n4sarfl/ w
f/m'Jmty Ą/asojrb v
w&/
avr# Iš anglų kalbos vertė
M ilda Baronaitė
Sofoklis V ilnius, 2018
D evynioliktas skyrius
N uo
n au jų jų
m etų
Oksfordą gaubė pilkas, šaltas dangus,
o šiandien jį dar apklojo ir stingdančio rūko skraistė, todėl atro dė, kad miestas atskirtas nuo likusio pasaulio. Sausis Florianai buvo ramiausias metų mėnuo - nieko keista, kad tokiu pražūtingai žvarbiu oru žmonės neskuba registruo tis ekskursijoms, - o agentūrą tuo laiku visuomet užplūsdavo užsakymai Velykų sezonui, kai turizmo verslas vėl atsigaudavo, todėl ji daugiausia dirbdavo biure. Tačiau šį rytą asmeninę trijų valandų ekskursiją po miestą užsisakė viena užsigrūdinusi pora iš Maskvos - ponas ir ponia Žukovai. Jie buvo apsikūtoję sto rais vilnoniais paltais, užsimaukšlinę kailines kepures ir nė kiek nesiskundė dėl žvarbaus vėjo, stingdžiusio Florianos rankas ir kojas bei plakusio jos veidą ir ašarojančias akis - galbūt jiems toks oras tepriminė gaivią pavasario dieną namuose. Svajojančių bokštų ekskursijose dirbo tik viena rusiškai kal banti gidė - Martina, kuri, deja, sirgo, - bet, laimė, Žukovai anglų kalbą mokėjo geriau nei pakankamai, ir Floriana be vargo su jais susikalbėjo. Kliūčių iškilo tik bandant paaiškinti ponui Žukovui - kresnam vyrui, gaudančiam kiekvieną jos žodį ir nuolat linksinčiam galvą, - kad nė vienas iš koledžų nėra par duodamas. Jis metė į Florianą plieninį žvilgsnį, kai šiai teko tą 165
Erica James
i66
patį pakartoti priešais keturkampį Kristaus bažnyčios kiemą; anksčiau jis pertraukė gidę, pasakojančią apie Kristoferio Reno projektuotą Tomo varpinę ir septynias tonas sveriantį jos varpą, vadinamą Didžiuoju Tomu. - Netiesa, - tarė jis smarkiai purtydamas galvą. - U ž tinka mą kainą galima nusipirkti viską. Trikdė ir nuolatos skambantis pono Žukovo mobilusis te lefonas. Atsiliepęs vyras garsiai kalbėjo rusiškai ir be perstoj o linksėjo, tačiau jo veido išraiška buvo neįskaitoma. Kol jis kalbė jo telefonu, Floriana, drebėdama ir kvėpuodama lediniu, plau čius stingdančiu oru, mandagiai šnekučiavosi su jo žmona, tuo met pradėjo vesti porą link Aukštosios gatvės, kur, prie biuro, ir prasidėjo jų ekskursija, ten poros turėjo laukti vairuotojas, greit pargabensiantis juos atgal į Londoną. Ekskursijos metu Floriana ne kartą pagalvojo, kad ekskursiją po Oksfordą Žukovai užsisa kė norėdami apsidairyti, ką galėtų čia įsigyti, o dabar jiems teks išvykti nusivylus. Fantazijai įsismarkavus ji įsivaizdavo, kaip ponas Žukovas šį vakarą skųsis būriui draugų oligarchų, praš matniame Meifero kvartalo bare tuštins degtinės stikliukus ir planuos kitą savo žingsnį: Kembridžas. Esmi visuomet prajuokindavo Florianos, kaip ji sakydavo, vaisingas protas. - Štai kaip tai vadini, - pasakė kartą Adamas, pasitelkęs jam būdingą subtilų humoro jausmą. - Ji nėra tiesiog pačiuožus? Šitaip jis pakomentavo vieną savaitgalį, kai buvo pakvietęs Florianą su Esmi apžiūrėti naujo savo namo. Jį nusipirkęs pa samdė statybininkus, kad išgriautų tai, ką ankstesni šeimininkai jame pakeitė, tikriausiai tikėdamiesi patobulinti. Norėjo grąžin ti pastatą į jo originalią Viktorijos laikų būklę, paaiškino jis.
