Paaukota lietuva by knygos.lt

Autoriaus žodis

Trečiojoje knygoje tarsi bėgsime visą Lietuvos istorijos ma ratoną – nuo šv. Brunono iki profesoriaus V. Landsbergio ir dar toliau, iki pat šių dienų. Pavydas suėmė, kai autoriaus dė mesį atkreipė solidus leidinys „Rusijos istorija. Nuo Riuriko iki Putino“. Žinoma, sunku pasiekti tokį istorinių tyrimų lygį, bet šioje knygoje lyg iš paukščio skrydžio pamėginta pažvelgti į mūsų krašto istorinį reljefą nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, jos virtimo valstybe iki pat šiuolaiki nių grėsmių, kurios, deja, tampa vis akivaizdesnės. Kartoju – tai ne istoriko žvilgsnis. Tai ne išsamus, gilus ir chronologiškai tolygus bėgsmas per istorijos brūzgynus. Au torius nepretenduoja į išskirtinai objektyvių įvykių vertintojų sąrašą. Tai istorijos vadovėlių ir įvairių mokslinių tyrimų pri oritetas, o šiuose straipsniuose akcentuojami tie Lietuvos isto rijos tarpsniai, kurie buvo jai lemtingi: arba įklampino šalį ir 5

tautą į nesibaigiančius karus, konfliktus, susipriešinimą su kai mynais, arba vedė į klestėjimą, valstybingumo, demokratijos ir pažangos viršūnes. Be to, mėginama surasti detalių, kurios nutylimos oficialiuose, visiems prieinamuose šaltiniuose, ieš koma sąsajų su vidine ir išorine to laikmečio situacija. Visa tai sunerta ant vieno sąsajų siūlo, kad pasakojimas išeitų vientisas, sklandus, tęstinis. Suprantama, kad kuo senesnė Lietuvos istorija, tuo joje daugiau baltų dėmių. Mėginimai apkrikštyti Lietuvą tęsė si kelis šimtmečius, liaupsinamos LDK egzistavimas nebuvo toks vientisas ir herojiškas, draugystės sąjunga su Lenkija vėlgi buvo nelygiavertė, o jos tamsus šleifas nusitęsia iki šių dienų. Karai, sukilimai, konfliktai, okupacijos, teroras, totalitarinis valdymas – visa tai paliko matomus randus ant mūsų tautos kūno. Jie nepuošia, jie tik moko – saugoti ir ginti savo tapa tumą, savo kraštą, kalbą, kultūrą, trapius gyvasties daigus. At skirus istorijos tarpsnius ir įvykius bandėme sujungti į vientisą giją. Tiesa, neišvengėme pasikartojimų, juk sena rusų patarlė byloja: kartojimas yra mokslo tėvas... Ir viena nuodėmė, tarsi atsisveikinimas – pabaigoje Post Scriptum – emocinis kūrybinis epilogas apie Gimtinę. Kaip paprastai, knygoje gausu išnašų, nuorodų į įvairius šaltinius, kad skaitytojai galėtų domėtis giliau, išsamiau, pla čiau. Pabaigoje – vardų rodyklė. Būsiu dėkingas, jei pastabos, pasiūlymai ir pastebėti netikslumai suplauktų į interneto die noraštį www.iskauskas.lt.

Šv. Brunonas: nepavyko pakrikštyti – padėjo galvą

Paprastai, kuo mūsų istorija giliau panirusi į amžių glūdu mą, tuo jos patikimumas – faktų, argumentų, įvykių tikroviš kumas, jų vertinimas – mažesnis. Valstybė privalo surasti savo šaknis, jas apnuoginti, nustatyti kuo tikroviškesnę savo gimi mo datą ir vietą, prigimties pobūdį, nes tai yra šios ir būsimųjų kartų likimo pagrindas. Į dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji gyventojai atsikėlė prieš 11–13 tūkstančių metų. Pagal Lietuvos priešistorės tyri nėtoją Mariją Gimbutienę*, tai buvo iš Jutlandijos pusiasalio ir dabartinės Lenkijos teritorijos atklydę medžiotojai bei žvejai, kartu atsinešę ir dvi vėlyvojo paleolito kultūras. Pirmieji gy ventojai buvo klajokliai ir nuolatinių gyvenviečių nekūrė. * M. Gimbutienė. Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija, Vilnius, 1985.

