Kiek kainuoja vaikai by UAB Leidykla VAGA

Kiek kainuoja vaikai? Viktorija Butautis

viktorija butautis

Kiek kainuoja vaikai?

vilnius 2014

UDK 821.172-31 Bu385

Knygos leidimą parėmė Vaisingumo asociacija

Skiriu tebelaukiantiems stebuklo ir tau, V.

„Noriu, kad ši istorija nusėstų į lapus, turiu ją užrašyti, nes vis dažniau man atrodo, kad nieko panašaus neįvyko. Laikas užtemdo kai kuriuos įvykius ir aš sau sakau: to negalėjo būti, tikrai negalėjo būti. Tačiau jeigu taip nebuvo, tuomet ir Diana negali egzistuoti. Kaip tik taip ji man dažnai sakydavo: „Leisk tave pačiupinėti, nes kartais atrodo, kad aš tave sugalvojau.“ Taip ir man. Vis dažniau atrodo, kad daug ką išsigalvojau.“ Zojos užrašai

Zojos užrašai

La Kala de Mi`chasas*, Ispanija

Kai pabėgau čionai, į šitą nuostabų Ispanijos kampelį, su mažu, vos dvejų metų sulaukusiu sūneliu, norėjau viską pamiršti. Bet iki šiol vis dar galvoju apie Luko tėvą. Galbūt nereikia pamiršti, tereikia suprasti. Kaip sakė Diana, suprasti ir atleisti. Mano mielai draugei tai sekėsi gan sunkiai. Rašydama apie ją, rašau ir apie save, man atrodo, kad tai mano terapijos būdas. Visuomet rašiau: laiškus, eiles, rašinius, sąrašus, dilemas. Kai kas nors mano gyvenime pasidaro per daug miglota, tuoj pat viską išdėlioju popieriuje, ir pamažu susiformuoja ryškesnis vaizdas. Net mano darbas yra rašyti, esu kelionių žurnalistė. Dienoraštį turiu, tokią knygelę, kuri visuomet po ranka, ten susitelkusi dalis mano sąmonės. Apie save, savo vyrą Diną ir mažutį Luką prirašiau daugybę puslapių, taip, paskutinius metus užrašų buvo gerokai per daug. Iš ano, užrašyto, savo gyvenimo Dianos ilgiuosi labiausiai. Esu uždaroka, nors kartais sudarau kitokį įspūdį. Privatumą saugau ir vertinu, todėl pasakotis savo skausmus man svetima. Tik jai vienai, jai kažkodėl atsivėriau – vieninteliam žmogui pasaulyje. Todėl ir reikalauja nebetelpantis manyje ilgesys, kad jį išliečiau žodžiais, kad užrašyčiau jos istoriją, kuri *

Orig. La Cala de Mijas.

netikėtai susipynė su manąja. Nežinau, ar mes kada dar pasimatysime. Susitikome su Diana paprasčiausioje vietoje – baseine, nors niekada nebūčiau pamanius, kad sielos dvyniai randasi tokiomis eilinėmis aplinkybėmis. Kilnojom kojas po vandeniu ir darėm kvailai atrodančius pratimus su savo riestais pilvukais. Kai tik ji pasirodydavo ryškiai mėlynu atskirų dalių maudomuku, būtinai nutraukdavo tą kvailą tylą, kurios sąžiningai laikėsi visos nėščiųjų aerobikos dalyvės. Ta žaliaakė (man iš karto užkliuvo nepadoriai gražios žalios jos akys) pakalbindavo visas, ir visos mielai su ja plepėdavo. Man tyla netrukdė. Tačiau yra žmonių magnetų, kuriems abejinga aplinka kelia slogutį, jie netelpa savyje, nesąmoningai šviečia, pritraukia kitus, sušildo. Diana buvo magnetas, iki šiol jaučiu keistą priklausomybę nuo jos esybės, bet tai manęs nė kiek nebaugina. Ji man patiko nuo pat pradžių. Visame besilaukiančių gulbių parade mes buvom vyriausios – tos, kurios gimdo vėliau. Persimetėm vos keliais žodžiais, o aš jau laukiau kitų baseino pratybų, nepaprastai norėjau vėl ją pamatyti. Neprisimenu, kaip sugalvojome šiaip susitikti, žinau, kad apsimainėm telefonais, viskas vyko savaime, mes tiesiog radom viena kitą. Dabar jau pusmetis, kaip jos nemačiau, ir po tų intensyvių dvejų su puse metų bendravimo atrodo keista, kad galime nesimatyti ir nesikalbėti. Žinau, kad nutolom, bet visiškai niekada viena kitos nepamiršime, na, nebent ta žaliaakė fėja iš tiesų neegzistuoja. Pavadinkime šį pasakojimą ne dienoraščiu, o metraščiu. Kaip tik metraščiu apie tai, kas įvyko. Ką abi stengiamės pamiršti, o tiksliau, kaip stengėsi ji – suprasti ir atleisti. 8

