Iš rusų kalbos vertė JONĖ RAMUNYTĖ
2025
1
Šaltis prikėlė Sergejų Sergeičių apie trečią nakties. Savo rankomis pagal piešinį žurnale „Mėgstamas vasarnamis“ sumeistrauta krosnelė-židinys su stiklinėmis durelėmis ir dviem lankainiais maistui gaminti nebeskleidė šilumos. Šalia stovintys skardiniai kibirai pasirodė esą tušti. Tamsoje jis nuleido ranką į artimesnįjį, pirštai įsirėmė į anglių trupinėlius.
– Gerai jau! – numykė mieguistai. Užsimovė kelnes, plikomis pėdomis įsispyrė į šlepetes, sukurptas iš nupjautų veltinių, užsimetė skrandą ir pasičiupęs kibirus išėjo kieman.
Sustojo už daržinės priešais anglių krūvą. Žvilgsniu kastuvą aptiko – kieme buvo kur kas šviesiau negu namie. Gaudžiai pažiro angliukai, į kibiro dugną atsimušė. O kai pirmas sluoksnis uždengė dugną, tas gaudus garsas nuslopo, toliau byrėjo jau tyliai.
Kažkur toli driokstelėjo patranka. Po pusės minutės vėl, tik tarytum iš kitos pusės atsklido.
– Ką, nesimiega kvailiams? Ar pasišildyt nusprendė? – nepatenkintas burbtelėjo Sergeičius.
Grįžo jis į namų tamsą. Uždegė žvakelę. Į nosį malonus, šiltas medaus kvapas siūbtelėjo. Tylų, įprastą ir raminamą žadintuvo tiksėjimą ant siauros medinės palangės išgirdo.
Krosnelės viduje dar buvo likę truputis žarijų, bet be skiedrų ir popieriaus šaltų, iš speigo atneštų anglių vis tiek neįkursi. Tik tada,
kai už aprūkusio stiklo ėmė šokti ilgi melsvi liepsnos liežuvėliai, dar kartą išėjo namų šeimininkas į kiemą. Tolima, viduje beveik negirdima kanonada aidėjo iš rytų pusės. Bet čia kitas, artimesnis garsas patraukė dėmesį, privertė Sergeičių įtempti ausis: gretima gatve tikrai važiavo mašina. Kiek pavažiavusi sustojo. Kaime juk tėra dvi gatvės: Lenino ir Ševčenkos, ir dar Mičiurino skersgatvis. Lenino gatvėje jis pats gyvena vienas vienužis. Vadinasi, mašina važiavo Ševčenkos gatve. Ten taip pat likęs vienintelis gyventojas – Paška Chmelenka, toks pat ankstyvasis pensininkas, beveik vienmetis, vaikystės priešas nuo pirmos kaimo mokyklos klasės. Jo daržas į Horlivką žvelgia, tai yra jis viena gatve arčiau Donecko negu Sergeičius. O Sergeičiaus daržas kitoje pusėje, Slovjansko link. Leidžiasi jo daržas į lauką, šis iš pradžių žemyn siūbteli, paskui vėl kyla aukštyn, Ždanivkos pusėn. Pačios Ždanivkos iš daržo nematyti, ji tarytum už gūbrio slepiasi.
