in exile
тремтия in exile
Lithuania Siberia
Daugelis kelionių prasideda čia, traukinių stotyje.
Most trips start here at the railway station.
Mes visi laukiame kelionės, to momento, kai galėsime išvysti kažką naujo, iki šiol nematyto.
We all look forward to going to visit new undiscovered places.
Bet ši kelionė ne tokia, kokios lauki ir tikiesi. Čia kelionė į nežinią, kuri, rodos, tęsiasi amžinybę. Visi keliautojai išsigandę, sušalę ir alkani. Dauguma yra atskiriami nuo jų šeimos. Kai ateina laikas iškeliauti, žmonės turi žmonės turi pasiimti su savimi rūbų ir maisto kiek tik gali panešti. Nes vis dėlto iškeliauja neapibrėžtam laikotarpiui. Jie yra prievarta sutalpinami į traukinį, kurio vagonuose yra vos keli langeliai orui. Niekas nežino nei kur juos veža, nei kiek laiko važiuos. Telieka nežinia ko laukti mažuose vagonuose. Čia žmonės sėdi susispaudę, guli vieni ant kitų. Daugelis stirpiai suserga, kai kurie kelionėje neišvengia mirties. Išgyvenusiųjų šią sunkią kelionę priešaky laukia kiti nuotykiai. Jie turi ištvertinežmonišką -40 laipsnių Sibiro šaltį. Nešini savo daiktais, žmonės priversti eiti dešimtis kilometrų pesčiomis. Iki darbo vietos, kelias tolimas, šaltis sunkiai pakeliamas, bet turi su tuo susitaikyti. Be maisto neisgyvensi. Vos keliolikos metų sulaukę vaikai irgi dirba.
But this is different, this is the beginning of a trip to the unknown. The unknown that seems to last forever. Everybody is scared, cold, hungry. Many get separated from their family. Everybody is asked to take as much personal items (such as clothes and food) as they can carry. Then, everyone is forced to board a train. The carriages of the train only has several small windows for air; nobody can see where they are going. You have to wait patiently in the small carriage which is packed with people sitting on top of one another. Some people get sick and some even die. The journey lasts for weeks. Those who do survive have another adventure ahead of them - surviving the cold. In Siberia it can get to as low as -40 degrees. People have to walk long distances to get to work so they could earn some money for food. Even children have to do it.
1945 Iron Curtain
1953 Stalino mirtis
1953 Stalin dies
After the war the USSR expands into Central and Eastern Europe. Stalin increases terror and continues to send people to labour camps
1940 Lithuania, Latvia and Estonia are occupied by the Soviet Union
1939-45 World War II
Po karo Sovietų Sąjunga išsiplečia į centrinę ir rytinę europą. Stalinas padidina teroro rėžimą ir toliau siunčia žmones į Sibirą.
1945 Geležinė uždanga
1938-43 Third Five Year Plan
1936-38 The Great Purges. Millions of people are executed or sent to labour camps. A few million die there.
1939-45 Antrasis pasaulinis karas 1940 Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą, Latviją ir Estiją
1933-38 Second Five Year Plan
1928-32 First Five Year Plan (collectivization of agriculture and industrialization)
Stalin takes power
1924 Lenin dies
1922 Stalin becomes General Secretary of the Communist Party of the Soviet Union’s Central Committee
1918-21 Civil War
1918 Lithuania becomes independent
1917 Bolshevik Revolution
1938-43 Tretieji penkmečio planai
1936-38 Teroras
1933-38 Antrieji penkmečio planai
1928-32 Penkmečio planai (kolektivizacija ir industrializacija)
Stalinas užima valdžią
1924 Lenino mirtis
1922 Stalinas tampa Sovietų Sąjungos generaliniu partijos sekretoriumi
1918-21 Pilietinis karas
1918 Lietuva atgauna nepriklausomybę
1917 Bolševikų revoliucija
Sometimes families never hear back from their loved ones who have been taken away. My great grandfather died in a labour camp but his family didn’t find out until later on that year. My great aunt and uncle discovered more information and went back to the camp years later to see the grave of their father. Access to specific recordings of exile were only available after Lithuania became independent in 1990. This document states that Stanislovas Velykis (my great grandfather) was in exile for almost 10 years. He died of pulmonary tuberculosis before he was released.
