Fotografija No. 16-17 (DEC 2008) by Lazlo Kovaks

771648

727000

Nr. 1-2 (16-17) • 2008 sausis — gruodis

Manipuliacija yra fotografijos prigimtis ir be manipuliacij킬 fotografija tiesiog neegzistuot킬 V. Burgin

FOTOGRAFIJA #16-17* Nr. 1-2 (16-17) 2008 sausis – gruodis Nr. 1-2 (16-17) January – December, 2008 Žurnalas leidžiamas du kartus per metus nuo 1999 metų Produced twice a year since 1999 Leidinį remia Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondas Supported by the Lithuanian Culture Support Foundation

Redaktoriai / Editors: Julija Fomina, Valentinas Klimašauskas Atsakingoji sekretorė / Manager at large: Ieva Meilutė-Svinkūnienė Lietuvių kalbos redaktorė / Lithuanian language Editor: Vijolė Višomirskytė Vertėja į anglų kalbą / English translator: Aleksandra Fomina Dėkojame / Thanks to: Publikuojamų tekstų autoriams ir visiems tiems, kurių kūryba nepateko į žurnalą, tačiau be kurių indėlio ir pastangų šis žurnalas nebūtų toks, koks yra. All the authors and everyone whose works were not published, but whose contributions and efforts influenced the way this magazine was produced. Taip pat / Also to: Antanui Sutkui, Margaritai Matulytei, Playboy Lietuva, Eglei Kulbokaitei, Virginijai Januškevičiūtei, Linarai Dovydaitytei, Vytautui Michelkevičiui ir Tomui Mrazauskui Antanas Sutkus, Margarita Matulytė, Playboy Lithuania, Eglė Kulbokaitė, Virginija Januškevičiūtė, Linara Dovydaitytė, Vytautas Michelkevičius and Tomas Mrazauskas

Viršelyje / Cover: žiūreti p. 70 see p. 70

Dauguma nespalvotų nuotraukų gamybai naudojamų popieriaus rūšių yra jautrios mėlynai ir žaliai šviesai, todėl laboratorijos, kurios dirba su tokiu popieriumi, apšviečiamos specialia raudona arba gintaro spalva. Most black and white print papers are only sensitive to blue light, or to blue and green light, so black and white darkrooms feature a specially-made red or amber coloured light, known as a safelight.

Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. The views expressed in the magazine are not necessarily those of the publishers or editors. Jeigu nenurodyta kitaip, vazdai publikuojami šiame žurnale paimti iš interneto. Unless noted, all images used in this issue have been found on the internet.

Dizaineris / Design: Joseph Miceli, Alfa60 www.alfa60.com Leidėjas / Publisher: VšĮ Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas Union of Lithuanian Art Photographers Gedimino pr. 43, 01109 Vilnius Tel. / faks. +370 5 261 1665 info@photography.lt www.photography.lt Spausdino / Printed by: UAB „Logotipas“ Tiražas / Edition: 1000 ISSN 1648-7273

Turinys Contents

04. 05.

Kuo jūs ketinate patikėti: manimi ar savo akimis? Who Are You Going to Believe: My Words or Your Eyes?

Valentinas Klimašauskas

09. Vaizdų portfolio 15. Image Portfolio Julija Fomina

18. Fotografija kaip įrodymas: tarp tapatybės ir subjekto 19. Photography as Evidence: Between Identity and Subject Eglė Rindzevičiūtė

27. Apgauk mane, ir apgauk gerai 29. Deceive Me, and Do It Well Tomas Čiučelis

34. Fotografuoti Leniną 35. Photographing Lenin Agnė Narušytė

40. Potiomkino miestas 40. Potemkin City

Mirjam Wirz

56. Pirmoji Viešpats diena, arba zeurei grazi pilis naktyja… 57. God’s First Day, or Helluva Luvly Casl at Nite… Rasa Baločkaitė

61. Porno šik: pornografija kaip agitacija 61. Porno Chic: Pornography as Agitation

Karolis Klimka

66. Fotoobsesija, arba fotografija kaip iliuzijų mašina 67. Photo-Obsession, or Photography as an Illusion Machine Jurij Dobriakov

„Kuo jūs ketinate patikėti – manimi ar savo

KUO JŪS KETINATE PATIKĖTI: MANIMI AR SAVO AKIMIS? Manipuliacija yra fotografijos prigimtis ir be manipuliacijų fotografija tiesiog neegzistuotų. V. Burgin

Greitai buvo įsitikinta, kad tokios pačios to paties daikto nuotraukos nebūna; tada įsitikinimą, jog fotoaparatai pagamina neasmenišką, objektyvų atvaizdą, pakeitė supratimas, kad fotografijos liudija ne tik tai, kas yra, bet ir tai, ką mato individas, kad jos yra ne tik pasaulio atvaizdas, bet ir jo vertinimas. S. Sontag

York Times pirmajame puslapyje atsidūrė žinia,

akimis?“, – klausia Groucho Marx garsioje filmo

kad Rusijos televizijos šou Žmonės nori žinoti

Anties sriuba (Duck Soup, 1933) scenoje. Galvoje

dalyvavęs Putino režimo kritikas Michail Deliagin

turėdamas šią brolių Marxų filmuose aptinkamą

buvo iš jos pašalintas (retušuotas, ištrintas) po

situaciją, Slavoj Žižek straipsnyje Apie operą: Orfė-

to, kai pasakė kelias Vladimirui Putinui adresuo-

jaus lytis (2004) pasakoja gerai žinomą pokštą iš

tas kritiškas replikas. Tiesa, kai kur laidoje buvo

XVIII amžiaus komedijos apie žmoną, kurią vyras

galima pamatyti neištrintas jo kojas ir rankas.

užklumpa lovoje su meilužiu, o ši neigia akivaizdų faktą ir, lyg to būtų negana, akiplėšiškai priduria: „Kuo jūs tikite: savo akimis ar mano žodžiais?“.

Vaizdo reprodukavimo eroje vizualinės manipuliacijos tapo privaloma daugelio „geltonosios“

žiniasklaidos, reklaminės fotografijos bei kitų atvirai

Šis anekdotas (kurio logika vienaip ar kitaip

ideologizuotų medijų raiškos priemone. Arba, pri-

remiasi visi į šį žurnalo numerį atrinkti tekstai)

siminkime žymiuosius Stalino bandymus redaguoti

kalba apie „akivaizdžių“ da-

istoriją, fotografijose retušuojant

lykų neakivaizdumus: ne vien

(ir taip ištrinant) į istorines

apie neįveikiamą skirtumą tarp

fotografijas patekusias istorines

ženklo ir jo turinio (signifikanto

asmenybes (pvz., Trockio ir kitų

ir signifikato), bet ir apie „aki-

„liaudies priešais“ tapusių po-

vaizdumo“ neįmanomybę bei

litikų ištrynimas iš fotografijų,

faktą, kad tikrovės suvokimą ir

kuriose jie stovi šalia Lenino, bei

fiksavimą (koks „mechaninis“

daugelis kitų panašių pavyzdžių).

jis bebūtų) visada iškreipia ideologija. Tokiu būdu manipuliacija tampa

Prisimindami humanistinės reportažinės foto-

vienintele įmanoma tikrovės suvokimo (ir jos

grafijos laikus, kai fotografų tikslas, pasak vieno iš

fiksavimo fotografinėmis priemonėmis) forma.

agentūros Magnum įkūrėjų, Henri Cartier-Bressono, buvo „idėjų bendruomenės įkūrimas, dalinimasis

Kažkada Jean Luc Godard skelbė, kad „kinas –

žmogiškomis vertybėmis, smalsumas pasaulio įvy-

tai 24 tiesos kadrai per sekundę“, vėliau jį patiksli-

kiams, pagarba tam, kas vyksta, ir troškimas visai

no Michael Haneke: „kinas – tai 24 melo kadrai per

tai užfiksuoti vizualiai“2, kviečiame jus kritiškai pa-

sekundę“, nors, sprendžiant iš kitų Godard’o teigi-

žvelgti į pačias įvairiausias šiuolaikinės fotografijos,

nių, jis tikriausiai turėjo galvoje tą patį, ką ir Hane-

ideologinio jos „apdorojimo“ ir vartojimo formas.

ke – senamadiškai ir romantiškai skambantis melas (manipuliacija, arba ideologinio mąstymo iškreipta tikrovė) yra vienintelė įmanoma tikrovės forma.

GALIMI RAKTINIAI ŽODŽIAI: Turinio ir formos manipuliacijos („estetizavimas“, iškraipymai, figūrų „liekninimas“, programos

Taigi, manipuliacija, kaip šį žurnalo numerį

„Photoshop“ naudojimas, retušavimas, koliažas,

vienijanti tema, buvo pasirinkta neatsitiktinai ir,

amžiaus cenzo įvedimas, kt.), photo brainwashing,

kaip vėliau paaiškėjo, tinkamu metu. Bet apie viską

fake news, padirbinėjimai / sukčiavimai, „geltonoji

nuo pradžių. Vasaros viduryje išplatinome kvietimą:

fotografija“, „foto maratonų / festivalių“ kritika, sensacijų vaikymasis, fotografijos kaip medijos

Valentinas Klimašauskas

2008 m. liepos 12 d., Vilnius

korporaciniai vaizdiniai, infotainment kritika, įžy-

TEKSTĄ ŽURNALUI FOTOGRAFIJA

mybių fotografijos, „greito maisto fotonaujienos“,

Tema: MANIPULIACIJOS Iš kvietimo sukurti / rasti / pasiūlyti tekstą žurnalui Fotografija

gamybos skaidrumas, „reginių visuomenės“ kritika,

KVIETIMAS SUKURTI / RASTI / PASIŪLYTI

tikrovės reprezentacija / reprezentacijos tikrovė, vizualinis malonumas / vizualinė prievarta, kita.

(fizinės ir psichinės tikrovės artikuliavimo bei reprezentavimo problematika fotomedijoje)

Dar nesulaukę tekstų, sulaukėme Olimpiados atidarymo ceremonijos bei Rusijos ir Gruzijos

Vos prieš kelias savaites per pasaulines žinias-

konflikto, – įvykių, kurie tapo pačios naujausios

klaidos priemones nuvilnijo vienas žurnalistinės

informacinės manipuliacijos pavyzdžiais globaliu

fotografijos manipuliacijos skandalas – Irano

lygmeniu. Kinijos Liaudies Respublika visus pasi-

naujienų tarnyba vienai dienai savo interneto

ruošimo Olimpiadai metus „gerino“ žmogaus teisių

puslapyje publikavo programa „Photoshop“ pa-

ir žiniasklaidos laisvės situaciją šalyje: vidaus ir

koreguotą fotografiją, kurioje klonavimo įrankio

užsienio žurnalistų sulaikymas, fotoaparatų atėmi-

pagalba buvo padidintas fotografijoje esančių

mas, elektroninių laiškų ir Skype programos cenzū-

raketų skaičius1. Dar prieš kelias savaites The New

ra. Tačiau Olimpiados atidarymo ceremonijos metu paaiškėjo, kad net visi šie išaiškinti ir kiti atvejai

1 Nizza M., Lyons P.J. „In an Iranian image, A Missile Too Many“, The New York Times, 2008 07 10. Prieiga per internetą: http://thelede.blogs.nytimes.com/2008/07/10/

in-an-iranian-image-a-missile-too-many/index.html?hp

http://en.wikipedia.org/wiki/Magnum_Photos

Žurnalai dėl bulvarinio pobūdžio ir vizualumo yra tapę išskirtine vizualinių (fotošopinė manipuliacija, retušavimas, „estetizavimas“), ideologinių (perdėtas išorinis pozityvizmas, korporacinė reklama ir gyvenimo būdo patarimai) bei turinio (žurnalai turi savo maketavimo, sudarymo politiką, griežtus reikalavimus į žurnalus papuolusių žmonių atrankai priklausomai nuo jų fotogeniškumo, amžiaus, socialinės ir politinės padėties bei išsakomų minčių) manipuliacijų medija. Šioje fotografijoje dainininkė ir aktorė Jessica Simpson, ant kurios peties vis dar galime pamatyti retušuoto žmogaus (tikriausiai jos draugo) plaštaką.

WHO ARE YOU GOING TO BELIEVE: MY WORDS OR YOUR EYES?

The pulp nature and visuality of many magazines have made them an exclusive media for manipulations: either visual (Photoshop manipulation, retouch, or aesthetization), ideological (exaggerative outward positivity, corporation ads and lifestyle advice), or of contents (many magazines have their own policy of outlay and compilation, as well as strict selection requirements of people included into the magazine, based on their photogenic characteristics, age, social or political position and the ideas that they express). The photo above shows singer and actress Jessica Simpson with someone’s (most probably her boyfriend’s) hand put on her shoulder, while the rest of his / her figure has been retouched.

Manipulation is at the essence of photography; photography wouldn’t exist without it. V. Burgin

As people quickly discovered that nobody takes the same picture of the same thing, the supposition that cameras furnish an impersonal, objective image yielded to the fact that photographs are evidence not only of what’s there but of what an individual sees, not just a record but an evaluation of the world. S. Sontag

“Who are you going to believe – me or your eyes?”, asks Groucho Marx in the well-known scene from Duck Soup comedy (1933). Having in mind the situation found in the movies by the Marx brothers, in his article Opera: The Sex of Orpheus (2004) Slavoj Žižek tells a wellknown joke from the XVIII century comedy, when a wife caught by her husband in bed with a lover denies the obvious and adds impudently: “Whom do you believe, your eyes or my words?” This anecdote (whose logic, in one way or another, is the basis for the texts selected for this magazine issue) deals with the absence of evidence in “obvious” things: not just with the invincible difference between the sign and its contents (signifier and signified), but also with the impossibility of “the obvious” and the fact that the perception and recording (however “mechanical” it is) of reality is always distorted by ideology. In this way, manipu-

Valentinas Klimašauskas

lation becomes the only possible form of reality perception (and its record by photographic means). Once Jean Luc Godard had declared that “cinema is the truth 24 times per second”, later Michael

From the invitation to create / find / propose a text for Photography magazine

Haneke corrected him: “cinema is a lie 24 times per second”, even though, judging by Godard’s statements, he meant exactly the same as Haneke: the lie that sounds old-fashioned and romantic (manipulation or the reality misshaped by ideological thinking) is the only possible form of reality. Therefore, manipulation, as the unifying topic for this magazine issue, was not chosen by accident and, as it appeared later, came just at the right moment. But let us start

Vilnius, 2008 July 12 INVITATION TO CREATE / FIND / PROPOSE A TEXT FOR FOTOGRAFIJA MAGAZINE Topic: MANIPULATION (the problems of articulating and representing physical and psychical reality in photo media) A few weeks ago, the world mass media rippled with a journalistic photo manipulation scandal – for one day, the web site of an Iranian news agency hosted a Photoshop-corrected photograph where the number of missiles in the picture was increased by using the clone tool1. A few weeks earlier, the first page of The New York Times published the news that Mikhail Delyagin, who participated in the Russian TV show People Want to Know as a critic of the Putin regime, was deleted (retouched or erased) from the show after his several critical remarks aimed at Vladimir Putin. It is true that his arms and legs were not fully erased, so that they would appear in the show from time to time. In the image reproduction era, visual manipulations have become an obligatory means of expression for a bulk of yellow press, advertising photography and other openly ideologised media. Moreover, let us remember Stalin’s famous attempts to edit history by retouching (and thus erasing) historical personalities in chronicle photos (for instance, Trotsky and other “enemies of the nation” vanished from the pictures where they had once stood next to Lenin, and many other similar cases).

from the beginning. In the middle of the summer, we distributed the following invitation: 1 Nizza M., Lyons P.J. “In an Iranian image, a Missile Too Many”, The New York Times, 2008 07 10. From: http://thelede.blogs.nytimes. com/2008/07/10/in-an-iranian-image-a-missile-too-many/index.html?hp

neprilygs tai milžiniškai propagandos mašinai, kuri buvo paleista į darbą per valstybinės ar korporacinės žiniasklaidos priemones prasidėjus Gruzijos ir Rusijos konfliktui. Be abejonės, šis leidinys nėra skirtas išsiaiškinti, kas yra kaltas ar kaltesnis dėl konflikto pradžios, „karštakošiškumo“ ar „neadekvačios reakcijos“. Žurnalo rengėjams rūpi būdai, kuriais yra platinama ir kuriama „informacija“. Nuo pat konflikto pradžios abi pusės stojo ir į informacinę kovą, viena kitą kaltindamos tais pačiais padarytais ir nepadarytais nusikaltimais, tokiais kaip: konflikto išprovokavimas, etninis valymas, fašizmas, imperializmas, nepamatuota agresija prieš civilius gyventojus, faktų iškraipymas ir t. t. Kaip tik tuo metu pradėjome gauti pirmuosius šiam žurnalo numeriui siūlomus tekstus. Štai vienas jų (laiško kalba netaisyta): 2008 m. rugpjūčio 12 d. Fotomanipuliacijos: truputį neteisinga? Turinio ir formos manipuliacijos šiuolaikinėje fotografijoje jau seniai yra įprastas reiškinys. Žurnalų redakcijose, reklamos įmonėse ir komercinėse fotostudijose tuo užsiima profesionalūs kompiuterinės grafikos specialistai. Vis daugiau fotografų (ir profesionalų, ir mėgėjų) bando savo jėgomis atlikti kompiuterinį retušą, pakeisti, pagražinti, o tai reiškia – manipuliuoti vaizdą. Daugeliu atvejų to reikalauja arba nori patys fotomedžiagos vartotojai. Juk beveik visi be išimties žmonės trokšta fotografijoje atrodyti gražiai. Tai žmogiška, todėl suprantama, ir visose fotografijos kaip amato srityse gausiai taikoma. Galbūt todėl sąvoka „fotomanipuliacija“ labiau paplitusi kalbant apie pagražinimus, iškraipymus, perdirbinėjimus. Tokiu būdu pati sąvoka įgyja labiau smerktino negu toleruotino reiškinio kategoriją. Ypač toks neigiamas požiūris sustiprėja po įvairiausių reportažinės fotografijos falsifikavimo atvejų. Bet norėčiau sugrįžti prie pačios sąvokos „manipuliacija“ ir kitokių jos vartojimo bei taikymo aspektų. Sąvoka „digital photomanipulation“ (liet.− skaitmeninė fotomanipuliacija) pasaulinėje skaitmeninės kūrybos erdvėje jau senai turi didžiulę nišą, kurioje puikiai jaučiasi įvairūs kūrėjai – dailininkai, fotografai, dizaineriai ir t.t. Šia sąvoka įvardinami kūriniai, atlikti skaitmeninio fotomontažo būdu. Bet dažniausiai tai kur kas daugiau negu tradicinis fotomontažas, nes skaitmeninės technologijos leidžia naudotis įvairesnėmis vaizdo perdirbimo priemonėmis. Dažnai sunku pasakyti, kas tuose darbuose yra įmontuota iš fotografijų, o kas nupiešta ir sutapatinta su fotografija.

Ir tai nebesvarbu, jei fotomanipuliavimo būdu realizuojamos kūrybinės autorių idėjos. Tada manipuliavimas tėra kūrybos būdas, tam tikra priemonė. Kaip ir bet kurioje kitoje kūrybos sferoje čia vertinamas pats kūrinys, tai yra rezultatas, o ne priemonė. Tarptautiniai fotografijos konkursai bei festivaliai jau senai turi atskiras temas, kurios leidžia skaitmeninių fotomanipuliacijų kūrėjams dalyvauti renginiuose lygiomis teisėmis su visais fotomenininkais. Vieno didžiausių Europos fotografijos konkursų Trierenberg Super Circuit organizatoriai į pagrindinės laisvos temos kategoriją registruoja tiek tradiciniu, tiek skaitmeniniu būdu sukurtus darbus. Tiesa, kartais fotomanipuliacijos bandomos įvardinti dar platesnėmis ar bendresnėmis sąvokomis – „eksperimentinė fotografija“, „skaitmeninis fotografijų komponavimas“, „skaitmeninė fotografija“. Pabaigsiu tokiu prisiminimu: kuomet 8-ajame konkurse Gamta – visų namai šio teksto autoriui pavyko laimėti aukso prizą, vienas fotografas nuoširdžiai ir atvirai išreiškė nusistebėjimą, nes didysis prizas atiteko už fotomanipuliacijų būdu sukurtus darbus. Jam tai atrodė truputį neteisinga. Evaldas Ivanauskas

Nuoširdžiai dėkojame fotomenininkui Evaldui Ivanauskui, kurio laiškas atliko žurnalo redakcijos darbą – pats būdamas simptomu, šis laiškas atskleidė ir paaiškino fotomanipuliacijos termino sklaidą bei sampratą lietuviškame kontekste. Mūsų šalyje fotomanipuliacija dažniausiai suvokiama

Dvi fotografijos: Vorošilovas, Molotovas ir Stalinas, vienoje – su Nikolajumi Ježovu, vandens transporto komisaru, kuris buvo sušaudytas 1940 m., kitoje – be jo.

kaip užfiksuoto vaizdo iškraipymas techninėmis priemonėmis (kompiuterinėmis vaizdo apdorojimo programomis, koliažo principu ir pan.), o šio žurnalo numerio rengėjams svarbus yra ir ideologinis manipuliacijos lygmuo, kuris yra problemiškesnis. (Foto)manipuliacija galime vadinti ne tik akivaizdžią intervenciją į vaizdinį, bet ir ne taip ryškiai matomus objektų atrankos, vaizdo kūrimo priemonių pasirinkimo ir konteksto formavimo momentus.

Fotografijų sukūrimo data: nežinoma šaltinis: Wikipedia

Two photographs: Voroshilov, Molotov and Stalin, the first showing Nikolay Yezhov, the Waterborne Transport Commissar who was shot in 1940, and the other without his figure. Image date: unknown Source: Wikipedia

Toks požiūris atsispindi ir šiame numeryje publikuojamuose tekstuose, kurių autoriai drąsiai kelia įdomius klausimus: ar fotografija gali įrodyti realybę (Eglė Rindzevičiūtė); kaip fotografijos perteklius, arba fotoobsesija tapo autocenzūros sklaidos įrankiu ir vizualinę tikrovę verčia totaline fantazmine erdve (Jurij Dobriakov); kodėl JAV turėtų kariauti fotošopinį karą, šios programos pagalba didindama savo karinį arsenalą (Tomas Čiučelis); kodėl šachmatais su žiovaujančiu priešininku žaidžiančio V. I. Lenino fotografija buvo pavojingesnė totalitarinei TSRS sistemai negu nutapytas, paauksuotas ir abstrahuotas jo portretas ar marmurinė skulptūra (Agnė Narušytė); kodėl pornografijos nemėgsta ir dešinieji, ir kairieji,

In remembering the times of humanistic report

even all the detected cases, including many oth-

photography, when, according to Henri Cartier-

ers, could not compare to the gigantic propaganda

Bresson, a founder of the Magnum agency, the

machine that was started in the state or corporate

photographers aimed at “a community of thought,

media at the beginning of Georgia-Russia war. Sure

a shared human quality, a curiosity about what

enough, this issue is not aimed at clarifying who is

is going on in the world, a respect for what is go-

guilty or even more guilty of starting of the conflict,

ing on and a desire to transcribe it visually”2, we

the “hotheadedness” and “inadequate reactions”.

are inviting you to have a critical overview of all

The magazine editors are concerned with the ways

kinds of contemporary photographs, including the

of distributing and creating “information”. From

forms of their “processing” and consummation.

the very start of the conflict, both sides also became involved in the information fight, blaming

POSSIBLE KEYWORDS:

each other for similar committed and uncommitted

Content and form manipulation (aesthetization,

crimes, such as: provoking the conflict, ethnic

distortions, body-slimming, use of Photoshop,

cleansing, fascism, imperialism, unfounded aggres-

retouche, collage, age censorship, etc.), photo

sion against civil population, distortion of facts, etc.

brainwashing, fake news, doctoring / frauds, yellow photography, critics of photo marathons /

It was then that we started receiv-

photo festivals, sensation chase, photographs

ing the first texts proposed for this maga-

as media production transparency, critics of

zine issue. Here is one of them:

social events, corporate images, critics of infotainment, celebrity pictures, fast food news,

August 12, 2008

reality representation / representational reality,

Photomanipulations: a little unfair?

visual pleasure / visual violence, and so on. Before the first texts arrived, we saw the Olympic Games opening ceremony and the conflict between Russia and Georgia – the events that became examples of the newest informational manipulation at a global level. The People’s Republic of China was using the year of preparation to the Olympics for “improving” human rights and media situation within the country: there were arrests of local and foreign journalists, deprivation of photo cameras, and censorship of electronic mail and Skype. However, the Olympics opening ceremony revealed that

http://en.wikipedia.org/wiki/Magnum_Photos

Abi konfliktuojančios pusės apkaltino viena kitą fašizmu ir viešose demonstracijose bei piketuose lygino šalių vadovus M. Saakašvilį ir V. Putiną su A. Hitleriu. „Fašizmo“ etiketės lipdymas visiems iš eilės politiniams oponentams, atrodo, tapo populiariausiu retorikos ginklu formuojant politines nuomones. Both of the conflicting sides blamed each other for fascism, so public demonstrations and pickets compared Mikhail Saakashvili and Vladimir Putin to Adolph Hitler. Sticking the label of fascism to all the political opponents in succession seems to have become the most popular rhetorical weapon in shaping political opinions.

Content and form manipulation has become an everyday occurrence in contemporary photography. Magazine editorial boards, advertising companies and commercial photo studios have professional specialists in computer graphics to do that job. There are more and more photographers (both professionals and amateurs) who, by their own efforts, try to make computer retouching, to change and improve, which means, to manipulate the image. Most often, it is the consumers of photo material that demand it and want it. Because everyone’s desire, with no exception, is to look beautiful in a photo. This is human, and therefore understandable, so it is applied in all the photographs as spheres of the craft. Perhaps that is the reason why the concept of photomanipulation is more popular in speaking about glamorizing, distortions, and remakes. In this way, the concept falls into the category of damnable rather than tolerable phenomena. The negative attitude intensifies especially after all kinds of doctoring cases in documentary photography. But I’d like to come back to the very concept of “manipulation” and other aspects of its consummation and application. The concept of digital photomanipulation has long ago occupied a huge niche in the universe of digital creative work, and various artists – painters, photographers, designers etc. – are very comfortable in this niche. This concept applies also to the artistic works made by digital photomontage. However, in most cases it is much more than traditional photomontage, because digital technologies enable the use of more various means of

image processing. It is often hard to say what exactly in these works has been captured in the photo and what has been drawn in and identified with the photo. And it does not matter anymore, if the authors have used photomanipulation to implement their creative ideas. Then, manipulation is just a way of creation, a certain kind of instrument. Like in any other sphere of creation, here it is the very artistic work that is valuable, thus the result, but not the instrument. International photography competitions and festivals have established separate topics that allow the makers of digital photomanipulation participate in the events on equality with all the other photographers. The organizers of Trierenberg Super Circuit, one of Europe’s largest photo competitions, include both traditionally- and digitally-made works in the main category of free topic. It is true that sometimes the organizers try to define photomanipulations in broader and more general terms – “experimental photography”, “digital photo composition”, or “digital photography”. I will finish with the following recollection: once, the author of these lines succeeded to win the gold prize at the 8th Nature is everybody’s home competition, but there was a photographer who expressed his sincere and open surprise, for the biggest prize went to the works created by means of photomanipulations. He found it a little unfair. Evaldas Ivanauskas

We are sincerely thankful to photographer Evaldas Ivanauskas, whose letter did the editors’ job: a symptom in itself, his letter revealed and explained the spread and the perception of photomanipulation as a term in the Lithuanian context. In our country, it is usual to perceive photomanipulation as a distortion of a certain stable image by means of technical instruments (software for image processing, collage, etc.), while the editors and contributors of this magazine are also concerned with the ideological level of manipulation, which is more tricky. We can give the name of photomanipulation not just to an obvious intervention into an image, but also to less obvious moments of selecting objects, choosing the means of creating image and shaping the context. This attitude is also visible in the texts of this issue, whose authors are bold in posing challenging questions: can photography witness the reality? (Eglė Rindzevičiūtė); how has the excess of photography, or photo-obsession, become an instrument for spreading self-censorship and turned the visual reality into a total phantasmal space? (Jurij Dobriakov); why should the USA make a Photoshop war by using this software for increasing their military

arba, kodėl kai kurie autoriai mano, kad pornogra-

arsenal? (Tomas Čiučelis); why the photo of Vladi-

fija vaizduoja pomirtinį gyvenimą Rojuje (Karolis

mir Ilyich Lenin playing chess with a yawning oppo-

Klimka); kodėl Marius Jovaiša mėgsta rūkus ir

nent was more dangerous for the totalitarian USSR

miglas bei kaip tęsiama miglotos tapatybės idėja

system than a painted, crafted portrait or a marble

fotoalbume Neregėta Lietuva (Rasa Baločkaitė).

statue of Lenin? (Agnė Narušytė); why do both left-wing and right-wing dislike pornography, or

Visai neseniai Charles Johnson sukūrė terminą

why do some authors think that pornography shows

fauxtography (pranc. faux – netikra, melaginga).

life-after-death in Paradise? (Karolis Klimka); why

Pasak dokumentinių filmų režisieriaus Errolo Morri-

is Marius Jovaiša fond of mist and fog and how

so, šis terminas ,,be abejo, rodo, kad kažkas „tikro“

does the topic of a misty identity continue in the

fotografijoje yra.“3 Straipsnį Fotografija kaip ginklas

Unseen Lithuania photo album? (Rasa Baločkaitė).