Vasara p rie ežero
167
- Be abejo, kartu su kambarinėmis ir batus valančiais tar nais? - pajuokavo Floriana. - Gal galėtum įdarbinti ir mane? Būčiau puiki pasipūtusi namų šeimininkė. Kai noriu, galiu būti išties griežta. - Jau paskyriau tau pamišėlės palėpėje vietą, - atsakė jis, pa šaipiai kilsteldamas antakį. - Atsargiau, misteri, - nusijuokė ji. - Pala, vėl pasnigs ir tau atsikeršysiu. Kadangi pastatas buvo nešildomas, ilgai jame neužsibuvo ir netrukus sugužėjo į šiltus Trejybės namus, kur Esmi juos pa vaišino arbata su bandelėmis. Neatlaikęs pasalūniško Esmi ka mantinėjimo, Adamas prisipažino atšaukęs planuotą mėnesio pertrauką ir pats nutraukęs santykius su Džese. - Ir prašau nekalbėti daugiau apie tai, - tarė įspėjamai pakel damas ranką. - Nereikia jokių banalybių. - Kaip nori, - tyliai atsakė Esmi, persimesdama žvilgsniu su Floriana. Tai buvo pirmas kartas, kai jiems pavyko susitikti po Florianos paruoštų šventinių pietų. Jos pačios nuostabai, pavyko išvengti katastro fos ir nutarta, kad jos pirmasis bandymas iš kepti kalakutą buvo pergalingas, tuo metu visuomet sužibėti sugebantis Adamas atsinešė ne tik vyno, bet ir stalą su kėdėmis užsiplieskusi surengti pietus Floriana apie šitai nė nepagalvojo. Adamas pasiūlė jai pasilikti baldus, tačiau, kaip ji pareiškė, na muose jiems paprasčiausiai nėra pakankamai vietos. Dabar stovėdama prie biuro durų Floriana jau buvo pasiruošusi tarti žodžius, kuriuos visada pasakydavo tokiu metu - padėkoti klientams, kad pasirinko Svajojančių bokštų ekskursijų paslau
Erica James
i68
gas, - kai ponas Žukovas priėjo nepadoriai arti ir į pirštine ap temptą jos ranką įgrūdo kažką nedidelio ir kieto. Florianai šovė absurdiška mintis, kad tai ginklas. - Čia jums, panele Dei, - tarė jis girgždančiu balsu. - Jums reikia geresnio palto, kad nesušaltumėte, ir normalios kailinės kepurės - šis juokingas megztas daiktelis tiktų nebent angliš kam arbatinukui. T ik pamojavusi Žukovams, nuvažiuojantiems juodo mersedeso gale, pažiūrėjo, ką laiko rankoje. Dovana ją pritrenkė - tai buvo banknotų ritinys, ir iš pažiūros suma nemenka. Nustebin ta tokių dosnių arbatpinigių greitai įsikišo juos į palto kišenę, atsisuko nuo kelkraščio ir pastūmė biuro duris. Tuomet jai ir vėl teko nustebti, tą dieną antrą kartą. - Kai nesulaukiau iš tavęs jokių žinių, supratau, kad turiu tik vieną išeitį - važiuoti į Oksfordą ir išsiaiškinti akis į akį. - Ir ką konkrečiai nori išsiaiškinti? - paklausė Floriana, stengdamasi laimėti daugiau laiko. Prispausta papietauti restorane Cypė jautėsi apgailėtinai: buvo įsitempusi, jai sunkiai sekėsi logiškai mąstyti, net išsėdėti ramiai buvo sudėtinga. Kaip jis galėjo šitaip su ja pasielgti? Ši taip čia pasirodyti - lyg žaibas iš giedro dangaus. Tačiau tokių Florianos kančių kaltininkas nė kiek nesijaudi no, tik ramiai žvelgė tiesiai jai į akis. Sebo nematė ilgiau nei dve jus metus, ir jis atrodė pasikeitęs. Nebeliko anomis dienomis jam tokio būdingo kaltūno ant galvos, dėl kurio visuomet atrodydavo šiek tiek sutrikęs, dabar Sebo plaukai buvo trumpi, o jis pats ro dėsi keistai pažeidžiamas. Kita vertus, juk būtent pažeidžiamumą jis visuomet ir slėpė po pasitikėjimo savimi bei išdidumo kauke.
