Kūnas Mag Issue n°5 vienodas kūnas by KūnasMag

ISSUE #5

V I E N O DA S K Åª N A S

KALENDORIUS „KŪNAS MAG 2017“ mes jau galvojame apie dovanas!

Prenumeruoti Pre nu m e r u o ki te n auj i en l ai škį i r la im ėk ite „Kūn as Mag“ kal en dori ų a r m edžia gin į mai šel į dovan ų!

Kalendoriai dovanų

Skaičiuok laiką kūniškai! Žinome, jog tau visų pirma mintyse iškilo TAS kūniškas kalendorius, kur blizgantys kūnai ir tobulos apimtys. Mes ne apie tai! Mes apie KŪNO kalendorių, kur svarbus jausmas, fizinis išgyvenimas ir estetika.

Redaktorė: Toma Mačiulskytė Dizaineris: Robertas Liutikas Kalbos redaktorės: Roberta Morozaitė Eglė Nešukaitytė Anglų kalbos redaktorė: Aistė Juozaponytė Rašytojai: Toma Mačiulskytė Kotryna Reimerytė Eglė Nešukaitytė Roberta Morozaitė Karolina Dainytė Lina Stonkutė Monika Urbonaitė Vitalijus Gafurovas Bendradarbiai: Milda Baronaitė Ragnhild Lennblad

Fotografai: Vaidas Jokubauskas Margarita Norvilė Vitas Navickas Augustė Bendžinskaitė Rūta Kenstavičiūtė Miglė Kartanaitė Greta Bernotaitė Bendradarbiai: Grita Worksfineforme Artūras Bulota Reklamos projektai: Gabrielė Uždavinytė

Elektroninis žurnalas „Kūnas Mag“, publikuojamas kartą per metų ketvirtį. www.kunasmag.lt Reklama: Reklamos projektai, idėjos, įgyvendinimas ir bendradarbiavimas adresu: gabriele@kunasmag.lt Sekite Mus: @kunasmag @kunasmag

Viršelis: Greta Bernotaitė Visos teisės saugomos Všį „Fankos projektai“ Kopijuoti, dauginti, platinti draudžiama be „Kūnas Mag“ redakcijos sutikimo. Kontaktai: info@kunasmag.lt +370 625 48734

Vienodas kūnas Jie gimsta vienodi. Turintys tokią pačią akių spalvą, identiškas apimtis. Dažnai jų galvose sukasi tokia pati mintis. Jie netyčia sutinka vienas kitą ir suvokia, jog yra vienodi. Jų panašūs plaukai, ūgis ir netgi šypsena. Pabendrauja ir supranta, jog jie panašiai vertina aplinką. Jie susiburia bendram laisvalaikiui ir nuspredžia niveliuoti savo skirtumus. Apsirengia tokiais pat rūbais, ima judėti vienodai, mokosi specifinių veiksmų ir juos kartoja kartoja... Kol visi tampa lyg vienas. Jie pamato kažką kurioje nors medijoje ir pagalvoja, jog tas vaizdas yra tobulas. Ir stengiasi prie jo priartėti. Jie tobulina savo kūną – piešia, formuoja, stebi, lygina. Kol tampa panašūs.

Tai žmonės ir jų kūnai. Tai žmonės ir jų kūnų istorijos. Tai įgimti ir įgyti panašumai. Tai gyvi ir siektini standartai. Tai penktasis „Kūnas Mag“. Vienodas kūnas. Apie kūnų panašumus.

8 Penkių minučių skirtumas

22 Sesių tandemas

38 Triplets hill

50 Arabuliai − vieno kaimelio viena pavardė 54 Psichologas, kuris iš kūno bandė spręsti apie asmenybę

64 Nepritapėlis perfekcionistas

81 Kariuomenėje kūnai suvienodėja

93 Vyšnių žydėjimo mergaitė

110 Nacionalinio gruzijos baleto sukhishvili užkulisiai

120 Dviejų kūnų dualumo sinergija

135 *GIRL POWER*: nebūti vienodoms

147 Nuogi kūnai apie skirtingas mintis

TURINYS ISSUE #5

PENKIŲ MINUČIŲ SKIRTUMAS

ūs tik pažiūrėkite į jas! Jos panašios, pasakysiu banaliai — kaip du vandens lašai.

Pokalbio metu galvojau: „Dieve, šifruodama garso įrašą tikrai neatskirsiu, kuri ką sako“. O pasirodo easy. Įsiklausius ir susipažinus artimiau, tikrai galima įsitikinti jų teigimu, jog viena — tvirta, aktyvi, daug ir greitai šneka. O antra — rami, menininkė, lėtai dėstanti mintis. Tačiau abi yra veiklios, siekiančios savo svajonių ir turinčios viena kitą. Susipažinkite: dvynės Jomantė ir Gabrielė Maksvytytės ir jų penkių minučių skirtumai.

Tekstas: Toma Mačiulskytė Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas

Jomantė: Studijavau istoriją, bet po pirmų metų

ir istorijai, nes norėjome aukščiausiais balais išlai-

perstojau į pramogų industrijas. Baigiau tuos pir-

kyti egzaminus. Tačiau savimi nepasitikėjau, kad

mus metus, bet pasukau kitu keliu, nes norėjau

stočiau iš karto ten, kur norėjau. Buvau visai kitas

socialinės erdvės, dirbti su žmonėmis, tad istorija

žmogus. Galvojau, kad į Vilniaus dailės akademiją

buvo nepakeliui.

stoja tik labai talentingi. Dabar, kai pakalbame su tėveliais, jie sako, kad buvau kvaila, jog nestojau

Gabrielė: Mano lygiai tokia pati situacija, vėl

iš karto, juk ketverius metus lankiau dailės mo-

esu pirmakursė. Studijavau archeologiją. Tačiau

kyklą, turiu meno gyslelę. Dabar net nesitiki, kad

po pusės metų suvokiau, kad noriu siekti savo

mečiau archelogiją ir ėmiau siekti savo svajonių.

svajonių − pradėjau domėtis, kaip įstoti į Vilniaus dailės akademiją, lankiau kursus. Ir man pavyko,

Jomantė: Gabrielytė tokia, kaip sako tėvai, ro-

šiandien esu kostiumo dizaino studentė.

mantikė, priplaukus, ji gali gyventi iš meno. O aš turiu būti stipri, tokia atrama.

Jomantė: Papasakok, kaip buvo 12 klasėje! Gabrielė: Ne! Gabrielė: Daug dėmesio skyrėme lietuvių kalbai

Jomantė: Na, kas ne?

Kai būdavau mažesnė mamai sakydavau, kad noriu geriausios draugės. O ji man: „Dukrele, nerasi

Gabrielė: Šiaip ne, nesu aš ta menininkė. Nes

geresnės draugės už sesę, nes ji tiesiog viską su-

man keista, kaip kiti gali iki keturių ryto sėdė-

pranta“. Kartą mes su šeima slidinėjome kalnuose

ti kur nors ant šaligatvio, rūkyti, gerti. Aš link

ir aš pasimečiau. Išsigandau, ašaros akyse – kur

meno, bet tikrai ne link bohemos.

man eiti, kad mane surastų? Nučiuožiau iki pakalnės ir nuėjau į viešbutį, kur gyvenome. Ir vis

Jomantė: Mes iš mažo miestelio, šalia Vilkaviš-

sesei siunčiau mintis, kur aš esu. Po kelių valandų

kio, Vilnius mums naujas, gyvename kartu. O pra-

Gabrielė mane rado. Sakau: „Kaip radai?“, – sako:

ėjusiais metais mokėmės tame pačiame fakultete,

„Juk tu man signalus siuntei“.

tai visada kartu eidavome. Tas dvynių ryšys, kaip nenutrūkstanti bambagyslė, vis kartu ir kartu.

Gabrielė: Ne, visi manęs, kaip dvynės, klausė, ką

Sesė kaip geriausia draugė. Ir kartais, kai viena

aš daryčiau, jei pasimesčiau? Kalnai didžiuliai, aš

išeinu, būna net pradedu su Gabriele kalbėtis. O

iš karto į ašaras, kur mano sesė, kas jai galėjo atsi-

po to žiūriu – esu viena (juokiasi). Tada skambinu

tikti? Mamytei sakau, aš ieškočiau mūsų viešbu-

Gabrielei – kaip sekasi, kur esi?

čio. Mes taip ir padarėme, ir radome Jomantėlę.

Jomantė: Bet tas ryšys tikrai yra. Mūsų mokyklo-

miestą viena, tai iš karto Gabrielei rašau: apsi-

je, universitete niekas neskirdavo.

renk, pasiimk skėtį, nes šaltoka, lynoja. Norisi pasirūpinti.

Gabrielė: O kitiems mes kaip tik skirtingos. Kas artimiau pabendrauja, pavyzdžiui, vaikinai mūsų

Gabrielė: Būna, žinoma, kad pasipykstame ir

tikrai nemaišo.

griežtesnį žodį viena kitai pasakome. Tačiau dėl svarbių priežasčių. Šiaip bandome bendrauti gra-

Jomantė: Praėjusią vasarą kartu vykome į Indiją

žiai ir vertingus patarimus viena kitai dalinti.

ir su sese mėnesį buvome kartu. Ta kelionė buvo didelis išbandymas, nes Indija labai įvairiaspalvė

Jomantė: Kaip tėveliai mus mažumėje auklė-

savo ir kultūra, ir religija. Aš šiais metais į Tai-

jo: turite būti viena komanda, vienas kumš-

vaną viena skridau, tai vis lyginau tas keliones,

tis. Tai bandome palaikyti viena kitą. O jei dėl

kad Dievuliau, kaip reikėtų sesutės, ji patartų, ką

ko susipykstame, tai dienos gale – atsiprašau,

kaip daryti. Nes aš dažnai griežtai nueinu vienu

atsiprašau...

taku – nei į kairę, nei į dešinę. Aš greitai mąstau ir veikiu.

Gabrielė: Jo, jo dienos gale, tu jau po valandos pradedi atsiprašinėti.

Gabrielė: Aš ramesnė, sveikiau mąstau. Nes Jomantei viskas – šoks parašiutu, lėks skardžiu. Tai

Jomantė: Nes mes esame nuoširdžios.

reikia ją nuslopinti kartais. Papildome viena kitą. Indijoje, svetimoje šalyje, vis tiek norėjosi būti kar-

Gabrielė: Mes augome su vyresniais broliu ir

tu. O Lietuvoje pasitaiko, kad būname atskirai.

sese. Jie penkiais šešiais metais už mus vyresni. Tai labai mylimos buvome, visur kartu su jais: į

Jomantė: Tu dažnai nori nuo manęs atskirai pa-

mokyklą, keliones. Pamenu, kad mūsų rūbelių

būti.

spalvos buvo skirtingos, kad aplinkiniai atskirtų.

Gabrielė: Tai atsiskiriame, pabūname su drau-

Jomantė: Aš buvau mėlyna, o tu raudona.

gais, bet vis tiek susiskambiname, susirašome. Tik va, tu vasaromis be manęs...

Gabrielė: Vaje, tikrai?

Jomantė: Aš net šiandien išėjau pusryčiauti į

Jomantė: Taip, atsimenu. Ir kartą brolis su sese

pervilko mus ir sukeitė rūbus. Ir du kartus kaž-

Gabrielė: Tai aš ant jos jau pradėjau pykti. Mes

kas Gabrielę pamaitino ir nesuprato, kodėl aš visą

turime didelę sieninę spintą. Mano kairė pusė, jos

dieną rėkiu. Buvom visiškai panašios.

– dešinė. Ir visada, kai reikia kur eiti ar į keliones važiuoti, jau žiūriu, Jomantėlė atsidariusi mano

Gabrielė: Bet mes niekada nesinaudojame savo

kairę pusę. Tai klausiu, kodėl parduotuvėje neper-

panašumu.

ka tokių rūbų, kodėl neklauso mano patarimų?

Jomantė: Mūsų a.a. močiutė, kuri taip pat buvo

Jomantė: Tai aš sakau: „Patark man, Gabrielyte,

iš dvynių, mus vis mokydavo: „Mergaitės, būkite

juk žinai, kad aš tokio puikaus skonio neturiu“. O

aktyvesnės, mes su sese viena už kitą matematiką,

tu man iš mandagumo parduotuvėje pritari. Man

istoriją eidavome atsakinėti“. O mes jai: „Bet tai

tavo rūbeliai vis tiek tokie mielesni...

močiute, kaip, juk atskirs, Gabrielė tokia rami...“ Jomantė: Anksčiau mes priklausėme modelių Gabrielė: Pirmoji tokia apgavystė įvyko, kai įsto-

agentūrai, bet neseniai nutraukėme sutartį, nes

jome mokytis – autobuse pasinaudojau sėsės stu-

nusprendėme, kad mūsų lūkesčiai gyvenime

dento pažymėjimu.

yra didesni. Tai buvo tarsi mūsų užgaida, kiek mums buvo, 17 metų, Gabriele? Norėjome pa-

Jomantė: O šiaip kiti dalykai skiriasi. Papasakok,

bandyti savo jėgas profesionalioje fotosesijoje.

kaip yra parduotuvėje.

Mes ją pasidarėme Rygoje, tada mus pakvietė

agentūra, pasirašėme sutartį, nes galvojome,

sakydavo, kad kokia Beyonce. Dievuliau, tai tik

kad kažkas bus.

tos merginos balsas ir grožis. Aš visada sakydavau, kad tai mama arba tėtis.

Gabrielė: Ir kai mes pasirodėme ant žurnalo „Panelė“ viršelio, nutraukėme sutartį, nes tai ne

Jomantė: Esame dėkingos, kad tėvai mus taip

mūsų linkmė.

išauklėjo, kad mes esame visko mačiusios, visur buvusios. Ir pamenu, kai buvome septynerių,

Jomantė: Ir kai pasirodėme „Pildyk“ reklamoje...

su tėvais atvažiavome slidinėti į Italiją. Prieš

Vietiniai vaikučiai namuose į mus su susižavė-

tai slidinėdavome Lietuvoje. O tada pastatė mus

jimu žiūri, o mums tai tik reklama. Bet išbandy-

ant 9 km kalno. Dieve, koks jis status buvo. Tai

mas buvo geras, gyvenime reikia viską bandyti.

mes su Gabyte apsikabinusios stovim ir ver-

Tačiau grožio industrija labai laikinas dalykas.

kiam, sakom, nesileisim. Tėtis griežtai: „Nu-

Gaila, kai daugumai merginų tai yra siekiamybė.

sileisit, puikiai Lietuvoje čiuožinėdavot, turit

Mes nusprendėme, kad turime kitokių siekių.

nusileisti“. Tai tokiu griežtumu iki šiol auklėja, kad turime būti užgrūdintos, pasitikėti savimi,

Gabrielė: Kai mokykloje mokytojai klausdavo, kas yra jūsų autoritetas, kitos merginos

viena kitai padėti, būti tvirtos.

