Tigras. Keršto ir išlikimo istorija by knygos.lt

John Vaillant (Džonas Váljantas) – JAV gimęs keliautojas ir žurnalistas, šiuo metu gyvenantis Kanadoje. „Tigras. Keršto ir išlikimo istorija“ – antroji jo knyga. Tai tiriamosios žurnalistikos, socialinės istorijos, geografijos ir kelionių literatūros mišinys, pasakojantis apie amūrinių tigrų likimą Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Primorės kraštas netoli Kinijos sienos yra paskutinė čia išlikusių amūrinių tigrų gyvenamoji vieta. Skambinęs pareigūnas pranešė siaubingą naujieną: netoli Sobolinojė, mažos medkirčių gyvenvietės, esančios giliai miškuose, tigras užpuolė ir sudraskė žmogų. Inspektorius Jurijus Trušas ir jo komanda leidžiasi į taigą: netoliese tykantis plėšrūnas turi būti sunaikintas. Spengiančiame šaltyje žmonės ir šunys seka nepaprastai pavojingo ir labai reto gyvūno pėdomis, o prieš skaitytojo akis veriasi stulbinamai įdomi amūrinių tigrų gyvenimo istorija. Autorius pasakoja apie udegėjus, nuo seno taikiai sugyvenančius su tigrais; apie rusų medžiotojus ir kareivius, XIX amžiuje ir XX a. pradžioje beveik išnaikinusius šiuos didingus gyvūnus, ir apie jų palikuonis, kurie, prispausti skurdo, brakonieriauja, prekiaudami tigrų kūnų dalimis; apie šamanus, kurie vis dar muša savo būgnus, stengdamiesi atbaidyti grėsmę. Įsimenanti ir rūsti istorija pasakojama, pasitelkiant tris pagrindinius veikėjus: tigro sudraskytą brakonierių Vladimirą Markovą, inspektorių Jurijų Trušą ir, žinoma, tigrą. Nepaprastai protingą nykstantį plėšrūną, vienintelį iš šešių išlikusių tigro porūšių prisitaikiusį gyventi atšiauriomis sąlygomis. Johno Vaillanto knyga – ir gamtos, ir Tolimųjų Rytų istorija, ir trileris. Tai įspūdingas, kraują stingdantis pasakojimas apie tai, ką reiškia persekioti didžiąją katę. Ir būti jos persekiojamam. Kad tigrai išliktų, mes turime to norėti. ISBN 978-9986-16-924-6

9 7 8 9 9 8 6 169246

John Vaillant

TIGRAS

Michael Lionstar nuotrauka

Tigrui puolant, pirmąjį smūgį kerta ne jis pats, o jo riaumojimas – jis turi klaikią savybę pripildyti visą erdvę, klaidinti, ir nebežinai nė kur žiūrėti.

John Vaillant

TIGRAS

Keršto ir išlikimo istorija

John Vaillant

TIGRAS Keršto ir išlikimo istorija

Iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė

VILN IU S

2012

UDK 599(571.63) Va89

ISBN 978-9986-16-924-6

John VAILLANT THE TIGER: A TRUE STORY OF VENGEANCE AND SURVIVAL New York, London, 2010

Joannos ir Elliso Settleâ&#x20AC;&#x2122;Ĺł atminimui viriditas

Taigoje liudininkų nėra. V. K. Arsenjev, Dersu Uzala 1

Šioje vietoje jokiam didžiavyriui nebūtų lengva nugalėti. Beovulfas 2

1 2

Arseniev, Dersu the Trapper. Heaney (vert.), Beowulf.

Turinys

Prologas 15 Pir ma dalis Markovas 17 Antra dalis Počepnia 257 Trečia dalis Trušas 299 Epilogas 383

Rusijos Tolimieji Ry tai

Maskva

Žemėlapyje išsamiau parodyta sritis

Vladivostokas

Rusija Blagoveščenskas

Sachalinas Chabarovsko kraštas Žydų autonominė sritis

Chabarovskas

Š R

V P

Kinija Lučegorskas

Sobolinojė

Primorės kraštas

Amgu Sichote Alinio draustinis Ternėjus

Arsenjevas Usurijskas Vladivostokas

Lazo draustinis

Japonija

Šiaurės Korėja 0 0

100 100

Hokaido sala

200 mylių 200 kilometrų

[Dabartinės] amūrinių tigrų paplitimo ribos

Bikino upės slėnis

r Žvy keli s

Markovo užpuolimo vieta

Tilto prižiūrėtojų bazė Počepnios trobelė Počepnios užpuolimo vieta

Cibenkos trobelė

Michailo Dunkajaus trobelė Žorkino medkirčių stovyklavietė Ivano Dunkajaus trobelė

Kelininkų bazė

Sobolinojė Paskutinių grumtynių vieta

Jasenevas

Krasnyj Jaras

0 0

2 2

4 mylios 4 kilometrai

Tigras

Prologas

Medžių šakose lyg pagautas kabo mėnulio pjautuvas. Jo blausi šviesa išskaido ant sniego krintančius šešėlius, miškas dar sunkiau įžvelgiamas – jį, labiau apčiuopomis, o ne kliaudamasis rega dabar mėgina įveikti žmogus. Eina jis pėsčiomis, saugomas vienintelio šuns, kuris bėga pirma jo, nekantraudamas pagaliau pasiekti namus. Visa aplinkui – juodi ąžuolų, pušų, tuopų kamienai – skrieja pro šalį virš krūmokšnių ir išvartų visiškoje tamsoje, o jų šakos viršum galvos susimeta tartum į kokį prakiurusį stogą. Baltesni už sniegą liekni beržai, regis, patys skleidžia šviesą, tik ji panaši į žvėries kailį žiemą – ne ką tesušildo ir yra pati viena. Šiame snūduriuojančiame, sustingusiame pasaulyje viešpatauja visiška tyla. Šaltis toks, kad nusispjovus seilės sušąla nepasiekusios žemės, trapūs lyg šiaudai medžiai, nebesutalpindami gyvybės syvų, kartkartėmis ima pokšėti. Žmogus su šunimi sunkiai skinasi kelią į priekį. Įkandin jųdviejų lieka šiluma, jų iškvėptas garas kurį laiką tvyro ore virš įmintų pėdsakų. Tamsoje be jokio vėjelio kvapas beveik nesklinda, bet jų žingsniai girdėti toli, todėl kiekvienu judesiu jie tarsi praneša nakčiai apie save.

