vilnius, 2013
UDK 821.172-3 Pe244
Viršelio dailininkė Živilė Adomaitytė © Genovaitė Petronienė, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02315-8
Turinys
Įžanga 9
kelionė į psichoterapiją
Darboholizmo riba 13
paslaptys dirbtuvėje
Konfliktai ir susitaikymai 31
svajonių pora
Susvetimėjimas 45
laurynas vienas pasaulyje
Mazochistinė istorija 65
„vištos protas“
Manija ir depresija 79
manyje susikaupė vandenynas
Kritikos baimė 95
komisija nustatė – gyveni teisingai
Priklausomybė ir pyktis 109
kaip velniškai bijau būti geras
Narcizinis nusivylimas 129
kilmingieji ir tarnai
Šizoidiškumo poetika 145
opus magnum
Išsilaisvinti nuo tėvų 163
atgaivinti vidinį vaiką
Artumo alkis 177
meilė, vienatvė, skaipas
Pasiaukojimo kaina 199
pati būsiu sau psichologė
Įžanga
kelionė į psichoterapiją
Visada labiau norėjau rašyti ne psichologinius straipsnius, o papasakoti apie detektyvinį tiesos radimo kelią, juk kiekvienas gydymosi atvejis – tai naujas nuotykis. Ėmiausi darbo, bet netrukus sustojau ir susimąsčiau. Dabar psichologai ir jų klientai dažnai tampa sensacingų filmų ir romanų herojais, tačiau ar istorijas kūrę menininkai neprasilenkia su psichoterapine tiesa. Pažvelkime pro psichologo kabineto rakto skylutę: vienas prieš kitą sėdi du žmonės. Paklausykime: kliento emocijos neišraiškingos, daug kartų nuobodžiai „vartaliojama“ ta pati tema. Visa įtampa – kliento ir psichologo viduje. Tad kaip perteikti šį jautrų procesą? Nusprendžiau į popierių perkelti keliolika ryškesnių atvejų – aprašyti ne tik pokalbius, bet ir psichologo jausmus bei mintis. Klientai sutiko, kad istorijos, sumažinus galimybę jas atpažinti, būtų papasakotos, o teksto skaitymas kartu padėjo dar giliau suprasti nueitą kelią. Kiekvienas psichologas turi savo stilių – gali būti daugiau ar mažiau motyvuojantis, direktyvus, švietėjiškas, bet dar labiau skiriasi psichoterapijos kryptys. Šioje knygoje aprašoma egzistencinė psichoterapija. Kaip ir kitos kryptys, ji gilinasi į kliento problemos esmę, stengiasi rasti paslėptus neigiamus jausmus, motyvuoti sveikti ieškant geriausio metodo konkrečiam klientui, daug naudojasi kitų krypčių idėjomis. Egzistencinės psichoterapijos unikalumas pasireiškia tuo, kad gydoma autentišku susitikimu: per jį
įžanga
9
abu dalyviai stengiasi įžvelgti tai, kas tikra, betarpiška ir asmeniška. Pamažu klientas iš psichologo ima reikalauti tų pačių dalykų, kurių tikisi iš kitų žmonių, o šis neišlieka anonimiškas ir atsiliepia į kliento lūkesčius tokiu būdu, kuris šiam geriausiai padeda sveikti. Vyksta ne tik detektyvinis problemų atskleidimas, bet ir naujos bendravimo patirties drama. Pats būdamas savo darbo įrankiu, psichologas įsijaučia į skirtingus santykius, jaudinasi, mokosi iš klaidų ir nėra visa žinantis tėvas ar visa mylinti motina. Galbūt tekstas nuvainikuos psichologo neklystamumą ir visagalybę, bet šios krypties psichologas turi mokytis būti atviras, autentiškas, empatiškas – tokia psichoterapija neturi būti technika, tai turi būti realu. Profesija man labai daug duoda: leidžia jautriai priimti realybę, mąstyti apie jos priežastis, išlaisvinti žmones nuo skausmo, įkvėpti viltį. Per kiekvieną susitikimą galima rasti kažką ypatingo – jei nemylėčiau savo klientų, negalėčiau apie juos rašyti. Tikiuosi, ši knyga taps puikiu būdu pasidalyti įdomiausiomis žiniomis, kurių per tiek metų prisisėmiau iš psichoterapijos mokslo ir praktikos. Žinoma, kiekvienam ji bus naudinga tiek, kiek leis jo vidinis brandumas ir laisvumas: užjausti ir priimti kitų vidinius pasaulius įmanoma tiek, kiek žmogus priima savo paties asmenybę. Ši knyga skirta skaitytojui, kuris gijimo istorijose nori rasti save, sužinoti, kas dedasi kitų žmonių vidiniuose pasauliuose, o svarbiausia – pamatyti, kas iš tiesų vyksta psichoterapijos metu. Tačiau kad ir kaip gerai būtų perteikta psichoterapijos realybė, negalima pamiršti: jokia knyga nepakeis tikros psichoterapijos patyrimo ir asmeninio nušvitimo gylio. Autorė
