Prarastas mylimasis by knygos.lt

SENT KILDOS SALOS

Sent Kilda

Atlant o vandenynas

0 km 100

Soėjus

Glen Bėjus

ŠKOTIJA

Damfrisas

Kambiro kyšulys

Harisas

Obanas

„Amazonės namai“

Borerėjus

Am Bladis

Konachariokalnas

Mairės namas

Efės namas

Slėptuvė nuo audrų

Pamišėlės Anos namas

Floros namas

Oševalas

Valdytojo namas

Karstų saugykla

Kaimo įlanka

Rui vla a s

0 0,5 1 km

Duno sala

Harisas

Prologas

1930 m. spalio 26 d.

Paryžiaus kazino

Elegantiškai nuleidusi kojas Flora sūpavosi ant plonos karties aukštai virš scenos. Puošnaus kostiumo žvyneliai žėrėjo šviesose, o nugaroje tviskėjo turkio spalvos plunksnos. Ši daina buvo pati mėgstamiausia iš visų jos atliekamų, labiausiai primenanti tas melancholiškas gimtinės balades, tad jautė, kaip balsas be vargo pakyla virš fleitos ir pirmojo smuiko garsų. Jei užsimerktų, turbūt patikėtų, kad tebėra žaliose, it antklodės Sent Kildą apglėbusiose pievose, kur po dangaus skliautu ganosi avys. Išgirstų vaikystės draugių juoką; išvystų blyškiai saulei leidžiantis į bažnytėlę einančius tėvus; galbūt net pamatytų į šalnos pakąstą šlaitą kopiantį savo mylimąjį...

Bet ji jau nebe tame nerūpestingame, audringame rojuje. Dabar ji įsprausta į raudono aksomo įsčias. Ore tvyrojo kvepalų ir dūmų tvaikas, damos vis muistėsi, o standžiai iškrakmolytais marškiniais pasipuošę džentelmenai kosčiojo. Net ir tamsoje Paryžius išlaikė savo braižą.

Flora kybojo virš jų brangakmeniais nusagstytame narvelyje – kerinti, visus apžavėjusi būtybė. Iš čia, virš šviesų ji žvelgė

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis

į veidų jūrą ir matė kiekvieną į ją įsistebeilijusių akių porą. Nereikėjo net aplodismentų, jau vien iš tų pasigėrėjimo kupinų išraiškų buvo akivaizdu, kad ji žvaigždė. Visas pastarųjų mėnesių skausmas, netektis ir sudaužyta širdis atvedė ją čia, o dabar Paryžius guli apžavėtas jai po kojomis. Tačiau ši svajonė, kurioje atsidūrė, nebuvo jos.

Jos žvilgsnis nuplazdėjo per minią it šifono skraistė ir staiga stabtelėjo ties veidu, kurio nesitikėjo dar kartą išvysti. Vyras iš jos praeities, miglose paskendęs mylimasis, įžengė į jos pasaulį, palikdamas pėdsakus sieloje. Jis įdėmiai stebėjo, kaip ji sklendžia virš minios – rojaus paukštis varnų sambūryje.

Bet jis išnyko iš jos akiračio, paniro į baltą šviesų spindesį, o paskui dingo.

Prarastas amžiams – vaiduoklis, kurio neįmanoma sučiupti.

O ji – moteris, kurios jam nepavyko išsaugoti.

Pirmas skyrius

1929 m. rugpjūčio 8 d. Kaimo įlanka, Sent Kildos salos

Atsiklaupusi ant šaltų akmeninių grindų, sustingusiomis rankomis Flora valė židinį ir pylė pelenus į kibirą. Net ir būdama viduje ji puikiai suprato, kad gatve artėja salos lankytojai. Iš susijaudinusių balsų ir nedrąsaus juoko buvo aišku, kad kaimo gyventojai atlieka vaidmenis, tapusius savotišku ritualu, kai įlankoje inkarą išmeta turistinis laivas: pamišėlė Ana ir mama Pegė susėdusios ant taburečių puola įnirtingai megzti kojines; Marija jai taip būdinga stojiška veido išraiška karšia vilną; Donaldas Makinonas ir Hamišas Džilisas tempia riedulius, taisydami vieną iš senovinių klėtelių. Jaunesnieji salos vyrai demonstratyviai vaikščiojo per petį persimetę virves, susibrukę rankas į kišenes, tarsi bet kurią akimirką būtų pasiruošę šokti nuo uolos, nelygu koks metas ir ar vanduo patvinęs, – jie tikėjosi, kad juos aplankęs kapitonas panorės savo svečiams parodyti vieną iš garsiųjų kopinėjimo uolomis pasirodymų. Tik šunys sukinėjosi aplink be jokio tikslo, kita vertus, jiems mažai terūpėjo monetos, krentančios į delnus už šias menkas gyvenimo Sent Kildoje iliustracijas.

