“ Netikėtas skambutis iš Valstybės saugumo departamento An toną pasiekė tuomet, kai jo žmona iš nevilties pradėjo kūkčioti. – Grįšiu namo kiek galėdamas greičiau, – baigdamas pokalbį savo į neviltį puolusią žmoną ramino Antonas Abrahamsonas, – 13 –
liza ma rklu nd
keiksnodamas šį skubų iškvietimą. Tokią jo reakciją buvo galima paaiškinti faktu, kad šis skambutis buvo ne iš apsaugos ar kokio nors kito jiems priklausančio skyriaus, o iš reguliariosios polici jos. Tai reiškė, kad reguliariosios policijos pajėgos, kurių pirminė pareiga buvo prižiūrėti eismo saugumą ir nusikaltimo vietas ap saugoti nuo pašalinių smalsuolių, su saugumo klausimais tvarkėsi geriau nei pati Saugumo policija. Tokią išvadą Antonas Abrahamsonas padarė pirmiausia. Antroji jam toptelėjo jau akimirką vėliau: „Kažkam dėl to kaip reikiant klius.“ Trečioji jo kūną privertė nueiti pagaugais: „Velnias, jie jau čia.“ „Reikia skambinti į žurnalą“, – susivokė Anika. Ji gulėjo pargriuvusi šokių aikštelėje, nuogomis rankomis lietė šaltą marmurinį grindinį. Priešais ją vyras vėmė, kitas buvo užlipęs ant rankos. Ji ištraukė ją nepajusdama jokio skausmo. Kažkur ne toliese, iš dešinės, šaukė moteris, jai per galvą prabraukdavo sukne lių palankai. Nutrūkusi pakibo nebaigta nata, riksmų vakuumas sustingo Mėlynojoje salėje nuaidėdamas visoje Rotušėje nusiritu sia ledine banga. „Kur mano rankinė?“ – susivokusi pabandė atsistoti, bet kaž kam stuktelėjus į galvą, vėl susmuko. Po akimirkos šalia buvę žmonės kažkur dingo, ją pakėlė kaž koks tamsiai pilką kostiumą vilkintis vyriškis ir pasodino nugara į salę. Anika dabar žvelgė į tamsias ąžuolines duris. „Turiu susisiekti su Jansonu“, – pagalvojo ir apsižvalgė savo rankinės. Paliko ją prie varinių durų, vedančių į Trijų karūnų salę, – 14 –
nobelio testamentas
bet dabar Anika matė tik akyse šmėžuojančius žmones ir tamsiai pilkais kostiumais vilkinčius vyrus. Nusmelkus pažįstamai nerimo bangai ji pajuto, kaip ima virpė ti keliai, tačiau jai pavyko užgniaužti virpulį bandant save įtikinti, kad pavojus jau nebegresia. Prisivertusi kelis kartus giliai įkvėpti, pabandė blaiviai įvertinti situaciją. Nieko pakeisti nebegalėjo. Nuo tolimesniosios sienos į ją padrąsinančiai žvelgė mozaikinė figūra, aplink veidą vijosi išdrikusios garbanos. Apkūni moteris juoda nėriniuota suknele pakėlė akis ir čia pat, šalia jos, nualpo. Kažkoks jaunas vyras šaukė taip stipriai, kad kaklo venos išsprogo tarsi guminės virvės. Įkaušęs senyvas vyriškis iš rankų paleido alaus stiklinę, ši duždama ant grindų pabėrė šukes. „Kažin kur yra Bosė?“ – svarstė ji. Jos pulsas sulėtėjo, triukšmo uždanga galvoje pamažu ėmė trūkinėti, ji vėl galėjo išskirti žodžius bei frazes. Anika girdėjo šūksnius bei nurodymus, daugiausia sklindančius iš vyrų tamsiai pilkais kostiumais. Plieniniais balsais jie kalbėjo į ausis apraizgiu sią telefoninės įrangos sistemą, kuri nuo burnos laideliais leidosi žemyn į kišenes bei kelnių pamušalus. – Tarnybinis liftas per mažas, ratukiniai neštuvai netilps – tu rėsime išnešti per paradinį bokšto įėjimą. Ji viską girdėjo, tačiau nežinojo, kas kalbėjo. – Pastatas saugus, baigėm. Taip, atskyrėme liudininkus ir dabar tvarkome banketines sales. „Turiu pasiimti savo rankinę“, – vėl prisiminė Anika. – Turiu pasiimti rankinę, – balsu ištarė ji, tačiau niekas neišgir do. – Ar galiu atgauti savo rankinę? Man reikia mobiliojo. – 15 –