Darboholizmo riba
paslaptys dirbtuvėje I Ne veltui psichologijos mokslas skirsto žmones į tipus: iš prigimties mes kaip dėlionės detalės daugiau ar mažiau tinkame vieni prie kitų. Su Ramune „sulipome“ dar per pirmą susitikimą. Buvo žiemos vakaras, už lango tvyrojo tamsa, bet aš kažkodėl nejungiau didžiosios lempos. Nedidukė, gal dvidešimt penkerių, kažkuo primenanti meškiuką, įsitempusi mergina mažutėm akytėm žvelgė į mane iš tamsos. Kažkas tarsi pakibo erdvėje. Ramunė prabilo. Jos balsas... jis buvo toks jautrus, atsargus, tarsi kiekvieną sekundę baimintųsi ką nors išgąsdinti, norėtų pasakyti dar tikslesnį, dar nuoširdesnį žodį. Mėginimas visiškai apsinuoginti net ir psichologo kabinete nėra toks jau dažnas, žmogus čia negali tapti nuoširdesnis nei gyvenime, bet Ramunė labai tikėjo, kad jos nesmerksiu. Važiuodama iš darbo namo jaučiau tikrą terapinį įkvėpimą: aš padėsiu šiai trapiai būtybei, mes atversime paslaptis ir išvalysime žaizdas! Tai, ką išgirdau iš merginos, buvo verta rašytojo plunksnos. Prieš kelerius metus baigusi mokslus, užsidariusi viena su vyru dirbtuvėje Ramunė nuo ryto iki vakaro gamino keramikos dirbinius. Neatsitraukdami vienas nuo kito daugiau kaip per metrą jie ten ir gyveno. Ji užmigdavo ir atsibusdavo mąstydama apie darbą. Pamačiusi jų kūrinius galerijoje supratau, kad tai – elitiniai kūriniai. – Man nieko daugiau nereikia, tik darbo! – Nei poilsio, nei vaikų?
darboholizmo riba
13
– Ne, tai trukdytų dirbti. Aš siekiu minimalizmo. Ir darbe, ir gyvenime neturi būti nieko nereikalinga, tik visiškai išgryninta forma. – O kas būtų, jei susirgtum ir negalėtum dirbti? – Aš dirbsiu iki mirties! Mintis apie minimalizmą man patiko. Aš irgi nemėgstu nereikalingų daiktų, tuščių šnekų, šimto darbų. Juk būtent toks apsivalymas leidžia sutelkti energiją į tai, kas svarbiausia, į pagrindinę aistrą. Tačiau jos minimalizmas man kėlė įtarimą. Šie du žmonės neturėjo net savo tualeto, valgė prie mažo staliuko greta didelio darbastalio, ant kurio dirbo su moliu. Jeigu ne tapantys už sienos menininkai, kurie vis įsiprašydavo į svečius, pora, matyt, būtų visiškai atsiskyrusi nuo visuomenės. Ramunė tikėjosi, kad aš ją perprasiu ir „pataisysiu“. Tačiau ką taisyti, buvo neaišku. Mergina skundėsi nuovargiu, įtampa, nepaleidžiančiais vaikystės prisiminimais. Šis skundas buvo ypač keistas. Minkydama molį ji regėjo vaikystės vaizdus kaip užstrigusias skaidres ir iš tiesų buvo ne savo dirbtuvėje, o ten, tolimame kaime, kuriame užaugo su seserimi ir tėvais. Tėvo nematė labai seniai. Kai tėvas paliko šeimą, su juo ir vėliau bendravo, bet prieš kelerius metus ryžtingai nukirto bet kokius ryšius. – Nepatiko jo nauja žmona... O vėliau tėvas pasakė, kad mano vyras nevyriškas... – Papasakok apie tėvą. – Aš buvau tėvo vaikas. Jis buvo labai protingas, daug ko mane mokė. Bet ir bijojau jo, puikiai atspėdavau, ko jis nori, ir tarsi kareivis vykdžiau komandas. – Tu ir dabar kaip kareivis. 14
darboholizmo riba
