UŽRAKINTOS DURYS

Page 1


FREIDA M c FADDEN

DURYS FREIDA M c FADDEN UŽRAKINTOS DURYS

FREIDA M c FADDEN

UŽRAKINTOS

Trileris

Iš anglų kalbos vertė RENATA VEREIKIENĖ

Vilnius, 2025

PROLOGAS

Prieš dvidešimt šešerius metus vyras vardu Aronas Nirlingas buvo areštuotas savo namuose Oregono valstijoje.

Daugelis pažinojo Nirlingą kaip dorą pilietį. Jis turėjo nuolatinį darbą, buvo atsidavęs sutuoktinis ir tėvas – šeimos žmogus. Kaip gyvas nėra gavęs baudos net už ne vietoje pastatytą automobilį. Tikrai niekada neturėjo rūpesčių su teisėsauga.

Vis dėlto, gavusi anonimo pranešimą, policija rado dvidešimt penkerių metų amžiaus Mendės Johanson palaikus, užrakintus Arono Nirlingo dirbtuvėse, rūsyje. Ten pat aptiko ir skrynią su gerai išsilaikiusiais kaulais kitų septyniolikos aukų, kurios per pastarąjį dešimtmetį buvo paskelbtos dingusiomis be žinios. Policijos tyrimo metu Nirlingui buvo pateikti įtarimai dėl mažiausiai dar dešimties žmogžudysčių, įvykdytų daugiau nei prieš dvidešimt metų, tačiau nesant teismo medicinos įrodymų to nebuvo galima patvirtinti.

Siekdamas išvengti mirties bausmės, Nirlingas sutiko pripažinti kaltę ir šiuo metu atlieka aštuoniolikos įkalinimų iki gyvos galvos bausmę griežtojo režimo kalėjime. Jo žmona, taip pat apkaltinta bendrininkavimu vykdant nusikaltimus, nusižudė kalėjime, nespėjusi stoti prieš teismą.

Naujienų puslapiai skelbė, esą Aronas Nirlingas – genijus, ilgiau nei du dešimtmečius sėkmingai vengęs policijos ir FTB. Jei tik nori, jis gali būti nepaprastai charizmatiškas ir žavus. Jis narcizas ir psichopatas, tikėtina, šaltakraujiškai nužudęs mažiausiai trisdešimt moterų. Jis beprotis. Pabaisa. Ir mano tėvas.

1 SKYRIUS

Jaučiu, kad kažkas mane stebi.

Atrodo, neįmanu justi kito žmogaus žvilgsnio, įremto man į pakaušį, bet šią akimirką kažkodėl jį jaučiu. Pirmiausia dilgteli skalpą, iš lėto nusmelkia sprandą, tada pašiurpsta nugara.

Į barą atėjau viena. Mėgstu būti viena, visada mėgau. Jei tik galiu, renkuosi vienatvę. Net restorane, aplink gaudžiant kitų žmonių pokalbiams, mieliau sėdžiu viena.

Priešais mane stovi taurė mėgstamo Old Fashioned kokteilio. Jei kurį vakarą nenoriu važiuoti tiesiai namo, užsuku į Kristoferio barą. Jis tamsus ir anonimiškas, tabako dūmų persmelktais stalviršiais. Be to, paprastai čia gana tuščia, barmenai nelenda į akis. Kartais renkuosi staliuką su minkštasuoliais, bet šiandien sėdžiu prie baro ir nudūrusi akis į taurę stebiu lėtai tirpstantį vienišą ledo kubelį. Dilgčiojimas pakaušyje sustiprėja.

Fone bemaž negirdžiu televizoriaus triukšmo. Dažniausiai čia transliuojamos sporto rungtynės, bet šį vakarą ekrane – žaidimų šou. Stambus planas, vedėjas iš kortelės priešais save skaito klausimą.

Koks Šarlio de Golio draugas septintajame dešimtmetyje dirbo Prancūzijos ministru pirmininku?

Staigiai atsigręžiu, stengdamasi sugauti spoksotojo, kad ir kas jis būtų, žvilgsnį. Nesėkmė. Man už nugaros yra žmonių, bet į mane niekas nežiūri. Bent jau šią akimirką.