liza ma rklu nd
Ji apsidairė. Dabar žmonių virtinė judėjo lėtai tarsi skruzdėlės prieš pirmąją šalną. Iš Trijų karūnų salės stumdama ratukinius neš tuvus skubėjo moteris baltais drabužiais, už jos bėgo vyras su kitais neštuvais, apsikarstę stetoskopais bei deguonies kaukėmis, nešini lašelinėmis pralėkė dar keli vyrai. Kitur Auksinėje salėje Nobelio iškilmių svečiai lyg suakmenėjusi siena stovėjo pabalusiais veidais, kuriuose tarsi skylės juodavo jų burnos. Stojo kurtinanti tyla. Ani ka nugirdo tylaus žmonių baltais drabužiais pokalbio nuotrupą, tada ant ratukinių neštuvų buvo paguldyti kūnai, ir tik tuomet Anika pastebėjo salėje visiems šokant kritusį vyrą – jis dejavo. Mo teris gulėjo visiškai nejudėdama. Po akimirkos juos išvežė. Vėl užliejo ausį draskantis triukšmas, Anika dar kartą pamė gino. Prasibrovus pro du kostiumuotus vyrus jai pavyko pasiim ti savo rankinę. Bandant rankinėje sugraibyti mobilųjį, vienas jų stvėrė jai už rankos. – Niekur neisite, – perdėtai griežtai tarė, kai ji išsilaisvino iš jo gniaužtų. Anika puolė skambinti tiesiogine Jansono linija į redakciją, ta čiau sulaukė trijų trumpų signalų. Linija užimta. – Kas per velniava?.. – Nagi, junkite, atsiliepk, Jansonai, atsiliepk. Pypt, pypt, pypt. Linija užimta. – Sujunkite, atsiliepk, Jansonai, atsiliepk. Linija užimta. Anika apsidairė, bandydama susirasti pagalbos. Niekas jos ne pastebėjo. – Jūsų vardas. – 16 –
nobelio testamentas
Priešais ją stovėjo džinsuotas vyras su bloknotu ir rašikliu ran kose. – Atsiprašau? – sukluso Anika. – Kriminalinių tyrimų skyrius, ar galite pasakyti savo vardą? Mes bandome išsiaiškinti, kas įvyko. Ar ką nors matėte? – Nežinau, – žvilgtelėjusi į jau patamsėjusį ir džiūti ėmusį krau ją ant marmurinio grindinio atsakė Anika. „Gerai, kad nesirodo angelai, – tada mintyse šmėstelėjo jai, – ačiū Dievui, gerai, kad bent nėra angelų.“ Ją nukrėtė drebulys suvokus, kad pametė šalį, geriausią senelės šalį, kuris jos pečius gaubė tada, kai ji dirbo ūkvede ministro pir mininko Harpsundo užmiesčio dvare. Dabar jis gulėjo ant grindų šalia ryškaus kraujo klano. „Sausasis valymas, – pagalvojo Anika. – Tikiuosi, kad padės.“ – Mano vardas Anika Bengtzon, – atsakė ji policijos pareigū nui. – Dirbu Evening Post ir rašau apie Nobelio premijos teikimo renginį. Kas nutiko? – Ar girdėjote šūvius? – Šūvius? Anika papurtė galvą. – Ar pastebėjote ką nors įtartina, kas galėtų būti susiję su šū viais? – Aš šokau, – pasakė ji, – buvo pilna žmonių. Kažkas į mane atsitrenkė, tačiau nieko įtartino, ne... – Atsitrenkė? Kas į jus atsitrenkė? – Moteris, ji bandė prasibrauti pro šokėjus ir užmynė man ant kojos. – Gerai, – pasakė policininkas, kažką užsirašydamas blokno te. – Palaukite čia, tuoj kas nors ateis jūsų apklausti. – 17 –