SESIŲ TANDEMAS

os aukštos, lieknos, ryškios, visada vaikšto pakelta galva ir... Atrodo beveik vienodai.

Nepastebėti jų neįmanoma. Šiaulių miesto gyventojai pažįsta jas iš televizijos ekrano, o mokiniai ir studentai gatvėse linksi galvas sveikindamiesi. Tiesa, ne visada žino, ar pasisveikino su saviške. Apie jaučio ženklu pažymėtą charakterį, sesių tandemą bei vienos sielos gyvenimą dviejuose kūnuose kalbamės su Gitana ir Neringa Trinkaitėmis – garsiosiomis Šiaulių dvynėmis.

Tekstas: Roberta Morozaitė Nuotraukos: Margarita Norvilė

DARBAS Neringa:

Po pamokų vykdavome į televiziją. Pirmoji mūsų

Mes gimėme kaime, 71-aisiais. Po mokyklos pasi-

su sese laida buvo „Savaitgalio meniu“. Vėliau

rinkome lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos

pagalvojau, kad manęs kelių valandų per savaitę

specialybę, sėkmingai baigėme. Mūsų darbo pra-

televizijoje yra mažai, kad noriu dirbti daugiau.

džia buvo toje pačioje mokykloje. Po to darbovietes

Išėjau iš kolegijos, pasilikau tik viešojo kalbėjimo

teko keisti, o po septynerių metų pagalvojome,

dėstymą. O sesė niekur labai „neplasnojo“, iki šiol

kad mums reikia studijuoti dar. Baigėme ir ma-

sėkmingai dirba mokykloje. Kai sulauki 45-erių,

gistro studijas. Darbui mokykloje atidavėme savo

yra lengviau atsigręžti atgal ir pažiūrėti, ar teisin-

gražiausius rytus, dienas ir vakarus. Buvome ir

gai esi pasirinkęs studijas, ar esi teisingame kely-

esame tikros darboholikės. Gitana pasiliko gim-

je. Mes drąsiai galime pasakyti „taip!“.

nazijoje, o aš pajutau, kad reikia kažką keisti. Įsidarbinau Šiaurės Lietuvos kolegijoje – labai įdomi

Gitana:

patirtis. Tačiau mus visada traukė ekranas, matyt,

Džiaugiuosi gražiais 23-iais pedagoginio darbo

todėl, kad esame lituanistės, mėgstame kalbėti,

metais. Ir galvoju, kad gal ir gerai gyvenime tas

rašyti, skaityti. 2004-aisiais metais pamatėme

stabilumas. Mes esame jaučiai – nemėgstame

skelbimą, kad Šiaulių televizija ieško redakto-

blaškytis. Mums reikia, kad būtų patogu, norime

riaus. Nuėjusios į pokalbį, pasakėme, kad esame

komforto, viskas turi būti aišku, privalome žinoti,

dvynukės ir norėtume dirbti abi. Darbą gavome.

ką darome nuo A iki B ir nuo B iki pat Z.

GERIAUSIOS DRAUGĖS

Gitana:

Neringa:

Mes apskritai neturime daug draugų. Greičiausiai

Jeigu norime išeiti į teatrą, kiną, išgerti po taurę

taip yra, nes esame dviese. Turbūt sudaryčiau

šampano, tai mums geriausia dviese. Labai lengva

draugų trejetuką, bet pirmoje vietoje, aišku, sesuo.

pašnibždėti, ar mes šiandien užsidegsime žvakes, ar papliurpsime prie židinio.

Neringa: Nėra čia ko svarstyti. Mes visą laiką, nuo mažu-

Gitana:

mės iki dabar, visur einame susikibusios už ran-

Net savo 45-erių metų jubiliejų šventėme dviese.

kų dviese. Tiesiog taip susiklostė: tame pačiame

Sodyboje pasistatėme projektorių, gražiai paruo-

mokyklos suole, tame pačiame institute, tas pats

šėme stalą. Leidome senas dainas, su kuriomis

antras aukštasis... Ir namo grįžtame kartu.

užaugome. Taip kokias 5 valandas prasėdėjome prie serviruoto stalo be svečių. Prisiminėme vis-

Gitana:

ką, kas gražiausia, dainavome, netgi šokome. Kitą

Pažįstamų yra daug, o tų tikrųjų draugų – mažai.

dieną susirinko svečiai, bet dviese buvo smagiau.

Su draugais galime susitikti porą kartų per metus, kalbėtis, juoktis – ir to užtenka, iš jų gautos energijos.

DAIKTAI IR SPINTOS REIKALAI

Neringa:

Gitana:

Kalbant apie daiktus, esame praktiškos. Dėžėse

Ką apsirengsiu, planuoju iš vakaro. Nesuplana-

visko jau nebeslepiame. Pietaujame iš porceliani-

vusi ryte imu vieną daiktą, numetu, persirengiu,

nių indų, naudojame geriausius įrankius. Išaugo-

atidedu. Jeigu neturiu susidariusi vizijos, kaip

me tėvų tą „jazus marija, tik svečiams“, nebelai-

atrodysiu, viskas – sugriūna visas mano rytas. O

kome visko kažkam. Tačiau, kadangi mes jaučiai,

dar jeigu Neringa atsikelia pirma ir užsideda, ką

esame prisirišusios prie daiktų ir juos saugome.

esu suplanavusi... Bet būna ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, sykį Neringa išėjo į darbą ir aš jos ryte

Buvo laikai, kai neišeidavome iš padėvėtų rūbų

nemačiau. Po darbų susitinkame mieste: ir aš rau-

parduotuvių. Bet mūsų skonis lavėja. Dabar dievi-

dona, ir ji raudona.

name rankų darbo drabužius. O rūbų dalybos yra tokios: apatinio trikotažo, kojinių, batų ir didžiųjų

Neringa:

paltų mes dalintis negalime. Tai yra nerašyta tai-

Buvo labai netikėta. Sesė su ryškia raudona

syklė. Daug dalykų perkame taip: modelis tas pats,

suknele, o aš ateinu su ryškiomis raudonomis

bet spalvos skiriasi. Papuošalai irgi bendri, nors

kelnėmis. Einame viena į kitą, nepatogu net...

skoniai šiek tiek nesutampa. Kartais būna, ryte

Ir aš visada sakau tą priekaištą: „Ne nu, jazau,

pramerkiu vieną akį ir žiūrėdama į sesę susierzinu,

mes kaip dvynukės apsirengėme“ (juokiasi).

sakau: „Na, tu ir pasipuošei – tą, ką aš norėjau“.

ŠEIMA Gitana:

gerai jaučiamės, ir čia yra mūsų namai. Su sese

Išsiskyrimo grėsmės niekada lyg ir nebuvo. Nei

juos pasidarėme pačios: įsigijome, renovavome,

sesė, nei aš negalvojome apie sutuoktuves. Visur

restauravome, kūrėme ir tobuliname iki šiol. Tai

kartu, kartu pirkome sodybą... Vienintelis daly-

mūsų dviejų namas.

kas, iššūkis ar duoklė moteriškai prigimčiai – aš susilaukiau dukros. Laimingas vaikas – turi dvi

Gitana:

mamas. Kartais net sumaišo mus. O jai ir nesvar-

Aš visada už Trinkaičių tandemą. Gal atrodys,

bu, kurią paimti už rankos, ar kuri ją neš. Svar-

kad paminu savąjį aš, bet man pirmoje vietoje pa-

biausia, kad kuri nors iš mūsų būtų šalia.

trauklesnis atrodo Trinkaičių tandemas, o ne aš.

Neringa:

Kiekvieną rytą Uną vedu į mokyklą, mums pake-

Sau širdy esu pasakiusi: „Jeigu kada nors gyveni-

liui. Man patinka, kai vaikai sako: „Una, kokia

me bent mintis kils kažko pavydėti Gitanai, tegul

graži tavo mama“, o ji atsako: „Čia ne mama, čia

mane tuoj pat nutrenkia žaibas, sudegina ir paver-

teta, aš turiu ir mamą“.

čia dulke“. Tik dviese mes esame jėga ir nenorime nieko keisti.

Negalime atsiskirti, nes turime daug planų ir projektų. Kadangi mes jaučiai, mums svarbus ūkis,

Gitana:

reikia daiktų: naujas čiaupas, stogas, remontas,

...mes norime keisti rūbus (juokiasi).

planuojame keisti mašiną. Šeima yra svarbiausia. Štai kodėl sodyboje yra didelis stalas, nors esame

Neringa:

tik keturios: aš, sesė, Una ir mūsų mama. Sėdi-

Kai manęs klausia, ar esu laiminga, atsakau:

me plačiai, su taurėmis ir porceliano indais, Una

„Taip, mes esame laimingos, mes...” (balse girdisi

suorganizuoja visokias šventes. Mums svarbi ko-

graudulys, sesės šiltai žiūri viena į kitą). Ne aš, mano

munikacija. Taip pat svarbi ir mūsų erdvė. Sody-

laimė štai čia (rodo į sesę), labai paprasta.

ba – mūsų oazė. Vieta, kur norime būti. Čia mes

PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI Neringa:

esame girdėję nuomonių, kad mes įnoringos ir

Abi esame egoistės – dėl savęs, sau. Esame už-

pasipūtusios. Kadangi mėgstame spalvas, tai dar

sispyrusios, turime tvirtą nuomonę, savo įsi-

ir papūgomis pavadina.

tikinimus. Tiesa, šiek tiek karštakošės, greitai užsiliepsnojame. Esame punktualios, darbščios

Gitana:

ir netingime. Mokame save motyvuoti. Taip pat

Mes atitinkame tą pasakymą „ir prie svečio, ir

suderiname vidų ir išorę, kad viskas būtų tobula.

prie pečio“. Man visiškai nesvarbu, atrasiu lek-

Taip pat esame kūrybiškos ir turime gerą humo-

siką bendrauti ir su aukšto rango pareigūnu, ir

ro jausmą. Sau priskirtume ir paprastumą, nors

su vaikais, ir su senulyte be mokslų. Svarbiausia

– būti nuoširdžiu. O Neringa nepasakė dar vieno

negatyvias situacijas. Kartais net išsigąstu to

bruožo – kažkuria prasme mes tikrai esame povai.

nestabilumo.

Tai yra pasididžiavimo savimi jausmas. Aš galėčiau pasakyti, ką myliu – myliu save. Ir tas jaus-

Neringa:

mas yra svarbus, kai supranti savo vertę.

Jeigu vienai negerai, tai ir kitai nejauku. Neišeina nei ramiai gulėti, nei miegoti, nieko... Tada mes

Neringa:

susijungiame. Net mokykloje mokytoja yra pasa-

O skirtumų yra kur kas mažiau. Gitana yra labiau

kiusi, kad jeigu susipyksi su viena Trinkaite, ir

mąstytoja, o aš svajotoja. Aš bėgu bėgu, o tu eini

antroji tau paskelbs karą. Viešoje erdvėje Trinkai-

lėčiau (kreipiasi į sesę).

čių tandemas yra gajus ir neišskiriamas.

Gitana: Emociškai esu jautresnė, labiau reaguoju į

TRYS ŽODŽIAI APIE SESĘ Gitana: Artimiausias žmogus, ta pati siela, dovana. Neringa: Aš veiksmažodžiais: myliu, reikia, gera. Norėčiau pirma išeiti iš gyvenimo. Gitana: Ir aš taip norėčiau, matai, ir čia mes egoistės...

Nuotraukos: Greta Bernotaitė

Triplets hill

Stilius: Indrė Kavaliauskaitė Makiažas: Reta Joncaitė Modeliai: Gabrielė Bastytė, Elena Bastytė, Adelė Bastytė

@kunasmag

Nuotrauka: Sara Lorusso

WWW.KUNASMAG.LT

Kviečiame tapti žurnalo bendraautoriumi ir pildyt jį savo turiniu. Jeigu esi fotografas ir nori parodyti savo darbus – parašyk mums! submit@kunasmag.lt

ARABULIAI − VIENO KAIMELIO VIENA PAVARDĖ

artą virš Gruzijos kalnų prasivėrė dangus ir trys broliai, Činčara, Gogoča ir Araba,

nusprendė paprašyti Dievo to, ko labiausiai norėjo. Činčara paprašė pirmosios vietos šventykloje. Tuomet jis būtų svarbiausias ir labiausiai gerbiamas asmuo. Gogoča Dievo paprašė, kad niekas niekada neturėtų teisės į kraujo skolą jo šeimai – niekas negalėtų nužudyti jo sūnaus iš keršto. O Araba paprašė, kad jo visų kartų vaikaičių būtų tiek, kiek danguje yra žvaigždžių. Norai išsipildė ir nuo tos dienos prasidėjo Khevsuretijos, vieno iš Gruzijos regionų, istorija. Khevsuretiečiai – vos trys giminės: Činčarauliai, Gogočaruliai ir Arabuliai. Daugiausia iš jų – Arabulių.

Tekstas ir nuotraukos: Kotryna Reimerytė

Na, ir pasakyk tu man, ar kur nors yra tokia giminė, kurioje net keturiolika vyrų būtų poetai?

Khevsuretija visada buvo svarbus Gruzijos

čia išgyventi sunku. Sniegas, lavinų pavojus,

regionas, nes jo žmonės nuo senų laikų patys

šaltis, nepakankamas žemės plotas vystyti ūkiui,

karingiausi, geriausiai valdantys peilius ir kardus,

verčia žmones keltis kitur. Džuta kaimelyje, kurio

gynę Gruziją nuo užpuolikų. Mano pašnekovas

gyventojų nuotraukas matote, vasaromis gyvena

Gela Arabuli prie juosmens nešioja pririštą peilį.

apie 20, o žiemomis vos 15 žmonių. Ir visi jų –

Tačiau pats yra meniškos sielos. Kuria eiles ir rodo

Arabuliai. Į Džutą Arabuliai iš už anapus Čaukhi

man knygą, kurioje surašyta keturiolikos Arabulių

kalnų persikelė XVII a. pr. Kr. Nuo tada čia ir

poezija. „Na, ir pasakyk tu man, ar kur nors yra

gyvena. Anksčiau čia gyveno net 60 šeimų.

tokia giminė, kurioje net keturiolika vyrų būtų poetai?“, – šypsosi man Gela. Arabuliai šiandien

Įdomu, kad Khevsuretiečiai, o, žinoma, ir

gyvena ne vien tik Khevsuretijos regione, bet ir

Arabuliai, niekada istorijoje neturėjo valdovų ar

visoje Gruzijoje. Iš viso jų – 5 tūkstančiai. Tarp jų

kunigaikščių, kaip buvo įprasta kituose Gruzijos

daug garsių aktorių, poetų, dailininkų.

regionuose. Todėl visi juos Gruzijoje žino kaip laisvus, nepriklausomus žmones. Tokiais jie išliko

Iš kalnuotos Khevsuretijos daug žmonių persikėlė į platumas ieškoti lengvesnio gyvenimo, nes žiemą

ir iki šių dienų.