Vasara p rie ežero
169
- N oriu įsitikinti, kad dalyvausi mano vestuvėse, - tarė jis. Ji įsitempusi sukikeno. - Ir vien dėl to atvykai net iš paties Londono? - Na, Oksfordas juk ne pasaulio pakraštyje. - Bet juk turėjai pasiimti laisvą dieną, be to, smarkiai rizika vai manęs nerasti. Galėjau būti bet kur. Jis gūžtelėjo pečiais. - N e visai. Vakar paskambinau į tavo biurą ir paklausiau, ar šiandien dirbsi, o tada paprasčiausiai tavęs patykojau. - Biure niekas nedalytų tokios asmeninės informacijos, - at kirto ji. Bet tuomet prisiminė, kad vakar dirbo Damienas Vebas. T ik užkalbėk jam dantis, ir bet kuriam nepažįstamajam greičiausiai išklotų net jos banko sąskaitą, jei tik žinotų! - Apsimečiau potencialiu klientu ir papasakojau, kad tave man asmeniškai rekomendavo, - paaiškino Sebas. Jis staiga nu sišypsojo. - Esu tikras, prisimeni, koks įtikinantis galiu būti. Tuomet šypsena išnyko, jo veidas surimtėjo, ir Floriana suprato, kad mandagių klausimų ir atsakymų metas baigėsi, atėjo laikas griebti jautį už ragų. - Nemanai, kad ši kvailystė užsitęsė per ilgai? - dalykiškai paklausė. Staiga suirzusi Floriana atsisėdo tiesiai: per mažiau nei pus valandį ją jau du kartus pavadino kvaila - iš pradžių ponas Žu kovas, o dabar Sebas. - Štai kaip tai vadini? - tarė pagauta emocijų, o galvoje mai šėsi prisiminimai... apie piktus žodžius... priekaištus... meilės prisipažinimą... meilės a tstū m im ą. p ažem in im ą. prarastą draugystę. U žuot atsakęs į jos klausimą, Sebas uždavė kitą:
Erica James
170
- Kodėl neatsakei į mano atviruką? T ik būk gera, nesakyk „kokį atviruką?", nekvailink nei manęs, nei savęs. Ji nurijo seiles ir apsidairė padavėjos. Kiek užtrunka paruoš ti puodelį kavos ir įpilti alaus? Prisimindamas senus laikus, Sebas pasiūlė užsisakyti tekilos, tačiau ji atsisakė. Tikrai neketino vartoti alkoholio - kad atlaikytų šį išbandymą, turėjo būti visiš kai blaivaus proto. - Tiesiog neprisirengiau, - sausai atsakė. - Buvau užsiėmusi ruoša prieš Kalėdas. Jis liūdnai papurtė galvą. - Tu taip nemoki meluoti, Flori. - Nevadink manęs Flori! - atkirto ji. Sebo veidą perkreipė skausmas, tarsi ji būtų jam trenkusi. Juos sunkiai prislėgė tyla. - Atsiprašau, - tarė jis. - Atsiprašau už daugelį dalykų. Bet labiausiai už tai, kas tarp mūsų įvyko. Visada maniau, kad mūsų draugystė neįveikiama, kad niekas negali mūsų išskirti. Vis dar tuo tikiu. - Kažkas patraukė Sebo dėmesį, ir jis žvilgtelėjo Flo rianai per petį. - O, pagaliau atkeliauja mūsų gėrimai, žinau, kad nekantriai jų laukei tikėdamasi patogaus prasiblaškymo. Ji sugriežė dantimis. - Negriežk dantimis, - perspėjo jis, kai padavėja pasišalino, pamatysi, jie visi išbyrės. Arba nutiks kas nors tiek pat šlykštaus. - Jeigu neužsičiaupsi, kas nors šlykštaus nutiks tau, - atšovė Floriana, paėmė savo puodelį ir gurkštelėjo. Suirzo, nes kava nebuvo tokia karšta, kaip ji norėtų. Sebo lūpų kampučius kilstelėjo atsargi šypsena. - Jau geriau, štai Flori... turiu omeny, Floriana, kurią pažįstu ir myliu. Nagi, palikim v is a . visa tai praeityje. Vėl būkim draugai.