Morrisas pradeda citata iš filmo Godzilla: monstrų karalius, kuria norėtųsi užbaigti šį įvadinį žodį ir palydėti Jus į žurnalą:

Very recently, Charles Johnson has coined the term of fauxtography (in French, faux means “untrue” or “deceitful”). In the words of Errol Morris,

„Jūs turite nuogąstavimų, kurie galėtų tapti tikrove; ir tuomet turite Godzilą, kuri yra tikrovė.“

the documentary movie director, “Charles Johnson’s term, of course, suggests that there is something “true” about photography.”3 Morris starts his article

•

Photography as a Weapon with a quotation from the movie Godzilla: King of the Monsters that we would like to use in order to finish the introduction and lead you into the magazine: “You have fear, which might become reality; and then you have Godzilla, who is reality.” •

Morris E., „Photography as a weapon“, The New York Times

Morris E., “Photography as weapon”, The New York Times

blog, 2008 08 11. Priega per internetą: http://morris.blogs.

blog, 2008 08 11. From: http://morris.blogs.nytimes.

nytimes.com/2008/08/11/photography-as-a-weapon/

com/2008/08/11/photography-as-a-weapon/

Kas tai?

Kas iš to išėjo?

Tam tikra prasme šio Fotografijos žurnalo nu-

Vaizdų portfolio Jei egzistuotų fotokamera, galinti užfiksuoti mano vidinę būseną (mąstymą, mintis) – neįsivaizduoju, kaip tai atrodytų. Anoniminis menininkas, 2008

3xpozicija bendruomenė žurnalui pasiūlė

merio vaizdų albumas yra kolektyvinis vizualiosios

skirtingas lūžio, įvykusio devintojo dešimtmečio

kultūros kūrėjų ir vartotojų grupės – gana padrikos

Lietuvos fotografijoje, vizualizacijas. Iš prigimties

ir nebūtinai sudarytos tik iš profesionalų – portretas.

manipuliatyvus interpretacijos veiksmas iliustruoja

Profesionaliems fotografams, kitų sričių meninin-

žinių ir istorijų konstravimo galimybes.

kams, teoretikams, rašytojams ir draugams pasiūlėme atsiųsti jų pačių padarytas ar rastas nuotraukas,

Akvilė Anglickaitė kurį laiką praleido žiūrėdama

apie kurias jie pirmiausia pagalvojo išgirdę (ar

į gausias Amerikos muziejų abstrakčios tapybos

perskaitę) numerio temą: manipuliacija. Mums buvo

kolekcijas. Prie jų pripratusi menininkės akis

įdomu, kas dedasi aplinkinių galvose, ypatingai

ilgainiui pradėjo pastebėti panašius vaizdinius

išgirdus žodį „manipuliacija“, ir kaip tai galima

ten, kur jų galbūt niekas nesiruošė eksponuoti.

vizualizuoti. Kodėl nuotraukas, ir kodėl vizualizuoti? Nes, radę progą pažvelgti į pasaulio suvokimo

Robertas Narkus teigia, kad jo nuotrauka yra

mechanizmų konstrukcijas, pirmiausia norėjome

nesumanipuliuota, tuo tarpu įsivaizduojant, kad

pamatyti savo laikmečio atspindį, kuriame kitų

paimi į ranką nors vieną iš joje esančių objektų,

pažinimo formų atžvilgiu aiškiai dominuoja vaizdas.

kyla klausimas: kurį?

Kodėl portfolio?

prisijaukina fotografuojamą aplinką ir tuo pačiu

Rokas Pralgauskas kaip tikras profesionalas

Julija Fomina

manipuliuoja nuotraukų kūrimo klišėmis. Portfolio, arba subjektyviai ir tikslingai sudarytas rinktinių darbų aplankas – kūrybinėse industrijo-

Valdas Ozarinskas savo archyve surado viršgar-

se labiausiai paplitusi savireprezentacijos forma.

sinio lėktuvo, kertančio garso greičio ribą, nuo-

Kiekvieną iš šių nuotraukų galima suprasti kaip

trauką. Ši nuotrauka yra mokslinio fakto įrodymas,

individualiai pasirinktų interesų, išraiškos ir komen-

tačiau vizualinė jo raiška priverčia tuo suabejoti.

taro atvejį, parengtą „atvejo studijoms“ (angl.– case study) ir atrinktą iš nerūšiuotų kasdienybės albumų pagal pasiūlytą manipuliacijos temos filtrą.

Jonas Žakaitis pasiskolino nuotrauką iš nežinomų žmonių kolekcijos ir siūlo pagalvoti, ar įmanoma be žinių apie kontekstą ir situaciją ką nors sužinoti apie joje užfiksuotą vaizdą. Vytautas Stanionis paruošė regėjimo pratimus, kuriuos galėsite atlikti net nieko nežinodami apie jų sukūrimo aplinkybes. Monikos Bielskytės nuotraukų dėka patenkama į paralelinę realybę, primenančią kadrus iš Hičkoko filmų. Nejaugi patikėtumėte, kad ir Hičkokas nenaudojo jokios manipuliacijos? Darius Mikšys internete rado įrodymų, kad Pekino olimpinių žaidinių atidarymo ceremonijos nuotraukose yra suklastota bent pusė fejerverkų. •

Darius Mikšys

VAIZDŲ PORTFOLIO IMAGE PORTFOLIO

Monika Bielskytė

VAIZD킨 PORTFOLIO IMAGE PORTFOLIO

Valdas Ozarinskas

16 Vytautas Stanionis

What’s inside? This issue of the Photography magazine is, in

Image Portfolio If there would be a camera that could take a picture of my mind, I can’t imagine how it would look. Anonymous artist, 2008

Contributors: 3xposition community introduces a variety of

a sense, a collective portrait of a small tumultu-

turning-points in Lithuanian photography in the

ous group of professional and amateur producers

1980s, illustrating how the very action of inter-

and consumers of visual culture. We distributed an

pretation is manipulative by default.

open call to photographers, artists, theorists, writers and friends asking them to contribute a picture

Akvilė Anglickaitė spent some time contemplat-

that pops into their mind when they hear (or read)

ing enormous collections of abstract paintings in

the word that represents the topic of this issue:

American museums. When her eyes got used to

manipulation. The picture could be either their

them, the artist began to notice that the collection

own or someone else’s. We were wondering what is

continued where nobody expected it to be.

going on in their minds, especially when they hear the word “manipulation”, and how it can possibly

Robertas Narkus claims that he did not manipu-

be visualized. Why pictures, and why visualised?

late the photograph, but if you had to manipulate

Because in the forms that shape our perception of

one of the photographed objects by hand, which

the world we were most of all curious to see reflec-

one would you reach for?

tions of our heavily image-dominated times. Rokas Pralgauskas plays with the clichés of professional photo-making while domesticating Why a portfolio?

the surroundings that he photographs.

Julija Fomina Portfolio, or a folder of subjectively and inten-

Valdas Ozarinskas has dug through his archive;

tionally selected works, is the most popular form

he found a photo of a supersonic aircraft crossing

of self-representation in creative industries. Each

the sound border. This picture is in fact an evidence

image in this magazine is a case-study of individu-

of a record of science and technology, even though

ally chosen interests and means of comment and

its visual expression may raise doubts about it.

expression, drawn from the unsorted files of the everyday by requesting illustration to the theme of manipulation.

Jonas Žakaitis brought a found photograph and invited us to think if it is possible to find something out about the image without being told about its context. Vytautas Stanionis has prepared optical exercises that you can perform without having any clue about the circumstances in which the image was made. Monika Bielskytė carries us to parallel reality that reminds of Alfred Hitchcock movies – and do you think that he was using no manipulation, or that she isn’t? Darius Mikšys consulted the internet for evidence proving that at least half of the fireworks seen in the pictures from Beijing Olympics were doctored. •

VAIZD킨 PORTFOLIO IMAGE PORTFOLIO

Rokas Pralgauskas

meninį fenomeną, bet kaip apie mediją, kurią palai-

Fotografija kaip įrodymas

ko ir sukuria socialinių santykių tinklai, ir kuri, savo ruožtu, pati konstruoja socialinių santykių tinklus.2 Kaip teigia Latour3, tapatybė nėra atsieta nuo

Fotografija kaip įrodymas: tarp tapatybės ir subjekto Eglė Rindzevičiūtė

Subtilioje ir poetiškoje knygoje Camera Lucida Barthes aptaria fotografiją kaip specifinę repre-

subjekto; mes niekada nebuvome modernūs, nors

zentacijos sistemą. Pagal Barthesą, fotografija yra

ir kaip mus mėginta įtikinti galingais purifikacijos

empiriškai vizuali ir technologiškai tiesioginė. Ji

mechanizmais, vaizdavusiais mokslą, politiką ir

reikalauja, kad tikrovė „jau būtų ten“ ir siūlo savo

visuomenę kaip dvi iš principo atskirtas sritis. Kaip

sugebėjimą užrakinti praeitį cheminėje reakcijoje,

nuostabiai purifikacijos ir hibridizacijos strategijos

nusodinti ją sidabrinių kristalų konsteliacijose

gali išsiskleisti vienos nuotraukos gaminimo pro-

ant popieriaus. Pasak Bartheso fotografija, kaip

cese, tikiuosi, parodys mano aptariama istorija.

veikla, yra suvokiama kaip tapatybės diskur-

Tad kalbėsiu apie fotografiją kaip apie tikrovės

sas, kuris savo technologinių taisyklių pagalba

veidrodį ir jos liudijimą, kurios „tikroviškumas“

demonstruoja ir įrodo kaip objektas atrodo(ė),

yra vienu metu naudojamas ir gaminamas galios

nors ir negali garantuoti visiško atitikimo.5

ir kontrolės institucijų. Čia „Autoriaus“ arba „su-

Technologiškai fotografija apibūdinama kaip me-

bjekto, patvirtinančio tiesą“ buvimas yra būtinas

chaninė reprodukcija ir kadangi nėra „originalaus“

garantas, užtikrinantis fotografijos gebėjimą re-

atspaudo, glūdinčio kažkur anapus ir patvirtinančio

prezentuoti. Drauge su Foucault Autorių apibrėžiu

visus kitus atspaudus („kopijas“), ši veikla neretai

kaip subjektą, kuriam reprezentacijos būdu galią

vadinama anonimine. Walter Benjamin teigia, kad

suteikia galios institucijos. Geras pavyzdys (ne

fotografija sugebėjo „išlaisvinti ranką, atliekančią

tik metaforine, bet ir pažodine prasme) – polici-

svarbiausią meninę funkciją,“ ir suteikti galią akiai.

ninkas, nuspaudžiantis fotoaparato mygtuką. Šis

Dėl savo mechaninio pobūdžio ir reprodukuoja-

subjektas, būdamas asmeninės galios sistemos

mumo fotografija griauna originalios ir unikalios

komponentu, ir yra fotografijos „tikroviškumo“

egzistencijos ar autentiškumo sampratą.6 Be to,

šaltinis. Jis patvirtina, kad tai, kas yra „užrakin-

fotografija yra demokratiška – ją gali plačiai naudoti

ta“ atvaizde, „iš tiesų buvo ten ir buvo tikra“.

mėgėjai. Anot Pierre’o Bourdieu, „netgi kai paveiks-

Todėl fotografijos „tikroviškumo efektas“ glūdi

lo pagaminimas yra visiškai deleguojamas kameros

ne tik jos pačios semiotinėje sistemoje, kuriai galią

automatizmui, fotografavimas lieka pasirinkimu,

suteikia speciali technologija (kaip teigė Bart-

kuris priklauso nuo estetinių ir etinių vertybių“.7

hes), bet ir kameros kaip objekto, fotografuojamų

Taigi, fotokamera suteikia galią biologinei akiai,

veikėjų bei galią turinčio subjekto interaktyvioje

tačiau neatmeta kitų faktorių. Akies pagalba įtei-

veikloje. Geriau suprasti, kaip fotografija veikia kaip

sinamas estetinis sprendimas, kuris, kaip pastebi

įrodymas, mums padės ne Barthes, bet Latour.

Bourdieu knygoje Photography: The Middle-Brow

Norėdama būti įrodymu, fotografija kalba ir apie

Art, funkcionuoja kaip subjektyvizacijos ir pa-

Miu Švedijoje, iškelia klausimą: ar fotografija

performatyvų subjektyvumą, ir apie tapatybę. Ir

jungimo instrumentas (pastarajam skirti gausūs

gali įrodyti realybę. Šioje esė susitikę trys pran-

čia, greta Foucault, itin paranki Latouro atlikėjo-

tyrimai apie kolonijinių subjektų konstrukcijas bei

cūzų filosofai – Roland Barthes, Michel Foucault

tinklo teorija (Actor-Network Theory, arba ANT)4,

lyčių studijos). Fotografija sukuria subjektyvumo

ir Bruno Latour – sprendžia šią problemą.

pagal kurią socialus pasaulis sudaromas žmogiškų

dimensiją, todėl ji yra ne tik cheminis ar skaitme-

ir nežmogiškų aktantų veiklos metu. Daiktai veikia

ninis procesas, bet ir performatyvus aktas, kuris

ją laikyti technine ir todėl deautorizuota veikla.

drauge su žmonėmis. Įžvelgęs šią paprastą, bet

tuo pat metu kuria, yra kuriamas ir stabilizuoja

Fotografijos ištikimybė žmogaus akiai (fotokamera

toli gražu ne savaime suprantamą tiesą, Latour,

socialinius ryšius (jeigu netikite, pamėginkite

kaip organo protezas) ją pavertė klusniu tikrovę

Algirdo Juliaus Greimo mokinys, pritaikė aktantų ir

susituokti ir nepadaryti nė vienos nuotraukos).

gaminančiu tarnu.

naratyvumo teoriją pirmiausiai mokslinei, o paskui

Viena detektyvinė istorija, nutikusi japonei

Nuo pat fotografijos atsiradimo buvo įprasta

Ar tikrai fotografijos geba paliudyti tikrovę? Ar

Bet grįžkime prie detektyvinės istorijos,

ir socialinei veiklai suprasti. Esu tikra, kad ANT

kurią išgirdau vieno renginio metu Botkyr-

fotografija priklauso diskursui, kuris patvirtina ir

šiuo metu yra vienas įdomiausių naujųjų teorinių

kos meno centre. Pasakojimas pakerėjo mane

perduoda reprezentuojamų daiktų / praeities tapaty-

judėjimų, darančių įtaką ne tik medijų, bet ir

iliustratyvumu ir tuo, kad „pernelyg puikiai

bę? O gal fotografiją reiktų priskirti subjekto diskur-

mokslo bei technologijų, organizacijų studijoms,

atitiko teoriją“. Būtent todėl ją ir pasirinkau

sui, kuris specialiu būdu išreiškia veiksmus, įšal-

sociologijai ir antropologijai. Tikimasi, kad būtent

analizės objektu. Kaip ši istorija tampa „perne-

dydamas juos į plokščią vaizdą? Šiuos klausimus

ANT prikels antrajam gyvenimui išsikvėpusias

lyg gera“? Kas paverčia ją teorijos įrodymu?

įkvėpė Bartheso ir Foucault mintys. Atsakymą daž-

kultūros studijas. Turint omenyje, kad jos šaknys

niausiai pateikia Latour. Šioje esė trumpai aptarsiu

glūdi lietuvių semiotiko darbuose, viliuosi, kad jauni

kuri gimė Tokijuje, studijavo Londone, o paskui

Bartheso fotografijos teoriją, kuri nuvertina diskur-

Lietuvos tyrėjai susidomės šia mąstymo kryptimi.

atvyko į Švediją studijuoti doktorantūroje Malmės

syvinę Autoriaus funkciją. Mano manymu, Foucault

Istoriją man papasakojo jauna japonė Miu,

menų akademijoje (Malmė – industrinis miestas

idėja apie Autorių1, kaip diskursyvinės kontrolės principą, gali būti puikiai pritaikoma ir fotografijos diskursui. Apie fotografiją čia rašau ne kaip apie

5 Barthes R., Camera Lucida, London: Vintage, 1993, p.2. 2 Latour B., Reassembling the Social. An Introduction to ActorNetwork-Theory, Oxford: Oxford University Press, 2005.

1 Foucault M., „The Order of Discourse“, in: The Foucault Reader (sud. Paul Rabinow), Harmondsworth: Penguin Books, 1986.

3 Latour B., We Have Never Been Modern, London: Prentice Hall, 1993. 4

http://en.wikipedia.org/wiki/Actor-network_theory

6 Benjamin W., The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction, prieiga per internetą: http://www. student.cs.uwaterloo.ca/~cs492/Benjamin.html 7 Bourdieu P., Photography: A Middle-brow Art, Cambridge: Polity Press, 1996, p.6.

example in photo journalism, a passport picture,

and technology studies, organisation studies,

or the photographic record of a crime scene.

sociology and anthropology. A sidenote: keeping

How is it possible that photography can testify

in mind that Latour’s ANT is rooted in the work

to reality? How is photography able to confirm and

of Greimas, I hope Lithuanian researchers will

convey the identity of things / happenings in the

engage in dialogue with this mode of thinking.

past? In order to understand the reality effect of

Photography as Evidence: Between Identity and Subject

the photograph it is important to consider it not only as a phenomenon of artistic creation, but idea of the Author as the principle of discursive

In the first half of the XX century, photography

control seems to be valid for the production of the

was characterized by mechanical reproduction and

photograph.2 Moreover, photography as technol-

therefore seen as anonymous in the sense that it

ogy is enabled and maintained by social relations

lacked an “original,” lying behind and certifying the

and, conversely, social relations are enabled and

“copies.” Walter Benjamin says that photography

maintained by the medium of photography.3

succeeded “to free the hand of the most important

I am going to consider photography as both

Eglė Rindzevičiūtė

Photography as Evidence

as a technical medium. Interestingly, Foucault’s

artistic functions” and empowered the eye. Because

a passive mirror and an active witness of reality,

of its mechanical nature and reproducibility, photog-

whose “truthfulness” is at the same time used

raphy undermines the concept of original or unique

and produced by institutions of power and control.

existence, authenticity.5 It is also democratic, ac-

Here, the presence of an “Author” or a “truth-

cessible for the wide use of amateur individuals. Ac-

confirming subject” is a necessary guarantee of

cording to Bourdieu, “even when the production of

photography’s capacity for representation. Along

the picture is entirely delivered over to the automa-

with Foucault, I define the Author as a subject who

tism of the camera, the taking of the picture is still

derives their power to produce a valid representa-

a choice involving aesthetic and ethical values.”6

tion from an institutional network. For example,

In other words, photography empowers the eye

consider a policeman who releases the shutter of

and this eye is far from being innocent. Here, the

a photo camera to capture an image of a crime

eye makes not only an aesthetic judgment, as Bour-

scene. It is the policeman who is the subject and

dieu has indicated in his Photography: The Middle-

the source of the “truthfulness” of the image

Brow Art, but also functions as an instrument of

captured. He affirms that something locked inside

subjectification and subjectivisation (concerning

the image was really out there and was true.

the latter, see studies of the construction of the

Therefore, the “truth effect” of photography

exoticism of colonial subjects). It is precisely at

lies not just in its own semiotic system empowered

this point that the subjective dimension is revealed

In what way can photography witness reality?

by special technology (as stated by Barthes), but

in photography. Photography is not only a chemi-

Narrating the story of a Japanese girl, Miu, in Swe-

also in the interactive performance of the camera,

cal or digital process, but also a performative act,

den, this essay turns to the ideas of three French

the photographed agents and the camera user.

constituted by and constituting social relations and

philosophers, Roland Barthes, Michel Foucault and

The photograph’s powers of evidence can be un-

which is at the same time creating and stabilising

Bruno Latour, to examine the construction of pho-

derstood by disassembling a play of subjectivity

social relations (if you do not believe it, try to get

tography as evidence.

and identity. According to Latour’s Actor-Network

married without taking / making a single photo).

In his subtle and poetic book Camera Lucida,

Theory (ANT)4, the social world is composed of

Let me tell a story that I have heard from a

Barthes discusses photography as a particular

human and non-human actants. To put it in other

young Japanese woman who came to Sweden to do

system of representation. First and foremost, says

words, things are acting along with humans. This

her PhD in media studies at Malmö Art Academy.

Barthes, photography is immediate. Requiring

may sound like a truism, but the performativity

Let’s call her Miu. The story is illustrative and

reality to be already there, photography offers the

of things has been habitually overlooked in the

almost too closely matches the theory and this is

ability to lock an image of the past via chemical

social sciences and humanities. Latour, a student

exactly why I felt even more tempted to include it.

reaction. Barthes sees photography as an iden-

of the French-Lithuanian semiotician Algirdas

What makes it “too good”? What makes it evidence

tity discourse. That is, photography’s technical

Julius Greimas, first applied his theory of actants

of the theory?

rules are used to demonstrate (and possibly tes-

and narrativity to study the work of natural scien-

tify to) what the object looks / looked like, even

tists and then extended this method to study any

studied in London and later came to Sweden for

though it cannot guarantee exact equivalence.1

Miu, a young Japanese girl was born in Tokyo,

social activity. Since the early 1990s, ANT has

PhD studies at Malmö Art Academy (Malmö is an

Originating in new, sophisticated technological

emerged as one of the most stimulating theoreti-

industrial city in southern Sweden whose identity

processes, photography in its early stage was usu-

cal movements in social science and has exerted

is determined by its location close to Copenhagen

ally considered as first and foremost a technical,

a substantial influence on media studies, science

in Denmark). She shared an apartment with a

easily reproducable. More than other arts, photogra-

Swedish student in a nice, quiet area. One evening

phy was seen as especially loyal to the human eye. The camera was seen as a prosthetic organ and an

Miu came back home from the academy just as 2 Foucault M., “The Order of Discourse”, in: The Foucault Reader (ed. Paul Rabinow), Harmondsworth: Penguin Books, 1986.

obedient servant in the reproduction of reality: for

3 Latour B., Reassembling the Social. An Introduction to ActorNetwork-Theory, Oxford: Oxford University Press, 2005. 1 Barthes R., Camera Lucida, London: Vintage, 1993.

http://en.wikipedia.org/wiki/Actor-network_theory

5 Benjamin W., The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction. From: http://www.student.cs.uwaterloo.ca/~cs492/Benjamin.html 6 Bourdieu P., Photography: A Middle-brow Art, Cambridge: Polity Press, 1996, p.6.

VAIZD킨 PORTFOLIO IMAGE PORTFOLIO

Robertas Narkus

Švedijos pietuose; jo tapatybę apibrėžia tai, kad

tą vieną specifinę nuotrauką paversti stabilizuojan-

spektyvos. Taigi juos galima įvairiai interpretuoti.13

jis yra netoli Kopenhagos). Miu gyveno malonia-

čiu materialiu objektu – įrodymu. Tai nieko keisto.

Mokslinio fakto negalima patvirtinti, jį galima tik

me, ramiame Malmės rajone, kur nuomojosi butą

Bet įrodymo ambicija man užgniaužė kvapą – tai,

paneigti.14 Jeigu jau mokslininkams nelengva,

kartu su švede studente. Vieną vakarą, įprastu

ką fotografija siekė stabilizuoti, buvo tikrumas.

kaip sunku tuomet turėtų būti įstatymų sergėto-

laiku, Miu grįžo namo iš akademijos ir rado neuž-

Ar gali būti taip, kad kažkas pačioje fotografijos

jams, kurie žvelgia įtariems kaimynams į akis? Net nuostabu, kaip šie pagaminti ir neviena-

rakintas buto duris. Jai tai pasirodė keista, nes jos

logikoje paverčia ją tobulu įrodymo konstravimo

kambario draugė ryte išvyko aplankyti savo tėvų

instrumentu? Fotografija, pagal Barthesą, yra

reikšmiai faktai diskusijų procese visgi sugeba

kažkur Švedijos šiaurėje. Bet Miu išdrįso atverti

specifinė reprezentacijos sistema: „fotografijos

įdomiu būdu išlaikyti savo „faktiškumą“ ir skirtį

duris ir… prieangyje kaktomuša susidūrė su dviem

referencija nėra tas pats kaip kitų reprezentacijos

nuo „ne faktų“. Papasakota istorija rodo, kad

dideliais policininkais. Jie iš karto ėmė kažką

sistemų referencija“, „[ji nėra] pasirenkamai tikras

fotografija du kartus buvo panaudota kaip įro-

aiškinti švediškai. Kai ši nesuprantama tirada lio-

daiktas, į kurį vaizdas ar ženklas gali nurodyti,

dymas, kaip tikrovės sertifikatas. Vieną kartą ji

vėsi, Miu paaiškino, kad ji nesupranta švediškai.

bet būtinai tikras daiktas“; „fotografija aš nega-

liudijo negyvą, kitą kartą – gyvą moters kūną.

– O, – pasakė vienas policininkas. – Tai tu kalbi tik angliškai? – Ne, – atsakė Miu. – Ne tik angliškai. Aš kalbu japoniškai, kiniškai, korėjietiškai, vietnamietiškai ir

liu neigti, kad daikto ten nebuvo.“8 Tokiu būdu

Mano nuomone, pats fotografavimo aktas

Barthesui fotografija dėl savo technologijos pati

užtikrina atvaizdo pretenziją į tikroviškumą. Nei

savaime yra įrodymas. Parodydama ji įrodo.

vienas iš aktantų – policininkai, kamera, foto-

Be abejo, Barthes rašė prieš skaitmeninės foto-

grafuojamos moterys – nėra savaime pakankami,

grafijos laikus, kuomet manipuliacijos vaizdu gali-

tačiau situacijos sujungti į tinklą fotografijos

mybės apsiribojo koliažu ir keleriopa ekspozicija.

technologijos ir kolektyvinio susitarimo pagalba

mas, kad tu kalbi tik angliškai, – sureagavo unifor-

Ir vis dėlto, kokia instancija, net ir tuometinėmis

jie jau gali pretenduoti į tikrovę. Galia tokiu būdu

muotas vyras.

sąlygomis, iš tiesų liudijo fotografijos įrodomumą?

yra fotografavimo akto efektas, ir šis aktas, nors

Mano galva, norint atsakyti į šį klausimą, verta

ir turėdamas (mygtuką spaudžiantį) Autorių, vis

ninkai paaiškino, kad jiems paskambino kaimynai,

pasitarti su Foucault. Ne tik „daikto“ ar „žmogiš-

dėlto nėra monologinis veiksmas, bet sudėtinga ir

kurie pro savo langą pamatė negyvos moters kūną

kosios būtybės“ fizinis buvimas priešais vaizdo

heterogeniška interakcija. Fotografo buvimas yra ta

Miu bute. Drauge apieškojus butą, be abejo, jokio

ieškiklį fotografavimo metu garantuoja, Bartheso

instancija, kuri garantuoja kad „fotografija yra refe-

lavono nebuvo rasta. Tačiau jie rado žmogaus dy-

žodžiais, „tikrovės ir praeities persidengimą“; kai

rencijos emanacija“ (Barthes). Bet jeigu referencija

džio spalvotą akto fotografiją, atremtą į sieną tiesiai

kuriais atvejais fotografuojančio aktanto buvimas

yra „tikrovė“, tuomet vien fotografo nepakanka.

priešais langą. Aišku, kad kaimynai pastebėjo „ti-

yra daug svarbesnis. Miu atveju būtent institucio-

kroviškai atrodantį kūną“, kuris „nejudėjo“ ir buvo

nalizuota galia policininko pavidalu ir yra tai, kas

prasme, „nukristi iš dangaus“ (labai įmanoma

„nuogas“, ir nusprendę, kad „šis kūnas turi būti

užtikrina fotografijos tikroviškumo efektą ar įrodo-

situacija šiandieniniame priežiūros, nuolatinio

negyvas“, kreipėsi į policiją.

mumą. Įrodydama ji parodo.

stebėjimo pasaulyje), tokia galimybė visada pri-

prancūziškai. – Ką gi, bet tą aš ir turėjau omenyje, sakyda-

Trumpa lingvistinė diskusija pasibaigė ir polici-

Kas nutiko vėliau? Miu turėjo atsistoti šalia akto

Oksfordo anglų kalbos žodynas apibrėžia „įrody-

Kita vertus, nors fotografijos ir gali, tam tikra

klauso nuo reikiamas technines sąlygas sudaran-

nuotraukos, idant policininkai galėtų ją nufotogra-

mą“ [evidence] kaip „pagrindą tikėjimui“, „mani-

čio asmens. Todėl ir fotografijos galimybė, ir jos

fuoti. Jiems reikėjo įrodymo, kad „nejudanti mote-

festaciją, ekspoziciją“ ir „informaciją (…), kuri pa-

reprodukavimo ribos visada siejamos su asmenine

ris“ buvo „dvimatė ir todėl netikra“, o Miu turėjo

teikiama juridiniam tyrimui patvirtinti faktą ar gin-

atsakomybe. Fotografijos diskursas produkuoja

atlikti „trimatės, tad tikroviškos“ figūros funkciją

čytiną aspektą“.9 Tad įrodymas yra tai, kas neginčy-

Autorių, varžomą juridinių taisyklių, kad ir kas jis

ir tokiu būdu užtikrinti, kad nebūta jokio nusikalti-

tina, bet suformuoja pagrindą kitiems klausimams.

bebūtų – policininkas, paparacis ar pornografas.

mo. Policijai reikėjo fotografijos kaip įrodymo, kad

Fotografija, pagal Barthesą, yra „asmens me-

Tokiu būdu fotografijos dalyvauja juridinėje ir

nebuvo jokių lavonų, tik viena kūno reprezentacija,

nas: tapatybės, civilinio statuso, (…) kūno forma-

saugumo sferose dviem aspektais – kuriamu faktiš-

atremta į sieną, tad skundas buvo be pagrindo.

lumo“ menas. Jos tikroviškumas ir įrodymo galia

kumu ir identifikuojama autoryste. Abiem atvejais

glūdi jos tariamame „nemedijalume“ [unmedia-

– ypač autorystės atveju, kai fotografo intencijos yra

binančiai kvailoka. Kvailoka ne todėl, kad neseniai

tedness] ar betarpiškume: „faktas įtvirtinamas be

svarbiausia dalis (ir leidžia atskirti, tarkim, porno-

daktaro disertaciją apie šiuolaikinį meną mobi-

metodo.“10 Ir nors Latour bei Knorr-Cettina įžvalgiai

grafiją nuo šiuolaikinio meno) – fotografijos nurodo

liuosiuose telefonuose pabaigusi mergina iš high-

parodė, kad moksliniai faktai tiesiogine prasme yra

į tapatybę (fakto, autoriaus), o tai veda į subjek-

tech metropolio atsidūrė provincialiame mieste,

pagaminami laboratorijose sudėtingos technologijos

tyvumo lokalizaciją („faktai“ nustatomi tik esant

kur kaimynai ne tik nesidrovi spoksoti į svetimus

pagalba, Barthes nenorėjo pripažinti sudėtingos

žmogiškų ir nežmogiškų aktantų tinklui, „autorius“

langus, bet netgi negali atskirti tikro žmogaus nuo

mediacijos technologijos, kurios pagalba faktai,

sugauna individą tarp raiškos taisyklių, galimybių

nejudančio vaizdo. Dar daugiau. Kvailiausias ir

taigi ir fotografija, yra pagaminti.

ir sankcijų).