– Bet man gera dirbti! Ramunė tiesiog nežinojo, kas yra poilsis. Nuo įtemptų pastangų ją suprasti man net spengė galvoje: negailestingas tėvo palikimas ir jautri, miela būtybė, sėdinti prieš mane, – tas ir anas niekaip nesilipdė į vieną paveikslą. Dar keisčiau atrodė jos mama. – Nenoriu jos prisiminti, iš karto nupurto... Negalėčiau su ta moterimi net susitikti. Po jos skambučių ilgai kankinuosi. Kai buvau maža, ji su manimi iš viso nekalbėjo. Ir dabar ji ko nors paklausia, aš imu kalbėti, ir staiga nutraukia, jaučiu – jai visai neįdomu. Šmirinėja po namus kaip pelė, rūpinasi daiktais, pinigais, jos net judesiai kaip žvėries. Svarbiausia pasigirti kaimynams, kad gerai sutaria su vaikais. Šiomis dienomis visos klientės kaip užsuktos kalbėjo apie mamas. Vakarykštės klientės mama įsitempusi klausdavo dukters: „O gal teiktumeis ateiti pietų?“ ir visiems skųsdavosi, kaip jos bijo. Abi mamos, aišku, manipuliavo. Gal tarsi pro stiklą stebėdama šias skausmingas dramas suprasiu, kaip geriau elgtis su savo mama? Ir už psichoterapiją mokėti nereikėtų. Galimybė sveikti kartu su klientais – didelis psichologo darbo pranašumas. Tačiau kaip sušvelninti Ramunės kančią? – Ar kas sako, kad reikia mylėti mamą? Nepakaktų jausti pareigą? – pasidalijau mintimi. – Tikrai galiu nepateisinti mamos lūkesčių? – ji net nušvito, tarsi ką tik būtų atleista didžiausia jos nuodėmė. Lyg ką pajutusi, mama ėmė skambinti vis rečiau, o aš po truputį pradėjau pažindinti Ramunę su poilsiu ir jausmais. Ėmėmės to, kas lengviausia: pasivaikščioti, pažiūrėti televizorių. Psichoterapija – ne tabletę nuryti, ji panašesnė į kalbų ar vairavimo mokymąsi, – be pastangų jokio rezultato nebus. Sekėsi sunkiai, bet Ramunė buvo uoli mokinė. paslaptys dirbtuvėje
15
II Ramunė laukdavo susitikimų. Ką čia laukdavo! Žvelgė į mane tokiomis akimis, kad atrodė, ims ir suvalgys. – Jūsų žodžiai tarsi patys įeina į mane, jiems priimti net nereikia pastangų. Viską taip lengva įgyvendinti! Man patiko jos įsitraukimas: kai žmogus taip dega psichoterapija, pokyčiams nėra jokių kliūčių. Taip elgėsi jau ne vienas klientas, mano asmenį jie trumpam atrasdavo kaip guru ir patirdavo psichoterapijos naudą. Nesu joks guru. Žinios ir patirtis leidžia suvokti, koks unikalus kiekvieno žmogaus kelias. Bet karšti klientų jausmai, gaivi naujo gyvenimo kūrimo energija mane pakylėja, ir bendromis pastangomis randama gera išeitis. Tačiau Ramunės įkvėpimas buvo tarsi per didelis, ji kone maniakiškai laukė kitos sesijos ir jos įsitraukimas į terapiją jau šiek tiek priminė ligą. – O gal sumažinti tempą? Praleiskime vieną sesiją. – Ne, ne, aš gyvenu nuo susitikimo iki susitikimo! – Kaip tu šalia manęs jautiesi? Ką aš tau primenu? – Na, galbūt gerą ir protingą dėstytoją, visada su jais sutariau, gal šiek tiek vyrą... Psichoterapija yra neįprastas bendravimo būdas. Žmogus iškloja visas paslaptis, o psichologo asmenybė ir gyvenimas atsiskleidžia labai mažai. Bet gamta nemėgsta tuštumos ir santykių neapibrėžtume atsiranda specifinių fantazijų ir jausmų. Psichologas vis labiau ima panašėti į tėvą, motiną, vyrą. Per dieną gali ateiti keli klientai ir vienas jų mane mato griežtą, kitas šiltą, trečias atsiribojusią, tarsi būčiau būtybė, kuri greta kiekvieno įgyja vis kitą pavidalą. Bet man tai savotiškai patinka, galiu laikinai į šalį padėti savąjį „aš“ ir, stebėdama save iš šalies, tapti daug kuo. 16
darboholizmo riba
