Terapines pasakos I

maria molicka

pasakos

terapinės Iš len ­k ų kal­b os ver ­t ė Ha ­l i­na Ko­b ec­k ai­t ė Iliustravo Gintarė Lučiūnaitė

Vilnius, 2013

UDK 821.162.193 Mo-71

Antroji laida

© Maria Molicka, 1999 © Vertimas į lietuvių kalbą, Halina Kobeckaitė, 2007 © Iliustracijos, Gintarė Lučiūnaitė, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02316-5

Maria Molicka Bajki terapeutyczne dla dzieci Media Rodzina, Poland, 1999.

This edition of Bajki terapeutyczne dla dzieci is published by arrangement with Media Rodzina Poland.

turinys

Pratarmė

7

Vaikų baimės

11

Stebuklinių pasakų samprata Mikutis darželyje

37

Pasiklydęs spinduliukas Zuzutė-Bututė

78

Lapiukas Smaližiukas Prieblandos draugai

87 94

105

Mėnulio namelis

127

Mergaitė iš paveikslėlio Veidrodis Perlas

57

70

Linksmasis Pufutis

Ufutis

21

140

159

183

5

turinys

pr atar mė

Į jūsų, pirmiausia į terapeutų, tėvų ir vaikų, rankas atiduodu knygą, kuri turėtų padėti išsklaidyti vaikystės baubus ir išspręsti vaikui kylančias problemas.

Bręstančio vaiko pasaulis – tai nenutrūkstanti įvykių, į kuriuos reaguojama, grandinė.

Situacijos ir įvykiai dažnai palieka skaudžių įspūdžių, trikdančių asmenybės raidą. Vaikų patiriamos baimės kartais virsta košmarais ir gali palikti neišdildomą pėdsaką.

Pasakos – vaikui artimiausi kūriniai, kuriuose realus pasaulis pinasi su išgalvotu ir kuria jam suprantamą tikrovę. Jose vaikas susipažįsta su nerimą keliančiomis situacijomis ir randa puikių pavyzdžių, kaip spręsti problemas.

Pasakų pasaulyje galima sutikti draugų, patirti įvairių nuotykių, ir svarbiausia – jos gali padėti atsikratyti baimių. Pasitelkus pasakas galima maloniai ir džiugiai įveikti emociškai sunkias situacijas.

Žmogus geba kurti pats save. Vertindami baimes, šią akivaizdžią tiesą dažnai pamirštame. Sunkumų, kuriuos sukelia nesėkmės ir vidinis nerimas, priežasčių esame linkę ieškoti kituose asmenyse, įvykiuose ar net kaltinti neva piktą lemtį. Baimė kartais atrodo kaip paslaptingas reiškinys, kuris netikėtai mus užklumpa ir žlugdo. O juk mūsų, ypač vaikų, gyvenimas priklauso nuo to, kaip ir ką galvojame apie pasaulį. Šia mintimi ir vadovavausi rašydama knygą terapinės pasakos. Mes galime išmokyti vaikus išvengti nerimo. Tiesiog sunkiomis akimirkomis reikia sau padėti ir į baimę pažvelgti kitaip. Pažvelgti kitaip – reiškia ne pasiduoti panikai, baimei, sukeliančiai neviltį, pasyvumą ar chaotiškus veiksmus, o elgtis taip, kad išliktume ramūs. terapinės pasakos moko be baimės pažvelgti į savo problemas ir padėti sau, kai sunku.

7

pr atar m ė

Stebuklingas pasakų pasaulis leidžia pakeisti įvykius, „atkerėti“ juos, susieti priežastis su pasekmėmis, t. y. su baimės apraiškomis. Įvardijus veiksnius, lemiančius paslaptingus, niūrius ir sukrečiančius įvykius, jų galia sukelti baimę sumažėja. Pasakos moko vaikus pozityviai vertinti baimę sukeliančias situacijas. Jose taip pat veikia kiti psichologiniai mechanizmai, didinantys atsparumą baimei arba mažinantys jos mastą.

Psichoterapeutams ir tėvams ši knyga suteiks žinių apie baimes, jas sukeliančias priežastis bei būdus, kaip su jomis kovoti ir net visai atsikratyti. Naudodamasis knygoje išdėstytomis schemomis, kiekvienas tėvas, mama ar terapeutas galės pats sugalvoti terapines fabulas, kurios būtų priešinamos su baimę sukeliančiomis situacijomis. Taip keliančios nerimą paslaptingosios baimės netektų galios ir virstų paprastomis situacijomis, iš kurių vaikas sugebėtų rasti išeitį. Atlikus eksperimentus su ligoninėse

pr atar m ė

8

gulinčiais vaikais, buvo įrodyta, kad terapinės pasakos vaikų baimes sumažina. Norintiems apie tai sužinoti daugiau siūlau perskaityti knygą „Terapinės pasakos kaip baimės mažinimo priemonė hospitalizuotiems vaikams“.

Knyga, kurią perskaityti ir taikyti jus raginu, gali padėti išvengti baimių, kylančių vaikui atsidūrus nepažįstamose situacijose. Ji skirta visiems vaikams, bet bus ypač naudinga itin jautriems mažyliams.

Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje ir antrojoje gvildenau su baime susijusias teorines problemas: apibūdinau baimės sąvoką ir baimę sukeliančius veiksnius. Toliau aptariau pasakos vaidmenį mažinant baimę. Aprašiau ir terapines pasakas – jų specifiką, pastoviuosius elementus, poveikio mechanizmą. Trečiojoje dalyje Jūsų ir vaikų teismui pateikiau pačias pasakas.

Jos turėtų padėti atsikratyti ar bent sumažinti šias baimes:

baimę būti paliktam (mikutis darželyje),

ligoninės, skausmo, kūno sužalojimo baimę (ufutis),

baimę pasiklysti (pasiklydęs spinduliukas),

konfliktų šeimoje baimę (mėnulio namelis),

baimę būti atskirtam nuo motinos (zuzutė-bututė),

mokyklos grupuočių baimę (mergaitė iš paveikslėlio),

baimę prarasti kūno kontrolę (linksmasis pufutis),

mirties baimę (veidrodis),

baimę būti pajuoktam, sukompromituotam (lapiukas smaližiukas),

operacijos baimę (perlas).

tamsos baimę (prieblandos draugai),

Viliuosi, kad pasakos vaikams patiks ir išmokys juos kitaip vertinti baimę sukeliančias aplinkybes. O visiems suaugusiesiems, kurie neabejingi vaikų rūpesčiams ir būgštavimams, padės suprasti mažųjų problemas. autorė

vaikų baimės

Mintimis grįždami į vaikystę, dažnai prisimename, kokių nemalonių jausmų mums sukeldavo svetimi žmonės, kuriuos įtardavome noru mus pagrobti, arba situacijos, kai įsivaizduodavome, kad laukiniai žvėrys, ištrūkę iš zoologijos sodo ar atlėkę iš miškų, taikosi mus sudraskyti. Beveik kiekvienas suaugęs žmogus savo atmintyje turi tokių iracionalių įsivaizdavimų, anuomet kėlusių nerimą. Šiandien vaikai taip pat bijo pikto burtininko, nepažįstamo šuns ar vaiduoklių, nuo kurių nepavyktų pasprukti – jie užpultų ir suplėšytų į skutus. Tamsa, audra, pabaisos, dvasios – tik maža dalis dalykų, sukeliančių vaikams nerimą.

Jei nerimas labai stiprus, jis gali sumažinti arba padidinti mažylio aktyvumą. „Paveiktas“, „nugalėtas“ baimės vaikas tampa pasyvus, apatiškas arba pernelyg susijaudinęs, išsiblaškęs.

Nei viena, nei kita būsena nepadeda įveikti sudėtingos situacijos. Ko nors baiminantis mažėja

protiniai gebėjimai, tampa sunku susikaupti.

Sutelkę dėmesį į nemalonius veiksnius, vaikai ima blogiau elgtis, mokykloje gauna prastesnius pažymius.

Kalbėdami apie baimę, turime apibrėžti dvi sąvokas, kurios dažnai vartojamos sinonimiškai – išgąstis ir baimė. Išgąstis – tai įgimta reakcija, padedanti prisitaikyti prie besikeičiančios ir grėsmingos aplinkos. Jau kūdikis išgąsčiu reaguoja į stiprų garsą ar skausmą ir balsu praneša savo emocijas. Vėliau išgąsčiu imama reaguoti į neutralius veiksnius, situacijas, žodžius, lydinčius pirminius stimulus (tokius kaip stiprūs garsai, skausmas, pusiausvyros sutrikimai ir pan.). Galime tvirtinti, kad išgąstis lydi mus nuo pirmųjų iki paskutinių dienų. Tolydžio kaupdami žinias, nustojame reaguoti į veiksnius arba situacijas, kėlusius nerimą vaikystėje. Tačiau atsiranda naujų emocinę įtampą žadinančių veiksnių. Įgyta patirtis dažniausiai sumažina, o

11

vaikų baim ės

kartais ir visai nuslopina išgąstį, bet neigiamos emocijos niekada visiškai neišnyksta.

Išgąstis yra reakcija į išorinius veiksnius ir vidinį dirgiklį – skausmą. Baimė atsiranda tada, kai įsivaizduojame grėsmes. Ji susijusi su vidiniu procesu, kurio paskirtis – apsaugoti nuo potencialaus pavojaus.

Baimė ir išgąstis susaistyti vidiniais ryšiais; baimė išauga iš išgąsčio. Vadinasi, išgąstis yra pirminis, o iš jo atsiradusi baimė ilgainiui tampa vis labiau nepriklausoma. Tokia baimė atsiranda vaikui bręstant, kai atmintyje iškyla patirto išgąsčio situacijos.

Pirmoji baimės fazė – atkuriamoji baimė, t. y. tokia, kuri kyla kaip numanoma grėsmė, sukėlusi vaikui išgąstį anksčiau. Šios rūšies baimė susijusi su ankstesnėmis situacijomis. Baimė, kurią sąlyginai galima vadinti įsivaizduojama baime ir kuri susijusi su greitai besivystančia vaiko vaizduote, atsiranda vėliau. Vaizduote vaikas kuria savo baimių pasaulį. Augančio vaiko baimės rodo dinamišką protinės veiklos raidą.

Vaizduotės, mąstymo ir emocijų raidai įtaką daro kalbos įgūdžių atsiradimas. Vaikai ima įsivaizduoti įvairias baidykles, neįprastas situacijas, kurios dažnai ir sukelia baimę. Labiau išsivysčiusio intelekto ir lakesnės vaizduotės mažyliai susikuria daugiau baisenybių negu jų bendraamžiai. O vaikai su protine negalia dažniau patiria atkuriamąsias baimes, kurios remiasi negatyvia vaiko patirtimi. Įsivaizduojamos

vaikų baim ės

12

baimės – besivystančios vaiko vaizduotės padariniai. Šios baimės gali stiprėti „užburto rato“ principu ir sukelti sutrikimų. Vėliau aptarsime situacijas, kurios skatina baimių atsiradimą.