Kartais ištremti žmonės išnyksta be jokių žinių. Mano prosenelis mirė tremtyje, bet jo šeima apie mirtį sužinojo tik po kelių mėnesių. Mano senelio sesuo ir brolis surado daugiau informacijos apie savo tėvą ir nukeliavo surasti kapo Karagandoje. Galimybė pamatyti dokumentus is tremties atsirado tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990. Šiame dokumente teigiama, kad Stanislovas Velykis (mano prosenelis) buvo ištremtas kalėti 10 metų ir mirė Sibire nuo plaučių tuberkuliozės.
Mažąjį kraštą kryžiais nusėtą Rusai užgulė jau antrą kartą Žmones jie vežė, žmones kankino O kiti bėgo į miškus vėl. Klajūno vardą tu pamilęs Su broliais miškan išėjai Už tai, kad mūsų mielą šalį Žiaurieji priešai užgulė. Išėjo daugel tai brolių Iš kaimų tų mūsų mielų Likimo skirti visi kaip vienas Gyveno tarpe žalių miškų Žaliasis miškas per dieną guodė Saulė bučiavo jau jų veidus Mačiau paukštelis klajūną lydi Sudiev pasako kai eina jis Eina į kaimą iš miško žalio Kai tamsa gaubia plačius miškus Kur mylimoji parėmus laukia Prie lango juodo lyg sapne Neramūs žodžiai dingsta tamsoje Gal daugiau neisiu aš čionai Gana mylėti žemę savųjų Sudiev sakau tau gal amžinai Taip nenurimo širdis jojo Lyg plaka jausdama tiktai Kad jau tos dienos jaunystės baigtos Bus paskutinės lyg tie sapnai Pamažu brėško auksinis rytas Saulė pakilo pilkuos rūkuos Medžiai šlamėjo dablomis tyliai Bus baisi audra, žus sakalai Daržėto rūkas iš miglo kilo Mūsų broleliai mūs sakalai Šnipų užvesti, rusų užklupti Mirtį jie mato šalti kapai Šakos palinko, lapai šlamėjo Staiga sutrinka šūvių gaidai
Žaliajam miške vėjelis švelnus Nunešė raudą kaimams saviems Kulkos pervertas iš žingsnių krito Jėzau! ištarti spėjo tiktai Savąjį ginklą griūdamas prispaudė Nors jo jau amžiams jam nereikės Toliau pabėgęs nuo priešų kulkų Tarp miško žalio amžiams užmigai Lapino vardą seniai nešiojęs Per anksti mirtį jaunas radai Niekas nematė, niekas nerado Ilgai gulėjo jisai miške Tik vienas šnipas lapiną radęs Paėmęs ginklą laikė slaptai Narsiai jie gynės nuo bolševikų Narsiai skambėjo lyg milžinai Likimo skirto jie neatlaikė Ir trečias, Duobke, tu suklupai Nukautus brolius į Naujamiestį vežė Klajūne, gyvas dar tu buvai Dar savo rankas kietai tu spaudei Kaip tave daužė žiaurūs priešai Miestelio aikštėj prieš pat bažnyčią Kankinio vardą radot dabar Jų iškankinti veidai išbadyti Į melsvą dangų žvelgė šaltai Ilgai gulėjo, ilgai tyčiojos Miestelio dulkės krito ant jų Tik veide žymės pasagų likę Primins žiaurumą primins ilgai Nurimkit mano mielieji broliai Nors aš iš jūsų ir pranykau Bet nemanykit kad esu žuvęs Ir kad per amžius jau nurimau Klajūnas buvau aš šitoj žemėj Klajūnas būsiu aš ir aukštai Ir draugų vėles danguj matysiu Per amžius gyvos bus jos tenai
A poem from Marijona’s memory. It’s about patriots of Lithuania and how they fought for Lithuania. She learned it when she was 13 years old
Velykių šeima
Velykiai family
Stasės ir Birutės atsiminimai
Memories by Stase and Birute
(mano senelio seserys)
(my grandfather’s sisters)
Ši istorija yra apie mano senelį ir jo šeimą.
This is the story of my grandfather’s family.
Mūsų šeima gyveno mažame Lietuvos kaimelyje. Mūsų tėtis buvo ištremtas į Karagandos sritį Sibire 1944 metais.
Our family lived in a small village in Lithuania. Our father was taken away from us in 1944. He was exiled to Karaganda in the USSR.
Mes, vaikai, tuo metu kai išvežė tėtį nesupratome kas vyksta. Mes vis laukėm kol jis sugrįš namo, tačiau taip ir nesulaukėme.
We, the children, did not understand what was happening, we waited for our father to come back home but he never did.
