Taip gyventi verta

PRATARMÄ–

Jei visi pasaulio žmonės susirinktų į ratą ir į vidurį sumestų kaip krepšius savo gyvenimus su visomis bėdomis ir džiaugsmais, jie pamatytų, ką turi kiti žmonės. Ir tada, nors kiekvienas galėtų išsirinkti bet kurį krepšį, visi pagalvotų ir tyliai pasiimtų ne svetimus, o savuosius krepšius, ir išsiskirstytų. Taip skaičiau viename iš tų žurnalų, kurio pavadinimo neprisimenu. Tokio susitikimo iš tikrųjų nebuvo, tačiau kažkas jį išgalvojo ir istorija tapo kūnu. Jūs jau matote tuos susirinkusius žmones, kurie sumetė daiktus, ir tada jie visi išsivaikšto.

Taigi, kai visi išsivaikščiojo su savo krepšiais-likimais, vienas žmogus liko su dviem krepšiais, savuoju ir dar kitu.

Vienas liko atliekamas, kaip kelios detalės, kurios visada lieka, surinkus baldus iš parduotuvės.

Jei buvusį gyvenimą nubrauktų ir vietoje jo pasiūlytų visai naują, kita pavarde, kitu vardu, kitoje šalyje ir su visais privalumais – pajamomis, pažintimis, įgūdžiais, meilėmis, ką darytum?

Kas būtų, jei gautum ne loterijos bilietą su laimėjimu, o dar vieną gyvenimą kaip priedą prie to, kurį jau turi? Ir jei — 5 —

ANDRIUS UŽK ALNIS

tas naujasis gyvenimas būtų Lietuvoje? Ir jei galėtum rinktis tarp seno, pažįstamo, bet neįdomaus, ir nesuprantamo, keisto bei naujo?

Ar tikrai pasirinktum Lietuvą? Arba, jei būtų taip, kaip atsitiko tam žmogui iš knygos, ar galėtum pasirinkti ką nors kito?

I

GATVÄ–

Tamsoje kvepėjo šalta požemio drėgme. Palipau akmeniniais laiptais, kone visiškoje tamsoje užčiuopiau ir stumtelėjau virš savęs rūsio duris: jos pasidavė ne iš karto, bet pagaliau išspaudus svorį į mane žybtelėjo birželio saulės šviesa ir plūstelėjo karštis. Paspaudęs stipriau, atmečiau pirma vieną durų pusę, paskui kitą ir išlipau į lauką.

Aš stovėjau seno daugiabučio namo kieme. Kiek toliau matėsi keli šiukšlių konteineriai ir keletas automobilių, įkaitusių saulėje. Tyla buvo tokia, kad net zvimbė.

Kur aš? Kas man dabar bus?

Aš nesupratau nieko, kas su manim darėsi. Žinote, kaip kartais būna: žiūri filmą apie žmones, kuriuos ištinka neįmanomos situacijos, galvoji, kaip jiems sekasi, ką jie jaučia, ir turbūt manai, kad jei man taip būtų, prišikčiau kelnes ir nieko negalėčiau padaryti. Tačiau kai pats atsiduri tokioje padėtyje, visai nesijauti kaip kine – viskas būna paprasta ir banalu. Ir negalvoji apie tai, kaip atrodai kitiems. Negalvoji, kaip ta situacija atrodys paskui.

— 9 —

ANDRIUS UŽK ALNIS

Dabar aš buvau kažkur ir nežinojau, kur esu. Nežinojau, kaip čia patekau. Neprisiminiau, kur buvau iki tol. Bet man visa tai neatrodė dramatiška.

Pakėliau akis ir pasižiūrėjau į viršutinius aplinkinių pastatų aukštus. Mane taip kadaise mokė elgtis nepažįstamose vietose: saugumo instruktoriai, kurie pasakojo apie „elgesį nedraugiškoje aplinkoje“, kalbėjo, kad pavojus dažniausiai esti viršuje. Jei ten kas nors yra ir tave stebi, jie tave mato visą laiką, o tu juos pamatai tik tada, kai pakeli akis. Žmonės paprastai tingi pakelti akis ir tampa lengvais taikiniais, kaip miško žvėrys, į kuriuos žiūri medžiotojas iš bokštelio.