Kažkodėl Ramunės savijauta negerėjo. Žiūrėdama, kaip ji sėdi ant kėdės krašto, prisimindavau vaikišką žaidimą, kai reikėdavo staiga sustingti tokia poza, kokia tuo metu esi. Ji įsmeigdavo į mane žvilgsnį ir kaip užhipnotizuota negalėdavo atitraukti. – Tu tokia įsitempusi, kas tau yra? – Net nežinau, aš tai nuolat jaučiu. Kas dieną taip įsitempia raumenys, kad vakare skauda visą kūną. Taip yra nuo tada, kai su vyru atvykom į Vilnių. Sostinėje žmonės kitokie nei provincijoje, daug suktų žmonių, su jais buvo taip sunku bendrauti, kad mes nuo visų užsidarėm. Štai kad ir profesinė sąjunga: kai suskamba telefonas, net krūpteliu, atrodo, tuoj turėsiu su viskuo sutikti. Net tylinčio telefono vaizdas man jau kelia įtampą. Supratau, kad jai nesaugu, bet tai nieko nepaaiškino. Ieškodamos atsakymų, mes aptarėme vieną klausimą po kito: – Ar neplanuojate pirkti buto? Taip ir gyvensite dirbtuvėj? – Nežinau, mes kažkodėl negalime niekam susitaupyti, nors uždirbame daug. – O kur tu išleidi pinigus? – Kelis šimtus rūbams, daug jų nereikia, bet jie greitai susiskalbia... Maistui – daugiau nei tūkstantį. Vis norisi ką nors kramtyti, tenka pirkti dietinius produktus. Higienai keturi šimtai. – Keturi šimtai? Kiek kartų tu prausiesi? – Aš daug prakaituoju... kasdien reikia maudytis maždaug tris kartus. Dažnai plaunu rankas, kai prisilieti prie kokio daikto, nežinai, kas jį dar čiupinėjo. Labai jautri rankų oda, reikia gerų kremų. O ką? – ji pastebėjo nustebusį mano žvilgsnį. Nuo ko ją gydyti, pasidarė visiškai aišku. Įtampa ir nerimas kaip suspausta spyruoklė tąsė šią jautrią būtybę: arba ji galvojo apie maistą, arba šokinėjo prie čiaupo ir atgal. Nenuostabu, kad po tiek prausimųsi odai atkurti reikėjo brangių kremų, o kas dieną paslaptys dirbtuvėje
17
skalbiami drabužiai greitai prarasdavo formą. Kaip ji visa tai darė kaime, kur nėra šilto vandens? Mintyse net nusipurčiau. Giliai įkvėpiau. – Tau bus sunku patikėti, bet žmonės prausiasi daug rečiau. Tai, kas vyksta su tavimi, yra įkyrių būklių neurozė, prausimusi ir valgymu tu slopini įtampą*. Ramunė manęs nesuprato. – Negi kiti žmonės neplauna rankų, palietę sviesto pakelį? Mano vyras irgi daug prausiasi. Nors... kai nueinam į svečius, visi ramiai sėdi prie stalo, o aš vis bėgioju prie čiaupo. Mano klientė nejautė, koks keistas jos gyvenimas. Aptikusi tokį radinį, nesivaldžiau: energingai įrodinėjau, mojavau rankomis, prisiminiau kitų klientų istorijas, mokslinius faktus. Psichologas turi mokėti įtikinti klientą mąstyti ir elgtis konstruktyviau. Jeigu mūsų žodžiai žmonėms nesukelia atgarsio, juose mažai tiesos, vadinasi, ir gyvenimo! Iš manęs liejosi stipri energija, o Ramunė tam nebuvo abejinga. Prieš penkiolika metų, kai tik pradėjau dirbti, buvo neramu, kai į mano rankas pateko tiek daug valdžios, bet dabar žinojau, kad iš pradžių žmogus atsiduoda psichologo jėgai, o paskui ją perima. Ji tylėjo. Staiga prisiminiau mintį iš psichoterapijos vadovėlio: „Psichologo pasakymai privalo būti jėgos ir kuklumo derinys ir neturi atkreipti per daug dėmesio į save.“ Tik dabar pamačiau jos žvilgsnį, ji atrodė susirūpinusi. *
18
Įkyrių būklių, arba obsesinė-kompulsinė, neurozė pasireiškia įvairiais veiksmais, kuriuos pats žmogus gali suvokti kaip nereikalingus, bet negali nuo jų susilaikyti, nes atrodo, kad tik atlikęs tą veiksmą galės pasijausti geriau ir atsipalaiduoti. Dažniausiai tai yra prausimasis, skalbimas, tobulos švaros siekimas, užkandžiavimas, kramtymas, elektroninio pašto ar feisbuko tikrinimas, rūkymas, spuogų spaudymas, būna ir egzotiškesnių dalykų, pvz., plaukų pešiojimas. Dar dažniau nei besikartojantys veiksmai pasitaiko įkyrios mintys ir abejonės. Sunki būklė gydoma antidepresantais ir kitais psichotropiniais preparatais, bet giliausią pokytį galima pasiekti psichoterapija – reikia padėti klientui išspręsti ir išlaisvinti neigiamus jo jausmus.