liza ma rklu nd
– Aš negaliu laukti, – pasakė Anika. – Turiu parašyti straipsnį. Koks jūsų vardas? Ar galiu jus cituoti? Džinsus vilkintis vyras prie jos prisiartino tiek, kad jai teko pri sispausti prie sienos. – Jūs lauksite čia, – tarė jis, – kol aš sugrįšiu. – Jokiu būdu, – kone į falcetą pereinančiu balsu ginčijosi Ani ka. Policijos pareigūnas sunkiai atsiduso ir nusitempė ją į Trijų ka rūnų salę. „Mano straipsnis, – niekaip negalėjo nurimti. – Kaip, po vel nių, aš iš viso to išsisuksiu?“ Vyriausiasis redaktorius Andersas Šiumanas buvo ką tik pato giai įsitaisęs ant sofos savo svetainėje kartu su žmona ir ruošėsi žiūrėti Almodovaro filmą, tačiau paskambino naktinės pamainos redaktorius. – Per Nobelio premijos teikimo iškilmes įvyko susišaudymas, – pranešė Jansonas. – Šauta bent į penkis asmenis, nežinome, ar kas iš jų liko gyvas. Andersas Šiumanas pažiūrėjo į savo žmoną, dabar jau be reika lo bandančią nuotolinio valdymo pulteliu įjungti reikiamus sub titrus. – Apvalus mygtukas, – patarė jis tuo metu, kai nuskambėjo naktinės pamainos redaktoriaus žodžiai. – Anika Bengtzon ir Ulfas Olsonas iš fotografų skyriaus ten, – tęsė Jansonas. – Man nepavyko su jais susisiekti, tinklas užlūžęs. Per didelė apkrova. – Gali pakartoti? – žmonai parodydamas sustabdyti filmą pa prašė Šiumanas. – 18 –
nobelio testamentas
– Per didelė mobiliojo tinklo apkrova: tuo pačiu metu iš Ro tušės bando skambinti tūkstantis trys šimtai žmonių, sistema ne atlaikė. – Kas nušauti? Nobelio renginio metu?! Jo žmona išpūtė akis, jai iš rankų iškrito nuotolinio valdymo pultelis. – Kai kurie nukentėję – apsaugos darbuotojai, dėl kitų dar ne žinome. Greitosios pagalbos automobiliai su kaukiančiomis sire nomis link Šv. Jurgio ligoninės pajudėjo vos prieš kelias minutes. – Velnias! – atsitiesdamas pasakė Šiumanas. – Kada tai įvyko? Jis žvilgtelėjo į laikrodį, rodantį 22:57 val. – Prieš dešimt minučių, daugiausia penkiolika. – Ar kas nors mirė? – paklausė jo žmona, bet jis nutildė ją. – Tai tikra beprotybė, – pasakė jis. – Ką daro policija? Ar ką nors sulaikė? Kur buvo šaudoma? Ar Mėlynojoje salėje? Kur buvo karalius su karaliene? Ar jie ten neturi normalios suknistos apsau gos? Žmona bandydama jį nuraminti paglostė nugarą. – Policija užtvėrė visą Rotušės teritoriją, – pasakojo Janso nas, – niekas negali ten patekti ar išvažiuoti. Jie visus apklausia ir pradės išleisti maždaug po pusvalandžio. Pasiuntėme savo žmones apklausti įvykį mačiusių liudininkų. Nežinome, ar jie ką nors su laikė, bet, be jokios abejonės, vis dar ieško, ką galėtų apklausti. – Kaip situacija kitose miesto vietose? – Sustabdytas traukinių eismas, užtverti pagrindiniai keliai, bet iš Arlandos oro uosto lėktuvai vis dar kyla. Šį vakarą nedaug skrydžių beliko. Mūsų žmonės vyksta į Centrinę stotį, pagrindi nius greitkelius ir visus pagrindinius taškus. – 19 –
liza ma rklu nd