Nepastebėjau nieko pavojingo. Tik girkštelėjo balkono durys, pro jas išėjo moteriškė su chalatu (seniai buvo spalvotas ir gėlėtas, dabar, po penkių šimtų skalbimų, jis buvo kaip nuotrauka pigiame laikraštyje), greitai žvilgtelėjo į mane ir atsisėdo į kėdę. Taip mėgsta daryti senos moterys Italijoje. Senolė atrodė kaip italė. Įsitaisė patogiau ir tada jau įdėmiau ėmė apžiūrinėti mane.

Gal aš Italijoje?

Ji nieko nesakė (Italijoje moterys, stebinčios praeivius, irgi niekada nieko nesako). Jos veidas beveik nejudėjo.

Neatrodė, kad ji mane kuo nors įtaria. Tačiau ilgiau likti kieme nereikėjo, nes pradės kilti klausimų – ką gali žinoti, — 10 —

TAIP GYVENTI VERTA

ką čia veikia nepažįstamasis. Juo labiau kad ir pats nežinojau.

Rūsio durys buvo už manęs. Pagalvojau, gal jas vertėtų uždaryti? Bet tada ji supras, kad kažką dariau rūsyje. Tai jai bus dar keisčiau.

Pagaliau, juk ir pats nežinojau, ką aš dariau tenai, po žeme, tame rūsyje. Greitai apžiūrėjau drabužius – švarūs.

Vadinasi, bent jau be sąmonės nesivoliojau ten. Nieko neskaudėjo, taigi, turbūt manęs nedaužė. Neskubėdamas, bet ir ne per lėtai nužingsniavau prie tarpuvartės ir per ją išėjau į gatvę.

Grįsta akmenimis gatvė leidosi nuo kalno, žemiau ji šakojosi, apglėbdama mažą salelę, kurios viduryje buvo skulptūra. Už senų namų matėsi iškilę bažnyčių bokštai ir iš visko atrodė, kad ten nemažas miestas.

Eiti gatve aukštyn ar žemyn? Pagalvojau, kad miesto centras greičiausiai bus žemiau. Miestai dažniausiai prasideda daubose, upių slėniuose, ir kyla kalvomis į viršų. Jei nežinai, kur esi, prasminga eiti į centrą, o ne tolyn nuo jo, ar ne? Gerai, eisiu ten.

Aš vis dar tikėjausi, kad tai sapnas. Sapnas būtų buvęs pats geriausias paaiškinimas, kodėl aš vis dar nežinojau, kur esu, kodėl ant manęs buvo drabužiai ir batai, kurių neprisiminiau pirkęs, ir, svarbiausia, kodėl man tai visiškai — 11 —

ANDRIUS UŽK ALNIS

nekėlė susirūpinimo. Tyla ir karštis pumpavo į smegenis visiškos ramybės pojūtį, kokio neatsiminiau savo gyvenime. Tačiau tuo momentu aš mažai ką atsiminiau iš savo gyvenimo. Šią frazę jūs girdėsite dar daug kartų.

Galvoje buvo tokia ramuma, kad jau nuo jos pačios darėsi ne visai jauku. Prisiminiau skaitęs apie žmones, kuriems prasideda kraupi, mirtina panika, panardinus juos, apvilktus skafandrais, į specialius sarkofagus su skysčiu – ten visiška tamsa, nematai savęs, negirdi savo balso, nežinai, kur viršus ir kur apačia, nieko neužuodi, ir daugiau nėra jokios informacijos. Žmonės per kelias valandas nesunkiai išprotėja arba miršta nuo visiškos nežinios. Čia taip nebuvo – mačiau, užuodžiau, girdėjau, nors ir nieko nesupratau.