Ši istorija man pasirodė gana juokinga ir stul-

Tad, kaip jau daug kartų buvo išaiškinta, net

Miu istorijoje policininkai du kartus veikė kaip

ką gavo du policininkai, buvo dviejų moterų nuo-

ir moksliniai faktai nėra absoliučiai nekalti. Juos

autoriaus įrodymo instancija. Jie parodė savo galią

trauka, ir abi buvo dvimatės.

konstruoja įvairios technologijos (apie tai rašė La-

kontroliuoti vizualinę ir verbalinę kalbą. Būtent

touras11 ir Knorr-Cettina12) ir epistemologinės per-

jų, o ne kieno nors kito, žinojimas užtikrino, kokia

paradoksaliausias buvo įrodymo pagaminimas. Tai,

Tai kas gi buvo tikrumo, kad viena nufotogra-

kalba gali būti naudojama konkrečioje situacijoje

fuota moteris – tikra, o kita – ne, šaltinis? Kas

(„tu kalbi tik angliškai“). Jų autorystė užtikrino,

pavertė fotografiją įrodymu? Mano atsakymas: šis procesas nebuvo kažkieno vieno darbas. Daug veikėjų, arba aktantų, prisidėjo prie fotografijos kaip įrodymo sukūrimo: fotokamera, nufotografuota moteris, fotografuojama Miu,

8 Barthes R., op.cit., p.76. 9

Oxford English Dictionary, prieiga per internetą: http://www.oed.com

„tikra“ (ne tik fotografavimo metu tikra, bet ir

10 Barthes R., ibid, p. 79-80.

nuotrauka, du liudininkai policininkai. Jų, buvusių

11 Latour B., We Have Never Been Modern, London: Prentice Hall, 1993.

vienoje vietoje vienu metu, sukurtas tinklas ir leido

Knorr-Cetina K., Epistemic Cultures: How the Sciences Make Knowledgeable, Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1999.

kad viena iš dvimačių moterų nuotraukoje buvo

13 Feyerabend P., Against Method: Outline of an Anarchistic Theory of Knowledge, London: Verso, 1993. 14 Popper K., The Logic of Scientific Discovery, London: Routledge, 1992.

usual, and discovered that the apartment door

that they built by being at the same place at the

was not locked. She found it strange, because

same time produced a photograph as a stabilising

her flatmate had left in the morning to visit her

material object: the evidence. Nothing odd about

many times, are not perfectly innocent. They

parents in the north of Sweden. Yet she dared to

that. And yet the ambition of evidence-taking –

are constructed by numerous technologies (as in

open the door, bumping into two big policemen

any ambition of evidence taking – quite takes one

the writings of Latour9 and Knorr-Cettina)10 and

standing in the hall. They started to speak to her in

aback: what the photograph was attempting to

epistemological perspectives, which means that

Swedish and after they finished their lengthy talk

stabilise was the reality.

there are various ways to interpret them.11 You

Miu said that she did not understand Swedish.

Is there something in the logic of photog-

the facts, as well as photography, are produced. So even scientific facts, as it has been shown

can not verify a scientific fact: all you can do is

raphy which makes it a perfect instrument for

to falsify it.12 Given that natural scientists have

constructing evidence? Photography, according

trouble with the nature of facts (when the facts

to Barthes, is a specific system of representa-

are, after all, merely instruments for knowledge),

Japanese, Chinese, Korean, Vietnamese, and

tion: “Photography’s referent is not the same as

how hard should it be for guardians of law who

French.”

the referent of other systems of representation”,

have to look into the suspicious neighbours’ eyes?

“Oh”, said one policeman, “so you speak only English?” “No,” said Miu,“not only English. I also speak

“Well, but this is what I mean, that you speak only English,” reacted the man in uniform.

“photography’s referent” [is] not the optionally

It is no surprise that in the process of discus-

real thing to which an image or a sign refers but

sion, these technically produced and ambiguous

the necessarily real thing.” Or: “in photography I

facts are, in a curious way, nevertheless capable of

men explained to her that they had received a call

can never deny that the thing has been there.”7 In

keeping their factuality and their difference from

from her neighbours who had reported that there

this way, for Barthes, due to its internal mecha-

the non-facts. The story that I have just told reveals

was a dead female body in this apartment, which

nism of production a photograph is evidence

how a single photo was twice used as evidence, or

the neighbours saw through a window. They investi-

per se. It gives evidence by demonstrating.

as a certificate of reality. One time it evidenced a

After this short linguistic discussion, the police-

gated the apartment together and, naturally, could

Barthes wrote his works before the times of

dead female body, while the other time a living one.

not find any dead body there. But they did find a

digital photography, when the possibilities of

life-size, colored nude photograph, standing against

manipulating the image were limited to collage

guarantees the image’s claim to truth. In this

the wall in front of the window. Obviously the neigh-

and multifold composition (and, of course, the

case, none of the actants – the policemen, the

bours noticed some “real looking body,” which was

manipulation of the scene photographed). Never-

camera, or the women that they took photos

“not moving” and “naked”, decided that “this body

theless, what kind of instance, in the conditions

of – could be sufficient on their own. It is only

must be dead” and reported it to the police.

of those times, could really testify the evidentiary

due to the situation that linked them together by

abilities of photography? In my opinion, in order to

photographic technology and collective agreement

the photograph of the nude and was photographed

answer this question we should consult Foucault.

that the photograph can make a claim to reality.

by the policemen, since they needed evidence that

It is not only the presence of a “thing” or a

In this way, power is an effect of the act of tak-

What happened next? Miu had to stand next to

To my mind, the very act of taking pictures

the “immobile woman” was “two-dimensional and

“human being” in front of the lens in the pro-

ing pictures. Even though this act has an Author

thus not real”. Miu had to perform the function of

cess of photograph taking which guarantees

(releasing the shutter), nevertheless, it is not a

a “three-dimensional and therefore real” figure in

“the superimposition of reality and the past,”

monologue, but rather a complex heterogeneous

order to certify that no crime had been committed.

to put it into words of Barthes. The presence

interaction. A dialogue among foreigners: humans

The police needed a photograph as evidence to

of the one who takes the photograph in some

and things. The presence of a photographer is

demonstrate that there were no dead bodies, only

cases may be more important. I will argue that

the instance that guarantees that “a photograph

one representation, leaning against the wall.

it is the institutionalized power (in the status

is an emanation of a referent” (Barthes).

The story, naturally, strikes one as quite ridicu-

of a policeman) which certifies the reality ef-

On the other hand, even if photographs do have

lous. Yet its ridiculousness is not to be found in the

fect or evidential nature of the photograph in the

the ability to appear “out of the blue” (especially

experience of a high-tech metropolitan girl (Miu

Miu case. It demonstrates by giving evidence.

in today’s world of surveillance), the possibility of

writes her doctoral dissertation about contemporary

The Oxford English Dictionary (1989) defines

automatic photographs is always dependant on a

art made for mobile phones) in a provincial town,

“evidence” as “ground for belief,” “manifestation,

human agent that enables the necessary techni-

where the neighbours not only stare openly through

display,” and “information (…) that is given in a

cal conditions. Therefore, both the possibility of

your windows, but also are unable to distinguish

legal investigation, to establish the fact or point in

photography and the limits for its reproduction

between a real person and a still image. There is

question.” Thus, evidence is something which is

always refer back to personal responsibility. The

more to it. The ridiculous and paradoxical part is

unquestionable and forms the ground for all other

discourse of photography produces the Author

the evidence taking. What the two honest police-

questions. Photography, according to Barthes, is

as bound by legal rule, whoever it might be: a

men got was a picture of two women, and both of

“an art of the Person: of identity, of civil status,

policeman, a paparazzo or a pornographer.

them were two-dimensional.

of (…) the body’s formality.” Its truthfulness and

There are two ways in which photographs par-

What was the source of the certainty that one

power of certification lies within its seeming “un-

ticipate in the production of legislation and secu-

woman photographed was real and the other was

mediatedness”: “the fact was established without

rity: by the factuality that they create and by the

not? What is it that makes a photograph evidence?

method.”8 Even though Latour and Knorr-Cettina

Clearly, the process of evidence production

have pointed out that scientific facts are, liter-

was not the job of only one person or only one

ally, produced in laboratories using sophisticated

machine. Several actants had contributed to the

technology, Barthes did not wish to acknowledge

creation of the photograph as evidence: a camera,

the complex technological mediation by which

the photographed naked woman, the photograph of the naked woman, the photographed Miu and two policemen as witnesses. The network (inter-action)

9 Latour B., We Have Never Been Modern, London: Prentice Hall, 1993. 10

Knorr-Cetina K., Epistemic Cultures: How the Sciences Make Knowledgeable, Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1999.

11 Feyerabend P., Against Method: Outline of an Anarchistic 7 Barthes R., ibid, p.76. 8 Barthes R., ibid, p.79-80.

Theory of Knowledge, London: Verso, 1993. 12 Popper K., The Logic of Scientific Discovery, London: Routledge, 1992.

VAIZD킨 PORTFOLIO IMAGE PORTFOLIO

Akvilė Anglickaitė

išlaikanti tikrumo faktiškumą nuotraukoje), o

Bet lieka klausimas: ar ši istorija būtų ne tokia

kita „netikra“ (netikra fotografavimo metu, nors

smagi, jeigu nežinotume šių teorijų? Jeigu mūsų

tikra kažkuriuo kitu metu – ir galbūt, kai vyko šis

pasaulyje negyventų Barthes ir Foucault, jeigu pas

fotografavimas, ji jau, iš tiesų, kažkur kitur buvo

mus neužeitų Latour su savo taikliomis įžvalgomis?

nužudyta, tačiau tai jau anapus situacijos (arba

Drįstu teigti, kad taip. Įdomiausia istorijos

anapus laboratorijos) liekąs reikalas ir todėl jis

dalis man buvo faktas, kad istorijos (bet ne fo-

negalėjo paveikti šio konkretaus „faktiškumo“ ga-

tografijos) Autorė Miu buvo medijų tyrinėtoja.

mybos). Tad fakto sąvoka visada nurodo į tai, kas

Būdama minėtų teorijų eksperte, ji staiga tapo

yra ad hoc (šiuo atveju), o ne į universalumą. Taigi,

tikra šių teorijų gyventoja. Jos pasakojimo metu

policininkų subjektyvumas turėjo galią lingvisti-

ir aš stačia galva buvau įtraukta į šį pasaulį kaip

nėmis ir vizualinėmis priemonėmis sukonstruoti

Alisa stebuklų šalyje. Tad istorijoje jau nuo pat

Miu subjektą: ribotais kalbiniais sugebėjimais

pradžių buvo daug daugiau veikėjų, negu išvar-

pasižyminčią užsienietę ir tikrą žmogišką būtybę.

dino Miu – be dviejų policininkų, fotokameros,

Manau, kad ši istorija turėtų nepaprastai

Aš nemačiau nei vienos iš minėtų fotografijų. Man jų nereikėjo, bet man labai reikėjo Miu. Dėkojame tarpdisciplininiam interneto žurnalui www.balsas.cc, kuris maloniai leido perspausdinti šią esė. •

nuotraukos ir kaimynų ten buvo ir Roland, ir

pralinksminti intelektualus. Ji gražiai parodo,

Michel, ir Bruno. Be šių trijų prancūzų, vakaras

kaip daugelio mūsų mėgstamos teorijos (šiuo

tylioje Malmės dalyje būtų buvęs visiškai kitoks.

atveju Bartheso, Foucault ir Latouro) gali būti

Akivaizdu, nors sunkiai pastebima, kad kažko

lengvai mobilizuojamos, nors atskirai paėmus,

tą vakarą ten nebuvo. Ten nebuvo manęs. Aš nie-

kiekviena jų būtų nepakankama išnarstyti ko-

kada nesu sutikusi tų policininkų – tiesą sakant,

miškai kasdienio gyvenimo situacijai. Būtent

tik vieną kartą esu kalbėjusi su švedų policininku,

pritaikomumo ir papildomumo egzistavimas mus,

ir tai telefonu. Nesu buvusi Malmėje. Vienintelis

racionalius ir tvarkingus subjektus, patenkina

pagrindas, suteikęs šiai istorijai įrodymo statusą ir

emociškai. Juk mes užaugome dėliodami ryš-

pavertęs ją puikiu teorijos parodymu, neginčytinas

kiaspalves Lego kaladėles į vieną, tvarų, kažką

pagrindas, leidęs iškelti tolesnius klausimus, buvo

reiškiantį (pvz. tiltą, pilį, mechanizmą) statinį.

pasitikėjimas liudininku – Autoriaus subjektu.

authorship that they identify. In both cases –

concept of fact thus refers to something that is ad

Being expert in theories of representation, sud-

especially in the case of authorship, where the

hoc (in this case) rather than universal. The police-

denly she became an inhabitant of one of these

photographer’s intentions are the most significant

men’s subjectivity had sufficient power to mobilise

theories. Like Alice in Wonderland, I was dragged

part (allowing us to differentiate, for instance,

linguistic and visual mechanisms and to construct

into this world together with her as she told me the

pornography from contemporary art) – the photos

the subject of Miu: a foreigner characterised by

story. For me, the story had many more characters

refer to identity (of the fact or the author) which

limited linguistic abilities and a real human being.

than Miu enumerated: except for the two police-

leads to the localisation of subjectivity (for facts

I also thought that this story greatly entertains

men, a camera, a photograph and the neighbours,

are established only in the presence of human and

us as intellectuals. It soothes us by showing that

there was also Roland, Michel and Bruno. Without

non-human actants, while the author captures an

the theories we are fond of, such as those of

these three French men, that night in a quiet area

individual between the rules of expression, possi-

Barthes and Foucault, are so easily applicable,

of Malmö would have been completely different.

bilities and sanctions).

though not entirely sufficient if taken separately, to

Nevertheless, it is obvious – even though hardly

In the story of Miu, the policemen acted twice

real life situations. The existence of applicability

visible – that someone was missing that night at

as evidence certifying sources. They enacted their

and complementarity emotionally satisfies us, or

Miu’s place. I was not there. I have not even seen

power to control visual and verbal speech. It was

at least those of us who see ourselves as rational

any of those photographs. I have never met those

their knowledge – and not Miu’s – that determined

and orderly subjects. For we have grown up lay-

policemen; actually, I have not met any Swedish po-

the relevant language in that particular situation

ing the bright-colored Lego blocks into a single

liceman in person (only on the phone). I have never

(“you can only speak English”). Their authorship

stable building with a certain meaning: a bridge,

been to Malmö. The only ground to make this story

assured that one of the two-dimensional women in

a castle, or a mechanism. For we had these chil-

evidence for the theory was to rely on a witness, on

the photograph was real (not only real at the mo-

dren’s books with cut out pages which allow you

a subject / Author.

ment of taking the picture, but its representation

only a glimpse of the next page and then, when

was considered to be able to retain reality in the

turning it over, the joy of discovering that the re-

photograph), while the other was unreal. Unreal in

vealed element fits into a larger picture. For some

the sense that it was not a dead body at the mo-

strange reason, we tend to like things which fit.

ment that picture of a picture was taken, whereas it

And yet, would this story be less fun if we

was quite real at some other moment; and perhaps

did not know about these theories? If we did not

during the earlier act of photographing she was

have Barthes and Foucault living inside our world,

really murdered somewhere else. This, however,

or if Latour did not drop by with his insights?

was a matter beyond the defined situation under

I would dare to say “yes”. The fact that the

concern, or beyond the laboratory, that could not

Author of the story, Miu, is a postgraduate media

affect the production of this very factuality. The

student herself constitutes an interesting element.

I did not need the photographs, but I badly needed Miu. Many thanks to interdisciplinary internet magazine www.balsas.cc for kind permission to reprint this essay. •

Nuo pat pirmųjų atvaizdo inkorporavimo į

Apgauk mane, ir apgauk gerai Dažnai tiesa turi fikcijos pavidalą

žiniasklaidą dienų, „istorinės akimirkos“ sampra-

nepavyko užfiksuoti sinchroniško jų visų pakilimo

ta tapo priklausoma nuo daugybės reguliavimo,

nuo žemės. Šį momentą „atkūrė“ manipuliuotojas.

režisavimo, cenzūravimo veiksnių. Istorija turėjo

Vadinasi, falsifikuota įvykio versija išlieka simbo-

atrodyti „tikriau“ už pačią tiesą. Dažnai paaiš-

liškai teisinga tokia pat prasme, kaip simboliškai

kėja, kad tai, kas „yra matoma“, yra tai, kas

„teisingas“ yra ir nutapytas portretas – jis fiksuoja

„yra rodoma“. Tačiau kas nuo to pasikeičia?

nevienalaikių, bet iš esmės įvykį (portretuojamąjį) nusakančių vizualių elementų visumą. Argi tai nėra

Kalbant apie manipuliaciją medijuojamo at-

maksimalus tokio vaizdo priartėjimas prie „istorinės

vaizdo turiniu, paprastai turima omenyje technika,

akimirkos“ statuso? Šis falsifikatas, regis, sako

kurios pagalba transformuojama tikrovėje esančio

mums: „Koks skirtumas, kiek raketų pakilo? Svarbu

referento vaizdinė reprezentacija siekiant pakeisti

tai, kad mes jų turime ir jas rodome. Taigi, galime

pačios tikrovės suvokimą. Kitaip tariant, manipu-

pridėti dar vieną.“

liuoti – tai turėti reikalų su referentu per jo reprezentaciją. Mąstant apie istorinei reprezentacijai Jacques Lacan

Fake it till you make it Alcoholics Anonymous

Tomas Čiučelis

sutrikimo.2 Taigi, ji galėjo būti paleista, tiesiog

Paradoksalus Irano atvejis nėra precedentas,

skirtą atvaizdą, galima klausti: koks ir kur yra me-

nebestebina ir jo mastas – falsifikatas apskriejo viso

dijuojamo pranešimo turinio referentas ir ką galima

pasaulio agentūras, jis buvo paskelbtas daugybėje

vadinti „autentišku“ istorinio įvykio atvaizdu?

žiniasklaidos priemonių. Nepaisant to, kad atskleidus apgaulę, Irano oficialieji manipuliuotojai dėl savo „sugebėjimų“ dirbti Photoshop’u ir dėl pačios

I. Manipuliacija kaip ideologinis aktas

militaristinę impotenciją maskuojančios specifikos Vakaruose (ypač tinklaraščiuose) tapo visuotinės

2008 m. liepos 9 d., trečiadienį, kuomet Iranas

pajuokos objektu, šis atvejis vis tik yra svarbus ir

atliko savo Sahib-3 raketų paleidimo bandymus,

iliustratyvus. Sprendžiant iš kai kurių naujienų

Agence France-Presse iš Sepah News internetinio

redaktorių ir agentūrų vadovų atsiliepimų,3 jie

puslapio įsigijo šį įvykį vaizduojančią nuotrau-

tiesiog priėmė falsifikuotą nuotrauką metę į ją

ką. Sepah News yra Irano Revoliucinei Gvardijai

„greitą žvilgsnį“. Taigi „greito žvilgsnio“ kriterijus

(angl.– Iranian Revolutionary Guards) atstovaujanti

atitinkanti nuotrauka gali apkeliauti visą pasaulį ir

naujienų agentūra. Trečiadienio vakarą ši nuotrauka

sukelti reikiamą efektą dar iki išaiškėjant, jog tai

iš Sepah News puslapio jau buvo išimta. Ketvirta-

yra tik falsifikatas. Nepaisant „anties“ paneigimo,

dienį Sepah News nieko nepaaiškinusi paskelbė

ji vis tik neišnyksta be pėdsakų ir padaro poveikį.

kitą nuotrauką, kurią savo ruožtu išplatino Asso-

Pastangos kažką maskuoti, papildyti, koreguoti,

ciated Press. Dabartinis variantas yra tiesiog kita

t.y. keisti pranešimo turinį, savo ruožtu rodo dar

pirmosios nuotraukos versija – ji beveik identiška

vieną pranešimo lygmenį – tai, kaip ir kad kažkas

pirmajai, tačiau vietoj keturių raketų joje mato-

yra sakoma tampa svarbiau, nei kas sakoma.

mos trys. Tuo pačiu buvo atskleista, kad pirmoji nuotraukos versija – skaitmeninė manipuliacija.

Mano asmeninė instinktyvi reakcija tik išvydus šią „antį“ demaskuojančius vaizdus (o pa-

Editor & Publisher skelbia, kad Los Angeles

skaičius atsiliepimus tinklaraščiuose įsitikinau,

Times, The Financial Times, Chicago Tribune bei

kad ji mažai kuo skyrėsi nuo daugelio reakcijos),

kiti didieji laikraščiai, o taip pat agentūros BBC

buvo nuostaba: kam apskritai reikėjo vargintis ir

News, MSNBC, Yahoo! News ir NYTimes.com

iš trijų raketų startą vaizduojančios nuotraukos

trečiadienį publikavo suklastotą nuotrauką, vaiz-

gaminti keturių raketų paleidimą vaizduojančią

duojančią keturias Irano raketas. Kitą dieną buvo

nuotrauką? Arba – kodėl aš taip blogai apgaudi-

masiškai skelbiami atsiprašymai ir pataisymai dėl

nėjamas? Čia ir prasideda interpretacijos, ban-

šio „nesusipratimo.“1

dant apibendrinti šį ir kitus panašius atvejus.

Bandant suprasti konkrečiai šios manipuliacijos

Pirmiausia, kodėl turėtume tikėti, jog egzistuoja

logiką, kyla keletas minčių. Pirmiausia, pasidomė-

kažkokia „autentiška“ vaizdinė istorijos reprezenta-

jus išsamiau, paaiškėjo, kad originale matome tris

cija? Pažvelgus į tai, ką galima būtų vadinti vaizdine

ką tik paleistas raketas ir ketvirtąją vis dar esančią paleidimo platformoje, sunkvežimyje. Anot ekspertų, ketvirtoji raketa nebuvo paleista dėl kažkokio

„Iran doctored missile test-firing photo: defence analyst“, LONDON (AFP), Google News, 2008 07 10. Prieiga per internetą: http://afp. google.com/article/ALeqM5h02c0KdPqnRSFFVj9dn9pWaVMCJQ

1 Strupp J., „UPDATED: Altered Iran Missile Test Photo Makes Front Pages

3 Nizza M., Witty P., „In an Iranian Image, a Missile Too

– Corrections Slow in Coming – Did Launch Fail?“, Editor & Publisher,

Many“, The New York Times blog, 2008 07 10. Prieiga per

2008 07 10. Prieiga per internetą: http://www.editorandpublisher.

inernetą: http://thelede.blogs.nytimes.com/2008/07/10/

com/eandp/news/article_display.jsp?vnu_content_id=1003826336

in-an-iranian-image-a-missile-too-many/index.html?hp

XX amžiaus istorijos dokumentacija, matome siste-

nerealizuotas prasminis įvykio klodas. „Istorišku-

prasme, turėdamas omenyje tam tikrą dominuo-

mingą simbolinių prasmių kūrimo metodikos – propa-

mo“ aureolė reprezentuojamam įvykiui suteikiama

jančios pasaulėžiūros visumą, kuri turi ir kitų

gandos – naudojimą. XX amžiuje propaganda tiesiog

retušo, koliažo, skaitmeninių manipuliacijų ar-

istoriškai susiformavusių alternatyvų: Vakarų, Rytų,

klesti. Jos samprata po Antrojo pasaulinio karo paki-

senalo pagalba. Atvaizdui pridedamas „slaptas“

krikščioniškasis, musulmoniškasis ir kt. pasauliai.

to, tačiau esminė funkcija liko tokia pati – atkakliai

vyksmo kodas, o šis „slaptumas“ padaromas

Juose galima rasti įdomių „istorinio momento“

manipuliuoti klausytojais / žiūrovais. Nesigilindamas į

matomu nepaisant to, kad pirminis įvykis jokios

reprezentavimo pavyzdžių. Štai ištrauka iš 1952 m.

propagandos apibrėžtis, leisiu sau padaryti prielaidą,

slaptos intencijos galbūt ir neturėjo. Tai simbolinių

parašyto propagandinio teksto, kurį Šiaurės Korėja

jog apgavystė yra kai kas labai artima tiesai, galbūt

prasmių gamyba, kurios rezultatai, paklusdami tokį

platino Korėjos karo metu:

net teisingesnė nei pati tiesa, kadangi „ketinimo

reprezentavimą organizuojančiai logikai, rikiuojasi

apgauti“ priežastys ir sukuria pačią tiesos sampratą,

į simbolinį pasakojimą. Kyla noras palįsti po šia

o apgavystėje slypi ne tik „tiesa“, bet ir ją transcen-

uždanga, apeiti iliuziją ir susidurti kaktomuša

kojos buvo smarkiai sužalotos mūšyje prie Kamako

duojantis metodas, kurio atskleidimas gali suteikti

su tikrove, praryti „tikrovės piliulę“, tačiau kas

kalno, tad jis, įsikandęs rankinę granatą, nusirideno

žinių apie kitą, „aukštesnę tiesą“. Apgavystė – tai

tada, jei būtent „propagandos šydas“ ir yra tikroji

į priešo būrį ir juos visus susprogdino šaukdamas:

sudėtinga struktūra, tai manipuliacijos pasekmė. Tai,

istorijos „tiesa“? Kas, jeigu šis „šydas“ yra mano

ką vadiname vaizdine istorijos reprezentacija, jau

kasdienybę struktūruojanti jėga, socialinių inte-

Mano rankos ir kojos sulaužytos.

senokai teleportavosi į simbolinio vyksmo lygmenį, o

rakcijų sąlyga? Tai fantazija pačioje tikrovėje.

Tačiau mano troškimas atkeršyti

„Didvyrio Kango Ho-yungo abi rankos ir abi

jame objekto reprezentacija transformuojasi į „autentiško“ referento neturintį konstruktą, kurio simbolinė

jums, niekšai [JAV kareiviai], dėl Tokios „tiesos“ analogijų yra begalės – tai sim-

to sustiprėjo tūkstanteriopai. [Savo

reikšmė dabar, nepaisant visko, yra galbūt net aktua-

bolinio vyksmo istorijos, kurios priklauso jau ne

poelgiu] parodysiu jums, kokia

lesnė nei pats objektas.

tik menui, bet ir socialinę, politinę tikrovę struktū-

nepalaužiama yra Korėjos Darbi-

ruojančioms sritims. Tai kažkas, kieno akivaizdoje

ninkų partijos nario valia ir koks

ir kieno veikiami susiformuojame kaip socialinių

jis ištikimas Partijai ir Vadui!“ 4

Atrodo, kad „istorinė akimirka“ yra už kadro likusi aktualaus momento intencija, kažkas, kam

santykių dalyviai. Tai kažkas, prie ko savo pasaulyje

atpažinti reikalinga „pagalba“ iš šalies. Tai lyg

esame įpratę. Žodį „pasaulis“ čia vartoju istorine 4

Martin B.K., Under the Loving Care of the Fatherly Leader, New York: St. Martin’s Press, 2004, p. 85.

From the very early days of photography, when

Deceive me, and do it well

experts, the fourth missile was not launched due

incorporated into the mass media, the concept of a

to some kind of disorder.2 Therefore, the missile

“historical moment” became dependant on numer-

could have been fired, even though we don’t see

ous factors of regulation, direction, and censorship.

the record of their synchronous launch. Nonethe-

The story had to appear “more real” than the truth

less the moment was later “reproduced” by a

itself. It often comes out that appearances are not

manipulator. It means that the doctored version of

“being seen” by the subject, but they are “being

the event remains symbolically true in the same

shown” to the subject. But does such a disclosure

sense as a painted portrait is also symbolically

really change anything?