Turbūt tai tik mažmožis. Galbūt koks nors vyras nori pavaišinti gėrimu. Galbūt mane pažino kas nors iš darbo.

Tas asmuo nebūtinai žino, kas iš tiesų esu. To niekas niekada nežino. Turbūt pasidaviau paranojai, nes šiandien sukanka dvidešimt šešeri metai nuo dienos, iš esmės pakeitusios mano gyvenimą.

Nuo dienos, kai jie sužinojo, kas slypi mūsų namo rūsyje.

– Daktare, jums viskas gerai?

Į lipnų barą atrėmęs raumeningus dilbius prie manęs svyra barmenas. Jis čia naujokas, matytas vos kelis kartus. Kiek vyresnis už anksčiau dirbusį kolegą, galėtų būti trisdešimt penkerių, kaip ir aš.

Trukteliu už savo žalių gydytojos marškinių apykaklės. Tai dėl aprangos barmenas pavadino mane daktare. Faktiškai jis atspėjo –dirbu bendrosios praktikos chirurge. Kadangi esu moteris, didžiuma žmonių, pamatę žaliąjį apdarą, palaiko mane slaugytoja, bet barmenas prisileido mintį, kad esu gydytoja.

Jei žino, kuo tapau, tėvas turbūt didžiuojasi. Per teismą paaiškėjo, kad ko jau ko, o pasididžiavimo jam nestinga. Tėvas irgi norėjo tapti chirurgu, tik jam nepavyko. Jei reikalai būtų susiklostę kitaip, gal nebūtų padaręs to, ką padarė.

– Puikiai, – atsakau apvesdama pirštu taurės kraštą. – Tiesiog puikiai.

– Kaip kokteilis? – kilsteli antakį barmenas. – Gerą sumaišiau?

– Gerą.

Tai mažiausia, ką galiu pasakyti. Kokteilis puikus. Stebėjau, kaip ant taurės dugno barmenas padeda cukraus gabalėlį, užuot supylęs taurėn pakelį cukraus, kaip daro kiti. Viskio šliūkštelėjo tiksliai tiek, kiek dera. Ir man nereikėjo prašyti, kad nepiltų sodos vandens.

– Turiu pasakyti, – sako barmenas, – kad nustebinot mane, užsisakydama Old Fashioned. Atrodote kitokio tipo.

– Mmm... – abejingai numykiu, nenorėdama tęsti pokalbio. Nereikėjo man sėstis prie baro. Bet, tiesą sakant, šičia retai pasitaiko tokių plepių barmenų.

Jis nuginkluojamai šypsosi.

– Maniau, paprašysite Cosmopolitan, vyno ir limonado ar ko nors panašaus.

Įsikandu į skruostą, kad nieko neatsakyčiau. Mėgstu Old Fashioned. Nuo pat dvidešimt vienų metų amžiaus, o gal net nuo seniau, jei atvirai. Jis tamsus ir svaiginantis, šiek tiek saldus, šiek tiek kartus. Gurkšteliu iš taurės ir mano susierzinimas dėl plepaus barmeno išblėsta.

– Tai va, – barmenas įsistebeilija į mane paskutinįkart. – Jei dar ko nors norėsite, pašaukite.

Stebiu nueinantį. Sekundės dalį leidžiu sau įvertinti liesus jo raumenis, pūpsančius po marškinėliais. Barmenas patrauklus ir negrėsmingas, rusvų plaukų, šviesiai rudų akių. Jo veidas apaugęs retais šeriais, kurių negalėtum pavadinti barzda. Jis itin nenusakomos išvaizdos – toks, kokio nepasirinktum per asmenų atpažinimo procedūrą policijoje. Toks, koks buvo ir mano tėvas.

Lenkdama pirštus skaičiuoju, kiek mėnesių nebuvau parsivedusi į namus vyro. Tada imu skaičiuoti metus. Tiesą sakant, bijau, kad teks skaičiuoti dešimtmečius. Nebeprisimenu, ir vien tai kelia nerimą.

Tačiau nenoriu susitikinėti nei su karštu barmenu, nei su kuo kitu. Jau seniai nusprendžiau nebemegzti santykių. Vienu metu dėl šito liūdėjau, bet dabar susitaikiau, kad taip geriau.