Tigras

Nepaisydamas geliančio šalčio, žmogus avi guminius batus, kurie labiau tiktų lietingam orui; jo drabužiai taip pat atrodo stebėtinai lengvi, turint galvoje, jog visą dieną praleido miške, sekdamas pėdsakais. Ant peties kabantis ginklas gerokai apsunko, kaip ir kuprinė su šovinių juosta. Tačiau kelią jis pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir trobelė netrukus jau ranka pasiekiama. Pagaliau galės šiek tiek atsipūsti. Žmogus veikiausiai jau įsivaizduoja, kaip parėjęs įžiebs žibintą, užsikurs ugnį, nusimes visas naštas. Vanduo arbatinyje, žinoma, bus užšalęs, bet krosnelė plonomis sienomis įkais greitai ir tuojau ims įnirtingai žaižaruoti, skleisdama šilumą, kaip dabar jo kūnas, saugodama nuo šalčio bei tamsos. Jau greitai bus karštos arbatos ir jis galės surūkyti cigaretę, užvalgyti ryžių su mėsa, vėliau gal surūkys dar porą cigarečių. O gal išmes ir vieną kitą taurelę, jei ras užsilikusios degtinės. Iš anksto mėgaujasi šiuo ritualu, visuomet atliekamu veik nesąmoningai. Kai proskynoje jau ima ryškėti pažįstami kontūrai, jo šuo staiga lyg į sieną atsimuša į kažkieno tvyrantį kvapą ir urgzdamas akimirksniu sustoja. Jiedu medžioklės bendrai, todėl žmogus iš karto supranta: ten, prie trobelės, kažkas jų laukia. Šuns gaurai ir žmogaus plaukai pasišiaušia vienu metu. Abu kartu tamsoje išgirsta urzgimą, jiems atrodo, kad jis sklinda iš visų pusių.

Markovas

Pi r m a d a l i s

Markovas

Daugelis žmonių iki šiol netiki, kad tai iš tiesų nutiko. Jie mano, jog viską prasimaniau. Bet šie įvykiai tikri. Juos patvirtina faktai. Jurijus Anatoljevičius Trušas

1997 metų gruodžio 5-osios popietę, jau temstant, Jurijaus Trušo vardu į jo namus Lučegorske, kalnakasių miestelyje, įsikūrusiame Primorės krašte Rusijos Tolimuosiuose Rytuose netoli Kinijos sienos, buvo perduotas skubus pranešimas. Primorė, be kitų ypatumų, yra paskutinių išlikusių amūrinių tigrų gyvenamoji vieta. Skambinęs pareigūnas pranešė nerimą keliančią naujieną: netoli Sobolinojė, mažos medkirčių gyvenvietės, esančios giliai miškuose apie devyniasdešimt kilometrų į šiaurės rytus nuo Lučegorsko, tigras užpuolė žmogų. Jurijus Trušas vadovavo operatyvininkų būriui, priklausančiam vienam iš šešių „Tigro“ inspekcijos padalinių, specialiai įkurtų tirti Primorės teritorijos miškuose įvykdytiems nusikaltimams, ypač susijusiems su tigrais. Dažniausiai įkliūdavo brakonieriai, bet pasitaikydavo ir tigrų išpuolių. Kad ir kas ten šį kartą įvyko, tai dabar tapo Trušo

Tigras

problema. Todėl, nieko nelaukdamas, jis pradėjo ruoštis kelionei į Sobolinojė. — Ankstų kitos dienos rytą (buvo šeštadienis) Jurijus Trušas su būrio pareigūnais Aleksandru Gorborukovu ir Saša Lazurenka, prisikrovę į karinį sunkvežimį atsargų, išdardėjo į šiaurę. Kareiviškus kamufliažinius drabužius vilkintys, peiliais, pistoletais ir pusiau automatiniais šautuvais ginkluoti „tigrai“ (taip kartais vadinami šie vyrai) labiau priminė ne medžioklės inspektorius, o kokį draustinio greitojo reagavimo būrį. Dvidešimties metų senumo, dar sovietų armijos laikų jų sunkvežimis, liaudyje pravardžiuojamas „kungu“*, – tai keturtonių vakarietiškų Unimog ar Humvee atitikmuo. Benzinu, keturiais ratais varomas, su keltuvu, plačiomis aukštomis padangomis, šis sunkiasvoris visureigis ypač populiarus Primorės užkampiuose. Be stovo kulkosvaidžiui ir papildomų degalų bakų laikiklių, jame dar buvo specialiai įrengti gultai, kad ekipažo nariai galėtų pamainomis miegoti, ir prikrauta tiek maisto atsargų, kiek reikia keturiems vyrams išgyventi savaitę. Dar buvo malkomis kūrenama krosnelė, kad, nepataisomai sugedus sunkvežimiui, ekipažas išgyventų, kol sulauks pagalbos, nesvarbu, kokioje dykvietėje atsidūręs. Pravažiavę milicijos kontrolės postą miestelio pakraštyje, „tigrai“ keliavo toliau iki pažliugusio šalutinio kelio, vedančio į rytus išilgai plačios vingiuotos Bikino upės, tekančios Primorės atokiausiu šiauriniu pakraščiu. Šalo, oro temperatūra buvo nukritusi gerokai žemiau nulio, sniego priversta daug, ir tai labai lėtino sunkvežimio kelionę. Tačiau leido šiems vyrams – paty* Pagal Rusijoje plačiai vartojamą santrumpą кунг – кузов унифицированный нулевого (нормального) габарита, liet. „unifikuotas nulinio (įprasto) gabarito kėbulas“ (vert. past.).

