Prie vairo su Platonu by knygos.lt

Nesvarbu, ar mokotės vairuoti, ruošiatės tuoktis ar skirtis, „Prie vairo su Platonu“ leis į savo gyvenimą pažvelgti visiškai naujai, o drauge – ir smagiai praleisti laiką.

Jei g yvenimas jums – paslaptis, vertėtų pasinaudoti viskuo, kas įmanoma, kad įžiebtume supratimo švieselę. ISBN 978-9986-16-877-5

9 7 8 9 9 8 6 1 6 8 775

Gyvenimo kelio ženklai

Knygoje „Prie vairo su Platonu“ analizuojama tikroji įvykių, kuriuos kiekvienas neišvengiamai turime patirti, prasmė. Išgirsite Aristotelio nuomonę apie mokyklos lankymą, iš Heideggerio nemažai sužinosite apie kraustymąsi į naujus namus, Miltonas ir Freudas atskleis naują požiūrį į skyrybas, o iš Prousto sulauksite patarimų, kaip senatvėje tapti išmintingam.

Didžiausi pasaulio protai atkakliai stengėsi įminti svarbiausių gyvenimo įvykių prasmę. Robertas Rowlandas Smithas pirmą kartą visų jų išmintį sutelkia vienoje vietoje – išradingoje, sąmojingoje ir visiems suprantamoje kelionėje per gyvenimo pakilimus ir nuosmukius.

PRIE VAIRO SU

„Prie vairo su Platonu“ autorius filosofo žvilgsniu apžvelgia svarbiausius kiekvieno iš mūsų gyvenimo įvykius nuo gimimo iki mirties. Ką apie įsimylėjimą sako Freudas? Ką Nietzsche mano apie vidutinio amžiaus krizę?

PLAT

Smitas) – britų filosofas, dėstytojas ir konsultantas. Šiuo metu autorius yra atsidėjęs filosofijos populiarinimui – rašo knygas ir straipsnius apie jos taikymą kasdieniame gyvenime, laikraštyje „The Sunday Times“ turi savo skiltį, skirtą moralės klausimams, yra nuolatinis BBC televizijos ir radijo laidų dalyvis. Daugelį metų praleidęs Oksforde, dirbęs Prancūzijoje, JAV, Norvegijoje, Robertas Rowlandas Smithas grįžo į gimtąjį Londoną ir gyvena čia su žmona ir trimis dukterimis. Lietuvių kalba jau išleista jo knyga „Pusryčiai su Sokratu: kasdienio gyvenimo filosofija“, kurioje filosofiškai apmąstoma viena statistinio žmogaus diena.

Robert Rowland Smith

Robert Rowland Smith (Robertas Roulandas

Robert Rowland Smith

Prie vairo su

pl at

Gy venimo kelio žen k l ai

Robert Rowland Smit h

Prie vairo su Gyvenimo kelio ženklai

Iš anglų kalbos vertė Inga Būdvytytė

VILN IU S

2012

UDK 111.12 Sm28

ISBN 978-9986-16-877-5

ROBERT ROWLAND SMITH DRIVING WITH PLATO The Meaning of Life’s Milestones Profile Books, 2011

ZoĂŤ, Esther ir Eden, kai laikas bÄ&#x2014;ga

Visas pasaulis – tai scena, Kur moterys ir vyrai – tik veikėjai. Vieni jų traukiasi iš scenos, dar kiti ateina. Vaidmuo ne vienas žmogui per jo laiką skirtas – Jo aktai – amžiai septyni; pirmasis – kūdikis, Kurs atpila ir inkščia sau ant rankų auklės. Vėliau berniukas skaisčiu lyg ryto saulės Veidu, su knygų krepšeliu, nenoriai tarsi sraigė Mokyklon šliaužia. Vėliau įsimylėjėlis, meile degąs Lyg žaizdras. Brangiosios antakį pašlovinąs Verksminga balade. Tuomet – kareivis – Keikūnas ir barzdotas lyg laukinis, Ūmus, staigus peštukas, pavydintis garbės, Trokštąs nors muilo burbulo šlovės – Net ir patrankos vamzdin lenda! O po to – teisėjas, Kaip koks riebus gaidys, prišertas ir pilvotas, Rūsčiom akim, tvarkingai pakirpta barzda, Pamokymą protingą tars ar šiuolaikinį pavyzdį, Ir taip vaidinantis, kol šeštas veiksmas keičia jį – Paversdamas sudžiūvusiu apsmukėliu su kelnėm apatinėm, Su akiniais ant nosies, pašonėj – piniginėm. Gerai išsaugotos jaunystės kelnės plačios visiškai Jo blauzdai kaulėtai tikrai, o tvirtas, griežtas balsas jo Vėl virsta vaikišku diskantu, švilpuko čia garsai – O gal dūdelės tesigirdi. Štai paskutinis veiksmas iš visų – Šią keistą, pilną įvykių istoriją baigiąs. Vaikystė tai antroji. Gryniausia užmarštis – Praradus jau dantis, akis, nejaučiant skonio, nieko.*