Ar tik atkuriamosios ir išgalvotosios baimės taip glaudžiai susijusios su vaiko bendra ir psichine raida, su jo patirtimi? Ne. Dar viena svarbi baimių, kurias išgyvena vaikai, rūšis susijusi su jų poreikių nepatenkinimu. Šiuo atveju baiminimąsi sukelia skausmingas stokos pojūtis. Tiek psichinių, tiek fiziologinių poreikių (pvz., alkio) nepatenkinimas sukelia staigių negatyvių emocinių reakcijų, kurios ateityje gali kartotis. Vaikų raidai labai svarbūs ne tik fiziologiniai, bet ir emociniai poreikiai (meilė, saugumas, pripažinimas, priklausymas).

Daug rašyta apie protinės ir emocinės raidos sutrikimus, kurie būdingi vaikams, sergantiems našlaičio liga (tai vaikai, kurie prarado emocinį ryšį su motina). Šie sutrikimai lemia raidos atsilikimą, kartais net psichinę negalią ir galybę emocinių neadekvatumų, kurie sutrikdo socializacijos procesą.

Kita baimių rūšis yra susijusi su asmens įvaizdžiu. Palyginti su anksčiau minėtomis baimėmis, ši pasireiškia vėliausiai. Įvaizdį formuoja vaizduotė, troškimai ir viltys, kurias puoselėja pats žmogus. Šią asmenybės dalį formuoja išorinė informacija, vertinimai ir santykiai su kitais žmonėmis. Vaikystėje mūsų įvaizdį dažniau-

siai formuoja tėvai ir mokytojai. Nemažai įtakos turi ir veiklos rezultatai. Kartu su įvaizdžiu formuojasi savęs vertinimas, siekiai ir troškimai.

Vaikystėje šios struktūros yra nepastovios ir nestabilios, ypač lengvai pasiduodančios aplinkos įtakai. Intensyviausiai formuojasi 6–12 metų vaikų įvaizdis. Šio amžiaus vaikai vadovaujasi aplinkos kriterijais, jaučia pozityvaus mąstymo apie save poreikį, įtakos ir pasiekimų poreikį. Baiminimasis būti atstumtam, išjuoktam ar patirti nesėkmę sukelia menkavertiškumo jausmą, kuris lemia baimės reakcijų atsiradimą. Baimių atsiradimą skatina nepakankamas savęs vertinimas, kuris formuojasi nuolat gaunant neigiamą informaciją apie save arba dėl nesėkmingos veiklos. Todėl vaiko kritikavimas, atstūmimas ir nuolatinis jo pavadavimas (įteigiant, kad jis pats nieko nesugeba atlikti) sukelia baimes, kurios vaikui bręstant tik stiprėja.

Bet ar baimę turime nagrinėti tik kaip negatyvų reiškinį? Kada baimė nekelia jokio pavojaus? Baimės yra vystymosi dėsningumas, būdingas kiekvienam vaikui.

Baimė vaiko brandai pavojinga tada, kai patiriama labai intensyviai ir kai ją lydi stiprios somatinės reakcijos, tokios kaip padidėjęs prakaitavimas, blyškumas, drebulys, širdies veiklos sulėtėjimas ar paspartėjimas ir pan. Pavojus kyla ir tada, kai vaikas visą savo dėmesį sutelkia į kylančias baimes: jis negali atsipalaiduoti ir skirti dėmesio užduotims ar žaidimams.

Baimė laikoma patologine, kai reakcija nėra adekvati dirgikliui, t. y. tada, kai reakciją sukelia vos truputį stipresnis nei paprastai veiksnys arba visai paprasta situacija.

Iki šiol daugiausia dėmesio skyrėme toms reakcijoms į baimę, kurios parengia individą tikėtinai grėsmingai situacijai. Tačiau kartais baimė ima dominuoti ir tampa vaiko būdo savybe.

Jeigu taip atsitinka, tai labai komplikuoja vaiko funkcionavimą aplinkoje ir siejasi su dažnais, subjektyviais, nemaloniais baimės potyriais.

Toks vaikas į aplinką žiūri su nepasitikėjimu, pasaulis jam atrodo grėsmingas vien dėl to, kad jame slypi nesėkmės galimybė. Tokie vaikai nepasitiki savimi, nevertina savo gebėjimų, todėl atsisako ko nors imtis.

Reikėtų priminti, kad baiminimasis – tai brandos proceso dalis, o negalavimu jis tampa tada, kai ima dominuoti ir komplikuoja vaiko gyvenimą. Vis dėlto nedera baimių nagrinėti vien neigiamu aspektu – juk jos moko visuomeninio elgesio, atkreipia dėmesį į tai, kas atsitinka kitiems žmonėms ir ką jie išgyvena. Baiminimasis veikia ir pozityviai – padeda sutelkti pastangas, skatina įveikti sunkumus. Jeigu vaikas tokius išbandymus išlaiko, jo pasitikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis didėja.

Baimė yra būtina normaliam žmogaus funkcionavimui. Ji parengia grėsmingoms situacijoms, o patologija tampa tik tada, kai trikdo veiklą ir deformuoja asmenybę. Jausdamas

13

vaikų baim ės

baimę, vaikas įvairiais būdais mėgina sau padėti ir susikuria priimtiną kovos su ja būdą.

Skirtingos baimės rūšys skatina kurti skirtingas pagalbos sau strategijas. Įveikti įsivaizduojamas baimes padeda racionalus situacijos įvertinimas. Vaikas stengiasi garsiai išaiškinti esamą situaciją pats sau arba kartoja su baime susijusius sąmojus. Jis susigalvoja įvairiausių argumentų derybose su savimi arba ieško jų pokalbiuose su kitais. Kai baimę sukelia nepatenkintas meilės, saugumo ar pripažinimo poreikis, vaikas dažnai mėgina atsikratyti baimės fantazuodamas, bėgdamas į išsigalvotą, trokštamą pasaulį, kuriame jo poreikiai būtų patenkinti. Taip pat jis gali bėgti nuo tikrovės ir formuoti savo asmenybę taip, kad kiti patikėtų, jog jis – išskirtinis. Tik vėliau, kai melas išaiškėja, kai prasimanymai sprogsta kaip muilo burbulas, vaikai pasijunta apgauti, supyksta ir atsitraukia nuo melagiuko. Kartais, kai baimė ypač stipri, gali atsirasti regresijos, projekcijos, atsiribojimo ar pasitraukimo į ligą požymiai.

Apie šiuos psichologinės gynybos būdus ne kartą buvo rašyta specialiojoje literatūroje.

Jau buvo minėta, kad baimė sukelia chaosą arba stabdo veiklą. Ji gali sukelti ir agresiją kaip reakciją į įtampą. Baimė kyla iš vidaus, dažniausiai kaip prisiminimas apie ankstesnius nemalonius įvykius (atkuriamosios baimės), arba kaip jų įsivaizdavimas (įsivaizduojamos baimės). Kitas baimių šaltinis – nepatenkinti

vaikų baim ės

14

poreikiai. Baimės jausmas pasireiškia su fiziologiniu komponentu, kurį lydi didžiulio psichinio diskomforto pojūtis.

Prie somatinių reakcijų į baimę galima priskirti burnos džiūvimą ar padidėjusį seilėtekį, peristaltiką, viduriavimą, vidurių užkietėjimą, padažnėjusį kvėpavimą, širdies plakimą, pulsą, odos paraudimą ar pablyškimą, vyzdžių išsiplėtimą, prakaitavimo padidėjimą, šlapinimosi padažnėjimą, padidėjusią raumenų įtampą, padidėjusį ar sumažėjusį aktyvumą, rankų virpėjimą, mikčiojimą, užsikirtimą, judesių ir kalbos stereotipus, nykščio čiulpimą, nagų graužimą, susierzinimą, emocinį prieraišumą, naktines baimes, grėsmės jausmą ir bendrą nerimą.

Baimę vaikui gali sukelti ir objektai, ir situacijos. Priklausomai nuo to, kaip vaikas suvokia baimės veiksnius, jis imasi atitinkamų kovos su ja būdų. Kartais, verčiamas įkyraus baiminimosi, jis imasi konkrečių veiksmų, pvz., dažnai plauna rankas arba apeina tarpus tarp šaligatvio plytelių. Taip apsisaugoma nuo nerimo, kuris trumpam tarytum dingsta, bet netrukus grįžta ir vėl verčia griebtis tų pačių iracionalių veiksmų.

Tokia baimė gali būti susijusi ir su tam tikrais asmenimis, galinčiais sukelti kaltės jausmą ir bausmės laukimą. Taip pat baimė gali keisti vietą, t. y. kai jos suvokimas pernelyg skausmingas, ji gali būti perkeliama į kitą, saugų veiksnį ar situaciją. Baimė gali būti perkeliama ir tada, kai suaugusieji neigia baiminimosi priežastis.

Pavyzdžiui, situacija ligoninėje. Vaikas bijo adatos dūrio, verkia. Seselės ir gydytojai tikina, kad jam visiškai neskaudėsią, ir bando įteigti mažajam pacientui, kad jis nebijąs. Jie neigia vaiko patiriamas emocijas, tuomet ir vaikas dažnai ima jas neigti – sako nebijąs, kad procedūra esanti visai neskausminga. Neigimo mechanizmas gali suardyti ryšį tarp potyrių ir jų racionalių priežasčių. Mes, suaugusieji, neigdami mokome perkelti baimę į kitus objektus, o tada padėti būna žymiai sunkiau. Somatiniai reiškiniai (prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimas, pulsas ir pan.) dažnai lydi baimes, nesusijusias su konkrečiais objektais. Tai greičiausiai susiję su tuo, kad vaikas dažnai išsigąsdavo ir patirdavo nerimą, reaguodamas į daugybę kitų faktorių, pasirodydavusių drauge su pirminiu dirgikliu ar situacija, ir galiausiai negalėdavo suvokti, kuris veiksnys iš tikrųjų sukelia baimę. Tačiau tie veiksniai yra pastovūs ir sukelia fiziologinę baimę. Psichologai teigia, kad apibendrinama pernelyg plačiai, t. y. įtraukiama pernelyg daug veiksnių, tik panašių į tuos, kurie sukelia baiminimąsi. Tokiais atvejais atsiradę veiksniai ar situacijos pasiekia pasąmonę ir sukelia baimę, nesuvokus tikrosios jos priežasties. Kitaip tariant, įvardijus pernelyg daug veiksnių, pakanka nedidelio panašumo į pirminį, kad reakcija būtų tokia pat, kokią sukeltų ir tikrasis dirgiklis.