PSICHOLOGAS, KURIS IŠ KŪNO BANDĖ SPRĘSTI APIE ASMENYBĘ

mogaus asmenybė yra vienas įdomiausių psichologijos mokslo tyrimo objektų. Iki

šiuolaikinių, mokslu pagrįstų asmenybės tyrimo metodų, apie žmogų buvo sprendžiama iš delno, gimimo datos, veido bruožų ar net kaukolės formos. Naujųjų laikų psichologijos mokslo istorijoje yra atvejis, kai žmogaus asmenybę buvo mėginama nustatyti pagal jo kūno formas. Amerikiečių psichologas Viljamas Herbertas Šeldonas žmonių kūnus skirstė į tris tipus, o vėliau juos siejo su žmogaus temperamentu. Nors ši teorija nepripažinta ir sulaukusi nemažai kritikos, vis dėlto — tai vienas „moksliškesnių“ bandymų analizuoti žmogaus kūno ir asmenybės ryšį, pritaikant statistinius metodus. Kviečiu susipažinti su Viljamo Šeldono pastangomis sukurti savitą asmenybės tipo teoriją. Tekstas: Vitalijus Gafurovas Nuotraukos: Augustė Bendzinskaitė

V. H. Šeldono biografijos faktai įdomūs kaip ir jo

sistema, iš mezodermos — raumenys ir kraujo

kurta teorija. Gimė 1898 m. JAV, jo krikštatėvis

ląstelės, iš ektodermos — oda, jos dariniai ir

vienas žymiausių šiuolaikinės psichologijos

centrinė nervų sistema.

„tėvų“ — Viljamas Džeimsas, kurio pragmatinė ir natūralistinė pasaulėžiūrų įtaka jaučiama

Šeldonas teigė, kad endomorfai pasižymi

ir Šeldono darbuose. Prieš įgydamas magistro

dominuojančia virškinimo sistema, jie dažnai

laipsnį jis dirbo naftos skautu, o vėliau net ir

esti „minkštesni“, apvalesnių formų, šiek tiek

vilkų medžiotoju Naujojoje Meksikoje. 1925 m.

stambesni. Jiems būdingas viscerotoninio tipo

įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir pradėjo

charakteris, jie labiau atsipalaidavę, lėtesnės

dėstyti psichologiją Čikagos universitete. 1933 m.

reakcijos, linkę bendrauti su kitais, mėgsta

baigė Čikagos universiteto medicinos mokyklą,

ir vertina komfortą, santykiuose linkę būti

tapo gydytoju ir, gavęs stipdendiją, išvyko

prieraišūs. Mezomorfai labiau „kampuoti“,

stažuotis į Europą pas patį Karlą Gustavą Jungą,

tvirto, raumeningo sudėjimo, kūne dominuoja

taip pat matėsi ir su Zigmundu Froidu.

skeletas ir raumenys. Jiems būdingas aktyvumas, dinamiškumas, agresyvumas, atkaklumas.

Savo teorijos plėtrą Šeldonas pradėjo 5-ajame

Jie mėgsta riziką yra linkę dominuoti,

dešimtmetyje. Jis buvo pirmasis, kuris naudojo

komfortas nėra labai svarbus. Šie žmonės

standartizuotas fotografijas, siekdamas įvertinti

vaikšto demonstratyviai, jų balsas ir juokas

žmonių fizinius bruožus ir suskirsyti juos į

garsūs. Ektomorfai, pasak teorijos autoriaus,

tris somatotipus (kūno tipus): endomorfus,

dažniausiai būna liekni, aukšti, siaurais pečiais,

mezomorfus ir ektomorfus. Šie žodžiai gali

klubais, krūtine ir aukšta kakta. Dominuoja nervų

atrodyti tarsi nežmogiškų būtybių apibūdinimai,

sistema. Šiems žmonėms būdingi cerebrotoninės

tačiau tokius pavadinimus autorius sugalvojo

(cerebrum lot. smegenys) asmenybės

remdamasis žmogaus gemalo raida. Žmogaus

bruožai: jautrumas, uždarumas, drovumas,

gemalas turi 3 gemalinius sluoksnius:

nerimastingumas. Jie dažnai būna intravertai,

endodermą, mezodermą ir ektodermą. Iš

stipriai veikiami įvairių aplinkos dirgiklių,

endodermos išsivysto virškinimo ir kvėpavimo

mėgsta mąstymo procesą.

Galbūt jūs, skaitydami tam tikrais kūno tipais

aiškino tuo, kad mezomorfų temperamentas

pasižyminčių asmenų savybes, randate nedaug

pasižymi aktyvumu, agresyvumu bei jautrumo

sutapimų su konkrečiu somatotipu. Autorius

stoka, todėl tokie žmonės ir yra labiau linkę

teigia, jog realybėje žmonių, su itin ryškiai

pažeisti įvarias normas. Tačiau šios Šeldono

išreikštu kuriuo nors vienu tipu, nėra daug.

įžvalgos vėliau nebuvo patvirtintos, kai buvo

Somatotipų savybės dažnai būna mišrios, todėl

atliktas tyrimas su nusikaltėliais britais.

priklausymą kuriam nors tipui jis vertino 7

Paaiškėjo, kad dauguma jų buvo smulkesni už

balų skalėje, kur 1 rodė žemą tipo raišką, o 7

vidutinį žmogų.

– maksimalią. Šeldono darbai populiarumo viršūnę pasiekė V. Šeldonas didelę savo darbo dalį skyrė tyrimui,

6-ajame dešimtmetyje, tačiau kodėl kiti tyrėjai

kuriuo stengėsi nustatyti ryšį tarp asmenybės

nepalankiai vertino jo darbus? Veikiausiai dėl to,

kūno-charakterio bruožų ir nusikalstamumo.

jog, rodos, yra nepatikima spręsti apie žmogaus

Gauti rezultatai parodė, kad nusikaltėliai

asmenybę pagal jo išvaizdą. Kai kurie tyrėjai teigia,

dažniausiai yra asmenys, kurie pasižymi ryškiais

kad Šeldono teorija apskritai nėra teorija, o tik

mezomorfo bruožais bei turi žymiai mažiau

bendra prielaida apie kūno ir elgesio ryšį. Kiti peikia

išreikštus ektomorfo bruožus. Savo atradimą

jį už tai, jog šis tyčia ignoravo faktą, kad žmogaus

kūnas keičiasi bėgant laikui. Šeldonas naudojo

Nors kritikuojamas, Šeldonas atliko

koreliacijos metodą, kai matuojamas ryšys tarp

reikšmingą darbą psichologijos moksle.

dviejų kintamųjų, šiuo atveju kūno ir asmenybės

Ėjimas į kraštutinumus, kaip šiuo atveju, kai

bruožų. Tačiau nereikia pamiršti, kad ryšys nerodo

teigiama, kad žmogaus asmenybę lemia vien

priežastingumo. Daugelio nuomone, Šeldonas

jo kūno sudėjimas, dažnai sukeldavo kritikos

suklydo pasirinkdamas tik vieną tyrimo metodą,

bangas, kurios atnešdavo įdomių tyrimų bei

t.y. tik ryšio ieškojimą. Jau po autoriaus mirties,

rezultatų. Mokslininkai bandydavo paneigti

1995 m., paaiškėjo, kad nuogų žmonių nuotraukos,

kitų autorių idėjas, todėl tai skatino mokslo

kurias jis naudojo savo analizei, buvo gautos be

tobulėjimą. Nors kasdieniame gyvenime mes

studentų sutikimo, o kai kas į tai žvelgė kaip į

dažnai darome išvadas apie kitus vien pažvelgę

skandalingą ar net ikšrypėlišką faktą. Galiausiai,

į jų išvaizdą, nereikia pamiršti, kad žmogus —

kai kuriems atrodė, kad šiai teorijai pernelyg didelę

biopsichosocialinė būtybė, kurio elgesiui, raidai ir

įtaką galėjo padaryti jo stereotipinis ir kartais net

asmenybei įtakos turi įgimti ir įgyti dalykai, atėję

diskriminacinis požiūris.

per jį supančią aplinką ir mokymąsi.

NEPRITAPĖLIS PERFEKCIONISTAS O, čia Petras! Koks pasportavęs... Ai, jis freakas – visą laisvalaikį praleidžia salėje. Mačiau jis vaidino spektaklyje ir, man atrodo, filmavosi reklamoje...

eikiausiai žmonėms kyla būtent tokios mintys, pamačius Petrą Kuneiką. O gal ir

ne. Tačiau pats Petras save laiko nepritapėliu ir sporto salėje, ir teatro scenoje. Žodžio „tobulas“ savo žodyne jis neturi, nors perfekcionizmas yra artimas jo sielai. Taigi, pokalbis apie darbą dėl kūno ir su kūnu, kartu su Petru Kuneika.

Tekstas: Toma Mačiulskytė Nuotraukos: Miglė Kartanaitė

– Esminis dalykas, kuo aš tikiu – tai procesas.

visų įmanomų veiksnių, kurie gali daryti įtaką

Procesas, kuris kuria geresnę ateitį. Aš bijau

mano kūno pokyčiams.

stagnacijos. Tai ryšku ir mano sportinėje veikloje. Apskritai, pastebiu, jog sporto klube paprastai

– Ar tu sau jau esi tobulas?

būna trijų tipų žmonės. Tie, kurie ateina ir sportuoja, kaip jie sako, dėl savęs, kad palaikytų

– Aš esu patenkintas savo sveikata, o kad ją

formą. Jie maždaug žino, kaip veikia kūnas,

palaikyčiau turiu judėti, negaliu vegetuoti. Čia

sportuoja tris kartus per savaitę, nepersistengia.

kalbu ne tik apie fizinį judesį. O tobulas... Tai

Tada yra pilkoji masė. Tie, kurie metų metus

netikęs žodis. Jis padeda tašką. Sukuria pabaigos

sportuoja, diena iš dienos daro tą patį, dažniausiai

iliuziją. Aš netikiu pabaiga. Tikiu nauja pradžia. Ir

net nesuprasdami, kaip tiksliai atlikti vieną

savo kūno negaliu vertinti atskirai nuo visumos.

ar kitą pratimą. Jie sporto salėje praleidžia

Nors dažnai esame linkę kūną išskirti, aš jaučiu,

kelias valandas ir aplinkiniams giriasi, kad

kad kūnas yra sudedamoji dalis, kartu su

neįsivaizduoja gyvenimo be sporto. Nors realiai

žmogaus dvasiniu pasauliu, protu, pažiūromis,

su jais niekas nevyksta. Tai tik proceso iliuzija.

vertybėmis.

Ir paskutinioji grupė – fanatai, tai pirmų dviejų miksas.

– Kaip pradėjai sportuoti?

– Kas esi tu?

– Sportuoju jau aštuonerius metus. Į sporto klubą dešimtoje klasėje mane atsivedė suolo

– Aš fanatas. Stengiuosi padaryti viską, kas

draugas. Pabandžiau, užsikabinau, pamačiau,

nuo manęs priklauso, kitaip nematau prasmės.

kad man truputį lengviau pasiekti geresnių

Viskas arba nieko. Žinau, kaip sportas veikia

rezultatų nei jam ir likau. Tačiau būna įvairių

mano kūną, žinau, kaip juo manipuliuoti ir tikiu,

periodų, pavyzdžiui, praėjusį pavasarį tris

kad tai prisideda prie proceso. Jeigu dalykas

mėnesius nesportavau. Tada galutinai įsileidau

sekasi, jeigu aš juo tikiu – tuomet įsijungia mano

mintį, kad mano laikysena tragiška ir jei noriu

perfekcionizmas. Pavyzdžiui, aš pildau Excelio

toliau sportuoti, turiu ją kardinaliai keisti. O

lentelę, kurioje yra surašyta kiekviena mano

su šia mintimi dingo ir motyvacija dideliems

suvalgyta kalorija, kiekvienas ėjimas į tūliką,

svoriams ir mazochizmui salėje. Tada įprasti

kiekvienas mano kūno gramas, kūno riebalų

dalykai nebetenka prasmės. Kasrytinis šaltas

procentai. Žodžiu, pilnas portfolio sudarytas iš

dušas, maistas, Excelio lentelės, tikslingas poilsis

– nieko nesinori. Sportas tarsi įprasmina mano

– 12 klasėje nežinojau, kur stoti. Mama pasiūlė

kasdienybę.

nueiti į imrpovizacijos kursus pas Audrių Bružą. Pabandžiau, patiko ir nusprendžiau stoti, nes

– Kur dar gyvenime esi perfekcionistas?

stipriai kirbėjo mintis, jog noriu tapti ekrano žvaigžde.

– Manau, kad perfekcionizmas – problemų, atėjusių iš vaikystės, pasekmė. Tai nėra sveika.