Markovas

rusiems medžiotojams – ištisas valandas galvoti ir svarstyti, ko jiems tikėtis šį kartą. Nė kiek ne per drąsu teigti: jokia ankstesnė patirtis nebūtų padėjusi jiems pasiruošti tam, kas jų laukė. — Primorės, arba išvertus iš rusų kalbos – Pajūrio, kraštas dydžiu prilygsta Vašingtono valstijai. Nukištas į atokiausią pakraštį Rusijos pietryčiuose prie Japonijos jūros, šis kalnuotas ir gausiai miškais apaugęs regionas labiausiai primena baugius Apalačų tankumynus, ypač jei dar pridėtume Jukono pasienio atšiaurumą. Čia plėtojamas tik primityviausias verslas – miško kirtimas, naudingųjų iškasenų gavyba, žvejyba, medžioklė. Padėtį dar apsunkina maži atlyginimai, korumpuoti pareigūnai, klestinti juodoji rinka ir... didžiausios pasaulio katės. Vienas iš daugelio Gorbačiovo pertvarkos ir atsivėrusios Rusijos sienos su Kinija neigiamų padarinių buvo iki neregėtų mastų išsikerojusi nelegali tigrų medžioklė. XX a. dešimtajame dešimtmetyje žlugus šalies ūkiui ir smarkiai plintant nedarbui, iš Primorės miško teikiamų turtų siekia pragyventi ir „profesionalūs“ brakonieriai, ir verslininkai, ir eiliniai piliečiai. Dėl savo retumo ir didelės vertės ypač nukentėjo tigrai, mat tradicinėje kinų medicinoje itin plačiai naudojami jų organai, kraujas, kaulai. Iki šiol tikima, kad tigro ūsai apsaugo nuo kulkų, iš jų kaulų sutrinti milteliai malšina įvairius dieglius bei skausmus. Kai kurie tiki, kad šio gyvūno penis suteikia vyriškumo, be to, daugybė žmonių nuo Tokijo iki Maskvos pasirengę pakloti tūkstančius dolerių už jo kailį. Nuo 1992 iki 1994 metų buvo nudobta maždaug šimtas tigrų – sunaikinta apytiksliai ketvirtadalis natūraliomis sąlygomis gyvenančios jų populiacijos. Dauguma buvo išgabenti į Kiniją. Gavusi finansinės paramos iš tarptautinių gamtosaugos organizacijų

Tigras

(ir jų spaudžiama), vietos valdžia įsteigė „Tigro“ inspekciją, kuri, kaip buvo tikimasi, turėjo įvesti nors šiokią tokią tvarką ir prižiūrėti įstatymų laikymąsi Primorės giriose. Ne tik šautuvais, bet ir vaizdo kameromis ginkluoti jos pareigūnai, gavę gana plačius, paprastai tik milicininkams skiriamus įgaliojimus, turėjo atgrasyti brakonierius ir spręsti nuolat gausėjančius tigrų ir žmonių konfliktus. „Tigro“ inspekcijos pareigūnams pavesta misija, taip pat ir su tuo susijusi rizika, dažnai primena detektyvų ar su narkotikais kovojančių teisėsaugininkų darbą: čia cirkuliuoja dideli pinigai, pažeidėjai neretai tiesiog neturi ko prarasti, todėl yra labai pavojingi. Tigrai panašūs į narkotikus ir tuo, kad nudobti jie parduodami gramais bei kilogramais, jų vertė didėja priklausomai nuo produkto ir šį „amatą“ įvaldžiusio pardavėjo įgūdžių. Bet yra ir keletas esminių skirtumų: tigras gali sverti iki 270 kilogramų, ši rūšis jau du milijonus metų medžioja stambų grobį, be to, jos atstovai turi gerą atmintį. Todėl tigrai kartais tampa tokie pat pavojingi juos apsaugoti mėginantiems žmonėms, kaip ir tiems, kurie siekia iš jų pasipelnyti. XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje „Tigro“ inspekcijos padalinio, kuriame dirbo Jurijus Trušas, saugoma teritorija daugiausia apėmė Bikino slėnį. Nors žiemą galima laisvai pervažiuoti užšalusia upe net sunkvežimiu, vasarą šis kraštas tampa sunkiai prieinamas dėl gausybės pelkėtų vietų. Dauguma bedarbių slėnio gyventojų griežtai laikosi gamtos įstatymų, tačiau visiškai nenori paisyti nustatytųjų vietos valdžios. Daugelis nelegaliai medžioja vien tam, kad išgyventų. Visgi pasitaiko ir tokių, kurie tai daro siekdami pelno. — 1997 metais „Tigro“ inspekcija gyvavo tik trečius metus. Turint galvoje Rusijos ekonomiką XX a. dešimtajame dešimtmetyje, jos