* William Shakespeare, „Kaip jums tai patinka“ (As You Like It), II veiksmas, VII paveikslas, 139–166 eilutės.

Turinys

Turinys Padėka 11 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19

Pratarmė 13 Gimstame 17 Mokomės vaikščioti ir kalbėti 26 Pradedame eiti į mokyklą 38 Mokomės važiuoti dviračiu 51 Laikome egzaminus 64 Pirmą kartą pasibučiuojame 77 Prarandame nekaltybę 89 Laikome vairavimo egzaminą 100 Pirmą kartą balsuojame 113 Pradedame dirbti 126 Įsimylime 138 Užsineriame kilpą 149 Susilaukiame vaikų 161 Kraustomės 173 Įveikiame vidutinio amžiaus krizę 186 Skiriamės 197 Išeiname į pensiją 208 Sulaukiame trečiojo amžiaus 219 Oriai pasitraukiame 230 Pomirtinis gyvenimas 243 Tolesniam skaitymui 247 Rodyklė 249 9

Padėka

„Prie vairo su Platonu“ papildo mano „Pusryčius su Sokratu“, tad šiai knygai pravertė parama, kurios sulaukėme iš visų prisidėjusių prie pirmojo leidinio. Ačiū jiems dar kartą. Norėčiau ypač padėkoti savo agentei Stephanie Ebdon iš „Marsh Agency“, redaktoriui Danieliui Crewe’’ui iš „Profile Books“ ir jų bendradarbiams, taip pat tariu ačiū Hilary Redmon iš „Free Press“ Niujorke. Autoriui sunku tikėtis geresnių pagalbininkų.

Pratarmė

Įsivaizduokite, kad įsėdate į automobilį ir, vos paleidžiate variklį, jis virsta laiko mašina. Tačiau, užuot mėčiusi jus pirmyn atgal per visus pasaulio istorijos įvykius, kaip nutiko garsiajam H. G. Wellso* sukurtam aparatui, ši mašina priartina jūsų paties gyvenimo įvykius. Ji nukelia jus atgal į rėksmingą kūdikystę, smalsiai žvelgia pro mokyklos, kai sėdite matematikos pamokoje, vartus, sulėtina greitį prie autobusų stotelės, kad patyrinėtų jūsų paauglišką pirmąjį bučinį. Tuomet strimgalviais nuskrieja per jūsų tolesnio gyvenimo metus, kad užmestų akį į jus, pavyzdžiui, besikapanojantį vidutinio amžiaus krizės liūne arba iš širdies besilinksminantį vakarėlyje, surengtame išėjimo į pensiją proga. Kai į regos lauką pakliūva mirtis, automobilis nesustoja cypdamas stabdžiais, o lėtai rieda tolyn leisdamas pamatyti, kas slypi anapus. Būtent tokią įprastą, kartu ir neįtikėtiną kelionę dovanos ši knyga. Jūs keliausite ne vienas. Pasukęs galvą į keleivio pusę išvysite ne ką kitą, bet patį Platoną besiplaikstančia vėjyje barzda. Jis ne šiaip sau važinėjasi – Platonas padės jums suprasti viską, kas čia vyksta. Pavyzdžiui, jis stebi jus įsimylintį ir paaiškina, * Herbertas George’as Wellsas (1866–1946) – anglų rašytojas, išgarsėjęs mokslinės fantastikos kūriniais (čia ir toliau – vert. past.). 13