“true”: it documents a set of non-simultaneous visual elements that, however, essentially define

While speaking on manipulating the contents of

Truth has the structure of fiction Jacques Lacan

Fake it till you make it Alcoholics Anonymous

on the launchpad in the truck. According to the

pictorial representation (photographic image) was

the event / the object being portrayed. Given the

a mediated image, we usually mean the technique

definition of this kind of image, isn’t it the maxi-

of transforming the visual representation of a real

mum approximation of the status of “historical

referent in order to change the perception of reality

moment”? The adulteration seems to tell us: “Does

itself. In other words, manipulation means dealing

it really matter how many missiles took off the

with the referent via his / her / its representation.

ground? What matters is that we have them and

While contemplating on the image as a historical

we show them. Therefore, we can add one more.”

representation, we may ask: what is and where is the referent of the representation contained in the

The paradoxical case of Iran is not a precedent

mediated message and what can we call an “au-

and event of its scale surprises us no more – the

thentic” image of a historical event?

adulteration has reached all news agencies all around the world and it was published in numerous media channels. With the disclosure of the

I. Manipulation as an Ideological Act

fraud, the official Iranian manipulators and their Photoshop skills, as well as the very specific

Tomas Čiučelis

On July 9, 2008, when Iran completed their

character of concealing the militarist impotence,

Sahib-3 missile launch test-fire, Agence France-

have become a target of mass mockery in the West

Presse obtained a photo of the event from Sepah

(especially in the Western blogosphere) but the

News web site. Sepah News is a news agency,

case is still significant and illustrative. Judging

acting as a media arm of Iranian Revolutionary

by the response from some of the news editors

Guards. On Wednesday night, the photo was al-

and heads of agencies,3 they just accepted the

ready erased from Sepah News site. On Thursday,

doctored picture after giving it a “quick glance.”

without further explanation, Sepah News published

Therefore, a photo matching the criteria of “a quick

another photo that Associated Press distributed in

glance” can travel all around the world and bring

turn. The current variation is just another version

about the desired effect even before it is revealed

of the first photo – nearly identical to the first one,

to be just an adulteration. Despite the denial of

even though it shows three missiles instead of four.

the canard, it still does not disappear without a

Consequently, the first version of the photo was

trace and it is still effective. The attempts to con-

revealed to be a digital manipulation.

ceal, complement, or correct something – which means changing the contents of the message – in

Editor & Publisher announced that on

its turn, reveals another level of the message:

Wednesday, Los Angeles Times, The Financial

the way and the very fact of saying something

Times, Chicago Tribune and other respectable

is more important than what is being said.

newspapers, as well as BBC News, MSNBC, Yahoo! News and NYTimes.com agencies published

My personal instinctive reaction upon seeing

a doctored photo displaying four Iran missiles.

the images denouncing the canard (the comments

The other day, they all issued mass apologies

in the news web sites assured me that the reaction

and corrections of this “misunderstanding.”1

of most of the readers was not much different), was astonishment: why should somebody bother at all

An attempt to understand the logics of this

to produce a picture showing a launch of four –

very manipulation might develop several ideas.

instead of three – missiles from a picture of firing

First of all, a more thorough examination has dis-

three missiles? Or more accurately – why am I being

closed that the original shows three missiles that have just been launched, and the fourth one still

“Iran doctored missile test-firing photo: defence analyst”, LONDON (AFP), Google News, 2008 07 10. From: http://afp.google.

1 Strupp J., “UPDATED: Altered Iran Missile Test Photo Makes Front Pages – Corrections Slow in Coming – Did Launch Fail?”, Editor &

com/article/ALeqM5h02c0KdPqnRSFFVj9dn9pWaVMCJQ 3 Nizza M., Witty P., “In an Iranian Image, a Missile Too Many”, The

Publisher, 2008 07 10. From: http://www.editorandpublisher.com/

New York Times blog, 2008 07 10. From: http://thelede.blogs.nytimes.

eandp/news/article_display.jsp?vnu_content_id=1003826336

com/2008/07/10/in-an-iranian-image-a-missile-too-many/index.html?hp

Nereikėtų skubėti juoktis iš vargšo Kango,

vaizdo autentiškumo apsaugos ir tuo labiau negali-

karinės potencijos įvaizdis manipuliuotojui(-

kuris įsikandęs rankinę granatą prieš pat mirtį iš

me kalbėti apie vieningą vaizdą produkuojančiųjų

ams) pasirodė pakankamai įtaigus.

paskutiniųjų pyškina tokią sudėtingą prakalbą.

ir vaizdą vartojančiųjų kooperaciją. Egzistuoja

Neteisinga būtų suprasti šio epizodo aprašymą

įvairūs reikalavimai, taikomi reportažinio vaizdo

pažodžiui. Pažvelgę į Vakarų kultūrą, rasime ne ką

statusą turinčiam skaitmeniniam vaizdui,6 bet dar

linio fotokaro, kuomet atsakas į tokias „atakas“

mažiau įspūdingų epizodų. Pavyzdžiui, Vagnerio

nėra sukurtas standartizuotas disciplinuojantis

būtų JAV bandymas klonuoti savo karinį arsenalą

operoje mirtinai sužeistas Tristanas dainuoja var-

mechanizmas, kuris padėtų palaikyti vaizdo „auten-

Photoshop’o pagalba. Karo, kuriame priešinin-

ginančią, beveik valandą trunkančią priešmirtinę

tiškumą“, (t.y., atpažintų manipuliavimo padarinius

kai atvirai kariautų manipuliacijomis. Galbūt

ariją… Sunku būtų įsivaizduoti iš tokio „neįtiki-

skaitmeniniame vaizde); tad šie reikalavimai tėra

ši prielaida ir humoristinė, tačiau teoriškai ji

namo veiksmo“ kvatojančią salę. Šie pavyzdžiai

tik subjektyvūs etiniai kriterijai. Tiesa, atvaizdų

– turint omenyje propagandos vaidmenį kasdie-

nėra adekvatūs savo pretenzijomis į autentišku-

disciplinavimo tendencijos egzistuoja – po kelių

niame gyvenime – nėra tokia jau beprasmė.

mą (Korėjos atveju vis tik kalbama apie realiai

visame pasaulyje pagarsėjusių atvejų, kai Reuters

egzistavusį Kang Ho-yungą), tačiau juos galima

fotokorespondentas Adnan Hajj pateikė agentūrai

perskaityti kaip simbolinę formą turinčias įvykių

skaitmeniniu būdu suklastotas nuotraukas (vadina-

reprezentacijas. Taigi, ar Irano raketų atveju mani-

masis Reutersgate’o skandalas)7, agentūra pavedė

puliuotojo požiūris į vizualinę įvykio reprezentaciją

Adobe kompanijai sukurti manipuliacijų skaitmeni-

neprimena tokios simbolinio vyksmo logikos?

niuose vaizduose aptikimo algoritmus. Taigi, skai-

Kuo šis atvejis skiriasi nuo daugybės atvejų, kuo-

tmeninio vaizdo medijose neišvengiamai formuojasi

met buvo atskleistos JAV fotomanipuliacijos?5

objektyvios atvaizdo referento apsaugojimo strategijos. Tai reiškia, kad reprezentacijai skirtam vaizdui

Kitą šio manipuliacijos atvejo problematikos

(vis dar?) atkakliai taikomas klasikinis „autentiš-

aspektą man padiktavo kone instinktyvus konspi-

kumo“ statusas, kuris, pasitelkiant N. Chomskio

racijos teorijų poreikis. Tikslo / rezultato požiūriu

terminologiją, gali būti vadinamas „būtinąja iliuzi-

galimos dvi manipuliacijų rūšys – sėkminga ir nesė-

ja“, t.y. viena iš daugelio fikcijų, padedančių (para-

kminga manipuliacija. Manipuliacijos nesėkmę gali

doksalu, bet taip ir yra) išlaikyti vieningą pasaulio

nulemti manipuliuojančiojo nepatyrimas, tinkamai

supratimą ir nesugriauti krištolinių referento rūmų.

neįvertintas auditorijos įžvalgumas, nutekėjusi

Nors šios klasikinės paradigmos griūtis prasidėjo

informacija. Tokios manipuliacijos baigtis yra de-

jau seniai, tačiau akivaizdu, kad ji dar nesibaigė.

maskavimas, kurio rezultatas – visiškas simbolinės

Įdomu, kad Irano atvejis vis tik nešokiruoja,

struktūros sugriovimas, pradinės prasmės ir pasi-

nes tai (turint omenyje aibę kitų manipuliavimo

tikėjimo netektis. O sėkminga manipuliacija yra

skaitmeniniais vaizdais atvejų) yra pagundos

ne tik (arba nebūtinai) techniškai nepriekaištingas

manipuliuoti išsipildymas. Kalbu apie pagundą,

pranešimas (procesas), bet ir jam pritaikyta tam

kurią suteikia ne tik kokio nors potencialaus ma-

tikra strategija, numatanti keletą žingsnių į priekį.

nipuliuotojo sugebėjimai (o darbo Photoshop’u

Todėl sėkmingai manipuliacijai gali būti priskirta

sugebėjimais dabar pasižymi išties įvairialypė

ir „nesėkminga manipuliacija“, jei pastarosios

publika), bet ir pats kontekstas, į kurį patenka

baigtis (arba sukelta įvykių seka) pasitvirtina kaip

vaizdas – tai masinio vartojimo terpė, kurioje skai-

iš anksto numatytas planas. Toks atvejis suteiktų

tmeninio vaizdo kritinis diskursas geriausiu atveju

manipuliavimo koncepcijai naują – hipermani-

dar tik formuojasi. Kasdienės reguliariai klastojamų

puliacijos, arba transgresyvios manipuliacijos,

vaizdų patirtys nuskausmina net demaskuotos

statusą. Galima užduoti konspiracijos teorijos

manipuliacijos politiniais sumetimais poveikį. Re-

vertą klausimą: ar Irano atveju technologiškai

gis, natūralu tikėtis kažko tokio, kai skaitmeniniam

grubi manipuliacija buvo tiesiog technologiškai

vaizdui klastoti skirtos technologija ir technika yra

grubi manipuliacija, ar tai buvo sąmoningas ban-

visiems prieinamos, kai jos tapo kasdiene patirtimi

dymas diskredituoti Iraną ir naujienų agentūrą?

tiems, kas tuo pat metu ir kuria, ir vartoja tinklaveikos kultūrą – juos Geert Lovink (neatsižvelgdamas į etinį vertinimą, bet remdamasis klasikine

II. Fotokaras Nepaisant technologizuotame pasaulyje tvyran-

„kvalifikacijos“ samprata) vadina „mėgėjais“. Tad kodėl gi reikėjo pridėti tą nelemtąją ke-

čios pagundos imtis manipuliacijos, skaitmeninis

tvirtą raketą? Galbūt tai iš pirmo žvilgsnio ir nėra

vaizdas jame vis dar saugomas kaip autentiškas,

svarbu, gal už viso to slypi „tik“ nepatyręs mani-

tikrovę atspindintis dokumentas. Ieškoma vis

puliuotojas, tačiau tiesiog neišvengiamai peršasi

sudėtingesnių technologinių sprendimų, galinčių

dar ir psichoanalitinės implikacijos. Šis atvejis

padėti atpažinti skaitmeninę manipuliaciją, tačiau

verčia įtarti, jog falocentrinis kylančios raketos,

(kol kas?) nėra standarto, visuotinės skaitmeninio 6 Pavyzdžiui: DigitalCustom. „Model Ethics Guidelines To Protect The Integrity of Journalistic Photographs in Digital Editing“. Prieiga per internetą: http://www.digitalcustom.com/howto/mediaguidelines.asp

5 Farid H., „Photo Tampering Throughout History“. Prieiga per internetą: http://www.cs.dartmouth.edu/farid/research/digitaltampering/

http://en.wikipedia.org/wiki/Adnan_Hajj_photographs_controversy

Belieka tikėtis neįmanomo – saugaus vizua-

•

deceived so poorly? Here are some interpretations in

knowledge of some another, “higher truth.” A de-

initial event probably had no secret intention at all.

an attempt to generalize this and other similar cases.

ception is a complex structure, it’s a consequence

It is a production of symbolic meanings, and the

of manipulation. What we call the visual represen-

results of this production – by following the logics

tation of history has long before tele-ported itself

of organizing this kind of representation – align into

is some kind of an “authentic” visual representa-

into the level of symbolic proceeding, where the

a symbolic narrative. There is a natural desire to

tion of a story? A look upon what might be called

representation of an object is being transformed

go under that symbolic curtain, to bypass the illu-

the visual documentation of the XX century history

into a construct with no “authentic” referent –

sion and to collide head-on with the reality, or to

shows us a systematic use of certain methods to

and the symbolic meaning of such a construct

swallow the “reality pill”, but what if the very “veil

create symbolic meanings i.e. of propaganda. The

nowadays, in spite of everything, is perhaps even

of propaganda” is the real “truth” of the story?

XX century witnessed the propaganda in its full

more relevant than the very object of reference.

What if this “veil” is a power constructing my

First of all, why should we believe that there

bloom. Its definition changed after World War II, but its function remained the same – a persistent

own daily life, what if it’s a condition of all social A “historical moment” seems to be an inten-

interactions? It is a fantasy in the reality proper.

manipulation of the listeners / viewers. Without

tion of a relevant moment – an intention that is

going into detailed definitions of propaganda, I

left off-screen: something that needs some “help”

will allow myself to make an assumption that a

from outside in order to be recognized. It acts

these are the stories of symbolic proceeding and

deception is something very close to the truth –

as an unrealized notional layer of the event. The

they belong not only to the field of art – they also, of

perhaps even truer than the truth itself, because

represented event gains an aura of “historicity”

course, involve the spheres of structuring the social

the reasons of an “intention to deceive” define

with the help of an arsenal of retouching, collage

and political reality. It’s something that is always

the concept of the truth itself, while the deception

and digital manipulations. With the addition of

present in our reality; it influences our formation

contains both “truth” and the method transcending

a “secret” code to proceed, the “secrecy” of the

as participants of social relations. These symbolic

it, and the disclosure of this method may give us

image becomes visible despite the fact that the

stories are something that we have got used to in

There are plenty of analogues for such “truth”:

our world. Here, I am using the term “world” in

be due to the lack of experience of the manipula-

which in Noam Chomsky’s terminology may have

the historical sense – meaning a certain entirety

tor, as well as the underestimated discernment of

the name of “a necessary illusion”: i.e. one of

of the dominating world-view that also has other

an audience, or an information leak. This kind of

many fictions that help (paradoxical as it may be)

historical alternatives: for instance, the Western

manipulation ends in a disclosure whose result

to maintain a uniform world outlook without break-

or Eastern, the Christian, the Muslim worlds, etc.

is a complete destruction of the symbolic struc-

ing the crystal palace of the referent. Even though

We can find interesting examples of representing

ture, the loss of initial meaning and confidence.

the fall of this classical paradigm has long begun,

“historical moments” in some other worlds. Here

Meanwhile, successful manipulation is not just (or

it is obvious that it has not yet come to an end.

is an extract from a propaganda text, distributed

not necessarily) a technically flawless message /

in 1952 by South Korea during the Korean war:

process, but a certain kind of strategy applied to

“Hero Kang Ho-yung was seriously

It is curious though, that the Iranian case is still

it that has been worked out in advance for several

not something of a shock, as it is (having in mind a

steps forward. In this way, successful manipulation

whole ocean of other cases of digital manipulations)

wounded in both arms and both legs in the

may also include “unsuccessful manipulation”,

the fulfillment of the ever-present temptation to ma-

Kamak Hill battle, so he rolled into the

if the outcome of the latter (or the sequence of

nipulate. I mean not only the temptation that comes

midst of the enemy with a hand grenade in

events that it caused) proves out to be intended in

from the capabilities of any potential manipulator

his mouth and wiped them out, shouting:

advance. This case would provide a new dimension

(for it is a truly incoherent public that has some skills

for the concept of manipulation – the status of

in working with PhotoShop nowadays), but also the

My arms and legs were broken.

hypermanipulation, or transgressive manipulation.

temptation of the very context that the image enters

But on the contrary my retaliatory

Here we can raise a question that implies the afore-

– it is an environment of mass consumption where

spirit against you scoundrels [US

mentioned conspiracy theory: was the technically

the critical discourse of a digital image, in the best

soldiers] became a thousand times

rough manipulation in the Iranian case just a tech-

case, is still undergoing the formation process. The

stronger. I will show the unbend-

nically rough manipulation, or was it a conscious

daily experiences of regularly doctored images can

ing fighting will of a member of

attempt to discredit Iran and the news agency?

numb even the effect of a disclosed manipulation

the Workers’ Party of Korea and

in the political imagery sphere. It seems natural to

unflinching will firmly pledged to the Party and the Leader!” 4

expect “something of this kind,” when the technoloII. A photowar

gies and equipment for doctoring digital images are accessible to everyone, when they have become a

We should not rush to laugh at poor Kang,

Despite the temptation of resorting to manipula-

part of daily experience for those who are simultane-

who – while facing his death with a hand grenade

tion, the highly technologized world still safeguards

ously involved in creating and consuming the web

in his mouth – is blurting out such a complicated

a digital image as an authentic document that

culture – those whom Geert Lovink (not considering

speech. It would be wrong to understand the

reflects reality. There is a quest for more and more

the ethical evaluation, but referring to the classical

description of this episode literally. A closer look

complex technological solutions that would help

concept of “qualification”) has called “amateurs.”

upon Western culture would reveal us even more

detect a digital manipulation, but still there is no

spectacular episodes. For example, in Wagner’s

standard, no authenticity safeguard for a digital

opera, the fatally wounded Tristan is singing a te-

image, and what is more – we still cannot talk about

fourth missile? Perhaps this is not so important on

dious, nearly one-hour long aria before his death…

a unanimous cooperation between those who pro-

the first sight, perhaps there is “just” an unexperi-

It would be difficult to imagine an audience hall

duce an image and those who consume it. There

enced manipulator behind it, but here I also have to

roaring with laughter at this kind of “unconvinc-

are all kinds of requirements applied to a digital

admit some inevitable psychoanalytical implications.

ing action.” Even though these examples are not

image with a status of news / editorial image6, but

The case makes us suspect that a phallocentric im-

adequate in their claim of authenticity (the case

so far, no standardised disciplinary mechanism that

age of a missile taking off was very important to the

of Korea still deals with Kang Ho-yung who did

would maintain the “authenticity” of the image (i.e.

manipulator(s) as the image of military potency.

really exist), we can read them as separate cases

would recognize the consequences of manipula-

of a general logic of symbolic representation of

tion in a digital image) has been provided; so those

an event. Therefore, in the Iranian missile case,

requirements are still actually a subjective ethic

– a safe visual photowar, where the response to

doesn’t the manipulator’s approach to the event’s

criteria. It is true that the tendencies of an image

these kind of “attacks” would be the USA’s at-

visual representation remind one of the same logic

discipline do exist: after several world-wide known

tempt to digitally clone their own military arsenal

as that of symbolic proceeding? What is the dif-

cases, when Adnan Hajj – a freelance photographer

with the help of Photoshop. A war where the op-

ference between this case and the many cases

for Reuters – presented the agency with his digi-

ponents would openly use manipulations in a

when USA photo manipulations were disclosed?5

tally doctored photographs (so-called Reutersgate

photowar. Perhaps this suggestion is humorous,

scandal),7 the agency commissioned Adobe to

still theoretically it is – having in mind the role of

create an algorithm for detecting manipulations

propaganda in our daily life – not so preposterous.

Another problematic aspect in the analysis of this case of manipulation concerns my nearly

in digital images. Therefore, digital image media

instinctive need for some conspiracy theories. The

inevitably tend to form objective strategies for pro-

viewpoint of a goal / result implies that there are

tecting the referent of an image. This means that

two possible kinds of manipulation: successful

the representative image is (still?) being obstinately

or unsuccessful. The failure of manipulation may

attached to the classical status of “authenticity”,

Martin B.K., Under the Loving Care of the Fatherly

6 For instance: DigitalCustom. “Model Ethics Guidelines To Protect

Leader, New York: St. Martin’s Press, 2004, p. 85.

The Integrity of Journalistic Photographs in Digital Editing”. From: http://www.digitalcustom.com/howto/mediaguidelines.asp

5 Farid H., “Photo Tampering Throughout History”. From: http:// www.cs.dartmouth.edu/farid/research/digitaltampering/

http://en.wikipedia.org/wiki/Adnan_Hajj_photographs_controversy

So, what was the point of adding that ill-fated

We are left to expect something impossible

•

V.I.Leninas Gorkyje, 1923 m. Nuotrauka: M.I. Uljanova V.I.Lenin in Gorky Park, 1923 Photo: M.I. Uljanova

V.I.Leninas prie savo darbo stalo Kremliuje, 1918 m.

Fotografuoti Leniną Pasakyk man nuoširdžiai, kas turėtų likti iš Lenino: meniniai bronzos dirbiniai, aliejiniais dažais tapyti portretai, graviūros, akvarelės, jo sekretorės dienoraštis, jo draugų memuarai– Šie Rodčenko žodžiai mano dėmesį patraukė

pasidaro įdomu, kiek tuos baisius ar didingus daly-

dėl to, kad man Leninas, priešingai, visada buvo

kus įgyvendinęs žmogus panašus į tave, tad tyrinėji,

tik kiekvienoje klasėje privalomas gipsinis profilis,

kaip jis valgo, kaip kalba, kaip ilsisi, kaip (ir su

segtuvas nuotraukų, kuriose jis nufotografuotas

bronzinis paminklas kiekviename mieste, ange-

kuo) miega… Štai kam pasitarnauja Rodčenko ir

dirbantis ar besiilsintis, jo knygų, laiškų bloknotų,

liuko veidas milijonuose spaliuko žvaigždučių ir

į jį panašių rūpestis išsaugoti. Žiūrinėdami senas

užrašų sąsiuvinių archyvai, stenografiniai

šiurpinantis lavonas kažkur mauzoliejuje, kurio

fotografijas, savo galvoje kuriame pasakojimus

protokolai, filmai, fonografo įrašai?

sąmoningai nėjau pasižiūrėti, kai buvau Maskvoje.

apie herojus ir antiherojus, ir gėris visada laimi,

Skirtingai nei avangardo menininkui, man Leninas

nes antiherojai jau mirę, o juk mums, sėdintiems

niekada net ir nebuvo gyvas; dar blogiau, jis buvo

ant sofos ir skaitantiems laikraštį, viskas gerai.

Frankenšteinas, sukūręs sistemą, prarijusią ir mano

Pagaliau tiesiog pasidaro įdomu pažiūrėti, kaip

šalį, kuri buvo priversta apsistatyti jo įvaizdžiais ir

jaustumeis, jei Leniną kas sugrąžintų – Grūto

jiems lankstytis. Mano karta irgi turėjo apsimesti

parko fantazijoje ar kino ekrane, kaip padarė Dei-

juos garbinanti, bet laikai jau buvo tokie (devintasis

mantas Narkevičius, paleidęs 1991 metų kino

dešimtmetis), kad galėjome juos ignoruoti kaip

kroniką suktis atgal (Kartą XX amžiuje, 2004).

ar:

Nemanau, kad yra koks nors pasirinkimas.1

Agnė Narušytė

tuščią vietą ar net pabrėžti apsimetinėjimo faktą.

Bekuriant ir perkuriant didžiausios ir galingiau-

Šis monstras, nebepalaikomas kitų, realių monstrų,

sios XX amžiaus totalitarinės valstybės istorijas,

jau buvo praradęs galią ir aš, kaip turbūt ir daugelis

kompiuterio ekrane kaupiasi gausybė fotografijų.

kitų, mėgavausi jo negyvumu, tai ypač prisiminda-

Tuomet pastebi, kad ta pati fotografija bėgant lai-

ma per Lenino gimtadienius. Smagiausia (ir, aišku,

kui keičiasi – iš jos nyksta figūros. Dar 1970 m.

laimingiausia) akimirka mano santykių su Leninu

suintriguotas šio fakto fotografijos istorikas David

gardistas Aleksandr Rodčenko 1928 metais. Čia jį

istorijoje buvo ta, kai pagaliau jis pakilo į dangų ir

King pradėjo rinkti pakeistas sovietines fotografijas,

pacitavau ne tam, kad dar kartą parodyčiau, kokia

atsisveikindamas visiems pamojavo, dar kuriam lai-

kuriose retušuoti, iškirpti ar tiesiog grubiai uždažyti

reikšminga buvo fotografija, kai į kūrėjo mitolo-

kui palikdamas batus savo aikštėje. Galvojau, kad,

Stalino nužudyti politiniai veikėjai, komisarai ar

gizavimą linkę XX amžiaus pradžios menininkai

ačiū Dievui, jo daugiau niekada nebepamatysiu.

kiti įžymūs žmonės – jų veidai turėjo išnykti kartu

ėmėsi už Marxo teorijos teiginius kautis menu. Na,

Klydau. Praėjus šiek tiek laiko ir atslūgus

su vardais ir kūnais. Šis fotografinis teroras buvo

gal šiek tiek ir dėl to. Bet šį kartą man svarbesnis

emocijoms, visiems tiesiog tapo įdomu vėl „paka-

pasiekęs tokį mastą, kad sovietiniai piliečiai jautė

pauzėse tiesiog netelpantis Rodčenko susirūpi-

sinėti“ XX amžiaus priespaudos sistemų archyvus

pareigą panašias egzekucijas atlikti net savo kny-

nimas, kaip kuo teisingiau ir tiksliau išsaugoti

ir konkrečiai – Lenino, o taip pat kitų veikėjų bei

gų lentynose, vos originalui išnykus iš gyvenimo.

brangų istorinį asmenį. Ne vien atmintį apie jį, nes

įvaizdžių kūrimo ir naikinimo istoriją. Čia veikia

King vaizdžiai aprašo, kaip jis vartė vieną tokią

to neužtenka, bet jį patį, bent ląstelę jo realybės,

paprastas psichologinis mechanizmas. Žiūrėdamas

knygą – Dešimt metų Uzbekistane, „pataisytą“ to

jo tikrojo kūno, jo tikrojo proto, jo esybės. Tarsi jis

į portretą, mėgini didžiojo vado veide įžvelgti jo

paties Rodčenko. Kažkada taip rūpinęsis tikrovės

būtų numatęs, kad ateis tokie laikai, kai iš seniai

savininko užmačias ir veiksmus: kaip jis sukėlė

ir gyvybės išsaugojimu fotografijose, pats meni-

mirusio gyvio DNR bus galima atgaminti jo kopiją.

kruviną sumaištį (taip turbūt reikia versti žodį „re-

ninkas turėjo „žudyti“2. Taigi bet kokia sovietinės

voliucija“), iš besislapstančio politinio veikėjo tapo

fotografijos istorija yra manipuliacijų istorija.

Taip rašė rusų menininkas ir fotografas avan-

didžiulės šalies vadovu, viską išardė, kad sukurtų 1 Rodchenko A.,„Against the Synthetic Portrait for the Snapshot“, cit. iš: Prunes M., „Dziga Vertov’s Three Songs about Lenin: A Visual Tour through the History of the Soviet Avant-Garde in the Interwar Years“, in Criticism, Wayne State University Press, Volume 45, 2003, p. 251-278.

kažką kita ir padarė pradžią vos ne visą amžių trukusiam terorui. Svarstai, ar visa tai matyti tose akyse, toje barzdelėje, toje gudrioje šypsenoje; tada

King D., The Commissar Vanishes: The Falsification of Photographs and Art in Stalin’s Russia, New York: Henry Holt & Co., 1997, p. 10.