Aktorystė yra labai narciziška specialybė. Aš

Perfekcionizmą naudoju kaip skydą atremti

nesu geras aktorius, nes bijau savo narcisizmo.

kritikai, atgauti prarastą kontrolę ar susikurti

Nesusitaikau su tuo, kad man reikia parodyti, kas

kontrolės iliuziją. Tai atskira, sudėtinga tema.

aš esu, kad man reikia mėgautis, kai rodau save

Nors kartais perfekcionizmas gali būti naudingas.

ir to nebijoti. Nebijoti, jog kiti vertins neigiamai. Nes tikrai atsiras tokių, kurie neigiamai vertins

– Tu esi aktorius. Kaip sugalvojai studijuoti

(šypsosi). Dėl to jaučiau, jog tarsi su traktoriumi

tokią kūnišką specialybę?

bandau stumti savo specialybę, vaidybą ir ji man nebeteikia džiaugsmo. Dabar esu šiek tiek

atsitraukęs, turiu vieną spektaklį ir kartas nuo

– Pakalbėkime apie kūno standartus.

karto nusifilmuoju kokioje nors reklamoje. Esu

Kaip galvoji, gal žmonės daro savo kūnus

savęs statymo, ieškojimo periode. Kai baigsis šis

panašius į kitų irgi dėl tos pačios priežasties,

periodas – bus kitas, o jame gal vėl bus vaidyba, o

kad patiktų kitiems?

gal ir ne. – Be abejo. Iš baimės, kad nebus priimti ir vertinami – Akivaizdu, jog tu esi perfekcionistas ir

už tai, kokie yra iš tikrųjų. Visada lengviau

scenoje, todėl tau nelengva...

pasislėpti už raumenų ar pripūstų papų, lūpų. Aplinka irgi tai skatina. Ne kartą patyriau savo

– Taip! Baisus perfekcionistas. Ir tai, deja,

kailiu, kai žmonės pradeda bendrauti visiškai kitaip

mane veikia atvirkščiai negu turėtų. Aš tampu

pamatę, kad sportuoju ir turiu iššokusią veną ant

neurotiku, noriu visiems patikti ir viską padaryti

bicepso. Įsivaizduoju, kad merginoms tą skirtumą

tik teisingai. Kūnas įsitempia, o scenoje atvirkščiai,

pajausti yra dar paprasčiau.

reikia žaisti, nebijoti klysti, čia turi būti laisvas.

– Tu iš šalies atrodai tas standartinis

kurias noriu laimėti. Ir laimėsiu.

pasportavęs vaikinas. Tau, kaip aktoriui, toks išskirtinumas turėtų būti naudingas.

– O kokia yra tavo dienos rutina?

– Taip, jeigu dabar mane ima į reklamą, tai

– Pirmiausia prabudęs pagalvoju kažką

dėl to, jog esu pasportavęs, nes jiems reikia

pozityvaus. Tai gali būti bet kas: vaizdas pro

pasportavusio dunduko (juokasi). Kitokių

langą, sapnas, patalynės kvapas, garsas iš

vaidmenų dabar negaunu, bet šiandien man tai

gretimo buto... Atsikėlęs dėkoju visatai už tai,

tinka.

ką turiu ir ką jaučiu. Po to darau rimtą mankštą, lendu po šaltu dušu ir valgau pusryčius.

– Ar kada galvojai dalyvauti kultūrizmo varžybose? Tai būtų tarsi kitas aktorinio

– Ką valgai?

žanras. – Maždaug septynis metus valgau tą patį. – Tokios varžybos manęs netraukia. Čia per daug

Penkis metus valgiau avižas su kiaušiniais.

faktorių, kurie nuo manęs nepriklauso. Būti

Tada išsiaiškinau, jog mano organizmas sunkiai

sveikam ir laimingam – tai varžybos su savimi,

virškina glitimą, kurio yra įprastose avižose. Tada

avižas pakeičiau į grikius ir dabar kiekvieną rytą

be problemų. Tačiau tai atsitinka itin retai.

valgau grikius su kiaušiniais. Žinau, skamba tragiškai. Kad jūs suprastumėte, kokio lygio esu

– O koks yra tavo laisvalaikis?

fanatas – prisipažinsiu, jog esu nusipirkęs 50 kg ryžių ir 50 kg grikių, kad sutaupyčiau ir nereikėtų

– Turbūt truputį kitoks, nei daugumos jaunimo.

taip dažnai vaikščioti į parduotuvę (juokiasi).

Aš mielai pasilieku namie, skaitau knygas, ypač

Maistą noriu gaminti kuo paprasčiau. Mėgstu

mėgstu pasivaikščiojimą klausant įgarsintos

nusipirkti atskiras medžiagas miltelių forma,

knygos. Man nesunku savaitgalio vakarus leisti

pasidaryti kokteilį ir juo keisti įprastą valgį.

salėje. Stengiuosi daryti tai, ko iš tikrųjų noriu, o

Ypač naudinga, kai trūksta laiko. Aš valgau, kad

ne tai ką reikėtų, ką turėčiau ir kas būtų normalu.

gyvenčiau, o ne atvirkščiai.

Linksmintis mieste ne problema, tik pageidautina su bendraminčiais. Jų nėra daug. Kartais pagalvoju,

– O neužsimanai kada kokio Macdonaldo?

kad esu žiaurus nepritapėlis. Toks tarp sporto, teatro, verslo ir tualetų valymo. Ir tai nėra blogai!

– Aš negaliu valgyti baltos duonos, man stoja skrandis. Tad tokie dalykai atkrenta. Bet jei užsimanau, pavyzdžiui, kokio šokolado – jį suvalgau

KARIUOMENĖJE KŪNAI SUVIENODĖJA

uokite merginai tinkamus batus ir ji užkariaus pasaulį. Skirmantės Javaitytės

atveju tokie batai – kareiviški kerzai.

Tekstas: Lina Stonkutė Nuotraukos: Vitas Navickas

– Skirmante, kokios mintys kildavo vaikystėje pamačius karius? – Man kariuomenė atrodė labai tolima. Viešojoje erdvėje matyti kariškiai atgrasūs, o jų

kariuomenėje supratau, kad čia tikrai tampame belyčiais. Uniforma padėjo tapti empatiškesnei ir leido padirbėti su ydomis. Iki atėjimo į kariuomenę per galybę veiklų

gyvenimas monotoniškas, pilkas ir nuobodus. Be

buvau pametusi save, o dabar pagaliau grįžtu į

to, matydavau tik vyrus ir net nesusimąstydavau,

save: laimingą, svajoklę, džiaugsmingą, judrią ir

kad ir moterys gali kariauti. Visuomenėje

energingą moterį. Pirmapradę Skirmantę.

suformuotas moters namų šeimininkės vaidmuo, tokios „prie pečiaus“, o vyras turi užkariauti

– Tavo žodžiai primena B. Sruogos

pasaulį, sumedžioti mamutą, aprūpinti šeimą ir

„Dievų mišką“. Koks požiūris į nepalankias

gentį. Bet juk ribas susikuriame patys.

situacijas tave gelbsti?

Nuomonė apie kariškius pasikeitė pačiai prie

– Priminėte vieną įsimintiniausių mano

jų prisijungus. Šiandien situacija stipriai pakitusi,

skaitytų knygų. Koncentracijos stovykloje ironija

į pratybas kartais susirenka net daugiau merginų

ir sarkazmas buvo vienintelis būdas išgyventi ir

nei vaikinų. Čia tampame tiesiog belyte karių

išlaikyti sveiką protą. Kiekvienas pats sprendžia,

mase.

kaip išgyventi plėšančiose situacijose, todėl pasirinkau atsiribojimą. Blogi būna poelgiai, o

– Kaip nepaskęsti toje karių masėje?

ne žmonės. Žinoma, stengiuosi į viską žvelgti su

– Be abejo, uniforma suvienodina, o kai

humoru, draugų tarpe nevengiu autoironijos.

užsimaskuojame veidą, kaklą, ausis, rankas – niekas neatskirs, kas tu. Manau, kad kažkuo

– Ar kada bijojai ginklų?

išsiskirti netenka prasmės, kai jautiesi invidualus

– Reikia bijoti ne ginklų, o žmonių, nes karas

viduje. Išsiskirti siekia gyvenime pripažinimo

prasideda galvoje. Jei ginklai saugiose rankose –

nesulaukę asmenys, taip jie bando kompensuoti

nebijau. Per kiekvienas pratybas nešiojuosi ginklą, tad

dėmesio trūkumą.

per daugiau nei metus spėjau su juo susidraugauti. Tenka ardyti, valyti, sutepti alyva, vėl surinkti.

– Kokį pokytį savyje pastebėjai pabuvusi kariuomenėje?

Nuolatinis santykis su ginklu leidžia apsiprasti, o per pratybas jis tampa tarsi kūno dalis, saugome

– Kartais atrodo, kad kažkas kėsinasi atimti

kaip savo akį. Tik pabandyk bent trumpam palikti

mano tapatybę ir unikalumą. Vis stengdavausi

be priežiūros – sulauksi iš instruktorių nuobaudų,

savitumą pabrėžti, tačiau ilgiau patarnavusi

pavyzdžiui, porcijos atsispaudimų.

– Ką teko išgirsti apie save, kai įstojai į

– laimėjai. Laimėjai prieš save ir savo silpnumą.

savanorių gretas? – Kad tapsiu vyru ar bent jau pusvyriu. O man atvirkščiai, atėjo noras pabrėžti

– Kas buvo „pragariškiausia“? – Griežtai sustyguotas gyvenimas pagal

savo moteriškumą, bet kartu būti tvirtai,

grafiką. Man tai buvo didelis šokas, kūnas

susikaupusiai. Tiesiog būti savimi be dirbtinų

protestavo, siuntė signalus, jaučiau stresą. Batai

povyzų. Dar teko išgirsti, kad esu tyli kaip

užtrindavo pūsles, o kartais apimdavo akimirkos

partizanė (šypsosi), toks apibūdinimas man

silpnumas, ne kartą esu sutvardžiusi prasidėjusį

paglosto širdį, nes partizanai mano autoritetas.

alpimą.

– Kaip susidomėjai kariuomene?

– Kaip išvengei apalpimo?

– Ateiti į kariuomenę mane paskatino draugės.

– Kūnas geba daug daugiau nei mes manome.

Išgirdusi jų patirtis iš valstybės tarnybos, norėjau

Gerai ištreniravus fizinį ir dvasinį kūnus,

tai patirti savo kailiu. Be to, domėjausi partizanų

pasiekus harmoniją, jis geba dirbti pagal mūsų, o

veikla, norėjau sustiprinti patriotiškumą, ryžtą

ne aplinkybių taisykles.

ginti ir saugoti Lietuvą. Atėjo vidinis suvokimas, jog turiu tai padaryti.

Baigusi kursą ir prisiekusi Lietuvos valstybei, kare savanore tapau visam gyvenimui. Po trijų savaičių kurso, kas mėnesį, bent vieną ar kelis

– Ir kaip tau sekėsi?

savaitgalius vyksta pratybos, jose tobulinu

– Užsirašiau į bazinius kario savanorio

karinius įgūdžius, nuolat mokausi. Nemaniau,

įgūdžių kursus ir laukiau didžiosios dienos. Po

kad psichologiškai esu tokia stipri. Buvau

trijų mėnesių atsidūriau Rukloje. Pamenu tą

nusiteikusi – turiu tai padaryti dabar arba

birželio 8-ąją: kėliausi 4 ryto, greit susiruošiau, o

niekada.

prieš išeinant mane palaimino mama. Pirmomis dienomis jaučiausi kaip kosmose – puse šešių keltis, prieš dešimtą miegoti. Sukosi

– Kuri užduotis buvo įsimintiniausia? – Pratybose reikėjo perplaukti su surišta

mintys: kodėl turiu nurodytu laiku keltis ir

kuprine ir šautuvu vadinamuoju „pončo“ stiliumi

gultis, tiksliai vykdyti komandas, kalbėti tik kada

iš vieno kranto į kitą. O aš nemoku plaukti,

leidžiama? Bet, kurį laiką darius kažką sunkaus

vaikystėje netgi teko patirti skendimo būseną,

pro sukąstus dantis, vieną dieną ateina atpildo

nuo to laiko bijau vandens. Tądien susidūriau

valanda: stengeisi, nepasidavei, įveikei, vadinasi

su savo baime akis į akį. Be to, visi buvome

Uniforma padėjo tapti empatiškesnei ir leido padirbėti su ydomis.

su gelbėjimosi liemenėmis, mus čia pat sekė

– Ką tau reiškia žmogaus kūnas?

gelbėtojai narai bei kelios valtys su instruktoriais,

– Jis atspindi visą žmogų, jausenas, būsenas ir

kurie ragino plaukti ir nepasiduoti. Keletą kartų

nuotaiką. Pati meditacijų metu nuolat patiriu,

skęsdama, kovodama su savimi ir vidinėmis

kiek daug slypi užgniaužtų emocijų, kiek

baimėmis bei padedama kolegės, atplaukiau.

nepaleistų nuoskaudų tūno kūne. Tokio kūno diskomforto kaip kariuomenėje iki

– Sako, kad vyrus puošia randai. O kokį jausmą tau kelia mėlynės? – Pratybose įgytos mėlynės man nekelia jokių

šiol neteko patirti. Absoliučiai išėjau iš komforto zonos: nuolatinis purvas, prakaitas, limpantys drabužiai, nuolat komanduojantys instruktoriai.

emocijų, tai tiesiog treniruočių metu, kaip ir

Viską privalai spėti, atlikti užduotis ir fizinius

sportininkams, pasitaikančios žymos.

normatyvus. Kariuomenėje visi kūnai supanašėja ir

– Nuo ko apsaugo arba neapsaugo uniforma? – Nuo mėlynių tikrai neapsaugo (šypsosi). O

pasijauti, it fabrike pagaminta statulėlė. Dar labiau įsitikinau, kad kūnas individualus tiek, kiek tokiu jautiesi vidumi. Jei priimi savo vidų – kūnas

raštas apsaugo nuo priešo, susiliejame su aplinka,

gražėja, o tada sekasi ir socialiniame gyvenime.

tai padeda gelbstint gyvybę, slepiantis.

Tada žydi tavo asmenybė. Viskas susiję!

VYŠNIŲ ŽYDĖJIMO MERGAITĖ

u suvoki, kad jeigu badausi, galėsi valgyti ir žiurkės galvą. Tačiau realiai to nesi patyręs. O

per butoh tai galima pajusti, – keliais sakiniais ir išskirtinai giliu žvilgsniu mano dėmesį prikausto šiuo metu Paryžiuje reziduojanti menininkė ir šokio teatro kompanijos „Re-United Now-Here“ įkūrėja Sakurako. Japonijoje gimusį avangardinį butoh šokį supranta lyg nuo gimimo žinomą kalbą. Sakurako sugrįžo su butoh šokio seminaru bei lūkesčiais šią meno rūšį paskleisti ir Lietuvoje. Tačiau, kad sugrįžtų būtent taip, iš pradžių turėjo ne tik nukeliauti į kitą pasaulio kraštą, bet ir nemažai paklajoti ieškodama savęs...

Tekstas: Eglė Nešukaitytė Nuotraukos: Rūta Kenstavičiūtė

Tu suvoki, kad jeigu badausi, galėsi valgyti ir žiurkės galvą. Tačiau realiai nesi to patyręs. O per butoh tai galima pajusti.

Gimiau Inga Cholmogorova – Lietuvoje, su

savų motyvų. Tuomet suvokiau, kad esu kaip

rusiška pavarde. Kadangi nuo mažų dienų buvo

lėlė marionetė, kurią valdo aukščiau esančios

aišku, kad aš esu menininkė, manęs specialiai

marionetės. Pradėjau stebėti, kokias reklamas

neleido į meno mokyklą, kad tapčiau „normaliu“

skelbia laikraštis, su kuo golfą žaidžia vyr.