Naujausiais tyrimais nustatyta, kad psichikai ypač pavojingos tos stiprios baimės, ku-

rios atsiranda dar nesulaukus trejų metų, nes ankstyvajame amžiuje aktyviausias smegenų požievis. Žievės vystymasis įgalina suvokti pavojus ir parengti konstruktyvias reakcijas į grėsmingais laikomus veiksnius ar situacijas.

Vadinasi, baimę galima nukenksminti, įtraukiant į veiklą sąmonę. Tačiau ankstyvajame individo brandos etape tai yra neįmanoma, todėl labai svarbu pažinti faktorius, kurie atsakingi už baimės sukėlimą. Kitas faktorius, generuojantis nesąmoningas baimes, – nepatenkinti poreikiai, ypač pagrindiniai: meilės, saugumo, pripažinimo. Vaikas tai skausmingai jaučia, bet nesuvokia savo nerimo priežasties. Stebėjimai rodo, kad vaikai intuityviai siekia patenkinti pagrindinius poreikius, ieško jų redukcijos būdų.

Vaikams iki trejų metų baimę sukelia paprasti veiksniai: triukšmas, ryški šviesa, netikėti kūno pusiausvyros pakitimai, skausmas arba nauji, nepažįstami dalykai, pvz., atskirtis nuo artimo asmens. Baimę sukeliančių veiksnių grupę sudaro meilės, saugumo, pripažinimo ir, žinoma, fiziologinių poreikių nepatenkinimas.

Vyresni vaikai gali jausti baimes, susijusias su savo pačių įvaizdžiu, pvz., nepripažinimo, išjuokimo baimė ir pan. Vaikui reikia sukurti tokias sąlygas, kad šių baimių nekiltų. Todėl ypač svarbi auklėjamojo poveikio profilaktika.

Publicistiniuose ir moksliniuose žurnaluose vis daugiau rašoma apie nenaudingą ar bent abejotiną televizijos įtaką vaikams. O juk

15

vaikų baim ės

dažnai maži vaikai žiūri laidas, kurių neįstengia suprasti. Jie dar nesugeba atskirti fikcijos nuo tikrovės. Pasaulis ekrane būna baugus, vaizduoja grėsmingas situacijas, nepriklausomai nuo to, ar tai televizijos naujienų programa, kurioje rodomi sensacingi dienos įvykiai, ar meninis filmas. Vaikas nesupranta jų turinio, ir tai jam kelia nerimą. Matyti vaizdai vėliau grįžta kaip atkuriamieji vaizdiniai, o iš jų kyla įvairiausių baimių. Net dvimečiai vaikai bijo pabaisų ekrane, nors suvokia filmą tik emociškai. Tobulėjant filmų kūrimo technikai, vaizdai tampa vis tikroviškesni. Vaikas sėdi įbedęs akis į ekraną ir, nors yra išsigandęs, negali pakeisti situacijos, turi jai pasyviai paklusti, t. y. nesimoko savarankiškai ieškoti išeities.

Pasyvumas, įgytas sėdint priešais televizoriaus ekraną, atbukina emocinį jautrumą.

Dėl to mažėja vaiko jautrumas kitų skausmui, kančiai ar pažeminimui. Stebėdamas herojų elgesį, mažasis žiūrovas mokosi agresijos ir į išgąstį ar baimės jausmą gali atsakyti tuo pačiu, kaip ir į kitas stresines situacijas – agresija.

Toks elgesys laikinai sumažina nerimą, todėl gali įsitvirtinti. Ne veltui sakoma, kad baimė ir agresija – dvi to paties medalio pusės.

Priešais ekraną patirtos emocijos vyresniems vaikams pasitarnauja kaip medžiaga vaizduotei. Jie susikuria situacijas, įvykius, kuriuose patys dalyvauja. Išgalvotos situacijos gali stimuliuoti išgyvenamas baimes. Vienas

vaikų baim ės

16

iš mano mažųjų pacientų, pasižiūrėjęs kelis filmus apie ateivius iš kosmoso, bijojo net trumpai pasilikti kambaryje vienas. Jis nuolat tikrindavo, ar po lova, už spintos, už lango nesislepia klastingieji ufonautai. Vaikas negalėjo užsiimti jokia kita veikla – tik nuolat tikrino. Net ir patikrinęs visus užkaborius jis nenurimdavo, nes baimė tūnojo jo viduje, o pabėgti nuo savęs negali. Įsivaizduojamas baimes gali kelti siaubo filmai. Gyvename pasaulyje, kuriame masinė kultūra vis labiau tampa natūralistinė ir – paradoksalu – būtent jai reikia ypač brandaus suvokimo.

Taigi televizija ir filmai gana sėkmingai gąsdina mūsų vaikus. Bet labai dažnai mes, tėvai, taip elgiamės ir patys, neteisingai suprasdami, kas vaikui gerai. Mes šantažuojame, gąsdiname raganomis ar čigonu, kuris ateisiąs pagrobti vaiko. Taip elgdamiesi priverčiame vaiką paklusti, bet net nesusimąstome, kad sėjame baimę.

Prieš baigdama kalbėti apie televiziją ir jos sukeliamas baimes, norėčiau užsiminti apie patiriamo išgąsčio ar baimės poveikį sveikatai. Drąsiai galiu tvirtinti, kad psichosomatinių ligų gausėjimas yra susijęs su priešais ekraną patiriamomis emocijomis. Juo labiau, kad čia emocijoms pasyviai pasiduodama. Nervų sistema, ypač jos vegetatyvinė dalis, į ekrano įvykius reaguoja taip pat kaip į tikrus, t. y. kovai

su dirgikliu mobilizuojamas visas organizmas.

Taip atsiranda kai kurios iš stresų kildinamos kraujo apytakos, virškinimo, kvėpavimo, raumenų, kaulų, imuninės sistemos, odos ligos ar negalavimai.

Kalbėjome tik apie neigiamą televizijos poveikį, tačiau tai nereiškia, kad ši žiniasklaidos priemonė neturi privalumų, kad ir tokių, kaip galimybė pažinti kitas kultūras, pasaulio paslaptis ir kt. Televizijoje pasaulis virsta „globaliu kaimu“, o jo gyventojai – kaimynais. Tai padeda ugdyti toleranciją ir norą padėti. Galima pasakyti ir gerokai daugiau teigiamų dalykų, tačiau tai nėra šio tyrinėjimo tikslas.

Baimę gali provokuoti ir artimi šeimos nariai. Dažniausiai tada, kai nepatenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai. Taip atsitinka, kai šeima yra nepatvari ir nesuteikia saugumo jausmo. Psichiniai poreikiai gali būti nepatenkinami vadinamojoje branduolinėje šeimoje, kurioje yra tik tėvai ir vaikai ar vienas iš tėvų, kai motina ar tėvas augina vaikus vieni; taip pat naujoje šeimoje, kurią tėvai sukuria po skyrybų, ir vaikai auga su patėviais ar pamotėmis bei jų biologiniais vaikais. Tokios šeimos dažnai praranda kartų ryšį, nes atima iš vaikų galimybę bendrauti su kitais šeimos nariais, galinčiais kompensuoti nepatenkintus psichinius poreikius.

Tokiu atveju šeima tampa nepatikima, nesuteikia saugumo jausmo. Taip gali atsitikti ir migruojant, kai nutrūksta ryšiai su seneliais, kurie

dažniausiai besąlygiškai myli vaikaičius ir tokiu būdu suteikia jiems neįkainojamą paramą.

Tėvai, ypač dirbančios mamos, praleidžia su savo vaikais ne itin daug laiko. Užimtumas silpnina tėvų ryšį su vaikais. Dažnai vaiką girdime priekaištaujant: „Jūs manęs visai nesiklausote.“ Pamažu vaikas nutolsta nuo tėvų ir jiems lieka tik materialinė atsakomybė. Vaiko gyvenime „nedalyvaujantys“ tėvai nesąmoningai kuria tokios šeimos, kurioje vaikas negali patenkinti savo psichinių poreikių, modelį. Kasdien silpnėjant tarpusavio ryšiams, vaikas pasijunta vienišas. Vienišumas yra mūsų dienų liga, ir atsakomybė už tai tenka tik suaugusiesiems.

Jeigu vaikas, net būdamas materialiai aprūpintas, nepatiria meilės, saugumo ir pripažinimo, jis negali normaliai bręsti.

Ne vien tik šeimos „nebuvimas“ ir ryšio su tolimesniais giminaičiais trūkumas lemia poreikių nepatenkinimą. Nemažą reikšmę turi ir neteisingas auklėjimas. Baimes gali sukelti ir pernelyg didelis dėmesys, vaiko lepinimas.

Toks vaikas, susidūręs su sunkumais, tampa bejėgis. Jis „nesitreniravo“, ieškodamas išeičių iš sunkių situacijų. Kiekvienas uždavinys jį gąsdina, įspėja apie nesėkmę. Nežinodamas savo galimybių, vaikas dažnai imasi užduočių, kurios jam per sunkios. Vėliau įsitikinęs, kad nesugebės jų atlikti, išgyvena frustracijos būsenas.

Kita baimes įtvirtinanti nuostata – nuolatiniai tėvų priekaištai, nepasitenkinimas vaiko pasie-

17

vaikų baim ės

* I. Obuchowska. Encyklopedia pedagogiczna, red. W. Pomykalo, Warszawa 1993, hasla – Lęk, Lęk szkolny, s. 345.

kimais. Net kai šitoks tėvų elgesys motyvuojamas tikrai gerais norais, tokia nuostata vis tiek formuoja vaiko nepasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, didina jautrumą, silpnina sugebėjimą susikaupti. Kai vyrauja atmetimo nuostata, paprastai lydima jausmų stokos ir dažnų bausmių, vaikas nepatenkina savo meilės poreikio. Šitokia nuostata vaikui pragaištinga, nes trikdo jo visuomeninį brendimą, sugebėjimą patirti jausmus. Autokratinė nuostata, kaip matyti iš paties pavadinimo, – tai tėvų viršenybė, kai vaikas turi nesipriešindamas paklusti jų valiai.

Tokiu atveju vystosi perdėta emocijų kontrolė.

Vaikas nuslopina pozityvius jausmus (nuoširdumą, džiaugsmą), „jis nesimoko pats spręsti savo problemų, tiesiog jas užgniaužia.“* Taip išugdyti vaikai nesugeba sumažinti emocinės įtampos. Jiems ima formuotis menkavertiškumo jausmas ir pasyvumas. Ūmūs agresijos ar baimės priepuoliai rodo, kaip destruktyviai veikia toks auklėjimo stilius. Vieni vaikai mėgina su tėvų autokratija kovoti ypatingu užsispyrimu, vėliau virstančiu įvairiomis agresijos formomis. Kiti paklūsta ir tampa pasyvūs bei baugštūs. Jei vaikas priimamas toks, koks yra, tarp jo ir tėvų užsimezga emocinis ryšys, ugdomas sugebėjimas suvokti ir reikšti jausmus. Visa tai teigiamai veikia asmenybės raidą.