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis

Šiuo požiūriu vasara buvo sėkminga – geri orai ir rami jūra pritraukė nemažai turčių ir smalsuolių, tad salos gyventojai susikrovė nemenką monetų krūvelę, kurią kada nors galės panaudoti gretimose salose. Nors čia nebuvo jokių parduotuvių ar prekeivių, už trisdešimt aštuonių mylių esančiose Luiso, Hariso ir Šiaurės Juisto salose veikia turgūs, parduotuvės, ten yra prekiauti norinčių ūkininkų, ypač turint omenyje, kad šeimininko paskirtas valdytojas buvo itin nesukalbamas ir nelinkęs keisti savo sąlygų.

– Flora, nagi, paskubėk, – į virtuvę įvirto susijaudinusi jos motina Kristina. – Duokš man tą kibirą, jie jau beveik čia.

Flora atsitūpė ant kulnų ir pamatė, kad mama ištiesusi laiko šluotą.

– Kiek jų ten? – atsiduso ji, atsistojo ir iškeitė kibirą į šluotą, tiksliai žinodama, ką reikia daryti.

– Senasis Finas sako, kad aštuoni ar devyni, bet žinai, kaip jis skaičiuoja.

Flora praėjo pro motiną ir atsistojusi tarpduryje pažvelgė į plačiu žolėtu taku link jų artėjantį triukšmingą būrį. Šeši.

– Et, – sumurmėjo Kristina ir pagriebusi plaukų šepetį puolė braukti per storą kasą ant Floros nugaros – šįryt ji nespėjo susišukuoti, tad atrodė išsipešiojusi. – Tik pažiūrėk, tu visą veidą išsisuodinusi. – Motina ištiesusi ranką norėjo jį pavalyti, bet tik dar labiau ištepė skruostą. – Kad tave kur!

– Mama, ne dabar, – atsiduso Flora. – Jie jau beveik čia.

Motina atsitraukė, o Flora ėmė šluoti plokščią akmenį, kuris buvo jų namų slenkstis. Jos jaunesnieji broliai ir seserys buvo mokykloje, tėvas ir vyresnysis brolis Deividas ant Konachario kalno, tad bent kartą namuose buvo tylu ir palyginti ramu.

Flora darbavosi nuleidusi galvą, kol pamatė į jos regos lauką įžengusias kelias poras dailių odinių batų. Matė, kaip saulėje

Swan ◆ Prarastas mylimasis

tviska nailoninės vienos damos mūvimos kojinės, puošnius perforuotus odos batelius ir prieš lėtai atsitiesdama dar kelis kartus brūkštelėjo šluota.

– Labas rytas, – mandagiai tarė ji angliškai, nes retas lankytojas kalbėjo geilų, salos gyventojams įprasta, kalba. Šeši veidai nustebę nusišypsojo ir įsistebeilijo į ją. Ji nesuprato kodėl. Saloje nebuvo veidrodžių, išskyrus pastoriaus namus, tad vienintelis jos suvokimas apie savo išvaizdą buvo paremtas tuo, ką ramią dieną matydavo atsispindint vandenyje, tačiau atrodė, kad kažkokie jos bruožų niuansai ją išskyrė iš kitų – galbūt apvalainų skruostų iškilumai, o gal lūpų putlumas ar tviskančios žalios akys, – ji nesuprato, tačiau žmonės į ją žvelgdavo taip įdėmiai, kad dažnai atrodė, jog galiausiai patys dėl to susigėsdavo. Tai, žinoma, turėjo savų privalumų, tad leido sau nusišypsoti, kai pamatė, kaip vyresnis grupės džentelmenas griebėsi fotoaparato.

– Norėčiau paklausti... ar būtumėte tokia maloni ir leistumėte jus nufotografuoti? – pasiteiravo jis.

Pilkšvų ūsų, kiek drebančiomis rankomis jis laikė tą mažą dėžutę, kuri juos taip gąsdindavo, kai čia pasirodė pirmieji turistai. Flora prisiminė savo močiutę – pirmą kartą pamačiusi į ją nutaikytą fotoaparatą, ji pasikaišė sijoną ir išsigandusi nubėgo vidun.

– Žinoma, pone, – tarė ji ir, kaip visuomet, ėmė pozuoti ant žemo akmeninio namelio slenksčio – rankomis remdamasi į šluotgalį, šiek tiek kilstelėjusi smakrą, o dešinįjį klubą atstačiusi taip, kad iš po storos vilnos sijono bent šiek tiek matytųsi jos figūra.