Nuėjau žemyn gatve, link skulptūros, iš lėto ir dairydamasis aplink kaip turistas. Tegul aš būsiu turistas, pagalvojau. Tegu, jeigu ką, aš būsiu turistas, čia bus mano versija. Jeigu ką. Turistams leidžiama atrodyti išsiblaškiusiems ir žioplinėjantiems. Jei reikės kam nors pasiaiškinti. „Kodėl aš galvoju, kaip man reikėtų pasiaiškinti?“ Manęs niekas juk neturėtų gatvėje stabdyti vien todėl, kad nežinau, kur esu ir kaip atsiradau. Be to, visa aplinka nepriminė šalies, kur policija ar kariškiai stabdo žmones ir — 12 —

TAIP GYVENTI VERTA

tikrina dokumentus. Tada pagalvojau, kad dokumentų juk neturiu – iš kur aš juos turėsiu svetimų drabužių kišenėse?

Tylą nutraukė automobilio variklis. Mane, einantį šaligatviu, aplenkė maža mašinytė. Nelėtindama ir neatkreipdama dėmesio į mane. Iš tarpuvartės kitoje gatvės pusėje, žemiau, pasirodė mama su vežimėliu, su dideliais akiniais nuo saulės, apsivilkusi vasarine lengva suknele iki kelių, rodančia dailias stiprias kojas, pasisuko ir stumdama vežimėlį priešais save žingsniavo link manęs kitu šaligatviu.

Trumpai žvilgtelėjo ir nepristabdydama nuskubėjo sau.

– Gerai, kad niekas nekreipia dėmesio. Gerai nors tiek.

Gera pradžia pusė darbo, – tyliai kalbėjau pats sau. Aš dažnai kalbu su savim. Ne todėl, kad niekas kitas su manim nekalba, ne, tiesiog, kai išsakai mintis lūpomis, jos darosi aiškesnės sau pačiam.

Man rūpėjo, kad į mane neatkreiptų dėmesio. Dabar, prisiminęs tą dieną, suprantu, kodėl taip galvojau. Viskas aplink buvo taip keista ir nesuprantama, kad aš maniau: jei aplinkiniams pasirodysiu toks pat keistas, kaip šitas miestas ir situacija atrodo man, jie iškvies policiją arba gydytojus. Arba ir vienus, ir kitus. Aiškintis yra lengviau gatvėje negu policijos nuovadoje.

Geriausia, jei išvis nereikėtų aiškintis.

— 13 —

ANDRIUS UŽK ALNIS

Galų gale, jei dabar mane pradėtų klausinėti pareigūnai, ką aš jiems papasakočiau? Man reikia iš pradžių susivokti pačiam. Net ir dokumentų su savimi neturiu, pagalvojau vėl. Ir kažkodėl tada nesusimąsčiau, kad aš išvis nežinau, ar turiu dokumentus su savimi. Aš gi nežiūrėjau. *** Priėjau prie skulptūros. Tai buvo angelas plačiai išskleistais sparnais. Skulptūra buvo ne senovinė, o gana nauja. Ne pompastiška, greičiau keista, gal apsirūkiusio skulptoriaus sukurta. Kaip koks superprabangus antkapio paminklas.

Gal tai vis dar sapnas? Mieste yra angelo skulptūra, bet kas tai per miestas? Angelus pagerbti gali daug kur. Šito gal nebūtų tik šalyje, kuri netiki angelais. Gerai, kad angelas, ne velnias. Vadinasi, aš ne pas šėtono garbintojus, arba jie gyvena ne šitame miesto rajone.

Kitame sankryžos kampe buvo parduotuvė, ir aš ketinau nueiti ten – gal, pažiūrėjęs į prekes, suprasiu, kokia čia šalis. Galima būtų ten pasiklausti: „Kur aš esu?“, bet tai nebūtų gerai. Normalūs žmonės taip neklausinėja. O jei jie nesupras angliškai? Nors visur supranta angliškai.