PRIE VAIRO SU PLATONU

kaip šis labai žmogiškas potyris priartina jus prie šventų dalykų. Metęs akį į galinę sėdynę pastebėsite, kad ji sausakimša, nes ten net prisiplojusi prie langų sėdi visa komanda rašytojų, mąstytojų, dailininkų ir kitų guru, pasirengusių komentuoti visa, ką tik išvys, ir pateikti įžvalgas apie jūsų gyvenimą. Louis Althusseras, prancūzų marksistas, aiškina, kaip mokyklos vartai gali tapti ir vartais į kalėjimą. Leonardo da Vinci vogčiomis stebi, kaip prarandate nekaltybę, ir svarsto, kaip jūs atrodote palyginti su tyrumo įsikūnijimu, kurį jis pavaizdavo paveiksle „Madona grotoje“. Johnas Miltonas stebi bjaurų jūsų skyrybų procesą ir guodžia, kad ne viskas taip blogai – dar galite atgauti prarastąjį rojų. Hegelis pataria, ar vertėtų turėti vaikų, Locke’as atsako į klausimus, kaip tie vaikai mokysis kalbėti, o Tolstojus aiškina, kaip derėtų juos auklėti, kad nekalbėtų per daug. Štai jie – idėjų istorijos šviesuliai – lyg triukšminga žvaigždžių komanda, susitelkusi įtikinti, informuoti, įspėti ar linksminti jus keliaujantį nuo vieno gyvenimo kelio ženklo prie kito. Daug šių ženklų yra visiškai įprasti: gimimas, mokymasis vaikščioti, senatvė, mirtis. Tačiau nemaža jų dalis – kultūriniai, nors ir pripažįstami kaip kone neišvengiami gyvenimo ritualai. Tai mokyklos lankymas, vairavimo egzamino laikymas, persikėlimas į kitą namą ir santuoka. Kitaip nei gyvūnai, mes ne tik vykdome biologinę programą, net jei taip pat kaip ir jie paklūstame augimo, alkio, irimo ar reprodukcijos dėsniams, bet ir kuriame savo pasaulį, tiek materialųjį, pavyzdžiui, namus, tiek institucijas, tokias kaip mokykla ar vyriausybė, kurios išlieka ir klesti nepriklausomai nuo jas sukūrusio biologinio subjekto. Šioje knygoje apžvelgsime susipynusius mūsų, kaip biologinių ir kultūrinių būtybių, gyvenimo aspektus. Individualizmo dešimtmečiais mums buvo kalama į galvas, kad visi esame nepakartojami, tačiau per gyvenimą skrie14

Pratarmė

jame ta pačia, kaip ir visas pasaulis, trajektorija. Tiesa, kai kurie iš mūsų susikraus turtus, bet daugybė gyvens skurde, dar kiti visą gyvenimą kovos siekdami bent šiek tiek pagerinti padėtį, į kurią pakliuvo gimdami, bet šie turtiniai skirtumai retai keičia pagrindinę mūsų gyvenimo kryptį. Visi mes gimstame, visi esame vienaip ar kitaip susiję su kitais žmonėmis ir visi mirštame. Ne kiekvienas susidurs su visais kelio ženklais, kuriuos aptarsiu, be to, kiekvieno gyvenimo kelyje jie gali būti išdėstyti skirtingai, tačiau visi kelio ženklai tikriausiai jums iki skausmo pažįstami vien stebint draugus. Keisčiausia, kad nors juos ir pažįstame, neįstengiame visiškai jų perprasti – nesvarbu, keleriose vestuvėse dalyvavote, tikriausiai nesvarstėte jų prasmės, o net jei ir galvojote apie tai, vis tiek šis ritualas jums gali atrodyti keistas. Gali atsirasti ir tokių, kurie manys, kad net patys paprasčiausi ir įprasti dalykai yra migloti, pavyzdžiui, visi esame dalyvavę daugybėje darbo pokalbių, tačiau tikėtina, kad nevertiname jų rimtai ir nesuvokiame to, kas vyksta, prasmės. Į pagalbą pasitelkus įvairius mąstytojus šioje knygoje nagrinėjama visa, apie ką net nepagalvojame susidūrę su minėtais įvykiais ar tam tikrais gyvenimo tarpsniais. Knyga padės jums giliau pažvelgti į esminius gyvenimo įvykius bei pokyčius. Kai kas gali prieštarauti, teigdamas, kad gyvenimas teka gana aiškiai, jei į jį per daug nesigiliname. Tačiau už gebėjimą reflektuoti šiuos dalykus bus atlyginta, ypač jei refleksijos pagrįstos mąstytojų (jei jų mintys skamba pernelyg intelektualiai, aš lygiomis teisėmis galiu cituoti ir „Labai alkaną vikšrelį“*, „Telmą ir Luizą“ bei Jungtinėse Amerikos Valstijose labai po* „The Very Hungry Caterpillar“ – knyga vaikams, kurią parašė ir iliustravo Ericas Carle’as, pirmą kartą išleista „World Publishing Company“ 1969 metais. Knygoje aprašomas vikšrelio gyvenimas, kuo jis minta, kol tampa lėliuke ir vėliau virsta drugeliu. 15