žmogumi. Tą aš labai puikiai ir padariau. Įstojau

redaktorius, kaip viskas vyksta... Štai tada

į žurnalistiką, tapau žurnaliste ir netgi garsia.

pasidarė įdomi ta kita pusė – manipuliacijos,

Tuomet buvau idealistė – man atrodė, kad

viešųjų ryšių virtuvė, todėl įstojau studijuoti

viskas įmanoma. Manęs nedomino interviu

komunikaciją ir netrukus pagal programą

apie gyvenimą – man buvo įdomi tiriamoji

išvažiavau mokytis į Amsterdamą. Atvykusi

žurnalistika: knistis prie tiesos, jeigu reikia, ir

siurbiau tiek žinių, kiek įmanoma – buvau labai

akis padraskyti. Todėl greitai tapau žinoma.

ištroškusi. O pabaigusi magistrą, susiradau

Tai buvo „Respublikos“ laikai, kai tai, ką rašei,

praktiką Amsterdamo banke, kur dirbau nuo

iš tiesų rūpėjo. Kai dėl informacijos galėdavai

8 iki 20 val., nes užsibrėžiau biurokratinėje

rizikuoti nakčia važiuoti į kažkokią nežinomą

įmonėje padaryti tvarką. Kadangi buvau

stotelę paimti kažkokių dokumentų, o skambutis

praktikantė, po darbo dar turėjau dirbti ir

į redakciją informuodavo, kad šiandien namo

bare, kad pragyvenčiau. Tačiau, šalia viso to,

negrįšiu... Tačiau tuo metu man tai nerūpėjo – aš

užsiėmiau fotografija. Žinoma, tik tada, kai

buvau truputėlį „kamikadzė“, išprotėjusi teisybės

būdavo laiko. Kartais dirbdavau visą savaitę, o

ieškotoja.

savaitgalį laukdavo parodos atidarymas... Pati ir

Tol, kol supratau, kad tas „už teisybę“ iš tikrųjų

juosteles ryškindavau, viską darydavau, o rankos

neegzistuoja. Juk šiaip sau informacijos niekas

kvepėdavo chemikalais...

nedalina, o jei dalina, tai reiškia, kad turi

Taip aš ir gyvenau Amsterdame. Vienas

užsiėmimas buvo labiau dėl pinigų, kitas – dėl

fabriko grindyse radau įtrūkimą, išėmiau iš

dūšios. Teko pasirinkti ir aš kategoriškai sau

jo sulūžusius betono gabaliukus ir padariau

pasakiau – banke padariau viską, susirinkau

kopiją iš stiklo, kurią įdėjau atgal į tą įplyšimą.

visus karminius taškus, todėl atėjo laikas sau.

Tik tam tikru dienos metu, kai saulė į juos

Išėjau studijuoti meną į Rietveldo akademiją ir

šviesdavo, jie „žydėdavo“, o visą kitą laiką būdavo

netgi kažkokiais stebuklingais būdais gavau

nematomi... O per mokslų baigimo šventę

stipendiją. Fotografija buvo mano stiprioji pusė,

Rietveldo akademijoje mėlynai nudažiau vandenį

tačiau studijuoti pradėjau nuo visko – tapyba,

– tai pastebėti buvo galima tik nuėjus į tualetą

piešimas, skulptūra ir kita. Pamažu mano

arba prireikus geriamo vandens. Man nepatinka

arkliuku tapo instaliacijos. Aš ateidavau į

žmonėms teikti kažkokią pramogą – man patinka,

erdvę, pasikalbėdavau su ja, pasiklausydavau ir

kai jie atranda, todėl aš reikalauju iš jų nors šiek

suprasdavau, ką ten reikia pridėti, atimti ar kuo

tiek dėmesio.

manipuliuoti, kad atėjęs žmogus ją priimtų jau

Per savo darbus visuomet klausinėjau meną, meno

kitaip.

vertę, meną kaip objektą, netikėtumo aspektą.

Man visą laiką buvo įdomu į paprastus dalykus

Buvo įdomu daryti įtaką mąstymui. Buvau labai

žiūrėti tarsi per padidinamąjį stiklą, pažvelgti į

labai minimali, konceptuali ir su institucine

juos kitaip, nes tuomet jie tampa nepaprastais.

kritika. Jeigu tik kas nors būdavo draudžiama,

Taip pat mane traukė apleistos erdvės, pastatai,

man iš karto norėdavosi įrodyti, kad tai dar ir

kur yra kažkokia istorija, siela, kurią tu bandai

kaip galima. Tokia, kokia buvau žurnalistė, tokia

perteikti ir perpasakoti, kad žiūrovas ateitų,

buvau ir menininkė.

pamatytų, kad čia ne tik apleistos patalpos. Dar studijų laikais, ruošiantis parodai, apleisto

BUTOH Darant konceptualius darbus akademijoje,

niekur išeis. Visi šie dalykai ir nuvedė prie butoh –

mums reikėdavo paaiškinti, ką mes darome ir

estetikos, kuri tuo pačiu yra ir anti-estetika.

kodėl. Todėl prisirinkdavau knygų nuo Pluto iki

Supratusi, kad butoh yra mano kalba ir norėdama

Deliozo, Fuko, postmodernistų... ir ieškodavau.

susipažinti geriau, nuvažiavau į butoh seminarą

Atrodydavo, kad va, jau radau kažką, bet... ne

Vokietijoje. Tik nuvažiavusi supratau, kad

visai. Ir taip nuolat. Iki tol, kol pamačiau vieną

pataikiau į vieną kartą per 4 metus vykstantį

japonišką tekstą – pradėjau skaityti ir man net

viso pasaulio butoh suvažiavimą. O aš buvau

akys ant kaktos iššoko – apie tai aš kalbu! Tik

nieko nebandžiusi. Bet... mokytis plaukti galima

aš tai darau vizualiai, o ne žodžiais. Pasirodo,

vaikščiojant į baseiną vieną kartą per savaitę,

prieš 2 tūkst. metų Japonijoje rašė būtent apie

su treneriu, kuris viską paaiškina ir padeda, o

tai, apie ką aš noriu kalbėti dabar. Taip pat man

galima ir kitaip – vidurnaktį iš malūnsparnio

visuomet prie širdies buvo viskas, kas truputėlį

tave įmeta į vandenyną ir – plauk. Butoh mokiausi

įskilę, netobula, iškreipta. Ne baleriniška estetika,

būtent taip. Po intensyvaus 2 savaičių seminaro

ne kuo didžiausia skulptūra iš marmuro, o tai,

kažkas priėjo ir manęs paklausė – o tu iš Derevo

kas laikina, kas ištirpsta, kas atėjo iš niekur ir į

kompanijos? Pasirodo, tai labai žinoma rusų butoh

kompanija Vokietijoje... Na, bet kai tu pataikai

– ir šūdą, ir supuvusią žiurkę – tai maistas,

į savo „lėkštę“, tai nereikia nei metų, nei daug

kuriuo jis maitinasi. Tik po to per kamieną

mokslų... Tai yra sava.

transformuoja tą energiją ir puf – vieną kartą per

Butoh egzistuoja ne tik baltoji, bet ir juodoji

metus išskleidžia sakuros žiedelius, itin trumpai,

pusė. Ne tik gyvybė, bet ir mirtis. Todėl pirmą

su subtiliausiu, vos jaučiamu, aromatu ir tai

kartą susidūrus, jis gali atrodyti labai tamsus.

suteikia žmogui pakylėjimą. Menas ir yra apie tai.

O žmonės bijo tamsiosios pusės. Juk visas

Tačiau menininkas irgi iš kažkur turi pasisemti

gyvenimas susideda iš kančios, bet sugebėjimas

įkvėpimo – iš pasąmonės, visų savo išgyvenimų.

su tuo gyventi, tai priimti ir peržengti – ir yra

Gyvenimas šiame pasaulyje man kaip menininkei

gyvenimo menas. Nėra nė vieno meno kūrinio,

yra traumuojantis dalykas. Tačiau tą traumą aš

kuris vaizduoja vien grožį be jokios kančios – ar

stengiuosi transformuoti ir parodyti žmonėms,

tai Koršunovo spektaklis, ar Saukos paveikslas,

galbūt ir trumpą, bet žybsnį šviesos, pažadinti

ar, kad ir, S. Nėries eilėraštis – visur tai egzistuoja.

žmogiškumą, užuojautą. Apie tai ir mano

Kaip sakuros medis – šaknys yra iškrypusios,

performansai.

rudos, negražios, giliai po žeme ir siurbia viską

100

101

102

SAKURAKO GIMIMAS Mano pasaulyje yra taip, kad tu pats sau turi

Po to ji tapo performansų įkvėpėja. Gina –

daryti PR‘ą (ang. „Public relations“, liet. „Viešieji

tai Inga, tik sukeistos raidės. O Hillberg yra

ryšiai“), turi save parduoti. Tu esi ir kekšė, ir

vertinys – hallm gara – „halm“ tai yra „hill“ (liet.

suteneris. Aš laisvai galiu atstovauti kažkam

kalva), o „gara“ yra „mountain“ (liet. kalnas).

kitam – juk esu viešųjų ryšių specialistė. Tačiau

Su šiuo pseudonimu sukūriau personažą, kuris

atstovauti sau – sudėtinga. Kai jau ne pirmą

tarsi atstovavo tamsiajai pusei, principingai

kartą, parašiusi normalų laišką į galeriją,

menininkei, kuri nori pripažinimo. Gina – tai

gavau neigiamą atsakymą, kad mane priims

jaunos, netekėjusios, bevaikės moters stereotipas

nebent nemokamai... Tuomet pagalvojau, kiek

– jos viso gyvenimo tikslas ir ambicija yra

galima man „joti ant kupros“. Tiesiog sukurpiau

karjera. Aš dar iki šiol kartais naudoju Giną PR‘o

laišką kaip Gina Hillberg, rašydama, kad man

reikalams. O performansų metu tyrinėdavau, kas

menininkas sako, kad su jūsų galerija neina

nutinka, kai jai nesiseka.

susitarti ir pan. Tik spėjau išsiųsti, po kelių

Darydama vieną iš performansų „Emergency

minučių atėjo atsiprašymo laiškas, visiškai kitu

Exit Now-Here“, veiksmą pradėjau kaip Gina,

tonu – bendravimas iš esmės pasikeitė. Taip

su gražiais ilgais plaukais, raudonomis lūpomis

atsirado Gina Hillberg – mano atstovė spaudai.

ir nagais bei juoda suknele – tipiška, normali

Jei žiūrint spektaklį pajunti nuostabą, „vau“ akimirką, tai įvyksta būtent dėl to, kad tavo kūnas kažką suprato, o ne intelektas.

105

mergina, su cigarete, su arogantišku požiūriu

ji pavirsta į kūnelį, nes nusiima viską – aukštus

ir su britišku akcentu (Gina just fucking hates the

batelius, suknelę, peruką, netgi priklijuojamus

bloody art world, you know, so it‘s like really really

nagus. Lieka paprastas kūnas – skusta galva, be

stressing, you know what I mean? Because when I go

vardo, be pavardės, be akcento, be išsilavinimo, be

to some kind of gallery, some kind of asshole galerist

gimimo vietos, be amžiaus, netgi be lyties. Taip

without any bloody degree, he doesn‘t even look at

gimė Sakurako – tiesiog kūnas, čia ir dabar – ir

the fuckin‘ portfolio once, you know what I mean?

dvasia, kuri gali per tą kūną įeiti.

And then he tells me like – oh yeah yeah yeah, that

Kadangi mano kūryba skirtinga – nuo instaliacijų

would be nice, but you know, you know what he‘s

iki performansų, buvo sudėtinga save pristatyti.

interested in? Having sex with me – that‘s all. I‘m

Todėl konceptualius darbus pristatydavau

telling you.. I‘m sick and tired of that all, you know

kaip Inga, o performansams ieškojau tinkamo

what I mean? – voilà, čia Gina). Gina įeina į sceną

sceninio vardo. Vieną kartą Japonijoje sėdėdama

su cigarete, ekspresyviai kalbėdama telefonu

po sakuros medžiu jaučiausi laiminga, be jokios

apie meno galerijas ir pavaro ant viso pasaulio –

priežasties. Tada pagalvojau – o gal aš ir esu

kitaip tariant, žiūrovai mato moterį ant krizės

gimusi iš tos sakuros dvasios, kad man taip gera?

ribos. Galop jai pradeda drebėti rankos ir visas

Tai tas jausmas, kai jautiesi namuose – aš taip

kūnas, iškrenta cigaretė, telefonas ir prasideda

jaučiausi po tuo medžiu. Japoniškas moteriškas

traukuliai. Tuomet ji nebekalba, o prasideda

vardas daromas pridedant gale „ko“, tad

kūno kalba. Išorinio lukšto ir vidaus konfliktas

Sakurako būtų – vyšnių žydėjimo mergaitė. Taip

pasidaro vizualus per judesį. Pamažu iš Ginos

atsirado šis vardas.

Juk visas gyvenimas susideda iš kančios, bet sugebėjimas su tuo gyventi, tai priimti ir peržengti – ir yra gyvenimo menas.

106

BUTOH KŪNAS

Aš dabar apsirengusi, aviu batus, vilkiu rūbais,

be lukštų, tik kūnu, transformacija tampa daug

turiu šukuoseną – todėl bet kas gali pasakyti,

lengvesnė. Juk tuščiame lape gali piešti, ką nori.

koks yra mano skonis, pragyvenimo lygis ir pan.

Suprasti butoh nėra lengva, tačiau ir nieko

O jei nusiimčiau visus rūbus? Liktų tik kūnas,

nežinant – įmanoma, nes kūnas, stebėdamas

kuris nuo pirmykščių laikų per daug nepasikeitė.

kitą kūną, rezonuoja. Reikia būti atviram ir tai

Plaukai – jie gali būti, gali jų ir nebūti, bet jei jų

įsileisti. Taip yra su kiekvienu scenos menu.

nėra, atrodo, kad nėra dar vieno sluoksnio, kuris

Pavyzdžiui, stebėdamas atlikėją, kurio raumenys

išreiškia tave. Mes visi gimėme nuogi ir po šitais

pradeda nebeatlaikyti fizinio krūvio, žiūrovas

sluoksniais visi esame iš esmės vienodi. O jei dar

intelektualiai supranta, kad tai nuovargis, bet

ant viršaus užsidedi baltą sluoksnį, tai tampi

žiūrovo kūnas tuo metu supranta, kad kitam

tarsi visai svetimu padaru – jau nebe žmogus-

kūnui skauda ir į tai reaguoja. Tai kūno kalba su

žmogus, o tiesiog kūnas. Tačiau butoh nereiškia,

kitu kūnu – transformacija, energijos perkėlimas,

kad atlikėjas turi būti skusta galva ir baltu grimu

intelekto pralenkimas. Jei žiūrint spektaklį

– tai absoliučiai neturi reikšmės. Tu gali būti

pajunti nuostabą, „vau“ akimirką, tai įvyksta

su kimono ar su tautiniais lietuviškais rūbais.

būtent dėl to, kad tavo kūnas kažką suprato, o ne

Tiesiog butoh yra transformacijos šokis, o būnant

intelektas. Tai yra žymiai giliau.