1947 metų vasarą atėjo ir mūsų eilė būti ištremtiems. Tačiau mums pasisekė, apie numatytą mūsų trėmimą sužinojo šeimos draugas ir pranešė mamai. Mama išsigandusi pradėjo mėtyti daiktus į krūmus. Atėjus nakčiai pabėgome, dieną bėgti būtų buvę per daug pavojinga, ir netgi per vėlu.
It was summer in 1947 when they came for us. A friend of our family overheard the Russians and came to tell us that it is our turn to be exiled within the next few days. Our mother started throwing things into bushes. When the night came, we took everything that has been thrown and ran away. We had to wait till the evening so that nobody would see us leave the house. Our mother with 5 children (Stase was only 2 years old at the time) had to find a new home.
Taigi mes pabėgome, mama su penkiais vaikais (Stasė tuo metu buvo vos 2 metų). Mes visi buvom išskirstyti ir gyvenome skirtingose šeimose. Stasė apsistojo pas dėdės šeimą, Birutė su mamos pusseserės šeima. Jonas ir Antanas buvo palikti pas mamos seserį. O Algirdas (mano senelis) pasiliko su mama ir pradėjo dirbti. (Jam tuo metu buvo 14 metu). Mes turėjome apsimesti, kad esame mus priglaudusių šeimų nariai. Jei kas nors butu sužinojęs, kad mes pabėgėliai, tremties išvengti jau nebūtų pavykę. Mūsų vargšė motina visą laiką turėjo slapstytis. Ji neturėjo sau vietos, keitė darbus, bijojo kiekvieno šešėlio. Ji mus visus aplankydavo, atnešdavo kartais maistelio. Būdavo dienų kai per dieną suvalgydavome tik vieną bulvę ar išgerdavome karšto vandens. Mes puikiai supratom ką reiškia būti pasmerktam ir paniekintam. Mes neturėjome pastovios gyvenamos vietos. Žmonės, ištiesę pagalbos ranką, rizikavo patys atsidurti Sibiro platybėse. Mes visi – Stasė, Birutė, Antanas, Jonas ir Algirdas – užaugome skirtingose vietose. Tačiau sunkumai netrunka amžinybę, žmogus išmoksta prisitaikyti prie aplinkos, ir gyventi toliau.
All of us were separated into different families. That was the safest way for all of us to survive. Stase stayed with our uncle’s family, Birute with our mother’s cousin’s family. Jonas and Antanas were left with our mother’s sister. Algirdas stayed with our mother and started working at the age of 14. Each of us had to pretend to be a member of the family that we stayed with. If somebody found out that we were exiles, we and the families that supported us could have been taken away to labour camps. Our poor mother had to hide herself and keep on changing location so that the Russians would not find her. She would come visit us to make sure we were okay. We did not get much food, sometimes all we had in a day would be some hot water and a potato. We knew what contempt and condemnation was. We did not have a permanent accommodation; people were scared of keeping us because of the risk of being deported. We all - Stase, Birute, Antanas, Jonas and Algirdas – grew up in different locations. However, nothing lasts forever, a person learns to adapt and to move on.
A letter from my great grandfather imprisoned in Siberia to his family in Lithuania
Pobedinskų šeima Marijonos ir Stepono (sesers ir brolio) tremties atsiminimai Mūsų tėtis buvo Lietuvos patriotas, todėl jį paimė į nelaisvę. Rusai ateidavo pas žmones ieškoti pasislėpusių partizanų. Jie buvo negailestingi, žudydavo visus, kurie pasimaišydavo jiems po kojomis. Mūsų tėtis buvo ištremtas 1946 metais bet mes gyvenom Lietuvoj iki 1947 metų, kol atėjo ir mūsų eilė. Buvo gruodžio 27 diena, stalas vis dar buvo nuklotas Kalėdų vaišėmis. Antrą valandą nakties rusai įsiveržė į mūsų namus, paimė visus dokumentus ir liepė susikrauti daiktus nes mes vežami į tremtį. Mus išvežė į Tomskio stritį, į pietų rytinę Rusijos dalį. 10 kvadratinių metrų kambariukuose patalpino apie 10 žmonių. Išmokom gyventi tokiomis sąlygomis ir nieko mum netrūko, svarbiausia šeima šalia. Steponas dirbo miškuose, o Marijona buvo valytoja. Žinoma darbas miške buvo daug sunkesnis, todėl užmokestis buvo šiek tiek didesnis. Į darbą eidavom pėsčiomis, apie 20 ar 30km. Vyrai dažniausiai pasilikdavo darbo vietose ilgesniam laikui, bet moterys grįšdavo namo beveik visą laiką. Gyvenimas nebuvo lengvas. Kartais maisto visai neturėdavom. Avižinės kruopos buvo mūsų pagrindinis maisto šaltinis. Vasarą būdavo geriau, užsiaugindavome bulvių. Sibiro kaimuose parduotuvių lentynos lūždavo nuo degtinės butelių. Degtinės pigiau už duoną galėdavai nusipirkti. Bet mes mokėjome ir linksmintis. Dažnai žaisdavome prie upės kortomis, Steponas fotografuodavo. Daug dainuodavome ir šokdavome.
