KOLIBRIS
KOLIBRIS KATI
HIEKKAPELTO
Detektyvinis romanas Iš suomių kalbos vertė Simona Dobrovolskytė
Sofoklis V iln iu s, 2018
2. Jau ketvirtą dieną iš eilės dangų užgožęs lietaus debesis nenuils damas pylė ant miesto vandenį. O ras buvo apniukęs ir vėsus. Per rytinę spūstį su skėčiais besibraunantys pėstieji stengėsi išvengti pro šalį pravažiuojančių automobilių taškomo vandens. G u d riau sieji avėjo gum inius batus. Vasara neabejotinai baigėsi, nors oda dar nenorėjo atsisveikinti su šilum a ir jūros vandens prisilietim u. Prasidėjo mokslo metai, baigėsi dirbančiųjų vasaros atostogos, visi vėl įsisuko į rutiną: darbas, namai, darbas, namai. Daugiau jo kio tinginiavim o pajūryje ir pienių pūkų pūtim o. Be penkiolikos aštuonios A n a atvėrė pagrindines didelio adm inistracinio pastato, stovinčio miesto, kuriam e užaugo, cen tre, duris ir įžengė į niekada nemiegantį vestibiulį. Ji žvilgtelėjo į la ik ro d į ir pastebėjo, kad jos naujasis vadovas vėluoja. Išsitrau kusi iš rankinės pudrinę, pasitaisė ant kaktos krentančius k irp čiukus ir pasidažė lūpas blizgiu. Stengėsi kvėpuoti giliai. Pilvą varstė jaudulys. M audė pūslę. U ž švieslaidės m irgėjo neoninės lemputės. A n a miegojo prastai. Išsibudino paryčiais ir pradėjo jaudintis. Nepaisant to, nesijautė pavargusi. A drenalinas išblaškė visus miegus. Prieš savaitę praeitis vėl tapo dabartim i, kai ji poros ben dradarbių pagalba išnuomotu kro vin in iu automobiliu parsivežė kelis savo baldus ir daiktus iš už kelių šimtų kilom etrų esančio studijų miesto, kuriam e pabaigusi mokslus dirbo sm ulkius dar-
K o lib ris
15
bus. Daugum a daiktų buvo tie patys, kuriuos pasiėmė su savim i išvažiuodam a studijuoti prieš dešimt metų. A n a išsinuomojo butą K oivuharju, tame pačiame priem ies tyje, kuriam e praleido vaikystę ir kuriam e ik i šiol gyveno A k o šas. Rajono reputacija nelabai viliojo, bet nuomos kainos buvo prieinam os. A n t pašto dėžutės atsiradusi neįprasta A nos pavardė nė kiek nenustebino kitų namo gyventojų. N et ir gana aukštas jos išsilavinim as nelabai tesiskyrė nuo vidutinio šio rajono gy ventojų lygio, nes K o ivuh arju gyveno stebėtinai daug im igrantų kilm ės mokytojų, gydytojų, inžin ie rių ir fizikų. Vienintelis sta tistinis skirtum as buvo tai, kad A n a nebuvo bedarbė ir turėjo nuolatinį, jos išsilavinim ą atitinkantį darbą. K oivuh arju fizikai džiūgaudavo, jeigu gaudavo pam aininį valytojo darbą. K oivuh arju nebuvo vieta, į kurią veržiam asi, į ją buvo pa kliūvam a. M iesto centre ir jo apylinkėse gyvenantys žinojo ra jono pavadinim ą ir reputaciją, bet nė nenutuokė, kaip jis atrodo. Iškabose prie laip tinių durų surašytos sunkiai ištariamos gyven tojų pavardės galbūt net keltų jiem s baimę. A n a nesižvalgė į prabangius centro butus aukštomis lubom is. Ji visada jautėsi jaukiau už jų fasadų, šešėliuose ir skersgatviuose. G alb ūt dėl to ji tapo policininke. Vyriausiasis komisaras Pertis V irkunenas pasirodė pavėlavęs be veik dešimt m inučių. Žem o ūgio, ūsuotas, į šeštą dešim tį įžen gęs vyriškis atrodė tvirtai sudėtas. Jis pasisveikino su A n a entu ziastingai šypsodamasis ir paspaudė ja i ranką taip stipriai, kad sutraškėjo sąnariai. - Labai džiaugiamės tavo atvykim u, - tarė Virkunenas. - Iš ties šaunu, kad į mūsų komandą įsilies im igrantų kilm ės parei gūnė. A pie tai metai iš metų kalbam a nacionalinėse strategijose, bet ik i šiol bent jau čia nesimatė nė vieno, net ir jaunesniojo p olicininko. T u riu omenyje, im igranto. N ors šiaip jau esame su jum is susipažinę. T a i yra...