Markovas

pareigūnai džiaugėsi iš viso turėdami darbą, ypač dėl to, kad atlyginimai jiems buvo mokami užsienio aplinkosaugos organizacijų paaukota valiuta. Tuo metu keturi šimtai dolerių buvo laikoma pavydėtinu atlygiu, tačiau mainais už jį iš vyrų ir tikimasi buvo daug. „Tigro“ pareigūnai miške tikrindavo medžiotojų dokumentus, ieškodavo įtartinų automobilių, judančių Kinijos sienos link, rengdavo slaptas operacijas. Dauguma žmonių, su kuriais jiems tekdavo susidurti, buvo ginkluoti. Dažniausiai tai įvykdavo atokiose vietovėse, kur kokio nors pastiprinimo neverta nė tikėtis. Taigi vykdami į vietą jie nežinojo, ką ten ras. Po pertvarkos Rusijoje viskas tiesiogine šio žodžio prasme buvo parduodama, net ir daugybė amunicijos, pavogtos iš vietinių armijos sandėlių. Per reidus nežinia kam priklausančiose medžioklės trobelėse, kurių gausiai pridygę Primorės miškuose, „Tigro“ vyrams yra tekę konfiskuoti plastiškųjų sprogstamųjų medžiagų, trotilo ir net 12 milimetrų kulkosvaidžių, išplėštų iš šarvuotos karinės technikos. Trušas sunkiai įsivaizdavo, ką galima veikti miške su tokio kalibro ginklais, tačiau kur kas lengviau paaiškino sprogmenų paskirtį: jie dažniausiai naudojami žuvims upokšniuose sprogdinti ar lokiams iš urvų išvaryti. Pirkėjus Azijoje mažiau domina sveiki šių gyvūnų kailiai ar skerdiena, jiems labiau rūpi letenos, iš kurių verdama sriuba, arba liaudies medicinoje naudojamos šlapimo pūslės. Taigi XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje Primorėje buvo nuvertinta ir žmonių, ir gyvūnų gyvybė. Visuose valdžios sluoksniuose vešėjo korupcija. Per tuo metu Trušo rengiamus reidus įkliuvo aukščiausio rango milicijos pareigūnų ir net dūmos narių. Šie žmonės bet kam būtų tapę pavojingais priešais. Tačiau Trušas puikiai tiko šiam darbui, nes ir pats buvo gana pavojingas. Keistas sutapimas, tačiau šio beveik 1,9 metro ūgio, ilgų rankų ir kojų, plačios krūtinės žmogaus akys tokios pat spalvos, su

Tigras

juodais rainelių apvadais, kaip pusiau brangaus akmens, vadinamo „tigro akimi“. Atvirame, draugiškame Trušo veide, iš po vešlių, svyrančių antakių, jos visuomet žvelgia įdėmiai. Vaikystėje buvęs neatsparus, dažnai sirgęs, Trušas galiausiai išaugo į gabų sportininką, gana valdingos išvaizdos vyrą, sodriu, skambiu balsu, visada, net ir labai sudėtingomis aplinkybėmis gebantį susitvardyti. Be to, jis neregėtai stiprus. Tarnaudamas armijoje Kazachstane XX a. aštuntajame dešimtmetyje, Trušas yra laimėjęs daug šio regiono baidarių irklavimo čempionatų. Už tai net pelnė SSRS sporto meistro vardą. Šis apdovanojimas leido varžybose atstovauti visai Sovietų Sąjungai. Tuo metu tai buvo ir rimtas įsipareigojimas, leidęs jam grumtis ne tik su bulgarais ar rytų vokiečiais. „Aš, – pasakoja Trušas, – gyniau visos Sovietų Sąjungos karinių pajėgų garbę.“ Jau įkopęs į penktąją dešimtį, dirbdamas „Tigro“ inspekcijoje jis trejus metus iš eilės laimėjo Primorės krašto sunkumų kilnojimo varžybas. Tai tikrai ne tas pats sunkumų kilnojimas, kurį stebime per olimpines žaidynes. Tai, ką daro Trušas, labiau primena nuobodžiaujančių, bet išradingų artileristų turnyrus Napoleono karo metais. Čia reikia pakelti nuo žemės patrankos sviedinį su pritaisyta rankena primenantį svarmenį ir iškelti aukštai virš galvos. Tai daroma tiek kartų, kiek sportininkas pajėgia, iš pradžių viena ranka, paskui kita. Tokių svarmenų kilnojimas – rusų išradimas. Jie tai daro jau kelis šimtmečius. Kadangi šis liaudies sportas, regis, tinkamesnis kresniems ir nedidukams, įdomu stebėti tokį aukštą ir liekną žmogų kaip Trušas (prieš jį, atrodytų, turėtų veikti net sverto pusiausvyros taisyklė), stebėtinai lengvai žongliruojantį daugiau nei 30 kilogramų sveriančiais rutuliais. Šaudyti iš pradžių Trušas mokėsi iš tėvo, vėliau įgūdžius tobulino kariuomenėje. Jis taip pat užsiėmė karatė, aikido, net buvo

