Kodėl aš, kodėl tai, kodėl dabar?

Atsakymai į sunkiausius gyvenimo klausimus

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė

vilnius 2012

UDK 133 No-101

Robin Norwood Why me, Why this, Why now A Guide to Answering Life’s Toughest Questions

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamais kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Robin Norwood, 2004 © Vertimas į lietuvių kalbą, Ema Bernotaitė, 2012 © Leidykla VAGA, 2012 ISBN 978-5-415-02262-5

Šią knygą su dėkingumu skiriu visiems savo mokytojams.

padėka

Daugumai knygų autorių, visai kaip daugumai motinų gimdant kūdikį, labai praverčia profesionalų pagalba. Trijų moterų indėlis į knygą „Kodėl aš, kodėl tai, kodėl dabar“ – neišmatuojamas.

Suzana Šulman (Susan Schulman), literatūros agentė, patikėjo mano sumanymu ir surado Kerolę Sautern (Carol Southern), tobulą redaktorę ir leidėją, kuri padėjo tą sumanymą įgyvendinti.

Pasikinkiusi nenuginčijamą redaktorės talentą Kerolė pasirūpino, kad skaitytojui pateikiamas tekstas būtų panašesnis į žemėlapį, o ne į painų labirintą. Robina Metjus (Robin Matthews) žaismingai ir išradingai perrašė šūsnis mano ranka rašytų tekstų, paversdama juos tobulais rankraščio puslapiais, ir iki pat galo drąsino negailėdama patarimų.

Nuoširdžiausiai dėkoju jums visoms už neįkainojamą pagalbą „gimdant“ šią knygą.

turinys

Pratarmė

13

pir mas skyrius

Kodėl tai nutiko man?

25

antr as skyrius

Ką mano kūnas stengiasi man pasakyti?

45

tr ečias skyrius

Ar yra didesnis paveikslas, kurio nematau?

58

k e t v i rta s s k y r i u s

Kokia skausmo prasmė?

85

p e n k ta s s k y r i u s

Kodėl mano santykiai tokie sudėtingi?

108

š e š ta s s k y r i u s

Kaip nutiko, kad turiu tokius giminaičius?

s e p t i n ta s s k y r i u s

Kur aš keliauju ir kada ten būsiu?

154

a š t u n ta s s k y r i u s

Kaip galiu padėti sau ir kitiems išgyti?

Pabaiga

207

Rekomenduojama literatūra

213

181

133

Kiekviena problema yra j큰s킬 sielos susikurta u탑duotis.

pratarmė

Kodėl aš? Kodėl tai? Kodėl dabar? Kuris iš mūsų užgriuvus sunkumams netrokštame gauti atsakymų į šiuos klausimus? Ieškome jų savo širdyse. Piktinamės Gyvenimu. Koneveikiame Dievą. Guodžiamės kiekvienam, kuris teikiasi užjausti ir išklausyti.

Kodėl? O atsakymų sulaukiame miglotų, abstraktūs paguodos žodžiai, nė iš tolo neatliepiantys konkretaus mūsų skausmo ir nusivylimo, atrodo tušti, neasmeniški, netgi keliantys pyktį. „Laikas užgydo visas žaizdas.“ „Dabar tu nusiminęs, bet tai praeis.“ „Tokia Dievo valia ir ne mums ja abejoti.“ „Toks tavo likimas.“ „Taip jau nutinka.“ Turbūt mažiausiai naudingas patarimas, kai mus užgriūva nesėkmės, yra šis: „Pasistenk nekreipti dėmesio. Galvodamas apie tai jausiesi tik dar blogiau.“ Tokie žodžiai, ištarti gera linkinčių draugų, yra bergždi mūsų sielvarto akivaizdoje, jie palieka mus palaužtus ir nepaguostus žiopčioti nelaimių seklumoje. Išvargę ir nusikankinę mes velkamės per skausmingus savo gyvenimo prisiminimus, kol galiausiai praregime, kad laikas iš tiesų gydo, bet širdgėlos ir kančios pėdsakai širdyje jau būna gilūs ir nepanaikinami.

14 robin norwood

Vis dėlto į klausimus, kuriuos andai šnabždėjome tyliai arba klykėme balsu, taip ir lieka neatsakyta. Kai tampame laimingesni, poreikis gauti atsakymus apslopsta – kol vėl ištinka bėda.