Lietuvos gimimo data pažymima gana vėlai. Pavyzdžiui, Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X amžiuje. Polianų gen tyje iškilus Piastų dinastijai, ši ėmė konsoliduoti kitų slavų že mes. Mieško I (lenk. Mieszko I, apie 922 ar 935 m. – 992 m. gegužės 25 d.) – lenkų kunigaikštis ir pirmas istorinis Lenkijos valdovas – jau 966 m. apsikrikštijo ir pradėjo užkariavimus, užimdamas daugumą lenkiškų žemių, tarp jų Pomeraniją, Si leziją ir Mažąją Lenkiją. Latvijos valstybės susiformavimas siejamas su kuršių – gen ties pagrindu dabartinių dviejų valstybių teritorijoje prie Bal tijos jūros atsiradusios tautos – atsiradimu. Kaip savo tyrime „Kuršiai“, paskelbtame klubo „Varingis“ portale*, apie kuršių kilmę rašo archeologas, karo istorikas ir žurnalistas Manvydas Vitkūnas, kuršių genties susidarymas iki šiol diskutuojamas archeologų. Pasak jo, yra mokslininkų, kurie mano, kad ši gentis susiformavo apie VI–V a. pr. Kr., ir priskiria ją vakarų baltams, kiti teigia, kad kuršiai susiformavo I tūkstantmečio viduryje, priklausydami rytų baltams. Šis arealas sudarė Pama rių kultūros įvairovę bei vėliau rutuliojosi į kuršių, žiemgalių ir sėlių gentis. Latgalių archeologinis klodas šiame areale yra naujesnis; spėjama, kad jie čia atsikėlė IV–V a. dėl prasidėjusio slavų kraustymosi į baltų gyvenamą Dniepro aukštupį. Teigia ma, kad atsvarai kaip tik tuo metu kūrėsi ir pirminės valstybės pradmenys. * http://www.varingis.lt/index.php?option=com_content&view=articl e&id=22&Itemid=42

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo ana luose, aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Prūsijos ir Lietuvos pasienyje 1009 m. vasario 14 d. arba kovo 9 d. Lietu vos teritorijoje gyvavusių kelių skirtingų baltų genčių sukurtų kunigaikštysčių jungimasis į vieną konfederacinę ar federacinę Lietuvos valstybę prasidėjo greičiausiai dar X a., o baigėsi XII a. antroje pusėje arba, anot vyraujančios istoriografinės koncep cijos, XIII a. antrame ketvirtyje, kai hipotetinės Lietuvos že mės ar Lietuvos kunigaikštystės pagrindu susikūrė LDK. Lietuvoje gyvenantis ukrainiečių kilmės tyrinėtojas (etrus kų rašmenų, kalbų kilmės, sovietų GRU žvalgybos analitikas) Jurijus Lipovka rašė*, kad pirminis Lietuvos pavadinimas Lit va (Litwa) kilo iš žemių aplink Novgorodą (dabartinį Nava grudką ar Naugardą), Molčiadės, Nėmano, Sėrvėčo ir Nėvdos tarpupyje. Jo nuomone, visai tikėtina, kad pirmasis Litvos pa minėjimas įvyko dar 567 metais. 2009 m. dr. Liudas Jovaiša, žurnale „Artuma“** Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečio proga rašydamas apie mūsų valstybės pradžią, pastebėjo, kad dabarties žmogui šis tolimas, nepažįstamas ir net svetimas šventasis – realus asmuo – veikiau yra kadaise nutikusios istorijos personažas, nei gyvas artimas užtarėjas danguje ir sektinas krikščionio pavyzdys. Štai kokio * Lietuvos rytas, 2002 m. liepos 5 d., Nr. 154. ** http://www.artuma.lt/, str. „Šventasis Brunonas Bonifacas Kverfurtie tis: Dievo dovana Lietuvai“ perspausdintas http://www.katalikai.lt/index. php?id=9&nid=3278