107

109

„RE-UNITED NOW-HERE“

Bendradarbiaujant su organizacija, kuri

išprotėjusių tikslų. Aš negaliu nei įmonės įkurti,

rengia festivalius, atsirado galimybė padaryti

nei algų mokėti. Tačiau yra poreikis dirbti su

performansą įdomioje Amsterdamo vietoje.

grupe – nes vienas yra vienas, bet kai yra dešimt...

Atvykusi jos apžiūrėti, pamačiau buvusią

Kadangi aš vis keliaudavau, darbui suburdavau

laivų gamyklą, kurioje buvo laivų nuleidimo

atskiras grupeles – Amsterdame dirbau su

į vandenį takas. Iš karto supratau, kad tai bus

vienais žmonėmis, Kiote – su kitais, Italijoje –

mano scena. Tačiau erdvė buvo didžiulė, skirta

dar su kitais... Niekada nebūdavo tęstinumo.

keliatūkstantinei auditorijai – tokiai erdvei

Tad, kai metams gavusi rezidenciją pirmą kartą

reikia žmonių, kūnų. Tad teko sušaukti visus,

nusėdau Paryžiuje, tie žmonės iš grupelių atsekė

kuriuos pažįstu, kuriems gali būti įdomu – iš viso

paskui mane. Išėjo tokia semikompanija, su

pasaulio. Į mano kvietimą atsiliepė keli baleto,

kuria kuriame ir performansus, ir spektaklius.

keli hiphopo šokėjai, kelios šiuolaikinio šokio

Todėl ir į Lietuvą važiavau su mintimi ne tik

merginos ir keli butoh šokėjai. Kadangi jie visi

vesti seminarą, pasidalinti savo praktika, bet

buvo labai skirtingi, teko daryti apmokymus ir

pasižvalgyti, ar atsirastų žmonių, su kuriais

iš karto repetuoti. Taip mes padarėme pirmąjį

galėčiau kažką daryti Lietuvoje – įnešti vėjo gūsį.

performansą ir pasivadinome „Re-United

Radau daug daugiau nei tikėjausi – motyvuotus

Now-Here“. Būtent „re-united“, o ne „united“,

žmones, pasikeitusią kultūrinę aplinką ir netgi

nes mąstant apie karminę istoriją, tikriausiai

kažkokią magiją... Kuri, tikiuosi, įkvėps sukurti

susitikome šiame pasaulyje jau nebe pirmą kartą.

kažką naujo ne vien užsienyje, bet ir Lietuvoje.

Viskas buvo padaryta vedant geranoriškų ir

110

NACIONALINIO GRUZIJOS BALETO SUKHISHVILI UŽKULISIAI

Tbilisio koncertų salę įėjau pro artistams skirtas duris. Paradinės kol kas uždarytos.

Mane lydėjo nacionalinio Gruzijos baleto Sukhishvili vadovė Khatia. Sukhishvili — trupė, šokanti gruziniškus liaudies šokius, kurie šiandien turi ir modernaus baleto elementų.Visi vyrai, stovėję prie lifto (panašu, muzikantai) mandagiai mane ir Khatią praleidžia pirmas pro ką tik prasivėrusias lifto duris. Pakylame kelis aukštus ir išnyrame į gyvą prieškoncertinį šurmulį.

Tekstas: Kotryna Reimerytė Nuotraukos: asmeninio archyvo

111

112

Nosį kutena cigarečių dūmų kvapas, ant

Khatia, – ji mūsų kompanijoje šoka jau... kiek?

sienų kabo čia apsilankiusių pasaulio atlikėjų

Keturiolika metų?

reklaminės afišos: Diana Krall, Sting, Al Jarreau... Pirmyn atgal šmirinėja aukštos merginos ryškiu

– Beveik aštuoniolika, – nusišypso Nino.

makiažu. Kostiumuoti vaikinai stabteli žvilgterėti

Mes nueiname į persirengimo kambarėlį: kėdės

į didelį veidrodį ant sienos. Prie laiptinės

prieš veidrodžius, vualiai su karūnomis, kabantys

susirinkę vyrukai rūko cigaretes, moteriškė

ant medinės spintos. Nino paprašo merginų

pašonėje lygina sukneles, kažkas bėga nešinas

trumpam palikti kambarėlį ir po menko šurmulio

spalvingais kostiumais. Khatia, ieškodama mano

liekame dviese.

pašnekovės, dar spėja keliskart skardžiu balsu kaži ką sukomanduoti į kitą koridoriaus galą.

– Turbūt šokate nuo pat vaikystės? – pradedu

Galiausiai pašaukta – Nino! – prie mūsų prieina

pokalbį.

išvaizdi, tiesios laikysenos ir žavingos šypsenos moteriškė.

– Taip, pradėjau šokti, kai man buvo septyneri metai. Iš pradžių šokau Sukhishvili mokykloje, o

– Tai Nino Sharashidze, – supažindina mus

po to patekau ir į Nacionalinio baleto kompaniją.

113

Čia šoku iki šiol.

atrenkami šokėjai?

– Pradėti šokti buvo jūsų ar tėvų

– Priėmimo taisyklės labai griežtos. Pavyzdžiui,

sprendimas?

merginos turi būti aukštos, lieknos, kad jų kūnas tiktų mūsų nacionaliniams kostiumams.

– Tai mano vaikystės sprendimas. Visada žinojau,

Mergina gali būti graži, bet jeigu neatitinka

kad noriu šokti būtent čia, nes mano mama čia

standartų, negalime jos priimti. Taip pat svarbu,

irgi šoko. Nuo mažų dienų dalyvaudavau visuose

kad jos liemuo būtų lieknas. Be abejo, privalai

pasirodymuose, mylėjau šią trupę. Turėjau

puikiai šokti, labai svarbūs tavo techniniai

tikslą — šokti kartu su Sukhishvili. Gruzijoje

sugebėjimai. Mūsų šokiai tapo sudėtingesni, ypač

Sukhishvili patys populiariausi. Visi vaikai, kurie

kai Iliko Sukhishvili Junior tapo pagrindiniu

šoka, svajoja patekti būtent čia. Aš buvau viena tų

choreografu. Šiandien mūsų šokis paremtas

vaikų ir man pasisekė, kad patekau.

ne tik nacionaliniais, bet ir modernaus šokio

– Jums pasisekė! Pagal kokius standartus

elementais. Turime šokti puikiai.

114

115

116

– O kokie vyrų standartai?

Šioje mokykloje mokosi apie du tūkstančius vaikų. Aš esu šios mokyklos direktorė. Kai baigiu

– Na, vyrai turi būti fiziškai labai stiprūs. Kai

savo kasdienę repeticiją, einu pas vaikus. Pati

kurie iš jų netgi treniruojasi sporto klubuose. Vis

juos mokau, taip pat turiu nemažai direktorės

dėlto labai svarbu, kad šokėjai turėtų daug fizinės

pareigoms priklausančio darbo.

ištvermės, neužtenka būti tiesiog stipriam. Ūgis vyrams ne toks svarbus kaip moterims.

– Ar galite pastebėti jaunus talentus?

– Ar repetuojate kasdien?

– Taip, žinoma. Galiu tai pastebėti iš vaiko charakterio ir judesių.

– Kasdien, išskyrus sekmadienius. Kartais turime laisvus šeštadienius. Tai priklauso nuo

– Visos šalys turi savo nacionalinius šokius,

koncertų, gastrolių datų. Labai daug keliaujame,

bet niekas nevadina jų baletu.

kartais atsitinka ir taip, kad tuo pačiu metu koncertuojame skirtingose šalyse. Tuomet

– Mūsų šokiuose labai daug baleto elementų.

mūsų trupė pasidalina į dvi dalis ir dirbame

Sakyčiau, modernaus baleto elementų. Žinoma,

dar daugiau. Visi tiksliai žinome, kad repeticija

gruziniški tautiniai šokiai, kilę iš kaimų, niekada

prasideda vienuoliktą valandą ryto, bet niekada

tokių elementų neturėjo, bet mūsų įkūrėjas

nežinome, kada ji baigsis. Kartais tenka dirbti iki

Iliko Sukhishvili kiek pakeitė choreografiją,

nakties.

sumodernino ją. Baleto šokėjais mes negalėtume tapti, bet kasdien turime specialias baleto

– Turbūt norint čia šokti reikia atiduoti visą

pamokas. Jos padeda geriau pasiruošti.

savo gyvenimą? – Ar kostiumai irgi sumoderninti? – Tiesa. Bet nėra taip baisu, mes turime laiko savo šeimoms. Dauguma mūsų artistų turi

– Taip. Prieš tai mūsų kostiumus kūrė Soliko

sutuoktinius ir vaikų, randame laiko ir jiems.

Virsaladze, populiari dizainerė Gruzijoje. Jie buvo autentiškesni, bet Nino Sukhishvili sukūrė

– Jūs taip pat ir šokių mokytoja?

kostiumus naujai mūsų programai. Ji įnešė šiek tiek naujovių, kurių reikėjo. Visos mūsų suknelės

– Taip, įkūrėme Sukhishvili akademijos mokyklą.

buvo per ilgos ir nebetiko naujai sukurtai

117

programai. Modernūs kostiumai pasirodė kartu

šiltai. Koncertuojant užsienyje jaučiu daugiau

su modernesne choreografija, kad mums būtų

atsakomybės nei namie. Mes esame savo šalies

patogiau šokti.

vizitinė kortelė, todėl svarbu gerai pasirodyti.

– Kokie Jūsų tarpusavio santykiai su

– Ar vis dar jaudinatės prieš koncertus?

kolegomis? – Kiekvieną kartą. Tačiau, kai pradedu šokti, – Mes esame kaip didelė šeima. Matomės kasdien,

jaudulys sumažėja. Kiekvieną kartą užlipus ant

gastrolėse kartu praleidžiame tris mėnesius, todėl

scenos, stengiuosi padaryti geriausia, ką sugebu.

tikrai esame labai artimi draugai. Juk dažnas čia

Jaučiu žmonių akis. Esame penkiolika žmonių ir

praleidžia daugiau laiko nei su savo šeima.

niekas nežiūri konkrečiai į mane, bet stengiuosi sušokti kuo geriau. Ir tai man teikia malonumą.

– Kaip skiriasi publika skirtingose šalyse?

Jeigu ne šis malonumas, manau, niekas neištverų darbo Sukhishvili kompanijoje. Bet prieš tai, kai

– Gastroliuojame po visą pasaulį, esu buvusi

tik pakyla scenos užuolaidos... Netgi dabar, kol

ir Europoje, ir Amerikoje. Taip pat buvau

šnekamės, jau jaudinuosi prieš būsimą šio vakaro

ir Lietuvoje, jūsų publika pasitiko mus itin

koncertą.

118

Kiekvieną kartą užlipus ant scenos, stengiuosi padaryti geriausia, ką sugebu. Jaučiu žmonių akis. Esame penkiolika žmonių ir niekas nežiūri konkrečiai į mane, bet stengiuosi sušokti kuo geriau.

Paklausta, ar galėtų savo gyvenimą įsivaizduoti

daug nuvargti prieš koncertą. Kartais muziką

be Sukhishvili, Nino vienareikšmiškai atsako —

ir judesį pertraukia scenos priekyje stovintis

ne. Net jeigu nustotų šokti, jos gyvenimas liktų

Iliko Sukhishvili Junior. Suploja rankomis ir

visiškai susietas su šia kompanija. Seni šokėjai,

įsakmiai dalina pastabas. Tada viskas prasideda iš

pasak Nino, jaučia didelę nostalgiją tiems laikams,

naujo. Dabar suprantu, kokią didelę reikšmę turi

kai čia šoko. Ir kai nustoja šokti, jie išgyvena

kostiumai. Nors judesiai techniški, plastiški, bet

sunkų laikotarpį. Paprastai Sukhishvili atlikėjai

be kostiumų šokis praranda didelę dalį žavesio.

kompanijoje šoka nuo šešiolikos iki trisdešimt

Stebiu, kaip kai kurie atlikėjai leidžia sau netgi

penkerių metų. Tai dar labiau paaštrina

šiek tiek pasimaivyti, pakaitalioti judesius, na,

nostalgiją, nes kiekvienam žmogui jo jaunystės

dėl smagumo. O muzikantai kartais, pasibaigus

laikas gražiausias. Už kelių minučių prasidės

vienai daliai, sugroja ką nors džiaziško. Bendra

generalinė repeticija. Padėkoju Nino už interviu ir

atmosfera smagi, tačiau įtampa jaučiasi.

pati pasuku užkulisių link. Pasibaigus repeticijai pakylu išėjimo link. Įsitaisau ant laiptelių prie nedidelio orkestro

Bufete kažkas jau geria kavą, o laiptinėje, ką tik

scenos gale. Tradiciniai būgnai, pučiamieji

taip energingai šokę vaikinai, su palengvėjimu

instrumentai, už mano nugaros į sieną atremtas

pučia dūmą. Malonus senukas prie paradinių

didžiulis ragas. Muzikantai pradeda groti ir į

durų pasiūlo man bilietą į koncertą, bet aš

sceną energingai išbėga vaikinai. Tiesa, nors

tik nusišypsau ir papurtau galvą. Man rodos,

repeticija ir generalinė, matau, jog šokėjai kai

šiandien jau pamačiau užtektinai.

kuriuos judesius muilina, matyt, nevalia per

119

120

DVIEJŲ KŪNŲ DUALUMO SINERGIJA

okio standartai ir jų laužymas, asmenybė ir jos dualumas, suaugę kūnai ir juose pasislėpę

vaikai, susikaustymas ir išsilaisvinimas scenoje. Šiuolaikinio šokio ieškojimai persipynę su gatvės šokio ritmu — tai yra tai, kas sujungia dviejų Marių projektą „(g)round zero“. Dviejų skirtingų šokio stilių atstovai Marius Pinigis ir Marius Paplauskas atvedė šiuolaikinį bei gatvės šokius į vieną sceną, kaip iššūkį ir pasakojimą publikai apie save bei kievieną iš mūsų.