Vėl keliu nuo stalo taurę ir pateliūskuoju gėrimą. Man per sprandą toliau bėgioja skruzdėlės, tarsi būčiau stebima. Galbūt apsirinku. Gal viską išsigalvoju.

Dvidešimt šešeri metai. Negaliu patikėti, kad praėjo tiek daug laiko.

Išblaškyta televizoriaus ekrane pasirodžiusio žaidimo vedėjo, atplėšiu akis nuo taurės.

Koks serijinis žudikas buvo plačiai žinomas Parankinio pravarde?

Barmenas pažvelgia į ekraną ir nerūpestingai mesteli:

– Aronas Nirlingas.

Mano tėvo pavardė tapo atsakymu į šio vakaro žaidimo klausimą.

Galbūt todėl, kad šiandien jo arešto metinės, bet veikiausiai tai viso labo sutapimas. Kad ir kiek metų praeitų, jo nusikaltimai niekada nebus užmiršti. Įdomu, jis žiūri šitą šou? Anksčiau jam patikdavo televizijos žaidimai. Ar jis gali žiūrėti televizorių? Nežinia, kas jam leidžiama kalėjime. Nuo tada, kai policija jį išsivedė, mudu nesame kalbėjęsi.

Nors jis rašo man kas savaitę.

Gurkšnodama kokteilį nusikratau minčių apie tėvą ir leidžiu, kad mane užplūstų maloni šiluma. Kitapus barmenas šluosto barą, po marškinėliais matyti įsitempę jo raumenys. Stabtelėjęs žvilgteli į mane ir pamerkia akį.

Hmm. Gal ir be reikalo pati sau primečiau mintį apie susilaikymą. Galbūt vieną vakarą pasilinksminusi likčiau gyva? Jei išsinerčiau iš žaliosios aprangos? Jei paleisčiau tvirtą kuodą, dėl kurio skausmingai klykia mano plaukų folikulai?

– Daktare Deivis? Ar čia jūs? – išgirstu sau už nugaros, ir maloni viskio teikiama šiluma akimoju išsisklaido. Buvau teisi. Kažkas tikrai į mane žiūrėjo. Gaila, kad bent šį vienintelį kartą neapsirikau. Šį vakarą tenorėjau šiek tiek ramybės.

Ištisas dvi sekundes svarstau apie galimybę neatsisukti. Apsimesti, kad nesu jokia Nora Deivis. Kad esu kita moteris, vilkinti žalią gydytojos aprangą ir tiesiog panaši į daktarę Deivis.

Balsas bent jau nepavadino manęs Nora Nirling. Jau seniai, labai seniai niekas manęs nevadina šia pavarde. Tegu taip ir lieka. Vyriškiui, kuris man už nugaros, per penkiasdešimt, jis žemas ir kresnas. Veikiausiai pacientas. Pavardės neatgaminu, bet visa kita prisimenu. Atvyko į ligoninę labai karščiuodamas ir kamuojamas pilvo skausmų. Jam nustatė cholecistitą – tulžies pūslės uždegimą. Bandėme pašalinti tulžį laparoskopu su kameromis, bet mums nepavyko, ir turėjau baigti operuoti atviros chirurgijos būdu. Todėl ir žinau, kad, kilstelėję vyrui marškinėlius, ant atsikišusio pilvo, kiek aukščiau dešinėje, pamatytume įstrižą randą. Esu tikra, kad jis puikiai sugijo.

– Daktare Deivis! – vyras šypsosi, rodydamas eilę geltonų apgedusių dantų. – Žiūrėjau abejodamas, bet... čia tikrai jūs. Oho, nebūčiau pagalvojęs, kad galime susitikti tokioje vietoje.

Ir ką tokia simpatiška mergina kaip jūs veikia tokiame bare? Jis bent jau nepakomentavo mano kokteilio.

– Taip, na... – sumurmu.

Būtų gerai, kad pasakytų, kuo yra vardu. Jaučiuosi atsidūrusi itin nepalankioje padėtyje. Puikiai prisimenu daugelį dalykų, galiu užsimerkusi nupaišyti kiekvieną kraujagyslę, kuri aprūpina žarnyną, bet niekad neįsimenu vardų. Pasikuičiu atmintyje – tuštuma.