Vasara p rie ežero
17 1
Kaip tipiška, - pagalvojo ji, - širdįja i sudaužiusi patirtisjam tėra „visa tai“. - Jeigu reikės, maldausiu, - patikino atsakymo nesulaukęs Sebas. Švelnumas jo balse suvirpino Florianai širdį, o taip sunkiai suręsta apsauginė siena ėmė byrėti. - Esi tikras, kad tau gyvenime reikia tokios senos draugės kaip aš? - paklausė. - Juk iš tiesų nori paklausti, ar Imodžena neprieštaraus, jeigu atnaujinsime savo draugystę, tiesa? - Neprieštaraus? - Ji žino, kad esi seniausia mano draugė ir kad pastaruosius dvejus metus tavęs ilgėjausi. Ji labai aiškiai supranta, kad tai, kas įvyko, jau praeityje ir ji... - K ą ji? - pašokusi iš nekantrumo paklausė Floriana. Paži nojo Sebą pakankamai gerai, kad suprastų, jog jis delsia ne be priežasties. - Ji tau atleido. Florianai prireikė sutelkti visas valios jėgas, kad nesušuktų Kokia ji, po velnių, kilni!, tačiau tik užsivertė puodelį beveik pa sislėpdama už jo ir vienu dideliu gurkšniu pabaigė drungną kavą. Nuleidusi puodelį pamatė į ją mąsliai žvelgiančias tamsias Sebo akis. A k , kaip gerai prisiminė šias akis: gilų jų žvilgsnį, gin tarinius rainelės taškelius, kurių spindesys visada ją žavėjo. Kar tą mokykloje jis vieną patiklią merginą įtikino, kad šie taškeliai atsirado dėl to, kad kūdikystėje jis spoksojo į saulę. A rtim i draugai geba būti visiškai objektyvūs vieni kitiems, ir paauglystėje jai visada atrodė, kad Sebas yra išvaizdus, tačiau tuomet paprašyta jį apibūdinti nebūtų to sugebėjusi, nes taip
172
Erica James
gerai pažįstami jo veido bruožai Florianai buvo tarsi nematomi, taip pat kaip sesers ar tėvų. Tačiau dabar sėdėdama prie stalo priešais jį, pamatė Sebą nauju žvilgsniu, pastebėjo ryškius veido bruožus, švelnią tarsi amžinai jauną odą, patyrė, kaip jis geba nemirksėdamas žvelgti į ją, tarsi skaitytų jos mintis, ryškiai ir skausmingai prisiminė laiką, kai suprato, kad jausmai jam pa sikeitė iš draugystės į meilę. Šis suvokimas atėjo taip staiga ir sukrėtė taip smarkiai, kad apsivertė visas jos pasaulis, o vieną dieną nebeiškentusi turėjo prisipažinti, kad jį myli. Tačiau tai buvo katastrofa - didžiausia klaida gyvenime. O dabar, nepaisant visų sunkumų, jis sėdėjo taip arti, kad būtų galėjusi persisverti per stalą ir jį pabučiuoti, o tai ir norėjo padaryti pastarąjį kartą, kai su juo kalbėjosi. Tačiau tuomet jie nepasibučia vo, tik užvirė siaubingas ginčas, o Sebas visiškai ją sugniuždydamas pasiūlė, kad galbūt būtų geriausia, jeigu jie daugiau nesimatytų. Prisiminus tą dieną Florianos gerklę užgniaužė liūdesys ir ji troško bėgti nuo Sebo kuo toliau. Negalvojo, kad kada nors pa mirš skausmą, kurį patyrė ištremta iš pasaulio, kuriuo kadaise dalijosi, vien dėl to, kad pasakė tiesą. Tačiau tai buvo tiesa, ku rios girdėti jis nenorėjo, juo labiau - ja patikėti. - O tu? - paklausė Sebas, įsmeigęs į ją nemirksintį žvilgsnį. A r atleidai man, kad įsimylėjau Imodženą? Nuo atsakymo ją išgelbėjo padavėja, atnešusi pietus: itališkų virtinukų su moliūgų įdaru jai ir jautienos kepsnį su gruzdinto mis bulvytėmis jam. Kai nutraukusi pokalbio tėkmę padavėja pasišalino, Floriana gavo progą pasukti ją kita linkme. - O kur vyks vestuvės? - linksmai paklausė. N ė neabejojo, jis suprato, kad ji neketina atsakyti į ankstesnį klausimą, ir puikiai suvokė, ką tai reiškia. Tačiau, arba nuspren