Pobedinskai family Memories from the labour camp by two siblings - Marijona and Steponas Our father was taken before us because he was a patriot of Lithuania. The Russians used to come into people’s houses and ask wether they have seen any patriots. The Russians would kill patriots and any other people who got in the way. Our father was exiled in 1946 and we still lived in Lithuania until they came for us in 1947. It was December 27, the table was still full of Christmas food. The Russians came in at two in the morning, took our documents and told us that it was our time to go now. We were exiled to Tomsk Oblast, which is in the southeastern part of Russia. We lived in Barracks. Approximately 10 people would live in a room that was around 10 squared meters in size. We learnt to live that way, as long as family was around we did not need anything more, we could not loose anything more. Steponas job was in logging and Marijona used to work as a cleaner. Work in the woods was better paid but it was harder physical work. We used to walk around 20 or 30km on foot to get to work. Men would just end up living there for weeks without coming back home but women would walk back most of the time. Many people drank a lot of vodka, it was one of the cheapest purchases you could get at the shop. Our main food was oat grains, summers were better - we used to grow potatoes in the garden. Life was hard but we learned how to have fun too, we used to play card games, Steponas used to take photos. We used to sing and dance.
Marijona & Steponas (the photographer) Naujamiestis, Lithuania
Marriage Certificate
A document stating that Stanislovas Velykis died in exile. He was unlawfully repressed, not guilty and his rights are now restored.
People did come back to their home country.
Žmonės sugrįžo į tėvynę. Kai kurie sugebėjo pabėgti iš tremties. Dauguma buvo paleisti į laisvę po Stalino mirties. Žmonės grįžo į savo gimtinę kaip pabėgeliai. Jie buvo nepriimtini visuomenėje, neturėjo teisės sugrįžti atgal į savo gimtuosius namus. Tik keletui laimingųjų pavyko pakliūti į senus namus. Daugelio tremtinių namai, jau buvo užimti ar nepataisomai suniokoti. Gyveno kiti žmonės, todėl jie buvo priversti kurtis iš naujo. Reikėjo kraustytis is vienos vietos į kitą, kartais net kelerius metus, kol pavyko nusiprikti senuosius, gimtuosius namus. Tremtiniai sugrįžo be jokių dokumentų ir buvo be galo sunku susirasti darbą. Sibire gimę vaikai, grįžę į Lietuvą neturejo galimybės gauti aukštąjį išilavinimą. Jie buvo beverčiai. Kai kurie sako kad gyvenimas Sibire buvo lengvesnis nei sugrįžus į Lietuvą. Sibire žmonės buvo susikurę gyvenimo pagrindą, turėjo pastogę ir darbą.
Some managed to run away from labour camps, some came back when they were released after the death of Stalin. However, people came back as immigrants, they were not accepted in the society. Some were not allowed to live in the same district. Some Lithuanians managed to come back to the same house where they used to live before. However, most families would come back to their old house to find that somebody else lived there now. It was not easy to get your old house back, some people had to move from one place to another for a few years. A lot of houses were completely ruined after the war. Some people had to buy their own home where they lived before they were exiled because the government wouldn’t give it back to them that easily. People came back without documents and it was very difficult to find a job if you were an exile. Children who were born in Siberia were not allowed to get higher education because of where they came from. Everybody looked at you as an exile as if you were abnormal. Some say that life was harder once they came back than it was in Siberia. Because in Siberia they had a shelter and a job.
Many Thanks to Velykiai family My family Pobedinskai family Klioriai family for introducing me to Pobedinskai
Black and White Photos were taken by Steponas Pobedinskis in Siberia during exile 1947 - 1958
Kotryna Juskaite 2017
kotrynajuskaite.com