16
K ati H ie k k a p e lt o
V irkunenas susigėdo. A n a i kilo noras atšauti ką nors sąmo jingo, kad vyras dar labiau susigūžtų iš gėdos, bet, kadangi nie kas taip greitai nešovė į galvą, ji nutylėjo. - Pirm ąsias porą dienų leisime tau apsitrinti, susipažinti su darbo vieta ir bendradarbiais. It in skubių reikalų dabar netu rim e, galėsi ram iai pradėti darbą, - kalbėjo jis, vesdamas A n ą iš vieno skyriaus į kitą. - G alų gale, tai pirm oji tavo tarnyba ir pirm osios pareigos krim inalinėje policijoje, todėl duosime laiko apsiprasti ir susipažinti su mūsų darbo pobūdžiu. K iekvieną rytą pradedame aštuntos valandos susirinkim u. Per jį aptariame ir pasiskirstome dienos darbus. N u sikaltim ų tyrėjai renkasi kartą per savaitę. D etalesnį tvarkaraštį ir asm eninį darbo grafiką gausi iš mūsų sekretorės. A n a linksėjo ir sekė paskui V irkuneną, bandydama įsim in ti koridorių ir skyrių išsidėstymą, susidaryti mintyse bent apytikslį vietos planą. B aigusi vidurinę m okyklą, ji visą vasarą dirbo pa galbininke m igracijos skyriuje - dideliam e biure, įsikūrusiam e pirm am e policijos komisariato aukšte, padėjo parengti šimtus skubių paso keitim o prašymų, žmonėms prieš pat atostogų ke liones pastebėjus, kad baigėsi jų asmens dokum entų galiojim as, antspaudavo ir segė į aplankus dokumentus, tvarkė spintas ir virė kavą, o, baigiantis vasarai, net susipažino su paso gam inim o eiga. K itos pastato erdvės ja i buvo visiškai nepažįstamos. Jis at rodė klaidus, kaip iš pradžių regisi visi dideli pastatai. V irkunenas palydėjo A n ą į ketvirtą aukštą, į sm urtinių nu sikaltim ų tyrim ų skyrių ir į jos kabinetą. Kam barys buvo di delis ir šviesus. Jis buvo pačiame koridoriaus viduryje, priešais virtuvėlę. Sienas dengiančiose lentynose stovėjo tvarkingai išri kiuoti segtuvai ir dokumentai, kompiuteris ant darbo stalo buvo išjungtas. Lange kabėjo trys vazonėliai su svyrančiom is gėlėmis, o ant grindų stovėjo vazonas su medžio dydžio juka. A n t sie nos puikavosi šviesiaplaukės moters ir trijų šviesiaplaukių vaikų nuotrauka. Jie šypsojosi, o jiem s u ž nugarų egzotiškame paplū
K o lib ris
17
dim yje švietė saulė ir mėlynavo jūra. Jie atrodė kaip laim inga, atostogaujanti šeima. Kavos termosas ir puodeliai buvo sukrauti ant plieninio veži mėlio. Krepšelyje, po servetėle, laukė privalom os bandelės. A n a svarstė, ar išdrįs jų atsisakyti. S usirinkim ų kambarys buvo toks didelis, kad jame tilpo dar vienas didelis stalas. Prie jo sėdėjo trys civ ilišk a i apsirengę p o licininkai. - Labas rytas visiems, - pasisveikino Virkunenas. - Leiskite pristatyti jum s mūsų naująją vyresniąją tyrėją, A n ą Fėkėtę. D u iš jų iškart pakilo iš savo vietų ir priėjo susipažinti. - Labas rytas ir nuoširdžiai sveikinam e atvykus į mūsų ko mandą. Smagu, kad į mūsų grupelę įsilies dar viena moteris, nes šie vy ru k a i retkarčiais gerokai pagadina nervus. A š Sari. Sari