V.I.Lenin at his desk in the Kremlin.1918

Photographing Lenin Tell me frankly, what ought to remain of Lenin: an art bronze, oil portraits, etchings, watercolors, his secretary’s diary, his friends’ memoirs– but himself, at least a little cell of his reality, his

creating and eliminating the images of Lenin and

real body, his real mind, his entity. As if he could

other public figures. Here is a simple psychologi-

foresee that there would come the times when it

cal mechanism: when looking at the portrait, you

a file of photographs taken of him at work

would be possible to use the DNA of a long-dead

are trying to penetrate the great leader’s inten-

and rest, archives of his books, writing pads,

person for reproducing a copy of him / her.

tions and actions in his face – how he organized

or:

notebooks, shorthand reports, films,

The necessity of the moment and Rodchenko’s

a slaughterous pandemonium (that is perhaps the

insistent desire that one can feel in those lines

proper translation of the word “revolution”), how

have grabbed my attention because for me, on

he rose from a political agent always on the run

the contrary, Lenin was always a plaster side-face

to the leader of a huge country, then destroyed

obligatory in each and every classroom, a bronze

everything in order to create something else, and

memorial in each and every town, an angelic face

gave start to nearly one hundred years of terror;

in millions of star-shaped Octobrist badges, and a

you are contemplating whether one can see it all

horrifying corpse somewhere deep in the mauso-

in those eyes, in that little beard, in that know-

leum that I consciously refused to go and see upon

ing smile of his; then you wonder how much the

my visit to Moscow. Unlike for the avant-garde

person who has done all those fearful or sublime

artist, for me Lenin has never even been alive; even

things is similar to yourself, so you examine the

worse, he was a kind of Frankenstein who built

way he eats, speaks, rests, the way he sleeps (and

a system that swallowed my own country, that,

whoever he sleeps with)… This is what Rodchenko

among others, was forced to fill itself with his im-

and his fellows’ concern is of service to. When we

These lines belong to Alexander Rodchenko,

ages and bow to them. My generation was among

scrutinize old photographs, we create stories about

the Russian avant-garde artist and photographer

those who had to pretend to worship them, but in

heroes and anti-heroes in our heads, where good

who wrote them in 1928. I have quoted him not

our times – the 1980s – we could already ignore

always conquers evil, for the anti-heroes are already

in order to show once again the significance of

them like an empty place or even to emphasize of

dead, while we are sitting right here on the sofa

photography in the times when the artists of the

our simulation. The monster whom the other, real

and reading a paper, and we are fine. After all, you

early XX century, susceptible to mythologizing,

monsters, had stopped supporting, had already

are just curious to see how you would feel if some-

were borrowing their statements from Marx’s theory

lost his power, so I – perhaps like many oth-

one brought Lenin back – in a fantasy of Grūtas

so that they could battle by means of art. Well,

ers – enjoyed his deadness, which I remembered

Park (a sculpture garden of Soviet-era statues and

perhaps that was a part of the reason why I have

especially well on the day of Lenin’s birthday. The

an exposition of other ideological relics in South-

quoted him. But this time, what matters to me is

most marvellous (and of course, the happiest)

western Lithuania) or on the screen, like Deimantas

Rodchenko’s concern – that obviously leeks out

moment in the history of my relations with Lenin

Narkevičius did in his film Once in the XX Century

of the pauses – with a most proper and accurate

was when he finally got off from the ground and

by allowing a 1991 newsreel to wind backwards.

way of preserving a precious historical personality.

waved good-bye to everyone, by the way, leaving his

Not just the memory of him, for it is not enough,

shoes to stand at Lenin Square for a while. Then I

stories of the largest and most powerful totalitar-

thought – thank God – I would never see him again.

ian state of the XX century, computer desktop

I was wrong. After some time, when emotions

accumulates plenty of photographs. Then you

phonograph records? I don’t think there’s any choice.1

Agnė Narušytė

1 Rodchenko A., “Against the Synthetic Portrait for the Snapshot”, quoted

In the process of creating and re-creating the

from: Prunes M., “Dziga Vertov’s Three Songs about Lenin: A Visual Tour

drained off a little, everyone found it interesting

notice that the same photograph changes over the

through the History of the Soviet Avant-Garde in the Interwar Years”, in:

to dig through the archives of the XX century sup-

time – some figures disappear from it. Even in the

presive systems and, more exactly, the history of

1970, this fact intrigued David King, a historian

Criticism, Wayne State University Press, Volume 45, 2003, p. 251-278.

propagandines litanijas. Bet fotografijos liudija

kas nors po dviejų tūkstančių metų dabarties

grafavimo istorija turi pradžią – autentiškas doku-

Bet pradėkime nuo pradžių, nes Lenino foto-

jų kūrimo momento įkarštį, kai suvažiavimas dar

kultūros griuvėsiuose surastų tik šį Vertovo filmą,

mentines 1917 –1923 m. įvykių fotografijas. Jų

nebuvo virtęs pilka kostiumuotų tuščiaveidžių dė-

nors jis sudarytas vien iš dokumentinių kadrų,

ieškodama internete užėjau svetainę, kurios auto-

dulių mase: čia žmonės turi veidus, sukiojasi į visas

jam sunku būtų nustatyti, kas iš tikrųjų įvyko –

rius (nenurodęs savo pavardės) kruopščiai surinko

puses, tikra maišalynė. Viskas dar tik bus ir čia visi

kur faktai, o kur vėliau pridurtos idėjos. Pasak

Lenino fotografijas ir sudėliojo pagal metus bei

tiki, kad bus tik geriau. Leninas šypsosi, jo monu-

žydų mokslininko Gezos Vermeso, būtent taip

temas.3 Kuklioje įžangoje jis klausimu nusako savo

mentali figūra iškyla dangaus fone pranašaudama

atsitiko su Naujuoju Testamentu, kai autentiškus

darbo tikslą: „Koks žmogus buvo Leninas? Koks jis

būsimas skulptūras, bet štai jis kažką skubėdamas

liudininkų pasakojimus nustelbė vėliau sukurta

buvo ant pakylos ar už stalo prezidiume, kalbėda-

rašo prigulęs ant laiptelių į tribūną – kaip normalus

ir stipriai ideologizuota Jono evangelija, kurioje

masis su draugais, valstiečių delegatais, užsienio

žmogus. Nuo 1922 metų – vėl privačios erdvės, so-

gyvą Jėzaus figūrą pakeitė transcendentalus gar-

svečiais ir retais laisvalaikio momentais su artimai-

das Gorkyje, nykstantis Lenino kūnas ir mirštančiojo

binimo objektas. Užsibrėžęs šventraščio tekste

siais? Koks jis buvo skaitydamas, klausydamasis

krėslas. Ir pagaliau – laidotuvių vaizdai, vėl kūnas

surasti realų istorinį asmenį, Vermes dekonstravo

kitų kalbėtojų, linksmas ar piktas, liūdėdamas ar

viešumoje. Galima ir įsijausti, taip detaliai apraši-

evangelijos tekstą.8 Tad jei menami ateities tyri-

susimąstęs? Kaip jis vaikščiojo ir kalbėjo, kokie

nėjant autentiškas fotografijas, padarytas įvykiuose

nėtojai norėtų atrasti tikrąjį Leniną, jiems tektų

buvo jo konkretūs bruožai ir išraiškos?“4 Akivaizdu,

dalyvavusių fotografų, dar nežinančių, kaip tie

Vertovo filmą dekonstruoti iki atskirų fotografijų,

kad kai kuriems žmonėms Leninas yra ne šiaip sau

efemeriški momentai bus panaudoti propagandai,

išardyti meninę struktūrą, kad liktų vien faktai.

mitologizuota abstrakti istorinė figūra, bet meilės

retušuojami, redaguojami, kaip į juos po šimto metų

Tačiau aišku, kad net ir atlikus šį veiksmą, re-

objektas. Ir kaip visada būna su šalia nesančiais

žiūrės: vieni – su pamaldžia meile, kiti – su neapy-

alus objektas taip ir liktų nepasiekiamas, nes

ar mirusiais meilės objektais, kyla pagunda priar-

kanta. Šios fotografijos dar nežino, kokia bus jų is-

fotografijos jau yra paskui Leniną sekiojusio fo-

tėti prie jų, pasinaudojant pakaitalu – fotografija

torija, jos dar nežino, kad bus priverstos kurti mitą.

tografo (kuris irgi kažką jautė) interpretacijos.

(šį procesą išsamiai aprašė Roland Barthes.)5 Tai

Ironiška tai, kad mitas buvo kuriamas, pagal

Tačiau palikime beprotiškas ateities vizijas ir

liudija ir virtualaus archyvo autoriaus pastaba,

fotografijas Lenino atvaizdus liejant iš bronzos,

grįžkime prie istorijos, kurios savivaizdis buvo ku-

kad nors daugelis fotografijų atrodo panašios (trys

tapant ar net siuvinėjant.6 Taigi, Rodčenko po-

riamas manipuliuojant Lenino fotografijomis. Laikas

fotografijos, užfiksavusios Leniną sakantį kalbą

žiūriu, transformuojant jas į prastesnes atminties

po Stalino mirties iki maždaug 1980 m. buvo

tame pačiame mitinge; keturios fotografijos su

išsaugojimo priemones. Apvalydami Lenino figūrą

nuobodžiausios manipuliacijos laikas. Niekas nieko

paliegusiu Leninu krėsle ir t. t.), jos iš tikrųjų nėra

nuo nepaklusnių fotografijos konkretybių, mito

nežudė, tad naujai gadinti autentiškų fotografijų

identiškos. Kuriant fotografijų albumus, paprastai

kūrėjai tikriausiai tikėjosi išgryninti idėją ir ap-

nebereikėjo, na bent jau ne tokiu mastu – fotogra-

siekiama kuo geriau atsijoti nereikalingas fotogra-

sisaugoti nuo netikėtumų, nuo galimybės kitaip

fai, žinoma, vis dar turėjo kartas nuo karto pataisyti

fijas, kad atsiskleistų likusiųjų vertė. Čia daroma

perskaityti vaizdą, netgi nuo galimybės pajusti

istorinius faktus, tačiau Lietuvoje tai buvo daugiau

priešingai – fotografijų stengiamasi pririnkti kuo

momento gyvybę, dar nesutramdytą apibendrini-

susiję su Lietuvos „įstojimo“ į „draugiškų“ SSRS

daugiau, nes vertinga kiekviena Vado gyvenimo

mais – kaip ką tik atsitiko man. Ta begalė biustų,

tautų šeimą mitu. O Leninas, tiksliau – jo meniniai

akimirka. Būtų idealu, jei pavyktų sukaupti jas

statulų ir paveikslų yra užkonservuota baimė

atvaizdai, ypač miestų aikštėse sustingusios statu-

visas ir užpildyti tarpus tarp fotografijų. „Tuomet

– ne tik baimė tų, kurie buvo priversti tapyti iš

los, buvo privalomi kiekvienos fotografijos parodos,

gautųsi filmas“ – pasakysite. Ir būsite teisūs –

fotografijų, bet ir tų, kurie juos vertė tapyti. Pas-

kiekvienos knygos personažai. Atsivertęs knygos

geidžiant tikrovės, filmas geriau nei fotografija.

tarieji numarino fotografiją, nes bijojo jos – kol

puslapį, kuriame pateikta Lenino paminklo Lenino

dar neapdorota, ji turi galios keisti istoriją.

aikštėje Vilniuje fotografija, išvysdavai tik tuštumą

Kaip šis atsitiktinai aptiktas archyvas keičia mano vidinį Lenino įvaizdžių archyvą? Po tuščiomis

Be to, dokumento atsitiktinumai priešinasi

ir žiovaudamas versdavai lapą, ieškodamas „tikrų“

skulptūrinėmis ar tapybinėmis kaukėmis atsiranda

mito ir stabo, kuris turėjo pakeisti išmestą iš gy-

kadrų. Fotografai tam, kad galėtų leisti knygas,

„mėsos“. Ir aš, kaip tas prisiekęs marksistas, pra-

venimo Dievą, kūrimui. Todėl, pavyzdžiui, Dziga

privalėdavo nufotografuoti Leniną (ar kitą sovietinį

dedu stebėti Lenino tapsmą, nors ir iš visai kitos

Vertov, kurdamas filmą Trys dainos apie Leniną

stabą), o knygų skaitytojai tai ir priimdavo kaip

ideologinės pozicijos. Štai niekuo neypatingi tipi-

(1934), negalėjo griežtai laikytis tuomet valstybi-

būtiną knygos egzistencijos sąlygą, panašiai kaip

niai šeimos portretai (tokie pat kaip iš mano močiu-

niu lygiu keltų faktografiškumo reikalavimų – ne-

dabar – reklamą. Tokie vaizdai reikalaudavo tik vie-

tės vaikystės). Jaunuolio pasinės nuotraukos. Štai

galėjo tiesiog imti ir pateikti brangių kino kronikos

nos rūšies žvilgsnio – kiaurai tuštumą, tarsi priešais

stovi jis pasirėmęs lazdele kalnų fone Zakopanėje,

kadrų, kurių ieškodamas išnaršė visos Sovietų

niekas neegzistuotų, joks ekranas, jokia projekcija.

giliai susimąstęs, tikriausiai apie masių vargus. Štai

Sąjungos archyvus. Toks tekstas būtų per daug

Fotografai melavo lojalumą sovietinei sistemai ir

jis visai neatpažįstamas: po peruku besislapstantis

atviras gyvai patirčiai, kuri gali nuvesti mintį bet

jos įkūrėjui, jų auditorija tai ir suprato kaip melą ir

nuo policijos. Štai jis žaidžia šachmatais, o jo prie-

kur. Konstruojant antžmogiškų galių turinčio vado

praleisdavo pro akis, kaip pro ausis praleisdavo per

šininkas žiovauja. Jis savo bibliotekoje, prie darbo

įvaizdį, reikėjo pasitelkti ir kino kalbos galias. Tad

radiją sklindantį politinės propagandos dudenimą.

stalo. Paskui jis palieka privačias erdves, kažkur

kino juostoje paliktus Lenino veiklos pėdsakus

Šiose fotografijose Leninas buvo ne tik miręs, ne

eina, važiuoja automobiliu, kalbasi gatvėje su stam-

Vertov dėliojo tokiu ritmu, kad begarsiame kine

tik nuo tikrovės nutolęs meno dirbinys, ne tik ne-

biu skrybėlėtu dėde. Jo figūra ištirpsta masėse, o

būtų galima išgirsti uzbekų, turkmėnų ir azerbai-

veikiančios religijos dievas, ne tik ne tikrovė, bet ir

paskui iškyla virš jų – nuo tam tikro momento jis,

džaniečių liaudies dainas.7 Toliau plėtojant sovieti-

ne fotografija – kalbant Barthes’o žodžiais, ne tik

regis, vien sako kalbas, žiūri į dangų. Paskui parti-

nių vadų ikonografijos kūrimo analogiją su religija,

„tai buvo“ ir ne tik „to nebuvo“, bet tiesiog „nei tai

niai susirinkimai, kuriami penkmečio ir elektrifika-

galima ir šiek tiek pafantazuoti. Pavyzdžiui, jeigu

buvo, nei nebuvo, koks skirtumas?“ – ir čia kolekty-

cijos planai – tai buvome išmokę kaip privalomas

viai nusižiovaujame. 6 Pavyzdžiui, Jekaterinos Stepanovnos Bondarevos išsiuvinėtas

http://www.marxists.org/archive/lenin/photo/index.htm

4 Ibid. 5 Barthes R., Camera Lucida, London: Vintage, 1993.

paveikslas „Leninas Smolnyje“ (1960), kurį galima pamatyti

Taigi ko pasiekė valdžios manipuliacijos fotografais? Tik totalinį nuobodulį – visos pastangos

interneto puslapiuose http://artrussian.com/bondareva/ page0.html arba http://www.valet.com.ua/eng/lenin.html 7 Prunes, ibid, p. 5.

Vermes G., The Changing Faces of Jesus, London: Penguin Books, 2002.

from the West, who started collecting the altered

leader’s life is treasured. It would be ideal to try

or even embroidering them6 – which means, looking

Soviet photographs where the faces of political

and collect them all, and to fill in the gaps between

from Rodchenko’s angle, by transforming them into

figures, commissars or other outstanding people,

the pictures. Then it would turn into a movie, you

a lower means of storing memory. By cleaning the

whom Stalin murdered, were later retouched, cut

might say. And you would be right – in a desire

figure of Lenin from disobedient concrete attributes

out or just painted over in a harsh way – their

for reality, a movie is better than photography.

of photography, the creators of the myth must have

faces had to disappear as well as their names

How does this accidentally detected archive

hoped to purify the idea and secure themselves

and bodies. This photographic terror had reached

change my archive of Lenin’s images? Under the

from the unexpected, from a possibility of reading

such a large scale that many Soviet citizens felt

hollow sculptural or painted masks, there comes

the image in a different way, even from an opportu-

an obligation to carry out this kind of executions

flesh. And then I, like a truly devoted Marxist, start

nity to feel the vitality of the moment that has not

even in their own bookshelves, as soon as the

to observe the becoming of Lenin, even though

yet been quelled with generalizations – which has

original would vanish from the face of the earth.

it is from a completely different ideological posi-

just happened to me. That ocean of busts, statues

King has given a vivid description of his encounter

tion. There are some typical family portraits that

and paintings is canned fear – not only the fear of

with that kind of book – Ten Years in Uzbekistan

do not stand out in any way – the same as from

those who were forced to paint from photographs,

that had been “corrected” by Rodchenko himself.

my grandmother’s childhood. The passport photos

but also those who were forcing them to paint. It

Once so much concerned with preserving real-

of a young man. There he stands, bearing on his

was the latter who mortified photography, for they

ity and life in photographs, the artist was forced

stick, with the hills of Zakopane in the background,

were afraid of it – before it has been processed, it

to “murder”.2 Therefore, any history of Soviet

deeply preoccupied with his thoughts, most prob-

has the power to change history.

photography is the history of manipulations.

ably concerned with sorrows of the masses. Here,

Moreover, the contingency of a document is

he is absolutely impossible to recognize – wearing

resistant to creation of the myth and idol, who was

history of taking photos of Lenin has its start –

a wig to hide himself from the police. Here, he

to replace the God from the religion eliminated

the authentic documentary photographs of the

is playing chess, while his opponent is yawning.

from life. That is why, for instance, Dziga Vertov in

1917–1923 events. When I was searching for them

There, he is in his library, at his working desk.

his movie Three Songs about Lenin (1934), could

in the internet, I came across a web site whose

Still later, he is leaving private spaces, walking

not strictly comply with the requirements of fac-

anonymous author had carefully collected photos

somewhere, going by car, speaking to a large man

tography that were then imposed on the national

of Lenin and expanded them into series according

wearing a hat in the street. His figure dissolves in

level – he could not just take and present the pre-

to their dates and topics.3 In a modest introduc-

the masses, and then arises above them – start-

cious newsreel pictures that he found after looking

tion, he outlines the aim of his work with a set of

ing from a particular moment, he seems to be

through archives all over the Soviet Union. For that

questions: “What kind of a man was Lenin? What

only engaged in giving speeches, and staring at

kind of text would have been too open for a living

was he like on the platform or behind the table

the sky. Then, there are meetings of political par-

experience that can lead the mind anywhere. In

in the presidium, when speaking with comrades,

ties, working out five-year plans and electrification

constructing the image of a leader with superhuman

peasant delegates, foreign guests and in the rare

plans – we would learn all of those as the obliga-

powers, he had to use the capabilities of cinematic

moments of leisure amidst kith and kin? What

tory propaganda litanies. However, the photos wit-

language. Thus, Vertov would edit the film so that

was he like when reading, when listening to fellow

ness the full riot of their preparation, long before

one could hear the folk songs of Uzbekistan, Turk-

speakers, when amused or angry, when in sorrow or

the congress of the communist party has turned

menistan and Azerbaijan coupled with the silent

thought? How did he walk and speak, what were his

into a grey mass of sirs with vacant faces – here,

newsreel footage.7 In further developing the analogy

But let us start from the beginning, for the

specific features and expressions?” It is obvious

people do have faces, they are moving about, it is

between creating iconography of Soviet leaders and

that for some people, Lenin is not just a mytholo-

a real mess. All things are yet to come, and here

religion, one may fantasize a little. For instance,

gized abstract historical figure, but an object of

everyone believes that things will only get better.

if after two thousand years someone would dig the

affection. So, as it often happens to love objects

Lenin is smiling, his monumental figure towering

ruins of the current culture and find only this movie

who are absent or dead, one feels a temptation to

at the background of the sky, a prophecy of the

by Vertov, even though it is only made of documen-

get closer to them by using a substitute – a pho-

sculptures-to-be, but there, he is already in a rush,

tary shots, they would have trouble defining what

tograph (here we can remember Roland Barthes,

taking notes while lying on the tribune stairs – just

had really happened, where the facts and where

who gave a thorough description of this process).5

like a normal person. From 1922 there are private

the ideas that appended later were. According to

Evidence of this is the author’s remark that even

spaces, again: a garden in Gorky, Lenin’s languish-

the Jewish scientist Geza Vermes, that was exactly

though most of his photos look similar (there are

ing body and the armchair of a dying man. And

what happened to the New Testament, when the

three photos that show Lenin giving a speech at

finally – pictures of the funeral, again displaying

authentic stories of the witnesses were overtaken by

the same meeting; four photos of a feeble Lenin in

the body in public. One can even empathize when

a Gospel according to St. John, created later and

his armchair, etc.), they are not identical indeed.

describing authentic photography in such great

intensely ideologized, that replaced the vivid figure

In making photo albums, usually the aim is to cut

detail, recorded by the photographers who partici-

of Jesus with a transcendental object of worship.

out the unnecessary pictures, in order to uncover

pated in the events without knowing how all those

Vermes set himself a task of finding a real historical

the value of the rest. Here, the action is quite the

ephemeral moments would be used for propaganda,

personality in the scripture text, so he deconstruct-

opposite – in an attempt to collect as many photo-

retouched and edited, and how people will look

ed the text of the Gospel8. Therefore, if the imagi-

graphs as possible, because each moment in the

at them after a hundred years – some with pious

nary researchers of the future would like to find the

affection, others with hatred. Those pictures do 2

King D., The Commissar Vanishes: The Falsification of Photographs and Art in Stalin’s Russia, New York: Henry Holt & Co., 1997, p. 10.

http://www.marxists.org/archive/lenin/photo/index.htm

4 Ibid. 5 Barthes R., Camera Lucida, London: Vintage, 1993.

not know their own history yet, they have no idea that someone will use them to establish a myth.

Bondareva Lenin at Smolny (1960). From: http://artrussian.com/

It is ironic that the creation of the myth went on by moulding Lenin’s photographs in bronze, painting

Here one can see the embroidered portrait of Lenin by Yekaterina bondareva/page0.html or http://www.valet.com.ua/eng/lenin.html

7 Prunes M., ibid, p. 5. 8

Vermes G., The Changing Faces of Jesus, London: Penguin Books, 2002.

perniek. O turint omenyje tai, kad pasiduodama

statulomis ar politiniais plakatais. Nustebau, nes

manipuliacijoms, Lietuvos fotografija suklestėjo

šie kadrai buvo savanoriški – jie atsirado ne val-

sipykusį objektą, kaip darė vyresnioji karta, bet

kaip niekad ir paliko istorijai albumus, kurie iki

džiai verčiant, o dėl to, kad tokį objektą pasirinko

demonstravo nuobodulį. Taigi nuobodulys išeina iš

šiol nesiliauja stebinę, galima teigti, kad nors

pats fotografas. Tačiau stebėtis galima tik tol, kol

pogrindžio – jis nebesislepia po neutralia automa-

valdžia manė manipuliuojanti fotografais, iš

neperskaitai fotografijos kalbos. Visa savo esybe

tiškai kartojamo įvaizdžio tuštuma, bet pašaipiai

tikrųjų jai tariamai paklusdami fotografai ma-

šios fotografijos priešinosi supratimui, kad čia

siūlo save įveikti. Fotografijos įvaizdina kasdienio

nipuliavo valdžia. Gamindami nuobodulį, jie

garbinamas ar mitologizuojamas sovietinės siste-

praeivio žvilgsnį, nuvargusį nuo ideologinio triukš-

užliūliavo cenzūrą ir „prastūmė“ Lenino mitui

mos kūrėjas ir jo vietininkai. Šeškaus kūryboje tai

mo, nuolat permerktą lapkričio lietaus – visai kaip

prieštaraujančius pranešimus. Tiems, kurie verti-

neigė specialiai sukurtos grubios ryškinimo klaidos,

patamsėjusiose Šeškaus fotografijose. Kartu čia

no ano meto meninę fotografiją, buvo aišku, kad

fotografijų tamsumas, pilkumas, purvinumas ir

galima įžvelgti ir įžūlią kartos laikyseną: mes štai

ji teigia Lietuvos identiteto nesunaikinamumą.

tai, kad tie nusibodę įvaizdžiai buvo neteisingai

fotografuojame tai, ką jūs (valdžia) norite matyti,

įkomponuoti – ne pagarbiai, ne centre. O Luckaus

objektas atitinka socialistinio realizmo reikalavi-

dėjo įdomiausias laikotarpis Lenino fotografavimo

fotografijoje suabejoti propagandinių plakatų

mus, o ir fotografija dokumentinė, ne koks supuvęs

istorijoje. Dėl jo sukeltos sumaišties ir atsirado

fotografavimo nuoširdumu vertė jų optimizmui

formalizmas, bet ar nematot, kad tai darydami mes

šis straipsnis. Tuomet, kai dar tik pradėjau domė-

prieštaraujantis aplinkinės tikrovės niurzgėjimas,

spjaunam į jūsų paminklus ir paveikslus? Svarbiau-

tis fotografija, nustebau kai kurių autorių (ypač

niekingi kasdieniai reikalai, netgi depresija. Taigi

sia, kad visa tai buvo sakoma nesakant, be žodžių,

Algirdo Šeškaus ir Vito Luckaus) archyvuose at-

devintojo dešimtmečio fotografai fotografavo Le-

tad paklusimas ir prisitaikymas slėpė sunkiai

radusi vaizdų su Lenino (ir kitų politinių veikėjų)

niną ir panašias figūras, bet ne taip, kaip reikia.

iššifruojamą ironiją. Fotografai tarsi nesipriešino,

Besibaigiant aštuntajam dešimtmečiui, prasi-

Fotografuodami jie ne nuobodžiai fiksavo at-

nekūrė jokių manifestų, tik priešais valdžią pastatė iškreiptą veidrodį, kuriame jos dirbtinės šypsenos iškart virsdavo grimasomis. Norint kritikuoti, nebereikėjo montažo, kurį pasitelkdavo XX amžiaus pradžios avangardo fotografai, pakako tiesiog fiksuoti tikrovę, nes pati fotografijos funkcija tiesmukai pakartoti, ką mato objektyvo akis, tapo kritiniu aktu. O Leninas? Jis čia niekuo dėtas. Visi leninai, brežnevai ir kiti herojai čia buvo jau tik ženklai, seniai praradę materialumą. Prisiminus tą įkarštį, su kuriuo Rodčenko troško išsaugoti Lenino prisiminimą, net gaila, kad jis čia įpainiotas. Bet toks jau save sukūrusių mirtingų dievų likimas – siekdami šio statuso jie manipuliuoja įvaizdžių kūrimo mašinomis, o paskui tos mašinos manipuliuoja jais. Linksmiausia tai, kad devintojo dešimtmečio fotografijoje Leninas pasirodė tam, kad paliudytų savo paties sukurtos tikrovės irimą, kad taptų jos kritiku. Ir dėl to bent šiek tiek tapo gyvesnis, bent jau man. Pabaigoje – dar vienas, paskutinis kadras. 1990 metais Vytautas Balčytis nufotografavo Leniną besileidžiant saulei, tirpstantį fotoaparato optikos sukurtame blykstelėjime. Čia žvilgsnis beveik nostalgiškas. •

V. I. Leninas skaito kalbą memorialo K. Marx’ui ir F. Engelsui atidengimo proga Voskresenskaja aikštėje (dabartinėje Revoliucijos a.), 1918 m.

real Lenin, they would have to deconstruct Vertov’s

no projection. Photographers would fabricate loy-

the older generation would do, but demonstrated

movie from separate photos, to destroy the artistic

alty to the Soviet system and to its founder, their

their boredom. Therefore, boredom came out of the

structure, so that only the facts would remain. But

audience would take it as a lie and close their eyes

underground – it does not hide anymore under the

it is clear that even having done this, the real object

at it, just as they kept their ears closed from the

neutral emptiness of the automatically repeated im-

would still be impossible to access, for the photos

murmur of political propaganda on the radio. In

age, but mockingly proposes us to overcome itself.

are already interpretations made by a photographer

those photos, Lenin was not just dead, he was not

The photos picture the look of a daily passer-by,

who followed Lenin (and had his own feelings, too).

just a piece of art far from reality, not just a god of

who is tired of the ideological noise and is always

But let us leave alone the wild visions of the

an inoperative religion, not just non-reality, but also

soak with November rain – just like in Šeškus’ dark-

future and come back to history, whose self-image

non-photography – speaking in Barthes’ language,

ened photographs. Moreover, here we can notice

was created by manipulating the photographs of

not only “that has been” and not even “that has

the cheeky posture of that generation: so, we are

Lenin. The period from Stalin’s death in 1953 to

not been”, but just “has it or has it not been, who

taking pictures of what you (the authorities) wish to

approximately 1980 was the most boring time for

cares?” – and here we would yawn collectively.

see, the object meets the requirements of social-

So what did the authorities achieve in their

ist realism, and the photography is documentary,

manipulation. No one would murder anyone, so there was no need to spoil authentic photos once

manipulations of photographers? Just utter bore-

not some kind of rotten formalism, but can’t you

again, well, at least not on the previous scale –

dom – all their efforts came to nothing. Having

see that by doing this, we spit at your monuments

photographers would still have to correct historical

in mind that Lithuanian photography surrendered

and paintings? The point is that it was being said

facts from time to time, but in Lithuania, it was

to their manipulations, but still burst into bloom

without saying, with no words, so it was difficult to

more related to the myth of Lithuania’s “accession”

more than ever, and gave history photo albums that

decode the irony hidden under the obedience and

still strike many people, we can claim that, even

conformance. It was as if the photographers would

though the authorities thought that they manipu-

not resist, they did not draw up any kind of mani-

lated photographers, it was really photographers

festos, but they placed a distorted mirror in front

who manipulated the authorities by conforming

of the authorities, in which their fixed smiles would

to them ostensibly. By producing boredom, they

immediately turn into grimaces. In order to criti-

lulled their censors to sleep and then transmitted

cize, the montage that the avant-garde photographs

the messages that contradicted the myth of Lenin.

of the early XX century would use was not neces-

To those who appreciated the art photography

sary anymore – it was enough to make recordings

of the time, it was clear that this photography

of the reality, for the very function of photography,

maintained the abiding identity of Lithuania.

which was to repeat mechanically what the eye

The late 1970s gave the start to the most

of the lens would see, turned into a critical act.

interesting period in the history of taking photos

But what about Lenin? He had nothing to do

of Lenin. Besides, the mess that it brought about

with it. Here, all the Lenins, brezhnevs and other

gave the start to this article. When I had just be-

heroes already turned into signs that had lost their

gun to preoccupy myself with photography, I was

materiality long ago. In remembering the consider-

astonished to find images of statues and posters

able urgency of Rodchenko’s desire to preserve the

picturing Lenin (and other political figures) in the

reminescence of Lenin, one is even sorry that Rod-

archives of some Lithuanian photographers, espe-

chenko is involved in here. But that is the fate of all

cially Algirdas Šeškus and Vitas Luckus. I was as-

Earth-born gods who have created themselves – in

tonished because the shots were taken voluntarily –

seeking for their status, they manipulate the image-

they came to be not because the authorities forced

producing machines, while later those machines

the authors, but because the photographers chose

manipulate them, too. The most ridiculous thing is

them as their object. However, one’s astonishment

that in the 1980s Lenin would appear in photogra-

to the “friendly family” of the USSR republics.

only remains until you read the language of pho-

phy to witness the decay of the reality that he had

Meanwhile, Lenin – or more exactly, his artistic

tography. The very essence of those photos resisted

created, and to become a critic of it. That’s what

portraits, especially the statues frozen up at the

the idea that they worshiped or mythologized the

made him just a little more alive, at least for myself.

town squares, was an obligatory persona for each

founder of the Soviet system and his vice-regents.

photography exhibition and each book. If you would

Šeškus’ works rejected this idea with their glaring

Vytautas Balčytis took a photo of Lenin in the sun-

open a page in a book, for instance, showing the

errors in film development that were committed in-

set, dissolving in the flash caused by the camera

monument of Lenin in Lenin Square in Vilnius,

tentionally, the darkness, greyness and dirtiness of

optics. Here, the look is nearly nostalgic.

pictured by an anonymous photographer, you would

the pictures, as well as the fact that those annoying

only see emptiness, then yawn and turn over the

images were composed in a wrong way: not respect-

page, in looking for “real” photo shots. In order to

fully, not in the centre. While the works of Luckus

be allowed to publish books, photographers were

made me doubt his sincerity of picturing propa-

obliged to take photos of Lenin (or another Soviet

ganda posters because of a growl in the surround-

idol), while the readers would accept it as an es-

ing reality that contradicted their optimism, of the

sential condition for the existence of the book,

rotten daily activities, even depression. Thus, the

just as today we accept advertisements and com-

photographers of the 1970s were taking photos of

mercials. These kinds of image required just one

Lenin and similar figures, but not in a proper way.