PRIE VAIRO SU PLATONU

puliarią situacijų komediją „Pažabokite savo entuziazmą“*), kuriuos sugrūdau į savo automobilį, įžvalgomis. Pavyzdžiui, vidutinio amžiaus krizės filosofijos nagrinėjimas gali padėti užbėgti jai už akių. Įvertinę tai, kas turėjo įtakos mokantis vaikščioti ir kalbėti, galėtume pasidaryti kur kas įžvalgesni tėvai. Gimimo patirties analizavimas padės suvokti gimties stebuklą. Jei gyvenimas jums – paslaptis, vertėtų pasinaudoti viskuo, kas įmanoma, kad įžiebtume supratimo švieselę. Be to, jei gyvenimo prasmės klausimas jums atrodo pernelyg platus, kad būtų naudingas, gyvenimo kelio sužymėjimas tam tikromis gairėmis gali padėti išlaikyti nuoseklumą. Keliauti su Platonu – tai tarsi naujomis akimis apžvelgti ir įvertinti akimirkas, apibrėžiančias trumpą mūsų automobilio kelionę šioje žemėje. Mūsų trasoje yra daugybė nuostabių minčių, kurias verta ištyrinėti.

* „Curb Your Enthusiasm“ – komedinis televizijos serialas, transliuojamas HBO nuo 2000 metų. Vaidina Larry Davidas, Cheryl Hines ir Jeffas Garlinas bei daugybė kviestinių įžymybių. 16

Gimstame

Jeanas-Lucas Godard’as, avangardinio kino veteranas, kadaise pareiškė, kad kiekviena istorija privalo turėti pradžią, vidurį ir pabaigą – bet nebūtinai tokia tvarka. O kaip jūsų gyvenimo istorija? Pavyzdžiui, kalbėdamasis su draugu galite pradėti savo istoriją pasakojimu apie pirmąją meilę, paskutinį darbą ir judėti pirmyn arba atgal. Jūsų istorija, kaip kiekvienas kitas pasakojimas, bus karpoma, dėliojama ir rezgama taip, kad išryškės bent šis tas panašaus į pradžios, dėstymo ir pabaigos užuomazgas. Savaime suprantama, jūs neprivalote pradėti pasakojimo nuo savo gimimo. Bet kai kalba pasisuka apie jūsų gyvenimą kaip nuoseklų procesą, tuomet galioja jau kitos taisyklės: jūsų egzistencija glaudžiai susijusi su biologijos dėsniais, o šie savo ruožtu susiję su laiku, kuris pradeda tiksėti vos tik išslystate iš motinos įsčių. Jūsų gyvenimo istorija ir pasakojimas apie nugyventus metus žymi du gana skirtingus dalykus. Viena vertus – tai jūsų biologinė raida, kita vertus – suredaguotas pasakojimo apie šią raidą variantas. Įkvėptas Godard’o, Martinas Amisas kadaise parašė romaną „Laiko strėlė“ (Time’s Arrow), kuriame pasakojimas pradedamas nuo pabaigos ir toliau veiksmas plėtojamas atbuline tvarka, bet tai romanas, todėl jame viskas įmanoma. Jūsų 17