– Ei, bičiuli! – vyriškis pašaukia barmeną. – Daktarės Deivis kokteilis – mano sąskaita! Ši ponia išgelbėjo man gyvybę.

– Nieko tokio, – murmteliu, tačiau per vėlu. Bevardis pacientas jau taisosi ant gretimos baro kėdės, nors man ir atrodo, jog būdama be makiažo ir vilkėdama kone bulvių maišo dydžio aprangą siunčiu aiškų signalą, kad draugijos neieškau.

– Štai ką man paliko! – paskelbia vyriškis, kilstelėdamas marškinėlius. Jo pilvas apžėlęs susivėlusiais juodais plaukais, bet vis dar matyti mano padaryto pjūvio randas. Tokį ir prisimenu. – Gerai padirbėta, ar ne?

Šypteliu.

– Esate tikra šaunuolė, daktare Deivis, – pagiria jis. – Noriu pasakyti, aš taip sirgau...

Ir tada vyriškis įninka pasididžiuodamas dėstyti savo istoriją visiems, esantiems girdimumo zonoje. Apie tai, kaip išgelbėjau jam gyvybę. Dėl šito galima būtų ir pasiginčyti. Taip, pašalinau uždegimo pažeistą jo tulžies pūslę. Bet jam būtų padėję ir intraveniniai antibiotikai bei intraveninės radiologijos metu įtaisytas drenažas.

Nebūtinai esu ta, kuri išgelbėjo jam gyvybę.

Bet vyriškio neperkalbėsi. O ir išties atlikau sėkmingą operaciją: vyras išgijo, ir, jei ne dantys, atrodytų visiškai sveikas.

– Labai įspūdinga, – paslaptingajam pacientui galų gale išvardijus mano pasiekimus, tarė barmenas. Jam ant lūpų suruseno linksma šypsena. – Esate tikra didvyrė, daktare.

– Taigi, – užsivertusi taurę makteliu paskutines kokteilio drumzles. – Toks mano darbas.

Nerangiai kylu nuo baro kėdės. Galbūt atrodau taip, lyg būčiau pernelyg girta vairuoti, bet priežastis, dėl kurios vos laikausi ant kojų, visai nesusijusi su alkoholiu.

Šiandien sukanka dvidešimt šešeri metai. Kartais atrodo, kad viskas nutiko vakar.

– Man metas, – mandagiai nusišypsau buvusiam pacientui. –Dėkoju už gėrimą.

– Ak, – vyriškis paniūra, tarsi tikėtųsi, kad dar valandą liksiu kalbėtis apie tulžies pūslės uždegimą. – Tikrai išeinate?

– Bijau, kad taip.

– Bet... – jis dirsteli į tuščią mano taurę ir trumpais pirštais pabarbena į barą. – Tikėjausi galėsiąs nupirkti jums dar vieną kokteilį. Galbūt pavaišinti vakariene. Na, suprantate, atsidėkodamas.

Ir tada apie šį vyriškį prisimenu dar kai ką. Kai apsilankė po operacijos, dėkodamas uždėjo ranką man ant kelio ir spustelėjo, man nespėjus pasislinkti. Puikiai padirbėjote, daktare Deivis. Žinoma, aš vis dar neprisimenu jo pavardės.

– Nereikia, – atsakau. – Man jau sumokėjo jūsų draudimo bendrovė.

Jis pasikaso kaklą, raudoną dėmelę, kur įsipjovė skusdamasis. Vėl bando išspausti šypseną.

– Nagi, daktare Deivis... Nora. Tokia graži moteris kaip jūs neturėtų vienui viena būti bare.

Nuo mano lūpų dingo mandagi šypsena.

– Labai jums ačiū, bet man viskas gerai.

– Nesispyriokite, – vyriškis pamerkia man akį. Pastebiu, kad vienas priekinis jo dantis tamsiai rudas, beveik juodas. – Bus smagu.

Jūs nusipelnote maloniai praleisti vakarą.

– Taip, nusipelnau, – sakau persimesdama per petį rankinę. –Todėl ir einu namo.