Jokikoko-Penanen. Žinau, baisiai ilga ir neištariam a pavardė. A ukšta šviesiaplaukė, maždaug A n o s amžiaus moteris šyp sojosi visa savo esybe ir, ištiesusi savo liekną ranką, m aloniai tvirtai ir šiltai paspaudė ranką. - Sveiki visi. Beje, mano pavardė tariama Feketė. Labai džiau giuosi galimybe čia dirbti, nors, prisipažinsiu, šiek tiek jaudinuosi. - V isai be reikalo. Paukštelis pačiulbėjo, kad esi velniškai gera policininkė, labai džiaugiamės, kad papildysi mūsų gretas. B et žin ai ką, tu neįtikėtinai gerai kalbi suom iškai, nesigirdi jo kio akcento, - nusistebėjo Sari. - A čiū . G yvenu Suomijoje jau gana ilgą laiką. - K aip ilgai? - 20 metų. - Vadinasi, kai atvykai, buvai vaikas. - Devynm etė, nes atvažiavome pavasarį. T ą vasarą man su ėjo dešimt. - Oho! T ik iu o si, kad kada nors papasakosi daugiau apie tai, o dabar susipažink su Raunu Forsmanu. T aip pat maždaug trisdešimties metų, m alonios išvaizdos, m ėlynų ir smalsių akių vyrišk is ištiesė ja i ranką.
18
K ati H ie k k a p e lt o
- Labas rytas ir sveika atvykusi. - Labas rytas, malonu susipažinti, - atsakė A n a ir pajuto, kaip nustojo drebėti kinkos ir pamažu ėmė atlėgti įsitempę kak lo raumenys. Jai patiko šie žmonės, ypač Sari. Trečiasis iš prie stalo sėdėjusių bendradarbių liko sėdėti savo vietoje. V irkunenas jau gręžėsi į jo pusę su pasipiktinusia išraiška veide, kai anas pravėrė burną. - Labas, - burbtelėjo vyras į A n o s pusę ir tuojau pat nusi suko į V irkuneną. - Praėjusią naktį pagalbos tarnyba sulaukė skambučio. K ažkokia naujoji suomė, ar kaip ten juos dabar vadi na, paskam bino persigandusi, kad ją nori nužudyti. Tad gal jau im kim ės darbo? V irkunenas atsikrenkštė. - Eskas N iem is, - pristatė jį A n a i. - Tavo partneris. Iš u ž išsiplėtusių kapiliarų išvagotų ir nukarusių Esko skruostų išsprūdo prunkštelėjim as. G al jis persišaldęs? - pagalvo jo A n a ir pasisveikino su savo partneriu. Vyras atsistojo ir padavė ja i ranką. Ji buvo stambi ir šiurkšti, tokia, kurią galėjai įsivaiz duoti vienu u žtikrin tu judesiu įm etančią nusikaltėlius į kalėjimą, tačiau rankos paspaudimas buvo nem aloniai silpnas. A n a nemė go tokių rankos paspaudimų. Jie palikdavo nepatikim o žmogaus įspūdį. Be to, vyras ir tol iau nežiūrėjo į akis. Tada Virkunenas paragino visus įsip ilti kavos ir jie pasuko prie plieninio vežim ėlio, nuo kurio sklido viliojantis kvapas. N e žym i įtampa išsisklaidė, A n a leidosi į draugišką pokalbį. Šviežia, dar šilta bandelė buvo gardi. Išgėrus kavą ir suvalgius bandeles, V irkunenas paprašė Esko papasakoti išsamiau apie praėjusios nakties įvykius. - M ergaitė davė savo namų adresą Rajapure. P atruliai nu važiavo ten ankstų rytą, bet mergaitės namuose nebuvo. Rado jos tėvą, motiną, jaunesnį brolį ir seserį, bet skam binusios mer gaitės - ne. Šeima, jie, beje, yra kurdai, sukėlė tokį erzelį, kad išbudino visą namą, - pasakojo Eskas.