Nuotraukai ji nesišypsojo pernelyg plačiai, iš dalies dėl to, kad pastorius nepritarė „atviram“ džiaugsmo reiškimui, bet taip

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis

pat ir dėl to, kad matė, jog yra stebima dviejų šios grupelės jaunuolių. Jie, kaip ir įprasta, įsisiurbė į ją žvilgsniais tarsi į stiklinę vėsaus vandens karštą vasaros dieną, įdėmiai tyrinėdami, it jos grožis būtų kokia lygtis, kurią išspręstų, jei tik žinotų formulę. Nė nežiūrėdama tiesiai nė į vieną iš jų, ji jau žinojo, kad vienas jų žemesnis ir gerokai patrauklesnis – saulėje tviskančiais šviesiais plaukais, su duobute smakre, ir taip į ją stebeilijosi, kad jau rizikavo atrodyti nemandagus. Kitas – tapytas jau kiek švelnesniais potėpiais: rusvi plaukai, rudos akys, griežtai kirpta barzdelė ir tiesi nugara atloštais pečiais, bylojanti apie santūrią prigimtį. Fotoaparatui blykstelėjus ji nusprendė, kad jie neatrodo kaip broliai; kažkas jų laikysenoje priminė veikiau draugystę, o ne brolystę. Tačiau jaunos merginos, matyt, kokių aštuoniolikos ir trylikos metų, stovinčios greta ir vienodai pakreipusios galvas, tikriausiai seserys.

– O gal dabar dar vieną su mumis visais? – paklausė džentelmenas.

– Kaip pageidaujate, pone.

Vyras žvilgtelėjo į vyresnio amžiaus moterį, kuri, matyt, bus jo žmona.

– Brangioji, manau, kad būtų įdomu turėti mūsų nuotrauką su vietiniais?

– Hmm, – nesišypsodama atsiduso jo žmona. – Bet kas tada fotografuos?

Flora prasižiojo, norėdama pasiūlyti motinos paslaugas – tai galėtų reikšti dar vieną monetą, bet rusvaplaukis vyriškis žengė į priekį.

– Aš, – pasisiūlė jis ir ištiesė ranką, pasiruošęs paimti „Kodak“.

– Bet, Džeimsai, tada tavęs nebus nuotraukoje, – tarė vyresnioji mergina.

– Manau, pasaulis dėl to nesugrius, Sofija, – atsainiai atsakė jis. Kol grupelė rikiavosi šalia jos, Flora nužvelgė prakalbusią jauną moterį. Ji dėvėjo, kaip Flora žinojo, labai madingą skrybėlaitę ir levandų spalvos paltuką pažemintu liemeniu ir žirnių žalumo kaspinėliu; bateliai priekyje giliai iškirpti, o juos prilaikė plonas dirželis. Flora per vėlai prisiminė, kad ji vis dar basa, –salos gyventojai batus avėdavo tik pačią giliausią žiemą arba kai atvykdavo svečių, tad tiesiog mėgino pariesti kojų pirštus, nes buvo tikra, kad jie aplipę žemėmis ir suodžiais.

Vyras vardu Džeimsas, matyt, pastebėjo šį jos judesį, nes akimirkai kilstelėjo akis nuo fotoaparato ir jo žvilgsnis nukrypo į jos kojas, o lūpose šmėstelėjo šypsenėlė, kol jis galiausiai vėl panarino galvą ir liepė visiems sakyti „sūris“. Šio papročio Flora nesuprato – ką sūris turi bendro su nuotraukomis? Ji tiesiog žiūrėjo tiesiai į objektyvą, svarstydama, ką jis gali įžvelgti tame tamsiame apskritime. Šalia jos dešinėje stovintis šviesiaplaukis buvo taip arti, kad juto jo alsavimą savo plaukuose.

Fotoaparatas blykstelėjo dar kartą ir ji suprato, kad pagaliau baigta.

– Ačiū. Malonu, kad sutikote, – ištarė vyresnis vyras, kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė kelias monetas.

Flora vangiai stebėjo, kaip jis jas skaičiuoja. Ten, kur jie gyvena, už pinigus galima nusipirkti tikrų lobių, o čia – kauptuką ar bulvių maišą.

– Taip, jūs labai maloni, – pridūrė šviesiaplaukis, pagavęs jos žvilgsnį. – Panele, kuo jūs vardu?

Ji pažvelgė į jį ir pamatė jo akyse atsispindintį jai pačiai tokį įprastą pasitikėjimą savimi. Ji taip pat matė, kad šiam vyrui nesvetima užlaikyti ilgesingą žvilgsnį, ir pajuto, kaip tarp jų tvykstelėjo ryški kibirkštis.

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis

– Flora Makvyn.

– Flora Makvyn, – pakartojo jis lėtai, tarsi mėgaudamasis šių žodžių skoniu savo burnoje. – Ką gi, panele Makvyn, pasakodami apie savo kelionę ir rodydami nuotraukas būtinai pasakysime, kuo jūs vardu.

– Kaip pageidaujate, pone, – atsakė ji.

Jos tonas buvo abejingas, bet jautė, kad darosi sunku atitraukti nuo jo akis ir akimirka išsitęsė. Moterys pasisuko ir jau atsargiai akmenimis žingsniavo atgal į gatvę, – jis vis dar nenuleido nuo jos akių, tad Florai teko visa tai užbaigti ir nusigręžti nuo jo – jau vien todėl, kad juto šešėlyje stovinčią motiną. Ji žinojo, kad sulauks nemalonumų, jei bus prigauta nederamai besielgianti.

– Eikš jau, Edvardai, – atsigręžusi paragino vyresnioji moteris ir šviesiaplaukis nusišypsojo, tarsi jam būtų kažkas patvirtinta.