Tekstas: Karolina Dainytė Nuotraukos: Artūras Bulota

121

122

Papasakokite, ką reiškia (g)round zero?

dalykų, kurių anksčiau nedarėme ir nežinome, kaip tai suveiks. Kai žengi naują žingsnį, pradedi

M.Pinigis: Nėra vienos reikšmės. Tiesiogiai

elgtis ir daryti dalykus, korių anksčiau nedrįsai,

tai toks griežtas militaristinis terminas —

todėl rizikuoji, nes nežinai, kaip kiti reaguos. Apie

sunaikinti iki pamatų. Žinoma, mes nesiekiame

spektaklį galvojame ne tik kaip apie rezultatą, bet

nieko sunaikinti, mes labiau išreiškiame „viskas

ir kaip apie procesą. Pagal šį spektaklį pradėjome

arba nieko“ idėją, rizikuojame scenoje daryti

formuoti ir savo kasdienybę, imtis iššūkių.

tai, ko bijome. Anksčiau nepavykdavo visiškai

Savo trūkumus, minusus ir baimes naudojame

savęs realizuoti, nes žmogus dažnai elgiasi

savirealizacijos procesams.

veikiamas aplinkybių. Kartais sakai vieną, o galvoje turi kitą. Lygiai taip pat ir kūryboje —

Pavadinime „(g)round zero“ atmetus raidę „g“

turi eiti į kompromisus, ypač kai spektaklyje

lieka „round zero“, o tai reiškia visišką, apskritą

esi tik atlikėjas ir turi paklusti režisieriaus ar

nulį. Nebijome apsikvailinti, pažaisti, būti

choreografo valiai, nors pats galbūt norėtum

nerimtais. Tai nereiškia, kad spektaklis lėkštas,

daryti kitaip. Dėl to su Mariumi pradėjome

nors jis linksmas ir dinamiškas. Tačiau mes

galvoti, kas mus domintų, ką mes norėtume

dažnai imame elgtis lyg suaugę ir pamirštame,

parodyti, kas yra giliai pasąmonėje, ko niekada

kas yra vidinis vaikas, o šokyje, judesyje tai labai

nerealizuojame. Norėjome parodyti, kad dar

svarbu. Kai žiūri į mažą judantį vaiką, matai, kad

turime rezervo. Kitas dalykas — mes esame iš

jis nebijo, negalvoja, kad gali kristi ant žemės. Tai

skirtingų šokio pasaulių: Marius iš gatvės šokio,

ypatingas dalykas — nieko nebijoti.

aš iš šiuolaikinio. Mus identifikuoja pagal tam tikrus dalykus ir žino, ko iš mūsų tikėtis. Šį

Tavo paties vidinis vaikas ir įkvėpė šiam

kartą siekėme kito atspirties taško, kad atėję

darbui?

žmonės pamatytų mus kiek kitokius. Dėl to net pakeitėme įvaizdį — atsirado plikos galvos ir

M. Pinigis: Šiek tiek. Ši idėja kilo per dvi

barzdos. Tai „(g)round zero“ — naujos pradžios

mano tėvystės atostogų savaites, kai naktimis

simbolis.

nemiegojau, o žiūrėjau į sūnų. Su Mariumi prieš penkerius metus galvojome, jog norime kartu

Sakote, rizikuojate. Kuo?

statyti spektaklį, bet dar nebuvome pakankamai subrendę, rūpėjo kiti interesai. Buvau labiau

M. Pinigis: Galbūt savo reputacija. Tiesiog imamės

šokėjas, neturėjau kūrybinių minčių. Kai šį tą

123

124

125

sugalvojau, susisiekiau su Mariumi, nes jis buvo

informacijos daug ir ją sunku sugaudyti, todėl

užsiknisęs savo reikaluose, tad, galvojau, išknisiu

visi panašūs, bet skirtingi. O mes iš skirtingų

jį iš po žemių ir pagaliau tą darbą padarysim.

miestų, bet žaidėme tuos pačius žaidimus, darėme

Palengva tai įvyko. Mes norėjome prisiminti

vienodus dalykus, vienodai mąstėme. Kiekviena

vaikystę, filmus, muziką. Įprasminti tai, iš kur

karta turi tokių dalykų. Pradėjus galvoti, kas

ateina mūsų tapatybės, asmenybės bruožai.

mus sieja, kokie yra sąlyčio taškai, supratau, kad

Pradėjęs dirbti su Mariumi, supratau, kad

esame tos lūžio kartos žmonės, kuriuos kiekvienas

turime daug panašumų ir viskas kyla iš bendrų

naujas filmo ar daikto atsiradimas stipriai

patirčių — iš vaikystės. Kai vaikystėje žaisdavome

paveikė. Mes tai sudėjome į šokį.

vėžliukus nindzes, reikėdavo raiščio ant galvos.

Dar vienas mus suvienijęs dalykas — asmeninio

Bėgdavome namo, surasdavome stalčiuje

gyvenimo laikotarpis, tarsi persilaužimo taškas,

pirmos komunijos žvakę su mėlyna juostele,

kai norisi kažką savyje keisti, norisi suprasti, ko

užsirišdavome ant galvų ir bėgdavome į kiemą.

tiksliai sieki gyvenime. Nors turėjau sėkmingų

Apie nieką negalvodavome. Norisi ir scenoje tos

projektų, bet Kaune nerandu sau vietos, norisi

energijos, dinamikos, gyvasties. Ne vaidybos ir

daryti daugiau nei dabar, išsikristalizuoti. Per

vaidmenų, o atskleisti save, kokie esame arba

didelį kiekį darbų sunku suprasti, koks šokėjas

kokiais norime būti, bet negalime dėl tam tikrų

esi.

aplinkybių. Taip pradėjo vystytis spektaklis. M.Paplauskas: Man irgi buvo lūžio taškas. Prieš Kuo panašūs ir skirtingi šokėjai jūs esate? Ką

tai Marius minėjo, kad visi bandome būti labai

žymi ši skirtingų žanrų sąjunga?

suaugę. Aš kurį laiką buvau labai suaugęs, net per daug, gal tiksliau įtrauktas į masinį judėjimą, nuo

M. Paplauskas: Mes daug kuo esame panašūs.

kurio pavargau ir supratau, kad esu tam tikrais

Mūsų tik formos, išraiškos kitokios, bet filosofija

atvejais priklausomas ne tik nuo savęs, bet ir

panaši.

nuo kitų. Nuo kito žodžio, nuo kitos nuomonės. Man tai buvo stiprus atspirties taškas. Nuo šio

M. Pinigis: Bendras matymas, patirtis. Gimėme

projekto pradžios pradėjau nebebijoti būti savimi

panašiu metu, kai buvo nepriklausomybės

ir, manau, kad tai amžiams pasikeis, tai labai

pradžia, vakarietiškos kultūros atėjimas. Dabar

svarbus gyvenimo tarpsnis.

126

127

128

129

130

Skirtingi šokio stiliai žymi, jog jūs išliekate

M. Pinigis: Kiekvienoje visuomenėje ir valstybėje

savimi?

buvo ir bus visokių nuomonių. Mūsų atveju kažkokių dviprasmybių nebus, mes perteikiame

M. Pinigis: Kai pradėjome kurti, negalvojome

labiau brolišką ryšį. Visuomenė gali susidėlioti

apie tai, kad atstovaujame skirtingoms šokio

skirtingas reikšmes ir spektaklis gali nuskambėti

stilistikoms. Bendravome kaip du šokėjai, kurie

visai kitaip. Su šiuo projektu išeiname šokti į

nori kartu daryti tai, kas patiktų, išvalytų mintis.

gatvę. Susilaukiame įvairių reakcijų, komentarų ar juoko. Supratau, kad ne mes jų bijome, o jie bijo,

M. Paplauskas: Norėjome rasti bendrą atsakymą.

nes jaučiasi nepajėgūs suprasti. Tačiau apskritai

Aš Mariaus nenoriu paversti hip-hopo šokėju, o

publika Kaune yra išprususi ir džiaugiasi,

aš šiuolaikinio šokio nešoksiu. Bandėme atrasti

kai pamato mus šokančius. Lietuvoje žmonės

viduriuką.

neblogai supranta šokio spektaklius. Kai gausu informacijos, kurioje nėra tiesioginio teksto, šokis

M. Pinigis: Ir vis dar to ieškome, nes visada

tampa dar vienu būdu suvokti pasaulį. Mes kūno

lengviau kažką išmokti ir sustatyti choreografją.

kalba pasakome daugiau nei tekstu.

O mes bandome atrasti sąlyčio tašką, kur tikrai panašiai mąstytume tiek galva, tiek judesiu.

Kalbant apie asmenybės dualumą, kas esate

Tai užtrunka, nes apima viską, net mūsų

scenoje ir kas gyvenime?

darbotvarkę — skirtingai suvokiame discipliną. M. Paplauskas: Aš gyvenime buvau daug kuklesnis M. Paplauskas: Mes, gatvės šokėjai, esame labiau

ir mažai reikšdavausi, bet atsigaudavau pamokų,

hiperaktyvūs, todėl iš pradžių Mariui buvo

kurias vesdavau, metu. O dabar „(g)round zero“

sunku. Šiuolaikinio šokio šokėjai nenustodami

tapo atspirties tašku, kai pradedi mokytis būti

ieško, to mokiausi iš Mariaus ir patį ieškojimą

ne tuo tyliuoju peliuku Mikiu. Žinoma, sunku

pradėjau pažinti kitaip, atsirado daugiau

pakeisti, reikia daug įdirbio bei laiko. Tačiau šios

disciplinos, atsakomybės jausmas. Gatvės šokėjai

dvi personos yra skirtingos. Tikrame gyvenime aš

neieško, dirba kūno pagalba, išgirsta garsą ir

kuklus ir ne prie visų galiu atsiskleisti.

skaičiuoja. M. Pinigis: O aš gyvenime, atvirkščiai nei Marius, Kaip visuomenė priima vyrų šokio duetus?

esu organizuotas, man svarbūs visuomeniniai dalykai. Kai galvojau apie šokį, galvojau ne kaip

131

jį kursiu, bet kaip subursiu šokio bendruomenę,

reikia išgauti aiškią formą, kai yra bendra mintis,

kaip vesiu pamokas, tačiau scenoje pritrūkdavo

sistema. Dažnai būna, jog sąmoningai ieškoma

drąsos. Supratau, kad gyvenime esu kitoks ir

vienodų šokėjų, norint sukurti tam tikras

neišreiškiu savęs scenoje. Atėjo metas, kai aiškiai

choreografines formas.

suvokiau, kaip turi būti. Man nutiko atvirkštinis dualumas.

M.Paplauskas: Gatvės šokiuose, jeigu improvizuoji ir dalyvauji kovose, tai yra visiškai nesvarbu.

Ar egzistuoja kūno standartai šokio scenoje?

Man niekada nepatiko, kai žmonės pernelyg

Koks turi būti kūnas?

vienodai viską daro. Tai tampa sausa ir žmogus nebeparodo savo identiteto. Savo projekte irgi

M. Pinigis: Priklauso nuo stiliaus. Pavyzdžiui,

naudojame sinchroną, bet nedarome visko

baletas yra struktūruotas. Tačiau kiekvienas

vienodai.

choreografas gali ieškoti to, ko nori. Režisierius renkasi ne tik profesionalus, bet ir žmones iš

gatvės, nes ieško tipažų. Taip gali būti ir šokyje.

„pakelk koją aukščiau ar petį žemiau nuleisk“.

Tačiau kūnas turi būti fiziškai stiprus, nes šokyje

Mes stengiamės išlikti savimi. Yra bendra energija

reikia daug ištvermės.

ir judesys. Pasaulyje „šiuolaikinio šokio“ sąvoka

Žmogus gali būti geras šokėjas, turėti puikią

labai plati, dinamiška ir kintanti. Šiuolaikinis

techniką, tačiau turi būti ir kažkas daugiau —

šokis gali varijuoti nuo labai techniško,

šokėjo vidinis pasaulis bei gebėjimas jį parodyti.

sinchroniško, šokėjiško iki improvizacinio,

Dar vienas svarbus dalykas yra šokėjų tarpusavio

laisvesnių formų, fizinio teatro ir pan.

M.Pinigis: Neprieiname ir nesakome, kad

darna, jei nėra vidinio klimato, tai scenoje akivaizdžiai matosi. Net ir atrankose būna, kai

šokėjai tiesiog sustabdomi, ir jiems liepiama būti

įspraustas. Žmonės neatskiria, kas yra komercinis

savimi. Režisieriai bando intuityviai pajusti, kuris

ir kas yra gatvės šokiai. Todėl gatvės šokyje

šokėjas tinkamas.

vyksta daug konfrontacijų. Esame įsprausti į

M. Paplauskas: Gatvės šokis yra labiau

basic’us, jei nedarysi taip, tai nebus gatvės šokis, Kokią reikšmę turi vienodas kūnas? Judesio

o jei darysi kitaip, tai bus komercinis šokis.

vienodumas ir skirtumai?

Žodžiu, tokia košė, nuo kurios aš pavargau, nes vis bandydavau į gatvės šokį pasižiūrėti kūrybiškai ir

M. Pinigis: Tai svarbu, kai reikia vienodumo, kai

nenaudoti basic’ų. Tačiau, tikriausiai, čia ir buvo

132

mano klaida, nes taip ir likdavau nesuprastas.

laisvę. Kūnu visko padaryti negaliu, bet atradęs

Kai kuriems patiko mano darbai, bet didžių

savo formą, atrandu raktą į laisvę, kurios

laimėjimų nepasiekiau. Nors keliais savo darbais

negaliu pasiekti mentaliai dėl savo kuklumo ar

esu patenkintas, nes išdrįsau.

kompleksų. Kūno pagalba ugdau mintį, minties pagalba ugdau kūną. Ir jeigu jaučiuosi nusikaltęs

O kas apskritai kiekvienam jūsų yra kūnas?

prieš savo kūną, pvz., nepabėgiojęs ir dirbęs daug

Kodėl šokėjui yra svarbus kūnas?

kitų darbų, tuomet iki parduotuvės bėgsiu, o ne važiuosiu.

M. Pinigis: Man tai pagrindinis instrumentas, įrankis. Dar nešokdamas supratau, kad man tai

Kaip įvardintumėte, koks šokėjas esate?