Asmenybę taip pat formuoja mokykla, kurioje vaikas praleidžia daug laiko. Mokykloje

vaikų baim ės

18

turi būti patenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai. Labai svarbu, kad vaikas būtų pripažįstamas, gerbiamas, pastebimi ir įvertinami jo pasiekimai. Tuomet jis jausis saugus, formuosis teisingas ir adekvatus savęs suvokimas bei vertinimas. Deja, žinome, kad dažnai būna visai kitaip. Mokykla ir tėvai kelia vaikui didelius reikalavimus, o meilė, pripažinimas priklauso nuo to, ar vaikas juos vykdo. Mažylis būna mylimas, jei gerai mokosi ir pasižymi išskirtiniais gabumais. Tėvų meilė ir mokytojų pripažinimas priklauso nuo mokymosi rezultatų. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad mokytojas netraktuoja mokinio kaip individo, kuriam reikia padėti bręsti, o laiko jį tik dar vienu numeriu dienyne. Jeigu aplinka netenkina psichinių vaiko poreikių, ji skatina vienišumą, saugumo stokos pojūtį, o tai ugdo baimę.

Negatyvus šeimos ir mokyklos poveikis gali būti silpnesnis, jeigu vaikas gerai sutaria su bendraamžiais ir draugai gali kompensuoti kai kurių poreikių stoką. Tačiau dažnai dėl nepatenkintų poreikių „alkio“ vaikai yra linkę užmegzti pernelyg stiprius emocinius ryšius. Jeigu toks vaikas užmezga kontaktą su neformaliomis socialinėmis grupėmis, yra didelė tikimybė, kad jis pasiduos jų įtakai.

Anksčiau išskyrėme tris pagrindinius vaikų baimių šaltinius. Pirmiausia tai įvykiai, kuriuos vaikas mato aplink save – pati aplinka, ir tai, kas vyksta televizijos ekrane. Jeigu su-

pantis pasaulis yra baugus, kyla baiminimasis, ir formuojasi baimių valdoma asmenybė. Kita aplinkybė, lemianti tokios asmenybės formavimąsi – šeima, kuri netenkina pagrindinių vaiko psichinių poreikių (saugumo, meilės, pripažinimo). Dar vienas svarbus, galintis sukelti baimę ir dėl to formuojantis baugščią asmenybę faktorius – mokykla. Ji privalo padėti vaikui formuoti teisingą savo paties įvaizdį ir teigiamą savęs vertinimą. Jeigu taip nėra (arba yra atvirkščiai), tai ugdo nevisavertiškumą ir prisideda prie baimių atsiradimo.

stebuklinių ir ter apinių pasakų sa mpr ata

Pasakos kuria nepaprastą pasaulį. Iš pasakų vaikai mokosi taisyklių, kurioms paklūsta tikrovė, ir tinkamo elgesio. Svarbiausia – pasakos žadina vidinį vaiko pasaulį ir suteikia daug džiaugsmo. Pasakos leidžia tapatintis su herojumi, kaskart patirti naujų nuotykių ir emocijų.

Pasakų pasaulis paklūsta gėrio, kuris visada laimi, taisyklėms. Todėl laiminga pabaiga suteikia vaikui, kuris jau pasijuto įvykių dalyviu, malonų sėkmės pojūtį. Visos pasakos, nesvarbu, ar jos iš tautosakos lobyno, ar sukurtos šiais laikais, turi bendrų bruožų. Tai vaiko akimis matoma magiška tikrovė ir įvykių sąlyginumas.

Pasakos pasaulis atspindi pagrindinio veikėjo troškimus. Sudėtingas problemas čia išsprendžia magija, todėl tikrovė gali staiga pasikeisti. Vaikas taip pat pasitelkia magiją: jis sužmogina negyvus daiktus, ieško bendrų gyvūnų ir žmonių savybių. Mažieji skaitytojai žino, kad pasakų pasaulis yra nerealus. Todėl tokio

pobūdžio kūrinius galime vadinti stebuklinėmis pasakomis. Svarbų vaidmenį jose vaidina magija, kuri užburia pasaulį, ir stebuklingi daiktai bei reiškiniai, įgalinantys staiga pakeisti situaciją ir padedantys suprasti tikrovę, atsižvelgiant į vaiko amžių.

XVII amžiaus pabaigoje susižavėta folkloru ir liaudies pasakojimais. Naivūs pasakojimai su laiminga pabaiga labai išpopuliarėjo ir subūrė minias ištikimų skaitytojų. Pirmiausia pasakas skaitydavo suaugusieji, tik vėliau jos tapo mėgstamiausiais vaikų skaitiniais. Tų kūrinių tikslas buvo perteikti ir padėti suprasti taisykles, kurių laikosi pasaulis, bei mažinti baimes.

Pasakos teikė atsakymus į du svarbiausius klausimus: koks yra pasaulis ir kokiomis taisyklėmis jis vadovaujasi? Kaip galima įveikti grėsmes?

Kaip vaikas mokosi atskirti realybę nuo fantazijų, sapną nuo tikrovės, taip ir suaugęs

21

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

žmogus, nesuvokdamas gamtos dėsnių, bet turėdamas tam tikrą patirtį, kūrė savo pasaulio vaizdinius. Susikurtasis pasaulis tenkino pažinimo troškimą, padėjo paaiškinti tikrovę ir, vienareikšmiškai įvardydamas, kas nuskriaustas, kam ir kaip reikia padėti, leido daryti moralinę atranką. Pasakos kuria bendrą orientacijos sistemą, kurioje tikroviški ir netikroviški elementai sudaro vientisą visumą.

Vis dėlto svarbiausias pasakos tikslas – išvaduoti iš baimės, suteikti galimybę prisijaukinti grėsmę, leisti suvokti, kad geroji burtininkė budi, tad likimas gali netikėtai pasikeisti.

Stebuklinėse pasakose galime išskirti kintamąją ir pastoviąją dalis. Kintamoji susijusi su pasakose aprašoma tikrove – joje pasakojama, koks yra pasaulis; kintamoji, nes ir tikrovėje nuolat vyksta pokyčiai. Vaikai šiandien rečiau skaito knygas apie užkeiktus riterius ir karalaites, nes šis pasaulis jiems nesuprantamas.

Praėjusių laikų pasaulis, kur sėkmę garantavo laimingos vedybos arba socialinės padėties pasikeitimas (pvz., valstiečio virtimas karaliumi), dabar jau nebeaktualus. Tokių pasakų siūlomi pavyzdžiai nebepritaikomi, juokingi arba nesuprantami. Tačiau kita, pastovioji dalis lemia tai, kad pasakos visais laikais turi pasisekimą, nes padeda atsikratyti baimių. Pažintis su galinčiomis pasitaikyti situacijomis, faktas, kad herojus visada randa išeitį ir viskas baigiasi laimingai, lemia pasakos galią sumažinti baimes. Šios pa-

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

22

sakų savybės laiduoja jų universalią reikšmę.

Sugebėjimas rasti išeitį iš sudėtingiausių situacijų stiprina dvasią, suteikia jėgų, nuteikia optimistiškai, kai tenka ieškoti sprendimų užklupus nesėkmėms.

Seniau pasakos būdavo kuriamos suaugusiems. Geras pavyzdys – Džefrio Čoserio Kenterberio pasakojimai, kuriuos interpretuoti galima įvairiai – vienaip juos supranta suaugusieji, kitaip – vaikai. Tai, kas anksčiau pasakota suaugusiesiems, arba tai, kas buvo tikėjimo objektas, šiandien daugiausia skiriama vaikams, pvz., graikų mitai, Robinzono Kruzo istorija ir pan. Dinamiški civilizacijos pasikeitimai lėmė, kad stebuklines pasakas skaito vaikai nuo ketverių iki devynerių metų. Kartais į magijos pasaulį grįžta ir paaugliai, čia ieškodami paramos. Jaunuoliai bėga nuo pernelyg sunkios, liūdnos tikrovės ir stebuklingame pasakų pasaulyje randa tai, ko žmogui labiausiai reikia – viltį.

Pasaka – tai kūrinys, kuris formuoja vaiko asmenybę. Pasakos pasaulis padeda pažinti tikrovę, persikelti į kitokią aplinką, tolimus laikus.

Mažasis skaitytojas susipažįsta su žmonių siekiais ir tikslais, suvokia būties prasmę, mokosi tinkamo elgesio, moralės ir elgesio normų, kurių iš jo tikimasi. Pasakos sužadina norą pažinti jose vaizduojamą tikrovės dalį. Viena svarbiausių pasakos užduočių – lavinti vaizduotę. Vaikas ne tik įsivaizduoja pasakos tikrovę, kurią gretina su pažįstamais faktais, įvykiais, pažįstamais

kraštovaizdžiais ir pan., bet, įsijautęs į pasakas, ima kurti naujas istorijas, pakeičia ar paįvairina jų turinį, kol galų gale sugalvoja visiškai naujų siužetų. Vaikas ne tik mokosi suprasti tikrovę, bet ir sužino, kaip ją pakeisti. Įgytas žinias jis tikrina realybėje ir stengiasi pakeisti įvykių eigą.

Mažylis mokosi atskirti fikciją nuo teisybės. Vaikai dažnai tapatinasi su pasakos veikėjais, perima jų moralės nuostatas, mąstymo ir veikimo būdus, o tai padeda formuoti asmenybę. Mažieji skaitytojai žavisi pasakos herojais, nori būti tokie pat kaip jie – drąsūs, gražūs, geri, laimingi. Čia vaikas atranda savo tapatybę – kas jis yra ir kuo norėtų būti.

Kaip jau minėjome, universalus pasakų vaidmuo – jų galia išlaisvinti emocijas ir visų pirma sumažinti baimę. Vaikai mėgsta pabijoti tada, kai žino, kad po valandėlės viskas baigsis gerai. Vaikas suvokia, kad veiksmas vyksta sąlyginiame pasaulyje, ir iš tikrųjų nei jam, nei veikėjui niekas negresia. Mažieji skaitytojai nemėgsta pasakojimų, kurie baigiasi liūdnai.

Tokios istorijos sukelia baimę ir netikrumo jausmą tiek dėl savo, tiek dėl kitų likimo. Liūdni pasakojimai tikrai neišsklaidys nerimo. Optimizmo ir vilties, kad savos problemos išsispręs, gali suteikti tik laiminga pabaiga.

