Gedimino paslaptis

Dalia Dilytė

GEDIMINO PASLAPTIS Fantastinė apysaka paaugliams

Sofoklis V iln iu s, 2 0 1 7

TURINYS P I R M A D ALIS

L a im in g a k la id a

9

Kur mes?

10

Kas mes?

18

Slėptuvė

36

Rugiapjūtė

48

Kapas

68

Stovykloje

82

Miestelio puolimas

100

A N T R A DALIS

Pilis

121

Kur mes?

122

Šnipas

136

Priešų antpuolis

152

Žolinė

180

Pokalbis

190

Pirma dalis

LAIMINGA KLAIDA

Kas mes?

Nieko neatsakęs į Gintauto žodžius Gediminas jo pa­ klausė: - Kodėl jūs su skauto uniforma?

- Todėl, kad aš - skautas. Be to, kaip sakiau, jaunasis šaulys.

- Mūsų mokyklos skautai labai patriotiški ir veiklūs, įsiterpė Rugilė, - aš pati nesu skautė, priklausau etnografijos būreliui ir dalyvauju etnografiniame ansamblyje, bet apie partizanų kovas mes mokėmės per istorijos pamokas, taip pat ir apie Geležinio Vilko rinktinę. Tik jūsų nuotraukos neįsidėmėjau...

- Sustok, Ruge! - nutraukė ją M angirdas, - iš tavo tauškalų žmogus nieko nesupras, - ir kreipdamasis į Ge­ diminą tarė: - Kadangi mes žinome, kas jūs, bus sąžininga ir mums prisistatyti. Ji - Rugilė Kemeklytė, aš - jos brolis Mangirdas Kemeklis, o čia - mūsų kaimynas ir draugas

18

Dalia

Dilytė

nuo kūdikystės laikų Gintautas Galinis. Jūsų bendražygis greičiausiai pranešė, kad mes - vilniečiai. Tai gryna tiesa.

Prisiekiu, nesam nei pamišėliai, nei apgavikai, nors, aišku, jūs, pone, galite ir nepatikėti, nes turbūt nė vienas tikras pamišėlis nesuvokia, kad pamišo, o apgavikai neprisipažįsta, kad apgaudinėja. Kaip ir dauguma žmonių, kiekvienas turim keistenybių, bet nesam bepročiai. Mes iš tiesų iš Vilniaus, tačiau ne visai iš to, ne iš jūsų Vilniaus. Per klaidą gavosi tokia paini istorija...

- Mangi, - pertraukė Rugilė, - kaip tu šneki? Ar tu nori pasakyti, kad istorija atsigavo po ligos, ar kad ji keliavo?

Jau baigiu kantrybės pritrūkti: šimtą sykių esu sakiusi, kad veiksmažodžio „gauti“ sangrąžinė forma „gautis“ reiškia „atsigauti“ arba „keliauti“. Matote, - nelaukdama atsakymo paaiškino ji Gediminui, - Mangirdas mokosi kitoje moky­ kloje, ten sustiprintas tiksliųjų mokslų dėstymas, lietuvių kalba yra, bet jų mokytoja - tokia išsižiojusi kelmų laumė.

Aš bandau jį mokyti, tačiau, žinote, tie tiksliukai pasipūtę kaip varlės, nors kuolą ant galvos tašyk, nieko neįkalsi. Jie tvirtina esą Lietuvos patriotai, bet aš tik galvą kraipau ir pečiais traukau: patriotai turi savo kalbą mokėti ir branginti.

Taigi, ponaiti, prašom sakyti: išėjo tokia paini istorija.

- Tai gal susėskime ir pabandykime ją išpainioti, - šypso­ damasis pasiūlė Gediminas. Peržengęs per išvartą jis atsisėdo ant jos, Rugilė klestelėjo iš vieno šono, Gintautas - iš kito,

20

G ED IM IN O PASLAPTIS

o Mangirdas įsitaisė ant kelmo priešais juos. Jis kreipėsi į Gediminą: - Atleiskite už kvailą, jūsų manymu, bet mums labai svarbų klausimą: kurie dabar metai?

- Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštieji.

- Vadinasi, gavosi... atsiprašau, įvyko šešių šimtų metų klaida. Matote, mes esame iš du tūkstančiai šešioliktų metų Vilniaus ir ketinome keliauti į tūkstantis trys šimtai dvim šeštus.

- Mangi, tu tikras tinginio pantis, - vėl įsikišo Rugilė, koks padorus žmogus supras tavo „dvim “ ? Tingi ištarti „dvidešimt“.

- O koks padorus žmogus turės kantrybės iškęsti tavo kabinėjimąsi prie žodžių?