Jis pakėlė ranką sau ties smilkiniu ir mostelėjęs, tarsi kilstelėtų įsivaizduojamą skrybėlę, pasisuko eiti.

– Dar kartą ačiū, panele Makvyn, – tarė vyresnis vyras, dėdamas monetas jai į delną.

– Malonios jums kelionės, pone, – sumurmėjo ji ir sugniaužusi šluotkotį pavydžiai stebėjo, kaip jie nueina.

Ji aiškiai suprato, kad, nuėjus kvepiantiems svečiams, liko viena ant savo akmeninio slenksčio. Jų statusą demonstravo trumpas jaunos moters dėvimas paltukas ir aukštakulniai bei jaunesnės merginos suknelė, išsiuvinėta čia neįmanomomis rasti spalvomis. Ji stebėjo, kaip Edvardas tolsta energingu žingsniu, susikišęs rankas į kišenes, ir pajuto sugrįžtant savo galią, kai jis kelis kartus atsisukęs nužvelgė ją su ta grobuoniška šypsena. Džeimsas, tylusis, nesidairė aplinkui. Tiesia nugara jis ėjo tolyn, tarsi niekada nė nebūtų jos matęs, tarsi ji jau būtų pamiršta.

Flora paniuro, tačiau kai Edvardas dar kartą atsigręžė ir

mirktelėjo tuo neišsakytų komplimentų kupinu žvilgsniu, jos veidą vėl nutvieskė šypsena.

– Kiek jie tau davė? – paklausė Kristina, netrukus išnirusi iš tamsos.

– Šilingą ir šešis pensus.

– Dosnu, – pasakė motina. – Tikiuosi, kad jie bus tokie pat geri ir mamai Pegei.

Kai reikėdavo fotografuotis, mama Pegė buvo salos populiariausioji; jos motina sakydavo, jog taip yra dėl to, kad matriarchė atvykėliams simbolizavo „tikrąją“ Sent Kildos dvasią. O apie

Florą buvo manoma priešingai – ji tokia išvaizdi, jog lankytojams kone reikėdavo įrodymų, kad ji ne sirena ar selkė*.

– Hm, tas jaunuolis labai jau pasipūtęs.

– Jis tiesiog pasitiki savimi.

– Pasipūtėlis, – sumurmėjo motina ir paėmusi pinigus grįžo vidun.

Flora nusekė paskui ją, stebėdama, kaip ji meta monetas į seną stiklinį butelį, stovintį ant lentynos, – tai buvo jų bankas.

– Labas rytas.

Jos abi kilstelėjo akis ir pamatė vidun įgriuvusią Efę, per petį, kaip ir salos vaikinai, persimetusią virvę. Kalviukė, Efės rudmargė kolių veislės kalytė, išsitiesė palei duris ir suspaudusi tarp letenėlių nosį nuo slenksčio stebėjo savo šeimininkę.

– Efe, – apsidžiaugusi savo draugės vizitu šyptelėjo Flora.

Kaip visuomet, Efė mūvėjo savo žuvusio brolio kelnėmis, atidengiančiomis kaulėtas kulkšnis, ir dėvėjo jo marškinius už-

* Škotų mitologinė būtybė (čia ir toliau – vertėjos pastabos).

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis

raitytais rankogaliais. Floros purvinos kojos nė iš tolo negalėjo lygintis su Efės.

– Kur tu buvai? Nemačiau tavęs prie upelio.

– Šėriau Mažylį.

Rūpintis buliumi buvo paklausus darbas, už kurį valdytojas kasmet jo apsiėmusiam mokėdavo vieną svarą – ši suma būdavo sumokama grynaisiais arba nuskaičiuojama nuo nuomos mokesčio. Paprastai šį darbą šeimos atlikdavo pakaitomis, tačiau nuo tada, kai prieš dvejus metus Efės brolis Džonas žuvo per nelaimingą atsitikimą kopdamas į uolą ir ji liko vienintelė šeimos maitintoja, kaimo vyrai tylomis susitarė, kad šis darbas kasmet atiteks jai.

– Mačiau, kaip atplaukė dar vienas laivas.

– Taip. Ruošiesi prie tarpeklio? Šie atvykėliai dosniai palieka.

– Dar nežinau. Hamišas sako, kad rytinėje pusėje didelės bangos, tad plaukti valtimi dabar pernelyg pavojinga. Laukia, kol vanduo nurims.

Efė nenustygdama vietoje žingsniavo po mažą kambarį. Ji buvo tarsi tas gūsingas vėjas, ūžiantis aplink namus ir besiplaikstantis virš pelkynų.

– Na, tada tikiuosi, kad taip ir bus, nes mačiau, kaip jie apsirengę, – nemanau, kad pasiruošę sušlapti kojas. Jei vanduo nebus kaip stiklas, patikėk, turėsit problemų.

– Et, būtų labai nesąžininga, – paprieštaravo Efė.

– Nesąžininga?