V. I. Lenin making a speech at the unveiling of a memorial to K. Marx and F. Engels in Voskresenskaya Square (now Revolution Square), 1918

kind of look – a look through the emptiness, as if there was nothing and nobody in front, no screen,

In conclusion, here is the last picture. In 1990,

•

When taking photos, they did not record the object that they were fed up with in a boring way, like

POTIOMKINO MIESTAS1

POTEMKIN CITY1

Kelionė į Baltarusiją 2008

A TRIP TO BELARUS 2008

1 Potiomkino kaimai – Rusijos ministro Grigorijaus Aleksandrovičiaus

direction of Russian minister Grigori Aleksandrovich Potemkin to fool

turėjo apgauti imperatorienę Jekateriną II vizito į Krymą metu 1787 m.

Empress Catherine II during her visit to Crimea in 1787. According to

Pasakojama, kad Potiomkinas, tuo metu vadovavęs karo veiksmams

this story, Potemkin, who led the Crimean military campaign, had hollow

Kryme, siekdamas padaryti įspūdį monarchei ir jos palydai, tuščiuose

facades of villages constructed along the desolate banks of the Dnieper

Dniepro upės krantuose pastatė ištisas netikrų fasadų virtines.

River in order to impress the monarch and her travel party with the value

Butaforiniai „kaimai” turėjo įrodyti Krymo prijungimo prie Rusijos

of her new conquests, thus enhancing his standing in the empress’s eyes.

Imperijos vertę ir pelnyti ministrui gerą reputaciją imperatorienės akyse.

1 Potemkin villages were purportedly fake settlements erected at the

Potiomkino nurodymu pastatytos butaforinės gyvenvietės, kurios

Mirjam Wirz

VAIZD킨 PORTFOLIO IMAGE PORTFOLIO

3xpozicija.lt kolektyvas Lūžio, įvykusio Lietuvos devintojo dešimtmečio fotografijoje, interpretacijos

Žemėlapyje mėginama žaismingai palyginti

jį kaip pogrindinę veiklą, kritikavusią fotografiją

skirtingas Lietuvos fotografijos kritikų pateiktas

slėgusią sistemą – devintojo dešimtmečio kūrėjai

devintojo dešimtmečio fotografijos kartos

„išsprūdo“ iš po didžiojo cenzūros preso. Šio

interpretacijas. 1983 m. Alfonsas Andriuškevičius

amžiaus pradžioje menotyrininkė Agnė Narušytė

pastebėjo Lietuvos fotografijos koncepcinį lūžį

pasiūlė terminą nuobodulio estetika, teigdama, kad

ir jaunųjų fotografų darbus aiškino šiuolaikinio

visi jaunųjų fotografų sukurtos fotografinės kalbos

meno terminais, atkreipdamas dėmesį, kad

elementai prieštaravo jų pirmtakų kūrybinėms

negatyvios jų išreiškiamos vertės vedė žiūrovą

strategijoms. Ši interpretacija vaizduojama kaip

link gilesnės būtinės savivokos. Jo interpretacija

fotojuosta, iš „negatyvo“ (praeitis) virstanti

reprezentuojama kaip du skirtingų šaltinių

„pozityvu“ (dabartis).

maitinami medžiai: vienas nulūžęs, kitas dar tik augantis. 1989 m. rusų literatūrologas Levas

Daugiau žemėlapių ir tekstų galite rasti inter-

Anninskis teigė, kad nors jaunoji karta, naudodama

neto puslapyje www.3xpozicija.lt/kartografija ir

„išorinę“ informaciją, radikaliai pakeitė fotografinę

knygoje Fotografijos, istorijos, žemėlapiai (foto/

raišką, ji yra natūrali Lietuvos fotografijos mokyklos

karto/istorio/grafijos), Vilnius: MENE, 2007.

tąsa ir yra veikiama pastarosios įtakų. Šis požiūris •

reprezentuojamas kaip upės vingis. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje kuratorė Raminta Jurėnaitė šį judėjimą pristatė užsienio publikai ir aiškino

3xposition.lt collective Representations of the Turning Point in Lithuanian Photography of the 1980s

Two of the key questions of this project were:

radically changed the photographic expression by

Who creates history, and how? The period of the

using “extra-photographic” information, they were

greatest controversy in Lithuanian photography was

a natural development in the Lithuanian School of

the 1980s, when a new generation of photogra-

Photography and demonstrated its influence. Thus

phers (Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis, Violeta

we represented this turn as a bend in a river. In the

Bubelytė, Remigijus Pačėsa, Algirdas Šeškus, et

early 1990s the curator Raminta Jurėnaitė present-

al.) rejected the reportage methods of the Lithu-

ed this movement to international audiences and

anian School of Photography and presented works

interpreted it as an underground activity critical of

based on chance, monotony and banality, and

the system that repressed photography: it is shown

produced images that were critical of the Soviet

here as some entities escaping the great press of

way of life. In the early 1980s their work was heav-

censorship. Finally, in early 2000 the art historian

ily criticised by the photographic establishment as

Agnė Narušytė coined the term ‘the aesthetics of

lacking in artistic value and being anti-social. How-

boredom’ and showed how all elements of photo-

ever, later art critics started to write interpretations

graphic language invented by young photographers

of their work and revealed its links to art move-

opposed the aesthetics of their predecessors.

ments such as Pop and Conceptualism, Fluxus,

This interpretation has been represented as a film

concrete music, etc. This map attempts to visualise

broken into negative (the past) and positive (the

in a playful manner the different interpretations

present).

of this movement by the leading Lithuanian photography critics. In 1983 Alfonsas Andriuškevičius

More maps and texts available at:

saw a conceptual break in Lithuanian photography

www.3xpozicija.lt/kartografija and the book Map-

and explained the works by young photographers

ping Lithuanian Photography: Histories and

through the concepts of contemporary art, pointing

Archives (photo/carto/historio/graphies), Vilnius:

to the fact that the negative values represented

MENE, 2007.

there brought the viewer to a deeper understanding of existence. This interpretation has been repre-

•

sented as a broken tree with a young tree growing next to it and receiving nourishment from different sources. In 1989, Russian literary theorist Lev Anninski argued that although the young generation

Tačiau tapatybės - mirtinai reikalingos. Sunki užduotis - apibrėžti save pereinant iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą, iš naujo sudėlioti save iš smulkių fragmentų ir gabaliukų… „Dauguma netikėtų mirčių įvyksta, kai žmogus užbaigia vieną savo gyvenimo fazę ir privalo tapti kitokiu, kad įstengtų gyventi, – rašė Sylvia Fraser. – Feniksas puola į pelenus, nedvejodamas, kad pakils, bet kai bando pakilti, vien tik muša sparnais…“1 Lietuva… Būta daug bandymų pažiūrėti į save: ir profiliu, ir en face; iš arti ir iš toli. Ir galiausiai – Mariaus Jovaišos fotoalbumas Neregėta Lietuva – bandymas pasižiūrėti iš viršaus. Iš aukštai, o gal net iš aukšto. Privilegijuoto stebėtojo pozicija – lyg Dievo akis (nežinau, kodėl tai vadinama „iš paukščio skrydžio“?) Pasirinktas žiūros taškas tarsi Karlo Manheimo unattached intellectuals – jokiai klasei nepriklausančių, su niekuo nesusijusių, virš visko ir virš visų esančių intelektualų. Nestabili laikinumo būsena - trumpam pasipriešinus žemės traukai, be jokios konceptualios ar fizinės atramos. Tapatybė niekada nebus sukurta, ji visada bus kuriama. Tai atviras projektas, kurį reikia įgyvendin-

Pirmoji Viešpats diena, arba zeurei grazhi pilis naktyja…

O ten, žemai – miglota tapatybė tiesiogine to

ti; užduotis, nuo kurios neįmanoma pabėgti. Ypač

žodžio prasme: dominuoja rūkas ir debesys. Tarpinė

kolektyvinė tapatybė, tuo labiau - postteritoriniame

neapibrėžtumo būsena. Iš to rūko kyšo bažnyčių

amžiuje, kai gali tapatintis su kuo tik patinka, kai

bokštai. Balti kamuoliai – gal atnašaujama auka ar

neprivalai tapatintis net su savo paties kūnu, ką jau

kyla smilkalo dūmas, gal rūksta deginama žolė, o

kalbėti apie tautą. Tautą, kuri, atskirta nuo valsty-

gal - cigaretė. Kaip neprisiminti Gintaro Patacko,

bės, kurios žmonės išsivaikščioja kas sau: į Airiją,

rašiusio apie tylą vakare ir paukštį, kurs virš nikoti-

į Ispaniją ar į Čikagos priemiesčius; arba užsidaro

no slenka…

kambariuose kiekvienas prie savo kompiuterio ar televizoriaus ekranų ir tapatinasi su kuo tik nori: su

Matyt, vis dar pirmoji Viešpaties diena: sau-

nusivylusiom namų šeimininkėmis, Bruklino por-

suma ir vandenys susipynę. Akivarai ir ežerokš-

nografinėmis bendruomenėmis ar su Pitkerno salos

niai – nediferencijuota ir neapibrėžta… Keistas ir

– pasaulyje labiausiai izoliuotos salos – gyventojais,

nefiksuotas tarpinis būvis - nei tai vanduo, nei tai

visais keturiasdešimt šešiais. Ką jau kalbėti apie te-

sausuma – būvis, netelpantis į kategorijas, išeinan-

ritoriją. Tą teritoriją, kuri (vis dar) vadinama valstybe.

tis už ribų… Pasak Michelio Foucault, privaloma heteroseksualumo matrica – atsikratyti, užgniaužti

Kadaise, iš miglų, gimsta nacija. Jos kilmė

savyje užsilikusio nepageidaujamo moteriškumo

nekvestionuojama, dieviška, mįslinga. Tarsi Boti-

(vyriškumo) pėdsakus ir tapti tikru, grynu vyru (mo-

čelio Venera iš jūros bangų iškyla skaistus, nesu-

terimi). Vyrams nedera verkti, ašara negali ištrykš-

terštas tautos kūnas. Paklusnūs kūnai ir paklusnios

ti, pasak Kanto Dietetikos, ji gali tik suspindėti

teritorijos – modernybės idealai. Kiekvienas su

akyje. Bet sausuma nepaklūsta jokiems grynumo

jam priskirta tapatybe lyg su geltona šešiakampe

imperatyvams, ji atsiveria žliugsinčiais akivarais.

žvaigžde juda jam priskirtu maršrutu ir nedrįsta

Kopa lyg „pratrūkęs kūnas“ pliūpteli į marias –

paprieštaraut. Tačiau baigėsi kantiškoji fiksuotų

visiškas nestabilumas. Ežerų akys „merkiasi lyg

kūnų ir fiksuotų teritorijų era. Kontrolei nepavaldus

prieš miegą“ – akys, ir tos skirtingų spalvų, liudija

ir kontrolę praradęs kūnas, - buvęs klusnios, ramios

sumišusią tapatybę. Netoli Karklės prie marių

Nuotraukos: Marius Jovaiša

ir blaivios darbo jėgos idealas… Kūnas – teritorijos

kranto – šlaitas, atkirstas lyg žaizda – konfliktinė

iš fotoalbumo Neregėta Lietuva

metafora. Teritorijos ne(be)paklūsta nei klasifika-

nerimo ir neapibrėžtumo būsena. Sausuma ir

cijai, nei kategorizavimui. Jos jungiasi viena su

vanduo, nuolat besistengdami atsiskirti, nubrėžti

kita – kaip kadaise Gedimino laiškais, dabar jos pra-

ribas ir užfiksuoti savo tapatybę, nepajėgia vienas

trūksta migrantų srautais, pigiais oro linijų reisais,

nuo kito atsiplėšti. Jie derasi, pykstasi, bet galiau-

prekiniais ženklais ir populiariosios kultūros ikonų

siai – nuvargę ir susitaikę – apsikabina, susirango,

tarpusavio mainais. Kūrybinga destrukcija, visiškas

prasiskverbia, įsiskverbia vienas į kitą iškyšulių,

Rasa Baločkaitė

promiskuitetas, absoliuti pornografinė netvarka. 1 Fraser S., My father’s house: a memoir of incest and of healing, cit. iš: Herman J.L., Trauma ir išgijimas, Vilnius: Vaga, 2006, p.159.

of immigrant torrents, cheap flights, trademarks and pop culture icons. It is a creative destruction, total promiscuity, an absolute pornographic mess. However, identities are still badly needed. When passing from one period of life to another, one has a demanding task of defining oneself, compiling oneself from small fragments and pieces once again… As Sylvia Fraser wrote, “Most unexpected deaths happen when a person finishes one phase of life and must become a different sort of person in order to continue. The phoenix goes down into the fire with the best intention of rising, then falters on the upswing.”1 Lithuania… There have been many attempts to look at ourselves: both in profile and en face, both at close range and from a distance. Finally, Marius Jovaiša made his photo album Unseen Lithuania in an attempt to look from above. To look from high altitude, or perhaps even to look down upon someone. The position of a priviledged observer reminds Identity will never be created, it will always

God’s First Day, or Helluva Luvly Casl at Nite…

one of God’s eye (any idea why it is called “a bird’s

remain being created. It is an open project that one

eye view”?) The chosen point of view reminds of

has to carry on; a task that is impossible to escape.

Carl Mannheim’s unattached intellectuals – intel-

Especially a collective identity, all the more so in

lectuals who do not belong to any class, are not

a post-territorial century, when you can identify

related to anything or anyone, and stay above all.

yourself with whoever or whatever you like, or when

There is an unstable feeling of temporariness – a

you don’t even have to identify with your own body,

short resistance to gravity without a conceptual or

not even mentioning the nation. A nation separated

physical backbone.

from the state, a nation whose people keep walking away in different directions: to Ireland, Spain

But down there, there is a misty identity in the

or the suburbs of Chicago; or lock themselves in

literal sense: mist, fog and clouds are dominating.

their rooms, each in front of a computer or TV

An intermediate state of indefineteness. Church

screen, and identify themselves with whomever

towers poking out of the fog. White puffs of some

they want: desperate housewives, Brooklyn porno-

sort: perhaps someone is making a sacrifice, light-

graphic communities or the inhabitants of Pitcairn

ing incense, burning the grass or smoking a ciga-

Island – world’s most isolated island – with all forty

rette. Here one cannot fail to remember poetry by

six of them. Not even mentioning the territory. The

Gintaras Patackas, a Lithuanian who wrote about

territory that is (still) considered to be a state.

silence in the evening and a bird drifting above nicotine…

Once upon a time, out of mist, a nation is born. Its origin is not questioned, it is divine, and mysteri-

It must be still God’s first day: land and water

ous. Like Boticelli’s Venus, a pure immaculate body

are intertwined. There are quagmires and lakelets –

of the nation emerges from the waves of the sea.

everything is undifferentiated and indefined… It is

Submissive bodies and submissive territories are

a weird and unstable intermediate stage – not wa-

the ideals of modernity. Everyone has been given an

ter, but not land either – a state of being that does

identity and is wearing it like a yellow star of David,

not fit into categories and goes beyond limits… The

following the route worked out for him / her, and

obligatory matrix of heterosexuality, according to

Photos: Marius Jovaiša

does not dare object. However, the Kantian era of

Michel Foucault – one has to get rid of the remain-

from the photo album Unseen Lithuania

fixed bodies and fixed territories is over. The body

ing traces of undesirable femininity (or masculin-

that went out of control and lost control of itself…

ity), and become a true, pure man (or woman). Men

The former ideal of submissive, quiet and sober

should not cry, their tears can not flow, in the words

labour force… The body is a metaphor of territory.

of Kant’s Dietetics, they can only glow in their eyes.

The territories do not obey anymore to any clas-

However, land does not obey any purity impera-

sification or categorization. They are being related

tives, opening itself in squelching quagmires.

Rasa Baločkaitė

and connected to each other – while in the ancient times it happened via letters of Lithuanian Grand Duke Gediminas, nowadays it goes via exchange

1 Fraser S., My father’s house: a memoir of incest and of healing, quoted from: Herman J.L., Trauma and Recovery, New York: Basic Books, 1992, p. 114.

pusiasalių, upių, upelių, ežerų ir užutėkių pavidalu

vas rūkas. Kas tą rūką nudažė raudona spalva?

kamuolinius debesis, o tada su galinga jėga tėškiasi

ir užmiega. Vandens stichija – suvaržyta nors ir

Gal kokia apokalipsę pranašaujanti kometa?

į akivarus, į upes ir ežerus. Tarsi Feniksas, kylantis ir

paplautų, bet tvirtų krantų; sausuma – nuvargusi, permirkusi ir sudrėkusi. Nuo jų pailsusio alsavimo

vėl krintantis, desperatiškai mušantis sparnais… Patys žmonės – antilaikiškumo iliuzija – jie

į dangų kyla rūkas. Gal tai mylinčiųjų sielos, anot

nematomi, tik numanomi… Lyg kokia paslaptin-

Deteritorizuotame pasaulyje išnyksta atstu-

Gintaro Patacko, o gal tik balti garo kamuoliai…

gai išnykusi Majų civilizacija. Žmonių nėra, tik jų

mai, išnyksta laikas. Technologijos transformuoja

paliktos žymės – siaurų senamiesčio gatvelių klai-

bendruomenes, normas, papročius, kalbą. Ką

dinantys labirintai; žemė, padalinta trapecijomis

reiškia nacionalinis sentimentas tinklaveiklos

sitetas, Prezidento rūmai. Žemiški reikalai tokie

ir stačiakampiais, kiekvienas iš jų nudažytas žalia

visuomenėje, informacijos amžiuje? Ką reiškia

mažyčiai, žvelgiant paukščio arba Dievo žvilgsniu.

žiemkenčių, juoda arimų arba auksine rapsų spal-

bendra, galbūt tautinė, tapatybė? Ką reiškia

Raudonės pilis, Lentvario dvaras – statai, žmogau,

va; preciziškai tiesiai nubrėžtos vaismedžių lygia-

Lietuva? Sąmonė, atmintis, kalba, komunika-

statai, o iš ten, iš aukštai, pilių ir dvarų stogai lyg

gretės; per laukus nuvingiavusio traktoriaus išrėžta

cija visuomet yra ir selektyvi, ir intencionali.

peraugę grybai, nieko daugiau iš ten ir nesimato.

linija primena gyvatę, kurios pavidalas išryškėja

Lietuvą matyti, pavaizduoti, atsiminti ar įsi-

Miestai, įsikūrę prie upių, tarsi stebisi patys savimi,

ant Majų piramidės laiptų per pirmąsias saulėtekio

vaizduoti galima tūkstančiais skirtingų būdų.

klausdami „iš kur aš atsiradau?“ Jų atspindžiai

akimirkas; arimuose susipynę apskritimai, mįslingi

vandenyje – save reflektuojanti tapatybė. Nutįsę

ženklai ir painūs ornamentai – sudėtingas semi-

ilgi šešėliai paryškina, kažkaip pagoniškai, žmo-

otikos uždavinys. O patys žmonės – gal dar nesu-

bjektas pasauliniame tinkle ironizuojantis savo

gaus ir jo sukurtų daiktų menkumą. Vėjo jėgainės

kurti, pasaulis dar tik tveriamas iš rūko, akivarų ir

tautiškumą, rašo: „zeurei grazhi pilis naktyja…“

ties Nemirseta ir Klaipėdos uostas lyg fantasma-

miglų… O gal jie – išsivaikščioję į tolimas šalis…

ir čia pat priduria: „sita lietuva yra grazeuse“.

goriški, keisti objektai purpuriniame peizaže.

į Airiją, į Ispaniją… o gal užsidarę kiekvienas sau

Paradoksalu, - žmogus jaunas, matyt, stengiasi

prie savo kompiuterio ar televizoriaus ekranų…

būti šiuolaikiškas, - bet akimirką man regis, kad

Senamiesčiai lyg skruzdėlynai: Vilniaus univer-

Kryžių kalnas, Vilniaus geležinkelio stotis, Ignalinos atominė elektrinė – tas mūsų simbolinis

Kokia yra Neregėta Lietuva? Anoniminis su-

pasauliniame tinkle byloja gyvenimui virtualybėje O gal žmonės kapinėse? Kapinės – tai koliažas

(amžinybėje) prisikėlęs Kristijonas Donelaitis - vis

kryžius, politinis koziris ir slapta viltis. Iškalbinga

iš gyvenimų ir gyvybių. Žvelgiant iš aukštai, lyg

žmonių skausmų ir vargų semiotika. Kryžių kal-

tvarkingi kolektyvinių sodų kvadratukai. Ar su tapa-

nas – toks paprastas ir suprantamas, absoliučiai

tybe, ar be jos, ilsėkis ramybėje… savo kvadrate…

kasdieniškas objektas skaidriam ir saulėtam dienos

Turbūt Viešpats baigė žaisti savo žaidimus ir susi-

čiame pasaulyje be hierarchijų ir be sienų, kalbėti

peizaže. Geležinkelio stotis, priešingai, apgaubta

dėjo į dėžę savo žaislus – žmones. Tvarkingai, tarsi

apie Lietuvą yra sudėtingas uždavinys. Bet kai

mistifikuojančio rausvo rūko. Užrašas po nuotrau-

Lego kaladėles.

kažkas Donelaičio stiliumi pasauliniame tinkle

ka skelbia: „Vilniaus geležinkelio stotis – svarbus tarptautinis keleivių ir krovinių vežimo centras“.

Informacijos srautų krečiamame, globalėjan-

byloja: „sita lietuva yra grazeuse“, manau, šitas Ką reiškia bendra tapatybė, kolektyvinė atmintis

Lyg per pirmą pasimatymą atvirai kvestionuoja-

ir kolektyvinės emocijos Lietuvoje? Architektūrinį

ma partnerio reprodukcinė vertė – begėdiškas ir

keičia technologinis barokas: mobilieji telefonai,

kone amoralus funkcionalumas. Susiraizgiusios

nešiojami kompiuteriai, internetas; visais įmanomais

geležinkelio linijos. Jomis transportuojami kūnai,

tinklais vyksta komunikacijos ekstazė. Fluidiškos

viltys, rūpesčiai ir vargai. Virš Kryžių kalno – skaisti

ir fantasmagoriškos tapatybės ištykšta vandens

dienos saulė; virš geležinkelio stoties – raus-

purslais, kyla neskaidrios tarsi rūkas, kaupiasi į

dar nesunorminta ir nesutvarkyta lietuvių kalba.

uždavinys pavyko – ir pavyko, galima sakyt, zeurei. •

A sandhill, like a “bursting body”, splashes into

sorrows. In contrast to the sun shining brightly

intentional. There are thousands of different ways

the sea – the instability is absolute. The lakes can

over the Hill of Crosses, a reddish fog is floating

to see, picture, remember or imagine Lithuania.

hardly keep their eyes open, “closing in a sleepy

over the railway station. What has painted the fog

way” – even the eyes are of different colors, which

red? Was it a comet predicting an apocalypsis?

proves of a confused identity. At the sea shore, next to Karklė, a slope has been severed like a

What is Unseen Lithuania like? An anonymous user mocking his / her nationality in the world

In this album, people – as an illusion of anti-

wide web has left the following note: “a helluva

wound – a conflict zone of anxiety and uncertainty.

temporality – are more implied than visible… Just

luvly casl at nite…”, and immediately added: “this

Land and water have always been trying to separate

like a kind of Maya civilization that had vanished

lithuania is most boo’ful of all”. Here is a paradox:

from each other, to draw the borderlines and fix

mysteriously. There are no people, there are just

the young man or lady is probably trying to be

their own identity, still unable to tear themselves

marks they have left – the misleading mazes of

updated, but for a moment I feel like Kristijonas

apart from each other. They are always bargain-

small and narrow old-town streets; the land divided

Donelaitis, the Lithuanian Homer, has risen in the

ing and quarreling until finally – tired and having

in trapezoids and squares, each of them painted

global network for a new life in virtuality (eternity),

made peace – they embrace each other, curl up,

in the green color of winter crops, the black color

addressing to us in Lithuanian that has not yet

penetrate each other and sink into each other in

of ploughed fields or the golden color of the rape;

been standartized and restricted by any rules.

the shape of capes, peninsulas, rivers, streams,

the precisely drawn parallel lines of fruit trees;

lakes and bays, and then fall asleep. The water

the trace of a tractor wandering across the fields

element is restrained by strong banks and shores,

reminds of a snake whose shape shows up at the

by information torrents, undergoing globalization,

even though a little undermined; the land is tired,

stairs of a Maya pyramid at the first moments

losing hierarchies and borders, is a demanding task.

soaked wet and sweated. Their weary breathing

of sunrise; a tangle of circles, mysterious signs

But when someone in the world wide web is using

forms ribbons of mist floating to the sky. Perhaps

and intricate ornaments in the ploughed fields

Donelaitis’ style to say “this lithuania is most boo’ful

these are souls of the beloved, like Gintaras Patack-

set a hard exercise in semiotics. Maybe humans

of all”, I guess the task has been coped with – and

as wrote, but perhaps just white puffs of steam…

have not been made yet, while the world is still

succeeded in, I would say, a helluva luvly manner.

Speaking on Lithuania in a world that is shaken

being created out of fog, quagmires and mist… Older parts of towns look like anthills: here

But maybe they have walked away in different

is the Vilnius University, there is the Presidential

directions, to far-off lands… to Ireland, Spain…

Palace in the capital. Secular concerns are so

or maybe they have locked themselves in their

incredibly small, looking from the bird’s or God’s

rooms, each in front of a computer or TV screen…

•

point of view. Here is Raudonė castle, and there is Lentvaris estate – people keep building and

But maybe the humans are in the graveyards?

building again, but from up there, from above, the

A graveyard is like a collage compiled of lives

roofs of castles and estates are just like overgrown

and breaths. From high above, graveyards look

mushrooms, you cannot see anything else from

like neat squares, where the areas of collec-

there. Towns founded on the riverbanks seem to

tive gardening and small farming have remained

be surprised with themselves, asking “where have

from the Soviet times. Whether you have an

I come from?’ Their mirroring images in water – a

identity or not – rest in peace… in your own little

self-reflecting identity. Long and falling shadows

square… Maybe God has just finished playing

emphasize – in somewhat pagan way – the little-

his games and put his toys – humans – back in

ness of the human and the things that they have

the box. In a tidy manner, like Lego blocks.

made. Wind power plants close to Nemirseta, as well as the port of Klaipėda, appear as odd

What do collective identity, collective memory

phantasmagoric objects in a purple landscape.

and collective emotions mean in Lithuania? Baroque architecture has been replaced with technologi-

The Hill of Crosses in Šiauliai, Vilnius Railway

cal baroque: cellphones, laptops, and the internet;

station, and Ignalina power plant, our symbolic

there is an exstasy of communication going on in

cross, our bargaining chip in politics and our secret

every possible direction. Fluidic and phantasmagoric

hope. Here, the semiotics of human pains and

identities are bursting with water spatter, drifting,

sorrows is expressive. The Hill of Crosses strikes

unclear like the fog, concentrating into cumulus

one as being plain and simple, a completely ev-

clouds, to splash down into quagmires, rivers and

eryday object in the clear sunny landscape. The

lakes with a tremendous force. Like the phoenix who

train station, on the contrary, is covered with a

rises and falls, flapping his wings desperately…

kind of mystifying reddish fog. Below the photograph, there is a note: “Vilnius Railway station is

In a deterritorized world distances vanish, time

a significant international center for transportation

disappears. Technologies are transforming the com-

of passengers and shipment of goods.” Sounds

munities, norms, conventions and languages. What

like direct questioning of the partner’s reproduc-

does a national sentiment mean in a network so-

tive value at one’s first date – a kind of shameless

ciety, in the age of information? What does a com-

and nearly immoral functionality. Here are the

mon – perhaps national – identity mean? What does

intertwined lines of railways. These railways are

Lithuania mean? Consciousness, memory, language,

transporting human bodies, hopes, concerns and

or communication is always both selective and

Agitacija: 1. raginimas masių pasireikšti viešame socialiniame ir politiniame gyvenime (…) 2. tam tikrų idėjų skleidimas arba dirvos parengimas toms idėjoms skleisti. 3. kurstymas, traukimas, savo idėjos šalininkų ieškojimas. Tarptautinių žodžių žodynas (1936)

Terminas „porno chic“ pradėtas vartoti praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje apibūdinti pornografiniams filmams, tokiems kaip Gili gerklė (Deep Throat), kurie tada pirmą kartą pasirodė populiariuose Amerikos kino teatruose (…) Dvejus ar trejus metus buvo madinga tokius filmus žiūrėti ir aptarinėti. (…) Aktorė Linda Lovelace tada yra pareiškusi neabejojanti, jog pornopramonė netrukus susilies su didžiąja kino pramone. Wikipedia

(…) lyties organų artumas šalinimo organams. (…) Mėgstamiausias juokelių siužetas Hustler žurnale yra apie tai, kaip kas nors netyčia apsišika bažnyčioje. Laura Kipnis

Agitation: 1. The process of encouraging the masses to express themselves in social and political public life (…) 2. The process of promoting certain ideas, or paving the way for promoting those ideas. 3. Provocation, incitement, or searching for supporters for one’s ideas. Lithuanian Dictionary of Foreign Terms (1936)

The term “porno chic” was first used in the early 1970s to describe the wave of pornographic movies like Deep Throat that appeared in mainstream moviehouses of the United States for the first time. (…) For a period of two or three years it was fashionable to watch and discuss such films. (…) Actress Linda Lovelace once stated at that time that she believed that the porn industry would merge with the mainstream film industry. Wikipedia

(…) the proximity of sexual organs to those of elimination (…) Hustler’s favorite joke is someone accidentally defecating in church. Laura Kipnis

Pornografija – pavyzdinis vaizdinės manipu-

Porno šik: pornografija kaip agitacija

Karolis Klimka karolis_klimka@yahoo.com

klausimas apie pozityvią pornografijos reikšmę.

liacijos atvejis. Ne tik todėl, kad joje itin dažnai

Didžiausias iššūkis sex-positive feministėms ir

pasitelkiamas retušavimas ir kitoks manipuliavi-

kitiems, mėginantiems paaiškinti pornografijos

mas vaizdu, bet pirmiausia ta prasme, kad visų

socialinį politinį vaidmenį bei jos santykį su libe-

žanrų ir formų pornografija visuomet buvo kalti-

raliaisiais idealais, – kaip nusakyti pornografijos

nama žalingu poveikiu. Sakoma, kad pornografija

turinio santykį su jos socialiniu vaidmeniu. Kitaip

propaguoja tam tikrą gyvenimo būdą. Ką ir kaip

tariant, kaip pornografinė manipuliacija susijusi su

propaguoja pornografija, už ką ji agituoja ir kuo

pornografijos agitacinėmis galiomis?

manipuliuoja? Per pastaruosius 30 metų, ypač skilus feministiniam judėjimui, į šiuos klausimus buvo pateikta begalybė prieštaringų atsakymų.

Nors pornografijai labai tinka posakis „kažkas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, ar iš antro žvilgsnio įmanoma pačiose pornografinėse scenose

XX amžiuje pornografija suvaidino neeilinį vai-

įžvelgti ką nors, kas paaiškintų, tarkime, porno-

dmenį viešojoje arenoje. Paminėsiu du momentus:

grafijos kultūrinį ir politinį vaidmenį demokratijos

pornografijos vaidmenį debatuose apie žodžio ir sa-

procese? Ko siekė Larry Flynt, kas mėnesį veltui

viraiškos laisvę („galiausiai ne kas kitas, o pornoka-

siųsdamas po Hustler egzempliorių kiekvienam

ralius Larry Flynt – ne kairė, ne avangardas – negrą-

Kongreso nariui? (Teismas pripažino, kad Konstitu-

žinamai išplėtė politinio kalbėjimo parametrus.“)1 ir

cija neleidžia to uždrausti.) Ko jis būtų pasiekęs, jei

feministinio judėjimo skilimą (antrosios feminizmo

būtų įgyvendinęs savo sumanymą rodyti pornoklipus

bangos pabaigą), kurį lėmė priešiškų feminisčių

prezidento rinkimuose, kur dalyvavo kaip kandida-

stovyklų susirėmimas dėl pornografijos.

tas? Kodėl liberalizmo klasikas Ronald Dworkin kėlė klausimą: „Ar mes turime teisę į pornografiją?“

Neįmanoma paneigti feminisčių nuopelnų aiškinant pornografijos kaip manipuliacijos reikšmę. Tačiau daug sunkesnis uždavinys pasirodė esąs

Feministinio porno kūrėja Audacia Ray, pasisakydama dėl money shot 2 scenų pornofilmuose, teigia, kad jokie vaizduojami sekso veiksmai nėra

Kipnis L., „(Male) Desire and (Female) Disgust: Reading Hustler“ in: Popular Culture: A Reader (sud. R. Guins ir O. Z. Cruz), London: Sage, 2005, p. 234.

Pornography is a classic case of visual manipu-

Porno Chic: Pornography as Agitation

Šiuo atveju turimos galvoje scenos, kai veikėjas išlieja sėklą sekso partnerei ant veido.

Feminism’s merits in explaining pornography’s

lation. Not just because it uses retouching and

manipulative nature is beyond question. However,

other kinds of image manipulation quite often, but

articulatiing of pornography’s positive meaning has

above all, in that all genres and forms of pornog-

appeared to be a much harder task. The biggest

raphy have always been accused of causing harm.

challenge for sex-positive feminists as well as oth-

The statement goes that pornography is propagat-

ers who have tried to give an account of the social

ing a certain lifestyle. What does pornography

and political role of pornography and its relation

propagate? What does it agitate us for or against

to liberal ideals has been the problem of how to

and what’s the object or subject of its manipula-

describe the relation between the contents of por-

tion? In the last 30 years, especially since deep

nography and its social role. In other words, how is

divisions over sex started to tear the feminist move-

pornographic manipulation linked to the agitational

ment, there have been countless and contradictory

capacity of porn?

answers to these questions. Pornography is best characterised in terms of In the XX century, pornography’s role in the

Karolis Klimka karolis_klimka@yahoo.com

“something more than meets the eye”. One might

public arena was rather special. It suffices to

wonder if there is something in porn scenes them-

mention just two moments: the role of pornog-

selves that could serve to explain, say, the cultural

raphy in the debates on freedom of speech and

and political contribution by pornography to the

self-expression (“In the end it has been porn king

democratic process? What did Larry Flynt aim for

Larry Flynt – not the left, not the avantgarde – who

by sending free copies of his Hustler magazine

has decisively expanded the perimeters of politi-

to each member of the Congress every month?

cal speech”)1 and the split of feminist movement

(Later, the court conceded that the Constitution

(the end of the second wave of feminism) resulting

stood in his favour.) What would he have achieved

from the row over sex and porn between two an-

should his idea of showing porn video clips at

tagonistic camps.

presidential elections (where he was a candidate) have been implemented? Why did the icon of liberalism Ronald Dworkin bother himself with the

Kipnis L., “(Male) Desire and (Female) Disgust: Reading

question: do we have the right to pornography?

Hustler”, in: Popular Culture: A Reader (ed. R. Guins and O. Z. Cruz), London: Sage, 2005, p. 234.

savaime blogi, nes viskas priklauso nuo konteksto.

koncepciją, kuri pateikia kūną kaip izoliuotą

kvietizmą4“5. Pati Kipnis, solidarizuodamasi su

O alternatyvaus porno kūrėjos Erikos Lust nuomone,

uždarą vienetą ir draudžia jam dalyvauti fluidų

moterimis, kurios mėgsta pornografiją (kaip antai,

pati teisingo ir neteisingo sekso idėja yra absur-

mainuose su kitais kūnais bei neleidžia socialinės

S/M lesbietės), giria šį žurnalą už tai, kad opo-

diška. Demokratinė pornografijos misija – „repre-

malonumo patirties, kūnų ir malonumų jungčių

nuodamas mirtinai nu-retušuotam ir pro vazeliną

zentuoti visas įmanomas moterų fantazijas ir troš-

ir mainų? Taip Carla Freccero kalba3 apie soci-

regimam Playboy kūno etalonui bei Penthouse

kimus“. „Čiulpti dirbtinę varpą – tai feministiška,

alinius judėjimus, kurie „kovos lauku pasirinko

estetikai (kur moters genitalijos pavirto objets

o čiulpti vyro varpą – ne??? Papasakok močiutei!“

erotinę sritį“, bet tai visai tinka ir pornografijai.

d’art), Hustler sukūrė neįveikiamai materialų,

– rašo filmo Five Hot Stories for Her autorė.

Pornografija savaip prisideda prie pastangų kūnus

atkakliai vulgarų, dujų sklidiną ir išskyromis be-

ir malonumus padaryti prieinamus demokratijai.

sitaškantį kūną – „nenuilstamai besipriešinantį

Audacia Ray nemano, kad „etiška(-s) ir tvirtų

buržuazinių manierų ir papročių jungui… – kūną,

politinių įsitikinimų pornografė(-as)“ yra nesąmo-

Feministinio judėjimo prieš pornografiją atsto-

nė. Esą tokie pavyzdžiai kaip režisierės Furry Girl

vės teigė, kad pornografija prilygsta prievartavimui

veganų ir vegetarų porno (ieškok VegPorn) bei kiti

(„pornografija – tai teorija, o prievartavimas – prak-

„jauni, technologiškai pasikaustę idealistai“, kurie

tika“), ir agitavo už jos ribojimus ir draudimą. Sex

nį veiksmą sudaro alegorinis procesas, leidžiantis

pasitelkė internetą „norėdami kurti savo sex-positive

positive feministės pasipriešino tokiai interpretaci-

vaizdą perskaityti kaip raginimą „šik ir dėk skersą

kultūros vizijas“ anapus privalomo porno protokolo,

jai, propaguodamos pozityvų požiūrį į šią kūrybos

ant (smulkiaburžuazinės) moralės“. Šiuos porno-

rodo, kad pornoprodukcijos proceso permainos gali

ir saviraiškos formą. Iššūkis pozityvaus požiūrio

grafinės reprezentacijos judesius Kipnis aiškina

radikaliai pakeisti pornografinio vaizdo prasmę,

advokatei – paaiškinti pornografijos gerumą neigno-

kaip nukreiptus prieš buržuazinį politikos projektą

net jei jis atrodo toks pat. Kiti įdomūs pavyzdžiai

ruojant jos esminių aspektų ir savybių, tokių kaip

– kontroliuoti ir valdyti kūną, pajungti kitų kūnus.

– kontroversiška Suicide Girls tinklavietė, propa-

paskirtis (uždegti aistrą arba būti dirgikliu mastur-

Kontrolei nepavaldaus ar kontrolės netenkančio

gavusi nuogumą kaip moterų įgalinimo priemonę;

buojantis), paprastumas (jokių meninių ar politinių

antikapitalistinių aktyvistų kolektyvas Sharing Is

pretenzijų), neturiningumas, nenaudingumas ir t. t.

paskirtį universitetų ir kitų darboviečių resursus.

Tokios išmatų ir išskyrų reprezentacijos agitaci-

4 Abejingumas gyvenimo įvykiams, veiklos atsisakymas, vidinės ramybės

Sexy, dovanojantis savo produkciją, pagamintą pigiausiomis priemonėmis, panaudojant ne pagal

gresiantį pratrūkti bet kurią akimirką”.6

siekimas; religinė etinė koncepcija, propaguojanti pasyvumą, visišką

Chrestomatiniame tekste apie žurnalą Hustler Laura Kipnis mini pornografijos priešių argumentą, kad masturbacija „skatina politinį

atsidavimą dievo valiai (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985). 5

Hustler“ in: Popular Culture: A Reader (sud. R. Guins

Kaip jums tokia tezė: savo utopiniu aspektu pornografija agituoja prieš individualistinę kūno

Kipnis L., „(Male) Desire and (Female) Disgust: Reading ir O. Z. Cruz), London: Sage, 2005, p. 223.

3 Freccero C., Popular Culture: An Introduction. New York: New York UP, 1999.

6 Ibid, p. 225.

As far as the director of feminist porn films

for its use of nudity as a tool for empowering wom-

this form of creative work and self-expression.

Audacia Ray is concerned, representation of sexual

en, or the anti-capitalist activists’ collective Shar-

A challenge that an advocate of the positive at-

practices of whatever kind cannot be wrong as

ing Is Sexy who offer free porn made by the cheap-

titude faces is how to explain the goodness of

such because the context is what determines the

est means, using resources from universities and

pornography by not ignoring its essential aspects

meaning. That’s what she claims commenting on

other workplaces not for their intended purposes.

and characteristics, such as purpose (to arouse

the controversy concerning the so-called money shot (ejaculation) scenes in porn films. For her

desire or serve as a stimulus for masturbation), Would you buy this: in its utopian aspect porn

simplicity (no artistic or political pretensions),

part, alt porn director Erika Lust finds that the

agitates against “the individualistic conception

very notion of “right sex” or “wrong sex” is rather

of the body as bounded and prohibited from the

absurd. The democratic mission of pornography

exchange of bodily fluids with others”, a prohibi-

consists in “portray[ing] women’s fantasies and

tion that prevents “the discovery of pleasure as

zine, Laura Kipnis makes mention of the argument

desires – all of them”. “It’s feminist to suck dildos,

sociality, bodies and pleasures connected and

often used by feminist opponents of pornography:

but it’s not feminist to suck cocks??? Come on!”

exchanged”. This is what Carla Freccero says2

that masturbation “promotes political quietism3”4

writes the director of Five Hot Stories for Her.

about social movements that “have adopted the

For her part, and in solidarity with women who

erotic as their domain of struggle”, but it also ap-

enjoy porn (such as S/M lesbians) Kipnis credits

plies very well to pornography. Porn has its own

the magazine with having subverted Playboy’s stan-

pornographer with strong political beliefs to be a

ways to contribute to the attempts of making

dard of the deadly retouched body, typically viewed

contradiction in terms. Examples such as vegetar-

bodies and pleasures accessible to democracy.

through vaselined lenses, as well as Penthouse

Audacia Ray does not consider an ethical

In her ground-breaking texts on Hustler maga-

aesthetics (with female genitalia serving as objets

ian and vegan porn (search for VegPorn) by director Furry Girl as well as other “young, technologically

absence of rich contents, uselessness and so on.

Feminist anti-pornography movement claimed

d’art). Hustler introduced an “insistently material,

inclined idealists” who use the internet as a medi-

that at the end of the day, pornography amounts

defiantly vulgar” body, gaseous and fluid-emitting –

um for creating “their visions of sex-positive culture

to rape (porn is the theory, rape is the practice).

“continually defying the strictures of bour-

online” beyond the mandatory porn protocol, are

So it’s only natural that they have called for re-

geois manners and mores… – a body

said to have proved that changes in the process

strictions and prohibitions of porn. For their part,

of the production of porn can radically affect the

sex-positive feminists rose up against this kind

sense of pornographic image, even if it looks the

of interpretation, asserting a positive attitude to

3 A passive attitude towards life, characterised by devotional contemplation and abandonment of the will, or a form

same. Other interesting examples include Suicide

of religious mysticism and giving oneself totally to God’s

Girls’ controversial web site which has been cited

will“ (Lithuanian Dictionary of Foreign Terms, 1985).

2 Freccero C., Popular Culture: An Introduction,

New York: New York UP, 1999.

Kipnis L., ibid, p. 223.

kūno motyvas įgyja politinę potekstę. Žemos kūniš-

tik beveidžiu moters pa(si)tenkinimo instru-

kos funkcijos tampa žemųjų socialinių klasių tropu.

mentu. (…) Žiūrovas tapatinasi toli gražu ne

Nešvankumas (žema kultūra, š…) tampa dominuo-

su aktoriumi vyru, o su trečia implikuojama

jančios ideologijos kritika, nukreipta prieš hegemo-

pozicija, būtent – grynu žvilgsniu, stebinčiu

nišką kultūrą reprezentuojantį glotnaus paviršiaus

visiškai patenkintą moterį. Žiūrovo pasiten-

klasikinį kūną be angų, taip pat prieš klusnios,

kinimas yra grynai reflektyvaus pobūdžio: jis

ramios ir blaivios darbo jėgos idealą. Kūno protrū-

kyla iš suvokimo, kad moteris gali būti visiš-

kio grėsmė ir laukimas veikia kaip užuomina į kla-

kai patenkinta patirdama falinį malonumą.7

sinės hierarchijos nestabilumą ir įtemptas policines pastangas slopinti žemųjų kūnų – minios – prover-

Kartu pornografija pasirodo esanti sudėtinga

žio grėsmes. (Smulkia)buržuaziniame universume

klasinio antagonizmo ir tapatinimosi medija. Pa-

vienintelis legalus kūno išskyrų pavidalas – ašaros.

vyzdžiui, pirmuosiuose Hustler (kuris pradėtas leisti 1974 m.) numeriuose klasinis priešiškumas

Dėl pornografijos tvirkinamojo pobūdžio išlieta

buvo viena iš pagrindinių auditorijos jaudinimo

nemažai ašarų. Tačiau pornografija yra neviena-

taktikų. Čia gausu bezdančių milijonierių, ap-

reikšmė, nes teikia ne vieną poziciją identifikuotis.

sišikusių politikų ir išnaudojamų turtuolių.

Antai heteroseksualios orientacijos moterį gali jaudinti gėjų pornografija (plg. moterų kuriamą gėjų

Oro gadinimas, žinoma, simbolizuoja kūno

porno moterims: ieškok slash fiction); jos taip pat

nepavaldumą ir socialinio autoriteto, privačios

gali tapatintis su vyro pozicija heteroseksualaus

nuosavybės bei viešosios erdvės gadinimą, an-

porno atveju. O Slavojaus Žižeko požiūriu, porno:

tisanitarinį išpuolį prieš valymosi ir gryninimosi pastangas. Taršą propaguoja visų kūno išskyrų

(…) žiūrovas tapatinasi [visai] ne su moterį

vaizdiniai: šlapimas, išmatos, sperma, mens-

pisančiu vyru. Moteris paprastai vaizduo-

truacijų kraujas. (Hustler dažnai kėsinosi į soci-

jama kaip ekshibicionistiškas subjektas,

alinį akademinės bendruomenės – buržuazijos

visiškai patenkinta tuo, ką daro, ir tuo, kad to veiksmo metu yra stebima stebėtojo, o

tai gyvas kontrastas vyrui, kuris paverstas

threatening to erupt at any moment.”5

The Žižek Reader (sud. E. Wright ir E. Wright). USA: Blackwell Publishing, 1992, p. 92.

Plenty of tears have been cried over the corrupting effect ascribed to pornography. But the

The agitational effect of such representation

thing is that pornography’s ambiguity allows for

of bodily excrements and excreta consists of an

more than one position for the viewer to identify

allegorical process which enables one to perceive

with. For instance, a heterosexual woman may

the image as an incitement to “shitting and spit-

feel turned on by gay pornography (see slash fic-

ting upon (petit) bourgeois morals”. According to

tion, gay porn created by women for women), or

Kipnis, the target of these gestures of pornographic

identify with the male position in heterosexual

representation is the bourgeois political project

porn. Or, as Slavoj Žižek puts it, in porn:

of control and governance over the body, including subordination of other bodies. The motif of

The spectator does not identify with

an unruly body or a body losing control takes on

the man who fucks the woman. The woman

political connotations. The lower bodily functions

is as a rule asserted as the exhibitionist

become a trope for lower social classes. Obscen-

subject who fully enjoys doing it and being

ity (low culture, shit) functions as a critique of

viewed by the spectator doing it, in clear

the dominant ideology and hegemonic culture

contrast to the man, who is reduced to

as represented by a glossy and smooth classi-

the pure faceless instrument of woman’s

cal body with no orifices. By the same token,

enjoyment. … The spectator, far from iden-

it attacks the ideal of obedient and calm and

tifying with the male actor, rather identifies

sober labour force. The threat and the expecta-

with the Third implicit position, that of a

tion of bodily outburst serves as a reference to

pure gaze observing the woman who fully

At the same time, pornography appears to be

the instability of class hierarchy and to desperate

enjoys herself. The spectator’s satisfaction

a complex medium for class antagonism and iden-

policing attempts aimed at reducing the threat of

is of a purely reflective nature: it derives

tification. For instance, in early Hustler (started

breakthrough of the inferior bodies – or the crowd.

from the awareness that a woman can find

in 1974) class antagonism was one of the major

The only legal form that the bodily excreta can

full satisfaction in phallic enjoyment.

tactics for exciting their audiences. The pages of

the magazine were crowded by farting millionaires,

take in the (petit) bourgeois universe is tears.

politicians shitting their pants, and the rich subjected to exploitation. Hustler would often attack 6 5 Ibid, p.225.

The Žižek Reader (eds. E. Wright and E. Wright), USA: Blackwell Publishing, 1999, p. 92.

pakalikų – autoritetą: „mokslininkas – žmonai:

tu būti kultūringi, yra didžiausias pavojus kultūrinei

„Paragauti tau tarp kojų?! Tu tikriausiai užmir-

buržuazijai: smulkusis buržua pernelyg pamaldžiai

šai, kad aš habilituotas daktaras!“8. Seksas čia

žiūri į aukštąją kultūrą ir, mėgindamas ją mėgdžioti

parodomas kaip komerciniai mainai, tarnavimas

ir perimti, nejučia (ir netyčia) griauna hierarchines

galiai ir prestižui (studentės verčiamos mylėtis su

perskyras, maišydamas aukšta ir žema.

profesoriais už pažymį, viršininkai manipuliuoja pavaldinėmis, gydytojai – pacientėmis ir t. t.)

Playboy buvo visų puolamas ne tiek dėl „eretiškos žmogaus doktrinos“ (pasak vieno teologo), kiek

Tačiau toli gražu nėra akivaizdu, kad tokia klasiškai susipratusi pornografija kelia kokią nors grės-

dėl to, kad esą nežino savo vietos (nenori būti tik paprasta pornografija).10

mę kultūrinės buržuazijos hegemonijai. Kaip taikliai pažymi Marc Jancovich, daug rimtesnė grėsmė jos

Naujausios tendencijos pornografinių ir gyveni-

autoritetui glūdi Playboy įsteigtame standarte, kuris

mo būdo žurnalų rinkoje (Men Only, Bizarre, Razz-

reprezentuoja smulkiosios buržuazijos (žemesnio-

le, FHM, Loaded, GQ, Men’s Health, Jack, Attitude,

sios vidurinės klasės) pretenzijas. „Politiškai įsi-

Mayfair) vaizdžiai iliustruoja šią tendenciją. „Len-

tvirtinusi buržuazija, kaip klasė, nebejaučia reikalo

gvesnės erotikos“ (softcore) ir netgi gyvenimo būdo

saugoti ir privilegijuoti klasikinį kūną. Groteskiškas

žurnalai vyrams perima vis daugiau konvencijų iš

kūnas seniai tapo neatsiejama buržuazinės esteti-

„sunkesnės“ (hardcore) pornografijos ir „žemosios

kos dalimi.“ 9 Kitaip nei avangardinė pornografija,

rinkos“ (downmarket) tradicijų, įpakuodami tai kaip

kuri pozuoja kaip estetinė vertybė, tie nešvankybių

porno chic (stilingą formatą, kur susilieja gyvenimo

žanro kūriniai, kurie nori išlikti nešvankūs, bet kar-

būdo ir sekso temos) arba nostalgišką retro citavimą (retro-cool).

Kipnis L., „(Male) Desire and (Female) Disgust: Reading Hustler“, in: Popular Culture: A Reader (sud. R. Guins ir O. Z. Cruz), London: Sage, 2005, p. 228.

9 Jancovich M., „Naked Ambitions: Pornography, Taste and the Problem of the Middlebrow“, in: Scope: An Online Journal of Film Studies,

10 Jancovich M., „Placing Sex: Sexuality, Taste and Middlebrow Culture in the

June 2001. Prieiga per internetą: http://www.scope.nottingham.

Reception of Playboy magazine“, in Intensities: The Journal of Cult Media,

ac.uk/article.php?issue=jun2001&id=274&section=article

Nr. 2. Prieiga per internetą: http://intensities.org/Essays/Jancovich.pdf

the social authority of academics as well, those

the classical body. Indeed, the celebration of the

toadies of the bourgeoisie (a scholar to his wife:

grotesque body has become an integral aspect of

“Eat your pussy? You forget I have a Ph.D.”)7

bourgeois aesthetics …”8 Unlike avantgarde pornography that purports to possess an aesthetic value,

Above anything else, farting represents the

the works of an obscene genre that claim the ability

unruliness of the body as well as spoilage of social

to achieve sophistication while remaining truly filthy

authority, of private property and public space, an

are the greatest danger for cultural bourgeoisie:

anti-sanitary act undermining attempts of cleans-

a petit bourgeois’s relation to the high culture is

ing and purification. All images of the body excreta

extremely pious, such that in his / her attempts to

– urine, excrements, sperm, and menstrual blood

imitate and adopt that culture she / he insensibly

– promote pollution. As well as that, sex here is

(and inadvertently) destroys all hierarchic distinc-

exposed as commercial exchange in the service of

tions by mixing the high and the low. Thus, Playboy

power and prestige (female students forced to make

has been attacked from all sides not so much for its

love to male professors for a better grade, male

“heretical doctrine of man” (as one theologian put

bosses manipulating their female attendants, male

it), but precisely for allegedly not knowing its proper

doctors manipulating their female patients, etc.)

place (i.e. refusing to remain just pornography.)9

However, it is far from obvious that such class-

The newest trends in the market of softporn

conscious pornography poses any kind of threat

and lifestyle magazines (Men Only, Bizarre,

to the hegemony of cultural bourgeoisie. As Mark

Razzle, FHM, Loaded, GQ, Men’s Health, Jack,

Jancovich points out, a much more serious threat

Attitude, Mayfair) serve as a perfect illustration

to its authority resides in the standard established by Playboy which represents the pretensions of

8 Jancovich M., “Naked Ambitions: Pornography, Taste and the

petit bourgeoisie (lower middle class). “Having

Problem of the Middlebrow”, in: Scope: An Online Journal of

attained political hegemony, the bourgeoisie as a class is under less pressure to protect and privilege

Film Studies, June, 2001. From: http://www.scope.nottingham. ac.uk/article.php?issue=jun2001&id=274&section=article 9 Jancovich M., “Placing Sex: Sexuality, Taste and Middlebrow Culture in the Reception of Playboy magazine”, in: Intensities: The Journal of

Kipnis, ibid, p.228.

Cult Media, No.2. From: http://intensities.org/Essays/Jancovich.pdf

Akivaizdžiausiu (smulkia)buržuazinio kapitalistinio drausminimo objektu šiame postmodernistiniame

žvelgti su baime, neapykanta, pasibjaurėjimu arba

rodo atlikėjo seksualinę tapatybę (pavyzdžiui,

agresija.12

heteroseksualaus porno aktorius gali būti homo-

porno pasaulėvaizdyje lieka vyro kūnas. Jis vaizduoja-

seksualus; celibato besilaikantis kunigas gali būti

mas kaip mechaninis prietaisas, valdomas (s)eksper-

Seksas šiame asketiškame pasaulėvaizdyje

tų. Geismo tenkinimas rodomas kaip susvetimėjimo

virsta juodu darbu, planingu triūsu siekiant konkre-

gali būti brutaliai išnaudojama(-s) arba moralinio

smelkiamas fizinio darbo procesas. Pornovyras

taus tikslo. Čia akivaizdus prieštaravimas tarp pos-

imperatyvo verčiama(-s) atlikti savo vaidmenį.

niekuomet nerodo nė ženklo malonumo ar pasitenki-

tmoderniojo seksualinio etoso (sekso išvadavimas

nimo. Jis rūstus ir nebylus, susikaupęs triūsia.

iš reprodukcijos; seksas kaip poilsis ir saviraiška;

heteroseksualus ir t. t.) Partnerystės atlikėja(-s)

•

geismo demokratizacija; demokratinis abipusis Ir švelnesnėje, ir šiurkštesnėje masinėje porno

interesas…) ir (vyro) kūno instrumentalizavimo.

neliečiami lieka pora tabu: vyro kūnui neleidžiama virsti erotiniu apžiūrinėjimo objektu; vyro kūnas lieka uždaras, neleidžiantis įsiskverbimo.11

Ar gali (kitokia) pornografija agituoti prieš (tokią) pornografiją (arba už pajungto kūno išvadavimą)? Viena pornotradicija prieš kitą? Kodėl ne, jei por-

Hustler groteskiško porno tradicijas tęsiantys

nografija galėjo pati save demonizuoti – nuo pat

žurnalai Bizarre, FHM, Maxo Hardcore’o, brolių

pradžių ir tiesiogine prasme, pavyzdžiui, 1975 m.

Farrelly’ių filmai, net Jackass televizijos laidos sieti-

filme Angel Above Devil Below, kuriame mergina

nos su sena sadistine vyriško kūno vaizdavimo tradi-

masturbuodamasi prisišaukia patį Šėtoną…

cija, įkvėpta dviejų tūkstančių metų senumo Vakarų tradicijos vaizduoti fiziškai sužalotą nuogą vyrą kaip

Prieš dedant daugtaškį pažymėtina, kad vi-

ikoną. Šis reprezentacijos režimas leidžia vaizduoti

soms į šią polemiką įsitraukusioms stovykloms

vyrišką kūną tik kankinystės, baudimo, žalojimo ir

nemaloniausias yra klausimas apie natūralumą.

skrodimo kontekste. Žvilgsniui čia keliama sąlyga

Jeigu kai kurie vaizdai atrodo natūralesni nei kiti, tai logiška manyti, kad natūralumas yra tam tikras (at)rodymo būdas, vaidyba. Pornografija, galima

11 Attwood F., „Tits and ass and porn and fighting: Male

sakyti, propaguoja tokį požiūrį. Seksas nebūtinai

heterosexuality in magazines for men“, in: International journal of cultural studies, 2005, Volume 8 (1), p. 87.

12 Ibid, p. 90.

of this tendency. Soft-core and even lifestyle

been read in relation to an old sadistic tradition

1975 film Angel Above Devil Below, where a girl

magazines for men recycle ever more conven-

of representing male bodies, namely one inspired

masturbates until the Devil himself appears…

tions from harder pornography and down-market

by a two-thousand-year-old Western tradition

traditions by packing it as porno-chic (a kind of

of showing a physically crippled naked man as

stylish format that blends the topics of lifestyle

an icon. In such representational regime, the

it’s worth noting that for all the camps involved in

and sex) or nostalgic retro citing (retro-cool).

male body is imaginable only in the context of

this polemic, the most sensitive question is one of

martyrdom, punishment, crippling and autopsy.

naturalness. If some images look more natural than

In this postmodern porn-worldview the most

Here, the eye acts on the condition that it will

others, it is natural to suggest that naturalness is a

obvious object for (petit) bourgeois capitalist disci-

look with fear, hatred, disgust or aggression.11

certain way of (re)presenting, appearing, or acting.

pline is the male body. It is depicted as a mechanical device managed by (s)experts. The satisfying of

Before putting the suspension points at the end,

Pornography can be said to propagate, as it were, In such an ascetic worldview, sex turns into

this kind of attitude. Sex does not necessarily reveal

desire is shown as the process of alienated physical

hard dirty work, a methodical toil in pursuit of a

the sexual identity of the performer (thus, a hetero-

work. A pornoman cannot afford any expression of

specific goal. There is an obvious contradiction

sexual porn star may be homosexual; a priest under

pleasure or satisfaction. Stern and dumb, he works

here between a postmodern sexual ethos (the

a vow of celibacy may be heterosexual, etc.) The

with diligence and great concentration. In both hard

liberation of sex from reproduction; sex as a form

male or female performer of partnership may be sub-

and soft mainstream heteroporn, a couple of taboos

of recreation or self-expression; the democratisa-

ject to brutal exploitation or, for that matter, forced

still persist: the male body is not allowed to become

tion of desire; democratic mutual interest…)

to perform his / her role by a moral imperative.

an object of erotic scrutiny; the male body remains

and the instrumentalisation of the (male) body. •

self-contained and is not accessible for penetration.10 Can (a different kind of) pornography serve as The magazines that follow Hustler’s tradition

agitation against (this kind of) pornography (or for

of grotesque porn, such as Bizarre or FHM, as

the liberation of subordinated bodies)? One porn

well as movies by Max Hardcore or Farrelly broth-

tradition against the other? Why not, if pornography

ers (or for that matter, the Jackass show) have

was able to demonise itself – from the very beginning and in the literal sense: for instance, in the

10 Attwood F. ,“Tits and ass and porn and fighting: Male heterosexuality in: magazines for men,” International journal of cultural studies, 2005, Volume 8 (1), p.87

11 Ibid, p. 90

Fotoobsesija, arba fotografija kaip iliuzijų mašina Jurij Dobriakov

„Interesai: teatras, muzika, knygos, arbata,

portretai, sudurtiniai kadrai – užuominos į paslap-

troškimas. Paradoksalu tai, kad obsesyvus fotogra-

tingas istorijas, vykstančias / vykusias tarp kelių

favimas, kuris, regis, turėtų atlikti autoterapijos

susijusių vaizdų, ir daugybė citatų iš perskaitytų

funkciją, iš tiesų tik daugina iliuzijas. Fotografija

knygų bei perklausytų dainų. Nuolatinės origina-

kaip iliuzijų mašina – Didysis Kitas – sukuria fiktyvų

lumo ir naujumo paieškos vis dėlto pasibaigia tų

saugumo jausmą nesaugiame paauglių pasaulyje.

pačių archetipų (nesąmoningu?) eksploatavimu. Neatsitiktinai fotoobsesiją lydi narcisizmas ir Pagrindiniai elementai, kurie vienaip ar kitaip

fetišizmas. Pirmasis pasireiškia tuo, kad aptaria-

tampa kiekvieno tokio kadro ašimis, – tai vizualus

mas žmonių tipas su vienodu malonumu atsiduria

efektas ir ženklas. Ženklų – dažniau primygtinai

tiek vienoje, tiek kitoje objektyvo pusėje – t.y.,

rodomų ir įskaitomų paraidžiui nei paslėptų – šiuo-

pozuoti fotografuojančiam (šį žodį vartoju ne

se atvaizduose tiek, kad nuo jų gausos pavargsta

veiksmui, bet savybei nurodyti) draugui taip pat

tiek akys, tiek protas. O efektai dažniausiai kuria

smagu, kaip ir fotografuoti jį patį (beje, keistas

mistinę, elegišką, melancholišką, noktiurnišką

dėsningumas: visi fotografuojantys dažniausiai

ir visaip kitaip neįprastą būseną, kuri tampa

nepaprastai fotogeniški – gal tai sunkiai paaiš-

default modus operandi. Kartais ir pats efektas

kinamas simbiozės su fototechnika reiškinys?).

tampa ženklu. Tai ne tiek fotografinio mąstymo,

Patekimas į kadrą, matyt, taip pat atlieka tam

kiek vizualinės indoktrinacijos manifestacija. Ta

tikrą terapinę funkciją: idiliškame atvaizde pats

indoktrinacija, beje, greičiausiai veikia juos ir

sau atrodai daug geresnis ir vientisesnis.

tekstiniu kanalu: užtenka prisiminti magiškojo

naktiniai pasivaikščiojimai, nuoširdūs pokalbiai,

realizmo literatūrą, kurią masiškai skaito tokio

fotografija“.

amžiaus ir tokios gyvenimo filosofijos žmonės.

O fetišizmas pasireiškia naudojamos fototechnikos srityje. Nors skaitmeninės kameros vartojamos vis dažniau, vis dėlto mažai tikėtina, kad juostinis

Panašius įrašus galima rasti daugelyje virtualių

V. Klimašauskas uždavė nemažai klausimų apie

„Zenit“ artimoje ateityje paliks savo zenito tašką.

socialinių tinklų ir pažinčių tinklalapių – dažniau-

„jaunimo fotografiją“. Keli jų (ko gero, svarbiausi)

Lygiai taip pat ir „Lomo“, kuris iš primityviausio

siai jaunesnių nei dvidešimties metų žmonių anke-

lieka atviri: kokią funkciją šių žmonių gyvenime at-

sovietinio fotoaparato mutavo į tikrą žaislinį fetišą

tose. Nors šiuo atveju amžius, tiesą pasakius, nėra

lieka fotografija ir kokios yra fotoobsesijos priežastys?

ir dėl savo atliekamų veiksmų minimalizmo įgijo ki-

toks svarbus kaip specifinis mąstymo ar gyvenimo

Stengtis atsakyti į šiuos klausimus yra daug svarbiau

činę vertę. Apskritai, „analogo“ fetišavimas, matyt,

būdas. Pavadinkime šiuos žmones homo fotografi-

negu kritikuoti patį reiškinį (nors nesu tikras, ar

yra to paties „tikrumo“ troškimo išraiška, maištas

cus obsessus.

šis siekis nėra iš anksto pasmerktas nesėkmei).

prieš „nudvasinančią“ ir „nutikrovinančią“ skaitmenizaciją. Naudojamas fotoaparatas – tai statement,

Tai labai įdomi gentis: fotoaparatas tapo jų

Kritikuoti, tiesą sakant, ir nėra ką. Jaunimo

simbolinis pareiškimas: esu ne šiaip sau atostogų

sąmonės ir nervų sistemos tęsiniu tiek, kad to ti-

fotografija yra reiškinys, esantis už „kritikuojamojo“

metu egzotiškus vaizdus fotografuojantis turistas, o

kriausiai negalėjo numatyti ir toliaregiškas Marshall

(angliškai tai galima būtų pavadinti critiqueable)

žmogus, daug dėmesio ir laiko skiriantis saviraiškai.

McLuhan. Kadangi „meninės medžiagos“ gaminimo

meno ribų. Tai psichologinė būklė, kurią ir nagrinėti

instrumentas jiems beveik visada po ranka, tikrovės

reikėtų, tarkim, per psichoanalizės ar antropologijos

Rašyti apie šį reiškinį man ypač įdomu dėl

užfiksavimas (ar veikiau falsifikacija) praktiškai

prizmę. Kol šiuolaikiniai menininkai (tarp jų ir jau-

to, kad pats visada buvau visiškai nefotografiškas

sinchronizuojasi su žvilgsniu. Šio proceso rezultatus

nieji) nerimauja dėl vaizdų infliacijos ir dėl to, kad

žmogus. Keletą kartų paėmęs į rankas seną juostinį

matome tose pačiose socialinių tinklų anketose,

tradicinė fotografija atsidūrė aklavietėje, bei bando

„FED’ą“, greitai supratau, kad nieko doro negaliu

kolektyvinės saviveiklos svetainėse art.scene.lt,

išrasti postfotografinius antibiotikus, jauni homo

išspausti nei iš jo, nei iš savęs. Todėl beveik visos

www.deviantart.com, vaizdų sąvartyne www.flickr.

fotograficus obsessus, regis, nė kiek neabejoja šios

mano įžvalgos gali būti tik klaidingomis hipotezėmis.

com arba netgi fotografijos galerijose, kaip straips-

medijos tikrumu.

Galbūt tikrieji „fotografiško“ gyvenimo būdo moty-

nyje Du ar trys klausimai, kuriuos žinau apie ją (fotografiją)1 paliudijo Valentinas Klimašauskas.

vai yra visai kitokie, nei man atrodo. Vis dėlto man Dar daugiau: fotografinė „tikrovė“, kurią jie

smalsu: kada ir kaip išgyjama nuo fotoobsesijos?

patys (galbūt vėlgi nesąmoningai) ir sufalsifikuoja, Pateikiamose fotografijose matyti be galo įsiša-

jiems atrodo daug tikresnė nei juos supanti pilka

kniję „meniškos fotografijos“ archetipai, jau turin-

ir neįdomi realybė. Todėl jie, kaip pasakytų Slavoj

tys savo (nerašytus?) vaizdavimo kanonus. Melan-

Žižek, kuria alternatyvią „fantazmatinę“ erdvę – iš-

choliškos skandinaviško tipo merginos šiaurietiškos

traukdami iš pasąmonės joje talpinamus vaizdus ir

gamtos fone, „iškalbingi“ gestai ir instinktyviai

simboliškai apsigyvendami juose. Tiesa, šita erdvė

suvokiamos pozos, jaukūs namų interjerai su dau-

yra sterilizuota ir turi griežtą vidinę cenzūrą: joje

gybe egzotiškų detalių ir mąslūs juose gyvenantys

nėra nei ironijos, nei absurdo, nei grėsmės nuojau-

personažai, makrorežimu fotografuoti augalai ir

tos, nei kitų panašių dalykų – čia tik ideologiškai

vabzdžiai, įspūdingi gamtos reginiai, senamiesčio

„nekalti“ dalykai, lyg kokioje totalitarinėje sistemoje.

vaizdai, geometriniai raštai, visuomeniniu transportu keliaujančių pagyvenusių ir pavargusių žmonių

Taigi galima manyti, kad ši fotografijos pagalba gaminama iliuzinė erdvė yra materializuotas pasąmoninis „autentiškumo“ ar „tyrumo“, kurio

Klimašauskas V., „Du ar trys klausimai, kuriuos žinau apie ją (fotografiją)“, in: Fotografija, 2007, Nr.2 (15), p.20-21.

dėl vienų ar kitų priežasčių nerandama realybėje,

•

Photo-obsession: Photography as an Illusion Machine

people travelling by public transport, compound

sterilized and subject to strict internal censor-

shots hinting at mysterious stories that have been

ship: there is no irony, absurdity, fear or similar

unfolding in the time between several inter-related

elements in it – only the ideologically innocent

images, and multiple quotes from favourite books

things, like in some totalitarian system.

and songs. It is an endless quest for originality and newness that nevertheless always ends up as

produced illusory space is a materialization of a sub-

archetypes.

conscious desire for “authenticity” or “purity” that, for one or another reason, are not found in reality.

The main elements that function as the axes of

Jurij Dobriakov

Thus we may assume that this photographically

(unconscious?) exploitation of the same familiar

Paradoxically enough, the obsessive picture taking,

each of these shots in one or another way are the

which one would suppose to be auto-therapeutic,

visual effect and the sign. The images contain so

actually just multiplies illusions. Photography as an il-

many signs – usually insistently demonstrative and

lusion-producing machine – the Big Other – creates a

literal, rather than hidden – that both the viewer’s

fictional sense of safety in the insecure teenage world.

eye and mind start feeling exhausted. Meanwhile, the visual effects are employed to create a mysti-

It is not accidental that photo obsession often

cal, elegiac, melancholic, nocturnal or otherwise

goes hand in hand with narcissism and fetishism.

unusual feel, which becomes a default modus ope-

The demonstration of the first one is the fact that

randi. Sometimes the effect itself becomes a sign.

the type of people described here enjoys being on

This is a manifestation of visual indoctrination,

both sides of the lens: that is, to pose for a photo-

rather than photographic thinking, as Valentinas

graphing (in this case, I am using this word to refer

Klimašauskas has rightly pointed out in his previ-

to a personal quality, not the process) friend is just

Lines like this are quite popular in many

ously mentioned article. By the way, indoctrination

as pleasant as taking a picture of this friend (by the

social networks and personals web sites, mostly

seems to reach the photo enthusiasts through the

way, there is a strange regularity in the fact that all

in the profiles of people younger than twenty.

text channel as well: it is enough to mention the

photographing people tend to be extremely photoge-

But to tell the truth, in this case age is not as

so-called magical realism literature that people

nic – is it an inexplicable phenomenon of symbiosis

important as a specific lifestyle and mentality.

of this age and mentality are obsessed with.

with photographic equipment?) Being inside the

“My interests include: theatre, music, books, tea, night walks, sincere conversations, photography”.

Let’s call this type homo fotograficus obsessus. They are a curious tribe: the photo camera has

frame seems to perform some therapeutical function In his article, Valentinas Klimašauskas has

as well: in an idyllic portrait, one sees himself or

raised numerous questions concerning “youth pho-

herself as having much more purity and integrity.

become an extension of their consciousness and

tography”. Some of them (perhaps the most crucial

nervous system to an extent that even the far-

ones) remain unanswered: what function does

sighted Marshall McLuhan could not have foreseen.

photography perform in these people‘s lives, and

of photographic equipment. Even though digital

Since their instrument for producing “art mate-

what are the reasons for their photoobsession? An

cameras become increasingly popular, it is hard to

rial” is nearly always at hand, the act of capturing

attempt to answer these questions is much more

believe that such cult film cameras as Zenit are go-

(or, more accurately, fabricating) reality becomes

worthwhile than any critique of the phenomenon

ing to leave their zenith point in the nearest future.

virtually synchronic with the look itself. We may

itself (even though I am not sure if this attempt

The same goes for Lomo, which has mutated from

see the results of this process surfacing in many

is not doomed to fail from the very beginning).

a most primitive Soviet camera to a real toy fetish,

social networks, web sites for exchange of amateur creative content (art.scene.lt, www.deviantart.

Meanwhile, fetishism is manifested in the choice

still performing minimal functions and thus havHonestly speaking, there is nothing to criticize

ing kitsch value. In general, the fetish of analogue

com), the image dump www.flickr.com, or even

at all. Youth photography is something that remains

photo cameras must be an expression of the same

photography galleries, as Valentinas Klimašauskas

beyond the limits of critiqueable art. It is a psycholog-

desire for “authenticity”, a rebellion against digital

pointed out in his article Two or Three Ques-

ical condition that should be analysed, for instance,

technology that is considered to be “soulless” and

tions that I Know about it (Photography)1.

in the context of psychoanalysis or anthropology.

“unreal”. The camera that one uses is a symbolic

While many contemporary artists (including the young

statement: “I am not just a tourist on vacation

ones) worry about traditional photography coming to

capturing exotic views, I am a person dedicating a

realm, we can trace many deep-rooted archetypes

a dead-end or about image inflation, and thus at-

lot of attention and time to my self-expression.”

of “artistic photography” that have their own (un-

tempt to invent a post-photographic remedy of some

written?) canons of representation. Melancholic

kind, the young homo fotograficus obsessus seem

Scandinavian-looking girls against Nordic nature

to have no doubt in the reliability of this medium.

In the images circulating in this ever-growing

backgrounds, “telling” gestures and immediately recognizable poses, cosy interiors with lots of exotic

The phenomenon of photoobsession is especially interesting to me, since I have always been an extremely unphotographic person. I took an old

Moreover, the photographic “reality” that they

FED film camera into my hands a couple of times,

details and contemplative characters that inhabit

have been (again, perhaps unconsciously) fak-

but soon realized that I cannot squeeze any valu-

them, plants and insects captured in macro-re-

ing, appears to them even more real than the dull

able thing out of it and out of myself. Thus, nearly

gime, impressive views of nature, Old Town scenes,

reality that they actually live in. Thus, as Slavoj

all of my insights may turn out to be just implausi-

geometric patterns, portraits of elderly and tired

Žižek would say, they keep on creating their own

ble hypotheses. It may be that the real motives of a

alternative phantasmatic space – externalis-

photographic lifestyle are quite different from what

ing the images stored in their subconscious and

I think them to be. Yet I am still curious: when

symbolically inhabiting them. Yet this space is

and how does one recover from photoobsession?

Klimašauskas V., “Two or Three Questions that I Know about it (Photography)”, in: Fotografija, 2007, No.2 (15), p.20-21.

•

Kelios citatos ir fotografija

Several quotations and a photograph

Jonas Žakaitis

Dažnai galvoju, ar įmanoma pamatyti fotografiją be jokio kon-

graph shorn of all its context, caption-less, unconnected to

procesu? Tarsi netikėtai radus fotografijų kolekciją sendaikčių

current thought and ideas? It would be like stumbling on a

parduotuvėje – išvydus nuotraukas, apie kurias nieko neži-

collection of photographs in a curiosity shop – pictures of

nome ir neatpažįstame jose įamžintų žmonių ir vietų. Tuomet

people and places that we do not recognize and know nothing

galbūt ir galėčiau kažką įsivaizduoti apie matomus žmones ir

about. I might imagine things about the people and places in

vietoves, tačiau iš tiesų nežinočiau nieko. Visai nieko.

the photographs but know nothing about them. Nothing. Errol Morris

Errol Morris

Antra, vaizdinys nebūtinai yra tai, kas matoma. Egzistuoja matymo

Secondly, the image is not exclusive to the visible. There is visibil-

galimybė, kuri netapati vaizdiniui; yra vaizdinių, kurie sudaryti

ity that does not amount to an image; there are images which

vien tik iš žodžių. Vis dėlto, bendriausias vaizdinio režimas yra

consist wholly in words. But the commonest regime of the

toks, kuris sukuria ryšį tarp to, ką įmanoma išreikšti žodžiais

image is one that presents a relationship between the sayable

ir to, ką galima pamatyti – ryšį, kuris žaidžia analogijomis ir

and the visible, a relationship which plays on both the analogy

skirtumais tarp šių dviejų polių.

and the dissemblance between them. Jacques Ranciere

Šį voką, priklijuotą prie banko sienos, netikėtai užtikau Braitone.

Jacques Ranciere

I found this envelope in Brighton stuck to the front of the bank,

Norėjau pažiūrėti, ar kas nors yra viduje, bet neišdrįsau, nes

and I wanted to see if there was anything in the envelope but I

pabijojau, kad nuplėšto voko neberas adresatas. Tai vienas

didn’t have a look because I was scared that [the addressee]

iš tų veiksmų, kurių neatlikau, bet dabar labai norėčiau būti

would miss it if I ripped it off. It’s one of those things that I

atlikęs. Prieš save turėjau kelią, kurį galėjau pasirinkti, bet

really wished I’d have done now. There was a path and I made a

nepasirinkau – ir tai buvo labai blogas sprendimas. Dabar turiu

decision and now I think it was a really bad decision. I only have

tik to voko nuotrauką ir nežinau, kas buvo jo viduje.

the photograph of the envelope and don’t know what was in it. Ryan Gander

I have often wondered: would it be possible to look at a photo-

teksto, be pavadinimo ir sąryšio su dabar vykstančiu minties

Ryan Gander

VAIZD킨 PORTFOLIO IMAGE PORTFOLIO

Viršelio istorija

Cover Image

Playboy: mito kūrimas?1

Playboy: Urban Legend in the Making?1

„Ar galite tuo patikėti?! Šis brazilų modelis „pa-

“Can you believe that?! This brazilian model “lost”

metė“ savo bambą Playboy žurnalo redaktoriams

her belly button as the Playboy magazine editors were

paretušavus jos kūno linijas. Klaidos niekas nepa-

retouching her body curves. The mistake went un-

stebėjo, tą mėnesį buvo parduota 605 000 žurnalo

noticed, and the magazine sold 605,000 copies that

egzempliorių… daugybė skaitytojų įsiuto supratę,

month… lots of readers got pissed off when they real-

kad išmetė pinigus padirbtoms nuotraukoms“ 2

ized they were wasting money on fake pictures.” 2

Internetu keliauja nuotrauka, priskiriama bra-

There is a picture attributed to Playboy Bra-

ziliškam Playboy. Nuotraukoje pavaizduotas

zil that is circulating the Internet. The picture

modelis, kuris buvo apdorotas skaitmeniniu

shows a model who has been digitally enhanced,

būdu, o tiksliau – jai buvo pašalinta bamba.

specifically: her belly button was removed.

Nusprendžiau pažiūrėti, ką dar galima rasti

I decided to see what I could find in this picture:

šioje nuotraukoje: •

Bendra vaizdo analizė rodo, kad geltonos spalvos bikinio apačia ir geltona marškinėlių apykaklė buvo paryškinta. Panašiai buvo „pagerinta“ ir raudona marškinėlių bei apyrankės spalva.

•

Meta duomenys atskleidžia, kad vaizdas vieną kartą buvo apdorotas Adobe programos pagalba, tačiau kvantizacijos matrica neatitinka Adobe produkto. 95% vaizdo kokybės buvo išsaugota naudojantis programa, nepriklausančia Adobe programų grupei.

•

Principal component analysis shows that her yellow bikini bottom and yellow shirt collar were “enhanced”. Similarly, the red on her shirt and wristband was enhanced.

•

The meta data says that an Adobe product edited the image at one time, however the quantization matrix is not consistent with Adobe products. This image was saved at a 95% quality level by a non-Adobe product.

•

Light analysis (LA) shows her belly button (see the swirl?). The belly button was removed using a pixel merger, not by using a smudge tool or pasting a section of skin over it. LA also shows a dot on her face, above the right cheek. A zit? Maybe a mole?

Šviesos analizė (ŠA) atgamina bambą (matote sukūrį?) Bamba buvo pašalinta sujungus pikselius, o ne naudojant dėmės funkciją ar nukopijuojant odos gabaliuką. ŠA taip pat išryškina taškelį ant merginos dešinio skruosto. Spuogas? O gal apgamas?

However, there are some bigger problems with this picture that make me ques-

Kaip bebūtų, šioje nuotraukoje esama didesnių pro-

tion the legitimacy of this image:

blemų, kurios verčia mane abejoti jos legitimumu: •

Even though it is spreading rapidly (every blog seems to be covering this image), none give her name or cite the source.

•

A few blogs claim that the picture comes from Playboy Brazil, but I could not find the picture there.

•

The image itself shows no scanning artifacts, so it likely started digitally. (If it was scanned in from an actual Playboy magazine, there would be scanner artifacts.)

• Šios nuotraukos apatiniame kampe yra Playboy logotipas, tačiau Playboy Brazil naudoja Abril kompanijos firminį ženklą, o ne triušio logotipą. Be to, Playboy logotipe triušis beveik visada vaizduojamas baltame fone. Šioje nuotraukoje balto fono aplink triušį nėra. Vadinasi, ji nėra autentiška.

The belly button image appears to have the Playboy logo in the bottom corner. However, Playboy Brazil uses the Abril logo, not the bunny. And the Playboy bunny logo almost always has a white border. This image is missing the border around the bunny. Thus, it does not appear to be authentic.

1 Tekstas ir nuotraukos paimtos iš Dr. Neal Krawetz internetinių

1 Text and image taken from a post made by Dr. Neal

•

Nepaisant to, kad nuotrauka sparčiai plinta (ji aptarinėjama kiekviename bloge), niekur nenurodomas jos pavadinimas ar šaltinis.

•

Kai kuriuose bloguose tvirtinama, kad nuotrauka yra iš Playboy Brazil, bet aš jos ten neradau.

•

Pačioje nuotraukoje nesimato skenavimo pėdsakų, taigi ji greičiausiai padaryta skaitmeniniu būdu. (Jeigu ji būtų nuskenuota, būtų galima rasti skenavimo pėdsakų).

•

komentarų. Prieiga per internetą: http://www.hackerfactor.com/blog/

Krawetz on http://www.hackerfactor.com/blog/index.php?/

index.php?/archives/60-Playboy-Urban-Legend-in-the-Making.html 2 Cituojama iš: http://www.boredstop.com/index.php?option=com_c ontent&task=view&id=120&Itemid=35

archives/60-Playboy-Urban-Legend-in-the-Making.html 2

Quotation from the blog: http://www.boredstop.com/index. php?option=com_content&task=view&id=120&Itemid=35

Apie autorius:

Rasa Baločkaitė yra sociologė, Vytauto Didžio-

contributors:

Rasa Baločkaitė is a sociologist and associate

jo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos

professor at Vytautas Magnus University in the

fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros

Faculty of Political Science and Diplomacy, Depart-

docentė.

ment of Social and Political Theory.

Tomas Čiučelis yra menininkas, kritikas ir vertėjas (į lietuvių kalbą išvertė Noamo Chomsky

Tomas Čiučelis is an artist, critic, translator (translated Hegemony or Survival by Noam Chomsky

Hegemonija arba išlikimas, šiuo metu verčia Levo

into Lithuanian and is currently translating The

Manovičiaus Naujųjų medijų kalba).

Language of New Media by Lev Manovich).

http://tomchatter.wordpress.com

Jurij Dobriakov rašo apie naują muziką ir šiuo-

http://tomchatter.wordpress.com

Jurij Dobriakov writes on new music, contempo-

laikinį meną, urbanizmą bei psichogeografiją įvai-

rary art, urbanism and psycho-geography for various

riems Lietuvos ir užsienio leidiniams.

Lithuanian and international publications.

Karolis Klimka yra publicistas ir vertėjas, kuris

Karolis Klimka is a publicist and translator

pastaruoju metu domisi „kultūrinio pilietiškumo“

recently interested in the problematic of cultural

(angl.– cultural citizenship) problematika.

citizenship.

karolis_klimka@yahoo.com

Agnė Narušytė yra menotyrininkė, kritikė ir ku-

karolis_klimka@yahoo.com

Agnė Narušytė is an art historian, critic and

ratorė. 2008 m. išleido monografiją Nuobodulio

curator. In 2008 she published Aesthetics of bore-

estetika Lietuvos fotografijoje. Šiuo metu dėsto

dom in Lithuanian photography based on her PhD

Napier universitete (Edinburgas).

thesis. She has been a lecturer at Napier University, Edinburgh.

Eglė Rindzevičiūtė turi kultūros studijų daktarės laipsnį ir bendradarbiauja su De Montfort (Leices-

Eglė Rindzevičiūtė holds a PhD in Culture Stud-

ter, Didžioji Britanija) ir Linkoping universitetais

ies and is currently affiliated with De Montfort Uni-

(Švedija).

versity in the UK and Linkoping University, Sweden.

Mirjam Wirz yra Ciuriche gyvenanti fotografė, Flash Institut / Flash Bar organizatorė, dėsto fotografiją Europos humanitarinio universiteto (Baltarusijos universiteto tremtyje) dizaino katedroje.

Mirjam Wirz is a Swiss photographer and organizer of Flash Institut / Flash Bar. She teaches photography at the European Humanities University - Byelorussian University exiled in Vilnius.

www.flashinstitut.com

www.flashinstitut.com/mirjamwirz

fake it till you make it Alcoholics Anonymous