PRIE VAIRO SU PLATONU

spalvota gyvenimo juosta tęsiasi nuo starto iki finišo linijos, ir nieko negalima čia pakeisti. Nesvarbu, kaip įsivaizduojate starto poziciją, bet pradžių pradžia yra tai, ką jums reiškia toji gimimo akimirka. Gimimas žymi gyvenimo, nepriklausomo nuo virkštelės, placentos ar vaisiaus vandenų, pradžią. Nei vienas negimsta keturiasdešimtmetis – ir jei vien tokia mintis gąsdina, tai tik todėl, kad gyvybė paprasčiausiai mums suteikiama tik kartą. Gyvenimo dovana niekada nebus padėvėta ar perdirbta – kiekvienas ją gauname visiškai naują. Remiantis klasikinio pasakojimo paradigma, gyvenimas, kuris prasideda in medias res („veiksmo viduryje“), yra neįsivaizduojamas: gimimas ir pradžia žengia koja kojon. Be to, kadangi kalbame apie kieno nors (pvz., jūsų) pradžią, dar nesukurtojo kūrimą, pradžios energija kartu yra ir proveržio energija, šoktelėjimas elektrokardiogramos tiesiojoje, kitaip ir toliau pasaulis būtų sukęsis be jūsų. Jūsų gimimas – svarbus pokytis įprastoje tikrovėje, priverčiantis viską keistis ir transformuotis aplink mažąjį jus. Tai kur kas daugiau negu tuščios vietos užpildymas – tai reikšmingas iki tol buvusio niekinio taškelio virsmas svarbia figūra. Savo mikrokosme jūs esate unikalus kosminis įvykis, lyg mažas Didysis Sprogimas. Tai, kad gyvenimas prasideda vos gimus, turėtų būti vienas pagrindinių ir svarbiausių atskaitos taškų, tačiau naudojant ultragarso bangas atsiradusi galimybė užmesti akį į vaikelio gyvenimą dar motinos gimdoje tikrai sujaukė mūsų mintis, kada vis dėlto prasideda gyvenimas. Vieni teigia, kad gyvenimas prasideda gimus, kiti laikosi nuomonės, kad pradžia – tai apvaisinimo akimirka, treti dievagojasi, jog viskas prasideda tarp apvaisinimo ir gimimo – pamažu formuojantis gemalo sąmonei – atkreipdami dėmesį į tai, kad tarp spalvotų atskaitos taškų yra ir pilkoji zona. 18

Gimstame

Pasirodo, šią zoną pilkąja verčia ne tik biologija ar nerimstančios diskusijos apie abortų etiką, bet ir filosofinis klausimas, ar, nepaisant visų pasvarstymų apie startą, jūsų pradžia yra pradžia apskritai. Net jei tą akimirką, kai iššovėte iš motinos kūno, ir prasidėjo jūsų, kaip atskiro individo, karjera, jūsų, kaip atskiro dalelių, gautų iš kažko kito, mišinio, atsiradimą lėmė svarbi priežastis – meilės įkvėptas tėvų chromosomų susidūrimas. Jei nesate nekaltai pradėtas, gimdamas gavote du biologinius tėvus ir nuo jų buvote visiškai priklausomas. Taigi, jūsų pradžia ne iš niekur – ją nulėmė iki jūsų buvę įvykiai, ir tai reiškia, kad jūsų atskirumas, individualumas, kuriuos neva įgyjate gimdamas, viso labo tėra iliuzija, kitaip tariant, esate proceso, prasidėjusio kur kas anksčiau, nei įvyko apvaisinimas, išdava. Sąvoka „gimimas“ reiškia naujo individo paleidimą į šį pasaulį, bet ją galima interpretuoti ir kaip paprasčiausią naujo lapelio išsiskleidimą ant ilgo ir galingo kamieno, turinčio tvirtas ir gilias istorines šaknis. Mintis, kad tėvai yra jūsų atsiradimo „priežastis“, irgi kelia abejonių. Čia prisimenu Davidą Hume’ą, škotų Šviečiamojo amžiaus filosofą ir empirizmo – doktrinos, kuri tiesioginį stebėjimą iškelia virš abstrakčios teorijos, – šalininką. Hume’as labai domėjosi klaidingu priežasties ir pasekmės ryšio aiškinimu, o žinomiausias pavyzdys, kuriuo jis rėmėsi, buvo biliardas: vienas kamuolys atsitrenkia į kitą ir galime numanyti, kad dėl to tas kitas kamuolys judės jam primesta kryptimi, bet kartais įvykiai gali pasisukti netikėta linkme – pirmasis kamuolys atšoks, praslys pro šalį ar atsitrenks ne ten ir ne taip, kaip tikėtasi. Šiuo pavyzdžiu stengiamasi parodyti, kad kartais vienintelė išimtis gali paneigti taisyklę, todėl kiekvieną įvykį privalome vertinti individualiai, be išankstinio nusistatymo. Remiantis šiuo požiūriu, teorijos skirtos tinginiams, prasčiau 19