Pasaka skatina kartu su jos veikėjais patirti įvairių emocijų. Ji žadina žmonių jautrumą gyvūnams, taip pat personifikuotiems daiktams bei augalams. Vaikas tampa jautrus blogiui,

neteisybei, skausmui. Skaitydamas pasakas, jis gali netiesiogiai patenkinti savo psichinius poreikius – pasijusti mylimas, pripažįstamas, saugus. Tapatindamasis su herojumi, vaikas jaučia, kad jį globoja geroji burtininkė. Mažyliai tiki, kad jų situaciją kerai gali pakeisti taip pat sėkmingai, kaip tai nutinka pasakose. Vaikai dėl to jaučiasi saugūs. Pasaka juos palaiko, suteikia jėgų ir vilties.

Vaiko baimę galima sumažinti taikant ir kitokį poveikio mechanizmą: aprašoma pavojinga, nerimą kelianti situacija, kurioje atsiduria herojus, tačiau ją atpažindamas vaikas nepatiria realios skriaudos. Tokie išgąsčio, o vėliau baimės dirgikliai nebetenka poveikio galios, ypač kai vaikai prašo tą pačią pasaką paskaityti kelis kartus. Tokia terapija reiškinį užfiksuoja.

Būtent dėl to terapeutai ir vaikams, ir suaugusiesiems taiko įvairius darbo su pasakomis metodus.

Pasaka gali būti apibrėžto elgesio modeliu ar pavyzdžiu. Svarbu parinkti tinkamą pasakos ištrauką, kurią ir pats pacientas galėtų papildyti, o būdas, kaip jis tai daro, tampa analizės objektu ir gali pasitarnauti diagnozei bei terapijai. Psichoterapijoje pasinaudojama ir tuo, kad pasakos leidžia išsiaiškinti emocines problemas. Išgyvenimai paribio erdvėje tarp realaus ir nerealaus pasaulio padeda pacientams pamažu atskleisti problemas, iškilusias dėl santykių šeimoje.

23

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

Terapinės pasakos, kaip baimių mažinimo metodas, psichoterapijoje dar naujiena. Fantastinio pasakojimo fabula susijusi su įvairiomis baimę keliančiomis situacijomis. Terapiniame pasakojime naudojami tokie poveikio pasakos herojui būdai: patirtų baimių sukonkretinimas ir racionalizavimas, savo vertės pajautimo sustiprinimas, pozityvaus mąstymo mokymas, baimę sukeliančių veiksnių kartojimas ir jų susiejimas su tokiais, kurie sukelia pozityvią emocinę reakciją.

Baimė sukonkretinama vaikui parodant, kokie asmenys, daiktai ar situacijos ją sukelia.

Tai padeda parengti strategiją, kaip išvengti baimės. Priežasčių ir pasekmių suvokimas suponuoja racionalius veiksmus ir padeda nepasiduoti panikai. Kitas terapinių pasakų tikslas – supažindinti vaiką su kitokiais, iki šiol jam nežinomais modeliais. Tai gali suteikti daugiau žinių, kaip pagelbėti sau netikėtai užklupus problemoms. Vaikas gali lengviau susitapatinti su panašioje situacijoje atsidūrusiu pasakos herojumi ir pamėgdžioti jo veiksmus.

Jautrumą sumažinantis terapinių pasakų poveikis yra toks: apsipratus su bauginančiais asmenimis, daiktais ar situacijomis, po kurio laiko jie baimės reakcijų nebesukelia.

Kita pasakose naudojama technika leidžia baimę sukeliančius veiksnius susieti su maloniomis emocijomis, todėl, susidūrus su jais vėliau, baimė nebepatiriama. Šiuos įgūdžius vaikas paskui taiko ir gyvenime.

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

24

Visų terapinių pasakų herojai atsiduria sudėtingose situacijose ir ko nors bijo, o pagalbiniai veikėjai ir įvykių eiga padeda baimę sumažinti. Herojus mokosi nugalėti baimę, o naujai įgytos žinios keičia jo psichinę būseną bei elgesį. Tokia schema turi padėti vaikui suvokti herojaus patirtį. Pasakų herojui suteikiamos tos pačios savybės, kurios būdingos ir mažajam skaitytojui (panašus amžius, panašios baimę sukeliančios situacijos).

Būtina atkreipti dėmesį, kad terapinių pasakų pasaulis vaizduojamas ypatingai: baimę keliantys veiksniai derinami su pozityviais taip, kad vaikui būtų lengviau apsiprasti su baime, ją slopinti ir ieškoti kitų jos priežasčių.

Visose terapinėse pasakose yra tam tikrų pastovių elementų, kurie susiję su pagrindine tema, pagrindiniu herojumi, kitais pasakos veikėjais ir pasakojimo fonu. Naudojant tą pačią schemą, pasiekiami pasakų tikslai (baimės sukonkretinimas ir racionalizavimas, savo vertės suvokimo stiprinimas, pozityvaus mąstymo mokymas, pozityvios emocinės nuotaikos formavimas ir jautrumo sumažinimas). Kiekvienos pasakos schemoje yra keturi elementai: pagrindinė tema – pasakos herojus išgyvena emociškai sunkias, baimę keliančias situacijas. Patiriamų jausmų rūšis yra apibrėžta. Kiekvienoje pasakoje vaizduojama vis kita baimę sukelianti situacija, pvz., bai-

mė būti atskirtam nuo motinos, skausmo, tamsos, kompromitacijos, savo kūno kontrolės praradimo, mirties ar amputacijos baimė. pagrindinis veikėjas – vaikas arba gyvūnėlis, su kuriuo mažasis pacientas galėtų tapatintis. Pagrindinis veikėjas visada randa išeitį iš sunkių situacijų su laiku pasirodančiais pagalbininkais (žvėreliai, stebuklingi daiktai). Jie padeda racionalizuoti problemą, nukreipia jo aktyvumą ir moko tinkamo elgesio. Dėl to herojus suvokia save pozityviai, ir kiekviena pasaka turi laimingą pabaigą, nes randamas sėkmingas sunkios situacijos sprendimas, o herojus atsikrato baimės. Jis įgyja naujų įgūdžių įveikti sunkią emocinę situaciją, nes ne tik žino, kaip elgtis, bet ir pajėgia pozityviai mąstyti apie įvykius, kurie anksčiau sukeldavo baimę. pagalbiniai veikėjai padeda verbalizuoti baimę, moko tinkamo elgesio, padeda pagrindiniam herojui sėkmingai pasiekti tikslą, moko pozityviai mąstyti tokiomis kategorijomis: galiu, sugebėsiu, noriu, nebijau, ieškau sprendimų. Šie veikėjai kuria kupiną meilės, nuoširdumo ir supratimo emocinę nuotaiką, skatina pagrindinį veikėją atsiverti ir kalbėti apie savo problemas. pasakojimo fonas kuriamas taip, kad veiksmas vyktų vaikui pažįstamose vietose,

pvz., pasakų „Ufutis“ ir „Perlas“ veiksmas vyksta ligoninėje, o pasakų „Zuzutė-Bututė“ ir „Prieblandos draugai“ – gatvėje. Tos vietos vaizduojamos taip, kad pasakos veikėjams žadintų šviesią nuotaiką.

Toliau pristatysiu šios knygos pasakų konstrukciją pagal jų pastoviuosius elementus.

Mikutis darželyje pagrindinė tema – baimė būti paliktam, šiuo atveju – paliktam darželyje. Šiai baimei priešinamas suvokimas, kad herojus labai mylimas, ir todėl negali būti paliktas.

Mokymas kitaip suvokti darželį. pagrindinis veikėjas – mažas meškiukas, kuris bijo eiti į darželį. Jo baimė sumažinama: išaiškinant, kas sukelia darželio baimę; suteikiant paramą; mokant kitaip galvoti apie darželį. pagalbiniai personažai – meškiuko tėvai ir lėlė, kurie redukuoja baimę: įvardydami baimės priežastį ir parodydami, kaip jos atsikratyti; mokydami rasti išeitį iš sunkių situacijų; kurdami atmosferą, kurioje herojus priimamas ir suprantamas; leisdami išgyventi pasisekimą kartu su herojumi.

25

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

pasakojimo fonas – tipiška, darželinukams įprasta situacija.

Pasakoje yra humoristinių elementų, pabaiga – nuotaikinga ir optimistinė.

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

sigandusiam spinduliukui, gali netiesiogiai suteikti daugiau jėgų vaikui, patekusiam į panašią situaciją arba jos bijančiam).

Pasakoje kuriama nuotaikinga atmosfera.

Pasiklydęs spinduliukas

Zuzutė-bututė

pagrindinė tema – baimė, kurią patiria pasiklydęs spinduliukas. Baimei priešinama: mokymas ieškoti racionalios išeities; draugiška parama. pagrindinis veikėjas – berniukas, kuris sutinka spinduliuką (spinduliukas pasiklydo ir negali surasti savo mamos). Baimės sumažinimas vyksta: mokant rasti racionalią išeitį iš sunkios padėties; suteikiant draugišką paramą; mokantis kitaip suvokti baimę sukeliančią situaciją. pagalbinis personažas – spinduliukas, kuriam berniukas padeda rasti racionalią išeitį iš sunkios situacijos. Berniukas supranta spinduliuką, paremia jį, pripažįsta ir pasiūlo draugystę. pasakojimo fonas – pateikiama situacija yra tipiška: spinduliukas vieną vakarą pasiklysta mieste. Pasakos herojus yra berniukas, kuris padeda pasiklydusiam spinduliukui (tapatinimasis su berniuku, padedančiu iš-

pagrindinė tema – išsiskyrimo su motina baimė. Ji sukelia pavojaus, vienišumo jausmą, nerimą, kad tave gali palikti. Suveikus baimės perkėlimo mechanizmui, gali kilti ir kitokių baimių, pavyzdžiui, laukinių žvėrių baimė. Išsiskyrimo ir laukinių žvėrių baimei priešinama: naujų įgūdžių įgijimas, suteikiantis jėgų ir svarbumo pajautą; smalsumo sužadinimas; džiaugsmas, užmezgus draugystę. pagrindinis veikėjas – kiškutė Zuzutė, bijanti vienatvės. Baimės jausmas sukonkretintas ir aprašytas labai tiksliai, atskleistos jo priežastys. Baimės sumažinimas vyksta: įgyjant naujų žinių; išmokstant kitaip suvokti baimę sukeliančią situaciją; kuriant pozityvų savo įvaizdį. pagalbinis personažas – pelytė, kuri padeda: įvardyti baimę; kitaip suvokiant baimę, įgyti naujų žinių ir išmokti sėkmingai atsikratyti baimės; kurti pozityvią emocinę nuotaiką;

26

sumažinti baimę siūlydama draugystę, supratimą ir pripažinimą. pasakojimo fonas – aprašoma situacija yra tipiška: vaikas paliekamas namuose vienas, ir jį sukausto baimė.

Pasakoje kuriama nuotaikinga emocinė atmosfera.