darboholizmo riba
– Atsiprašau, man jau reikia eiti... – nedrąsiai atsiprašė. Konsultacijos laikas buvo seniai pasibaigęs. Ko gero, užsidegusi motyvuoti klientę pavirtau į entuziastišką mamytę, per daug pasinėriau į savo pačios jausmus ir mano polėkis išsiliejo per kraštus. Merginai išėjus, susimąsčiau: kokia kančia slypi jos viduje, kad ją reikia slopinti tokiu ritualų kiekiu? Atrodė, kad jai būtina turėti idėją, veiklą ir laikytis už jų kaip už stebuklingo rėmo, tarsi kasdien ji susidurtų su didžiuliu, kaustančiu pavojumi. Jeigu pasileis, išsilies į beformę gaivališkų jausmų masę arba nutiks kas nors nepataisoma. III Dabar ji stabtelėdavo prieš plaudama rankas, tačiau vis tiek jautė įtampą. – O gal padėtų vaizduotė? Užsimerk, tavo kvėpavimas gilus ir ramus... o dabar pamatyk miestą, kuriame išsipildo tavo norai. Koks jis? – Šviečia saulė... einu basom... su gėlėta suknele, skrybėle... šilta, tik labai tuščia, noriu, kad būtų žmonių. Keista... Apie draugų trūkumą Ramunė prabilo pirmą kartą. Atėjo laikas patikrinti pagrindinę hipotezę. – Tu niekada nekalbi apie vyrą... – Sutariame gerai. Kai susipažinome, jis atrodė toks įdomus ir protingas. Baigę mokslus buvome kaip kumštis, viską darėm drauge. Man atrodo, draugystė turi būti visiškas atsidavimas. Vaikystėje visad buvau su tėvais, jie neleisdavo net išeiti iš kiemo. Vienatvė būtų taip tuščia, taip baisu... – O kada tau su vyru būna sunkiau? – artinausi labai švelniai, kad nenubaidyčiau. paslaptys dirbtuvėje
19
– Na, kartais jis barasi. Neseniai važiavome dviračiais, pažeidžiau eismo taisykles, vyras pusę dienos negalėjo nurimti. Jis linkęs ką nors keikti ir man nuo to būna bloga. – Ar dažnai jam sugenda nuotaika? – Gal kas porą dienų. Jis jautrus, visko bijo. Bet šiaip labai geras... – Gal turi jo nuotrauką? Iš telefono ekrano rūsčiai ir įtariai žvelgė jausmingas juodaplaukis. Staiga prisiminiau kitą klientų porą. Ana klientė buvo tobulai prisitaikiusi prie vyro, kaip apsėsta šveitė namus ir vis labiau lindo į savo kiautą, o šis nuolat ją atakavo. Jų situacija vieną dieną sprogo: vyras susigundė nedideliam romanui, o geroji moteris tai sužinojusi tapo arši it ragana ir ūmai pasveiko nuo visų neurozių. Pasidalijau tuo atsiminimu su Ramune. Klausė labai įdėmiai. – Sakai, kad su vyru tau ne visad gerai. Kodėl nepyksti? Tvirtose šeimose visuomet būna konfliktų – tai žmonėms padeda suderinti skirtingus poreikius ir nekaupti neigiamų emocijų. O gal tavo negeri jausmai tokie dideli, kad bijai jų nesuvaldyti? Atėjusi į kitą susitikimą Ramunė pareiškė: – Man kažkas užėjo: pradėjau ginčytis su vyru. Kad jūs žinotumėt, kaip nuo to palengvėjo! Dingo kažkoks sunkumas, ilgai kabojęs ore. Vėl pasitvirtino svarbi gydymo taisyklė: norint pradėti sveikti, reikia pirmiausia pasakyti „taip“ savo tamsiai ir negatyviai gyvenimo pusei. Egoizmą, nuoskaudas ir neapykantą, valdžios troškimą, puikybę, nepasotinamą meilės alkį, priklausomybes, nesėkmingus pasirinkimus, beprasmiškai išeikvotą laiką galime suvokti tik per pasąmonėje užkastus negerus jausmus. Būtent neigiami jausmai yra tiksliausi indikatoriai ir padeda suvokti tikrą ir ne visuo20
darboholizmo riba