PRIE VAIRO SU PLATONU

pasirengusiems vertintojams, pateikiantiems jau nusistovėjusią, bet netikslią, paviršutinišką pasaulio sampratą. Koks galėtų būti empiriko požiūris į gimimą? Kaskart, kai gimsta kūdikis, jūs turėtumėte įrodyti, o ne daryti prielaidą, kad jis yra dviejų žmonių strėnų darbo vaisius. Jei visa tai skamba nuobodžiai ar net absurdiškai, prisiminkite Nekaltai pradėtojo kūdikio gimimą; tai buvo tokia įtikinama išimtis, kad net paskatino visam pasauliui svarbaus judėjimo atsiradimą. Kita vertus, Nekaltasis prasidėjimas nebuvo savaiminis, tam reikėjo priežasties, o priežastis šiuo atveju, jei esate tikintis, tai ir pagrindinė visa ko priežastis – pirmasis pasaulio judintojas, dar žinomas kaip Dievas. Laikantis nuomonės, kad Dievas yra kūrėjas, jo prekės ženklu galime vadinti žinojimą, jog nėra jo atsiradimą sukėlusios priežasties – tai stebuklas, kurį viduramžių teologai vadino causa sui (savaiminė priežastis). Taigi, nesvarbu, ar esate kreacionistas, manantis, kad jūs pats, jūsų tėvai ir visi kiti yra tiesioginiai Adomo ir Ievos palikuonys, ar galvojate, kad viskas, ką matote aplink, yra tiesiogiai sukurta paties Dievo, pagrindinė ir tiesioginė gimimo priežastis yra Jis. Darant prielaidą, kad mes kilę iš Dievo, arba, kitaip tariant, kilę iš to, kas kilo iš nieko, gimimas suvokiamas kaip stebuklas ir tai visiškai natūralu, tačiau tai tik vienas iš trijų variantų, kai gimimas vertinamas būtent taip. Antrąjį variantą galime iliustruoti ateistų tėvų, kuriems gimė kūdikis, pavyzdžiu – atmesdami dieviškojo įsikišimo į jų kūdikio gimimą galimybę, jie vis tiek naujos gyvybės pasirodymą supranta kaip stebuklą ir yra apstulbę, kad dėl paprasčiausio seksualinio motinos ir tėvo akto gali atsirasti toks nepaprastas vaikelis. O koks trečiasis variantas? Trečioji gimimo stebuklo samprata susijusi su pačiu kūdikiu. Visi mes gimėme, nes, jei būtų kitaip, jūs šito neskaity20

Gimstame

tumėte, o aš nerašyčiau, tačiau dauguma pamiršome šitą potyrį. Ir tai nieko nestebina, nes jau įrodyta, kad ankstyviausi prisiminimai siekia trečiuosius gyvenimo metus. Savaime suprantama, mes galime peržiūrėti gausybę literatūros apie gimimą, bet tai dažniau susiję su kitų žmonių atėjimu į šį pasaulį. Net jei jūsų pačių gimimas buvo skrupulingai įamžintas, tokie objektyvūs įrodymai niekada neatstos subjektyvių išgyvenimų, kuriuos tikrai verta būtų prisiminti. Šie potyriai tiesiog neapčiuopiami, nors kai kurie žmonės teigia, kad net suaugę nuolatos sapnuoja savo pačių gimimą. Tai vertėtų išsamiau paanalizuoti, nes tokie sapnai gali teikti įžvalgų apie paradoksaliai lengvai pamirštamą svarbiausią mūsų gyvenimo įvykį. Sapnai apie gimimą nėra lygiaverčiai prisiminimams ir sukelia miglotą juslinį įspūdį, o tai reiškia, kad gimimo samprata yra labiau jausmas nei realūs potyriai, pavyzdžiui, kai žmonės kalba jaučiantys spaudimą galvoje. Tokie sapnai taip pat nepanašūs į iki skausmo ryškius sapnus, kad esi nuogas viešoje aplinkoje. Šie vadinamieji gimimo sapnai panašūs į tam tikrą dvasinį užakimą, tamsiąsias sielos dėmes, kurios nelyg žvėrys naktyje tik ir laukia progos išlįsti iš tamsos. Dėl šių priežasčių gimimo sapnus galima priskirti Platono „anamnezei“, kuri, jau sprendžiant iš paties žodžio, reiškia kažką priešinga amnezijai. Tačiau, anot Platono, egzistuoja ryškus prisiminimo ir nepamiršimo skirtumas. Nepamiršimas reiškia, kad išgyvenimai įsikuria sąmonėje, bet nėra suvokiami ir įsisąmoninami. Štai kas yra anamnezė, ir labai tikėtina, kad gimimo sapnai patenka į šią nepamiršimo kategoriją, kuri yra savotiška priešprieša aiškiam prisiminimui, nes viskas lieka už sąmoningo suvokimo ribų. Gimimo prisiminimai silpni ir nugrimzdę labai giliai, bet jie nėra visiškai prarasti. 21

PRIE VAIRO SU PLATONU

Kodėl gi jūs kaip kokia fosilija negalite kurioje nors savo esybės kertelėje išsaugoti pačios pradžios ir atsiradimo pėdsakų? Čia nėra nieko neįprasta. Būtų kur kas keisčiau, jei viską sunaikintume ir ištrintume. Tai reiškia, kad nesvarbu, kokio amžiaus būtume, į dabartį atsinešame visą savo biologinę praeitį. Tarsi būtume vaikščiojantis palimpsestas*, ant kurio vis iš naujo užrašomi patirties duomenys, arba uolos šlaitas, kuriame aiškiai matyti visi per amžius susiformavę sluoksniai, ir, leisdamiesi žemyn, pasiekiame vis senesnę epochą. Jei Platonas, aiškindamas „anamnezės“ sąvoką, teigia, kad galite nujausti dalykus, kurių neprisimenate patyręs, arba gebate atpažinti tai, kas pirmą kartą nebuvo suvokta, tuomet pats gimimas – puiki medžiaga anamnezei. Šis įvykis nutiko jums, kai pats to net nesupratote. Būtent čia ir slypi stebuklas – staigmena iš niekur, iškilmingai atverianti jums duris į šį pasaulį ir į patį save. Tačiau kai kuriems gimimo stebuklas reiškia kančią, gyvenimo dovana – prakeiksmą, štai tada susiduriame su empiriko bête noire** – egzistencializmu. Empirizmas akylai stebi požymius, nurodančius, kas yra analizuojamas objektas, o egzistencializmas išsamiai analizuoja ir svarsto, kas yra objektas ir kas jis nėra, užsimodamas daug plačiau nei tik naujos patirties komentavimas, užkopdamas į apibendrinimo aukštumas ir išnaudodamas atsiveriančias stulbinančias perspektyvas. Pavyzdžiui, Jeanas-Paulis Sartre’as būtų pareiškęs, kad gimimas – tai nuodų taurė, nes individui suteikiamas gyvenimas, bet nuslepiama viso to prasmė; tas pats būtų, jei laimėtumėte sportinį automobilį ir tą pačią akimirką pamestumėte jo raktelius. Nuo pat pradžių * Palimpsestas – pergamentas arba papirusas, ant kurio nuskutus ankstesnius įrašus rašyta antrą kartą. ** Pranc. „juodas žvėris“ – žmogus ar objektas, keliantis neigiamų jausmų, vengtinas, nemėgstamas, atstumiantis; anatema. 22

Gimstame

jūsų niekas nepaisė – jūs gimėte, tai pati jūsų gyvenimo pradžia, bet ar kas nors klausė jūsų nuomonės? Taip paprasčiausiai nutiko – tiesiog gimėte negalėdamas paveikti šio proceso. Jūs tapote atsitiktinių savo atsiradimo aplinkybių auka, atsiradimo, kurį galima supaprastinti iki atsitiktinio Džo Spermatozoido ir Džeinės Kiaušinėlio susiliejimo prieš devynis mėnesius. Neverta net gilintis į tai, kokie į lošimą kauliukais panašūs atsitiktinumai lėmė, kad gimėte būtent tokiais metais tam tikroje vietoje, kas lėmė jūsų lytį, priklausymą etninei grupei ar socialinei klasei. Vargu ar reikalai keičiasi jums augant. Kiekvienas, turintis akis, gali pamatyti, kad viskas vyksta dėl tokių pačių atsitiktinių priežasčių – net ir toks svarbus įvykis kaip Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo dėl menkai su visu tuo susijusio Austrijos kunigaikščio, taigi, vieni įvykiai sukelia kitus ir štai netikėtai paleidžiami karo šunys. Akivaizdu, kad nėra jokio Dievo – tikėjimas Dievą tėra raminama saviapgaulė, neįmanoma įžvelgti jokios visuotinės prasmės, nes nuo pat gimimo esate pasmerktas kaip skruzdėliukas plūktis savo miško lopinėlyje tampydamas šapelius iš taško A į tašką B. Vis dėlto Sartre’as sugeba paskutinę akimirką išgelbėti situaciją, nes suvokia, kad jei nėra transcendentinės prasmės, niekas netrukdo susikurti ją pačiam. Jei gimimas tėra nelaimę pranašaujantis žnektelėjimas į beprasmybės liūną, galite racionaliai paaiškinti jį kaip būtiną pasirengimą jūsų laukiančiam nuostabiam gyvenimui, o gyvenimo didingumas negali būti atsitiktinis. Kaip atsaką į Malvolio klasifikaciją Shakespeare’o kūrinyje „Dvyliktoji naktis“ (Twelfth Night), kuriame teigiama, kad „kai kurie gimsta galingi, kiti tą galybę pasiekia, o tretiesiems galybė tiesiog primetama“, Sartre’as būtų paneigęs pirmąją ir trečiąją galimybes – kiekvienas privalo susikurti laimę, o tai įmanoma visų pirma prisiimant atsakomybę už tolesnius 23

PRIE VAIRO SU PLATONU

savo veiksmus ir taip atperkant savo gimimo atsitiktinumą. Dalis šio filosofo kreipimosi į Paryžiaus gatvėse 1968 m. maištaujantį jaunimą (tose pačiose gatvėse, kurias ką tik filmavo Jeanas-Lucas Godard’as) buvo antifilosofinis veiksmo, kaip priemonės suteikti gyvenimui prasmę, išaukštinimas, pasiskolintas iš Karlo Marxo, kuris aiškino, kad „iki šiol filosofai tik interpretavo pasaulį, bet juk svarbiausia – jį keisti!“. Tačiau nereikia įžūliai išsisukinėti – gimime galime įžvelgti ir nemažai paguodos teikiančių aspektų. Jūs ne tik gaunate gyvenimą, bet ir, kadangi prieš gimdami jūs apskritai negyvenote, jums suteikiama galimybė suvokti, ką reiškia pakliūti į kitą pusę. Laikas iki jums gimstant galėtų būti puiki laiko po gyvenimo (arba po mirties, jei nekalbėsime užuolankomis) repeticija, kuri turėtų išvaduoti jus nuo galinčios apimti mirties baimės. Kita vertus, jei Sartre’as teisus ir gimdamas žmogus nusviedžiamas į beviltiško atsitiktinumo dykynę, į tai visada galima pažvelgti kitu aspektu. Jei šis filosofas teigė, kad jūs esate moraliai įsipareigojęs būvį en-soi („savyje“), į kurį patenkate gimdamas, paprasčiausiai paversti pour-soi („sau“) – kitaip tariant, iš pasyvios pozicijos pereiti į aktyvią, tai jo kolega iš Vokietijos Martinas Heideggeris viską aiškino atvirkščiai. Visų pirma, negalite egzistuoti nebūdamas kažkur, gimdamas užimate tam tikrą vietą pasaulyje, tiksliau tariant, geografinėje erdvėje, kurioje buvimas reiškia buvimą kurioje nors vietoje, glaudžiai susijusioje su Žeme. Taigi, šiuo atveju gimimas yra toli gražu ne sartriškasis plaukimas pasroviui tuščioje dykynėje, o asocijuojasi su savo vietos radimu, priklausymu tam tikrai aplinkai. Antra, jei gimdamas patenkate į tam tikrą vietą, vadinasi, turite egzistuoti ir tam tikru laiku, taigi, poetiškai kalbant, gimimas taip pat reiškia ir įsiliejimą į laiko upę. Užuot, kaip teigia Sartre’as, apgraibomis ieškojęs krypties, nuo 24

Gimstame

pat gimimo akimirkos esate jūsų būvį aktyvinančio elemento ar tarpininko kreipiamas laiku pirmyn – galiausiai, jei neegzistuotumėte laike, būtumėte sustingęs kaip statula. Apibendrinkime: gimimas – tai laiko ir erdvės – dviejų svarbiausių egzistencijos duotybių – dovana. Prieš gimdamas neturite nė vienos iš jų, bet ateidamas į šį pasaulį esate apdovanojamas viskuo.

Nesvarbu, ar mokotės vairuoti, ruošiatės tuoktis ar skirtis, „Prie vairo su Platonu“ leis į savo gyvenimą pažvelgti visiškai naujai, o drauge – ir smagiai praleisti laiką.

Jei g yvenimas jums – paslaptis, vertėtų pasinaudoti viskuo, kas įmanoma, kad įžiebtume supratimo švieselę. ISBN 978-9986-16-877-5

9 7 8 9 9 8 6 1 6 8 775

Gyvenimo kelio ženklai

PRIE VAIRO SU

PLAT

Robert Rowland Smith

Robert Rowland Smith (Robertas Roulandas

Robert Rowland Smith

Prie vairo su

pl at

Gy venimo kelio žen k l ai