- Aš nesikabinėju, aš ginu lietuvių kalbą, valstybės pamatą.

Nekreipdamas dėmesio į brolio ir sesers ginčą Gediminas nusistebėjo: - Iš du tūkstančiai šešioliktųjų? Neįtikėtina! Tai kaip jūs čia patekote?

- Taip, tuo sunku patikėti ne tik jums, bet ir dvidešimt pirmajame amžiuje, - atsakė Mangirdas, - jame daug visko išrasta ir sukurta, bet kelionės laiku nevyksta. Mes esame išimtis, o gal pirmosios kregždės, nežinau. Mudviejų su Rugile dėdė, tėčio brolis Vytautas, yra superinis mokslininkas,

21

Dalia

Dilytė

biofizikas. Be kitų dalykų, jis išrado tokį prietaisą, pavadino jį odochronu. Pavadinimas sudarytas iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: „odos“ reiškia kelionę, o „chronos“ - laiką.

Jis dar nenusprendė, kaip odochroną vadinti lietuviškai: „laikakeliu“ ar kaip kitaip. Tikriausiai pastebėjote, mes visi trys turim apyrankes. Kiekviena jų plokštelė skirta tam tikrai funkcijai. Pavyzdžiui, paspaudę geltoną plokštelę leidomės kelionėn, žalia reiškia grįžimą atgal. Dėdė Vytautas pats odochroną daug kartų išbandė, bet niekam apie tai nėra skelbęs. Jei paskelbtų, tikrai gautų Nobelio premiją. Bet jis mano, kad ne visi išradimai tarnauja žmonijos labui, o kelionių laiku pasekmes labai sunku numatyti, juk jos gali sujaukti, o gal ir suardyti pasaulio tvarką. Mums keliauti odochronu jis irgi ilgai neleido, bet galop Rugilė išmeldė.

- Septyniasdešimt metų... Tai jūs - laisvos Lietuvos vaikai?

- Taip, Lietuvai pavyko nusikratyti sovietų jungą. Mes gimėme ir gyvename laisvoje ir nepriklausomoje tėvynėje.

- O kaip tai atsitiko? Ar Rusiją sutramdė trečiasis pa­ saulinis karas, kurio mes taip laukiame?

- Prašome nepykti, bet mums uždrausta pasakoti apie tų žmonių, su kuriais susitiksime, netolimą ateitį. Dėdės Vytauto nuomone, taip galime pažeisti dėsningą istorijos vyksmą, kištis į Dievo darbą.

- Bet galime pasakyti, - įsiterpė Gintautas, - kad jūsų

22

G ED IM IN O PASLAPTIS

kovos yra reikšmingos ir ateityje bus pagarbiai vertinamos.

Jūsų šūkį „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ kartoja ir mūsų šauliai, ir kariuomenės šauktiniai.

- Nereikia, nesakykite, jei neleista. Papasakokite, kokia jūsų Lietuva.

- Gerai, gal pasakojimą pradėti nuo politinės santvarkos?

M ūsų Lietuva yra demokratinė respublika. Visi piliečiai renka Seimu vadinamą parlamentą, kuris leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės darbą. Prezidentą (šiuo metu Lietuvoje prezidentauja moteris) irgi renka visi. Prezidentas tvarko užsienio politikos reikalus, skiria įvairius pareigūnus, teisėjus, generalinį prokurorą, ministrą pirmininką, bet jų paskyri­ mui turi pritarti Seimas. Be to, Prezidentas yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas. Vyriausybei priklauso vykdomoji valdžia, kiekviena ministerija rūpinasi savo sritimi.

- Kai Gintas taip dėsto, - pasakė Rugilė, - tai viskas atrodo tvarkinga, bet iš tiesų - makalynės iki kaklo. Įsi­ vaizduokite, tokioje nedidelėje šalyje knibždėte knibžda tiek partijų, kad, atsiprašau už šiurkštų žodį, velnias ragus nusilaužtų. Žinoma, į Seimą ne visos patenka, bet gal kokių penkiolikos atstovai ten kiurkso. Kaip Maironio eilėse: O kas dėl partijų, srovių, Tai pasirodė, jogei jų Daugiau mes turim, negu reikia.

23

Dalia

Dilytė

- Tai rodo, - ėmėsi aiškinti G intautas, - kad mūsų demokratija dar nėra brandi, ne tokia, kaip tų šalių, kur ji klesti šimtus metų, ten veikia dvi ar trys partijos.

- Nelabai suprantu, kam tų partijų apskritai reikia, kai turėtų žydėti vienybė, kaip giedame himne, ir visi piliečiai privalėtų darbuotis Lietuvos labui. Maironis teisus: Bet dėl visuomenės, tautos Nuo savo partijos keistos Lietuvis pasikelt nemoka.