Markovas

pamėgęs peilių svaidymą. Čia labai praverčia jo aukštas ir lieknas stotas – dėl ilgų rankų ir plataus mosto jis tampa veik nenugalimas. Be to, jis įgudęs kirstynėse, kartą net buvo pasamdytas mokyti to karo milicijos pareigūnus. Ypač geros fizinės formos Trušas dažniausiai itin sunkiai įveikiamas varžovas. Jis lygiai taip pat gerai geba sučiupti, prispausti, smūgiuoti, jo rankos, pradedančios bei kontroliuojančios bet kurią kovą, yra lyg kokie prastai maskuojami ginklai. Jo kumščiai – tarsi kūjai su krumpliais, jais jis gali skaldyti plytas. Kai praktikuojasi įvairius kirstynių judesius, pavyzdžiui, paguldyti priešininką ant menčių arba atmušti įsivaizduojamą smūgį, atrodo taip, tarsi jo kūnas ieškotų galimybių tai daryti iš tiesų. Pasakodamas apie buvusį kolegą, kuris tapo brakonieriumi ir kurį jis keletą metų mėgino nutverti nusikaltimo vietoje, Trušas sakė: „Jis puikiai žino, kad plikomis rankomis galiu nusukti jam sprandą.“ Šis prieštaravimas – tarp geraširdžio linksmo kaimyno, draugo, šeimos vyro, ir gaujos vado, gamtos inspektoriaus, kuris gavęs pranešimą apie nusikaltimą tuoj pat pasirengęs pulti, – kiekvienąkart savitai nuspalvina bendravimą su juo. Būtent tokiomis – neįprastomis – aplinkybėmis Trušui atrodo, kad gyvena ne veltui. — Kuo giliau Trušas ir jo vyrai važiavo į mišką, tuo prastesnis darėsi kelias. Pravažiavus Aukštutine Perėja vadinamą gyvenvietę, jis vingiavo per sniege įkalintą Jasenevo kaimą – tokio pat dydžio ir senumo medkirčių gyvenvietę kaip Sobolinojė, lyg kokį jo brolį dvynį. Čia prie jų prisidėjo jaunas milicijos inspektoriaus pavaduotojas, pravardžiuojamas Bušu, tačiau jo dalyvavimas šiame žygyje buvo daugiau formalus nei teikė praktinės naudos. Bušas buvo faras, ir tigrų išpuoliai – ne jo kompetencija, tačiau, jei

Tigras

miške būtų aptiktas mirusiojo kūnas, jis turėtų šį faktą patvirtinti. Įsisodinę Bušą, jie toliau dardėjo Bikino aukštupio link. Kai pagaliau pasiekė Sobolinojė – skurstantį nedažytų rąstų trobų kaimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė iš viso negyvenamas, buvo jau popietė. Vairavo Gorborukovas. Kaime jis išsuko iš labai prasto pagrindinio kelio ir važiavo miško keliuku – vieninteliam automobiliui išsitekti leidžiančiomis provėžomis. Anksčiau tą savaitę buvo šiek tiek pasnigę, ir Trušas mėgino kelkraštyje įžiūrėti naujus pėdsakus. Kai kirto platų ir visiškai netikėtą šiose atokiose vietose žvyrkelį, jie buvo atsidūrę apie aštuoniasdešimt kilometrų nuo artimiausio padoresnio kelio ir su didžiausiais sunkumais įveikę dar apie tris su puse kilometro bekelės į rytus nuo Sobolinojė. Tiesti šį žvyrkelį buvo sumanyta dar sovietmečiu, kaip alternatyvą vienintelei didesnei Primorės šiaurės–pietų magistralei, kuri netoli Chabarovsko vingiuoja palei Usūrio upę (ta pačia kryptimi nutiestas ir Transsibiro geležinkelis). Nors šia magistrale važiuoja gausybė įvairiausio transporto, įskaitant ir per visą žemyną riedančius krovininius sunkvežimius, ji prastai prižiūrima ir yra ne ką platesnė nei paprasta miesto gatvė. Nieko keista, jog sovietmečiu ji buvo laikoma strategiškai nepatikima karo su Kinija atveju. Naujasis greitkelis, nors ir saugesnis, platesnis, tiesus lyg strėlė, taip niekada ir nebuvo baigtas. Dabar tai tiesiog kelias į niekur, visiškų tyrų vidury. Vieninteliai žmonės, kuriems jis teikia nors šiokios tokios naudos, yra medkirčiai, brakonieriai ir kontrabandininkai – tie vietiniai, kurie dar gali sau leisti turėti automobilį. Nors kartais šiuo keliu pasinaudoja ir tigrai. Žiemą miške galioja tam tikras su takais susijęs etiketas. Norint praminti nors menkiausią takelį sniege, ypač jei jis itin gilus arba pasidengęs sušalusia pluta, išeikvojama labai daug energijos, todėl tas, kas eina pirmas, nesvarbu, žvėris, žmogus ar mašina,

Markovas

daro didelę paslaugą visiems kitiems, sekantiems jam įkandin. Tokiais „energiją taupančiais“ keliais nepasinaudojama retai, nes energija, t. y. maistas, žiemą tampa ypač vertingas. Aptikę sniege išmintus pėdsakus, medkirčių paliktas rąstų vėžes, užšalusią upę ar vieškelį, vedančius daugiau ar mažiau norima kryptimi, visi miško gyviai būtinai jais pasinaudoja, kad ir kas būtų juos padaręs. Taip visi miško takai funkcionuoja lyg savotiški piltuvai ar upės į juos įsiliejantiems „intakams“, čia kartais įvyksta keistų susidūrimų. Paskutinieji penki kelionės kilometrai, įveikti miškavežių paliktomis vėžėmis, buvo tokie vingiuoti ir sunkūs, kad net visko šiame Rusijos užkampyje matęs vairuotojas ėmė šaukti, pabrėždamas garsą r ir pučiamuosius priebalsius: „Paryžius–Dakaras! Camel Trophy!*“ Šunkelis vingiavo į rytus, per miškus, reikiamu kampu permestais rąstais kirsdamas upokšnius. Likus gal trims kilometrams iki privačios kirtavietės, Gorborukovas jokiais kelio ženklais nepažymėtoje vietoje pasuko į šiaurę. Po kelių minučių visureigis staiga sustojo proskynoje, kurios tolimame pakraštyje buvo matyti trobelė. Ji priklausė Vladimirui Markovui, Sobolinojė gyventojui, kuris šiose apylinkėse garsėjo kaip bitininkas. Šis primityvus statinys stovėjo ant neaukšto pietinio šlaito, apsuptas tankaus beržų, pušų ir alksnių miško. Nuošali vietovė buvo gana vaizdinga, ir kitomis aplinkybėmis Trušas greičiausiai būtų pastebėjęs jos žavesį. Tačiau metas grožėtis gamta buvo netinkamas, trečia valanda popiet, saulė jau kabėjo pietvakariuose sulig medžių viršūnėmis. Greitai sklaidėsi ir ta menka šiluma, vos juntama tokią trumpą saulėtą žiemos dieną. * Nuo maždaug 1980 iki 2000 m. įvairiose atokiose pasaulio vietose rengtos bekelės automobilių lenktynės. 1990 m. jos vienintelį kartą vyko SSRS, Sibire (vert. past.).

