PIRTIES GALIA
50 Lietuvos pirtininkų ir jų paslaptys
Vilnius 2025
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-5-415-02833-7
© Alfas Ivanauskas, 2025
Tekstas © Rugilė Audenienė, 2025
Dizainas © Gintarė Šaunė, 2025
© Kūrybinė agentūra VMG
Viršelio nuotrauka © Martynas Stankaitis
© Leidykla „VAGA“, 2025
Visiems esamiems ir būsimiems pirčiuoliams
Turinys
I. Kaip tapau pirčiuole 6
II. Trumpa pirties istorija.
Nuo šventų iki praktiškų 9
Pirtys prausimuisi, dievams ir dvarams 9 Europa irgi ėjo į pirtį 11
Lietuvos pirčių istorijos dėsniai buvo kitokie 13
Turime pirtį, į kurią praustis lietuviai
vaikščiojo XIV amžiuje
III. Tradicijos. Tarp sena ir nauja
Dūminių pirčių kaimas. Kiekvienam po kibirą vandens ir vantą 24
Pirtininkai – kaip žyniai 29
Pirtis mokė dėkingumo ir draugystės 30
Lietuviška, latviška, estiška pirtis
savo esme yra moteriška 33 Žvilgsnis į pirties vaistinėlę
Moterų ritualai pirtyje. Virsti laumėmis 40
Moterų alyvų pirtis. Seserystė 50
Vyrų ritualai pirtyje. Irkluoti vantomis 54
Vyrų klubai eina į pirtį 58
Vaikai pirtyje. Vandens žaidimai
Baltiška pirtis
Mintį apie mirusiųjų prausynas pirtyje galima prisijaukinti
Nauji papročiai ir kaimiškas SPA 70
Kaip pirtinasi suomiai, japonai, lenkai 72
IV. Einu į žieminę pirtį. Druskos, medaus ir sniego malonumai 78
V. Pirties ritualas.
Pojūčiai, sveikatinimasis
terapija emocijoms
Pusvalandis pirties – dešimtmečiu ilgesnis gyvenimas 91
Lietuviška pirtis saikinga, sveikatinga 92
Kiek kartų eiti ir užeiti 95 Šilumos laipsnių klausimas 98 Į eketę 99 Lietuvos mokslininkai tiria pirtį 101
Pirties etiketas 102
Pirties stilius. Nuo pirties kepurės iki pirties kostiumėlio.................................................106
VI. Pirtininko profesija. Nauji žingsniai
Profesionalūs ir diplomuoti 112
Pažinkite pirtininką! 114
Jaunoji pirtininkų karta ieško savo kelio 118
Po diplomų teikimo – į sauną suomiškos diplomatijos 119
Pokalbis su pirtininku. Lietuviškos pirties ateitis. Pirties žvaigždės – pirtininkai 121
Pokalbis su pirtininkais. Pirtininkų duetas mėgsta žmones paskraidinti 125
VII. Einu į lygiadienio pirtį. Ritualas kaip prieš tūkstantį metų 128
VIII. Sveika pirtis.
Sveikata, sportas, maistas 132
Gydytojos „taip“ ir „ne“ pirčiai 132
Sporto ir pirties duetas 133
Kaip mankština pasaulio čempionas 135
Pirtis ir maistas – kaip sveikiausia? 136
Pokalbis su pirtininke. Penkiasdešimties pirtininkų rankas pažįstanti laidos prodiuserė pirtyje išgijo 140
IX. Pirčių rūšys.
Nuo dūminės iki vagono 146
Stiprios, švelnios ir išskirtinės 146
Dūminė pirtis – juoda ir stipri 148
Pilkoji pirtis – modernesnė dūminės dvasia 152
Baltoji pirtis su uždaryta širdimi 154
Ant jūros kranto, su gintaro gultu 156
Jurta – minkščiausia pasaulyje pirtis 158
Tikros suomiškos saunos 158
Japoniška vandens šiluma kubile ir vonioje..............161
Kupolas iš karčių – gamtos pirtis 162
Pirtys-statinės 164
Rytietiškos garo pirtys 164
Mažasis SPA namelis 166
Infraraudonųjų spindulių pirtis 170
Pirtis siauruko vagone 170
Spagta SPA. Pirtis su nuliejimais 172
X. Einu į pavasario pirtį.
Ragauju dilgynių ir kitų žolynų 176
XI. Vantų rišimas ir savybės.
Nuo gardėsių iki gyduolių 182
Paskui metų laikus 182
Vantų sveikatos syvai 186
Beržo, ąžuolo ir liepos klasika 186
Sveikatinančios: kadagys, dilgėlė, pelynas 187
Stiprios, švelnios, troškintos ir saldžios 189
XII. Kaip taisyklingai vanoti. Įsiūbuokite!
Mane peria pirmą kartą – ką daryti? 196
Trečdalis judesių kaip lengvas masažas 198
Dešimt vanojimo judesių taisyklių 200
Bangavimo principas įšildant 202
Šaltas ir sausas vanojimas 206
XIII. Einu į vasarinę pirtį.
Ievų vantos pakvimpa migdolais 208
XIV. Vantų sportas. Pramoginis ir olimpinis
Rankšluosčių šou, vantų varžybos 214
Vanojimo gladiatorius iš Lietuvos 216
Pokalbis su pirtininke. Šokanti su vantomis 217
XV. Miestas eina į pirtį. Visi savi!
Viešosios pirtys – sveikuoliškos, sovietinės, pankiškos 222
Pirtis ant jūros kranto veikia ir per audrą 222
Beveik romėniška dvasia 224
Sentikiai, pankai ir šeimos iš chruščiovkių Vilniaus pirtyse 225
Kaimyniškos kaimo pirties garo debesėlis 226
Mėlynos veidui, žalios kojoms, rudos vaikams 227
Obeliuose penktadienį prausiasi vyrai, šeštadienį – moterys 227
Pirčių miestelis – Kuršėnai 229
Rimti Šančių pirties vyrukai 229
Miesto pirtys kaip pirtininkų gerbėjų klubai 230
Butikinės miesto pirtys 230
XVI. Daug šiuolaikinių pirtininkų veidų.
Tyrinėtojai, pasakotojai, kūrėjai 234
Pokalbis su pirtininku.