Linksmasis Pufutis pagrindinė tema – baimė, kilusi praradus kūno kontrolę ir dėl to atsiradęs būgštavimas tapti pajuokos objektu, būti atstumtam bendraamžių bei su tuo susijęs kaltės jausmas. Toms baimėms priešinama: mokymas kitaip suvokti baimę sukėlusį įvykį (šį kartą šlapinimąsi); nepaprastų nuotykių patyrimas; draugystės užmezgimas (parama, pripažinimas ir supratimas); parama perkeliant atsakomybę kitam asmeniui (kaltės jausmo panaikinimas); savo vertės pajautos stiprinimas, pabrėžiant kitus veikėjo sugebėjimus ir privalumus. pagrindinis veikėjas – maža mergaitė, patirianti baimę dėl to, kad prišlapino darželyje į lovą ir bijo būti atstumta bendraamžių, jaučia kaltę ir bijo apsijuokti. Patiriamos emocijos sukonkretintos, parodomos jas sukėlusios priežastys. Baimės sumažini-

mas vyksta: pradedant kitaip galvoti apie kompromituojantį atsitikimą; stiprinant savo vertės, paremtos kitais sugebėjimais, pajautimą; perkeliant atsakomybę kitam asmeniui (išvadavimas nuo kaltės jausmo). pagalbiniai personažai – meškiukai ir lėlės, kurios: moko herojų kitaip suvokti baimę sukeliantį įvykį; pripažįsta, supranta ir kuria giedrą nuotaiką; paremia ir sustiprina, perkeldami atsakomybę (išvadavimas iš kaltės jausmo); pastebi veikėjo sugebėjimus ir užmezga draugystę; sudaro galimybę patirti nepaprastus nuotykius; moko pajusti sėkmę, kai surandamas užduoties sprendimo būdas; moko atvirai kalbėti apie savo problemas. pasakojimo fonas – butas.

Pasakoje dominuoja džiaugsminga, šilta atmosfera, skatinanti meninę veiklą (šokis).

Lapiukas smaližiukas pagrindinė tema – baimė būti išjuoktam, paniekintam dėl to, kad buvo peržengtos ribos (rajumas). Baimei priešinama:

27

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

racionalus problemos sprendimas atlyginant žalą; mokymas kitaip galvoti apie baimę sukeliančią situaciją (konstruktyvus mąstymas); nuotaikingos atmosferos kūrimas; draugystė, parama, pripažinimas ir supratimas; pasitikėjimo savo jėgomis atgavimas, kai randama išeitis iš emociškai sunkios situacijos (savęs palaikymas). pagrindinis veikėjas – lapiukas smaližiukas, kuris pažeidė nurodymus ir bijo, kad bus išjuoktas. Baimės sumažinimas vyksta: sprendžiant problemą; mokant kitaip suvokti baimę keliančią situaciją; suteikiant paramą, pripažįstant ir suprantant; sukuriant savo vertės pojūtį, kai sugebama rasti teisingą išeitį iš sunkios emocinės situacijos. pagalbinis personažas – voveraitė, kuri: pasiūlo veikėjui išeitį iš sunkios, baimę sukeliančios situacijos; skatina veikėjo poelgius ir už juos atlygina; kuria pripažinimo ir supratimo atmosferą; moko veikėją kitaip suvokti baimę sukeliančią situaciją. pasakojimo fonas – išgalvotas pasaulis, bet įvykiai tipiški: vaikai (ypač sergantys) daž-

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

28

nai pažeidžia jiems nustatytą dietą.

Pasakoje kuriama nuotaikinga, šilta atmosfera, kupina pripažinimo, geranoriškumo ir supratimo.

Prieblandos draugai pagrindinė tema – tamsos, nežinomybės, pavojingos aplinkos baimė. Baimei priešinama: sudominimas kitais, naujais personažais; nepaprastų nuotykių išgyvenimas; mokymas kitaip galvoti apie baimę sukeliančią situaciją; nuotaikingos atmosferos kūrimas. pagrindinis veikėjas – mažas berniukas, bijantis tamsos ir nepažįstamos aplinkos.

Baimė sukonkretinama nurodant ją sukeliančias priežastis. Baimė, kurią jaučia veikėjas, sumažinama: mokant kitaip galvoti apie tamsą (atrasti kitokį pasaulį); patiriant įdomius nuotykius; užmezgant draugystę. pagalbiniai personažai – Prieblanda, šešėliai ir katė, kurie moko vaiką sėkmingų baimės suvokimo būdų. Baimei priešinama: malonių emocijų patyrimas nemaloniose situacijose; draugiški santykiai, parama ir stiprybė; pripažinimo atmosferos, skatinančios kal-

bėti apie savo problemas, kūrimas; mokymas kitaip galvoti apie tamsą; galimybės sėkmingai pasirodyti suteikimas (kad nebijo, kad sugeba). pasakojimo fonas – tipiškas butas: vakaras, vaikas vienas kambaryje. Pasakoje dominuoja nuotaikinga emocinė atmosfera.

Ufutis pagrindinė tema – baimė, kurią sukelia skausmas ir kūno sužalojimai. Pasakoje aprašytos tipiškos situacijos – procedūros, kurios atliekamos vaikui atsidūrus ligoninėje: medicininiai tyrimai (kraujo paėmimas iš piršto ir venos, rentgenas, kardiograma), parengimas operacijai. Kiekviena baimę sukelianti situacija yra racionalizuota, joje nėra pavojingų elementų. Gydomas veikėjas laikomas partneriu, pripažįstama jo autonomija. Baimei priešinama: situacijos racionalizavimas; skatinimas suprasti savo ligą; bendradarbiavimas gydant; autonomijos galimybė (jos skatinimas); parama įvedant Ufučio personažą; malonios nuotaikos kūrimas. pagrindinis veikėjas – mažas septynerių metų berniukas, susirgęs dažnai vaikams pasitaikančia liga – apendicitu. Sudėtingos

situacijos, sukeliančios skausmo, kūno sužalojimo ir nepažįstamos medicininės aparatūros baimę, tekste jungiamos su pozityviomis, žadinančiomis susidomėjimą liga, gydymo eiga ir medicinos aparatūra. Tai turi motyvuoti veikėją dalyvauti gydyme ir pozityviai suvokti save (aš sugebu sėkmingai veikti, sugebu paklusti gydytojo nurodymams).

Baimė dėl atskyrimo nuo šeimos kompensuojama draugyste su ufonautuku, o kaltės, kad tėvams tenka sielvartauti dėl jo ligos, jausmas priešinamas racionaliam, medicininiam ligos, jos priežasčių ir pasekmių bei gydymo metodų paaiškinimui.

Apie patiriamas emocijas kalbama labai detaliai ir joms priešinami kitokie pojūčiai. pagalbinis personažas – ufonautukas, kuris: patiria ir atspindi tas pačias emocijas, kurias patiria ir pagrindinis veikėjas. Tai leidžia jas sukonkretinti, t. y. sujungti priežastis su pasekmėmis; susidraugauja su pagrindiniu veikėju, paremia jį ir pripažįsta; organizuoja laisvalaikį taip, kad berniukas nejaustų nemalonių izoliacijos pasekmių; perima vaiko baimes, suteikia jam pagalbą, stiprina jo vidines jėgas, skatina pozityviai mąstyti apie save (aš padedu kitiems); skatina atvirai kalbėti apie savo problemas; kuria pozityvią emocinę atmosferą.

29

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

pasakojimo fonas – veiksmas vyksta ligoninėje. Medicinos personalas žiūri į herojų kaip į partnerį, racionalizuoja situaciją, aiškindamas gydymo procesą. Ligoninės atmosfera ir dirbančių žmonių elgesys vaizduojamas realistiškai.

Mėnulio namelis pagrindinė tema – baimės, kylančios dėl vieno iš tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu, barnių, prievartos šeimoje, taip pat baimė tapti „blogiuku“. Apie šias problemas pasakojama taip, kad vaikai, nesusidūrę su panašiais dalykais, suvoktų šią pasaką kaip pasaką apie orą ir nebūtų apsunkinti neigiamų emocijų. pagrindiniai veikėjai – Vaivorykštė, Debesėlis ir Miglelė. Baimės sumažinimas vyksta: atskleidžiant baimės reiškinius ir jų priežastis kartu su jas lydinčiais poelgiais; kuriant teigiamą savo įvaizdį. pagalbiniai personažai – Mėnulis ir šuo Raktas, kurie: suteikia paramą, supranta; padeda teigiamai mąstyti; nurodo racionalius situacijos sprendimo būdus. pasakojimo fonas – kuriama situacija – tėvo alkoholiko ir jo šeimos elgesys. Pabaiga optimistinė.

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

30

Mergaitė iš paveikslėlio pagrindinė tema – baimė, kad nepriims grupė, kad būsi išjuoktas ir pažemintas. Baimei priešinama: parama, draugystė, pripažinimas; patarimas, kaip rasti išeitį; teigiamo įvaizdžio kūrimas. pagrindinis veikėjas – mergaitė, pradėjusi lankyti naują mokyklą, išgyvena emociškai sunkias situacijas. Pagrindinės veikėjos jausmai atskleisti per priežasties ir pasekmės aspektą. Baimė sumažinama: mergaitės iš paveikslėlio dėka; formuojant kitokį elgesį ir mąstymą apie naujus draugus. pagalbinis personažas – Stela, mergaitė iš paveikslėlio, kuri padeda: parengti veiklos strategiją; suformuoti savo vertės ir veiklos sėkmingumo pajautą, rodydama supratimą ir draugiškumą, pasakojimo fonas – tipiška situacija naujoje klasėje. Pasakojimo atmosfera teigiama, pabaiga laiminga.

Veidrodis pagrindinė tema – mirties baimė. Šiai baimei priešinama:

patrauklus pasaulis kitoje veidrodžio pusėje; mokymas kitaip galvoti apie mirtį (tai perėjimas į „kitą pusę“ pas artimus asmenis, daiktus, pasinėrimas į praeities nuotykius); nuotaikinga atmosfera; parama mylint ir draugaujant; vidinių jėgų mobilizavimas, išlaisvinant pasitenkinimo jausmą, kurį sąlygoja įgyti įgūdžiai. pagrindinis veikėjas – mergaitė, kuri labai serga, ir jos mama bijo, kad vaikas numirs.

Herojė taip pat jaučia nerimą. Baimės sukelta įtampa mažinama: mokant kitaip galvoti apie mirtį ir apie tai, kas vyksta už jos ribų; patiriant naujus įspūdžius ir stiprinant savo vertės pojūtį; įgyjant naujų draugų. pagalbiniai personažai – draugės, senelė. Jos moko mergaitę kitaip galvoti apie nerimą keliančią situaciją, giria mergaitę už jos poelgius, kuria draugystės ir supratimo atmosferą. pasakojimo fonas – išgalvotas pasaulis, bet situacija tipiška: sergantis vaikas guli vienišas lovoje. Pasakojimo atmosfera nuotaikinga.