Tigras

Pirmosios pavojų paskelbė varnos. Šie maita mintantys paukščiai visuomet seka paskui tigrą, panašiai kaip žuvėdros – žvejybos katerį. Likdamos su tikruoju nugalėtoju, jos taupo energiją ir laukia maisto, esminiam klausimui „jeigu“ pamažu virstant į „kada“. Išlipę iš kungo, Trušas ir jo vyrai išgirdo šaižų varnų krankimą į vakarus nuo įvažiavimo keliuko. Trušas pastebėjo, kaip švytruodami virš medžių suka ratus tamsūs jų siluetai. Jei ir nebūtų įspėtas iš anksto, iš varnų elgesio būtų supratęs tai, ką ir turėjo žinoti: netoliese yra didelis miręs arba mirštantis kūnas, budriai saugomas šių nelaimę pranašaujančių paukščių. Priešais Markovo lūšną stovėjo didelis sunkvežimis, priklausantis jo draugui ir kolegai bitininkui Danilai Zaicevui, santūriam, darbščiam keturiasdešimtmečiam vyrui. Zaicevas buvo nagingas mechanikas, todėl jo sunkvežimis, nebereikalinga sovietų armijos liekana, buvo viena iš keleto Sobolinojė veikiančių transporto priemonių. Kartu su juo atvažiavo Saša Dvornikas ir Andrejus Onofreičiukas, abu vedę vyrai, neseniai perkopę ketvirtąją dešimtį. Su Markovu jie dažnai kartu medžiodavo arba žvejodavo. Nuovargis jų veiduose rodė, jog praėjusią naktį buvo nedaug miegoję. Sprendžiant iš daugybės pėdsakų aplink trobelę, neseniai čia kažkas įvyko. Kai kur itin gausūs pėdsakai lipo vieni ant kitų, todėl iš pradžių buvo sunku ką nors įžvelgti, nebent tai, kad jie buvo keleto skirtingų rūšių. Trušas į šį informacijos raizginį žvelgė it detektyvas: kažkur juk turėjo būti pradžia, kažkur – pabaiga. Kažkur slypėjo ir nusikaltimo motyvas, gal net keletas jų. Ypač jo dėmesį patraukė dveji pėdsakai, vedantys nuo trobelės žemyn, prie pat įvažiavimo kelio. Vieni jų įprastu žingsniu suko šiaurės kryptimi ir kirto keliuką. Kiti vedė nuo trobelės tiesiai į pietus. Vienoje vietoje jie priartėjo vieni prie kitų taip, lyg tas susitikimas

Markovas

būtų tyčia suplanuotas, lyg iš anksto susitarus. Ypač verti dėmesio Trušui pasirodė į pietus pasukusiojo pėdsakai – ne vien dėl to, kad jie buvo tigro, bet ir dėl to, kad tarp sniege paliktų atspaudų buvo itin dideli tarpai – gal trijų metrų ar daugiau. Toje vietoje, kur abeji pėdsakai susitiko, ėjusiojo šiaurės kryptimi pėdos staiga dingo, atrodė, lyg jas išmynęs žmogus būtų iš viso nustojęs egzistuoti. Čia ir stambių letenų pėdsakai staiga pakeitė kryptį, metėsi į vakarus ir stačiu kampu kirto įvažiavimo keliuką. Tolygūs tarpai tarp atspaudų rodė jų savininką žingsniavus įprastu tempu. Jie vedė į mišką, tiesiai ten, kur būriavosi varnos. Trušas turėjo filmavimo kamerą, ir jos nemirksinti akis iki skausmingų smulkmenų fiksavo nusikaltimo vietą. Kai žvelgi po kurio laiko, stebina, kaip ramiai, tvirta ranka šis vyras viską filmuoja, kaip nė kiek nevirpančiu balsu komentuoja vaizdo įrašą: apšiurusią lūšną, krūmokšniais užžėlusią proskyną, prie užpuolimo vietos vedančius pėdsakus, pačią nusikaltimo vietą, o tada ir ilgą kraupiais įkalčiais nusėtą taką. Kamera nesujuda ir tada, kai filmuoja rausvo ištrypto sniego panoraminį vaizdą, aprėpdama nukąstą šuns užpakalinę koją, vienišą pirštinę, krauju permirkusį švarko rankogalį, tuomet pamažu kyla į kalvelę, apie šimtą metrų gilyn į mišką prie plikos žemės lopinio. Čia garso įraše girdėti staigus trumpas atodūsis. Lyg įėjus į Grendelio urvą. Oro temperatūra siekia beveik trisdešimt laipsnių šalčio, tačiau šioje vietoje kone visas sniegas nutirpęs. Tamsaus apskritimo viduryje, tarsi kokia auka ant aukuro, stirkso nukąsta žmogaus plaštaka ir galva be veido. Šalia – iki bekraujo baltumo nugraužtas ilgas kaulas, greičiausiai šlaunikaulis. Pėdsakai veda gilyn į mišką. Trušas toliau seka jais, į viską įdėmiai žvelgdamas pro kameros objektyvą. Būrio vyrai ir Markovo draugai eina įkandin. Vieninteliai garsai yra ledinis Trušo batų girgždesys ir tolimas