Kodėl aš? Kodėl tai? Kodėl dabar? Šiuos klausimus dažnai girdėdavau dirbdama psichoterapeute ir pastebėjau, kad tam tikro pobūdžio mano klientų nesėkmės juos užklumpa tam tikru metu. Daug kartų tuos pačius klausimus kėliau ir aš, nes ir pati nestokojau sunkumų. Tačiau nešant savo rūpesčių naštą emocijos trukdė man objektyviai tyrinėti išties esminius ir giliausią prasmę turinčius klausimus. O kai gyvenimas aprimdavo, jausdavausi pernelyg viskuo patenkinta, kad sukčiau galvą.

Nuo tada, kai pasirodė pirmoji mano knyga „Moterys, kurios myli per stipriai“, gyvenimas atrodė puikus. Buvau ištekėjusi už protingo vyro, kuriam viskas sekėsi, jis palaikė mane, pritarė tam, ką dirbu. Privati psichoterapeutės praktika klestėjo, knygos buvo itin populiarios, aš tapau tarptautiniu mastu pripažinta priklausomybės nuo santykių eksperte. Galėjau lengva ranka numoti į skausmą, kurio į valias prisikentėjau per daugelį nesėkmingos meilės vyrams metų, ir, dvasinės programos padedama išgryninusi savo patirtį, galėjau paversti ją išmintimi, išsaugojusia man gyvenimą. O tada jau galėjau padėti viso pasaulio moterims padaryti tą patį. Jaučiausi dėkinga, kad man pavyko pasveikti, ir didžiavausi tuo, ką pati galiu duoti pasauliui. Tačiau tam nebuvo lemta ilgai trukti.

Vieną 1986 metų rudens dieną perskaičiusi pranešimą lėktuvu skridau atgal į Kaliforniją ir įsitraukiau į pokalbį su greta sėdinčia pakeleive. Mums šnekučiuojantis ji staiga atidžiai į mane pažiūrėjo.

– Kiek jums metų? – paklausė pasikeitusiu balsu.

kodėl aš, kodėl tai, kodėl dabar 15

– Liepą bus keturiasdešimt dveji, – atsakiau.

Ji lėtai linktelėjo, bet nenuleido nuo manęs įdėmaus žvilgsnio.

– Kitais metais jūsų gyvenimas iš esmės pasikeis, – iškilmingai pranešė man.

Mane tai prajuokino.

– Ne, ne. Jūs nesupratote. Jis jau pasikeitė, – paaiškinau jai. – Mano gyvenimas ilgai buvo be galo sunkus, bet dabar jis tiesiog tobulas. – Su šypsena papasakojau bendrakeleivei, kiek daug man pavyko pasiekti per pastaruosius kelerius metus. – Dabar turiu išties nuostabų vyrą, be to, pirmą kartą per visą savo gyvenimą sulaukiau tikros sėkmės. Viskas tiesiog tobula, – pakartojau didžiuodamasi.

– Viskas pasikeis, – neatlyžo ji. – Viską prarasite. – Tada prisipažino, tarsi norėdama paaiškinti: – Matote, aš turiu dovaną.

Regiu ateitį.

Tą akimirką pasirodė lėktuvo palydovė su pietumis ir mes nebegrįžome prie pokalbio, kas manęs laukia ateityje. Vėliau paaiškėjo, kad ta moteris nė kiek neklydo.

Kitą balandį aš jau skyriausi su vyru, nebedirbau psichoterapeute ir, nors pati to dar nežinojau, rimtai sirgau ir palengva artėjau prie mirties.

Skirtis sugalvojau aš ir tuo metu galėjau pateikti vienintelę tokio savo žingsnio priežastį – kad toje santuokoje nebebuvau nuoširdi. Susigriebiau, jog nuolat apsimetinėju esanti laiminga, maniau privalanti tokia būti. Kiekviena diena, nugyventa šioje apgaulėje, reiškė gyvenimą meluojant ir aš privalėjau liautis. Bet taip pasielgusi argi nenuvilsiu visų tų moterų, skaičiusių mano knygas ir tikėjusių, kad aš atsikračiau priklausomybės nuo santykių ir laimingai sau gyvenu su puikiu vyriškiu? Jaučiausi apvylusi savo skaitytojas.

16 robin norwood

Baigti psichoterapeutės karjerą taip pat sumaniau aš pati. Ilgus metus nuoširdžiai mėgusi savo darbą staiga pastebėjau, jog ankstesnė aistra visiškai išblėso, dar vienoje mano gyvenimo srityje nebeliko nuoširdumo. Požiūris į tikrovę radikaliai keitėsi, aš troškau atskleisti daug svarbesnes tiesas – tas, kurios slypėjo giliau, nei siekė psichoterapijos praktika.