Vasara p rie ežero
173
dęs grįžti prie ankstesnės temos vėliau, arba apskritai apie tai pamiršti, atsakė: - Prie Komo ežero. Pirma šovusi mintis: O, koks sutapimas! Sekmadienį, kai mėgavosi arbata su bandelėmis pas Esmi, ši Florianai ir Adamui papasakojo, kaip jaunystėje su tėvu keliavo po Italiją, o vasarą praleido prie Komo ežero. Tačiau Esmi, kaip visuomet ką nors jiems pasakodama, staiga nutraukė istoriją pačioje įdomiausioje vietoje. O tuomet Florianą užplūdo palengvėj imas. Tai buvo rim ta pateisinanti priežastis, apsaugosianti ją nuo kankynės stebėti, kaip Sebas veda Imodženą. Ji niekaip neišgalės sau leisti vykti į Italiją. Ji išgelbėta. Triskart valio kukliai, pinigų stokojančiai gidei! Jos nuotaika akimirksniu praskaidrėjo ir ji tarė: - A , tai vestuvės trykš prabanga, nieko kito ir nesitikėjau. Iš tiesų norėjo pasakyti, kad nieko kito nesitikėjo iš Imodženos. Šalia tokios klasiškos merginos iš pasiturinčios šeimos Floriana atrodė kaip automobilio priekaboje gyvenanti šiukšlė. - Nebus jos tokios ir prabangios, - atsakė Sebas. - Gana pa prasta ceremonija. T ik trys šimtai artimiausių draugų ir šeimos narių. - Trys šimtai! Jis nusišypsojo. - Juokauju. Svečių bus septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt. - Vis tiek gana didelė šventė. - Juk atvyksi? - Sebai, tau ten nereikia tokios visuomenės atmatos kaip aš. T ik beviltiškai nusigersiu ir viską sugadinsiu. Jis susiraukė.
Erica James
174
- N uo kada esi visuomenės atmata? Nuo tada, kai susidėjai su Imodžena ir superturtingajos šeima, pagalvojo Floriana. - Na, šiomis dienomis sukiojamės skirtinguose visuomenės sluoksniuose, argi ne? - tarė ji. - Tu stovi ant aukščiausio laip telio reklamos versle, esi daug pasiekęs ir gyveni Belsaizo parko prabangoje, o aš sėdžiu Oksfordo lindynėje. - Smarkiai persūdai, - atrėžė jis. - Juk supranti, ką turiu omenyje. Floriana stebėjo, kaip jis mąsliai kramto kepsnį, tuomet iš tiesia ranką į alaus bokalą. - Juk viskas ne dėl pinigų, tiesa? - paklausė vėl pastatęs bo kalą ant stalo. - Šitai, drauge mano, ir parodo, kaip mažai tu supranti; vis kas dėl šlamančių. Visada taip, kai jų turi nedaug. Bulvytės at rodo viliojamai. Sebas patraukė į šoną druskinę su pipirine, kad Floriana ga lėtų pasiekti jo lėkštę. - Vaišinkis, - pasiūlė. Taip ir padariusi, pasiūlė jam savo virtinukų. Jis pasmeigė vieną šakute. - Mm m... neblogai. Ir, tarsi mostelėjus burtų lazdele, lyg kažkokiu būdu įveikę pastarųjų dvejų metų sunkumus, perėję lynu virš pavojingos be dugnės, virš kurios balansavo, ir po kojomis pajutę tvirtą žemę, deramai atsigriebė už prarastą laiką. Floriana Sebui papasakojo, kad jos tėvai pardavė parduotuvę ir išvyko į kruizą aplink pasaulį. - Jie išplaukė lapkričio pabaigoje ir turėtų grįžti namo jau kitą savaitę.