žmogaus ir krikščionio gyvenimas slypi už visiems gerai žinomo lakoniško įrašo apie šį misionierių: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsiverti mo metais Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviš kių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“ Tik mūsų nepriklausomybės atkūrimo metais išsamiau paaiškinta, kas toks buvo Šv. Brunono žūtis. Nežinomo autoriaus šv. Brunonas ir kokią misiją jis vykdė an freska trojo tūkstantmečio pradžioje. Kilusio iš kilmingos Kverfurto šeimos, gyvenusios dabartinėje Saksoni jos-Anhalto žemėje, vienuolio praeitis mus mažiausia domi na. Jis buvo Romos imperijos imperatoriaus Otono III gimi naitis. Pastarasis norėjo įkurti vienuolyną kažkur pagoniškose žemėse tarp Elbės ir Oderio, vėliau tapusiose Brandenburgo markgrafyste. Tad 1002 m. popiežius Silvestras II Brunoną paskyrė „tautų arkivyskupu“, kitaip sakant, įgaliojo vykdyti krikščioniškas misijas. Netrukus, 1004 m. vasarį, Brunonas įgijo teisę skirti vyskupus dar neapkrikštytiems Europos kraš tams. 1004 m. pavasarį Brunonas ketino vykti į Lenkiją ir iš ten leistis misijų kelionėn į Prūsiją, tačiau dėl tuo metu vykusio Vokietijos ir Lenkijos karo prūsų krikštijimo misiją arkivysku pui teko atidėti kone penkeriems metams. 10

1004–1005 m. ir 1006–1007 m. žiemą Brunonas ne sėkmingai misionieriavo Vengrijos karalystės Banato kuni gaikštystėje, kurioje buvo užsimojęs atversti į Romos tikėjimą vietos ne katalikus, tačiau susidūrė su atkakliu graikų apeigų vienuolių pasipriešinimu. 1005 m. lapkritį ar gruodį Brunonas pirmą kartą atvyko į Lenkiją. Per šią misiją jis tikėjosi pasiekti prūsų ir kitų dar neapkrikštytų baltų tautų žemes. Greičiausiai jau tuo laiku už simezgė jo draugystė su Lenkijos valdovu, kunigaikščio Mieš ko sūnumi Boleslovu I Narsiuoju (lenk. Bolesław I Chrobry, 967 m. – 1025 m., paskutiniais metais karūnuotu Lenkijos karaliumi; būtent jis, siekdamas išplėsti savo įtaką prūsų že mėse, suorganizavo šv. Brunono misiją į jotvingių žemes, dėl kurių varžėsi su Kijevo Rusios didžiuoju kunigaikščiu Vladi miru). 1008 m. sausio pabaigoje Brunonas iš Lenkijos per Vengri ją nuvyko į Kijevo Rusios sostinę, iš kur maždaug po mėnesio leidosi misijų kelionėn į pečenegų – tiurkų protėvių, nuolat kovojusių su slavais, kraštą. Nors 1008 m. vasarį buvo pakliu vęs į pečenegų nelaisvę, bet jau nuo kovo iki rugpjūčio pra džios pakrikštijo apie 30 suaugusių pečenegų ir paskyrė jiems katalikų vyskupą. Tuomet sugrįžo į Kijevą ir rugsėjį „pagonių krikštytojas“ pasuko Lenkijos link. Jau būdamas Lenkijoje, Brunonas paskyrė pirmąjį Švedijos katalikų vyskupą. 1008 m. spalį Brunonas paskutinį kartą atvyko pas Boleslovą I Narsųjį ir ėmė rengtis misijai į Prūsiją. 11