K o lib ris
19
- M ergaitė? G rasin im o nužudyti sulaukė mergaitė? - pa klausė A na. - Ju k ką tik sakiau, kad mergaitė, - atsakė Eskas, nė nepa žvelgęs į A n ą, ir tęsė: - M ergaitės tėvas sakė, kad ji lanko g i mines Vantoje. I r čia paminėta, kad kalbėjo tik tėvas. Šeimos keturiolikm etis sūnus.
neįmanoma p risim inti jų vardų.
- su
murm ėjo Eskas ir, šnarindamas popierių krūvą, ėmė ieškoti ber niuko vardo. - M ehvanas. Taip, keturiolikm etis M ehvanas jam vertėjavo. - K od ėl į vietą nebuvo pakviestas profe lionalus vertėjas? paklausė A n a. - V aikai negali vertėjauti, ypač tokiu rim tu klau simu. - Žinom a, kad buvo pakviestas, bet budintis vertėjas kaip tik tuo metu dirbo ligoninėje. O kito vertėjo per visą sum aištį nepavyko surasti. Be to, tai būtų tik mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas - atlygis už viršvalandžius ir visa kita dviem vertė jams. P atrulia i gavo įsakym ą kaip galim a skubiau išsiaiškinti pa dėtį. Jie tai ir padarė. K a i reikalas rimtas, negalima laukti. V yrai padarė taip, kaip liepta. - T aip pat, kaip ir Bosnijoje, - sušnibždėjo A na. - K ą? - paklausė Eskas. Pagaliau jis pažvelgė į ją savo patinusiom is ir paraudusiom is akim is. A n a stengėsi nejudėdama atlaikyti jo žvilg snį. Šis vyras erzino ją, nors pažinojo jį vos keletą m inučių. - N ieko. N ieko nesakiau. A n a buvo priversta nuleisti akis. Patenkintą veido išraišką nutaisęs Eskas nuėjo įsip ilti kavos. - K ad ir kaip ten būtų, viskas tame bute atrodė taip, kaip ir turėtų, - tęsė Raunas, bandydamas sušvelninti padėtį. - Nė vienas iš šeimos narių nežinojo, ką ir kodėl padarė mergaitė. Pora p o licin in k ų Vantoje nuvažiavo patikrin ti mergaitės buvim o vietos. M ergaitės vardas.
minutėlę.
D idžara, sveika ir gyva,
buvo ten, ku r ir turėjo būti. M ergaitė aiškino Vantos patruliam s,
20
K ati H ie k k a p e lt o
kad galbūt kažkas pokštaudamas paskam bino jos vardu, arba ji susapnavo košmarą ir apsimiegojusi pati paskambino. Pasak jos, ji kartais vaikščioja ir kalba per miegus, o paskui nieko neprisi mena. - Labai keista, - pasakė A na. - I r man taip atrodo, - pritarė Sari. - K as čia keisto, jeigu ji pati tikina paskam binusi netyčia? paklausė Eskas. - K as netyčia skam bina pagalbos numeriu?.. - paklausė Sari. - Po velnių, žinom a, kad skambina. Skam bina, kai užsitren kia durys ir raktai lieka viduje, arba kai kas nors įkrenta į m yli mo augintinio pudelio akį, - užginčijo Eskas. - T a i visai kas kita. Kalbam e apie skam butį per klaidą, - pa prieštaravo Sari. - K ie k D id žarai metų? - paklausė A na. - Septyniolika, - atsakė Raunas. - Septyniolikos metų mergina paskam bina į pagalbos tarny bą ir sako, kad ją grasina nužudyti. M an o nuomone, tai skamba kaip tikras košmaras, - tarė A n a. - Be to, kaip ją išleido važiuoti į Vantą vieną? - pridūrė Sari. Eskas nieko neatsakė. - Paklausykim e pagalbos tarnybos įrašo, - pasiūlė V irkunenas. - E skai, paleisk jį. Iš pradžių keletas sekundžių traškesio. M andagus operatoriaus balsas. Po to tyla ir tada tyliai mergaitės šnibždam i žodžiai: Jie nužudys mane. Padėkite. Mano tėvas nužudys mane. Operatoriaus prašymas pakartoti žodžius. Tyla. Operatorius paprašo mergai tės adreso. Ji sušnibžda namų adresą ir padeda ragelį. - M ergaitė buvo persigandusi, - pasakė A na. - I r man taip atrodo, - pritarė Sari. - M irtin a i bijojo, kad kažkas ją išgirs. - K od ėl ji nepasakė, kur iš tik rų jų yra? - paklausė Raunas.