met malonią tiesą apie gyvenimą ir save. Atrodo, kuo labiau savyje spausi blogio daigus, tuo labiau sustiprėsi, bet yra atvirkščiai – jie nusilpsta, kai juos pripažįsti. Po trijų mėnesių gydymas galų gale davė rezultatų. Kartais pagalvoju, kad man mokama už intuiciją – pačios geriausios mintys ateina nieko negalvojant. Retkarčiais itin ryškiai jaučiu, kaip šalia matomos egzistuoja kita, nematoma, tvarka, ryšiai, koridoriai, į kuriuos pataikius reikalai pajuda labai lengvai. Vienas garsus žmogus yra pasakęs: „Niekad nežinai, kokias netikėtas brangenybes lengvos intuicijos bangos atneš į lygų sąmoningo proto smėliuką, tačiau jokiu būdu negalima drumsti jūros dugno. Tiktai godiems ir nekantriems jūra savo brangenybių neatiduoda.“ Ramunę kankino prarytas pyktis. Nenorėdami būti nervingi ir blogi, mes visi šiek tiek slopiname pyktį, bet kaip sugebėti jį užslopinti taip, kad net pats apie tai nesužinotum? Tokį natūralų jausmą gali ištrinti tik labai galinga jėga, kuomet gresia pati nebūtis. Galbūt taip ir būtų nutikę, jeigu tėvas Ramunę būtų palikęs mažą su ją atmetančia mama, o ne išėjęs iš namų, kai mergaitė jau buvo paauglė. Grėsmė buvo ir dabar: juk suvokimas, kas jai nepatinka, grėstų skyrybomis. Išsiskyrusi ji liktų visiškai viena – be tėvų, be giminių, tik su keliais pažįstamais, kuriems nerodė, kokia iš tiesų yra. Žmonės, kurių ryšiai su tėvais tokie tolimi, neturi su kuo pasikalbėti net mintyse, jų vidinės tuštumos patyrimas toks baisus, kad geriau jau būti reikalingiems bet kam, negu likti nereikalingiems niekam. Taigi, jeigu prasideda nesutarimai, žmogų, nuo kurio gyvybiškai priklausai, reikia mylėti dar labiau. Gal dėl to jai taip lengva gyventi pagal svetimas taisykles? Ji idealizuoja, idealizuoja, o priešiškumas vis kaupiasi. Vyrą „prarijo“ su visomis jo taisyklėmis, mane – irgi. O jeigu ji supyktų? Oi, būtų blogai! paslaptys dirbtuvėje
21
Galingas pyktis gali nušluoti viską, net ir terapiją, geriau laikyti jį po devyniais užraktais. Psichologo darbas toks ir yra – jis rausia kliento pasąmonėje užkastus neigiamus jausmus: pyktį, liūdesį, baimę. Tie prislopinti padarai praneša apie save blogais sapnais, pamiršimais, na, o jei žmogus juos kaupia ir toliau, prasideda liga. Pasąmonėje įsitvirtinę jausmai eikvoja jėgas, o atskleista tiesa jas išlaisvina. Nedaug gyvenime laiko ir vietų, kur žmonės susitiktų dėl tiesos. Atėjo atostogų metas. Susitikome po ilgesnės pertraukos. – Jaučiuosi daug geriau. Gal man jau pakanka gydymo? – Ji buvo neįprastai ryžtinga. Taip labai reikėjo, ir nereikia? Tik trys savaitės be manęs, ir jau atprato? – Nori mane mesti, kaip metei tėvą? – Aš visada ryžtingai nutraukiu ryšius. – Kodėl? – Jei jau atsirado diskomfortas, išlindo yla iš maišo, tai ką čia beklijuosi – vis tiek arba aš nepasitikėsiu, arba manimi nepasitikės. Tvarkymosi su pykčiu taisykles ji išsakė labai aiškiai. – Tai gal jau klok, kas tau nepatinka. – Nepatinka jūsų kabinetas. Kartais jūs, kaip ir mano vyras, neatspėjate, ką jaučiu. Kelia įtarimą, kad darote tiek daug darbų. Ar tada juos galima atlikti gerai? Žiojausi ginčytis, bet tik įkvėpiau ir iškvėpiau. – Pagal taisykles reikia dar kartą susitikti. Svarbu įsitikinti, ar jau tikrai viskas išsisprendė. „Kuo labiau sveiksta, tuo mažiau primena dėkingą ir klusnų kūdikį, – pamąsčiau su kartėliu, – kita vertus, prarasdama nekaltybę, atranda gyvenimą.“ 22
darboholizmo riba
