Viešbutis „Victoria“. Ketvirčio amžiaus blaškymosi pabaiga?

HOTEL „VICTORIA“. AN END TO A QUARTER OF A CENTURY WANDER ?

Tekstas ir medžiaga parengta architekto Aivaro Edmundo Andrijausko pagal Kęstučio Demerecko knygą „Viktorijos viešbučio paslaptys“, Libra Memelensis, 2022

Adresas / Address: Šimkaus g. 2, Klaipėda Architektai / Architects: Edmundas Andrijauskas, Aivaras Janulaitis, Vilmanta Vaupšienė Projektavimo įmonė / Office: UAB „Andrijausko architektų biuras” (www.partneriai.com) Konstruktorius / Structural engineer: Darius Narmontas Interjero dizaineriai / Interior designers: Gintaras Šernius, Vita Šerniuvienė Statybų priežiūra / Construction supervision: Arūnas Paulauskas Užsakovas / Client: UAB „Klaipėdos Viktorija” Rangovas / Contractor: UAB „Pamario restauratorius” Plotas / Area: 8 528 m2 Tūris / Volume: 43 604 m3 Sklypo plotas / Site area: 2 199 m2

Yra pastatų, kurių statybos, perstatymų, perprojektavimų seka yra beveik nenutrūkstama. Tuos nelaimingus (ar laimingus?) namus kas dešimtmetį ar du kyla nenumaldomas noras „tobulinti“, didinti, modernizuoti ar tiesiog pakeisti pagal eilinio naujo savininko užgaidas. „Viktorijos“ viešbutis („Baltojo Žirgo“, „Lippers Hotel“, „Klaipėdos“), bent jau XX a., ir yra tokios lemties pastatas. Nuo praėjusio amžiaus pradžios per gerą šimtmetį viešbutis rekonstruojamas, plečiamas ir kitaip keičiamas jau aštuntą kartą. Pridėkime antra tiek nerealizuotų projektų bei siūlymų ir gausime beveik permanentinį procesą, vingiuojantį per karus, pokarius, stilių ir ideologijų kaitas, besikeičiančių miesto gyventojų poreikius ir jų likimus. Visa plejada šiuolaikinių architektų ir konstruktorių su pertraukomis 25 metus darbavosi ir iki šiol darbuojasi prie projekto. Didžiulio dėkingumo nusipelnę projektuotojai „Viktorijos“ fanai V. Paulionienė, K. Kliukienė, R. Rakevičius, V. Vaupšienė, R. ir D. Narmontai, A. Janulaitis. Jeigu pridėtume juos prie architektų ir konstruktorių, dirbusių čia tarpukariu ir pokariu, susidarytų visa kuopa „Viktorijos“ projektuotojų. Nuo pat pirmojo „Viktorijos“ viešbučio projekto 1993 m. jo rekonstrukcijos vizijas kuria architektas Edmundas Andrijauskas. „Pirmą kartą prisiliečiau prie tuo metu jau apleisto viešbučio „Klaipėda“ 1993–1994 metais, nors nebuvau pirmas po privatizacijos pradėjęs viešbučio rekonstrukcijos projektavimą. Pirmąjį kuklų pasiūlymą 1991 m. parengė „Komprojektas“, tačiau toliau darbo nepratęsė. Šviežiai privatizuotas pastatas atiteko verslininkui (regis, iš Izraelio) su didžiulėmis ambicijomis pastatyti kvartale tarp Herkaus Manto, Naujojo Sodo, S. Šimkaus ir Vytauto gatvių išskirtinį, aukščiausios klasės, didelės apimties, pagrindinį miesto viešbutį. Tada, Nepriklausomybės aušroje, investuotojai iš užsienio mums darė didelį įspūdį ir tikėta jais besąlygiškai, juo labiau kad šis verslininkas turėjo dar didesnių planų ir Vilniuje“, – atsimena architektas.