– Taip. Tu gauni monetų už tai, kad tiesiog graži pastovi, o aš turiu darbą nudirbti ir dar nuo orų priklauso, ar jie plauks aplink, kad pažiūrėtų į mane, – gūžtelėjo ji. – Užtai ir sakau –nesąžininga.

– Vargu ar pavadinčiau tai darbu! – nusišypsojo Flora, nes

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis

visiškai nenorėjo pyktis. Efė tik ir laukė progos įsikibti kam į atlapus – jai trūko brolio, su kuriuo galėtų pasiginčyti, o namuose, kur gyveno su šlubuojančiu tėvu, visada tvyrojo tyla ir ramybė. – Tau juk nieko nėra geriau nei siūbuoti ant tos virvės.

Efė susimąsčiusi nutilo. Ji buvo viena geriausių kopinėtojų saloje: stipri, bet lengva, judri, vikri ir drąsi. Tiesą sakant, kopti į uolas buvo vyrų darbas, bet Džilisų šeimoje nebuvo kam gaudyti paukščių ir rinkti kiaušinių, o nuo to priklausė jų išlikimas, ir nei Efė, nei išdidus jos tėvas nekentėtų pasikliaudami vien kaimynų labdara.

– Taip, tiesa, – pripažino ji, kitu atodūsiu išleisdama visą savo pasipiktinimą. Ji temperamentinga, bet kartu geraširdė ir niekada nesinešiojo nuoskaudų.

Pro jas praėjo verdančiu puodu nešina Floros motina.

– Judvi vėl plepat?

– Mama, ar tau padėti? – atsiduso Flora ir užvertė akis. Ją amžinai peikė už tingumą.

– Ne. Eisiu pasikalbėti su Marija. Bet galėtum nueiti prie uolų ir atnešti man šiek tiek samanų. Šiandien noriu nudažyti vilną.

– Gerai, – linktelėjo Flora.

Iš molinio puodo ji ištraukė samanų pjaustyklę – ši atrodė kaip paprastas šaukštas, tik pusė jo buvo nupjauta, kad liktų aštrus, tiesus kraštas grandymui.

– Eime kartu? – pasiūlė Efei.

– Žinoma. Laikausi atokiau nuo tėvo.

– Jam vėl skauda klubą?

Efė tai patvirtindama taip pat pavartė akimis ir juodvi išėjo į saulėtą kiemą. Flora neatsispyrė nežvilgtelėjusi į gatvę, kad pamatytų, kur dabar salos lankytojai. Ji pastebėjo juos palei Maki-

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis

nonų namus, kur Mairės mama Rakelė demonstravo verpimo ratelį.

Flora dairėsi ryškių Mairės plaukų, bet jos niekur nebuvo matyti.

– Mairės nėra?

– Ji su Mole lysvėse, – pasakė Efė ir taip pat nužvelgė gatvę.

– Ak.

Floros žvilgsnis užkliuvo už šviesiaplaukio vyriškio galvos. Jis atrodė kur kas mažiau susidomėjęs verpimo rateliu nei jo moteriškosios lyties palydovės – mama, seserys – ir bandė patraukti vieno iš šunų dėmesį. Flora nusišypsojo, matydama, kaip erzina jį vėdryno koteliu, o šuo visiškai nekreipia dėmesio.

– Na jau ne, – burbtelėjo Efė, sekdama jos žvilgsnį. – Tik ne dar viena pergalė.

– Vargu ar pavadinčiau tai pergale, Efe, – atsiduso Flora, nusimetusi kasą nuo peties. – Jis sumokėjo, kad nufotografuotų mane, štai ir viskas.

– Niekada nebūna „viskas“. Spėju, kad jau įsimylėjo tave?

– Nė iš tolo. Apsikeitėme dešimčia žodžių. Mažiau.

– Aha, – joms nueinant prunkštelėjo Efė ir papurtė galvą. –

Tas šviesiaplaukis su... Atrodo priėdęs velnių. – Ji pirštu bakstelėjo sau į smakrą. – Žinai, ką sako pamišėlė Ana: duobutė ant smakro – velnias viduje.

– Ana daug ką sako. Be to, visai norėčiau patirti tą jo velniškumą, – atkirto Flora ir gudriai nusišypsojo.

– Tau tai tarsi koks sportas erzinti visus tuos vyrus.

Flora koketiškai nusišypsojo ir atmetė plaukus atgal.

– Na, manau, kad tai išties šiokia tokia pramoga.

– Cha. Nebus taip linksma, kai vienas jų kada užgrius tave.

– Niekada.

Swan ◆ Prarastas mylimasis

Ji visiškai nesidomėjo santuokai tinkamais salos vyrais, o turistai iš čia per greitai išvykdavo, kad pirminis potraukis virstų kuo nors rimtesniu.