IV Kitą kartą ji atrodė kitaip – laimingesnė, ramesnė. – Nuotaika tokia... sakyčiau, visai nebloga. Daugiau bendrauju ir mūsų namai po truputį virsta žmonių traukos centru. – Menininkų kolonija – puiki erdvė. Jų aplinkoje tebesitęsia jaunystė. – Dabar bendraudama visai nepavargstu, nuo vieno žmogaus natūraliai pereinu prie kito, jei „nepriryji“ blogų jausmų, nereikia jų ilgai gromuliuoti. Bet ne viskas gerai – teisingai pasielgėte, kad manęs nepaleidot. Paskambino mama ir vėl pradėjau sapnuoti, kad ant jos šaukiu. O su vyru geriau – žiūriu tiesiai į jį ir negirdžiu, ką sako. Atsirado toks įdomus dalykas kaip savęs pajautimas. Anksčiau vyras viskuo mane įtikindavo, o dabar pradėjau suprasti, kad pati turiu teisę jausti ir galvoti. Man buvo sunku patikėti, kad galima taip pasiduoti svetimai valiai, bet turint omenyje jos vaikystę tai buvo logiška. Galų gale išaiškėjo, kad minimalizmas reiškė išsigryninimą – atsikratyti nuolat sugeriamų svetimų minčių ir jausmų! – Tavo patyrimas man primena tą ankstyvos vaikystės laiką, kai mažas vaikas nebenori būti prilipęs prie mamos ir pradeda tyrinėti pasaulį vienas. – Taip, tikrai noriu jį tyrinėti! Bet įsidrąsinusi pati ėmiau matyti, kaip nejaukiai šalia naujų žmonių jaučiasi mano vyras: greitai įsižeidžia, ima ginčytis. Nebendrauja su artimaisiais, neturi draugų, jei galėtų, tai niekur neitų. – Jeigu nuspręstų taip daryti, tikrai prisišauktų ligą. Gali jam tai perduoti. – Argi? Maniau, tai normalu. Bet vyro uždarumas iš tiesų vis labiau slegia, noriu bendrauti, keliauti. Jis toks sudėtingas. Moka
paslaptys dirbtuvėje
23
užjausti, bet būna ir žiaurus. Viską iš anksto žino, metų metus kalbi, negali prisibelsti. – Jis turi labai daug baimės. O kam prie jo tiek taikytis? Kuo daugiau autonomijos, tuo mažiau nuoskaudų. – Jis buvo man toks autoritetas... o gal iš tikro stipresnė aš? Jaučiau jos nuotaiką, mačiau kitą mintį, tarsi neregimu instrumentu vairavau šviesesnės būsenos link. Ji nejučia jungėsi prie manęs, suvokdama naują mintį pati. Kaip aš dirbu? Tikrai ne protu: aš kuriu erdvę, kurioje atsiranda mintys. – Ar galima vėl ateiti kas savaitę? Perskaičiau knygą Gabaus vaiko drama. Viskas toje knygoje apie mane, skaičiau ir verkiau. Aš noriu pirkti tik tobulus daiktus, dirbti tik tobulai, net pačiai baisu, kaip galiu nuvertinti žmones... Biblioterapija – puikus gydymo būdas. Kai žmogus perskaito knygą, kurioje kalbama apie jo problemos sprendimą, gali įvykti tikras nušvitimas*. Žinoma, knygų sukelti praregėjimai ilgainiui pamirštami, tačiau, palaikomi psichologo, atradimai gali tapti žmogaus dalimi. Deja, labai sunku rasti taip tiksliai klientui tinkantį kūrinį. – Tėvai vertė mane viską daryti geriausiai ir jiems nerūpėjo, ką aš jaučiu. Ir tas alkis – aš nuolat noriu valgyti. Tėvai visą gyvenimą šaipėsi iš pilnesnių žmonių, o aš kaip tyčia vis galvoju apie maistą. *
24
Biblioterapijos metodas psichoterapijoje taikomas dažnai. Knygos gilina savęs ir pasaulio pažinimą, energizuoja, nukreipia liguistas mintis kita vaga. Psichologijos ir psichiatrijos literatūra suteikia informacijos apie psichologines problemas ir jų sprendimą, žmogus nebesijaučia turįs sunkumų vienas. Grožinė literatūra skatina pamatyti savo žaizdas, stipriau išgyventi jausmus kartu su veikėjais, į savo jausmus pažvelgti iš šalies. Jauni žmonės greitai susitapatina su knygos veikėjais, o vaikai dažnai ima elgtis panašiai kaip jie. Parinkdamas knygas, diskutuodamas apie jas, biblioterapiją gali taikyti specialiai pasirengęs psichologas, neretai tuo užsiima bibliotekininkai ar mokytojai, be to, knygos daugeliui žmonių yra būdas gydytis patiems. Skirtingai nei su kitais menais, su knyga žmogus būna ilgai ir intymiai, todėl gydymasis arba gydymas rašytu žodžiu turi didelę galią.
darboholizmo riba
– Gal tu alksti atsipalaidavimo, draugystės, įspūdžių? – Gali būti. Tiesa, pamiršau pasakyti! Nusprendžiau pakeliaut. Vyras, žinoma, atsisakė, vyksiu viena. Ir štai – kai praėjusią savaitę rengiausi kelionei, nejaučiau jokio alkio. Atrodo, važiuočiau ir važiuočiau nesustodama. Iki šiol beveik niekur nekeliavau. Susitikome, kai ji grįžo iš kelionės. – Ir kaip kelionė? – Tai buvo... neįtikėtina! Jau seniai buvau mačiusi tokį laimingą veidą: Ramunė buvo rami, atrodė, net erdvė aplink ją švyti. – Tik štai vyro nepasiilgau visai. Jis sako: „Tu žiūri į mane kaip į televizorių.“ Galbūt man jo ir nereikia? – O gal jis irgi gali keistis? – Geriau neskubėt visko ardyti, bet noriu... labai... Ramunės permainų entuziazmas buvo labai stiprus. Nuogąstavau, kad prasidės ginčai, pora ims byrėti. – Kažkuriai merginos pusei šis vyras kitados tiko, atrodo, tarsi ji baimintųsi atkristi į buvusią padėtį, kurioj jis ir vėl taptų autoritetu, – svarstė supervizorius. – Aš noriu, kad susikauptum ir atsimintum, kas jūsų santykiuose buvo gera, – neleidau jai skubėti. – Na, šalia jo jaučiausi saugi... jis ištikimas, paslaugus ir paremiantis... kūrybiškas ir protingas... nepaviršutiniškas, patikimas. – Dėl to rūpesčio greta jo ir pavirtai mažu vaiku... Galų gale visą energiją Ramunė nukreipė į naujas galimybes: pradėjo mokytis šokti, nuėjo į kalbos kursus, išsikraustė į kitą dirbtuvę, atskirai nuo vyro. Išsigandęs skyrybų, jos vyras pradėjo lankyti psichologinę grupę. paslaptys dirbtuvėje
25
– Kaip tiksliai aprašyta! – džiaugėsi ji perskaičiusi rašinį apie terapiją. – Kaip tik taip ir buvo, niekad nemaniau, kad kas nors gali mane taip tiksliai suprasti. Tuo metu, daug kartų čiuopdamos, ką Ramunei reiškia atsisveikinimas, gydymą pamažu ir baigėme. Mane šildė išsipildymo jausmas: kai žmogaus gyvenimas taip smarkiai keičiasi į gerąją pusę, jauti, kad iš tiesų verta dirbti. Tik kažin ar mano indėlis šioje istorijoje buvo svarbiausias. Pradedantieji psichologai mano, kad gydymo sėkmė priklauso nuo jų pasirengimo arba talento, tačiau tokius motyvuotus klientus kaip Ramunė išgydytų bet kas, jos problemos turėjo aiškią pradžią, ji labai pasitikėjo gydymu, buvo protinga, savarankiška, pati labai stengėsi. Po dvejų metų su Ramune netyčia susidūrėm mieste. Atrodė sulysusi, liūdna. – Skiriuosi su vyru. Nemaniau, kad bus taip sunku. – Gal reikia pagalbos? – Ne, ką jūs! Dabar jau nebėra tokių nesąmonių kaip rankų plovimas. O sunku, nes jaučiuosi labai vieniša – juk neliko nė vieno artimo žmogaus. Bet niekas nemenkina, neužgožia, net negalėčiau pagalvoti apie grįžimą atgal. Bandau remtis į draugus, tik vis aiškiau suvokiu, kaip nemoku bendrauti – netrukus visi pradeda manimi naudotis. Tačiau, nors ir sunku, būna tokių šviesių dienų, kokių nebuvo niekada gyvenime. „Psichoterapija gydo neurozės kančią tam, kad atvertų individą normaliam gyvenimo nelaimingumui“, – prisiminiau egzistencialistų aksiomą. Kai dabar prisimenu Ramunę, ryškiausiai girdžiu jos balsą: ta labai jautri intonacija, tikslūs iš sielos gelmių kylantys žodžiai... Gal 26
darboholizmo riba
dėl šio susikaupimo jai taip gerai sekėsi darbas ir ją mėgo draugai? Gerai, kad mergina turi menininkų pasaulį – oazę, kurioje gali išreikšti savo keistenybes ir skaudulius. Vis dar rūpinuosi ja – ji nepatyrė motiniškos meilės – ir perėmusi motinos vaidmenį negaliu užmiršti, kokia ji ką tik buvo trapi.