Kartais atrodydavo, kad man šiuo atžvilgiu progresuoti sekasi žymiai geriau, nors dabar imu tuo abejoti. Besikapstydama iš gilios tamsios duobės Diana švytėdavo vis dažniau, labai stengėsi, tačiau nemanau, kad kada nors jai pavyks šviesti taip, kaip anksčiau, kuomet jos dar nepažinojau. Išgyvenus tokį sukrėtimą, kokį išgyveno ji, pakilti labiausiai trukdo baimė. Baimė, kad visa tai pasikartos. Taip smarkiai nusivylus, nežinau, ar galima vėl visiškai pasitikėti. O ji tokia – visai atvira. Iš tų žmonių, kurie tyriausiai džiaugiasi ir visiškai atsiduoda, bet to paties reikalauja iš kitų. Tokie žmonės išduoti išgyvena daug sunkiau, nei grubesnių sielų savininkai. Bet ji – feniksas. Mes abi tokios, nes tikrai sudegėm. Pakilom vėl. Ar tai tik iliuzija?

Floros užutėkis Londonas, Jungtinė Karalystė

Tą dieną smėlio spalvos kabineto sienos buvo nušviestos ankstyvos pavasario saulės. Dianos skruostai buvo drėgni, bet kai žiūrėjo pro didžiulį vitrininį langą per visą sieną, šypsojosi. Nereikėjo tiek daug servetėlių kaip kiekvieną kartą sėdint tame pačiame odiniame fotelyje priešais tą pačią švelnių bruožų moterį. Tai moteriai buvo kiek daugiau nei keturiasdešimt, pilkos jos akys spinduliavo ramybę. Tai buvo būtybė, kuri mokėjo klausytis. Šį kartą kalba pasisuko apie Zoją, Dianos draugę, jos sielos dvynę. – Kur jūs susitikote? – paklausė priešais sėdinti moteris su užrašų knyga ant kelių. – Baseine, – atsakė Diana ir leidosi minčių nešama į tas dienas, kai kojos skaudėdavo vien nuo prisilietimo, o didžiulės išsiplėtusios venos vagojo lieknas jos blauzdas ir šlaunis. – Baseine jaučiausi gerai, tai buvo mano atokvėpio valandėlės: be pilvo svorio, su šypsena, tik sau. Ten ją ir sutikau, Zoja laukėsi pirmagimio Luko. Trumpai patylėjusi kalbėjo toliau: – Įsivaizduokite, susitikome tame baseine per nėštukių pratybas, net nežinau, kaip ir kodėl patraukėme viena kitą. Ji beveik nekalbėjo, buvo vyresnė už tas jaunikles, susiruošusias

gimdyti pačiu metu, kai tik prasideda nuotykiai... Ėmėm ir susitikom. Pačiu laiku. Atsimenu, kaip ji pajuokavo, kad pagimdysiu anksčiau už ją, nors turėjo būti atvirkščiai. Numatytos mūsų gimdymo datos skyrėsi tik keliom savaitėm, bet iš tiesų pagimdžiau trim dienom anksčiau už Zoją ir visom septyniolika dienų anksčiau, negu turėjau. Šyptelėjus jauna rusvaplaukė moteris pridūrė: – Mūsų vaikai pažįstami anksčiau negu nuo gimimo, o mes viena kitos ieškojome visą gyvenimą. Zoja atsirado pačiu laiku, tuomet, kai mano pasaulis skendėjo tamsoje... tiksliau, mano byrantis pasaulis, tiksliau... – Diana užsikirto. – Kur ji dabar? – ramiai paklausė balsas. – Čia. Gyvena visai netoli jūsų kabineto, taip pat Vei̇̃bridže*! Koks sutapimas... Dažnai po pokalbio su jumis važiuoju pas ją. Man kartais atrodo, kad ji netikra. Nežinau, kaip jums paaiškinti, bet ji atsirado tuomet, kai man labiausiai jos reikėjo. Kaip tik tokios, su ta savo baisia istorija, tom liūdnom mėlynom akim; tokios išdidžios ir palūžusios, kad galėtų tapti atsvara mano gyvenimo skausmui ir absurdui. Ji vadina mane fėja. Įsivaizduojate, sakė, kad esu jos fėja. Aš jai reiškiu tą patį, ką ji man: išsigelbėjimą, smilgą, šapelį, kuris burbuliuojančiame vandenyje saugo musytę. Mes – viena kitos smilgos... Bet ar taip gali būti? Man dažnai atrodo, kad ją susigalvojau. Kartais atrodo, kad išprotėjau ir susikūriau Zoją vien tam, kad nepaskęsčiau. Ar taip gali būti? Ar gali būti, kad ji tikra? Diana įbedė keistą, reiklų žalių akių žvilgsnį į priešais sėdinčią moterį, o skruostai vis labiau drėko nuo ašarų. Ji buvo smulkutė, daili, dar jauna moteris kiek išsišovusiu apatiniu * Orig. Weybridge.