Jos abi kartu per žolę nuėjo į paplūdimį. Vanduo jau buvo atslūgęs, bangos nerūpestingai, tarsi nuvargintos kaitrios saulės, virto į krantą. Flora nužvelgė įlanką. Tai vienintelė išsilaipinti tinkama vieta saloje, kone uždaras vandens telkinys, apsuptas išlenkto Duno salos glėbio vakarinėje pusėje, o rytuose – saugomas plačių Oševalo kalno pečių. Langas tarp šių dviejų žemės kraštų žvelgė į tuščią horizontą, kurį tik retkarčiais sutrikdydavo praplaukiantis žvejų laivas ar bangas praskrodžiantis banginis.

Flora atsiduso. Už tos melsvos juostos egzistuoja platus pasaulis – pasaulis, kuriame automobiliai, kalbantys paveikslai ir elektros lemputės yra savaime suprantami dalykai; kuriame žmonės gali nusipirkti vakarienę, užuot ėję jos medžioti; kuriame plaukus buvo galima įvairiai šukuotis ir net dažyti, o drabužiai neturėjo būti pasiūti iš vilnos, kurią jie, nukirpę avis, patys išaudė. Už tos melsvos juostos yra pasaulis, kuriame lengvas gyvenimas, patogumas ir grožis buvo savaime suprantami dalykai, o ne prabanga.

Ji atidžiau pažvelgė į laivą, atgabenusį čia tąjį Edvardą, Džeimsą ir visą likusią kompaniją. Jis toli gražu nebuvo didžiausias iš jau matytų, bet vis tiek blizgėjo pinigingų privilegijų apnaša, o laivui siūbuojant šviestuvai melodingai skimbčiojo atsimušdami į stiebus. Diena buvo šviesi ir šilta, bet pūtė aštrus, gūsingas vėjas, kuris grasinosi sustiprėti.

Jos ėmė darbuotis prie uolų – Flora šaukštu, o Efė nagais traukė ir draskė ant jų besidriekiančius gelsvai rudų samanų kuokštus, – nuo kopinėjimo uolomis jos rankos buvo neįtikėti-

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis

nai stiprios. Besišnekučiuodamos jos grūdo savo radinius į gilias sijonų kišenes.

– Na, laimikis čia menkas, – po kiek laiko burbtelėjo Efė. –Matyt, visi čia ėjo to paties.

– Tai jau taip, – pritarė Flora ir atsitūpė ant kulnų.

Jos mamai nelabai patiks – čia vos užteks arbatos puodeliui, o ką jau kalbėti apie tvido siūlų dažymą.

– Turėsi paėjėti toliau. Manau, ten bus geresnis grobis, – tarė Efė, kilstelėdama smakrą link taško už plunksnų sandėlio, link Oševalo. – Uolos per slidžios tokioms kaip Marija. Ji nerizikuotų nusisukti sprandą dėl kuokštelio samanų.

– Tuomet pirmyn, – atsiduso Flora ir pasikaišė sijoną.

Bet Efė papurtė galvą.

– Turiu grįžti, pažiūrėsiu, ar visgi kopsim. Tos monetos mums tikrai praverstų.

Jos išsiskyrė prie plunksnų sandėlio, Efė atidavė jai menką savo laimikį ir Flora nuėjo link uolų. Dėl atoslūgio kelias buvo labai slidus, ant slidžių riedulių driekėsi storos raukšlėtų dumblių sruogos, tad ji pasikaišė sijoną ir atsitūpė visai palei vandenį. Bambėdama sau po nosimi vėl ėmėsi drėksti ir skusti samanas, visiškai nekreipdama dėmesio į aplink šmirinėjančius krabus bei virš galvos besisukiojančius audrašauklius.

Padirbusi apie valandą, išgirdo balsus vandenyje ir pakėlusi akis pamatė, kad į laivą plukdomi lankytojai. Ar jau išplaukia? Ji nuliūdo.

Bet ne mažiau ir nustebo. Ji pažvelgė į jūrą ir išvydo kylančias bangas – baltus žirgus atvirame vandenyje. Jei jie ketina suspėti aplenkti audrą, tai jau bus pavėlavę. Hamišas Džilisas ir Normanas Fergusonas irklavo su jiedviem taip būdingu veržlumu, o ji, ir vėl pamačiusi tą šviesių plaukų kupetą, nustojo dirbti.

Edvardas sėdėjo atsilošęs, pasirėmęs ant alkūnių ir veidą pakėlęs į dangų, mėgavosi saulės spinduliais. Jis atrodė kaip žmogus, kurio gyvenimas yra linksmas ir malonus. Jos ausis pasiekė ir aukštesni jaunesnės merginos ir jaunos moters levandų spalvos paltuku balsai, nors ji ir nesuprato, ką jos kalba.

Flora stebėjo, kaip jiems prisiartinus prie laivo kapitonas pritvirtino kopėčias. Įlaipinimas retai kada būdavo elegantiškas, ir ji šelmiškai šypsodamasi žiūrėjo, kaip ištiesusios rankas svirduliuoja krykštaujančios moterys. Edvardas, greitai įsliuogęs į laivą, kone akimirksniu pradingo po deniu.