Iš kostiumo – į pirties garus 234
Kur ilsisi pirtininkai? 240
Pokalbis su pirtininku. Socialiniu mechaniku save vadinantis pirtininkas atranda pirties subkultūrą 243 „Pirties teatras“ – tai, ko nepatirsite teatre 251
XVII. Einu į rudeninę pirtį.
Nerimą išvaiko šermukšnių vantos 254
XVIII. Pirties SPA.
Druska, medus ir aliejus 258
Vasaros pirties kokteilis 258
Rudens gėrybės 267
Žiemos atsargos 270
Pavasario atgaiva 274
Žaidimai su druska 276
Medaus saldybė 280
Aliejų terapija 285
Kava ir kakava pasimatymui 288
Tinka pirtyje: gintaras, molis, vytelės 288
Rožių pirtis 292
XIX. Pirties kąsniai ir gurkšniai 296
XX. Kur rasti patikusius pirtininkus? 311
I. Kaip tapau
pirčiuole
Kai pradėjau rašyti šią knygą, nežinojau nė vienos tikrai geros pirties. Todėl pakalbinau 50 pirtininkų.
Šiaurės Lietuvoje pirčių buvo kaimuose, bet mano mažo miesto daugiabučių dėžučių rajone tik šeimos vyrai eidavo į viešąją pirtį ant ežero kranto. Pirties idėja atrodė neišbaigta poilsio centrų pirtyse ar švenčiant kažkieno gimtadienį pirtyje, kur mes, merginos, į pirtį visai nėjome. Tačiau ir tuo laiku kokiame nors miestelyje paauglė atverdavo duris į giminės moterų pirtį, vyras vanodavo ant plautų sėdinčią kūdikį laikančią žmoną, pirtininkas sukdavo pavargusį žmogų į augalų kokoną, o jaunas miestietis atvažiuodavo į kaimą padėti tėvui statyti pirties.
Mūsų pirties kultūrą apkramtė karai, okupacijos, visuomenės pokyčiai, tačiau iš genuose įrašyto žinojimo išaugo naujas medis. Maža Lietuva po truputį tarptautinėje bendruomenėje tampa didžiąja pirties šalimi, su savo pirties vedliais, kurių mokiniai, kaip ir prieš šimtmečius, laiko pirtininkų egzaminus.
Lietuviška pirtis saikinga, sveikatinga, senolių papročiai susijungia su meistrų ištobulintais vanojimo būdais, gamtos terapijos ritualais. Pirtis – ir mokslinių tyrimų laukas, ir filmavimo kameros stebimas reiškinys. Tai ir medicinos bei sporto ekspertų dėmesio objektas. Besikeičiant įpročiams – erdvė vyrų ir moterų klubams, vaikų
renginiams, teatro spektakliams, sąmoningumo kelionėms ar ieškojimams, netgi nišinės muzikos ir maisto kultūros idėjoms.
Dešimtys vyresnių ir jaunesnių pirtininkų laiko ant savo pečių šį pirties patirties medį. Pažindindamasi su pirtimi pakalbinau 50 iš jų – nuo profesionalių diplomuotų pirtininkų iki šeimos pirteles kuriančių, nuo tarptautinę karjerą darančių iki vanojimo gladiatorių, nuo pirtinimą su medicinos srities kompetencijomis derinančių iki prausynas rengiančių ar į gamtos pirtis kviečiančių. Esu dėkinga pirtininkams, kad per tuos kartais kelių valandų, kartais vien pusvalandžio pokalbius, jie padėjo pajusti asmenybėse slypinčią tradicijos stiprybę. Ir naujų vėjų garo gūsį – juk pirties lankymas jau paskelbtas mūsų šalies kultūros vertybe! Paprasčiausia pirties naujokams eiti šiuo keliu: susirasti pirtininką, kurio vantų šokis, žinios, žvilgsnis
į žmogų ir aplinką patiks labiausiai. Be pirtininkų pirtys teliktų paprasčiausi pastatai. O gal ir ne. Jeigu atsidursite daugiau už jus mačiusių dūminių pirčių kaime kartu su kitais pirčiuoliais – pirties žmonėmis, pajusite, kaip pačios pirtys sulėtina laiką, grąžina žmones į neskubrią tėkmę, suaktyvina pirties geną. Kol rašiau šią knygą, perėjau žiemos, pavasario, vasaros, rudens pirčių ritualus. Lindau į eketę, paskui ant manęs lėtai krito sniego dulkės. Kosėjau uostydama pelyną, gėriau į save dilgėlių garo gurkšnius, mane glostė migdolais kvepiančios ievos šakos. Stebėjau, kaip aksominėje garinės juodumoje žioruoja į vandenį metami įkaitinti akmenys ir gruma griaustiniu. Tryniausi druska ir medumi, buvau nuprausta mylimo žmogaus, įšventinta į seserystę moterų pirtyje. Prausiausi alyvų žiedais, ant manęs liejosi vanduo – spagta. Mačiau, kaip pirtyje atsipalaidavę po darbų ilsisi pirtininkai. Šildžiau kūną perkraunančioje šermukšnių pirtyje. O, tai stipriai atmintyje įaugusios patirtys!
Jūsų kelionė gali būti kitokia, nes lietuviškos pirtys – stiprios ir švelnios, globojančios ar išplaunančios žaizdas, duodančios laiko apmąstymams ar atsiunčiančios draugą. Kaimas turi pirtį, miestas eina į pirtį, pirtininkas siunčia ratu indą su vandeniu, visi merkia į jį pirštus, išsako linkėjimus ir iškelia į viršų rankas: „Tebūnie“. Taip prasideda beveik kiekviena pirtis.
Pirčiuolės ir pirčiuoliai –žmonės, tikrai mėgstantys pirtį.
II. Trumpa pirties istorija. Nuo šventų
iki praktiškų
Pirtys prausimuisi, dievams ir dvarams
Pirties istorija turėjo prasidėti prieš dešimtis tūkstančių metų, kai akmens amžiuje žmonijos protėviai atrado, kad galima mirkti karštose iš žemės trykštančiose versmėse ar pagauti nuo laužo akmenų kylantį garą ir jame šildytis.
Viena seniausių pasaulio viešųjų pirčių aptikta prie Indo upės besiglaudžiančiame archeologų atrastame Mohendžo Daro mieste, dabartinėje Pakistano teritorijoje. Didelis baseinas, sumūrytas iš degtų plytų, pavadintas „Didžiąja pirtimi“, tarnavo kaip šventykla, nes prausimasis buvo neatsiejamas nuo religinių apeigų.
Šiaurės Amerikos gentys savo ritualinėms apeigoms susiręsdavo pašiūres iš medžio karčių, žolių ir molio, arba susiburdavo oda aptrauktose palapinėse ir giedodami pildavo ant įkaitusių akmenų krūvos vandenį. Pirties ceremonija trukdavo ne vieną valandą, garo valdymas būdavo patikėtas patyrusiems vadams. Actekai, majai iki ispanams įžengiant į Meksiką statė „garo namus“, kuriuos vadino temaskaliais. Nedegtų plytų pastate skliautuotu stogu gyventojai kaitindavosi gulėdami ant grindų. Karšti vulkaniniai krosnies akmenys būdavo užpilami vandeniu, eukaliptų, rozmarinų nuoviru. Nusišveitę kūnus žmonės pasivanodavo atsineštomis vantomis, praustis baigdavo apsišlakstydami šaltu vandeniu. Kaitintis tikdavo ir garo palapinės.
Egiptiečiai vieni pirmųjų suprato vandens ir šilumos terapijos naudą ir maudydavosi voniose, kurių vanduo sušildavo metant į jį karštus akmenis. Turtingi egiptiečiai dažnai pasinerdavo į vonių
Ar žinojote?pirčių lankymo tradicija pripažinta lietuvių kultūros paveldo vertybe.
Vantas pasidaryti – didelis menas, kiekvienas savaip riša, į jas deda ne vien beržų, bet ir kitokių žolynų, augalų: šermukšnių, vyšnių, serbentų, jonažolių.
Moterų ritualai pirtyje. Virsti laumėmis
Dūminė pirtis, sklidiname šilto vandens dubenyje lyg upės žolės susiveja plaukai – krikštamotė Laima plauna mergaitės, kuri vėliau taps pirtininke, galvą. Dabar ši mergaitė pati turi tris vaikus, pirties duris atveria mergvakarių, gimdyvių prausynų dalyvėms, kuria naujas moterų pirčių apeigas. Savo pirminį prisiminimą apie moterystės papročius sauganti pirtininkė Viktorija Bučelytė-Kačerauskienė
mato, kad visų šeimos ir giminės moterų ėjimo į šventą deivei Laimai vietą tradicija priblėsusi, bet pūstelėjus žarijas atsikuria ryšiai, kuriasi vien moterų pirtys.
Baltiška pirtis
Lietuviai ir latviai turi savotišką palankumo apeiginei pirčiai geną. Nesvarbu, kuriame žemės krašte stovės pirties pastatas, bet ta pirtis, greičiausiai, turės baltiškos vardą, jeigu ji bus kuriama per lygiadienį, mergvakarį, juodalksnio vantomis sutvirtins ką tik sutuoktą šeimą, lies šiltą vandenį netrukus gimdysiančios moters kūnu, delnu pieš baltišką saugantį, gydantį, vaisingumo ženklą, dvelks augalų kvapais.
Pirtyse atgimsta priešvestuviniai apsiprausimai, šeimos tradicijos atsinešti išmaudyti neseniai gimusį kūdikį. Beržinėmis vantomis išsivanojama prieš krikštynas, į baltišką pirtį einama suteikti vaikui vardo, padėkoti Žemynai už sėkmingą kūdikio atėjimą. Būdavo paprotys per krikštynas nusiprausti, pirtyje suvalgyti vištienos su duona, užgerti alumi, o vištos kaulus užkasti. Prausiamasi prieš Kalėdas, Naujus metus, Velykas, per Sekmines ar Žolinę, prisimenamos protėvių sielos.