Merdėjimas... na, regis, tam tikra prasme tai irgi buvo mano sumanymas. Daug mėnesių mano kūnas grūmėsi su jame siautėjančia infekcija, kuri nekėlė didelio skausmo, tačiau siaubingai išsekino. Tikinau save, kad mano silpnumas veikiausiai nuo užsitęsusio gripo, ir nemačiau reikalo kreiptis pagalbos į medikus.

Nors būdavo akimirkų, kai vos įstengdavau pereiti per kambarį, aš akivaizdžiai nenorėjau žinoti, kokia rimta mano būklė. Galbūt pasąmoningai tikėjausi, kad apviltosios mano skaitytojos man atleis, jei būsiu mirusi.

Baigusi rašyti antrąją knygą, kurioje pateikiau galutines išvadas apie priklausomybę nuo santykių, jaučiausi toms moterims padariusi viską, ką galiu. Ir kamuojama stiprių skausmų atsiguliau į ligoninę. Savo artimiausią draugę tada jau buvau praradusi, o mano vaikai gyveno toli. Nesitikėdama sulaukti nė trupučio paguodos, niekam apie savo būklę nepasakojau. Visai nebijojau mirti, jaučiausi nežmoniškai pavargusi, pernelyg pavargusi gyventi toliau. Buvau vieniša ir norėjau, kad viskas baigtųsi.

Kitą rytą vežama į operacinę sutelkiau mintis į tuos kelis žmones savo gyvenime, kuriems taip ir nepajėgiau visiškai atleisti. Iš visų jėgų stengiausi tai padaryti bent paskutinę minutę, bet man ir vėl nepavyko, pritrūkau nuoširdumo, o meluoti netgi sau buvau pernelyg silpna ir nusikamavusi. Taigi smarkiai nusivylusi savimi ir savo gyvenimu panirau į narkozę.

kodėl aš, kodėl tai, kodėl dabar 17

Nusivylimas buvo dar didesnis, kai atsipeikėjau po operacijos. Galvon toptelėjo mintis: „O, ne! Aš vis dar čia. Ir ką dabar veiksiu likusius keturiasdešimt dvejus metus?“ Kai kiek vėliau anesteziologas džiaugsmingai pranešė, kad operacinės seselės, kurios visos buvo skaičiusios mano knygą, meldėsi, jog išgyvenčiau, aš nedėkingai pagalvojau: „Verčiau jau būtų žiūrėjusios savo reikalų.“ Mano gyvenimas baigėsi. Tai kodėl man nebuvo leista išeiti?

Turbūt prasčiausiai jaučiausi suvokusi, kad siunčiu savo klausimus į tuštumą. Pastaruosius septynerius metus aš gyvenau ir dirbau pagal gydymosi nuo priklausomų santykių programą, pagrįstą tais pačiais principais, kuriais vadovaujasi Anoniminių alkoholikų grupių nariai, nuolat jaučiau kreipiančią Aukštesnės Jėgos ranką ir malonią paguodą. Dabar atrodė, kad durys užsitrenkė, o aš likau kitoje pusėje viena, be vadovo, kankinama to paties nepatogaus nuoširdumo poreikio, už kurį jau turėjau paaukoti didžiąją dalį savo tapatybės. Jausdamasi be perstojo manipuliuojama, paliekama ir išduodama nesupratau, kad Dievas yra nepažinus, ir kuo labiau mes stengiamės prie Jo priartėti, tuo labiau Jis tolsta nuo mūsų ir tempia mus vis aukščiau, nes mes Jo siekiame, ieškome ir stengiamės sekti paskui Jį.

Mano sveikimas sutapo su septynerius metus trukusiu atsiskyrimo ir apmąstymų laikotarpiu. Iš pradžių aš blaškiausi stengdamasi rasti užsiėmimą, kuris gyvenimui suteiktų prasmę, kad turėčiau tikslą. Tačiau visi mano sumanymai, dideli ir maži, žlugo. Dienos buvo tuščios ir slinko iš lėto, o mane graužė kaltė dėl tokio neveiklumo.

Mane tikrai domino vienintelis dalykas – knygos ezoterinėmis temomis, apie kurias anksčiau niekada nė nepagalvodavau: astrologija, skaitymas iš delno, būrimas Taro kortomis,

18 robin norwood

netradicinis gydymas. Visada tikėjau reinkarnacija, o tuo metu troškau geriau suprasti tam tikras dvasines sąvokas. Mano namai palengva prisipildė knygų, kuriose buvo rašoma apie žmogaus aurą, įvairius žmogaus energijos laukų lygmenis, apie subtiliuosius kūnus, kurie neatsiejami nuo žmogaus fizinio kūno, apie čakras ir energijos verpetus, maitinančius tuos subtiliuosius kūnus, minčių formas, dvasinį gydymą, mirties vyksmą ir panašiai.