Flora kiek nusivylė, nes jis net nepažvelgė į krantą, kad paskutinį kartą ją pamatytų. Jie išplaukė anksti, daug anksčiau nei dauguma lankytojų; kelionė čia tokia ilga ir varginanti, kad daugelis neskubėdavo grįžti į vandenį dar kelias valandas, jei ne dienas.

– Ee... jūs panelė Makvyn, tiesa?

Ji apsidairė, išsigandusi to nupoliruoto balso, kuris, net nepažiūrėjus, akivaizdu, kad čia svetimas.

– Pone... – Ji atsigręžė į tylųjį vyriškį ir suprato, jog nė nepastebėjo, kad jo nebuvo laive, nes visą laiką nenuleido akių nuo Edvardo.

– ...Kalaganai.

– Jūs... Bet jūs... – Sutrikusi ji neaiškiai mostelėjo smiliumi kažkur tarp jo ir laivo.

– Taip. Jie nuplaukė pailsėti. Kelionė buvo... sunki.

– Ak.

Ji atsigręžė į laivą, visi jau buvo sulipę ir jos kaimynai jau irklavo atgal į krantą. Staiga susiprato, kad jos kojos visiškai nuogos, tad kukliai truktelėjo sijono kraštą žemyn.

Jis atsikrenkštė.

– Deja, kapitonas nemano, kad šį vakarą galėsime išplaukti,

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis

tad nusprendė susitvarkyti ir ko nors užkąsti prieš grįždami į krantą, kad patirtų dar daugiau... visapusiškų įspūdžių.

Išgirdusi tokius jo žodžius Flora prisimerkė. Visapusiškų įspūdžių? Ar tikisi čia vakarienės su vikingais? Pasivaikščiojimo su dinozaurais? Ar mano, kad salos gyventojų svetingumas yra savaime suprantamas dalykas? Daugybę kartų nepageidaujami svečiai buvo palikti ant vandens, kartais pačiu nepalankiausiu oru, o kaimo vyrai atsisakydavo leisti į vandenį plaustą, kad juos pargabentų. Kai pats pastorius atvyko čia pirmą kartą, iškart susipyko su senuoju Finu, iškeikusiu jį už pypkės rūkymą, ir turėjo pats išsikrauti savo daiktus per audrą, kol vyrai ginčijosi, kuris čia teisus.

Ji atsikvėpė, nes šiandien jautėsi pakiliai, tad, atsižvelgusi į meilikaujantį jo toną, nusprendė pabūti nuolaidesnė. Flora dar kartą nužvelgė jūrą.

– Jūra išties atrodo nerami.

– Taip. Kapitonas mano, kad rytoj bus galima pabėgti.

– Pabėgti nuo mūsų? – kilstelėjo antakį.

– Na, moterų labui turime būti atsargesni. Nemanau, kad kuri nors iš jų save pavadintų nuotykių ieškotoja.

– Jums turėtų būti labai apmaudu.

Jis atrodė suglumęs.

– Kad jos nėra nuotykių ieškotojos?

– Kad jūs čia įstrigote nakčiai.

– Visai ne. Aš greičiau patenkintas.

– Iš tiesų? – Flora pakreipė galvą ir atidžiau jį nužvelgė.

Nors jis iš prigimties nebuvo įžūlus flirtuotojas kaip Edvardas, tose akyse ji įžvelgė gerai pažįstamą susidomėjusį žvilgsnį –jis šmėkštelėjo it spragsinti liepsna, bet vis dėlto ji pastebėjo. Flora išdidžiai atsitiesė. Tai, kad jis anksčiau neatkreipė į ją dė-

mesio, žinoma, žeidė jos ego, tačiau tikriausiai jis susiprato, kad niekuomet negalėtų varžytis su savo draugo charizma.

– Ir kodėl gi taip džiaugiatės, kad galėsite ilgėliau čia pabūti? – nedrąsiai paklausė ji, nors atsakymą jau žinojo.

– Galėsiu ieškoti fosilijų.

Stojo tyla.

– Fosilijų?

– Taip, tai mano pomėgis, – jis linktelėjo galvą ir nužvelgė uolas. – Ieškoti fosilijų.

– Suprantu...

– Tikiuosi, žinote, jog šis salynas yra vulkaninės kalderos dalis? – Jis pažvelgė į ją akademine aistra degančiomis akimis.

– Taip, – sumurmėjo ji, nors detalės jos niekada nedomino.

– Ugnikalnis buvo aktyvus paleogeno laikotarpiu ir tuo metu susidarė intruzinės uolienos. Šios dažniausiai būna kristalinės, todėl tikiuosi, kad čia rasiu kvarco ar feldšpatų.

– Suprantu, – pakartojo ji tyčia nutaisiusi abejingą balsą, bet jis, regis, to nepastebėjo.

– Paklausiau vieno iš jūsų kaimynų, kur galėčiau rasti geriausią akmenų griūčių vietą, man sakė, kad geriausia eiti prie Makinono uolos, už plunksnų sandėlio. Ar aš einu teisinga kryptimi?