Jei jau be Seimo negalima apsieiti, tai gal geriau rinkti ne partijų atstovus, o protingus, sąžiningus, turinčius nuo­ pelnų visuomenei žmones. Mūsų šalis maža, paskleisti žinią, kas yra kas, nesunku. Kelios dešimtys tokių žmonių tikrai atsirastų, kam ten reikia pusantro šimto. Aš tai esu monarchistė. Jei būčiau prezidentė, tai ir Seimą, ir ministerijas su visais departamentais paleisčiau šunims šėko pjauti. Jie ten tik spjaudo ir gaudo, verčiau eitų darbo dirbti. Pasilikčiau kokią dešimtį darbščių žmonių, ir užtektų.

- Tu ne monarchistė, o anarchistė, nori sugriauti valstybę.

- Ne valstybę, o biurokratus. Juos reikia pulti ragais ir nagais.

- Kaip net gražiausiuose rugiuose piktžolių, - tarė G edim inas, - taip ir klestinčiose valstybėse negerovių

24

G ED IM IN O PASLAPTIS

visuomet būna. Svarbiausia: ar Tėvynė saugi? Ar turi są­ jungininkų?

Gintautas mielai ėmėsi pasakoti: - Na, kaip sako dėdė Vytautas, nėra pasaulyje tokio daikto, kuriam negrėstų sunaikinimo pavojus, tik D ie­ vas - išimtis. Kaip visada, galanda nagus Rusija. Kadangi nesiliauja įvairūs susidūrimai Artimuosiuose Rytuose, tai tų karų bangos vienaip ar kitaip atsirita ir į Europą. Mūsų kariuomenė viena, žinoma, didelio puolimo neatlaikytų, bet Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir didžioji dauguma Europos valstybių yra įsijungusios į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją, pagal pirmąsias angliško pavadinimo North

Atlantic Treaty Organization raides vadinamą NATO. Jai dar priklauso JAV ir Kanada. Jungtinės Valstijos, aišku, joje atlieka svarbiausią vaidmenį. Šios sąjungos šalys įsipar­ eigoja bendradarbiauti ir ginti viena kitą. Į Vilnių atvykęs vienas Amerikos prezidentas m itinge didžiulei miniai pasakė, kad kiekvienas Lietuvos priešas bus ir Amerikos priešas.

- Dėkui Dievui! Jis išklausė mūsų, partizanų, ir visų dorų lietuvių maldas! - nuoširdžiai atsiduso Gediminas.

- Taip, tai tiesa, bet budrumo prarasti negalima. Skau­ tų šūkis „Budėk!“ vis tiek dar tinka ne tik skautams, bet ir visai mūsų valstybei. Dabar atsirado nauja karo rūšis, vadinama hibridiniu karu. Jame taikomi ir partizaninio,

25

Dalia

Dilytė

ir įprasto kariavimo būdai. Pasitelkiamas terorizmas, arba lietuviškai - bauginimas. Teroristų taikinys - civiliai gyven­ tojai, jie siekia žmonių širdyse pasėti baimę nužudydami tai vieną, tai kitą, tai kelis, sprogdindami viešbučius, geležin­ kelius, lėktuvus. Neseniai Rusija taip atplėšė dalį Ukrainos.

Iš pradžių paleido be jokių skiriamųjų kariuomenės ženklų gerai apmokytas profesionalių karių ginkluotas gaujas.

Prasiskverbusios į kai kurias vietoves netoli Rusijos sienos jos sprogdino oro uostus, vaikė policiją, užgrobė valdžios įstaigas, pasitelkė kriminalinius nusikaltėlius, o paskui jau riedėjo tankai ir kita technika. Kad įbaugintų žmones ir padarytų žalos, galingais pabūklais apšaudė gyvenvietes ir miestus. Ukraina to nesitikėjo, jos kariuomenė buvo silpna, prastai pasirengusi. Dabar ji jau gerokai sustiprėjo, bet kautis vis tiek sunku.

- O Vakarai?

- Vakarai - supuvę lepšiai, - įsikišo Rugilė, - kaip ir jūsų laikais, siuntinėja stebėtojus, diplomatus, laiškus ir pareiškimus, reiškia nerimą, susirūpinimą, o Rusijai visa tai - nė motais. Amerika truputį kietesnė, bet ir jai nelabai kas išdega. Rusija meluoja per akis, neprisipažįsta, kad Ukrainoje veikia jos kariuomenė, nors ten keliamos Rusijos vėliavos, gyventojai skatinami reikalauti tas sritis prijungti prie Rusijos, o vakariečiai, trumparegiai žiopliai, tiki.

26