– Manau, turėtumėte apsigalvoti, – jis siekteli mano žasto, bet aš nusikratau jo rankos. – Galiu puikiai jus prablaškyti, Nora.

– Rimtai tuo abejoju.

Jo veide nelieka nė trupučio švelnumo.

– A, supratau, – prisimerkia. – Jūs per daug išdidi, kad penkias minutes prie baro kalbėtumėtės su pacientu.

Stipriai sugniaužiu rankinės dirželį. Ką gi, padėtis sparčiai blogėja. Reikės pasakyti Harperei, kad pasirūpintų pašalinti šį vyrą iš mano pacientų sąrašo. Pala, negaliu. Vis dar nežinau jo pavardės!

– Atsiprašau? – į pokalbį įsiterpia griežtas barmeno balsas. –

Daktare, ar šitas vyras jus vargina?

Henris Kalahanas. Štai kuo jis vardu, – prisiminimas trenkia kaip spyris į dantis. Su palengvėjimu atsidūstu.

Kalahanas žvilgteli į barmeną, įvertina jo ūgį, raumeningus dilbius. Suraukia kaktą.

– Ne, jau išeinu.

– Gerai.

Žirgliodamas pro duris, Kalahanas stumteli man petį. Įdomu, kiek išgėrė prieš prieidamas? Greičiausiai padaugino, gal rytą nė neprisimins mane matęs.

Henris Kalahanas. Rytoj iš pat ryto pasakysiu Harperei. Daugiau nepageidauju jo gydyti.

Vėl dirsteliu į tuščią taurę. Pasirodo, dėdulė Henris taip ir nesumokėjo už kokteilį. Siekiu rankinės norėdama susimokėti pati, bet barmenas papurto galvą.

– Baro sąskaita, – sako.

– Noriu susimokėti, – ryžtingai pareiškiu.

– Na, norėčiau pavaišinti moterį, kuri išgelbėjo vyrukui gyvybę.

Barmenas veria mane šviesiai rudomis akimis. Jo veido išraiška atrodo keistai pažįstama. Ar esu mačiusi šį vyrą anksčiau?

Taip pat spoksau, žvilgsniu tyrinėju nuobodžiai gražius barmeno veido bruožus, stengiuosi atgaminti, kas jis toks. Jo gydyti negalėjau. Jis žymiai jaunesnis nei diduma žmonių, su kuriais man tenka susidurti, o aš prisimenu kiekvieną, atsidūrusį po mano peiliu, – kaip Henrį Kalahaną, – net jei iš pradžių ir užkrinta jų pavardės.

Taip ir maga paklausti, ar esame pažįstami, bet susilaikau. Turbūt suklydau. Šis vakaras mažų mažiausiai keistas. O aš nenoriu nieko, tik eiti namo.

– Gerai, – galop tarsteliu. – Dėkoju už kokteilį.

– Viskas gerai? – pakreipęs galvą į šoną pasidomi barmenas. –Gal palydėti jus iki automobilio?

– Nepražūsiu, – atsakau.

Dirsteliu pro langą į baro mašinų aikštelę. Mano automobilis stovi tiesiai po gatvės žibintu, visai čia pat. Stebiu Henrį Kalahaną, sėdantį į savo mašiną, nediduką mėlyną dodžą su smarkiai įlenktu užpakaliniu sparnu. Jis nuvažiuoja, ir mano pečiai suglemba.

Sprando nebetvilko, bet suima lengvas šleikštulys. Kaip įmanydama stengiuosi jį įveikti. Nesijaudinu dėl Henrio Kalahano. Po to, ką esu regėjusi gyvenime, mane nelengva sukrėsti.

Bet vis tiek užtrunku bare dar kelias minutes, norėdama įsitikinti, kad jis tikrai išvažiavo.

2 SKYRIUS

Vairuoju tamsiai žalią Toyota Camry. Tai puikus, patikimas, praktiškos spalvos automobilis be jokio įbrėžimo ar įlenkimo. Daktaras Filipas Koris, mano partneris, pernai nusipirko raudoną teslą. Kai pasakiau, kad tai mašina, žyminti vidurio amžiaus krizę, Filipas tik pamerkė man akį. Jis mėgsta pagainioti savo teslą greitkeliu. Sėsdamas į Filipo mašiną kaskart rizikuoji gyvybe.