K o lib ris
21
- G a l pati nežinojo? - spėjo Sari. - G a l norėjo, kad policija vyktų tiesiai į širšių lizdą? - pasakė Raunas. - Turbūt ji nežinojo tikslaus vietos, kurioje buvo, adreso, ir jos namų adresas buvo vienintelis, ku rį galėjo p risim inti, nes skubėjo. T a i ja i buvo gyvybės ir m irties klausimas, - pasakė A na. - O gal ji tik norėjo paerzinti savo tėtušį, - prunkštelėjo Eskas. - A r kas nors apklausė motiną? - paklausė A na. - Bandė apklausti, bet ataskaitoje pabrėžiama, kad į visus klausim us atsakinėjo tėvas ir tas M ehvanas, - atsakė Raunas. - Taip, žinoma. - K ą darysim e su šiuo atveju? - Pradėsime tyrim ą. Suomijos teisė nereglamentuoja nusi kaltim ų dėl garbės, bet galbūt galėtume pareikšti kaltinim ą dėl neteisėto grasinim o nužudyti arba dėl neteisėto įkalinim o . P ir m adienio rytas, o mergaitė Vantoje. A r ji neturėtų būti m okyk loje? - paklausė Virkunenas. Eskas supdamasis kėdėje garsiai nusižiovavo ir nuobodžiau damas pradėjo m aigyti m obilųjį telefoną. - K ie k žinau, m okyklinio ugdymo prievolė baigiasi suėjus septyniolikai metų, - pasakė jis. - E skai, p asirūpink šiandien šių asmenų pakvietim ais į ap klausą, - paliepė Virkunenas. - H m m .. - Eskas abejingai nusibraukė nuo lūpų bandelės trupinius. - D idžaros, tėvo, motinos, brolio ir jaunesniosios sesers. N o riu, kad kaip galim a greičiau čia pasirodytų visa šeima. I r iš kviesk vertėją arba du, jeigu reikia. Raunai ir Sari, pasidomėkite apie tuos Vantoje gyvenančius gim inaičius, paprašykite vietos padalinio pagalbos. A n a, gal galėtum pasidomėti, kokių veiks mų imtasi panašiais atvejais? - G erai, - sutiko A na.
22
K ati H ie k k a p e lt o
- M anęs neapleidžia bloga nuojauta dėl šio atvejo, - pasakė Sari. - Tarsi belstųsi perspėjimas. K aip tik tą akim irką pasigirdo beldimas į duris. M oteris įk i šo galvą pro durų tarpą ir linktelėjo pasisveikindam a. - Saloinene, ant Selkėmos bėgimo tako, rastas lavonas, pranešė ji. V isi nutilo ir sustingo savo vietose. Sari ir Raunas sužiuro vienas į kitą sum išusiais, nuo stabos kupinais žvilgsniais. Prie burnos keliam as Esko kavos puodelis sustojo ore. Tylą nutraukė V irkuneno balsas: - A n a, gali pam iršti apie ram ią darbo pradžią.