O štai Ukrainos kariuomenė, tam gūbry apkasus ir blindažus išsiraususi, kartkartėmis pasigirsta. Ir kai negirdėti, vis tiek Sergeičius žino, kad ji ten, kairiau nuo miško želdinių, palei kuriuos gruntkeliu traktoriai ir sunkvežimiai anksčiau dardėdavo, blindažuose ir apkasuose tupi. Jau trejus metus tupi. Panašiai kaip ir vietinė kompanija drauge su rusų kariniu internacionalu – šie arbatą ir degtinę siurbčioja savo blindažuose už Paškos, tai yra Ševčenkos, gatvės, už daržų, už dar sovietiniais laikais užveisto seno abrikosų sodo liekanų ir už lauko, kurį karas be valstiečių paliko, kaip ir tą, kuris tarp Sergeičiaus sodo ir Ždanivkos driekiasi. Tyku dabar čia! Jau dvi savaitės tyku. Nepyškina jie kol kas vieni į kitus! Gal įgriso? Gal sviedinius ir šovinius ateičiai tausoja? O gal nenori erzinti dviejų paskutinių Mažosios Starohradivkos gyventojų, įsikibusių savo namų ir ūkio stipriau nei šuo mėgstamo kaulelio. Kiti starohradivkiečiai pačioje kovinių veiksmų pradžioje išvažiuoti suskato. Ir išvažiavo. Nes dėl savo gyvybės persigando labiau nei dėl turto ir iš dviejų baimių
didesnę pasirinko. Sergeičius baimės dėl savo gyvasties nepajuto. Karas jam greičiau sukėlė tam tikrą suglumimą ir netikėtą abejingumą viskam, kas jį supa. Tarytum visi jausmai pradingo, išskyrus vieną –atsakomybės jausmą. O ir šį, galintį bet kuriuo paros metu pažadinti nerimą, jautė tik savo bitėms. Bet dabar jos žiemoja, avilių sienutės storos, su korių rėmeliais ir veltinio lakštais po uždengtais stogeliais viršuje. Išorėje iš šonų – geležinės plokštės. Nors aviliai daržinėje, netikęs sviedinys gali iš bet kurios pusės atlėkti, ir tada nuolaužos pirmiausia geležį sukapos, o paskui gal ir nebeišteks galios medinėms avilių sienelėms kiaurai pramušti ir bitėms mirtį pasėti? 2
Paška atėjo pas Sergeičių vidurdienį. Namų šeimininkas kaip tik antrą kibirą anglių į krosnelę suvertė, o ant jos pastatė arbatinį. Ketino vienas arbatėlės išgerti, tačiau nepavyko.
Prieš įleisdamas į namus nekviestą svečią, šluota pridengė atremtą į sieną sarginį kirvį. Maža ką, gal Paška savigynai pistoletą ar kalašnikovą turi! Kas jį žino? Pamatys kirvį koridoriuje ir vaipytis pradės, kaip jis moka, kai nori parodyti pašnekovą kvailiu laikantis. O Sergeičius savigynai tik kirvį teturi. Daugiau nieko. Nakčiai po lova pasideda, ir dėl to jo sapnas kietas ir ramus būna. Ne visada, žinoma.
Atidarė Paškai Sergejus Sergeičius duris. Ir suniurzgė kažką ne itin draugiško įkandin savo minčių, kurios akimirksniu pažėrė kaimynui iš Ševčenkos gatvės krūvą kaltinimų, regis, niekada senaties termino nesulauksiančių. Prisiminė, kaip anas krėsdavo šunybes, kumščiuodavosi pasalom, skųsdavo mokytojams, nusirašyti neduodavo. Sakysite, po keturiasdešimties metų jau galima būtų ir atleisti, ir viską pamiršti? Na, atleisti – taip! Bet kaip pamirši, jei jų klasėje mokėsi
septynios mergiotės ir tik du berniūkščiai: jis ir Paška. Vadinasi, neturėjo Sergeičius klasėje draugo, buvo tiktai priešas! Nors „priešas“ skamba kažkaip pernelyg rūsčiai ir rimtai!
– Na, sveikas, Sierai! – kiek įtemptai pasisveikino Paška, žengdamas į vidų. – Elektros naktį davė! – pranešė, taikydamas žvilgsniu į šluotą, kad nutvertų ir sniegą nuo batų nubrauktų.
Paėmė šluotą, o išvydęs kirvį išsiviepė.
– Meluoji! – ramiai atitarė Sergeičius. – Būtų davę, būčiau nubudęs! Mano visos šviesos įjungtos, kad nepraleisčiau, kai rasis!
– Kad tu, matyt, kietai miegojai! Juk miegi taip, kad nuo sprogimo nepabustum! O ir buvo tik pusvalandį. Va, žiūrėk, – parodė namų šeimininkui mobilųjį. – Net įkrauti spėjau! Gal paskambint kam nori?
– Neturiu kam skambinėti! Arbatos gersi? – paklausė Sergeičius, nė nežvilgtelėjęs į telefoną.
– O arbata iš kur?
– Iš kur?!. Iš protestantų!
– Na, tu duodi! – nusistebėjo Paška. – Maniškė jau seniai pasibaigė!
Susėdo prie stalo. Paška nugara į krosnelę. Nuo jos ir geležinio vamzdžio, kylančio į lubas, sklido šiluma.
– Kogi tokia skysta? – subambėjo svečias, dirstelėjęs į puodelį.