Manęs nekamuoja vidurio amžiaus krizė. Tenorėjau saugaus automobilio, kuris su kuo mažiau fanfarų nugabentų mane iš taško A į tašką B.

Bemaž tylioje Kristoferio baro mašinų aikštelėje įsliuogiu prie Camry vairo. Paleidžiu variklį, ir erdvę užpildo klasikinė muzika. Šopeno noktiurnas. Anksčiau skambinusi pianinu, išmokau sugroti šį kūrinį vidurinės mokyklos koncertui. Regis, nuo to laiko praėjo visa amžinybė. Mažiausiai dešimt metų nesu lietusi pianino klavišų. Išsuku į kelią. Jis tuščias, kaip visada šiokiadienių naktimis. Pėda paspaudžiu greičio pedalą ir, kaip įprastai, namo nuvairuoju šoninėmis gatvėmis.

Pavažiavusi maždaug dvi minutes, už savo automobilio pastebiu priekinių žibintų porą.

Tai nebūtinai ką nors reiškia. Taip, man iš paskos važiuoja mašina. Na ir kas? Bet kartu pagalvoju, kad paprastai tokią valandą šiais aplinkiniais keliais važiuoju vienintelė. Dažniausiai draugiją man palaiko tik žvaigždės. Galbūt dar mėnulis, priklausomai nuo mėnesio laiko.

Be to, automobilis tiesiog prilipęs prie manojo. Važiuodama siauru keliu mažiausiai dešimčia mylių viršiju greitį, o žibintai atsilieka, regis, vos per dviejų automobilių atstumą. Jei staiga stabdyčiau, toji mašina veikiausiai atsitrenktų į manosios galą.

Įtariu, kad esu sekama. Bet yra tik vienas būdas tai išsiaiškinti.

Artinuosi prie kelio išsišakojimo. Jungiu kairiojo posūkio signalą. Privažiavusi išsišakojimą, pradedu sukti į kairę, bet paskutinę sekundę metuosi dešinėn.

Visą šį laiką mano žvilgsnis prikaustytas prie galinio vaizdo veidrodėlio. Stebiu, kaip prie kelio išsišakojimo žibintai man už nugaros ruošiasi sukti į kairę, kaip suka kairėn, man nuvairavus į dešinę.

Tada slysdamas automobilis sustoja. Pavažiuoja atbulas ir priešais išsišakojimą pasuka dešinėn.

Staigiai įtraukiu oro ir tvirtai įsitveriu vairo. Toji mašina tikrai mane seka. Tas niekšas mane seka.

Kol svarstau, ko griebtis, man šauna mintis. Toji, kuri neretai topteli, kai susiduriu su sunkumais.

Ką darytų tėvas?

Nors ir stengiuosi šios minties neprisileisti, ji visada kyla. Nenoriu žinoti, ką darytų tėvas. Ir tikrai nenoriu elgtis taip, kaip elgtųsi jis. Mano tėvas sėdi kalėjime ir atlieka aštuoniolikos įkalinimų iki gyvos galvos bausmę. Ne itin noriu į jį lygiuotis.

Kišenėje turiu telefoną su įjungta Bluetooth funkcija. Galėčiau išsikviesti policiją. Pasakyti, kur esu, ir kad mane persekioja kažkoks automobilis. Bet nuo šito irgi susilaikau.

Prie kito kampo paprastai suku dešinėn ir važiuoju namo. Užuot taip ir padariusi, renkuosi kairįjį posūkį. Kartu suka ir už manęs riedanti mašina. Dar labiau priartėja, ir priekinių jos žibintų šviesos užlieja tojotos saloną. Tas tipas net nebando slėpti, kad mane seka. Dabar tarp mūsų tegalėtų įsiterpti vienas automobilis. Persekiotojo mašina – prie pat galinio mano buferio.

Pagaliau priešakyje išvystu savo kelionės tikslą – vietos policijos komisariatą.