šventovė. Kūnas — tai judesys ir komunikavimo priemonė. Nuo mažens skaičiuodavau žingsnius,

M.Paplauskas: …ieškotojas, nuolatinis mokinys,

galvodavau, o kas, jei žengčiau daugiau

kuris mokosi iš aplinkinių, kolegų, nes

žingsnių arba jei į ritmą, nors tada nemąsčiau

mokymasis yra variklis. Nuo žodžio profesionalas

kaip šokėjas. Man visada buvo svarbus kūno

mes išsausėjame. Esu ieškotojas, klausiu savęs ir

pojūtis. Mėgstu ne tik šokti, bet judėti.

ieškau atsakymų.

Anksčiau kūno gestas reiškė daug daugiau, o dabar visi skubame. Elementarus kito kūno

M. Pinigis: Turiu savęs projekciją, kuo norėčiau

šilumos pajautimas, prisilietimas gali daug

būti ir į kokį tikslą einu. Viską darau nuoširdžiai.

duoti, turi galią. Man svarbu kiekvieną dieną

Daug savęs atiduodu ir daug tikiuosi iš kitų,

būti harmonijoje su juo. Dėl to ir alkoholį retai

todėl man svarbi motyvacija. Patinka būti ne tik

vartoju, nes jaučiuosi lyg išduodamas kūną, o jis

šokėju-choreografu, bet ir pedagogu, nes jaučiu

išduoda mane.

pareigą perduoti žinias. Esu žmogus, kuris stebi,

M. Paplauskas: Man taip pat kūnas yra viena iš

nori užčiuopti, kas vyksta, įsitraukti, pasitarnauti

komunikavimo priemonių bei svarbus raktas į

didesniam tikslui.

133

mes nesiekiame nieko sunaikinti, mes labiau išreiškiame „viskas arba nieko“ idėją, rizikuojame scenoje daryti tai, ko bijome.

134

135

*GIRL POWER*: NEBŪTI VIENODOMS

ožinė spalva — nemadinga! Pala, kaip baisu, nuotraukoje mano veido oda turi būti lygi,

gal uždėkim kokį efektą? Ei, su šita suknele, man rodos, aš per stora, nepirksiu jos. Reikia išsitiesinti plaukus, o tai pažiūriu į veidrodį ir mane nervina.

Tekstas: Kotryna Reimerytė Nuotraukos: Grita Worksfineforme Rūbai: Justina Semčenkaitė Makiažas ir stilius: Aistė Plaukai: Robert Rogalskij Retušas: Kęstutis Žilionis Kūrybos direktorės: Augustė Skirutytė & Justė Vaškevičiūtė

136

137

139

Taip, merginos, pirmyn! Padarykite visa tai ir aš jums

Plastinių operacijų šlovinimas, nenatūralumo

pažadu — būsite visiškai vienodos, bet už tai gražios!

aukštinimas, lieknumo kultas ir, žinoma, visko

Ką jau, aš ir pati esu įklimpusi į vienodumo liūną bent

skirstymas į „vyriška“ ir „moteriška“. Taip pat tam

puse kojos. Retas, matyt, neįklipmęs, kad ir garsiai

tikri standartai vyrauja ir kalbant apie gyvenimo

neprisipažįsta. O štai dizainerė Justina Semčenkaitė

būdą. Siekis sutilpti į „grožio idealą“, vietoje noro būti

bando tą liūną semti. Po truputį, bet drąsiai ir garsiai.

geriausia savo paties versija.

Justina, neseniai pristatėte naują kolekciją

Ar tikrai tam tikri standartai yra blogai?

apie grožio standartų ir stereotipų laužymą

Kiekvienas laikmetis turėjo savo madas, normas,

pavadinimu *GIRL POWER*. Bent jau man

galbūt tai natūralu?

atrodo, kad kolekcija bandė pašiepti dabartinius grožio standartus. Ar neklystu?

Žinoma, kad tai natūralu, tačiau prisirišimas prie bet kokių standartų ar stereotipų riboja žmonių

Kurdama šią kolekciją siekiau pažvelgti į vyraujančius

kūrybiškumą ir unikalumą. Tai skatina masinį

grožio standartus per ironijos prizmę. Mano tikslas

supanašėjimą, kai nebelieka vietos individualumui

— paskatinti susimąstyti ir pagalvoti apie grožio ir

— visi tampame vienodi, bijome išsiskirti, bijome

mados standartų bei stereotipų absurdiškumą.

nuomonių — „ką pagalvos kiti“. Tai ypač aktualu jaunam žmogui, besiformuojant asmenybei svarbu

Kokie, jūsų nuomone, vyrauja standartai

neprisirišti prie kokių tiesų, nes tai gali atliepti

šiandien?

ateityje, renkantis „teisingą profesiją“ ar „teisingą gyvenimo būdą“.

141

Jūsų kuriamuose drabužiuose dominuoja

natūraliai, nes už įtaigaus vizualo slepiasi ne

rožinė spalva. Kodėl? Man atrodo, kad šiandien

mažiau reikšminga žinutė visuomenei.

rožinė spalva yra pernelyg nuvertinta, maždaug — princesių spalva. Ar rožinės spalvos

Įtakingas dizaineris taip pat sukuria tam tikrus

akcentavimas irgi yra manifesto dalis?

aprangos ir kūno stereotipus visuomenėje. Ar tai nėra savaime blogai?

Rožinė pasirinkta ne be reikalo. Ji daugiausiai

Dizaineris gali pasiūlyti savo, kaip kūrėjo, požiūrį į

apipinta įvairiais paviršutiniškais stereotipais, neva

pasaulį, daryti įtaką tendencijoms. Tačiau stereotipus

mergaitiška, naivi ir dažnai neskoninga. Vieniems

kuria žmonės, aklai sekdami ar bandydami atkartoti

patinka visi pilkos atspalviai, kiti neįsivaizduoja

idėją. Sekti tendencijomis nėra blogai, blogiau

savo gyvenimo be juodos, o man patinka rožinė savo

nepagalvoti ir nepritaikyti jų savaip, taip, kad tai

estetika ir paradoksalumu. Šią spalvą tiek kūryboje,

tiktų tavo kūnui ir charakteriui. Gamta mus sukūrė

tiek gyvenime naudoju kaip įrankį, kuris padeda

unikalius ir išskirtinius, turėtume tai vertinti.

laužyti su ja susijusius stereotipus. Šios spalvos yra ir mano aprangoje, todėl tiesiogiai susiduriu su

Ar jūs, būdama dizainere, turite savo misiją?

išankstiniais nusistatymais. Dažnai mane priima kaip

Kokia ji?

naivią, nieko nenusimanančią, kartais net kvailą. Tačiau pabendravę žmonės pamato, jog tokia nesu. Tai

Mano tikslas — savo kūryba edukuoti kitus. Kelti

veikia.

klausimus, priversti visuomenę susimąstyti. Būtent dėl šios priežasties pradėjau rašyti tinklaraštį, kuris

Kaip kilo idėja sukurti kolekciją *GIRL

tapo mano pastangų įrankiu, kad pasaulis būtų gera ir

POWER*? Kodėl pasirinktas būtent toks

draugiška vieta gyventi.

pavadinimas? Jūsų kolekcijos fotosesija publikuota ir užsienio Idėja kilo vieną vakarą, kai naršiau Instagram.

leidinyje „The Calvert Journal“. Ką jums tai

Ten lengviausia pamatyti „grožio“ vertinimus. Tai

reiškia?

įrodo tūkstančiai „patinka“, šimtai komentarų ir didžiuliai sekėjų skaičiai. Pati niekada nesekiau

Pati skaitau „The Calvert Journal“, man patinka jų

nieko mainstream’inio, nes visada maniau, jog

turinys ir tikslas parodyti pasauliui, jog Rytų Europa

tai yra nuobodu. Tą vakarą supratau, kodėl visa

nė kiek neatsilieka nuo Vakarų, o postsovietinis

tai labai vienoda. Kolekcijos pavadinimas kilo

palikimas — unikalus pranašumas. Džiaugiuosi,

144

prisirišimas prie bet kokių standartų ar stereotipų riboja žmonių kūrybiškumą ir unikalumą. Tai skatina masinį supanašėjimą, kai nebelieka vietos individualumui

jog mano konceptas tiko šiai platformai ir joje galiu

tai tiesiog šmaikštu, kitus priverčia susimąstyti labiau.

atstovauti Lietuvai.

Kyla diskusijos ir tai džiugina.

Ką studijavote? Kaip studijos padėjo ar trukdė

Kas, jūsų galva, šiandien Lietuvoje yra dirbtinai

pasiekti tikslus?

suvienodinta ir kas tuos vienodus standartus kuria?

Pavasarį apsigyniau kostiumo dizaino bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu čia tęsiu

Lietuvos įžymybių pasaulis yra gana vienodas.

magistro studijas. Visada buvau už edukaciją, manau,

Populiariausiuose portaluose besirodančios merginos

tai yra svarbu kiekvienam. Dar svarbiau, kad ji būtų

„žvaigždės“ visos kaip viena: turi ilgus tiesius plaukus,

naudinga, o ne kažkieno primesta.

nenatūralų įdegį, griežtai išryškintus veido bruožus, neįtikėtiną makiažo kiekį ant veido. Jaunos merginos

Ar jums svarbu, kokių atgarsių sulaukia *GIRL

stebi šių „žvaigždžių“ gyvenimą, pritarimą iš aplinkos

POWER*?

ir nejučia pradeda lyginti save. Jaunai merginai sunku susivokti, jog tokia didelė visuomenės dalis iš tiesų gali

Kiekvienam menininkui svarbu, kaip priimama jo

turėti iškreiptą, stereotipų ir standartų paveiktą grožio

kūryba. Kolekcija sulaukia daug pritarimo, vieniems

suvokimą, į kurį ji bandys vis labiau ir labiau įtilpti.

145

146

147

NUOGI KŪNAI APIE SKIRTINGAS MINTIS

urimas Valevičius – erotikos fotografas. Nuogas kūnas jam tarsi skulptoriui molis. Tiesa, sun-

kiau pataisomas, mažiau pavaldus ir sutramdomas. Iš Austrijos sugrįžęs bei viso pasaulio fotografų dėmesį ten atkreipęs vyras jau daug laiko dirba aistringai išreikšdamas mintį... Per kūną. Šiais metais vienas iš tokių A. Valevičiaus kūnų buvo nominuotas aukso medaliui.

Tekstas: Monika Urbonaitė Nuotraukos: Aurimas Valevičius

148

Ar kūną galima matyti vienodai?

ga idėja. Tai papildo vaizdinę išraišką. Nors yra įvairių nuomonių dėl idėjos svarbumo, tačiau aš

Tikriausiai visur galima prisiskaityti visokių išve-

pirmenybę fotografijoje atiduodu šviesai. Pieši-

džiojimų. Neturiu konkretaus trumpo

mas šviesa ir yra tiesioginis fotografijos vertimas.

apibūdinimo. Fotografijoje žmogaus kūnas - tai

Meninę fotografiją priskiriu prie dekoratyvaus

forma. Forma judanti, įvairialypė, tačiau ta pati

vaizduojamojo meno, kuriame idėja, kaip ir kiti

forma. Iš esmės – kaip molis skulptoriui, kurį

veiksniai – kompozicija, techninis atlikimas,

gali minkyti, kol išgaunamas norimas rezultatas.

spalvos, tema – tampa sudedamosiomis dalimis

Skulptoriui, tam tikra prasme, net lengviau – kaž-

vizualiam efektui išgauti.

kiek nulipdęs jis gali atsitraukti, pažiūrėti iš tolo, pagalvoti, priėjęs pataisyti. O fotografuojant, gy-

Ar fotografuojant žmonių kūnus reikalingas

vas kūnas bet kaip nesilenkia ir nejudrus išbūna

išankstinis pasiruošimas?

trumpai. Norint perteikti mintį dažnai prireikia daug bandymų ir kantrybės. Šiuo požiūriu, bet

Kai kurias nuotraukas darau turėdamas gana

kuris kūnas gali būti foto-objektu, bet, žinoma, ne

aiškų išankstinį sumanymą. Dažnai tam prireikia

kiekvienas tiks konkrečiam sumanymui. Dauge-

ir nemenko pasiruošimo. Tarkim, tema – skulp-

lis fotografijų gimsta be pradinės idėjos, – idėja

tūra fotografiškai.

atsiranda, prisitaiko prie fotografuojamo modelio. Kiekvienam kūnui – skirtinga idėja. Tačiau bet

Yra fotografijų, kurių idėja kinta priklauso-

koks kūnas, storas ar plonas, jaunas ar senas, gali

mai nuo žiūrovo?

būti modeliu. Tereikia jam pritaikyti temą. Žinoma. Tarkim, ar šios nuotraukos turi kažkokią Kada nuogas kūnas prabyla skirtingomis

užslėptą idėją, ar tai tik estetinė vaizduojamo-

temomis?

ji prasmė? Tenka susimąstyti ir man. Nežinau visko. Palieku spręsti žiūrovui. Man pats žmogaus

Nuogo kūno fotografijoje, kaip ir kitur, reikalin-

kūnas yra dekoratyvus, todėl kartais bandau

149

150

būtent tik tai ir perteikti. Bet, kaip minėjau, idėja,

kurse Austrijoje, Lince. Kažkaip netikėtai buvau

nors ir yra tik vienas iš sudedamųjų kūrinio įran-

surastas internete ir pakviestas. Tikrai nesitikėjau

kių, jos niekaip negalima nuvertinti. Jei yra kon-

sėkmės tokiame milžiniškame konkurse, tai buvo

kreti mintis, o ne tik dekoratyvus vaizdas, kūrinys

smagu sužinojus apie gautą aukso medalio nomi-

tikrai bus įdomesnis – įgaus gilesnę prasmę.

naciją nuogo kūno kategorijoje.

Neseniai sulaukėte dėmesio Autrijoje, kai

Sutinkate su mintimi, kad mūsų kūnai tie

buvote nominuotas prestižiniam apdova-

patys, bet mintys juose užkoduotos kitokios?

nojimui, ar tai reiškia, kad Jūsų kūnai buvo perskaityti ir suprasti pasaulio?

Sakot – vienodas kūnas? Nemanau. Kūnai skirtingi. Tuo jie fotografus ir žiūrovus vilioja... Savo

Teko sudalyvauti tarptautiniame fotografijos kon-

unikaliu, subtiliu išskirtinumu.

151

152

Your Journey of

happiness

Starts Here

new products launching soon. Keep checking.

www.noemapaperhouse.com like us on facebook. love us on instagram