Žmona pakštelėjo jam į skruostą, tada atsistojo ir išėjo iš kam bario. Pedro Almodovaro moterų istorijos buvo nustumtos neapi brėžtam laikui, ore pakibo nerimas. – Ar policija ką nors sako? – paklausė Andersas Šiumanas. – Te rorizmas, ekstremistai, kokios užuominos apie grasinimus? – Jie pranešė, kad surengs spaudos konferenciją, bet ne anksčiau kaip 1:00 nakties. Kažkas kažką šūktelėjo ir Jansonas minutei dingo. – Žinote, – sugrįžęs prie telefono pasakė jis, – čia užvirė tikra velniava. Man reikia greitų sprendimų: kiek papildomų puslapių galime pridėti? Ar galime kai kuriuos pranešimus užlaikyti? Kam, jūsų manymu, galime pavesti pagrindinį straipsnį? Vyriausiojo redaktoriaus svetainėje nusileido slogi tamsa; stik le jis matė savo atspindį ir girdėjo, kaip žmona virtuvėje paleidžia čiaupą. „Pradedu senti, – šmėstelėjo jam. – Verčiau vakarą leisčiau su Antonijumi Banderasu bei Karmen Maura.“ – Tuojau atvykstu, – pasakė vyriausiasis redaktorius. Jansonas nieko neatsakęs padėjo ragelį. Jo žmona stovėjo prie stalo ir plikė arbatą; pajutusi savo vyro rankas sau ant pečių, atsisuko ir pabučiavo. – Kas nužudytas? – paklausė ji. – Nežinau, – sušnabždėjo jis. – Sugrįžęs pažadink mane, – paprašė ji. Jis linktelėjo ir stovėdamas už nugaros lūpomis palietė jos kaklą. Moteris Katė perjungė pavarą ir atsargiai padidino greitį. Ne didelis motociklas padrąsinančiai riaumojo, priekinės šviesos žvy ruota danga brėžė kelią. – 20 –
nobelio testamentas
„Velniškai lengvas darbelis.“ Ji puikiai žinojo, kad bet koks pranašumo jausmas nežadėjo nieko gero, jis tik didino neatsargumo tikimybę. Tačiau šiuo atveju daugiau sunkumų numatyta nebuvo. Visa kita buvo juokų darbas. Pati užduotis jai buvo pristatyta kaip iššūkis, bet būtent tai ją ir domino. Po pirmųjų pabandymų ji jau žinojo, kaip tai bus pa prasta, tačiau šio momento savo užsakovui nieku gyvu neketino atskleisti. Derybos vyko pripažįstant, kad darbas itin pavojingas ir sudėtingas, todėl tai, be jokios abejonės, turėjo didelės įtakos užmokesčiui. „Na, gerai, – pagalvojo ji. – Norėjai, kad jis būtų atliktas ne priekaištingai. Ką gi, tikiuosi liksi patenkintas.“ Ji užvažiavo ant siauro dviračių tako. Šalmą perbraukė medžio šaka – čia buvo tamsu, nors akin pirštu durk. Stokholmas paprastai apibūdinamas kaip didmiestis, metropolis, galintis pasigirti žaiža ruojančiu naktiniu gyvenimu bei puikiai funkcionuojančia apsau gos sistema, nors tai buvo juokingai išpūstas reikalas. Viskas už miesto centro labiau priminė padrikus miškingus laukus. Galbūt ją ir jos bendrą motociklais pasukant į skirtingas puses pastebėjo porelė, vedžiojusi šunį, bet daugiau ji nematė nė gyvos dvasios. „Didmiestis“, – pravažiuodama pro apleistą stovyklavietę su panieka prunkštelėjo sau mintyse. Moteris vis bandė pramankštinti pečius, nes vis dar stiro iš šal čio. Nešildė ir neplonas švarkas, o pasivėžinimas kateriu vakarine suknele ją visai surietė į ragą. Dabar tos niekam tikusios šilkinės drapanos nugrimzdo eže ro dugne kartu su rankine ir aštuoniomis plytomis. Viskas buvo surišta į tinklo gniužulą, kad vanduo galėtų iš visų medžiagų per – 21 –
liza ma rklu nd