Įvažiuoju į aikštelę. Toliau stebiu vaizdą galiniame veidrodėlyje: noriu pamatyti, ar vairuotojui pakaks įžūlumo sekti paskui mane į policijos komisariato teritoriją. Vis dėlto, kaip ir tikėjausi, priekinių žibintų šviesos dingsta man iš akių. Pastatau mašiną laisvoje vietoje, o mane persekiojusi mašina pravažiuoja pro šalį.

Tai mėlynas dodžas su įlenktu galiniu sparnu.

Dešimt minučių sėdžiu aikštelėje ir stebiu kelią, kol įsitikinu, kad persekiotojas nuvažiavo. Ne itin smagu šičia būti. Prisimenu, kaip pirmąjį kartą lankiausi policijos komisariate. Tada buvau dešimties. Tėvas – ką tik areštuotas. Policija įnirtingai manęs klausinėjo.

Nora, kiek laiko tėvas rūsyje turėjo dirbtuves?

Nora, ar mama į jas eidavo?

Nora, ar namuose yra daugiau slėptuvių?

Galbūt kita moteris nužygiuotų į policijos nuovadą. Pasiprašytų lydima namo. Praneštų, kad ją sekė Henris Kalahanas. Man iš to jokios naudos. Subloguoju vien pagalvojusi, kad turėčiau įeiti į pastatą. Po to, ką patyriau prieš visus tuos metus, daugiau niekada nenoriu rodytis policijos komisariate.

Juk patikrinus biografinius mano duomenis iš karto paaiškės, kas esu. Šito nereikia.

Po dešimties minučių įsitikinu, kad Kalahanas nebepasirodys. Vėl išvažiuoju į kelią, kuriame, žinoma, įprastai tuščia ir tylu. Dar

ketvirtis valandos, ir pasiekiu savo jaukų dviaukštį namą Mauntin

Vju. Pasak nekilnojamojo turto agento, namas puikiai tinka nedidelei šeimai, tačiau gyvenu jame viena. Buvo metas, kai galvojau ne visada gyvensianti viena, bet žvelgdama atgal suprantu, kad apsirikau.

Antrame aukšte yra du miegamieji; viename iš jų įsirengiau namų biurą, kuris drauge yra ir svečių kambarys. Skalbyklę ir džiovyklę laikau rūsyje. Kai čionai įsikrausčiusią mane aplankė Filipas, kolega suraukė nosį ir pareiškė, esą galėčiau sau leisti ir geresnį namą. Taip, galėčiau, bet čia jaučiuosi laiminga. Ką, po galais, veikčiau vienui viena name su penkiais miegamaisiais? Nepanašu, kad man šviečiasi turėti vaikų, kurie galėtų tuos kambarius užpildyti.

Įeinu pro garažą. Užsitrenkdamos nuaidi durys ir, garsui nuščiuvus, namą apgaubia mirtina tyla. Akimirką stoviu, dešinėje saujoje spausdama raktus.

– Mielasis, grįžau! – sušunku.

Tai keista, nes gyvenu viena.

Akimirką stoviu klausydamasi, kaip prieškambariu nuplaukia mano žodžių aidas. Gyvendama viena, kartais pasiduodu nerimui. Jei koks nors įsilaužėlis tykotų manęs viduje, kas apie tai sužinotų?

Bet mano rajonas saugus, todėl paprastai nesuku sau galvos dėl tokių dalykų.

Mirštu badu. Jei ne Henris Kalahanas, mėginęs įvaryti man baimės, pakeliui namo būčiau užsukusi į mėsainių užkandinę, kurioje lankydamasi stengiuosi paspartinti savo staigią mirtį nuo širdies smūgio, nesulaukus penkiasdešimties. Kadangi netekau progos pasistiprinti mėsainiu, pėdinu į virtuvę pažiūrėti, ką turiu šaldiklyje. Išgėrus viskio, reikia ką nors suvalgyti ir galbūt vėl užgerti viskiu, kad geriau virškintų.

Ne, jei atvirai, daugiau gerti nederėtų. Jau vėlu, o iš pat ryto turėsiu keltis operuoti. Paprastai man nereikia daug miego, bet jaučiu, kaip apsunksta akių vokai.

ĮSIGYKITE KNY

GĄ DABAR

Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.