Tai buvo paskutinis maždaug 30-mečio misionieriaus žygis. 1009 m. pradžioje jis atvyko į Prūsiją, greičiausiai į vakarinę jos dalį. Čia pakrikštijo prūsų valdovą ar vadą Netimerą (vok. Nethimer) ir 300 jo vyrų, paskui patraukė į jotvingių žemes. Priėjus Prūsijos rytinį paribį ar net įžengus į dykrą, skyrusią Prūsiją nuo Brunono ciklo šaltiniuose minimų Kijevo Rusiai pavaldžių Sūduvos bei Lietuvos, 1009 m. vasario 14 d. ar kovo 9 d. misionierius ir jo palydovai (18 ar 24) buvo nužudyti. Nukirsdinto Brunono galva, pasak vieno jo palydovų prū so Viberto apie 1400 m. užrašyto pasakojimo „Šv. Brunono gyvenimas ir kankinystė“*, buvo įmesta į Alstros upelį (lot. in flumen, quod dicitur Alstra). Vėliau nužudytųjų palaikus išpir ko ir palaidojo Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis; jų pa laidojimo vieta nežinoma (anot Viberto, vėliau virš šventųjų kankinių kapų iškilo vienuolynai). Iki šiol archeologai ir istorikai ginčijasi dėl visų nužudymo aplinkybių ir niekaip nenustato jo žūties vietos. Yra bent sep tynios kronikos bei metraščiai, kuriuose skirtingai aprašoma žūties vieta ir aplinkybės. Bet atsižvelgiant į naujausių arche ologinių tyrinėjimų išvadas dėl X–XII a. prūsų, jotvingių ir lietuvių gentinių teritorijų ribų, taip pat įvertinus daugumos istorikų pripažįstamą Sūduvos duoklinio pavaldumo Kijevo Rusios valstybei faktą, šv. Brunono žūties vieta korektiškiau būtų laikyti dabartinės Marijampolės apskrities teritoriją, ku * http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0v._Brunonas_Kverfurtietis

rioje X–XI a. ribojosi prūsų, Rusiai pavaldžių jotvingių ir lie tuvių gyvenamieji arealai. Bet mums svarbiausias faktas – Kvedlinburgo analų žinia apie šv. Brunono žūtį Kijevo Rusios ir Lietuvos paribyje. Tai yra seniausias žinomas rašytinis šaltinis, minintis Lietuvos (Li tuae) vardą. Pasak Istorinės atminties akademijos (IAA) por tale paskelbto istoriko Alfredo Bumblausko straipsnio „1009 metai: šventasis Brunonas atranda Lietuvą“*, geriausiu atveju su Lietuvos istorija galėjome sieti tik vieną sakinį iš Kvedlin burgo analų: „1009 m. šventas Brunonas, kuris vadinamas Bo nifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenk tas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų.“ Tiek apie šv. Brunono misiją šiame šaltinyje tepasakyta. Skirtingi šaltiniai, skirtingos interpretacijos, skiriasi net datos, bet tai nesumažina paties Lietuvos vardo paminėjimo reikšmės. Anot istoriko, pirmajame Lietuvos istorijos fakte tarsi už koduotas visas tolesnis Lietuvos likimas. Ne kartą bandėme stotis ant kojų, bet kartkartėmis buvome pargriaunami. Pasi rodo, kad mūsų didieji kaimynai tai darė pakaitom – rusai, vo kiečiai, vėl rusai. Iš tikrųjų Lietuva – kraštas, kuriame be galo pavojinga gyventi mažai tautai. Tik 1251 m., tai yra beveik po pustrečio šimto metų, įvykęs Mindaugo krikštas teikė vilčių, kad Lietuva, paskutinė įšokusi į Europos „traukinį“, suspės * http://www.iaa.lt/repository/Tukstantm/Brunonas%20atranda%20 Lietuva.pdf

įveikti atsilikimą nuo krikščioniškosios Vidurio Europos. Jei šios viltys būtų išsipildžiusios, vėliau taip aštriai nebūtų iškilu si lenkų civilizacijos poveikio ir polonizacijos problema, paste bi A. Bumblauskas. Natūralu, kad dar palankesnes galimybes Lietuva būtų turėjusi, jeigu būtų apsikrikštijusi 1009 metais ir galėjusi kurti valstybę. Bet, kaip sakoma, yra kaip yra arba buvo kaip buvo. Galima į šiuos įvykius žvelgti atlaidžiai arba reikliai, bet mokslinin kai nustatė, kad, tragiškai pasibaigus pirmajam bandymui ap krikštyti lietuvių pagonis, bent jau istoriniuose metraščiuose išliko tuometinis Lietuvos vardas, tapęs atsparos tašku po be veik 250 metų sukurti karalystę.