„Darbo ėmėmės trise – architektai Raimondas Bakas, Almantas Mureika ir aš. Nors tiek išorė, tiek pastatų vidus alsavo stalininio ampyro stilistika, buvo akivaizdu, kad už puošnios lipdybos, dekoratyvumo ir pabrėžtinio monumentalumo kvartalas (viešbutis planuotas kartu su gyvenamuoju namu Herkaus Manto g. 1) slepia ilgą ir spalvingą plėtros istoriją. J. Tatorio tyrimai ir prieinama ikonografija parodė, kad S. Šimkaus gatvės Jugendo stiliaus fasadas (perstatytas 1938 m.) ir H. Raismano projektuotas „Memeler Dampfboot“ gyvenamasis namas Herkaus Manto g. 1 (pertvarkytas 1952 m.) buvo išskirtiniai XX a. pirmosios pusės Klaipėdos architektūros pavyzdžiai. Į stiklo fasado 6–8 aukštų tūrį įmontavome iš nuotraukų atkurtus minėtus pastatus Herkaus Manto ir S. Šimkaus gatvėse. Pagrindinį įėjimą ir vestibiulį siūlėme daryti Herkaus Manto g. 1 kiemelyje, o didžiajame viešbučio kieme įrengti restorano salę. Egzotiškas siūlymas buvo statyti automobilių aikštelę su prekybos centru dabartinio „Klaipėdos“ (K ir D) viešbučio vietoje. Naivokai šiandien atrodo tuomet mūsų siūlytas viešbučio ryšys su automobilių aikštele – požeminė galerija po Naujojo Sodo gatve. Neįprasta tada mums buvo ir derinimo su investuotoju procedūra. Verslininkas lyg ir nuosavu lėktuvu atskrisdavo į Vilnių, apsistodavo „Draugystės“ viešbutyje. Mes, susikrovę brėžinius ir maketus, skubėdavome laiku atvažiuoti į susitikimui užsakytą viešbučio salę.“

Pirmajame pasiūlymų etape buvo projektuojamas beveik devynių aukštų stiklinis viešbutis, sudarytas iš dviejų segmentų: pirmasis, aukščiausias, įsiterpia tarp Herkaus Manto g. 1 ir senojo, 1959 m. pastatyto, pietinio viešbučio korpuso.

Ikonografija 1993 m. viešbučio rekonstrukcijos pasiūlymas atstatyti iki 1938 m. buvusį pastatą S. Šimkaus gatvėje ir „Memeler Dampfboot“ redakciją Herkaus Manto gatvėje. Maketo fotonuotrauka iš E. Andrijausko archyvo

Pirmasis „Viktorijos“ viešbučio rekonstrukcijos projektas parengtas 1993 m. Architektas Edmundas Andrijauskas. Projektas pasižymėjo trijų epochų sandūra, kurią apibūdina „Memeler Dampfboot“ redakcijos pastato, suprojektuoto 1938 m., atkūrimo, sovietinio istorizmo fasado išsaugojimo ir modernaus „stiklainio“ segmentinė samplaika. Didžiulė architektūrinių gėlių puokštė žvelgtų į Atgimimo aikštę. Projekto fragmentas iš E. Andrijausko projektavimo įmonės archyvo Klaipėdos architektūra 2021 / Klaipėda architecture 2021 13

1996 m. viešbučio rekonstrukcijos siūlymas, kuriame apsiribojama esamais tūriais be atrijaus ir SPA rūsyje. Brėžinys iš E. Andrijausko archyvo