žandikauliu, kuris veidui teikė ne tiek atgrasumo, kiek savotiško žavesio. – Gali, – visiškai ramiai atsakė pašnekovė, tiksliau, tai buvo klausytoja, ištikima, gera klausytoja. Ši moteris, sėdinti priešais, neprarasdavo pusiausvyros ir jos balsas retai kada išduodavo įtampą. Jos darbas, kaip ir visos psichoterapijos paskirtis, buvo klausyti, vertinti, interpretuoti ir padėti. Diana ne visada ja tikėjo, bet stengėsi išgirsti. Kad atsitiestų, jai reikėjo Floros – tos moters švelniais veido bruožais ir jos kabineto kartą per savaitę.

Prieš aštuonerius metus

Namai Melburnas, Australija

– Diana! Dianaaaaaaa! – šaukė net įraudęs jaunas vyras pro nuleistą mašinos langą. Jis kelis kartus paspaudė garso signalą, bet kaip tik tuo metu mašinų srautas pajudėjo, ir Tomas privalėjo paklusti masei burzgiančių variklių. Ji praėjo visai pro šalį klausydama muzikos per mažas ausinytes. Tamsūs akiniai slėpė akis, o ji lengvai žingsniavo šaligatviu, abejinga šurmuliuojančiai aplinkai. Diana ėjo namo. „Ji tobula, – pamanė Tomas, sekdamas tolstantį moters silue tą kairiajame veidrodėlyje. – Bet tie varliški akiniai, kas čia per mada.“ Jam kažkodėl pasidarė juokinga ir linksma, pagarsinęs muziką, pritarė vokalui balsu, mataruodamas galva į taktą. Nuotaika pakilo vien ją pamačius, ir darbas nebe taip smaugė, nors namo nesitikėjo grįžti anksčiau kaip devintą vakaro. „Kaip gaila, – mąstė, – kad Džonas iš UBS rado laiko susitikti kaip tik dabar. Puikus vakaras riedučiams. Esu tikras, ji eis važinėti riedučiais. Aišku, be manęs jai nebus taip smagu, ot velniava.“ Atsidusęs stuktelėjo delnu į vairą ir padidino greitį. Tomas nuoširdžiai mylėjo žmoną, septyneri metai, kaip dalijosi viena lova, penkeri, kaip buvo susituokę. Kaskart, kai žvilgtelėdavo į vestuvių nuotraukas, jį apimdavo šiltas

jausmas: „Viskas taip ir turėjo būti. Mums žiauriai pasisekė.“ Susituokė juodu be jokios palydos, be giminių ir nuobodžios pompastikos, o paskui su draugais išdundėjo į Astipãlėjos* salą pasiausti. Siuto, šoko ir maudėsi Egėjo jūroje, o paplūdimio bariuke „Illusions“, kažkur salos užkampyje, mochitas tirpte tirpo burnoje ir delnuose. Buvo neįprastai karšta balandžio pabaiga, ir nieko daugiau nereikėjo. Tai buvo ideali jaunų žmonių jaunystės šventė. Susipažino keliaudami ir toliau, bendrame gyvenime, ištikimai laikėsi panašaus kurso: nuotykiai, kelionės ir atradimai buvo privaloma atsvara intensyviam darbui ir karjerai. Abu mąstė vienodai, nereikėjo derintis ar mokytis suprasti vienam kitą – jie natūraliai žvelgė ton pačion pusėn. Australijos žemynas, nei Tomo, nei Dianos nematytas, netyrinėtas ir nekeliautas, jau kurį laiką abiem žadino smalsumą, tai buvo jų dar neatrasta terra nova. Taigi, nepraėjus nė metams po vestuvių, susikrovę du kelionmaišius, jie be jokios baimės, kupini entuziazmo ir idėjų, išsilaipino po kaitriai tvieskiančia Australijos saule. Ta didžiulė tolima sala jų neapvylė, kaip tik metai iš metų nenustojo stebinti ir žavėti. Savotiška izoliacija jų santykių nepakeitė, tik sutvirtino, ir abu tai vertino ir tuo mėgavosi. Ėjo penkti metai Australijoje, o saulė tebešvietė taip pat ryškiai kaip pirmąkart išlipus iš lėktuvo. Pirmų metų neįpareigojančias ir ilgas klajones pakeitė gerokai sėslesnis gyvenimas, ir tai netrukdė mėgautis trumpesniais maršrutais. Prieš metus apsistoję Melburne, pamėgo tą miestą dėl patogumo ir jaukumo. Klimato švelnumu nusileidžiantis saulėtajam Sidnėjui, ku* Orig. Astypalaia – Graikijos sala, priklausanti Dodekãneso salų grupei.

riame smagiai praleido beveik ketverius metus, Melburnas liko jų širdyse kaip Australijos namų simbolis. Tiek Tomas, tiek Diana dirbo centriniame miesto rajone ir dažnai, tyčia pamiršę mašinas, keliaudavo į darbą pėsčiomis. Valandą pirmyn, valandą atgal. Vėliau tai atrodė kaip nepaaiškinama prabanga – tie pasivaikščiojimai, tas laikas, kurį galėjo skirti tik sau, vienas kitam, pašnekesiui. Telefono skambutis kiek suerzino vairuotoją, bet pamatęs numerį jis nušvito: – Labas, mano miela, tu žinai, kad praėjai pro mane net nepasukusi nosies, aš tau pypsėjau. – Tikrai? Matei mane? – pasigirdo linksmas moters balsas. – Palikai mašiną prie darbo? – Palikau, tokia puiki diena, ką veikiam vakare? Tomas suraukė antakius. – Velnias, neplanuotas susitikimas, pameni, dėl tos sutarties, kur pasakojau aną kartą. Jie nori grįžti prie pirminio pasiūlymo, jaučiu, kad viskas pagaliau pajudės. – Hm, tai leki ten? Negrįši vakarienės? – paklausė Diana, slėpdama nusivylimą. – Aš žiauriai alkana. – Na, žinai, užtruks. Labai norėčiau pėdint su tavim dabar. Balsas kitame gale užtilo, galiausiai vėl pasigirdo: – Mh... eisiu su riedučiais. Bet nenoriu viena, be tavęs ne taip linksma. Tomas matė prieš save nuliūdusį žmonos veidelį, ir pačiam buvo gaila darbe prašvilpto dar vieno jų vakaro. – Žinau, mano miela miela miela, aš... Jos kiek suirzęs balsas pertraukė: – Ir masažo saloną šiandien uždaro devintą. 15

Jis kiek patylėjo, spręsdamas, ar labai pyksta kitame gale esanti moteris. – Visam laikui? – paklausė kaip baisiai nusivylęs žmogus. Stojo trumputė tyla. – Neaaa, jeigu grįši iki dešimtos, – galiausiai pasigirdo atsakymas. – Uhu! – šūktelėjo jis prieš įvažiuodamas į tunelį. – Spėsiu! Ateisiu su kapšu pinigų, laukite manęs! Ir ryšys dingo. Tomas šypsojosi, panašu, viskas baigsis neblogai, dar jeigu suderins kliūvančias sutarties sąlygas, tai jausis laimėjęs dvigubą aukso puodą. Masažo saloną namie jis mėgo labiau už viską, tiesa, masažuotoju dirbdavo dažniau jis nei Diana. Bet tai nebuvo svarbu, bet kuriuo atveju viskas baigdavosi labai smagiai. „Suuuper!“ – šūktelėjo ir gerai nusiteikęs užmynė greičio pedalą. Greitį jis mėgo, dideliais kiekiais, ir nepaisydamas Dianos pasipiktinimo lakstė kaip lengvabūdis paauglys, ką tik gavęs teises. O plaukai jau buvo gerokai žilstelėję, nors jautėsi kaip prieš dešimtmetį, tik nebetrūko pinigų ir iš esmės viskas klojosi taip, kaip jam patiko. Diana įsikišo telefoną atgal į kuprinukę ir nelėtindama tempo žingsniavo toliau. Vienišo vakaro perspektyva per daug nežavėjo, bet ji žinojo, kad tame darbe Tomas negali kitaip elgtis. Šnekėdami apie ateitį, abu planavo kada nors pasprukti iš vadinamųjų žiurkių lenktynių, karavanu išnaršyti dar nematytą vakarinę Australijos dalį, iššniukštinėti Aziją, būtinai paliesti Pietų Ameriką ir nusėsti kur nors mažai gyvenamoje saloje. Tai skambėjo kaip tolima svajonė, bet Tomo ir Dianos galvose ši jų šeimos vizija buvo aiškiai pasiekiama realybė. 16

Dažnai, klausydama draugių verkšlenimų ar skundų dėl antros pusės, Diana pagalvodavo, kad jiems su Tomu viskas kitaip, jai širdyje buvo ramu ir gera. Ji vertino savo vyrą ir tai, ką abu kartu patyrė ir pasiekė, visas tas laimės akimirkas, ypač keliaujant, ji laikė ypatingomis. Diana žinojo, kad jai pasisekė: Tomas ir ji buvo vienas medis dviem stipriais kamienais. Vakare, važinėdama riedučiais, Diana pasportavo ir atsipalaidavo, bet viduje atsirado kažkokia graužatis: lyg priekaištas, lyg trūkumas, lyg rakštis.

 Šeštadieniai prasidėdavo vėlai, ypač kai namie atsirado padėk las, ant kurio tilpo visi smagūs ir tingūs pusryčiai lovoje, paskui sekdavo knygų skaitymas ir labai lėtas kėlimasis, nudreifuojantis į pokalbius ar intymesnius užsiėmimus. Bet šį kartą anksčiausiai ryte Tomas užuodė nesupainiojamą kavos kvapą panosėje. – Hmm... kava... – nutęsė per miegus ir vėl paniro snūduriuoti. – Ei ei, tinguly, kelkis, renkis, sugalvojau šį tą įdomaus, – nekantriai čirkštelėjo Diana. Tomas nereagavo. – Velniai rautų, miegų maiše tu... Ji vikriai užsikorė jam ant nugaros ir kuteno tol, kol vyras neapsikentęs apsivertė. Šis įsižiūrėjo į degančias jos akis. – Na, ir ką gi tu sugalvojai? Diana kurį laiką įdėmiai į jį žiūrėjo, atrodė, kad jos mintis siekia daug toliau negu Tomo akys, į kurias buvo įsisiurbusi. Galiausiai užtikrintai tarė: 17

– Tau patiks. Ir abu išvien nusišypsojo. Visos kelionės, trumpos ar ilgos, veikė panašiai teigiamai, tai buvo jų santykių dopingas. O šį kartą kelionės tikslas buvo ne tik patyrinėti naują vietovę, bet nuveikti dar kažką įdomaus ir nebandyto. Abiem patiko ta mintis, seniai jau kirbanti kažkur ore. Atvirumo valandėlėmis abu vis dažniau prašnekdavo apie vaikų atsiradimą savo gyvenime. Tai jiems buvo kažkas, atsitiksiantis ateityje, ir juodu saldžiai mėgavosi mintimi, kad tai dar tik įvyks. Tas įdomumas, naujumas, laukimas ir džiaugsmas – visa tai kabėjo netolimoje ateityje. Juos jungė daugybė dalykų, vaikas – abu buvo tikri – bus dar viena, nenutraukiama, amžina grandis. Dianai neseniai suėjo trisdešimt, o Tomui buvo trejais metais daugiau. Pats tas – nusprendė vieningai ir neįsimetė į savaitgalio kelionę sargių. Ta paslaptis ir pasiryžimas teikė naujų spalvų jų santykiams, mylėjimasis įgavo kitokį atspalvį, tikslą, ir vien jau tai buvo priežastis jaudintis ir vis persimesti slaptais žvilgsniais. Dianos nuotaiką temdė tik vakarykščio šėliojimo naktiniame klube prisiminimų nuotrupos. Bendra jų pažįstama Tania, gerai išgėrusi, leptelėjo Dianai, kad toks jųdviejų su Tomu sulipimas užprogramuotas vieną dieną sprogti kaip muilo burbulas. Sėdėdama lekiančiame automobilyje šalia mylimo vyro, jauna moteris pyko ant savęs, kad klube, nenorėdama pasirodyti šiurkšti, neapgynė jųdviejų, o numykė kažką panašaus į „nieko negali žinoti...“. Taniai nesisekė santykiai su vyrais ir Diana nenorėjo aštrinti josios nesėkmių kišdama panosėn savo 18

laimę. Tiesą pasakius, ir pati kartais pamąstydavo, kad juodu su Tomu per daug sulipę: visur kartu, dažnai vieni, be draugų, nes taip abiem patiko labiausiai, tikri vienas kito paslapčių patikėtiniai ir geriausi draugai. Bet galų gale tai josios ir jo reikalas, o Tania, kuri net nebuvo artima draugė, gali pasilaikyti savo pastebėjimus sau. Tiesa, tada ji buvo gerokai įkaušusi, todėl ir tėškė, kas sukosi ant liežuvio galo, – blaivi nebūtų sau leidusi tokios užuominos. Diana užsimerkusi nusipurtė, norėdama nuginti slogų prisiminimą. Jai buvo gėda dėl savo silpno atsakymo, todėl nusprendė kuo greičiau pamiršti tą kvailą pokalbį, bet nesisekė, ir ji pati ant savęs niršo. Tomas sėdėjo prie vairo ir kažką tyliai dainavo sau panosėje. Pajutęs žmonos žvilgsnį, paėmė jos ranką ir toliau niūniavo melodiją. Diana šyptelėjo, buvo nepaprastai jauku štai taip važiuoti savaitgalio išvykon į kalnus. Dandenongo Kalnagūbrių nacionalinis parkas apėmė daugiau kaip tris tūkstančius hektarų miškingos kalnuotos teritorijos netoli Melburno. Tai buvo populiari vieta tarp didmiesčio gyventojų, išsiilgusių gamtos, lapijos ir malonių įspūdžių gryname ore. Netrūko nei gerai tvarkomų iškylų vietų, nei įvairaus ilgio bei sudėtingumo vaikščiojimo trasų. Abu mėgo pasportuoti, ypač savaitės gale jusdavo stiprų poreikį prasijudinti, nes tiek Tomas, tiek Diana darbe daugiausia laiko leisdavo prie kompiuterio. Pasitaikius progai abu mielai iškeisdavo pasivažinėjimą į pasivaikščiojimą, bet šį kartą kalnai ir juos vagojantys takai buvo antraeilis malonumas. Vos įsiregistravę mažuose, kelių kambarių svečių namuose, jie keistai degančiom akim puolė nusirenginėti. Tai buvo seksas turint tikslą, ir ta mintis užbūrė ir jaudino dar labiau. Pirmą kartą jie sąmoningai nesisaugojo: nesidėjo sargio, nesitepė jokiais 19

kremais ir negėrė tablečių. Abu galėjo visiškai atsipalaiduoti ir paprasčiausiai džiaugtis intymumo akimirkomis. – Ar žinai, kad norinti pastoti moteris yra pati aistringiausia? – sušnibždėjo Diana, nuslysdama nuo išsilydžiusio jo kūno. Sunki Tomo ranka ją apglėbė, ir abu pasinėrė į saldžią tylą. Padėjusi galvą Tomui ant peties, girdėjo nuo didelės apkrovos besidaužančią jo širdį, ir šypsena švelniai išlenkė jos lūpas. Tą dieną jie nėjo į kalnus, o vakarą baigė didelėje sūkurinėje vonioje su grafinu šerio, kurį rado ant spintelės šalia keista gėlėta patalyne aptiestos lovos. – Šitos margos makalynės pirmai nepastebėjau, – nei iš šio, nei iš to pasakė Diana žiūrėdama į guolį. – Gal jie pakeitė patalus, kol mūsų nebuvo? Tomas prunkštelėjo akimis apmetęs neskoningai margą lovą, nors vartantis joje su žmona jam visiškai niekas neužkliuvę: nei spalvos, nei margumas – niekas, o tai ir buvo svarbiausia. – Man labai patinka neplanuotos kelionės, – konstatavo jis mirkdamas šiltoje vonioje, kuri nei šiaip, nei taip, stovėjo vidury kambario. – Čia, Dandenonge, gera atmosfera. – Mh, labai gera, – sąmokslininkiškai mirktelėjo Diana ir dingo po vandeniu panardindama galvą. Vaiko atsiradimas dar tebuvo fantazija, bet mintis, kad jie tam subrendo ir pasiryžo atversti naują lapą, abu jaudino. „Pats laikas tokiam nuotykiui, – mąstė Diana, lyžtelėdama iš mažos taurelės, visai netinkamos šeriui. – Jau kažko lyg ir pradėjo trūkti, nes viskas taip puiku, lyg koks sviestuotas sviestas... Ne ne, aš nesiskundžiu, tas sviestas man labai patinka.“ Ji baigė savo gėrimą ir glausdamasi prie Tomo murktelėjo: – Noriu dar...

 Kitą dieną jie vis dėlto išsiruošė į gamtą. Pasirinko trijų su puse valandų maršrutą, vedantį per Šerbruko mišką, kuriame vešėjo šimtamečiai medžiai, pergyvenę didžiuosius devynioliktojo amžiaus gaisrus. Diena buvo nuostabi, svaiginanti tokiu aukštu ir žydru dangumi, kokį įprasta matyti Australijoje. Ranka prisidengusi akis nuo spindinčios saulės, Diana užvertė galvą ir riktelėjo: – Myliu šitą dangų! – O aš myliu tave, – atsiliepė Tomas. – Uhuhu! – džiaugsmingai sušuko ji ir nuskuodė taku giliau į mišką. Viskas tą dieną atrodė kitaip, dar smagiau ir ryškiau nei įprastai. Pasaulis tarytum ėmė greičiau suktis, vien nuo tos dviejų žmonių intencijos sukurti stebuklą, turėti vaiką. Visą trasą juodu įveikė per dvi su puse valandos. Nors neskubėjo, beveik visada maršrutą baigdavo greičiau, negu rekomenduoja aprašymai. Jie mėgo „greitai“: galvoti greitai, nuspręsti greitai, kliūtis įveikti greitai ir rezultatą pasiekti greitai. Ypač nekantri daugeliu atvejų buvo Diana. Ji nevertė laukti kitų, todėl to paties tikėjosi ir iš aplinkinių: efektyvumo ir kokybės. Tai buvo ypatingos savybės, kurias vertino darbdaviai. Ji nevėluodavo su užduotimis, viską atlikdavo tvarkingai, tiksliai ir kokybiškai, nors savo darbovietėje vis dažniau pasijusdavo suvaržyta, kūrybinės erdvės stoka dusino ir vis labiau erzino. Melburne dirbo vietinės reikšmės spaustuvėje maketo dizainere ir kuris laikas jautė pertraukos poreikį – motinystės atostogos dar ir šiuo atžvilgiu puikiai įsipieštų į jų šeimos paveikslą. Taip, Diana mėgo planuoti.

Šviesiausias įsivaizduojamas stebuklas – gyvybė. Ar gali toks gėris sugriauti pasaulius? Kas vyksta, kai siekdami gyvybės stebuklo du žmonės savo gyvenimo kelionėje nebemato nieko daugiau, tik tą Vienintelį Tikslą? Kiek kartų įmanoma keltis ir vėl klupti, mėginti iš vis smulkesnių šukių klijuoti dūžtančias viltis, ir „kas sakė, kad tik katės turi devynis gyvenimus“? Tai romanas apie porą, kuri norėdama susilaukti vaikų naudojasi pagalbinio apvaisinimo procedūromis. Pamažu atskleidžiami šios tyliai tyliai sopančios problemos užkulisiai, apie kuriuos ten buvę nemėgsta šnekėti, siekiantys ten patekti nežino, kas jų laukia, o juos smerkiantys dažnai nė neįsivaizduoja, kiek iš tiesų kainuoja vaikai... Romano Kiek kainuoja vaikai? veiksmas vyksta šalyse, kuriose autorė Viktorija Butautis gyveno ar praleido daug laiko – Australijoje, Singapūre, Anglijoje: „Visos šalys ir faktai apie jas bei patirtys yra tikros, pajaustos ir išgyventos. Ar tai mano autobiografija – ne. Ar buvau su tuo susidūrusi – taip. Šį romaną tiesiog turėjau parašyti...“

ISBN 978-5-415-02350-9

w w w . v a g a . l t