Po nepasisekusios šv. Brunono misijos iki karaliaus Mindaugo sutikimo krikštytis 1251 m. ir jo karūnavimo prabėgo beveik pustrečio šimto metų. Iki tol, kaip rašo A. Šapoka, visos katechizavimo misijos nueidavo niekais. Aisčiai vengė misionierių, nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais nuolat kariaudavo. Amžini karai supriešino gentis ir jų valdovus: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su prūsais, su jotvingiais nesutarė lenkai ir Voluinės kunigaikštija Rytuose, o XIII a. pradžioje lenkai į pagalbą pasikvietė vokiečių ordiną. Tad atsirado nauja grubi jėga – kalavijuočių arba Livonijos ordinas. Pirmosios germanų kolonijos įsikūrė Padauguvy, kai čia liovėsi užklysti skandinavai. Iš pradžių kolonistai buvo pirkliai, paskui misionieriai, kurie pagonis mėgino krikštyti, o kad geriau sektųsi, kvietė karius. Šie pagonis naikino taip pat, kaip turkus Palestinoje (ordinas ir buvo sukurtas šiame krašte 1202 m.). Kalavijuočių ordinui į pagalbą atskubėjo kryžiuočiai, Prūsijoje pasirodę apie 1230 m. Per penkiasdešimt metų kryžiuočiai nukariavo visas aisčių gentis tarp Vyslos ir Nemuno ir sustojo tik susidūrę su netrukus gimsiančia Lietuvos valstybe. Būtent tam ir reikėjo suvienyti išsisklaidžiusias jėgas, kad būtų atsispirta visą lenkišką Pamarį užgrobusiems „kryžiaus“ nešėjams... Tas vienytojas buvo karalius Mindaugas.

Lietuvos Respublika ar Lietuvos Karalystė?

Perfrazuojant žinomą posakį apie mišką ir medžius, galima būtų tvirtinti, kad kuo giliau į istoriją, tuo daugiau nežinomų jų. O prieš 760 metų įvykęs pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo vainikavimas apskritai apgaubtas spėlio nių ir ginčų miglos. Tai tarsi pagrindžia savaitraščio „Veidas“ ir konsultacijų bendrovės Prime consulting 2013 m. birželio antroje pusėje atliktų tyrimų rezultatus*, pagal kuriuos Vals tybės dienos ir apskritai valstybės švenčių nešvenčia apie 15 proc. apklaustųjų. Vienas iš ryškiausių valstybingumo sim bolių – atidaromi LDK Valdovų rūmai – tik penktoje vietoje pagal Lietuvos reprezentavimo pasaulyje svarbą. Svarbiausiu jį išskyrė vos 1,6 proc. apklaustų gyventojų, kai šiaip jau an * http://www.veidas.lt/wp-content/files_flutter/137244343127_2013. pdf

traeilės, bet gražiomis pasakomis apipintos Gedimino pilies simbolį pažymėjo daugiau kaip 45 proc., o Trakų pilies – apie 40 proc. Mindaugo ir jo žmonos kunigaikštienės Mortos karūnavi mo dieną liepos 6-ąją Valstybės švente Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas nustatė 1990 m. spalio 25 d. įstatymu „Dėl švenčių dienų“. Bet ši diena buvo minima nepri klausomoje Lietuvoje jau prieš sovietinę okupaciją, nors tuo met Mindaugą nustelbė Vytauto Didžiojo – Užkariautojo as menybė. Sovietų laikais Mindaugo karūnavimo prisiminimas išbluko, nes buvo ignoruojama visa, kas tautiška, kas žadina patriotinius jausmus, istorinę atmintį, kas kertasi su didžiosios daugiatautės tėvynės samprata. Atkūrus nepriklausomybę, ži nių apie mūsų valstybingumo istoriją troškulys buvo toks di džiulis, kad lietuviai daugiau jėgų švaistė kovai su tais, kurie jį slopino, negu istorinių aplinkybių aiškinimuisi. Dabar jauni mas kur kas daugiau žino apie kitą Mindaugą – jauną krepši nio talentą Mindaugą Kuzminską... Mindaugo karalystė, gyvavusi vos 10 metų, irgi apgaub ta nežinomybės ir prieštaringų žinių migla. Atspirties tašku 1253 m. liepos 6 d. vykusiam karūnavimui istorikai laiko rusų tyrinėtojo Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. septintame dešim tmetyje iškeltą ir ukrainiečių mokslininko Vladimiro Anto novičiaus 1878 m. išplėtotą hipotezę, kad būtent Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę. D. Ilovaiskis (Д. Иловайский) –

garsus vadinamosios normanų teorijos, kuri Rusią kildina iš šiaurės vikingų, priešininkas, konservatyvių pažiūrų moksli ninkas, kurį, jau įžengusį į devintą dešimtį, bolševikai kelis kartus kalino. Mindaugą jis išaukština savo 1896 m. išleis toje studijoje „Maskvos ir Lietuvos periodas arba Rusios surinkėjai“*. Ukrainiečių istorikas V. Antonovičius pagal daktaro diser taciją parengtoje ir Tarnopolyje išleistoje apybraižoje „Očerk istorii Velykogo kniažestva Litovskogo do polovini XV sto letija“ (Очерк истории Великого княжества Литовского до половины XV столетия), kuri išspausdinta knygoje „Is torija Velikogo kniažestva Litovskogo“ (История Великого княжества Литовского)**, padėjo pagrindus moksliniam ankstyvosios Lietuvos istorijos tyrinėjimui. Tačiau Lietuvos istorija V. Antonovičių domino visų pirma kaip Ukrainos istorijos dalis, o tai nulėmė tendenciją vėlinti Lietuvos vals tybės ištakas. Apybraižoje autorius siekė jas priartinti prie Lietuvos periodo Ukrainos istorijoje pradžios: ,,Pirmasis bandymas sukurti Lietuvos valstybę ir kartu pirmasis lietuvių pasirodymas rusų teritorijoje įvyko XIII a. viduryje; šį bandy mą galutinai vainikavo sėkmė tik XIV a. pradžioje, sujungus kunigaikščių iš lietuvių giminės valdžioje buvusią beveik visą * Московско-Литовский период, или Собиратели Руси, Т. 2. Века XIV и XV. Mосква, 1896. ** Антонович В. Б. Монографии по истории Западной и ЮгоЗападной России. Киев, 1885.

rusų žemės vakarinę pusę.“ Beje, pirmąjį valstybės sukūrimo bandymą atlikęs Mindaugas, pasak autoriaus, neapsiėjo be rusų paramos. Habil. dr. Benediktas Jankauskas „Vorutoje“ paskelbtame straipsnyje apie Giedraičių giminę rašė*, kad XV a. gyvenęs Mykolas Giedraitis atsekė Lietuvos valstybingumo pradžią dar nuo XII a. pabaigos ir XIII a. pradžios, pradedant Rin gaudo valdymu. Mokslininkas tvirtina, kad be reikalo užmirš ti Ringaudo (Ringoldo) nuopelnai Lietuvos valstybingumui. Pasak 2007 m. Klaipėdoje išleistos prancūzų istoriko Šarlio L. Touro Pišė (Charles L. Thourot Pichel) knygos „Žemaiti ja. Nežinoma istorijoje“**, Ringaudas buvo pirmasis valdovas, suvienijęs visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Kartu jis ne pažeidė mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijos ir veikė Žemaitijos labui. Kad ir kaip ten būtų, nėra pagrindo nelaikyti Mindaugo pirmuoju Lietuvos karaliumi ir valstybės įkūrėju. Ant mano darbo stalo – trys didžiuliai veikalai apie Lietuvos istoriją, parengti Adolfo Šapo