Nebelikus užsakovo, pirmojo projekto darbai sustojo keletui metų. Architektas E. Andrijauskas atsimena: „Galiausiai smėlio pilys griuvo, investuotojas išnyko, ir pastatas perėjo į kito savininko rankas. Naujiems savininkams 1996 metais ruošiam naują projektą pagal gerokai sumažintas apimtis. Atsisakyta įtraukti Herkaus Manto g. 1 pastatą, ir iš esmės projektuoti naują variantą tik esamuose tūriuose, tad viešbučio plotas nuo ankstesnių siūlymų sumažėjo dvigubai. Siekiant pagyvinti viešbučio siluetą, S. Šimkaus / Naujojo Sodo gatvių pastato kampe suprojektavome bokštelį. Bokštelis yra Tiltų gatvės ašyje ir matomas nuo Senojo Turgaus. Šiandien retas beprisimena, kad čia jo nebuvo. Tiesa, pirminiuose siūlymuose nebuvo nei stiklu dengto atrijaus, nei SPA rūsyje. Vietoje jų kiemelyje planavome vienaukštį restoraną „Baltas arklys“. Šios erdvės radosi jau rengiant techninį projektą, ir pastato apimtis vėl išsipūtė.“ „Statyba prasidėjo apie 2000-ius metus ir vyko bent trejetą ketvertą metų. Statybos procesas buvo sunkus. 1956 metais statyti korpusai buvo suformuoti iš griuvėsiuose surinktų plytų, fragmentiškai naudojant tarpukario pastatų sienas. Pokario statyba kokybe neblizgėjo. Šiurpino dekoro elementų tvirtinimas fasaduose – gelžbetoniniai karnizai, pakabinti ant jau baigiančių surūdyti plieninių vielų, kiekvieną minutę galėjo kristi ant praeivių galvų. Projekte buvo numatytas rūsio įrengimas baseinui. Tam reikėjo gilinti pamatus visam pastatui. Nestabilios, ne kartą perstatytos konstrukcijos reikalavo naujų pamatų. Tik dėl reiklaus „seno raugo“ darbų vykdytojo A. Janeliūno darbai buvo atlikti puikiai ir be nemalonių nutikimų“, – pasakojo E. Andrijauskas. 2007 m. viešbutį įsigijo trečias savininkas su naujais grandioziniais planais – statyti 12 000 m² prekybos pasažą, 15 aukštų administracinį bokštą ir daugiaaukštę automobilių aikštelę kitame sklype. 2007 11 20 Klaipėdos savivaldybės Teritorijų planavimo komitete Edmundas Andrijauskas pateikė naują viešbučio „Viktorija“ savininkų plėtros viziją – viešbutį paversti prekybos pasažu. „Atvira Klaipėda“ rašė, kad statinio dalis prie Naujojo Sodo gatvės iškils iki 12 aukštų, o kitos liks esamo dydžio. Prekybos pasažas apimtų ir Herkaus Manto gatvėje 1 esantį gyvenamąjį namą.

Architektas prisimena: „Paruošėme pasiūlymą, iš kurio aiškėjo, jog naujųjų investuotojų planai nerealūs, – tada mums atrodė, kad tokio aukščio pastatas šioje vietoje bus per didelis, esamus pastatus būtų reikėję griauti ištisai, o daugiaaukščio parkingo svetimoje žemėje nepastatysi. Tiesa, prekybos centro atsiradimo vietoje viešbučio planai kurį laiką dar egzistavo – dar vieną pasiūlymą jam rengė ir kita projektavimo įmonė.“ Statyti didžiulį prekybos pasažą Naujamiesčio centre nepavyko. „Idėja subliuško, ir užsakovas atsisakė prekybos pasažo ir aukštybinio pastato“, – pasakojo architektas. „Parengėme naują techninį projektą, – pasakoja architektas E. Andrijauskas. – 2014 m. buvo gautas statybos leidimas.“ Viešąjį konkursą restauravimo darbams atlikti laimėjo UAB „Pamario restauratorius“. 2014-ųjų kovą bendrovės kontrolinį akcijų paketą įsigijo ketvirtas savininkas. Pastatą įsigijus „Kamineros grupei“, pagal 2021 m. parengtą naują projektą ji vykdo darbus.

There are building with an almost endless construction, reconstruction, renovation progression. An unquenchable desire surfaces every decade or two to refine, enlarge, modernize or to simply attune to the new owners taste these unfortunate (or fortunate?) buildings. „Victoria“ (formerly „Baltojo žirgo“, „Lippers Hotel“, „Klaipėdos“) at least during the 20th century is a building with such fate. Since the beginning of the last century the hotel was reconstructed, enlarged and changed for the eighth time. Add a second equal amount of unrealized projects and ideas and you will have a permanent process navigating through wars, post-war period, architectural styles, ideological shifts, changing needs of citizens and their destinies. A whole pleiad of contemporary architects and structural engineers have been working and continue to work for 25 years on the current project with a special mention to the fans of “Victoria”: V. Paulioninė, K. Kliukienė, R. Rakevičius, V. Vaupšienė, R. and D. Narmontai, A. Janulaitis. If you add them to the interwar and post-war professionals you would get a whole company of designers. Architect Edmundas Andrijauskas continuously delivered architectural ideas since the first version of the current project in 1993.