Ir čia pat jau kitu, draugiškesniu tonu paklausė: – Užėst nieko neturi?
Sergeičiaus žvilgsnis apniuko.
– Man humanitarinės pagalbos naktimis nevežioja!
– Ir man ne.
– O ką tau vežioja?
– Ogi nieko!
Sergeičius prunkštelėjo. Nugėrė arbatos.
– Tai ką, šiąnakt irgi niekas nebuvo atvažiavęs?
– Negi tu matei?
– Aha, anglių buvau išėjęs, kai šalta pasidarė.
– Na, tai čia mūsiškiai, iš ten! – kryptelėjo galva Paška. – Į žvalgybą traukė.
– Ir ką gi jie žvalgė?
– Tikrino, ar yra kaime ukrų!
– Meluoji? – Sergeičius įrėmė žvilgsnį į bėgiojančias Paškos akutes.
Tas kaip prie sienos priremtas – iškart pasidavė.
– Aha, meluoju, – prisipažino. – Vaikėzai kažkokie. Sakė, iš Horlivkos. Siūlė „Audi“ už tris šimtus baksų – be dokumentų.
– Ir ką, pirkai? – nusišiepė Sergeičius.
– Mulkis aš, ar ką? – Paška papurtė galvą. – Būčiau įėjęs vidun pinigų, jie paskui mane – ir peilį į nugarą! Ką, aš nežinau, kaip tai daroma?
– Ir kogi jie iki manęs neatvažiavo?
– Tai kad aš jiems pasakiau, jog vienas kaime. O ir įvažiavimo dabar iš Ševčenkos į Lenino gatvę nėra. Ten juk duobė nuo sprogimo prie Mitkovų. Tik tankas pervažiuos!
Sergeičius nutilo. Tebežiūrėjo į Pašką, į gudrią jo fizionomiją –tokia puikiausiai tiktų kokiam senstelėjusiam kišenvagiui, daug kartų gaudytam, muštam ir dėl to baugščiam. Į Pašką, kuris, keturiasdešimt devynerių būdamas, dešimčia metų vyresnis už patį Sergeičių atrodė. Ar dėl pilkšvai blyškaus veido, ar dėl šerpetotų skruostų, lyg visą gyvenimą atšipusiu skustuvu būtų grandęsis ir odą galavęs. Žiūrėjo ir mąstė, kad jei nebūtų jie likę čia dviese visame kaime, niekada daugiau su juo nebesišnekėtų. Taip ir gyventų savo gyvenimą lygia greta, kiekvienas savo gatvėje. Jis, Sergeičius, Lenino, o Paška – Ševčenkos. Ir niekada iki pat mirties nesikalbėtų. Jeigu ne karas.
– Seniai čia pas mus nešaudė, – atsiduso svečias. – O šit prie Hatnos anksčiau tiktai naktį patrankos bumbsėdavo, o dabar jau ir
Andrej Kurkov
dieną!.. O tu, – Paška staiga palenkė galvą kiek į priekį, – jei mūsiškiai ko nors paprašys, padarysi?
– Kokie „mūsiškiai“? – nepatenkintas perklausė Sergeičius.
– Na, mūsiškiai, iš Donecko! Ko kvailį vaidini?
– Mano „mūsiškės“ daržinėje, o daugiau nėr jokių „mūsiškių“. Tu man irgi nelabai „mūsiškis“!
– Na, gana urgzti! Neišsimiegojai, ar ką? – Paška iškalbingai perkreipė lūpas, reikšdamas nepasitenkinimą. – Ar tavo bitės pašalo, kad ant manęs dantį gieži?
– Aš tau pašalsiu! – Šeimininko balsas ne juokais suskambo grėsmingai. – Jei ką prieš mano bites pasakysi...
– Ar aš ką sakau, juk tavo bites gerbiu! Ir kaip tik nerimauju! –paskubėjo pertarti jį Paška traukdamasis. – Nesuprantu, kaip jos žiemoja? Argi joms daržinėje ne šalta? Aš ten iš šalčio nudvėsčiau.
– Kol daržinė sveika – nešalta! – kiek atlyžo Sergeičius. – Aš stebiu! Kas dieną tikrinu.
– O kaip jos aviliuose miega? – pasidomėjo Paška. – Kaip žmonės?