Tigras

šuns lojimas. Septyni vyrai apstulbę tyli. Negirdėti nei aimanos, nei jokio keiksmo. Trušo medžioklinio šuns, nedidukės laikos, visą laiką sekusios pėdsakais pirma jų, urzgimas darosi vis spygesnis, vis neramesnis. Jos šnerves degina kraujo ir specifinis tigro kvapas. Iš visos draugijos tik ji viena negali suvaldyti baimės – juk tigras kažkur visai čia pat, šalia. Trušo vyrai ant pečių nešasi šautuvus ir, šiam filmuojant, stengiasi jį pridengti. Jie pasiekia dar vieną atitirpusią laukymę, šį kartą nemažo ovalo formos. Čia tarp smulkių šakelių ir nukritusių lapų guli Vladimiro Iljičiaus Markovo palaikai. Iš pirmo žvilgsnio jie primena neplautų drabužių krūvą, paskui akys užkliūva už batų, iš jų kyšančių švytinčių kaulų lūžgalių, suplėšytų marškinių, kurių vienoje rankovėje matyti užsilikusi rankos dalis. Trušas gyvenime nėra matęs baisiau sunaikinto, išniekinto žmogaus kūno. Net ir toliau filmuodamas, jis veik nevalingai stengiasi nežiūrėti, akimis ieškodamas išsigelbėjimo antraeiliuose dalykuose. Jį nustebina šio žmogaus skurdas: net tokią šaltą žiemą jo avėta plonais guminiais batais. Pastebi, kad šovinių dirže trūksta trijų kulkų. Tada nusistebi, kur galėjo dingti šautuvas. Tuo metu Trušo laika Gita iš siaubo pasišiaušusiais gaurais puldinėja pirmyn atgal ir nerimastingai loja. Tigras kažkur netoli – žmonės jo nemato, tačiau šuo apčiuopiamai, beveik nepakeliamai junta jį esant. Žmonės taip pat jaučia netoliese kažkokią keistą jėgą, kažką didesnio nei jų baimė. Jie dairosi aplink, tiksliai nė nežinodami, kur žiūrėti. Vyrai visiškai priblokšti neseniai regėto vaizdo, ir jiems sunku suvokti iš tiesų gresiantį pavojų, nes juos užvaldęs siaubas. Neskaitant šuns ir žmonių judėjimo, miškas, regis, sustingo. Net varnos atsitraukė, laukdamos, kol pranyks ši paskutinė kliūtis. Atrodo, to paties laukia ir tigras. Tada pasigirsta garsas – trumpas

Markovas

skubotas kvėptelėjimas. Paprastai toks garsas palydi užpučiamą žvakę. Nors vis dėlto nuo paprasto pūstelėjimo jis šiek tiek skiriasi sujudinto oro kiekiu ir pūtimo jėga. Tai kažkas didesnio ir stipresnio; tai tikrai ne žmogaus sukeltas garsas. Tą pačią akimirką gal už kokių 10 žingsnių apatinė eglės šaka netikėtai išsilaisvina nuo ją dengusios sniego naštos. Sniegas žyra žemyn, užgniaužę kvapą vyrai sustingsta, paskui ir vėl – visiška tyla. Gerokai anksčiau, nei kungo variklio garsas sutrikdė miško ramybę, šioje nuošalioje dauboje vyko tam tikras pokalbis. Ne rusų ir ne kinų, bet vis dėlto kalba, senesne už patį mišką. Ja kalba varnos, šuo, tigras. Kalba ja ir žmonės, tik kai kurie – laisviau už kitus. Tas vienintelis oro kvėptelėjimas pribloškė iškalbingumu. Tik ką daryti su šia informacija, atsidūrus toli nuo gimtojo kiemo? Gita dabar, regis, dar stipriau įtempia nematomą pavadį, siejantį ją su šeimininku. Iki širdies gelmių sukrėsti Markovo draugai taip pat glaudžiasi draugėn. Paskutinė tigro perduota žinia, rodos, skirta ne tik dar labiau sugniuždyti šiuos vyrus, bet ir pagilinti nematomą prarają tarp jų – brakonierių ir ginkluotų pareigūnų, nuo kurių dabar priklauso pirmųjų laisvė ir saugumas. Markovo draugai gerai žinomi Trušui; jis ne kartą buvo juos pričiupęs už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą ar medžioklę be leidimo. Tik Zaicevo šautuvas legalus, bet jis pernelyg mažo kalibro, kad galėtų sustabdyti tigrą. O kitų dviejų paslėpti kažkur miške, ir vyrai dabar jaučiasi ne ką saugesni negu Trušo šuo. Bet ir Trušas eina beginklis. Dar ten, prie įvažiavimo keliuko, jie apsižodžiavo spresdami, kas turėtų sekti šiais šiurpiais pėdsakais. Pasigirdo komentarų, jog Trušas su savo vyrais neva nieko čia nepametė. Baimė – taigoje jokia nuodėmė, tačiau bailumas – jau yda, taigi Trušas šį iššūkį atrėmė sausai mestelėjęs: Pošli – eime. Tuomet vienas iš Markovo draugų, Saša Dvornikas, pasiūlė (kaip