Ne viename priepirtyje, kuriame šildžiausi, pastebėjau palubėje siūbuojantį šiaudinį sodą – pirtininkai aiškina, kad į jį sutupia besiprausiančiųjų sielos.
„Baltiška pirtis yra kaip paslaptis, ribinis pastatas, kur visada, atrodo, vyksta kažkas neaiškaus, neapčiuopiamo, mistiško, – mąstymo tradiciją perdavė baltiškais energetiniais ženklais, pirties ritualais gyvenanti garo meistrė iš Ignalinos, Nijolė Nagurnaitė. – Vaikystėje kaimynė, šimtametė senutė, pasakodavo labai gražias istorijas apie pirtis, kaip ten ateidavo praustis laumės. Nuo senų laikų žinau, kad negalima vienam eiti į pirtį, nes vyrus užkutena laumės, moteris velnias užšokdina.“
Vaikystėje, prisiklausiusi tokių pasakojimų, į pirtį ji eidavo su baime – gąsdino tamsa, dūmas, ritualų paslaptys. Tėvas ją pasiimdavo į pievas ir miškus, pasakodavo apie kiekvieną augalą ir medį. Karštą vasaros dieną sakydavo atsistoti po liepa – bus vėsiau, supykusią vesdavosi po klevu – nusiraminti. Vėliau, mokantis Baltijos pirties akademijoje, tas pačias žinias kartojo ir latvis baltiškos pirties mokytojas Ziedonis Karklinš.
„Tie gražūs dalykai lietuvių ir latvių tautoje, matyt, per genetinį kodą persidavė. Labai svarbu eiti į pirtį per lygiadienį. Dangus nusileidžia, tai virsmo laikotarpis, žmogus labai jautriai į viską reaguoja, priima gydomąją informaciją, gali medituoti, skaityti mantras. Augalai taip pat turi didesnį poveikį. Aš stengiuosi rengti tokias pirteles, kurios būtų susijusios su gamtos ciklais, mėnulio virsmais, į kurias norisi atsinešti visų
Pirtis gali prasidėti nuo pėdų.
Pirtininkas
nuplauna kojas šiltu vandeniu, paglosto jas garu, pavanoja karštomis kadagių vantelėmis.
O kur dar mylimosios ar mylimojo pėdų trynimas druska, pėdų masažas, žiedlapių vonelės!
Jurta – minkščiausia pasaulyje pirtis. Avių vilnos veltiniu išklotoje kupolo formos palapinėje vasarą galima gyventi, o visais kitais metų laikais – lipti ant minkštų gultų ir kaitintis. Jurtose įrenginėti pirtis lietuviai pradėjo prieš penkerius metus, šiuo metu tokių pirčių šalyje yra nemažai.
Lietuviškų avių vilna puikiai sulaiko nedidelės krosnies akmenų skleidžiamą šilumą, bet nekaupia drėgmės, dėl to palapinėje garas švelnus, temperatūra pasiekia nekaitrius 50–55 laipsnius. Jurtai įkaitus, ant medinius plautus dengiančio vilnos sluoksnio klojamas lininis audeklas, vadinamoji meškovina, paskui ji pridengiama balsvomis lininėmis paklodėmis. Kiekvienas užėjęs dar tiesiasi savo rankšluostį ir gulasi į minkštus įšildytus patalus.
Vienoje minkščiausių pirčių pasaulyje kūnas šyla lėtai, žmogus gali pragulėti iki dviejų valandų, paskui apsipilti vėsesniu vandeniu, išgerti arbatos ir vėl panirti į patalus porai valandų. Sienos sugeria garsus, panyri į tylos eterį, į kurį prasismelkia tik miško garsai. Pro apvalų palapinės smaigalyje atsiveriantį langelį stebi dangų ir medžių viršūnes. Šioje pirtyje nėra deginančios kaitros jausmo, bet prakaitavimas gilesnis nei įprastose.
„Pirtį-jurtą mėgsta moterys, nes labai minkštas garas, – įvertino pirtininkas Egidijus Žukauskas. – Jokios elektros, šilta, guli tarsi miške, aplink tyla, gamtos garsai, gauni debesį šilumos. Smagu sujungti kelias pirčių rūšis. Kartais, iš dūminės atėję žmonės čia užbaigti pirties proceso, sako, kad dūminė – karšta kaip pekla, o čia tylu, ramu kaip bažnyčioje.“
Deginančios kaitros jausmo užkūrus krosnį jurtoje nepatirsi, bet išprakaituosi taip, kad vanduo, rodos, net iš kaulų bėgs. Tokią pirtį mėgstantys sveikuoliai sako, kad po jos oda tampa švelni, atsigauna plaukai, užplūsta energija.
Ar pirtininkai nebijo tokio tradicijų susiliejimo, svetimos pirties populiarumo? Pasirodo, ne. „Tu turi žinoti, kas yra tikra lietuviška pirtis, o visa kita, ką darai – egzotika, paįvairinimas. Pirtyje svarbiausia garas, jis turi kabėti, nepabėgti, reikia stebėti, kokiame jis aukštyje, kaip leisis, kas malonu žmogui“, – taisyklę, kaip derinti patirtį ir naujoves, atskleidė „Vabalynės“ pirčių, kuriose nuo juodos peklos einama iki atpirkimo bažnyčios, šeimininkas.
Išradingi pirtininkai randa būdų, kaip jurtoje užkurti tikrą lietuvišką pirtį. Prieš keliolika metų Šiauliuose pradėjęs statyti jurtą bendruomeniniams pasipirtinimams, profesionalus pirtininkas Erikas Glazauskas daug visko išbandė. Pirmoji pirties jurta susidėvėjo taip ir nepasiekusi norimo rezultato. Užtat antroji, „PirtisJurta“, kolegų pirtininkų buvo įvertinta kaip pirmas pavykęs bandymas jurtoje prijaukinti kaitresnį kokybiškos lietuviškos pirties garą. „Jis vienintelis lietuviškai pirčiai pritaikė jurtą, kurioje pasiekiama vanojimui tinkama temperatūra“, – paaiškino profesionalus pirtininkas Saulius Tučkus.
O štai pirmoji pirtis-jurta Lietuvoje išdygo dvarų kultūros renginyje prie Raudonės pilies – ją, tinkamą kunigaikščiui, su pirties bičiuliais surentė jurtų meistras Antanas Poška.
Tikros suomiškos saunos. Senovinė suomiška sauna, savusauna, buvo lietuviškų dūminių pirčių giminaitė, skaičiuojanti ne vieną tūkstantį metų. Šioje tamsioje, kaitrioje patalpoje be langų suomiai gimdavo, paminėdavo svarbiausius šeimos įvykius, prireikus džiovindavo linus, salyklą ar odas, kartais net gyvendavo. Iškūrenęs sauną pavargusiems nuo ūkio darbų raumenims sušildyti, suomis čiupdavo į rankas lazdą ir eidavo ja pabelsti į kaimyno duris, ragindamas užeiti pasimėgauti karščiu ir garu. Užsukusį svečią kviesdavo išsimaudyti kartu su šeimos nariais, pajusti löyly – nuo akmenų kylančio garo ir šilumos dvasią.
Industrializacijos įkarštyje saunose skersdavo gyvulius, skalbdavo. Ironiška, bet saunos poreikis atgijo per Antrąjį pasaulinį karą – žmonės ieškojo prausimosi procese nusiraminimo, o suomių kareiviai nuo šalčio ir ligų gindavosi kaitindamiesi krosnelėmis šildomose palapinėse.
„Vabalynės“ pirtis-jurta neseniai pakeitė drabužį iš tento į skiedras.
Avių vilnos veltiniu išklotoje kupolo formos palapinėje vasarą galima net gyventi.
Patyrę vantų rišėjai
daro ne ilgesnes kaip 40–80 centimetrų puokštes.
nugarų be profesionalų priežiūros, nes paskui kasysis jas visą savaitę. Paprastai šiomis vantomis nuplakama nugara, juosmuo, klubų, kelių sąnariai.
„Dilgėlių vanta atpalaiduoja, regeneruoja, nuima visus skausmus – ir pajaunėji dešimčia metų, – vienoje knygoje perskaitytą tiesą, kad geriausia vanta – dilgėlė, praktiškai šimtus kartų išbandė pirtininkas Valdas Taraškevičius. – Su mumis pirtinosi toks senyvas žmogelis, sako, jūs čia vanojatės, ir aš pabandysiu. Priėmėme į kompaniją, pradėjome vanoti dilgėlėmis. Po mėnesio kito ateina ir visiems pasakoja: man žmona sakė, dešimt metų pajaunėjai, sugrįžo seksualinis pajėgumas.“
Vasaros pirtys Valdo Taraškevičiaus garo mėgėjų susibūrimuose be dilgėlių vantų neapsieina. „Dilgėlės kaip narkotikas“, – šyptelėjo augalų paslaptis išmanantis vyras, bet dilgėlių vantos paruošimo paslapties neišduodantis; jas reikia išmėginti savo kailiu.
Pelyno kartybė. Vaikystėje nuo pilvo skausmų gertą karčią arbatą prisiminsite iš pelynų susirišę vantą ir išsivanoję ja padus – netrukus po šios procedūros burnoje rasis kartus skonis. Pelynų vanta dezinfekuoja, puikiai tinka žieminiams peršalimams išvaikyti, skatina virškinimą, priverčia išsikosėti. „Pelynai – vyriška vanta, stipri. Vyrai juokauja, kad po jos savaitę nereikia dezodorantų, kūnas kvepia“, – pastebėjo dažnai į garinę pelyno atsinešantis „Vabalynės“ pirties šeimininkas Egidijus Žukauskas.
Stiprios, švelnios, troškintos ir saldžios. Nuo spygliuotų iki apkibusių žiedais, nuo rūgštaus iki saldaus „skonio“, nuo tinkamų prausti putomis iki kvepiančių duona. Pirties šiluma taip paveikia, kad net, rodos, pažįstami augalai nustebina.
Vantų „šiurpukai“ ir „švelnukai“. Spygliuočiai, lapuočiai, vantos su žiedais odai suteikia visą lytėjimo pojūčių skalę.
„Man patinka eksperimentuoti su pojūčiais, atrasti, ką žmogus jaučia, kai kūnas glostomas skirtingais augalais, –vantų terapijos pradmenis dėstė pirties meistrė Audra Staskevičienė. – Nuostabus dalykas yra karšti kompresai ir nubraukimai su kėnio vantomis, šiurenimas gluosnio ar karklo vantelėmis, kūno prausimas liepomis ar berželiais. Vasarą susirišu vėduoklines vantas iš paparčių, žagrenių. Jas praminiau „švelnukais“, nes yra labai minkštos ir švelnios.“
Švelnumą keičia nuostabiai kvepiančios, šiurkštesnės šaltalankių vantos, tik jas surišti reikia kantrybės, nes senesnės šakelės turi spygliukų. Kaip didžiuliai skėčiai garą vėduoja varnalėšų vantos, o šalpusnių lapai, surišti į burbulą ir pirtininkės praminti „dramblio ausytėmis“, tinka masažui. Dar ji naudoja „šiurpukus“ – iš alūnės žiedynų surištas vanteles, kuriomis braukiant per kūną laksto šiurpai. O ar bandėte beržo vantą su eglės šakele?
Saldusis klevas. Saldžius syvus savo šakomis varinėjančio klevo vantos savo plačiais lapais atvėsina kūną, mažina nervinę įtampą, gydo uždegimus, valo, išlaisvina nuo neigiamų emocijų, malšina kepenų ir blužnies skausmus. „Be klevo neįsivaizduoju pirties. Tai yra pusiausvyros vantelė, kurią dedu po galva, kartais dėl geresnės psichoemocinės būsenos pridedu mėtos, melisos, žydinčių jazminų šakelę. Galima maišyti su kiečiu, kuris valo energetiškai, nuima nuo galvos įtampą“, – savo mėgstamą vantą paminėjo baltiškos pirties žinovė Nijolė Nagurnaitė.
Klevo vantos savo dideliais lapais gali uždengti nemenką kūno plotą, todėl naudojant dvi tokias vantas masažuojamas žmogus pasijunta apglėbtas tarsi dideliais delnais. Šie žali delnai puikiai tinka garui vaikyti, nuleisti, švelniai pavanoti. „Puikiai kvepia, tonizuoja. Geriausios šviežios arba sūdytos“, – vieną savo mėgstamiausių vantų apibūdino garo meistras Giedrius Gervys.
Klevo vanta jis dažnai pridengia periamo žmogaus galvą. Šio medžio lapai, surišti į šviežią vasaros vantą, kvepia ką tik nupjauta žole, turi savotiško sulos saldumo.
Kvapnioji alyvų vanta. Gegužės pirtims suskynus alyvų puokštę, jų aromatai nuteiks romantiškai, o periantis
XII. Kaip taisyklingai vanoti.
Įsiūbuokite!
Mane peria pirmą kartą – ką daryti?
Patekę į meistro rankas turėtumėte tiesiog atsipalaiduoti – jis tikrai žinos, kaip saugiai ir smagiai jumis pasirūpinti. Pakaks kelių esminių momentų, kurie padės išpešti iš pėrimo kuo daugiau sveiko malonumo.
Pirmiausia pasisakykite, ar jūsų kraujospūdis normalus, aukštas ar žemas – pagal tai pirtininkas spręs, kokias kontrastines procedūras taikyti. Nenutylėkite apie alergijas, jei tokių turite, drąsiai paminėkite, kurioms kūno dalims labiausiai norisi šilumos. Vienoks vantų masažas bus parenkamas sustingusių nugarų biurų darbuotojams, kitoks – skaudančių sąnarių žmonėms. Neslėpkite širdies problemų ar psichologinių būsenų, pavyzdžiui, klaustrofobijos. Yra technikų, kurios padeda išvaikyti įvairiausius minčių demonus.
Atėję į garinę gulkitės ant pilvo, kuo arčiau plauto krašto, kad pirtininkas jus gerai pasiektų vantomis. Nusiimkite pirties kepurę. Geriausia vantų syvais pasimėgauti nuogiems, tačiau tinka pirties apdarai, intymių vietų pridengimas vantomis. Vieną vėsią vantą gausite po galva, kita ją pridengs. Nebijokite pasakyti, jei ši po kiek laiko įkais ir praras gaivumą – vanotojas ją tuoj pat pamirkys į šaltą vandenį, jūs išvengsite alpimo būsenos.
Atsipalaiduokite, tada karščio slibinai nebus tokie gąsdinantys. Bet ir nekentėkite, pasakykite apie savo pojūčius pirtininkui, ir šis aplies jus vėsiu vandeniu, pakeis judesius, įleis šviežio oro. Smagu, kai įsisiautėjus karščiui iš pradžių ant vienos, o paskui ir ant kitos rankos nuo delno iki alkūnės pajunti vėsų, beveik šaltą vandenį.
Kai bus išvanota nugara, teks apsiversti, paskui galima vėl grįžti į pradinę padėtį. Kai procesas bus baigtas, bent keliolika sekundžių pailsėkite, o nuo gulto lipkite lėtai: pasivertę ant šono, pirma nuleiskite kojas žemyn ir tik tada atsistokite. Po tokios procedūros ne vienam sunkiai laiko kojos ir svaigsta galva, taigi nenustebkite, jei niurktelėti į eketę, paplaukioti upelyje, ežere ar tvenkinyje jus lydės pėrimo meistras. Ką tik išvanotam būtina turėti palydą, stebinčią, ar jaučiatės gerai.
Po vantų šokio patartina prigulti arba ramiai prisėsti, patysoti ant žolės, kol kraujo siautulys nurims.
XV. Miestas eina į pirtį. Visi – savi!
Viešosios pirtys: sveikuoliškos, sovietinės, pankiškos
Nuo kolūkio pirties su garo debesimi iš čiaupo iki šių laikų viešosios, kurioje tebesėdi rimti vyrai aukso grandinėmis. Nuo eilių į visuomenei atviras vietas Vilniaus pirtyse, kur ant tų pačių plautų susėsdavo ir pankai, ir sentikiai su žieminėmis kepurėmis, iki modernių miesto pirčių su profesionaliais pirtininkais, turinčiais savo gerbėjų klubus. Viešosios pirtys kompensavo šilto vandens trūkumą chruščiovkėse susispaudusioms šeimoms, tapdavo švenčių vieta ar laisvės idėjų sovietinėje sistemoje sklaidos būdu. Dabar jos traukia sveikos pirties mėgėjus, muziejinės patirties medžiotojus ar tuos, kurie ilgisi pirtyse atsirandančio bendruomeniškumo ir kuria jį savaip.
Pirtis ant jūros kranto veikia ir per audrą. Garo šiluma jūros stichijos siausmu dar neseniai buvo atskiedžiama vienintelėje viešojoje pirtyje Smiltynėje. Pirtis ant jūros kranto labiausiai nuo lankytojų išsipūsdavo žiemą – garinėje pokšėjo temperatūrą iki šimto laipsnių keliantys akmenys, kaitrą išvaikydavo ledinės bangos. „Į jūrą!“ – šaukdavo basomis per sniegą skuodžiantys garo gaudytojai. Labiausiai į vakarus nutolusioje Lietuvos pirtyje, puoštoje iš jūros išmestomis kriauklėmis, kankorėžiais, gintaru spirgėdavo
Kaituotojai ir garo gaudytojai renkasi į „Garo gurmanų“ pirtį Monciškių paplūdimyje Palangoje.
Pirtininkai pasakoja galintys per vasaros pirtynas pertis ir plaukioti vandenyje visą naktį –kontrastai ne tokie aštrūs kaip žiemą.
Per spektaklio pirtyje pertraukas ragavome
varškės sūrį su medumi.
Užbarsčius žiedadulkių, būtų tikras laumių maistas!
Kūnui įšilus – šveitimasis druska su braškėmis. Baigiant pirtintis – braškių tyrė ir ir medus odai.
Aliejų terapija
Pirties procedūroms tinka visi natūralūs aliejai –tuos, kuriuos dėtumėte į salotas, galite tepti ir ant kūno.
Jei norite pastiprinti plaukus, ir prieš eidami į garinę jų galiukus ištepsite kokosų ar ricinos, net baobabų sėklų aliejumi, plaukai baigus pirtį žvilgės. Tik būkite apdairūs: išsitepus aliejais plaukus, juos būtina garinėje pridengti pirties kepure ar apvynioti rankšluosčiu. Geriausia tokią procedūrą atlikti pirties pabaigoje ir dar gerai pasvarstyti, ar pakaks šilto vandens plaukams išsitrinkti.
Žieminė pirtis gali pasibaigti šildančiais sezamų, graikinių ar lazdyno riešutų aliejais, vasarinė – lengvai vėsinančiais kokosų, sviestmedžio.
Universaliausias pirties kaukėms daryti, tepti kūną yra sezamų aliejus. Alyvuogių aliejus taip pat tikras grožio ir sveikatos šaltinis, tačiau gali užkimšti riebesnės odos poras. Masažams po pirties išmėginkite šviežią linų, kanapių, šaltalankių aliejų, prieš tai patepę vidinę riešo pusę ir patikrinę, ar nekilo alerginė reakcija.
„Po pirties daryčiau kanapių ir simondsijų (jojobos) aliejaus mišinį arba – kanapių ir baltųjų sezamų. Tinka migdolų aliejus. Jeigu stipriai šveitėtės druska, vanta buvo šiurkštesnė, naudokite kokosų aliejų“, – patarė pirtininkė Ramunė Žukauskienė, kurios pirtyse aliejų švelnumą pajusti galima dažnai.
Po pirties galite rinktis greitai įsigeriantį, riebiai ir mišriai odai tinkantį dygminų aliejų, odos šerpetojimus, paraudimus raminantį makadamijų riešutų aliejų arba pasidaryti masažą su gintaro aliejumi.
Kokių eterinių aliejų neštis į pirtį? Nuo spygliuočių miškų aromato, išgaunamo kedro, pušies eteriniais aliejais, iki gaivia žaluma dvelkiančio beržo eterinio aliejaus lašo. Nuo žvalumo suteikiančio citrinos, greipfruto, mandarino, bergamotės, nerolio eterinio aliejaus iki šildančio cinamono, juodųjų pipirų ar raminančio levandų, ramunėlių, prastą nuotaiką išsklaidančios rožės. Pirtyje eteriniai aliejai išskleidžia visas savo kvapų natas.
Kelis lašus kokybiško eterinio aliejaus geriausia maišyti su druska, pašildyti indą su ja ant akmenų,
įlašinti į karšto, virimo temperatūros nepasiekusio vandens vonelę, kad garuodamas skleistų aromatus. Užteks nuo dviejų iki keturių lašų, po antrojo užėjimo į pirtį galima lašinti dar kartą. Kai kurie pirtininkai pora lašų eterinio aliejaus patepa garinės grindis, sienas ir plautus. Pilti eterinius aliejus ant įkaitusių akmenų nepatartina: lakios jų molekulės greitai suirs, sudegs, neišgausite norimo malonaus kvapo.
Eteriniai aliejai yra labai koncentruoti, biologiškai aktyvūs ir lakūs, gryni gali sukelti alergines reakcijas ar nudeginti odą. Juos geriausia atskiesti baziniais augaliniais aliejais, maišyti su medumi. Tiesiai ant odos galima naudoti tik arbatmedžių, levandų, pelargonijų, ramunėlių. Atsargiai reikėtų elgtis su cinamonų, gvazdikėlių, citrusinių vaisių aliejais.
Švelnesnėms pirtims tinka su druska maišyti beržo ir apelsinų aliejai, į vandens dubenėlį įlašinti penki lašai rožių aliejaus. Gerokai stipresnį, peršalimą vaikantį kvapą paskleis kadagių aliejus.
Eteriniai aliejai tinka ir masažams po pirties: nuotaiką gerinanti ir depresiją vaikanti procedūra bus, jei masažui į 10 gramų sezamo aliejaus įmaišysite maždaug 4–5 lašus apelsinų žiedų aliejaus, odą pamaitinsite į stiklinę medaus įlašinę kelis lašus levandų, pelargonijų aliejaus.
Džiovintų augalų lininius maišelius pirtininkai naudoja kompresams, vyteles –masažui.
žvirbliai prisėjo kanapių. Joms užaugus atsiranda proga pasidaryti kanapių pirtį. „Perku kanapių aliejų, duoną, užkaičiu kanapių arbatos – ji labai kvapni. Atnešu žalią kanapę, pamerkiu į vazą kaip gėlę. Kanapių vantas naudoju ne vanojimui, o kvapui garinėje“, – vieną iš kanapių pirčių nupasakojo profesionalus pirtininkas. Kanapes jis naudoja ir pašildymams, įtrynimams – patinka aštrūs pojūčiai, nes sėklų bumbuliukai gerai šveičia, masažuoja odą. Kanapių sėklose daug cinko, magnio, geležies, įvairių amino rūgščių, tad tokioje pirtyje kanapių duonos nepritrūksta.
Vytelių masažas
Prisipjovę žilvičių stiebų, galite išmėginti masažą jais. Tam nereikia medicininio išsilavinimo, nes masažas veikiau raminanti, atpalaiduojanti, kraujotaką gerinanti priemonė, kur malonus traškančių vytelių garsas persipina su prisilietimo malonumu.
Rytuose toks masažas kartais vadinamas samurajų, o šiandieninių masažo specialistų pakrikštytas vibroakustiniu masažu. Šis procesas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo skausmingas.
Jis atliekamas surištomis stiebų šluotelėmis, kai žmogus pakankamai įšilęs po pirties.
Stipriai plakti žmogaus vytelėmis nereikia –tiesiog pradėti ritmiškai liesti jo odą, po truputį vis didinant tempą, kol užplūsta tikra garsų ir judesių liūtis. Masažuojama be pertraukų apie 15 minučių, paskui ritmas ima lėtėti, ir masažas pasibaigia ramiu atpalaiduojančiu glostymu.
„Žmonės iš pradžių bijo, paskui masažą išbando vyrai, susidaro eilė, ir moteris pavanoti vytelėmis jau nebeužtenka laiko, vyrai užkariauja tą malonumą“, – juokėsi vantų meistras Renatas Žvaliauskas, kuris vytelėmis išperti gali ir pirties metu, ir po jos arba net su drabužiais ant masažinio stalo atsigulusį žmogų.
Vytelių švilpimas stimuliuoja, pirtininkai sako, kad jis padeda tiems, kurie niekaip neišmoksta atsipalaiduoti.
Kanapių vantas naudoju ne vanojimui, o kvapui garinėje.
Beržinis muilo putų masažas
Beržas išskirtinis tuo, kad ilgiau pamirkius jo šakų vantą šiltame vandenyje, šis tampa tarsi muilinas –todėl taip malonu praustis beržine vanta. Kibirėlyje su šiltu vandeniu vantele išplakite muilą. Pasiguldę žmogų ant gulto, jį nuo pėdų iki pečių lėtai apliekite šilto muilo putomis. Dar šiek tiek vandens ir vėl išplakite, išgriebkite vantą ir putomis glostydami padenkite masažuojamojo kūną. Glostykite braukomaisiais judesiais nuo pėdų kildami aukštyn. Tokia procedūra nupraus ir atpalaiduos kūną, atjaunins odą.
Ievos pagaliukų masažas
Masažas vytelėmis gali baigtis pagaliukų šokiu, išjudinančiu gilesnius audinius. Jis ramesnis, panardinantis į plūduriuojančią ramybę, snaudulį. Dedi pagaliuką ant raumens, barkšteli kitu, neskubriai kartoji judesius.
„Dedi pagaliuką ant pagaliuko, barkšteli, dedi ir barkšteli. Tada išeina gilesnis smūgis, lėtas malonus dunksėjimas.
Šis masažas ramesnis. Trinktelėjimas per minkštus audinius duoda gerą vibraciją. Kai eini, kaip geniukas stuksendamas per kūną, žmonės atsipalaiduoja ir užmiega“, – pasakojo šio masažo meną įvaldžiusi pirtininkė Jūratė Arlauskienė.
Svarbu pagaliukų nedėti ant kaulo, o ritmui palaikyti profesionali pirtininkė mintyse niūniuoja kurios nors dainelės melodiją. Sako, kad vyteliautojai ir pagaliukų masažo specialistai kaip susitarę per kūną stuksena kelis kartus dažnesniu nei širdies ritmu. Taip išeina tiesiog automatiškai. Tokiam atpalaiduojančiam masažui tinka ir ievos pagaliukai, ir žilvičio lazdelės – abu malonūs kūnui medžiai.