Mindaugas. Darbo autorius Alessandro Guagnini

* http://www.voruta.lt/ringaudas-%E2%80%93-prie-lietuvos-valstybesistaku/ ** Anotaciją galima rasti: http://www.mokslobaze.lt/t-pichel-zemaitija. html

kos (1936 m. buvo išleista didžiausiu iki tol 17 500 egz. knygos tiražu), 1999 m. prof. Edvardo Gudavičiaus Lietuvos istorijos I tomas (taip pat 1998 m. išleista atskira jo studija „Mindau gas“) ir prof. Alfredo Bumblausko gausiai iliustruota pažinti nė „Senosios Lietuvos istorija. 1009–1795“, išleista 2005 m. Mokslininkai kone vieningai tvirtina, kad kunigaikštis Min daugas, apsigynęs nuo Ordino kariaunos, įveikęs savo vidaus priešus ir gavęs trumpą atokvėpį, 1251 m. pradžioje (spėjama, kad kovo 1 d.) su visais savo artimaisiais buvo pakrikštytas ir tų pačių metų liepos 17 d. gavo Popiežiaus Inocento IV suti kimą karūnuotis. Tačiau jo ir Mortos karūnavimas įvyko beveik po dvejų metų. Mat, per tą laiką reikėjo įveikti į Rygą pasitraukusio ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu pasiskelbusio, apsikrikštiju sio bei Livonijos ordino paramą gavusio Tautvilo, daugumos aukštaičių, rytinių žemaičių, nalšėnų, jotvingių didikų pasi priešinimą. Bet prof. E. Gudavičius dar 2006 m. liepos 8 d. interviu savaitraščiui „Panorama“ tvirtino*, kad vis tiek Min daugo vainikavimo ceremonija buvo skubotas aktas, o liepos 6-oji nėra tiksli karūnavimo diena, nes ji sudėliota tik iš logi nės mozaikos. Nežinoma ir dar daug kas: pavyzdžiui, kodėl nutylimi ka ralienės Mortos nuopelnai, neaišku, kur palaidotas Mindau * http://www.savaitrastis.lt/mindaugo-karuna-atvere-lietuvai-europosvartus/

gas, koks karūnos likimas, kaip vyko krikštijimasis, kaip buvo valdoma Lietuva iki valstybės atsiradimo ir t. t. Tyrinėtojai sutaria, kad tuomet apie Lietuvą Europa beveik nieko nežinojo. Iki krikšto tai buvo niekieno teritorija. Apie karūną daugiau nutuokė Mindaugo priešai. Nors valdovai ėmė laikytis krikščionybės dogmų, tačiau pagonių tikėjimas ir dievai niekur neišnyko. Kita vertus, krikščionybė buvo laiko ma valstybingumu, bet tai truko neilgai. Mindaugas pradėjo kariauti su Livonijos ordinu, šis paskelbė, kad karalius atsime tė nuo krikščionybės, tad praėjus vos 10 metų, kai 1263 m. rugsėjį jis sąmokslininkų buvo nužudytas, išsikvėpė ir Lietu vos valstybė. Po to ne kartą ji buvo gaivinama, apsireikšdavo netikri kara liai ir monarchai: kažkoks Mindaugas II, paskui gediminaičių palikuonis Sanguška, dabar Vilniaus senamiesty girdisi taria mų kunigaikščių neblaivių balsų, kažkodėl traukiančių nepa triotišką „Amerika, Amerika...“ Diskutuoti apie monarchijos atgaivinimą (apie tai buvo rašyta 2012-ųjų birželį DELFI*), lyginti to meto ir šiuolaikinius valdymo tipus reikia ir sveika – tautai ir valdžiai. Kaip teigė E. Gudavičius, tai padės siekti iš laikyti valstybingumą, atsilaikyti prieš grėsmes, puoselėti res publikos tradicijas ir, kas svarbiausia – diegti pasididžiavimą savo valstybe, savo Tėvyne, stiprinti istorinę atmintį. * http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ciskauskas-ar-reikia-lietuvaikaraliaus.d?id=589364910

įsigykite

knygą dabar