Tigras

vėliau prisiminė Trušas) „Tigro“ vyrams tvarkytis patiems. Be to, sakė jis, jie neturį ginklų. Trušas ir vėl ramiai atkirto, paragindamas išsitraukti savo neregistruotus šautuvus iš miško slaptaviečių. „Dabar ne laikas juos konfiskuoti, – sakė Trušas. – Svarbiausia dabar apsiginti.“ Visgi Dvornikas ir toliau dvejojo, todėl „Tigrų“ vadas jam pasiūlė savo šautuvą. Tai buvo drąsus žingsnis dėl kelių priežasčių: Trušas parodė, jog viliasi pasitikėjimo ir bendradarbiavimo, juk jo pusiau automatinis ginklas buvo kur kas geresnė gynybos priemonė už Dvorniko gerokai aplamdytą lygiavamzdį. Tai iš karto užgesino beįsiplieskiantį konfliktą, nebeliko jokių pasiteisinimų, kaip, šešiems vyrams stebint, Dvornikas galėtų garbingai atsisakyti. Tas pats sumišęs gėdos, baimės ir ištikimybės jausmas paakino dėtis draugėn ir Zaicevą su Onofreičiuku. Be to, daugiese buvo saugiau. Bet nuo to laiko, kai Dvornikas tarnavo armijoje, jau buvo daug vandens nutekėję, ir Trušo ginklas jo rankose atrodė keistai sunkus. O Trušui to įtikinamo svorio kaip tik trūko, be savo šautuvo jis jautėsi keistai. Dar turėjo pistoletą, bet šis buvo saugiai paslėptas dėkle ir užpuolimo atveju būtų nedaug pagelbėjęs. Šitaip savanoriškai tapęs itin pažeidžiamas, Trušas kliovėsi tik savo būrio vyrais. Jis ėjo grupės priešakyje, bet buvo tam tikra prasme nutolęs, tarsi pasyviai stebėtų šią dramą, o ne būtų vienas iš jos veikėjų, – į šiurpią siurrealistinę tikrovę jis žvelgė pro siaurą vienakį filmavimo kameros objektyvą. Kadangi Zaicevu ir Dvorniku nebuvo galima pasitikėti, o pavaduotojas Bušas turėjo tik pistoletą, vieninteliai Trušo sąjungininkai buvo „Tigro“ vyrai. Tie, kurie nešėsi ginklus, laikė juos parengtus, tačiau miškas buvo tankus, matomumas prastas. Jei tigras būtų puolęs, jie galėjo netyčia pataikyti vienas į kitą. Taigi jie laikė ginklus rankose, šaudydami akimis į kiekvieną nuplikusią šaką, stengdamiesi susivokti, iš kur atsklis kitas garsas.

Markovas

Pasislėpęs už kameros, Trušas išliko stebėtinai ramus. „Štai, aiškiai matome tigro pėdsakus tolstant nuo palaikų“, – tęsė jis santūriu, oficialiai monotonišku balsu. Tuo metu Gita be perstojo lojo, įsirėžusi kojomis į žemę ir įbedusi žvilgsnį į tankmę. „Net iš šuns elgesio aišku, kad tigras nuėjo būtent šia kryptimi.“ Priekyje sniege buvo aiškiai matyti tigro pėdsakai, ir juos dar išryškino ilgėjantys šešėliai. Gyvūnas manevravo, traukdamas į šiaurę, į aukščiau pėdsekių esančią vietovę – kaip mėgsta daryti visos katės. „Tigras, atrodo, visai netoliese, – būsimiems žiūrovams komentavo Trušas, – gal už kokių keturiasdešimties metrų.“ Sniego buvo nedaug, ir tokiomis sąlygomis tuos 40 metrų tigras galėjo įveikti maždaug per keturias sekundes. Galbūt dėl to kaip tik tą akimirką Trušas nusprendė išjungti filmavimo kamerą, atsiėmė savo ginklą ir grįžo į tikrovę. Tačiau tuoj pat turėjo priimti nepaprastai sunkų sprendimą. Būdamas „Tigro“ inspekcijos vyresnysis inspektorius, Trušas veikė lyg tam tikras tarpininkas tarp džiunglių ir valstybės įstatymų. Pirmieji – instinktyvūs ir neretai stichiški, antrieji – dirbtinai primesti ir jų sunku laikytis. Dėl skirtingos prigimties vieni ir kiti yra tiesiog nesuderinami. Išvykęs Trušas paprastai neturėdavo galimybės susisiekti su viršininkais ar kuriuo kitu atsakingu asmeniu. Jo nešiojamųjų radijo stotelių, jei šios iš viso veikė, diapazonas buvo ribotas, taigi, kaip ir šiuo atveju, jie su būrio vyrais turėjo kaip nors kapstytis patys. Trušui darbe tekdavo dažnai spontaniškai nuspręsti, ir dabar tai padaryti jis turėjo nedelsdamas. Tigrai įrašyti į Raudonąją knygą ir Rusijoje yra saugomi gyvūnai. Taigi leidimas užmušti šios rūšies gyvį turėjo atkeliauti iš Maskvos. Kol kas Trušas jo nebuvo gavęs. Buvo šeštadienis, Maskvoje niekas nedirbo, taigi vyrams galėjo tekti operaciją tučtuojau nutraukti.

9 7 8 9 9 8 6 169246

John Vaillant

TIGRAS

Michael Lionstar nuotrauka

Tigrui puolant, pirmąjį smūgį kerta ne jis pats, o jo riaumojimas – jis turi klaikią savybę pripildyti visą erdvę, klaidinti, ir nebežinai nė kur žiūrėti.

John Vaillant

TIGRAS

Keršto ir išlikimo istorija