keletą valandų išskalauti bet kokius biologinius įkalčius. Ji vis dar turėjo ginklą ir vieną batelį bei mobilųjį telefoną. Jais atsikratyti planavo kur nors vidury Baltijos. Moterį tik kankino mintis apie kitą batelį. Ant jo buvo likę pirštų atspaudų, tuo ji neabejojo. Nuo batelių ji nuvalė visus įkalčius ruošdamasi darbui, tačiau prieš pat paskuti nį etapą vieną nusiėmusi laikė rankose. Vienas Dievas težino, kur jį pametė. Priešais išniro šviesos ir moteris atkreipė dėmesį, kad važiuo jant palei pakrantę, tai buvo vienintelė apgyvendinta gatvė. Ji iš metė nelemtą batelį iš galvos ir sulėtinusi greitį išsuko iš keliuko šlaitu nuriedėdama į platesnį kelią. Tarp tankiai stovinčių namų žibėjo gatvės šviesos. Motociklu nuriedėjo nuokalne ir nuzvim bė toliau palei krantą. Prie prieplaukos sukinėjosi keli jaunuoliai, kurie į ją abejingai dėbtelėję toliau kikendami ir žarstydami žvyrą užsiėmė savais reikalais. Ji žinojo, kad viskas, ką jie pamatė, buvo vienas jiems nežino mos lyties nedideliu motociklu pravažiavęs tamsius džinsus vil kintis asmuo šalmo antveidžio uždengtu veidu, neišdavęs jokių įsimintinų ypatybių, nieko, kas galėtų įstrigti atmintyje. Gatvė pasibaigė ir ji, skubriai žvilgtelėjusi į laikrodį, vėl birbė praretėjusiu miškeliu. Dėl šalnos vieną kitą minutę atsiliko nuo planuoto laiko. Vaka rą, kai numatė kelionei reikiamą laiką, lijo, bet slidu nebuvo. Moteris švelniai padidino greitį ir vos po akimirkos kai kas nu tiko. Slystelėjusios padangos prarado sukibimą su žeme ir ji pajuto, kad krinta nuo motociklo. Pirmasis smūgis teko kairiajai kojai, kuri kiek žemiau kelio trakštelėjo kaip degtukas. Po to smūgis į – 22 –
nobelio testamentas
petį iš karto jį išnarino, tada, galvai trenkiantis į žemę ir pajutus duslų bumbtelėjimą, šmėstelėjo mintis: „Neturiu tam laiko.“ Kai atsikvošėjo, gulėjo ant žemės veidu žemyn. „Kas atsitiko?“ Skausmas pulsavo visoje kairėje kūno pusėje nuo pat galvos iki kojų pirštų galiukų. Kažkur už jos vis dar burzgė motociklas, jo šviesos blizgino į medžius. Ji sudejavo. „Visiškas šūdas. Ką dabar daryti?“ Nusiėmusi šalmą, skruostą prispaudusi prie įšalusios žemės, davė sau kelias sekundes pamąstyti. Bent jau motociklas veikia: ji jautė žeme vibruojantį motorą. Jos būklė buvo kiek prastesnė. Lūžusi koja ir suknežintas petys. Atsargiai pabandė pajudinti dešinę kūno pusę. Atrodė, su ja viskas buvo gerai. Katė atsisėdo, kairė ranka lyg kokia pliauska kabarojo šone. Sąnarys buvo išniręs; ji matė, kaip tai nutinka kitiems, bet pati niekada nebuvo to patyrusi. Koją skrodė nepakeliamas skausmas: jautė į odą po kairiuoju keliu įsirėžusį kaulą. Moteris pasistūmė atgal, kol po savimi pajuto nedidelio me džio kamieną, ir vėl suaimanavo. Galimų jai likusių pasirinkimų sąrašas susitraukė velniškai greitai. Pasinaudodama dešiniąja kūno puse, pabandė atsitiesti ir gerai apskaičiuotu judesiu metėsi į priekį leisdama pečiui atsitrenkti į medžio kamieną. „O šūdas!“ Skausmas, kai petys įsmuko atgal į savo vietą, buvo nepakelia mas – kad nenualptų, sveikąja ranka turėjo įsitverti į medį. – 23 –
įsigykite
knygą dabar