– Aha, kaip žmonės! Kiekviena savo lovelėje.
– Tai juk šildymo ten pas tave nėra! Ar įrengei?
– O joms ir nereikia! Ten viduje plius trisdešimt septyni. Pačios šildosi.
Pokalbis, nukrypęs į bites, pasidarė draugiškesnis. Paška suprato, kad sulig tokia ramia gaida galima ir pasišalinti. Gal net atsisveikinti pavyks, ne taip, kaip praėjusį kartą, kai Sergeičius jį išplūdo.
– Tu, beje, apie pensiją nepagalvojai? – paklausė galop.
– O ką čia galvoti? – Sergeičius truktelėjo pečiais. – Baigsis karas, ir man laiškininkė iškart už trejus metus atneš! Tada tai pagyvensiu!
Nusišiepė Paška, norėjo namų šeimininkui įgelti, bet nutylėjo.
Prieš išeidamas dar kartelį žvilgsniu su Sergeičium susitiko.
– Klausyk, o gal, kol įkrautas, – vėl ištiesė jam mobilųjį, – savo Vitalinai paskambinsi?
– Kokia gi ji mano? Jau šešeri metai, kai ne mano. Ne, neskambinsiu.
– O dukrai?
– Keliauk jau! Juk pasakiau – neturiu kam skambinėti! 3
– Ir kas tai galėtų būti? – balsu susimąstė Sergeičius.
Jis stovėjo daržo pakrašty priešais baltą lauką, plačiu nuolaidžiu liežuviu nutįsusį žemyn, o paskui taip pat sklandžiai kylantį į Ždanivkos pusę.
Ten, kur tęsėsi snieguotas horizontas, slėpėsi Ukrainos kariuomenės įtvirtinimai. Įžiūrėti jų iš čia Sergeičius nevaliojo. Toli, o ir rega nebe kažin kokia. Dešinėje taip pat tolygiai kilo vietomis tanki, vietomis skysta apsauginė miško juosta. Tiesa, aukštyn ji ėjo tik nuo žemės lanksto, o iki posūkio į Ždanivką medžiai buvo susodinti lygia eile palei vingį apačioje darantį gruntkelį, dabar ramiai glūdintį po sniegu, nes nuo karo veiksmų pradžios niekas juo nebevažinėjo.
O kai iki 2014-ųjų pavasario važinėjo, tai nukakti galėjai ir iki Svitlės, ir iki Kalynivkos.
Sergejų Sergeičių čia, į daržo pakraštį, paprastai atvesdavo kojos, o ne mintys. Po kiemą vaikštinėdavo dažnai: ūkį apžiūrinėdavo. Tai į daržinę pas bites, tai į garažą šalimais savo žalio „ketvirtuko“ patikrinti, tai prie ilgai degančių anglių krūvos, kasdien vis mąžtančios, bet vis tiek palaikančios tikėjimą rytdienos ir porytdienos šiluma. Kartais kojos nunešdavo į sodą, ir tada sustodavo jis prie sumigusių nuo šalčio obelų ir abrikosų. O kartais, nors ir rečiau, atsidurdavo pačiame sodo pakraštyje, kur vis taip pat treškėjo, lūžinėdama po kojomis, bekraštė sniego pluta. Kur batai niekada negrimzdavo
giliau, nes žiemos vėjas sniegą visad žemyn, į lauką nužerdavo, prie lanksto. Taigi likdavo jo viršuje ir Sergeičiaus darže nedaug.
Na va, tarsi reikėtų namo eit, greit vidurdienis, bet ta dėmė ten, kur laukas kyla ukrainiečių apkasų link, Ždanivkos pusėn, sutrikdė
Sergeičių ir niekaip jam iš galvos nėjo. Prieš porą dienų, kai pastarąjį sykį į sodo pakraštį buvo atėjęs, nebuvo baltame sniego lauke jokių dėmių. Vien tik sniegas, ir jei į jį įsižiūrėsi, baltą šnaresį imsi girdėti –tokia tad tyla, už širdies šaltomis rankomis griebianti ir ilgai nepaleidžianti. Tyla čia, žinoma, ypatinga. Garsai, prie kurių esi pripratęs ir
į kuriuos nekreipi dėmesio, taip pat virsta tylos dalimi. Pavyzdžiui, kaip tolimo artilerijos pokšėjimo atbalsiai. Štai ir dabar – Sergeičius prisivertė įsiklausyti – kažkur dešinėje, už kokių penkiolikos kilometrų, bambina, ir kažkur kairėje tarytum taip pat, jeigu tai ne aidas.