Tačiau į parduotuvę taip ir nenuėjau.

II

NE UŽSTATYKITE

Prieš mane buvo vartai, už kurių buvo kažkokia statybų aikštelė. Ant vartų matėsi užrašas, kreivai nutepliotas dažais: PRAŠOM NE UŽSTATYKITE VARTUS Vienas užrašas, dvi klaidos, pagalvojau aš. Turi būti „neužstatykite“, vienas žodis. Ir „vartų“, o ne „vartus“. Jie rašo, kad žmonės galėtų įvažiuoti į statybų aikštelę ir išvažiuoti iš jos. Tačiau ką žino statybininkai? Todėl ir rašo su klaidomis, kad statybininkai. Jei rašytojai statytų namus, irgi ne kažin ką padarytų.

Ir tada mano sapnas nutrūko.

Arba gal aš supratau, kad čia ne sapnas. Čia ne sapnas. Čia blogiau.

Ramybės jausmas išnyko. Aš kai ką supratau, ir tas supratimas buvo toks persukantis smegenis, kad sustojau ir spoksojau į tą užrašą kaip avinas.

— 17 —

ANDRIUS UŽK ALNIS

Aš tą užrašą skaičiau ir vėl, ir vėl.

PRAŠOM NE UŽSTATYKITE VARTUS Perskaitęs dvidešimt kartų, pradėjau apžiūrinėti raidę po raidės, lyg tai būtų ne raidės, bet hieroglifai, ir galėjau potepiuose įžiūrėti kitas prasmes.

Apžiūrinėjau drumzlinas to užrašo spalvas, kreivus potėpius, paskui įvertinau atstumus tarp raidžių, pažiūrėjau, kur nutekėję dažų. Lyg būtų koks nors skirtumas.

Tai nebuvo angliškas užrašas. Tai nebuvo užrašas prancūzų kalba – nors beveik nemoku prancūzų kalbos, aš buvęs Prancūzijoje ir ją atskirčiau („O, puiku, aš prisiminiau, kad esu buvęs Prancūzijoje – Paryžiuje, Tulūzoje ir Provanse; dar buvau Paryžiaus disneilende; gerai, aš jau šį tą prisimenu“, – kalbėjau sau). Aš šiek tiek susišneku ir skaitau itališkai, ir čia tikrai ne italų kalba. Tai ir ne rusų, ir ne graikų kalbos, jų kitokios raidės. Tai buvo kalba, kurios pavadinimo aš nežinojau.

Aš nežinojau tos kalbos pavadinimo. Bet ja mokėjau skaityti.

Pajutau nedidelę paniką, o gal tiesiog labai susikaupiau, nes nustojau matyti viską, kas buvo aplinkui, žmo— 18 —

TAIP GYVENTI VERTA

nes, kurie ėjo pro mane, važiuojančius automobilius. Tik galvojau, kad turiu suprasti, kaip čia atsitiko, kad aš dabar suprantu tą užrašą.

Kai žmogus balsu skaičiuoja daiktus, jis, net mokėdamas kelias kalbas, automatiškai skaičiuoja ta kalba, kurią išmoko pirmąją savo gyvenime. Ši taisyklė galioja visiems.

Net tie, kas užauga dvikalbiai ar trikalbiai, skaičiuodami balsu, visada vartoja pirmąją išmoktą kalbą. Tai pabandom.

Ištiesiau priešais save abi rankas ir išskėčiau pirštus.

– Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt, – suskaičiavau garsiai.

Aš tariau žodžius ta kalba, kurios pavadinimo nežinojau. Dar pastebėjau, kad ištariau septYni, aštUOni, devYni. Kai reikia kirčiuoti ne taip. Iš kur žinojau? Ką aš jums galiu atsakyti. Aš tą kalbą mokėjau taip, kad galėjau net taisyklingą kirčiavimą nuo netaisyklingo atskirti.