Flora piktai jį nužvelgė – ji per savo gyvenimą nė akimirkos nesvarstė apie savo gimtosios salos uolienas, o jis tik žvelgė į ją ramiai šypsodamasis. Kaip jis galėjo taip visiškai nekreipti į ją dėmesio?

– Makinono uola yra kiek tolėliau, štai ten.

Ji mostelėjo į kyšulį, nusėtą akmenimis, rieduliais, skalda ir nuobiromis. Jei ieško čia ko nors išskirtinio, tikrai neras.

– Matau... – Džeimsas Kalaganas akimirką pažvelgė tolyn. –Tuomet ten... kažkur... – Jis atsigręžė į ją suglumusiu žvilgsniu,

Karen Swan ◆ Prarastas mylimasis kuris prašyte prašė pagalbos, bet ji nieko daugiau jam nepasiūlė. –

Ką gi, tada ir eisiu ta kryptimi... Atsiprašau, kad sutrukdžiau.

– Jūs man netrukdote, – sumurmėjo ji ir vėl grįžo prie darbo ties akmenimis po kojomis.

– Tikrai? – sudvejojo jis. – Ką čia veikiate?

Atsidususi ji kyštelėjo ranką į išsipūtusią kišenę ir ištraukė ochros spalvos samanų saują.

– Renku samanas tvidui dažyti.

– Skamba smagiai.

Ji piktai blykstelėjo akimis.

– Nelabai.

– Ak.

Flora šiek tiek atsipalaidavo – jos dailios lūpytės dažniausiai įvarydavo vyrus į neviltį, bet jo geranoriškumui kandus jos būdas, regis, neturėjo jokios įtakos. Atrodė, kad jam išties nė motais jos raukymasis.

– Tiesiog vis sunkiau jų rasti, – paaiškino ji. – Auga ilgai, o mums visiems reikia jų nuomai užsitikrinti.

– Nuomai?

– Taip, mes audžiame tvidą. Niekas nenori rudo audinio. Mada dabar spalvinga. – Paskutiniai žodžiai buvo ištarti kiek kandžiau, nes ji prisiminė alyvinį jaunos moters paltą.

– Matyt, darbo nemažai, nes ištekliai riboti.

Ji tik gūžtelėjo pečiais ir vėl ėmėsi šaukštu drėksti samanas. Ir koks jam skirtumas?

– Tas pats ir su durpėmis – vis sunkiau jų gauti, bet mums vis tiek kaip nors pavyks.

Iš mokyklos pastato ataidėjo skambutis, skelbiantis, kad vaikams laikas valgyti. Floros pilvas gurgė, bet ji buvo prie to pripratusi ir toliau darbavosi prie akmenų.

– Flora, tu – graži moteris, tad geriau nei bet kas kitas supranti, jog visą gyvenimą gaudavai naudos iš savo išvaizdos.

Puikiai žinai, kad esi prizas, kažkas, ką galima laimėti, ir masini tuo kiekvieną sutiktą vyrą.

KAREN SWAN (Karen Svon) – daugiau nei dvidešimties tarptautinių bestselerių autorė, sulaukusi didžiulio populiarumo ir Lietuvoje. Kiekvienais metais savo skaitytojams pristato po dvi knygas: vieną – vasarą, kitą – Kalėdų laikotarpiu. „Prarastas mylimasis“ tęsia keturių knygų seriją „Laukinė sala“ (lietuvių kalba jau pasirodė „Paskutinė vasara“ ir „Pavogtos valandos“), pasakojančią apie lemtingus metus Sent Kildoje iki

1930-ųjų evakuacijos, kai iš šios Škotijos salos buvo išgabenti paskutiniai 36 gyventojai.

1929-ųjų vasara atokioje Sent Kildos saloje. Gražuolė Flora Makvyn, apdovanota įspūdingu balsu, svajoja apie geresnį gyvenimą, nei gali pasiūlyti ši skurdi sala. Iš žurnalų ji žino, kad yra pasaulis, kuriame lengvas gyvenimas, patogumai ir grožis yra savaime suprantami dalykai, o ne prabanga. Lemtinga pažintis su dviem draugais, Edvardu ir Džeimsu, atplaukusiais į salą Raštonų šeimos jachta, įsuka Florą į jausmų viesulą ir atveria duris į tą kitą, taip trokštamą pasaulį.

Bet likimas niekada nieko neduoda už dyką. Negailestingai dužus svajonėms, Florai po evakuacijos tenka viską pradėti iš naujo. Grožis – jos vienintelis ginklas kovoje už geresnį gyvenimą; kad padėtų savo šeimai, jai teks ryžtis tam, kas ten, Sen Kildoje, būtų neįmanoma.

„Prarastas mylimasis“ – kvapą gniaužianti istorija apie draugystę, meilę, netektis ir antrą šansą, kuris suteikiamas anaiptol ne visiems. Bet ar Paryžiaus spindesys gali išgydyti kraujuojančią širdį? Ar tikrai žolė žalesnė kitoje tvoros pusėje?

Prarastas mylimasis

KAREN SWAN