Perlas pagrindinė tema – operacijos (kojos amputavimo) baimė. Tai baimei priešinama: mokymas kitaip galvoti apie situaciją, kurioje amputuojama koja; pažintis su nepaprastu perlu ir jo nuotykiais; draugystė ir parama. pagrindinis veikėjas – berniukas, kuris serga ir laukia sudėtingos kojos amputavimo operacijos.

Baimės įtampa mažinama: mokantis kitaip galvoti apie situaciją, (kitiems irgi taip atsitinka, pvz., perlui. Be to, tas įvykis gali atskleisti naujus pagrindinio veikėjo sugebėjimus ir įgūdžius); stiprinant savo vertės pojūtį (jau nebebijau to, kas bus po operacijos); įgyjant naują draugą – perlą. pagalbiniai personažai – perlas ir seselė. Jie moko kitaip galvoti apie nerimą keliančią situaciją, giria už teisingus poelgius, kuria draugystės ir supratimo atmosferą. pasakojimo fonas – pasakos pasaulis, bet situacija tipiška: ligoninė ir sergantis vaikas, kuris laukia operacijos. Pasakojimo atmosfera nuotaikinga.

31

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

Trumpai aptarti terapinėms pasakoms būdingi bruožai ir jų pastovūs elementai padės jums, gerbiamieji skaitytojai, patiems kurti terapines pasakas, kai tik pastebėsite kokią nors vaiko baimę. Pasakos, kurios yra trečiojoje knygos dalyje, turėtų sumažinti vienatvės baimę (mikutis darželyje), baimę pasiklysti (pasiklydęs spinduliukas), baimę būti atskirtam nuo motinos (zuzutė-Bututė), baimę prarasti savo kūno kontrolę (linksmasis pufutis), baimę būti išjuoktam (lapinas smaližiukas), tamsos baimę (prieblandos draugai), ligoninės baimę (ufutis), konfliktų šeimoje baimę (mėnulio namelis), grupuočių mokykloje baimę (mergaitė iš paveikslėlio), mirties baimę (veidrodis), operacijų baimę (perlas).

Anksčiau pateiktą terapinės pasakos „receptą“, kuriame vardijami jai būdingi bruožai ir pastovūs struktūros elementai, reikia papildyti praktiniais patarimais.

Pagrindinis jūsų sukurtos pasakos veikėjas turėtų būti panašus į vaiką. Tačiau nereikia suteikti personažui tokio pat vardo ar tų pačių fizinių savybių. Užteks to, kad pagrindinis pasakos veikėjas bus panašaus amžiaus ir atsidūręs analogiškoje situacijoje kaip ir mažylis. Pasaka neturėtų primesti mąstymo būdo, reikia vengti pamokymų, nes rezultatas gali būti visai priešingas. Nepamirškime – terapinė pasaka visada yra tik pasiūlymas, kurį vaikas gali arba priimti, arba atmesti. Jei pagrindinis veikėjas

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

32

bus pernelyg panašus į skaitytoją ar klausytoją, šis gali pasijusti demaskuotas, pašieptas, o juk vaikui reikia laiko, kad ryžtųsi ir norėtų kalbėti apie savo problemas.

Vaikas turi savarankiškai „sugromuliuoti“ pasaką, t. y. surasti tuos elementus, kurie jam bus naudingi bendraujant su savimi, kurie padės suprasti savo emocijas, gauti paramą tapatinantis su pasakos veikėju, susipažinti su kitokiais, iki šiol nepažintais mąstymo ir elgesio pavyzdžiais. Vaikas pasirinks tokią pasaką, kuri atitiks jo problemas, jis norės prie jos grįžti, prašys ją pakartoti. Šį dėsningumą pirmas pastebėjo Brunas Bettelheimas, atkreipęs dėmesį į ypatingą vaiko susidomėjimą kai kuriomis pasakomis. Išsirinktą pasaką patartina skaityti kelis kartus atsižvelgiant į pageidavimą, o dar geriau ją pasakoti. Tada užmezgame su vaiku tiesioginį kontaktą, suvokiame jo emocijas, geriau suprantame reakcijas. Taip pat sužinome, kas jį ypač domina, ko jis bijo ir kuo džiaugiasi.

Tai padeda ne tik geriau suprasti vaiką, bet ir suteikti jam didesnę paramą. Kai kurios pasakos bus nepastebėtos, nesuprastos, ir tai parodys, kad šios problemos vaikui nerūpi. Kad jaunojo skaitytojo be reikalo neapsunkintume neigiamomis emocijomis, kartais praverčia metaforos. Pasakoje „Mėnulio namelis“ pasinaudota būtent šiuo metodu. Pasakojimą turi suvokti tik tie vaikai, kurie yra susidūrę su alkoholio problemomis šeimoje. Kitiems ši pasaka tiesiog

apie orą, nes ten vaizduojama Audra, Viesulas, Vaivorykštė, Debesėlis ir Miglelė.

Kaip jau buvo minėta, terapines pasakas reikia taikyti tada, kai vaikas ko nors baiminasi, jaučia nerimą arba profilaktiškai. Klausydamasis terapinės pasakos, vaikas (pvz., paguldomas į ligoninę) jaučia paramą, mokosi pozityviai mąstyti apie susiklosčiusią situaciją, netiesioginiu būdu patenkina poreikius ir suvokia savo paties jausmus, jų požymius ir priežastis.

Pasaka, kurioje vaizduojamos vaikui artimos problemos, padeda įveikti ankstesnį patyrimą, užsitęsusias emocijas, padeda suteikti joms tinkamą reikšmę. Sudarant galimybę pakartotinai patirti baimės situaciją, padedama tos baimės atsikratyti ar bent ją sumažinti. Profilaktiškai tos pasakos supažindina su potencialiais pavojais, paruošia racionaliam, pozityviam mąstymui ir veiklai. Be to, pasakos praverčia ugdant vadinamąjį asmenybės emocinį intelektą. Atskleidžiant herojaus emocines būsenas – tiek pozityviąsias, tiek negatyviąsias – vystoma empatija, padedama suprasti save ir kitus, palengvinamas bendravimas, skatinama padėti kitiems.

Patirtis, įgyta kuriant terapines pasakas, verčia aptarti dvi problemas. Pirmoji susijusi su emocinių potyrių aprašymu ir juos sukėlusių priežasčių sugretinimu. Tekstas vaikui turi suteikti galimybę išgyventi emocijas, kurias jis patyrė arba patiria kartu su pasakų hero-

jumi. Todėl būtina atkreipti ypatingą dėmesį į emocijos ir ją sukėlusios situacijos aprašymą pasakos pradžioje (pagrindinė pasakos tema).

Pabaigoje būtina parodyti pozityvias emocijas.

Vaizduodami emociškai sudėtingas situacijas, aprašome tikrus, bet pavojaus elementų neturinčius jausmus, kurie visada susiejami su juos sukėlusia situacija. Labai svarbu, kad vaikas suprastų herojaus patiriamus jausmus ir susietų juos su priežastimis. Kitaip tariant, svarbu, kad jie būtų konkretizuoti ir racionalizuoti. Tada vaikas lengviau susitapatins su herojumi, o tai ir turėtų duoti laukiamų rezultatų.

Kita pastaba susijusi su fabula. Pasakas reikia gerai apgalvoti. Jų turinys turi būti įdomus vaikui. Pasakojimo fabula moko pozityvaus mąstymo strategijos. Fabulą, atitinkančią tokį reikalavimą, nelengva sukurti, nes reikia vengti demagogijos. Pasakojimo fonas turi būti nuotaikingas, nestokojantis humoristinių spalvų. Tokios pasakos turės gydomąją galią. Vaikas atpažins vaizduojamoje situacijoje save, savo patirtį. Jeigu fabula paskatins jį kitaip mąstyti apie baimės priežastis, tada mažylis pradės kitaip suvokti konkrečią jam grėsmę keliančią situaciją. Tai padės vaikui susitapatinti su veikėju ir sumažinti arba visai išvengti baimės.

Dar verta atkreipti dėmesį į šioje knygoje spausdinamų pasakų funkcijas, nes tai padės geriau suprasti jų poveikio mechanizmą.

33

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

Tas funkcijas galima nagrinėti dvejopai: • kokiu būdu pasakose sumažinama baimė, • kaip tai sumažina vaikų baimę.

Terapinėse pasakose baimė sukonkretinama, racionalizuojama, mokant pozityviai mąstyti stiprinama herojaus savo vertės pajauta. Jose taikoma teksto kartojimo technika. Dažniausiai kartojami baimę sukeliantys veiksniai. Jie susiejami su tais, kurie žadina teigiamas emocines reakcijas. Šių užduočių realizavimu, kaip ir pasakų temomis, vaizdavimo būdu, pastoviais kiekvieno kūrinio schemos elementais, siekiama vieno tikslo – sumažinti vaikų baimes.

Terapinės pasakos gali padėti pasiekti šį tikslą suteikdamos reikiamų žinių apie baimę sukeliančius asmenis, daiktus, įvykius bei padėdamos racionalizuoti baimę. Šis vyksmas susijęs su informacija apie tai, kaip reikia elgtis baimę sukeliančioje situacijoje. Baimė mažinama pamėgdžiojant ir modeliuojant pavyzdį – pasakos herojų. Šitaip vaikas netiesiogiai sustiprina savo vertės pajautą, įsimena sėkmingus veiksmus, mąsto pozityviai. Siejant baimę sukeliančius veiksnius su malonias emocines reakcijas sukeliančiais veiksniais, baimingumą galima pašalinti arba ieškoti kitos jo priežasties.

Prieš pradėdami skaityti pasakas, dar sykį pažvelkime į terapinių pasakų poveikio vaikams mechanizmą. Jis remiasi pamėg-

stebuk linių ir ter apinių pa sakų sa mpr ata

34

džiojimu: vaikas mokosi stebėdamas ir tapatindamasis su pagrindiniu veikėju. Mokymasis pamėgdžiojant literatūros herojų elgesį nekelia abejonių, bet tapatinimąsi su juo, veikiant vaizduotei, reikia paaiškinti plačiau. Vaikas suvokia herojų remdamasis autoriaus aprašymu, bet šitaip sukonstruotas charakteris yra savarankiškas kūrinys. Tuomet, kai pasakų herojus jau turi savo tapatumą, užsimezga ryšys tarp jo ir vaiko. Iš pradžių vaikas bendrauja su juo panašiai kaip su naujai sutiktu draugu. Paskui pradeda su juo tapatintis. Jeigu herojus turi kitokią nuomonę, vaikas lygina ją su savąja. Kartais herojaus nuomonę vaikas pateikia kaip savo, nes herojaus paveikslas vaikui yra patrauklus.

Herojaus poelgiai ir nuomonės ilgainiui tampa vaiko nuosavybe, savastimi. Vaikas pasisavina tam tikrus tėvų, mokytojų ir draugų bruožus bei poelgius, taip pat jis gali juos pasisavinti ir iš fiktyvių pasakų personažų. Žinoma, jis nebūtinai tiksliai mėgdžioja tuos herojus, bet pats faktas traktuotinas kaip labai individuali asmenybę formuojanti kūrybinė veikla.

Tam procesui padeda šie faktoriai: dar nežinomi elgesio pavyzdžiai; nepaprastas vaiko imlumas plečiant savo lig šiol nedidelį elgsenos repertuarą; poveikis klausai, o ne regėjimui, nes vaikui žymiai lengviau susitapatinti su herojumi, atsiradusiu jo vaizduotėje; herojaus pasirinkimas – vaikas pasirenka panašiausią į save pagal amžių, išvaizdą ir pan., pagal situ-

aciją, kurioje yra, bei nepatenkintus poreikius.

Atpildas, kurio vaikas gali tikėtis tapatindamasis su herojumi, – netiesioginis poreikių patenkinimas. Tai pagerina savijautą, sumažina baimę, leidžia susikurti pozityvų savo įvaizdį ir įgauti didesnį pasitikėjimą savo jėgomis.

Remiantis šiais samprotavimais, galima pasakyti, kad Terapinės pasakos – ypač geras metodas baimei sumažinti arba visiškai jos atsikratyti bei praturtinti vaiko asmenybę.

mikutis darželyje

Toli, labai toli nuo čia, pačiame miško viduryje, yra miestelis, kuriame gyvena žvėrys. To miestelio gatvės kaip spinduliai gaubia apskritą ir labai didelę aikštę. Visų lapučių namai stovi Lapių gatvėje, voveraičių – Voverių, stirniukų – Stirnų, o meškiukų – Meškų gatvėje.

Centrinėje miesto aikštėje įsikūrusios kavinės, čia galima gauti nuostabių kremo pyragaičių ir debesų, dangaus ar miško skonio ledų. Miestelio centre stovi ir karuselės – aukštos, iki pat debesų. Jos skrieja taip greitai, kad gali girdėti, kaip švilpia kūliais besisukantis oras. Kartais praeivių minioje pasirodo klounai per dideliais batais, per trumpom kelnėm ir per ankštom striukytėm... Jie krečia įvairiausius pokštus. Iš nematomų purkštuvų laisto vandeniu nieko neįtariančius praeivius arba nutaiso visokias keistas minas, vaiposi ir visus juokina. Toje didelėje aikštėje yra mažųjų žvėrelių darželis ir mokyklėlė. Jie juk irgi lanko darželį ir mokyklą, kur žaidžia ir mokosi.

37

mikutis dar želyje

Štai tokiame miestelyje gyveno mažasis meškiukas, vardu Mikutis. Meškiukas buvo apvalus kaip kamuoliukas, jo letenėlės buvo storos kaip ritinėliai, bet pats buvo vikrus ir toks smalsus, kad visur jo buvo pilna. Mikučio nosytė buvo lyg maža bulvytė, nuo veidelio niekada nedingdavo šypsena. Jis buvo nepataisomas šnekutis ir vis klausinėdavo, kodėl lietus lyja iš viršaus, o ne iš apačios, kodėl žiemą nežydi gėlytės arba kodėl meškiukai neskraido.

Mikutis gyveno Meškų gatvėje su savo mama meška ir tėčiu meškinu. Jų namas buvo didelis, nes meškos juk storos ir joms reikia daug vietos, ypač jų pilvams, kuriuos jos didžiuodamosi atkiša į priekį. Tame name buvo trys kambariai. Du antrame aukšte – vienas, mažesnis, Mikučio, o kitas, didesnis – tėvelių. Didžiausias kambarys buvo namo apačioje. Jame visa meškų šeimyna sėsdavo prie stalo.

Suaugusios meškos ilsėdavosi ant plačių, patogių sofų, o Mikutis žaisdavo ant didelio kilimo.

Gyveno jie labai laimingai. Tėtis rytą išeidavo į darbą, į mišką, o mama gamindavo maistą, skalbdavo, lygindavo drabužėlius, plaudavo grindis, eidavo į parduotuvę ir tvarkydavo dar tūkstantį kitokių reikalų, bet visada rasdavo laiko pasikalbėti ar pažaisti su sūneliu.

Taip diena vijo dieną. Bet vieną vakarą mama pareiškė pradėsianti dirbti, ir Mikučiui teksią pradėti lankyti darželį. Stojo mirtina tyla, buvo girdėti, kaip zyzia musė. Tėtis padėjo į šalį laikraštį ir nustebęs pažvelgė į žmoną.

– Taip, jau apsisprendžiau. Rytoj pradedu darbą, – pareiškė ji.

Tėtis suglumęs tylėjo. Mikučiui šis sprendimas irgi nepatiko.

– O ką darysiu aš? – paklausė jis. – Į darželį aš nenoriu. mikutis dar želyje

38

– Ką tu, sūneli, – puolė įtikinėti mama, – tu ten galėsi linksmai žaisti su kitais žvėreliais. Esi jau didelis meškiukas, pats laikas pradėti lankyti darželį, – ryžtingai užbaigė mama.

– Ar jūs nepaliksit manęs tame darželyje visam laikui? Ar jūs mane iš ten pasiimsite? – su nerimu klausinėjo meškiukas. – Ne, aš nenoriu ten eiti. Nenoriu! – pagalvojęs pridūrė mažylis.

– Nesuprantu, kodėl nesidžiaugi, juk galėsi susirasti naujų draugų, – kalbėjo jau truputį susierzinusi mama. – Bus nuostabu, – tikino ji. – Pamatysi, tau tikrai patiks.

Paskui ji kreipėsi į tėtį ir pradėjo pasakoti, kokia ji patenkinta, kad susirado užsiėmimą ir jau rytoj pradės dirbti. Į Mikutį mama nežiūrėjo, lyg norėdama parodyti, kad viskas jau nuspręsta ir daugiau jokių ginčų nebebus. Tačiau mažylis nesiliovė sielvartavęs. Juk jis nežinojo, ką darys tame darželyje ir kiek laiko ten praleis. Jis norėjo paklausti tėvelių, bet jie nekreipė į jį dėmesio. Buvo užsiėmę savo pokalbiu. Mikutis giliai atsiduso ir mėgino dėlioti kaladėles, bet mintis apie darželį nedavė jam ramybės.

Artėjo vakaras – laikas, kai visi meškiukai sėda skanios vakarienės. Iš virtuvės sklido kvapai, kurie kuteno nosytę, net seilytės iš burnos varvėjo. Mikutis pamiršo darželį, užsiropštė ant savo kėdutės ir nieko nelaukdamas su pasigardžiavimu ėmė kirsti šokoladinį pudingą.

– Ak, tu smaližiau, – švelniai tarė mama, – net nenusiplovei letenėlių ir mūsų nepalaukei. Išmokys tave darželyje gražiai elgtis, oi, išmokys, – tai nuskambėjo gana grėsmingai. – O dabar tuoj pat į vonią! Nusiplauk letenėles.

39

mikutis dar želyje

Mikutis nušleivojo taip greitai, kaip tik sugebėjo, ir vėl prisiminė darželį: – Ten turi būti siaubinga, ką jie ten man darys?

Jis sunerimęs grįžo prie stalo ir jau buvo beketinąs paklausti tėvelių apie tą darželį, bet, pamatęs šokoladinį pudingą, vėl viską pamiršo. Susijaudinęs Mikutis godžiai suvalgė didelę porciją. Paskui labai patenkintas paglostė sau pilvuką, plačiai nusižiovavo ir akytės pačios pradėjo merktis. Netrukus jis jau saldžiai miegojo savo lovytėje.

Rytą jį pažadino keistas triukšmas. Mama įnirtingai kažko ieškojo jo kambaryje ir ragino: – Sūneli, Mikuti, jau laikas keltis. Eime į darželį.

Mikutis atsisėdo lovytėje, patrynė letenėlėmis užmiegotas akytes, pasirąžė ir tarė: – Kas man tas darželis? Gal rytoj nueisiu. Dar nenusprendžiau.

– Nejuokauk, Mikuti, nejuokauk. Turi keltis, – pasakė mama prieštarauti neleidžiančiu balsu.

– Ar negaliu dar bent truputėlį pagulėti lovytėje?

– Ne, – griežtai tarė mama. – Aš labai skubu.

Man reikia suspėti į darbą, – mama buvo nusiteikusi labai rimtai.

– Dabar ne metas juokauti, – pridūrė ji.

Mikutis nepatenkintas papūtė lūpytes ir iš lėto rąžydamasis kėlėsi iš lovos. Jis įdėmiai pažvelgė į mamą. Ji 40

buvo suirzusi ir elgėsi labai keistai. Net nepabučiavo savo sūnelio kaip paprastai rytais, ji tik skubino ir vis kartojo: – Ar nesupranti, kad galime pavėluoti? Neklaužada meškiuk!

– Na ir kas, kad pavėluosim? Aš visai niekur neskubu, – galvojo sau Mikutis.

– Oi, tu neklaužada, – kartojo mama, vis dirsčiodama į laikrodį.

Tvirtai laikydama Mikutį už letenėlės, ji nutempė jį prie durų. Išėjusi į gatvę mama ėmė dar labiau skubėti. Mikutis spyriojosi, o mama vis timpčiojo jo leteną, kad neatsiliktų.

Uždusę, pavargę, jie pagaliau atsidūrė aikštėje priešais nedidelį, tvora aptvertą pastatą. Mama priėjo prie užvertų vartų, paskambino, ir netrukus jie išgirdo tylų burzgesį. Vartai atsidarė.

– Vaje, kaip baisu, čia uždaro vaikus... – išsigandęs pagalvojo Mikutis.

Jie įėjo pastato vidun ir atsidūrė erdviame koridoriuje, kur ant abiejų sienų buvo pritvirtintos kabyklos. Po jomis stovėjo žemi suoliukai. Kiekviena kabykla buvo paženklinta vis kitokiu paveikslėliu. Ant vienos kabyklos nebuvo jokio paveikslėlio, ir mama kaip tik prie jos sustojo. Ji įkišo ranką į savo palto kišenę ir kažką laikydama delne pasakė: – Šis paveikslėlis bus tavo skiriamasis ženklelis.

Mikutis negalėjo patikėti savo akimis. Ant mažo kartonėlio jis pamatė nupieštą ragą.

– Aš nenoriu to rago! – suriko jis. – Žinai, kaip mane pravardžiuos? Ragas!

Nenoriu būti ragas!

Tačiau mama neklausė jo priešgyniavimų.

41

mikutis dar želyje

mikutis dar 탑elyje

42