Pro šalį einantis jaunuolis su kasytėmis ir tatuiruotėmis per abi rankas, kurios matėsi net po marškiniais trumpomis rankovėmis, žvilgtelėjo į mane, kilstelėjo antakius, bet nieko nesakė ir dingo už posūkio.

– Tada bandysiu angliškai, – tariau sau ir vėl ištiesiau pirštus priešais save. Bet dabar skaičiuosiu atbulai, kažkodėl pagalvojau, prisiminęs, kad Amerikoje policija — 19 —

ANDRIUS UŽK ALNIS

anksčiau girtumą tikrindavo, prašydama pasakyti abėcėlę atbulai. „Ten, nine, eight, seven, six, five.“ Vienos rankos užteks. Mokėjau ir angliškai. Bet mano gimtoji kalba buvo ta, kuria buvo parašyta ant tvoros.

Tai pernelyg keista. Tai visgi turi būti sapnas, gilus ir detalus, kokie sapnai nebūna. Pagalvojau, kad turiu eiti tolyn ir gal dalykai pradės aiškėti.

Pastovėjęs prie vartų, pasukau į dešinę. Pakėliau akis į lentelę su gatvės pavadinimu. MALŪNŲ GATVĖ.

– Windmill Lane, – pasakiau tyliai sau.

Pro šalį praėjo vyras, kalbantis telefonu. Jis kalbėjo ne angliškai, bet aš supratau viską, ką jis sakė.

Aš mokėjau tą kalbą, tik nežinojau, kaip ji vadinasi. Žinote, kaip būna? Pažįstate miestą ir galite nueiti visur, kur jums reikia, tačiau negalėtumėte prisiminti gatvių pavadinimų. Taip buvo ir man.

Aš mokėjau skaityti, rašyti, supratau prasmę, galėjau iš tos kalbos versti, galėjau versti į ją, viską galėjau, tik nebūčiau galėjęs pasakyti, kokia čia kalba. Čia kaip tie žmonės, kurių paklausia, kas jie tokie, kokios tautybės, ir jie atsako: „Mes vietiniai.“ Gatvė atvedė prie tilto per upelį. Tolėliau matėsi bažnyčios, daug jų. Viena iš tų, kuri stovėjo dešinėje, buvo man matyta, gotikinė, tik negalėjau pasakyti, kur ją mačiau.

— 20 —

TAIP GYVENTI VERTA

Gal nemačiau išvis? Ėjau, lyg žiūrėdamas į save filme, kažkokia lenkta gatve, paskui buvo medžiai, ir už jų erdvioje aikštėje matėsi didelė bažnyčia, gal katedra, ir dar varpinė.

Arčiau manęs buvo kioskai. Viename pardavinėjo spaudą (bet aš neturėjau pinigų arba man taip atrodė tą sekundę, nes juk nepasitikrinau, ar turiu), o kitas buvo turizmo biuras. Turizmo biuras – kaip tik tai, ko man reikia.

Ten galima gauti nemokamos informacijos, ir ten pratę prie keliaujančių idiotų, kurie vos ne vos orientuojasi, kur atvykę.

Prisiminiau, kaip prieš daug metų Stokholme užėjau į turizmo biurą ir pasakiau, kad aš čia, Helsinkyje, tik kelioms dienoms ir noriu patarimo, kur nueiti. Į mane pasižiūrėjo su gailesčiu ir priminė man, kur aš esu. Buvau jiems dėkingas.

– Gal turite miesto žemėlapį? – paklausiau angliškai turizmo biure.

Ant lentynėlių buvo pridėta kažkokių lankstinukų, bet prieš akis viskas plaukė, ir aš net nesistengiau fokusuoti vaizdo – gal bijojau pabusti iš sapno, nes kai sužinosiu, koks čia miestas ir kokia šalis, palaima baigsis. Turėsiu atsakymą į vieną klausimą ir tūkstantį naujų neatsakytų klausimų. Todėl tik paimsiu žemėlapį ir tada jau eisiu galvoti.

— 21 —

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR