Diplomatinis protokolas

tomasz orłowski

Di pl o m at i n i s

protokolas Ceremonialas ir etiketas

Iš lenkų kalbos vertė Halina Kobeckaitė

vilnius 2013

UDK 341.7 Or71

Versta iš:

Tomasz Orłowski Protokół dyplomatyczny Ceremoniał i etykieta.

Wydanie drugie, poprawione, Polski Instytut Spraw Międzynarodowych, Warszawa 2006.

Knygos leidimą parėmė

© Tomasz Orłowski, 2005 © Vertimas į lietuvių kalbą, Halina Kobeckaitė, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02295-3

turinys

pratarmė

§ 11

1 skyrius

§ diplomatinis protokolas

Sąvoka, istorija, uždaviniai, organizacija 1.1. diplomatinis protokolas tarptautiniuose santykiuose § 15 1.2. diplomatinio protokolo sąvoka § 16 1.3. diplomatinio protokolo šaltiniai ir istorija § 19 1.4. vienos kongresas ir diplomatinio protokolo atsiradimas § 21 1.5. diplomatinio protokolo tarnybos struktūra § 23 1.6. diplomatinio protokolo tradicijos lenkijoje § 27 1.7. šiuolaikinis lenkų diplomatinis protokolas § 28 2 skyrius

§ ceremonialas. oficialios ir valstybinės ceremonijos Viešų iškilmių eiga ir organizavimas

2.1. ceremonijos § 31 2.2. valstybinės ceremonijos § 32 2.3. nacionalinis gedulas § 36 2.4. viešų iškilmių organizavimas § 37 2.5. valstybės simboliai § 41 2.6. lenkijos respublikos ordinai ir pasižymėjimo

5 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

ženklai

§ 46

3 skyrius

§ etiketas,

arba Kasdienio gero elgesio principai 3.1. etiketas, arba geros manieros § 52 3.2. gero auklėjimo principai ir sąvokos § 55 4 skyrius

§ diplomatinė atstovybė

Ambasadorius, atstovybės vadovas ir diplomatinės atstovybės personalas 4.1. diplomatinė atstovybė § 65 4.2. nuolatinė diplomatinė atstovybė § 67 4.3. diplomatinių atstovybių vadovų rangai § 70 4.4. ambasadorius § 73 4.5. ambasadoriaus akreditavimas § 76 4.6. kiti nuolatinių diplomatinių atstovybių vadovai § 79 4.7. diplomatinės atstovybės personalas § 82 5 skyrius

§ pirmumas

Valstybių ir jų atstovų pirmumo tvarkos nustatymo principai 5.1. pirmumo sąvoka § 84 5.2. aukščiausių valstybės asmenų pirmumo tvarka § 85 5.3. lenkijos respublikos aukščiausių valstybės asmenų pirmumo tvarka § 86 5.4. kitų valstybių aukščiausių asmenų pirmumo tvarkos pavyzdžiai § 88 5.5. diplomatinio korpuso pirmumo tvarka § 100 5.6. valstybių pirmumas tarptautinėse organizacijose § 105 5.7. valstybių ir pareigų pirmumo tvarka europos sąjungoje § 109 5.8. pirmumo tvarka tarptautinėse konferencijose ir daugiašaliuose susitikimuose § 114 6 skyrius

§ susirašinėjimas

Laiškų rašymo taisyklės ir formos 6.1. pagrindiniai susirašinėjimo principai § 118 6.2. pagrindinės oficialaus, tarnybinio ir privataus laiško 6.3. laiško struktūra § 122 6.4. įžanginės ir baigiamosios mandagumo frazės § 124 6.5. laiškų išsiuntimas § 129

6 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

dalys

§ 119

7 skyrius

§ titulai laiškuose ir pokalbiuose 7.1. titulai § 131 7.2. valstybių pavadinimai ir jų atstovų titulai § 134 7.3. pagrindiniai titulai, vartojami oficialioje korespondencijoje § 135 7.4. titulavimas oficialioje korespondencijoje § 137 7.5. aukščiausių valstybės asmenų (valstybės ir vyriausybės vadovų bei ambasadorių) titulavimas laiškuose ir pokalbiuose § 137 7.6. aukščiausių dvasininkijos hierarchų titulavimas laiškuose ir pokalbiuose § 145 7.7. britų aukštuomenės titulai § 150 8 skyrius

§ diplomatinė korespondencija 8.1. diplomatinės korespondencijos sritis § 153 8.2. diplomatinės korespondencijos forma ir stilius § 155 8.3. oficialūs diplomatinės korespondencijos laiškai § 156 8.4. proginiai diplomatinės korespondencijos laiškai § 173 8.5. diplomatinės notos § 187 9 skyrius

§ vizitinės kortelės 9.1. vizitinių kortelių rūšys § 200 9.2. vizitinės kortelės forma ir pavidalas § 200 9.3. vizitinė kortelė vietoj apsilankymo § 203 9.4. vizitinė kortelė – korespondencijos būdas § 204 9.5. vizitinė kortelė – pašnekovo identifikavimo priemonė § 205 9.6. vizitinė kortelė – pasveikinimas ar pranešimas § 207 9.7. vizitinės kortelės šiuolaikiniame pasaulyje § 208 10 skyrius

§ užsienio vizitai

Jų organizavimas ir eiga 10.1.

10.2.

10.3.

10.4.

10.5.

10.6.

vizitų reikšmė tarptautiniams santykiams vizitų rūšys § 212 popiežiaus kelionės § 218 vizito parengimas § 219 vizito eiga § 221 neoficialus pasitikimas § 223

7 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

§ 210

10.7. kortežo judėjimas § 225 10.8. užsienio valstybės vadovo pasitikimo ceremonija § 227 10.9. svečio rezidencija § 230 10.10. pasikeitimas dovanomis, delegacijų susitikimai § 231 10.11. valstybinio vizito lenkijoje programa § 234 10.12. oficiali vakarienė § 238 11 skyrius

§ priėmimai 11.1.

11.2.

11.3.

11.4.

11.5.

11.6.

11.7.

11.8.

priėmimai § 241 pasirengimas priėmimui § 243 priėmimų rūšys § 246 kvietimai § 249 stalų formos § 256 garbingosios vietos prie stalo susodinimas prie stalo § 260 stalo planas § 266

§ 257

12 skyrius

§ prie stalo 12.1. stalo serviravimas § 269 12.2. įrankiai (angl. cutlery, table silver, pranc. couverts) § 271 12.3. elgesio prie stalo taisyklės § 272 12.4. aptarnavimas § 274 12.5. patiekalų eiliškumas ir parinkimas § 277 12.6. vyno parinkimas § 280 12.7. pagrindinės žinios apie vyną § 281 12.8. vyno ir maisto derinimas § 286 12.9. atskirų patiekalų valgymo būdas § 289 12.10. maisto

apribojimai

§ 292

13 skyrius

§ apranga

Drabužių rūšys ir jų derinimo taisyklės 13.1.

13.2.

13.3.

13.4.

13.5.

13.6.

bendrieji principai § 294 elegantiškumo reikalavimai § 297 drabužių tipai § 300 verslo drabužiai § 307 priedai § 308 dažnos aprangos klaidos § 310

8 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

14 skyrius

§ kasdienio gero elgesio taisyklės, Arba Savoir-vivre

14.1. pasisveikinimas § 312 14.2. pasisveikinimo tvarka § 312 14.3. pasisveikinimas lauke § 313 14.4. pasisveikinimas su nepažįstamaisiais § 313 14.5. pirmumas įeinant § 314 14.6. įėjimas į viešas vietas § 315 14.7. kopimas laiptais § 315 14.8. susėdimo eiliškumas § 316 14.9. rankos paspaudimas § 317 14.10. rankos pabučiavimas § 318 14.11. prisistatymas ir pokalbis § 319 14.12. kreipiniai § 320 14.13. pokalbiai telefonu § 321 14.14. dovanos § 323 14.15. gėlės § 324 14.16. išėjimas, atsisveikinimas § 325 14.17. angliškas išėjimas § 325 14.18. neparankios situacijos § 326 14.19. kultūrų įvairovė § 326

cituojamos ir papildomos literatūros sąrašas

§ 329

§ pratarmė

Šioje knygoje mėginama iš naujo kompleksiškai apžvelgti diplomatinio protokolo, ceremonialo ir etiketo klausimus. Šiomis sąvokomis apibrėžiamas gebėjimas organizuoti užsienio valstybių atstovų kontaktus, rengti oficialias iškilmes, užtikrinti sklandžią jų eigą ir deramą elgesį viešumoje. Visa tai aprėpia diplomatinis protokolas, kuris, kad ir būdamas speciali Užsienio reikalų ministerijos tarnyba, veikia pagal visų svarbiausių valstybės institucijų reikmes. Jeigu reikėtų labai paprastai nusakyti diplomatinio protokolo savybes, kurias nulemia šios užduotys, būtų galima pasinaudoti Niujorko policijos šūkiu, puošiančiu jos automobilius: Courtesy. Professionalism. Respect. Mandagumas. Profesionalumas. Pagarba.

Juk pagrindinis diplomatinio protokolo uždavinys – sukurti tokią aplinką ir nuotaiką, kad užsienio valstybių atstovai nuolat jaustųsi ypač pagerbti.

Todėl labai svarbu, kad renginiai, kuriuose tikimasi jų dalyvavimo, būtų organizuojami profesionaliai ir kad juose būtų elgiamasi itin mandagiai.

Kurdamas harmoningus valstybių ir jų oficialių atstovų santykius, diplomatinis protokolas vykdo valstybės užsienio politiką ir taip padeda lengviau įgyvendinti jos tikslus. Kaip specifinė žmonių bendravimo priemonė, protokolas ne vien diplomatijai gali padėti ar patarti, kaip spręsti problemas.

Pavyzdžiui, jo darbo technika ir metodais vis dažniau naudojasi didelės tarptautinės korporacijos, taip pat turinčios daug ryšių.

Ypatingas diplomatinio protokolo darbuotojų mandagumas, palengvinantis valstybių oficialių atstovų kontaktus, jokiu būdu nepanaikina būtinumo būti griežtiems. Protokolas minučių tikslumu suskirsto vizito eigą, nustato audiencijos ir pokalbių trukmę, apriboja delegacijos sudėtį, numato

11 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

svetingumo principus, o paskui už tai atsako ir griežtai prižiūri, kad būtų vykdomos anksčiau nustatytos normos. Ne veltui juokaujama, kad diplomatinis protokolas skiriasi nuo terorizmo tuo, jog su teroristais galima derėtis. Žinoma, gyvenimo tempas ir protokolą verčia keisti darbo techniką bei metodus. Jie pritaikomi prie demokratėjančių institucijų realijų ir įpročių, vis labiau atsižvelgiama į pasaulio kultūrų įvairovę ir technologinius pokyčius, kurių atsiranda tobulėjant susisiekimo ir ryšių priemonėms. Vis dėlto protokolas išsaugo ir daug senų tradicijų, praeities papročių bei nacionalinių ypatumų elementų. Sugebėti išlaikyti pusiausvyrą tarp šių iš pirmo žvilgsnio prieštaringų tendencijų tampa vis svarbiau. Senuosius papročius reikia priartinti prie laiko dvasios, o formuojant naujuosius negalima nepaisyti praeities patyrimo. Diplomatinis protokolas ir rūpinasi, kaip sujungti technikos pažangos privalumus su senomis, praeityje susiformavusiomis bendravimo formomis. Šioje knygoje ir mėginu apibūdinti protokolo uždavinius kaip žmonių ir tarptautinių santykių kultūros nuolatinio kitimo tyrimą bei apibendrinimą. Taip suprantamas protokolas yra tautos ir jos vietos kitų tautų istorijoje dalis.

Jau beveik du šimtai metų, kaip diplomatinis protokolas yra bent iš dalies kodifikuotas, nors užsienio pasiuntinių priėmimo ceremonialo pradmenų būta ir gerokai anksčiau. Lenkijos diplomatinis protokolas yra jaunesnis, nes jis susiformavo tik po I pasaulinio karo, kai buvo atkurta valstybė. Tačiau ir šis laikotarpis jau yra virtęs istorija, kurioje protokolas užima garbingą vietą. Jis padėjo išsaugoti valstybės orumą, elgesio principus ir formas pačiais sunkiausiais laikais, kai visa tai buvo ignoruojama. Simboliška, kad, kai Lenkijos Respublikos Prezidentas Gabrielius Narutovičius (Gabriel Narutowicz, 1865–1922) važiavo prisiekti, o valdininkai, bijodami nepatenkintos minios, nenorėjo atsisėsti šalia, tą vietą karietoje užėmė Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos diplomatinio protokolo kūrėjas ir pirmasis vadovas Stefanas Pšezdzeckis (Stefan Przeździecki, 1879–1932).

Apie šį garsų diplomatą, Prezidento Edvardo Račinskio (Edward Raczyński, 1891–1993) pavadintą „idealiu protokolo vadovu“, labai teisingai rašoma: „Būdamas aukštos kultūros, taktiškas ir geranoriškas, Stefanas Pšezdzeckis buvo puikus pavyzdys žemesnio rango namie iškeptiems diplomatams, maniusiems, kad, norint priklausyti diplomatų luomui, pakanka gerai sukirp-

12 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

to švarko, dryžuotų kelnių ir tirštai užtepto briliantino.“ Tačiau protokolas nėra vien tuščia forma.

Norint išmanyti protokolą, ceremonialą ir etiketą, reikia daug žinoti, nors ir sunku pasakyti, kiek ir ką. Turbūt tiksliausiai protokolo darbuotoją galima apibūdinti klasikinės anglų kalbos žodžiu „diletantas“, t. y. išsilavinęs mėgėjas. Vienas pirmųjų diplomato apibrėžimų, kurį 1596 m. traktate De legato („Apie pasiuntinį“) suformulavo Otavijas Madžis (Ottavio Maggi), irgi yra panašus: diplomatas turi būti išsilavinęs, pažinti klasikinius kūrinius, išmanyti istoriją ir geografiją, mėgti poeziją, architektūrą ir sugebėti akimirksniu išspręsti sudėtingiausias problemas. Diplomatinio protokolo darbuotojas nebūtinai turi būti perpratęs visas gastronomijos kritiko, poligloto, interjero dekoratoriaus, konstitucijos teisininko, madų kūrėjo, daugiakultūrų psichologo, vynų žinovo ir kitų specialistų paslaptis. Tačiau jis turi mokėti naudotis jų žiniomis.

Be to, iš jo laukiama, kad jis mokės nedelsdamas veikti, priimti sprendimus nenumatytais ir sunkiais atvejais, išmanys improvizacijos meną ir nepraras šaltakraujiškumo. Tuo ši profesija yra nuostabi ir nepakartojama; gal čia ir glūdi gilioji diplomatinio darbo esmė. Prisiminę ilgą sąrašą savybių, 1 kuriomis, anot Haroldo Nikolsono (Harold Nicolson, 1886–1968) , turi pasižymėti šiuolaikinis diplomatas, galėtume pasakyti, kad diplomatiniame protokole jos visos yra itin pageidautinos, – nuoširdumas, tikslumas, šaltakraujiškumas, kantrumas, geranoriškumas, kuklumas, lojalumas, inteligentiškumas, žinių troškimas, nuojauta, atsargumas, svetingumas, žavesys, aktyvumas, drąsa ir taktas.

Būtent tokie mano atmintyje išliko įvairių valstybių diplomatinio protokolo darbuotojai, su kuriais susipažinau ir su kuriais man buvo lemta bendradarbiauti mūsų diplomatinėse atstovybėse užsienyje, Lenkijos URM politiniuose departamentuose ir pagaliau pačiame diplomatiniame protokole.

Jie daug ko mane išmokė ir daug ką parodė, nes diplomatinis protokolas – tai sritis, kurią galima įsisavinti tik tą darbą dirbant. Skiriu šią knygą visiems kolegoms, pažįstamiems ir draugams, bet pirmiausia savo bendradarbiams Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame protokole.

1

Anglų diplomatas, leidėjas, rašytojas (čia ir toliau – vert. past.).

1 skyrius

§ diplomatinis protokolas Sąvoka, istorija, uždaviniai, organizacija

1.1. diplomatinis protokolas

tarptautiniuose santykiuose

Diplomatinis protokolas − tai užsienio tarnybos veiklos technika, užtikrinanti, kad santykiai tarp valstybių būtų grindžiami joms priderančia pagarba, sąlygojama jų suverenumo ir lygybės, o kontaktai tarp oficialių jų atstovų, t. y. diplomatinio korpuso, būtų darnūs. Įvykdžiusi abi šias užduotis, kiekviena valstybė gali kur kas lengviau pasiekti savo užsienio politikos tikslų. Diplomatinio protokolo tikslai ir principai, kurie buvo kuriami ir plėtojami per amžius, surašyti Vienos konvencijoje, t. y. Jungtinių Tautų Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių (angl. Vienna Convention on Diplomatic Relations, pranc. Convention de Vienne sur les relations diplomatiques), pasirašytoje 1 Vienoje 1961 m. balandžio 18 d. ir ratifikuotoje Lenkijoje 1965 metais.

Joje teigiama, kad visos pasaulio tautos nuo seniausių laikų pripažino diplomatinio atstovo statusą (angl. diplomatic agent, pranc. agent diplomatique), ir uždaviniai, kuriuos valstybės kelia savo diplomatiniams atstovams, atitinka Jungtinių Tautų Chartijos (angl. United Nations Charter, pranc. Chartes des Nations Unies) tikslus ir principus, nes užtikrina suverenią valstybių lygybę, tarptautinę taiką ir saugumą bei skatina draugiškų santykių tarp valstybių plėtrą.

1

Lietuvoje Vienos konvencija įsigaliojo 1992 m. vasario 14 d.

15 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

Konvencijoje vienareikšmiškai pažymima, kad diplomatinės privilegijos ir imunitetai skirti valstybei, užtikrinant sėkmingą jos diplomatinės misijos darbą, o ne jos siunčiamo diplomatinio atstovo pasipelnymui.

Konvencijoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tarptautinės paprotinės teisės (angl. customary international law, pranc. droit international coutumier) vaidmenį sprendžiant klausimus, kurių ji pati nenagrinėja. Dalis jų tiesiogiai susiję su uždaviniais, kuriuos tarptautiniuose santykiuose atlieka diplomatinis protokolas. Pavyzdžiui, paprotine teise grindžiama iki šiol egzistuojanti sena tradicija akredituoti ambasadorių prie valstybės vadovo (angl. Head of State, HoS, pranc. chef d’Etat), t. y. monarcho ar Prezidento, nors daugelyje valstybių šis postas šiandien yra tik reprezentacinis. Kitas pavyzdys − visuotinai pripažinta valstybės ar vyriausybės vadovo bei Užsienio reikalų ministro teisė atstovauti valstybei ir pasirašyti sutartis be specialaus įgaliojimo. Paprotine teise taip pat remiasi ir diplomatinių atstovų bei jų būstinių neliečiamybės principas, suteikiantis nerašytą diplomatinio prieglobsčio teisę, t. y. misijos teritorijoje leidžiama priimti politinį pabėgėlį. Diplomatinis prieglobstis (angl. diplomatic asylum, pranc. asile diplomatique) − tai ypatinga tarptautinės teisės norma, kurios dėka valstybė už savo teritorijos ribų, t. y. savo diplomatinėje misijoje, politiniais sumetimais gali suteikti prieglobstį valdžios persekiojamam asmeniui. Tiesa, tai prieštarauja valstybės suverenumo principui, nes dažniausiai prieglobstį suteikia diplomatinė misija, esanti asmenį persekiojančioje valstybėje, bet kaip paprotinės teisės norma ji sėkmingai taikoma (1954 m. Karakase pasirašyta konvencija apie diplomatinį prieglobstį Convention on Diplomatic Asylum galioja tik Amerikos žemynuose).

1.2. diplomatinio protokolo sąvoka

Terminas „protokolas“ (gr. πρωτοκολλον − protokollon) kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „turinio sąrašą“. Šis apibrėžimas atsirado iš dviejų žodžių: πρωτο (proto) – „pirmas“ ir κολλεμα (kollema) − „prilipdytas“. Taip buvo vadinamas pirmasis prie dokumento prilipdytas puslapis, kuriame būdavo nurodomas dokumento turinys. Į mūsų kultūrinę erdvę šis terminas pateko iš lotynų ir prancūzų kalbų kaip nepabaigtos dokumento versijos apibrėžimas. Protokolu galima vadinti pirmąją sutarties versiją prieš jos ratifikavimą,

16 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

pokalbių ar susitarimų rezultatų užrašus, taip pat tinkamo elgesio kodeksą (diplomatija, informatika). Pastaroji reikšmė nurodo semantinę diplomatinio protokolo erdvę.

Lenkų diplomatijos istorikas Edvardas Paliga (Edward Pałyga, g. 1931) vaizdžiai rašo: „Protokolas − tai diplomatijos liturgija. Už jo slypintis turinys turi būti pakankamai svarbus, o įsitikinimas apie jo reikšmingumą − pakankamai stiprus. Priešingu atveju išorinis protokolo pavidalas atrodytų tarsi nesuprantamos apeigos arba tiesiog nesąmonė.“ Kur kas paprasčiau protokolas dažnai vadinamas tarptautinės diplomatijos gramatika. Kaip diplomatijos liturgija jis sukuria ritualinį jos veiklos apipavidalinimą ir apeigas, o kaip diplomatijos gramatika užkoduoja jos kalbos, žodžių, gestų ir elgsenos struktūros principus. Šiuolaikiniame pasaulyje diplomatinio protokolo taikymas pateisinamas tik tuo, kad, būdamas valstybės užsienio politikos instrumentas, jis savo oficialios kalbos ir ritualo priemonėmis perteikia tikrąjį jos turinį. Faktas, kad, esant tokioms aplinkybėms, jis yra gana hermetiškas ir ne visiems suprantamas, neturi jokios reikšmės – juk tą patį galima pasakyti apie techninę kompiuterių programuotojų terminologiją ar profesinį gydytojų žodyną.

Pasitaiko, kad mandagiomis ir itin rafinuotomis formomis dangstoma visiškai priešinga ar net priešiška nuostata.

Protokolą galima pasitelkti ir politiniam manifestui. Gerai žinoma Osmanų rūmų istorija, kai per visą XIX amžių, išreikšdami savo priešiškumą rusams, turkai palikdavo laisvą vietą Lenkijos pasiuntiniui. Kai jis būdavo šaukiamas dvaro iškilmėse, šambelionas visada atsakydavo vienodai: Empêché! – „Negalėjo atvykti“. Pasitelkiant protokolinę kalbą, galima net – jei tokia būtų valstybės valia – pamažu pereiti prie kruopščiai parengto ir sąmoningo diplomatinio ignoravimo (angl. diplomatic insult, pranc. insulte diplomatique), tokiu būdu perspėjant apie rimtą santykių su kita valstybe krizę. Tradiciškai tokiu metodu dažnai naudojosi prancūzų diplomatija, pavyzdžiui, Napoleonas įžeidinėjo ambasadorius tų valstybių, kurioms ketino skelbti karą, Prancūzijos Prezidentas generolas de Golis (Charles de Gaulle, 1890−1970), pasižymėjo ypatingu sugebėjimu išvengti rankos paspaudimo, o Prezidentas Širakas (Chirac) neseniai išdidžiai pasisakė apie naująsias Europos Sąjungos nares. Panašiai pasielgė ir Prezidentas Bušas (Bush): 2003 m. rudenį

17 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

viešai parodydamas, kad nenori susitikti su kancleriu Šrioderiu (Schröder), Baltuosiuose rūmuose netikėtai priėmė antraeilį vokiečių opozicijos politiką. Vokiečių spauda šiuos veiksmus pavadino „diplomatiniu karu“. Toks tikslingas elgesys – tai ne asmeninė klaida, pateisinama neva nesugebėjimu valdyti emocijų, o preciziška žinia, perduota diplomatinio protokolo kalba.

Tačiau, laimė, protokolas dažniau tarnauja pozityviems tikslams. Paprastai jis ne gilina, o sušvelnina skirtumus ir padeda greitai spręsti užsienio svečių susitikimų ar vizitų metu dėl kultūrų skirtumų kylančius nesusipratimus ar naujas problemas. Tam prireikia ne tik ypatingo mandagumo, bet ir sveiko proto.

Diplomatinio protokolo dėka valstybės jaučiasi pagerbtos (pirmumo tvarka, ceremonialas), o jų atstovų santykiai – kalbant labai apibendrintai – įgauna harmoningą dermę (etiketas, geros manieros). Tačiau gero auklėjimo, t. y. darnaus ir draugiško žmonių sambūvio, principai negali būti aukojami senamadiškos formos privalumų vardan. Karolis Bertonis (Karol Bertoni, 1876−1967), vienas iš lenkų diplomatinio protokolo kūrėjų, taip aiškino protokolui keliamus uždavinius: „Protokolo ir diplomatinio etiketo tikslas − ne vien įžeidinėjimų ir įtampų prevencija, bet ir pozityvus aikštelės išlyginimas ir harmoningos bei pokalbiams apie tarptautinių santykių reikalus palankios aplinkos kūrimas. Tai įmanoma padaryti iš anksto sutarus dėl tam tikrų principų ir taisyklių. Visuomenei demokratėjant ir žmonių sambūvio principams paprastėjant, keičiasi ir tos taisyklės bei papročiai.“ Nors niekas geriau nei ceremonijos neperteikia gilios pagarbos, diplomatinis protokolas keičiasi drauge su pasaulio raida. Jis atsisako anachronizmų ir lengvai prisitaiko prie laikmečio reikalavimų (naujos susisiekimo priemonės, žiniasklaidos svarba, saugumo užtikrinimas). Šiandien terminas „protokolas“ vartojamas „mandagumo kodui, sujungiančiam diplomatines formas, ceremonialą ir etiketą“, apibūdinti. Reikia atsiminti, kad protokolo, ceremonialo ir etiketo sąvokos ne identiškos, bet dažnai gali sutapti. Protokolas normuoja valstybių ir jų atstovų santykius, ceremonialas pasitelkiamas rengiant oficialias, ypač valstybines, iškilmes, etiketas nurodo, kaip elgtis ir rengtis viešose vietose. Verslo pasaulyje vietoj sąvokos „etiketas“ mielai vartojamas terminas „protokolas“, nes jis neva pagerina įvaizdį bei padidina derybų patikimumą ir sėkmę, būdingą diplomatijai.

18 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

1.3. diplomatinio protokolo šaltiniai ir istorija Rimtai žengdami eilės tvarką rikiuoja Ir griežtu žvilgsniu aplink viską matuoja.

Vieniems pasitraukti įsako, kitiems eiti paskui, 1 Ir nori darna jiems prižiūrint, kad būtų. jeronimas morštinas (hieronim morsztyn, 1581−1623)

Protokolo pradžia siejama su viduramžių Europos monarchų rūmais. Pasiuntiniai keliaudavo pas monarchus savo valdovų vardu sudarinėti sąjungų, prašyti taikos ar siūlyti dinastines vedybas. Kaip juos priimdavo valdovai, priklausydavo nuo dvaro papročių; iš esmės ir svetimi pasiuntiniai, ir aukšti savos valstybės pareigūnai būdavo traktuojami vienodai. Pirmąjį raštą, kuriame svetimšaliai pasiuntiniai išskiriami iš kitų dvare priimamų asmenų, surašė Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis (Porphyrogennetus, 905−959). Savo kūrinyje Bizantijos dvaro ceremonijos (953 m.) jis nurodo, jog valdovo rūmų – audiencijų, banketų, dovanų – prabanga turi įtikinti svetimšalius pasiuntinius, kad Bizantijos valstybės galybė yra neįveikiama. Vadinasi, anot Konstantino, dvaro ceremonialas – užsienio politikos įrankis, ir tą funkciją protokolas atlieka iki šiol.

Venecijos protokolas, suformavęs visą šiuolaikinę Europos diplomatiją, kildinamas tiesiogiai iš Bizantijos tradicijų, kurios uždėjo ryškų antspaudą ir Rusijos dvaro papročiams bei jo pasiuntinių institucijos sąrangai (posolskij prikaz). Iš Bizantijos taip pat buvo paveldėta – Vakarų diplomatijoje netaikoma – caro protokolo (posolskogo obriada) pareiga griežtai įvertinti svetimšalių pasiuntinių dovanas valdovui. Tad nuo Kremliaus protokolo tarnautojų galiausiai priklausydavo, ar pasiuntiniui išvis bus suteikta audiencija, nes, įvertinę dovanas, jie turėdavo patikinti, kad jų vertė liudija deramą pagarbą Rusijos valdovui ir kad jos gali būti priimtos. Ar rusų pusė patenkinta dovanomis, būdavo galima spręsti ne tik pagal misijos sėkmę, bet ir pagal jų pačių dovanas, kurios būdavo „grąžinamos“ su kaupu, vadinamu „atidovanojimu“ (oddarok), ir kurį paprastai sudarydavo labai vertingi kailiai arba galybė sabalų kailiukų. Vakarų protokolo pavyzdžiais Rusija pradėjo remtis tik Petro I laikais, kai valstybė buvo pradėta modernizuoti.

1

Pažodinis vertimas.

19 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

Vakarų Europos dvarai svetimšalių pasiuntinių audiencijos apipavidalinimą – nuo jų priėmimo, apgyvendinimo, įgaliojimų įteikimo iki pokalbių bei banketų – patikėdavo savo pačių ceremonijų meistrams (angl. master of ceremonies, pranc. maître des cérémonies). Jie rengdavo visas dvaro ceremonijas – karūnavimą, oficialius įvažiavimus, monarchų jungtuves bei laidotuves.

Todėl ir svetimšalių pasiuntinių priėmimo ceremonija tapo labai pakili, panaši į religines iškilmes. Atsakingos už popiežiaus liturgiją Vatikane tarnybos viršininkas visą laiką buvo vadinamas ceremonijų meistru (it. maestro delle cerimonie) ir tik 1988 m. buvo pervadintas į maestro delle celebrazioni liturgiche del sommo pontefice. Tačiau jis rūpinasi tik popiežiaus maldomis, o priėmimų, vizitų ir audiencijų organizavimas − atskiros protokolo tarnybos, kurią parūpina Popiežiaus rūmų prefektūra (Prefettura della Casa Pontificia), darbas.

Kiekviena valstybė nustatydavo savo rūmų ceremonialą ir skirdavo tarnautojus, atsakingus už jo organizavimą. Prancūzijoje iš pradžių buvo atsakingas didysis šambelionas (grand chambellan), bet kai šios pareigos tapo vien garbės titulu, buvo sukurta grand maître des cérémonies pareigybė. Didžiosios Britanijos rūmuose buvo ir iki šiol tebėra lordas šambelionas (The Lord Chamberlain); Lenkijoje tas pareigas ėjo pats didysis karūnos maršalas, o jį pavaduodavo dvaro maršalas.

Labai svarbia diplomatinio protokolo istorijos data laikoma 1585 m. sausio 1 d., kai Prancūzijos karalius Henrikas III – mūsų Henrikas Valesi (Henryk Walezy – Henri de Valois) – išleido įsaką dėl institucijos introducteur des ambassadeurs et princes étrangers − „įvedančios svetimšalius ambasadorius ir valdovus“ − įsteigimo. Valdovas, be abejonės, norėjo – o šis noras chronologiškai sutampa su nuolatinių diplomatinių misijų atsiradimu ir atskirų valstybės sekretoriatų užsienio politikos klausimais užuomazgomis, – kad dvaras geriau pasiruoštų priimti užsienio pasiuntinius ir kad būtų labiau pabrėžiamas ne ceremoninis, o politinis jų priėmimo aspektas. Introducteur des ambassadeurs pareigybė, beje, ištvėrė ir monarchijos, ir revoliucijos laikus, o Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijos diplomatinio protokolo vadovas oficialiai taip tebevadinamas iki šiol. Įsteigus šią instituciją kilo aršūs ginčai su ceremonijų meistru dėl kompetencijos, ir padėtį buvo mėginama glaistyti griežtai paskirstant pareigas.

20 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

Tai gerai matyti iš sudėtingo lenkų pasiuntinių prisistatymo Liudvikui XIV (1645 m. lapkričio 5 d.) aprašymo: iš ryto grand maître des cérémonies su visais gvardijos kapitonais aptaria garbės padalinių rikiuotės ceremoniją, o tuo tarpu introducteur des ambassadeurs karališka karieta vyksta pas Vladislavo IV pasiuntinį, Poznanės vaivadą Kšištofą Opalinskį (Krzysztof Opaliński) ir jo palydą, kad drauge su oficialiu jų kortežu važiuotų per Paryžių.

Atvykusį į rūmus vaivadą prie laiptų sveikina grand maître des cérémonies ir veda į privačius karaliaus kambarius, kur laukia introducteur des ambassadeurs. Pirmasis atsistoja dešinėje pasiuntinio pusėje, kitas – kairėje ir taip įveda jį pas septynmetį karalių.

Nepaisant tokio pasiskirstymo, abiejų tarnautojų ginčai ir kivirčai buvo neišvengiami. Kompetencijas galutinai atskyrė baronas de La Livas (Gaspard 1 Joseph Ange, baron de La Live, 1765−1829) , 1822 m. Užsienio reikalų ministrui išdėstęs: „Introducteur des ambassadeurs – tai užsienio ceremonijų tarnybos viršininkas, o maître des cérémonies vadovauja krašto ceremonijoms.“ Taip šių sąvokų skirtumas aiškintinas ir šiandien: diplomatinis protokolas rūpinasi kontaktais su užsienio valstybių atstovais, o ceremonialas − tai valstybinių iškilmių organizavimas. XIX amžiuje funkcijos pasiskirstė dar aiškiau, nes diplomatinis protokolas tapo Užsienio reikalų ministerijos tarnyba, o šambelionai, atsakingi už ceremonijas, ir toliau liko monarchų dvaruose, kad kartu su diduma jų XX amžiaus pradžioje taptų tik istorija.

1.4. vienos kongresas ir

diplomatinio protokolo atsiradimas

Taip suvokiamas diplomatinis protokolas iš esmės susiformavo veikiamas prancūzų tradicijų, nes prancūzai pirmieji atskyrė jį nuo dvaro ceremonialo ir pavertė užsienio politikos instrumentu. Tad nenuostabu, kad klasikiniame Haroldo Nikolsono (Harold Nicolson, 1886−1968) diplomatijos vadovėlyje visa šiuolaikinės užsienio tarnybos sandara apibūdinama kaip „prancūzų sistema“.

Kadangi lygiagrečiai su tais pakitimais plėtojosi ir užsienio politika, pribrendo reikalas juos sutvarkyti tarptautiniu mastu. Esminį vaidmenį čia 1

Prancūzijos protokolo vadovas.

21 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

suvaidino Vienos kongresas. 1815 m. – po Napoleono karų – jis apibrėžė naują Europos politinę tvarką, pagrįstą suverenių valstybių lygybės sąvoka, ir sukūrė naujos tarptautinės sistemos, kai bendrų sprendimų ieškoma nuolatinėse diplomatinėse derybose (kongresų sistema), pagrindus. Baigiamojo kongreso dokumento XVII priede nurodytos taisyklės suvienodina diplomatinius rangus ir sutarčių rengimo bei pasirašymo principus. Taip buvo aiškiai apibrėžta diplomatų pirmumo tvarka, suvienodintos jų privilegijos bei priėmimo būdai, anksčiau priklausę nuo diplomato dinastinio ryšio.

Patvirtinus tokį susitarimo protokolą, atsirado nauja žinių sritis − diplomatinis protokolas. Visi ta proga priimti nutarimai tapo tarptautinės diplomatinių santykių tvarkos pagrindu ir tokia forma buvo patvirtinti 1961 m.

Jungtinių Tautų Vienos konvencijoje.

Kongresas taip pat nustatė, kad ambasadoriui, atstovaujančiam valdovo asmeniui ir pareigoms, turi būti taikomas ir monarcho etiketas, pavyzdžiui, teisė vadintis ekscelencija (išskyrus pokalbį su valdovu, prie kurio yra akredituotas), teisė sėdėti po baldakimu audiencijų salėje, teisė nenusiimti galvos apdangalo monarcho akivaizdoje (bet tik tada, kai šis irgi su galvos apdangalu), teisė važinėti šešiais arkliais pakinkyta karieta, teisė gauti karinę pagarbą, pirmumo teisė dalyvaujant deputatų ir ministrų vizituose, na ir ambasadoriaus žmonai skirta taburetės teisė, t. y. teisė sėdėti šalia karalienės, kai ši atsisėda. Šių taisyklių visumą imta vadinti diplomatiniu protokolu, nes jos nustatė ir reglamentavo elgesio bei etiketo formas, kurių privalu laikytis priimant užsienio valstybių atstovus.

Etiketo ir papročių, įpareigojančių diplomatinius atstovus, sąvadas suvaidino svarbų vaidmenį plėtojantis naujųjų laikų oficialiems tarptautiniams santykiams. Tačiau reikia nepamiršti, kad jis buvo grindžiamas vien Europos civilizacija ir tik iš jos sėmėsi elgesio pavyzdžių. Pirmieji mėginimai užmegzti diplomatinius kontaktus su kitų kultūrų atstovais parodė, kad ten vadovautis europiniu diplomatiniu protokolu labai apgaulinga.

Vakarų pasiuntiniai, išsiųsti į Kinijos imperatoriaus rūmus, buvo traktuojami kaip vasalo, atvykusio nusilenkti Dangaus Sūnui, atstovai, o jų atneštos dovanos buvo priimamos kaip privaloma duoklė. Nikolajus Spafarijus (Николай Спафарий, 1635−1709), vienas pirmųjų Rusijos pasiuntinių, 1676 m.

Pekine turėjo atlikti žeminančią ceremoniją – devynis kartus kaktomuša

22 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

nusilenkti imperatoriui, kad patvirtintų, jog jo valdovas laiko save Kinijos imperatoriaus pavaldiniu. Karaliaus Jurgio III išsiųsta lordo Makartnio (Lord McCartney) pasiuntinybė, kartu su kitomis dovanomis atgabenusi 1793 m. britų pramonės stebuklų – patrankų, teleskopų, karietą, balioną ir Vedžvudo (Wedgwood) porcelianą, – patyrė visišką fiasko. Dovanos buvo priimtos su panieka, o imperatorius Kvijanlongas (Quianlong) nusiuntė karaliui laišką, kuriame atsisakė pasiūlymo užmegzti diplomatinius santykius, sakydamas, kad britų pasiuntinio buvimas Pekine prieštarautų per amžius susiklosčiusiam etiketui ir sutrikdytų Dangaus Imperijos harmoniją. Kai 1859 m. Vakarų valstybės vis dėlto privertė silpnėjančią Kiniją priimti užsienio pasiuntinius, britų ambasadoriui, pageidavusiam savo pirmosios audiencijos pas imperatorių metu ne klūpoti priešais sostą, o stovėti, vis vien teko pusantrų metų su Etiketo ministerijos valdininkais derinti jos detales. O savo pačių pasiuntinybes Vakaruose Kinija pradėjo atidarinėti tik nuo 1875 metų. Šiandien kultūros įvairovė jau tapo pripažintu veiksniu, formuojančiu valstybių santykius ir jų diplomatinių atstovų elgesį.

1.5. diplomatinio protokolo tarnybos struktūra

Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių diplomatinio protokolo tarnyba – nors organizuoja tik valstybės atstovų užsienio kontaktus – kartais privalo atlikti nebeegzistuojančios ceremonijų tarnybos funkcijas, nustatyti iškilmių eigą bei tvarką ir patarti etiketo klausimais. Paprastai diplomatinis protokolas – tai atskiras Užsienio reikalų ministerijos departamentas, kuris rengia ne tik savo ministro, bet ir valstybės bei vyriausybės vadovų užsienio vizitus ir susitikimus. Įvairių valstybių protokolų sistemos sąranga skirtinga. Dažniausiai (taip pat ir Lenkijoje) diplomatinis protokolas yra struktūrinis Užsienio reikalų ministerijos padalinys, atliekantis užsienio politikos užduotis: rengiantis vizitus ir tarptautines konferencijas, skiriantis nacionalinius apdovanojimus užsieniečiams, užtikrinantis diplomatų statusą, imunitetą ir privilegijas bei kontaktus su šalyje akredituotomis diplomatinėmis misijomis. Jis taip pat rengia Prezidento, Ministro pirmininko ar Užsienio reikalų ministro (arba jų kvietimu vykstančius) vizitus.

23 § d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s

24 ยง d i p l o m at i n i s p ro t o ko l a s