Vasara p rie ežero
175
- O kaip Kalėdos? K ą veikei be jų? Prisiminusi, kaip kartą Sebas ir jo motina Kalėdas šventė su Florianos šeima ir kaip ją, gėdingai prisigėrusią, teko pagul dyti svečių kambaryje, kol jie visi apačioje apžiūrinėjo dovanas, papasakojo, kad šiemet Kalėdas sutiko pas Aną. Ir tuomet, kai visiškai pasinėrusi į savo porinamą istoriją apie Kalėdas praga re Floriana persibraukė ranka plaukus, Sebas pastebėjo vis dar gana ryškų randą. - Kaip jį įsitaisei? - susiraukęs paklausė. - Atrodo, kad skau dėjo. Tuomet nuskambėjo istorija apie avariją. - D ėl šito besąlygiškai kaltinu tave, - tarė ji. - Jeigu nebūtum atsiuntęs man to prakeikto kvietimo, manęs nebūtų partrenkę. - Geroji šio reikalo pusė ta, kad jeigu nebūčiau atsiuntęs to, kaip sakai, prakeikto kvietimo, dabar nepietautumėm. Velnias, kaip gera tave matyti. Pasiilgau tavęs. - Nesulaukęs atsakymo pridūrė: - Dabar tavo eilė pasakyti, kad manęs pasiilgai. Juk pa siilgai, tiesa? Nepasikliovė savo gebėjimu ištarti to garsiai, todėl tik link telėjo. Tuomet stojo nejauki tyla, ir jie abu susitelkė į savo maistą. - A r gali man kai ką pažadėti? - galiausiai paklausė jis. - Žiūrint ko paprašysi. - Būk gera, nesakyk, kad negali atvykti į mano vestuves, nes negali sau to leisti finansiškai. Ji padėjo peilį su šakutę ant stalo. - Sebai, tiesa ta, kad neturiu pinigų. Beveik viską, ką uždir bu, skiriu grąžinti paskolai už namą. Kelionės į užsienį yra pra banga, kurios negaliu sau leisti.
Erica James
176
Tarsi nesuprasdamas, ką ji iš tiesų norėjo pasakyti, paklausė: - Tai vis dėlto kažką įsigijai? Floriana papasakojo, kad mirus močiutei palikimu jai skir tus pinigus paskyrė pradinei įmokai už namą sumokėti. - Nusprendžiau su tais pinigais pasielgti protingai ir juos in vestavusi pakilti laipteliu nekilnojamojo turto kopėčiomis. Da bar gyvenu šiauriniame Oksforde. - Šaunuolė. - Ei, tai pasakoju ne tam, kad paplekšnotum man per petį. Jis pavartė akis. - Tuomet užsičiaupk ir paklausyk, ką tau pasiūlysiu. Floriana išklausė, o jam baigus kalbėti papurtė galvą. - Ne. Jokiu būdu. - Žinojau, kad velniškai susinepatoginsi ir atsakysi būtent taip. - Tai nereikėjo aušinti burnos tokiais siūlymais. Sebas suraukė antakius, jo akyse sužibėjo gintariniai taške liai, ir pasilenkęs per stalą tarė: - Klausyk, Imodženai nebūtina apie tai žinoti, jeigu dėl šito nerimauji. Apstulbusi Floriana atšoko atgal. - A k , šaunu, Sebai, santuokinį gyvenimą pradėsi nuo paslap ties! Ir dar apie mane, na, tiesiog geneali mintis! - Gerai, gerai, jeigu tau nuo to bus geriau, papasakosiu Imodženai. Bet esu tau skolingas, Flori. Tu ir tavo tėvai man visada buvot tokie geri. Be to, nepamiršk, koks buvau, kai studijavau Oksforde - didžiąją laiko dalį mano gyvenimas buvo tikras cha osas. Išgelbėjai mane nuo manęs paties.