– O gal koks žmogus? – balsu pats savęs vėl paklausė Sergeičius įsižiūrėdamas.
Akimirką pasirodė, kad oras praskaidrėjo.
„Na, o kas ten dar gali būti? – pagalvojo. – Būtų žiūronai, viską pamatyčiau! Ir šildyčiausi jau namų šilumoje... O gal Paška žiūronus turi?“
Šitaip pamąsčius, pačios kojos nuvedė pas Pašką. Už nugaros liko pakraščiu apeita sviedinio duobė prie Mitkovų namo. Toliau Ševčenkos gatvė, neseniai nuvažiavusios mašinos pėdsakai, gal Paška galų gale ir tiesą apie ją sakė, o gal pamelavo, – ko iš jo norėti!
– Žiūronus turi? – nė nepasisveikinęs paklausė vaikystės priešo, kai tas atidarė duris.
– Turiu, o kam tau? – Paška, atrodo, taip pat nusprendė nesisveikinti – kam žodžius vėjais švaistyti?
– Ten, mano pusėje, lauke kažkas tįso. Gal lavonas?
– Tuojau! – Paškos akyse užsidegė smalsumo ugnelės. – Palauk!
Duobė prie Mitkovų namo liko už jų.
Sergeičius eidamas pažvelgė į dangų – pasirodė jam, kad jau temsta, nors net pačios trumpiausios žiemos dienos nesibaigia pusę dviejų! Paskui metė žvilgsnį į masyvius senus žiūronus, kurie kadaravo, parišti ruda odine juostele, ant skrandos išpūstos Paškos krūtinės. Skrandos krūtinė, žinoma, taip nebūtų išsipūtusi, jei tas nebūtų sugrūdęs vidun avikailio apykaklės atvartų. Pati apykaklė stirksojo stačia aplink laibą kaklą, atsakingai saugodama jį nuo žvarbaus vėjo.
– Na, kur? – Vos jiedviem sustojus daržo pakrašty, Paška kilstelėjo žiūronus prie akių.
– Ana ten žiūrėk, tiesiai ir šiek tiek dešiniau, ant šlaito! – ranka parodė Sergeičius.
– Taip taip taip, – nutęsė Paška. – Aha! Matau!
– Ir kas tenai?
– Kariškio lavonas. O štai iš kurių? Ir kurgi jo antsiuvėliai? Ne, nematyti. Nesėkmingai atgulė!
– Duokš pažiūrėti! – paprašė Sergeičius.
Paška nusikabino žiūronus nuo kaklo, ištiesė jam.
– Še, bitininke! Gal tavo akis žvitresnė!
Tai, kas iš tolo atrodė tamsu, priartinus pasirodė esą žalia. Negyvėlis tįsojo ant dešiniojo šono, pakaušiu į Mažąją Starohradivką, taigi veidu į ukrainiečių apkasus.
– Ką matai? – pasiteiravo Paška.
– Ką matau? Guli. Negyvas. Kareivis. Velniai žino, kieno! Gal tų, o gal šitų!
– Aišku, – linktelėjo Paška, ir tasai jo galvos, įgaužtos į aukštai pakeltą avikailio apykaklę, judesys sukėlė šypseną Sergeičiui, jau atitraukusiam nuo akių žiūronų okuliarus.
– Ko tu? – įtariai paklausė Paška.
– Kad tu kaip apverstas varpas su savo apykakle. Labai jau galva maža, palyginti su tokiu kuplumu!
– Kokia yra, tokia, – atrėžė Paška. – Užtat į mažą galvą kulką paleist sudėtingiau, o į didelę kaip tavoji taikydamas ir iš kilometro neprašausi!
Nutrepeno jie drauge per sodą, daržą ir kiemą iki vartelių į Lenino gatvę. Tylomis, vienas į kitą nežiūrėdami. Ten Sergeičius paprašė Paškos porai dienelių palikti jam žiūronus. Paška paliko. Ir nesidairydamas nupėdino Mičiurino skersgatvio link. 4
Naktį Sergejus Sergeičius pakirdo ne nuo savo – nuo svetimo prisisapnavusio šalčio. Tiksliau, sapnavosi jam, kad jis – kareivis. Nukautas ir ant sniego pamestas. Ir šaltis baisus aplinkui. Negyvas kūnas ir šiaip jau stingsta, o čia tiesiog akmeniu pavirto ir pats ėmė šaltį skleisti. Ir gulėjo Sergeičius sapne, tarsi pats virtęs tuo akmeniniu kūnu. Gulėjo ir jautė tiek sapne, tiek tikrovėje, savo paties kūne, ledinį siaubą. Kentėjo, kol sapnas paleido. O kai tik šis priblėso, atsikėlė iš lovos. Palaukė, kol pirštai nuo sapne iškęsto šalčio paliaus virpėję. Šiūptelėjo iš kibiro į krosnelės pakurą anglių riešutėlių. Prisėdo tamsoje prie stalo.
– Kogi tu man miegoti neduodi? – sukuždėjo.
Sėdėjo kokį pusvalandį. Akys prie tamsos priprato. Oras kambaryje susisluoksniavo horizontaliai. Kulkšnims žvarbu pasidarė, pečiams ir kaklui – šilta.
Atsiduso Sergeičius, žvakelę geltoną uždegė, priėjo prie spintos, pravėrė kairiąsias dureles. Žvakę arčiau spintos kilstelėjo. Ten tarp tuščių lankelių kabojo žmonos suknelė, – buvusios žmonos Vitalinos. Tyčiom ją paliko. Kaip aiškią užuominą. Kaip vieną iš savo išėjimo priežasčių.
Virpančioje mažučio liepsnos liežuvėlio prieblandoje suknelės rašto nelabai galėjai įžiūrėti, bet Sergeičiui to nė nereikėjo. Prisiminė visą paprastą jo siužetą: po žydrą audinį ropinėja didelės rudos skruzdės, vienos aukštyn, kitos žemyn suknele, tankiai tankiai – bene tūkstančiai skruzdžių! Ir reikėjo mat, kad kažkokiam drabužių pramaniūgui toks dalykas į galvą šautų?! Negi negalėjo paprastai, gražiai kaip visų: suknelė su žirniukais arba ramunėmis, arba našlaitėmis?
Iš įpročio Sergeičius nuspaudė liepsnelę dešinės rankos nykščiu ir smiliumi. Užuodė saldų žvakės atsisveikinimo dūmelį. Ir vėl atsigulė į lovą. Po antklode šilta. Tokioje šilumoje ir sapnai turi sapnuotis šilti, o ne smelkiantys lediniu siaubu!
Akys užsimerkė tarsi pačios, be jo įsikišimo. Ir štai jau pusiausnūda vėl pažįstamą suknelę su skruzdėmis išvydo. Tik šįsyk ne spintoje, o vilkimą jos, Vitalinos. Ilgą, žemiau kelių. Ir tos rudos skruzdės tarytum sujudo ant audinio, nes žingsniavo Vitalina jų Lenino gatve, vėjelis suknios palanką plaikstė. Vitalina ne ėjo, o plaukte plaukė. Lygiai kaip tada, kai pirmą kartą iš kiemo išėjo. Galima sakyti, išsiruošė, kad gatvei ir kaimui pateiktų save kaip kokį svarbų dokumentą, kurį vien išvydę visi sutiktieji į šalis trauktis privalo. Jau pačią pirmą dieną, vos persikėlusi iš Vinycios, dar nespėjusi visų krepšių ir lagaminų iškrauti, beregint „skruzdžių“ suknelę susirado, išlygino, apsivilko ir patraukė į gatvės gale stovinčią cerkvę. Jis mėgino ją sustabdyti, prašė apsivilkti ką nors kita, bet kur tau! Su jos charakteriu ir potraukiu į tai, kas „gražu“, sulygti buvo sunku. Netgi neįmanoma.
Tąkart ji vylėsi, kad Sergejus drauge eis gatve pasivaikščioti, bet jis tik iki vartelių palydėjo. O toliau eiti su žmona, „rudomis skruzdėmis“ pasidabinusia, drovėjosi.
Ir nužingsniavo ji viena drąsia, net įžūlia eigastimi, viliodama kaimynus ir kaimynes prie tvorų, langų ir vartelių. Gyvas juk tada kaimas buvo – kone kiekvienam kieme vaikų juokas skardėjo!