Pajutau, kad negaliu pasisotinti Alisos Beili (Alice Bailey), teosofijos atstovės, kuri buvo Tibeto Mokytojo tarpininkė, arba kanalas, nuo 20 a. trečiojo iki šeštojo dešimtmečio, grynai ezoteriniais darbais. Pirmiausia prisiliečiau prie itin mįslingo „Traktato apie kosminę ugnį“ („Treatise on Cosmic Fire“), jį pavyko aptikti viešosios bibliotekos religijos skyriuje. Knyga man pasirodė sunkiai suprantama, tačiau pajutau begalinį pasitikėjimą šiuo Išminties Mokytoju, žinomu tiesiog Tibetiečio vardu, ir pradėjau studijuoti tuos daugiau nei dvidešimtį tomų, kuriuos jis buvo padiktavęs A. Beili. Pasinėrusi į studijas pajutau, kaip mano dienos prisipildė prasmės, nes tos knygos suteikė man tai, ko niekas kitas negalėjo duoti.

Tuo laikotarpiu jaučiau poreikį saugotis nuo išorinio poveikio. Vienatvė buvo man reikalinga beveik taip pat kaip oras. Be televizijos gyvenau jau dešimt metų, o dabar ėmiau vengti ir radijo, žurnalų bei laikraščių, visais įmanomais būdais atsiribodama nuo bet kokių iškraipymų ir klaidingų įsitikinimų, kurie sąlygoja realybės suvokimą mūsų kultūroje. Atkakliai vengiau visko, kas galėjo blaškyti – vyrų, vakarėlių, viešų susibūrimų, alkoholio, kofeino, cukraus.

Abu mano vaikai jau buvo suaugę, jie man prijautė ir domėjosi taip mane užvaldžiusiais dalykais. Be to, laikui bėgant

kodėl aš, kodėl tai, kodėl dabar 19

mano akiratyje atsirado kelios moterys, įnikusios į panašius ieškojimus. Tarsi pabėgėlės iš tolimos žemės mes susigriebėme, kad kalbame tomis pačiomis sąvokomis ir apie tuos pačius dalykus, tada ir pražydo puokštelė gražių draugysčių.

Retkarčiais, kai žmonėms papasakoju apie šį atsiskyrimo ir apmąstymų laikotarpį, jie reaguoja pavydžiai, įsivaizduodami, kad tai buvo palaimingai rami idilė. O iš tiesų mano gyvenimas tada labiau priminė kasdienę kankynę. Sėdėdavau nejudėdama, vengdama įprastinių prasiblaškymo būdų, kurių griebiasi mūsų kultūros žmonės, nes neturėjau pasirinkimo. Nė vienas iš jų manęs nebeveikė. Dėl „pagirių“, užgriuvusių jų nebepraktikuojant, norėdama grįžti atgal, būčiau turėjusi įdėti žvėriškai daug pastangų. Vis dėlto, ypač pradžioje, negalėjau rasti vietos, jaučiausi sutrikusi, užvaldyta poreikio žinoti, kur link aš einu (jeigu apskritai yra kokia nors kryptis) ir koks mano tikslas (jei toks iš viso yra). Dar neįstengiau suvokti, kad pagaliau turiu laiko, esu pakankamai atsiribojusi, objektyvi ir motyvuota ištyrinėti nelaimės prigimtį, laiką ir tikslą. Dabar man niekas nebetrukdė tyrinėti to, ką galiausiai pavadinau „KODĖL?“, slypinčio už klausimo „kodėl?“. Šiandien suvokiu, kad poreikis gilintis į ezoterinę sritį išaugo tiesiogiai iš mano darbo priklausomybių srityje. Daugelį metų aš kruopščiai nagrinėjau priklausomybę nuo santykių ir išgijimą, šios priklausomybės šaknis kildindama iš netinkamų bendravimo modelių, dažniausiai išmoktų augant sutrikusiose šeimose. Vaikams suaugus modeliai perkeliami ir nesąmoningai atkartojami su savo partneriais – taip senos vaikystės dramos vėl atgyja.

Tačiau dabar aš visų pirma troškau suprasti, kodėl šios moterys (ir vyrai) gimė sutrikusiose šeimose? Kodėl vienas kūdikis

20 robin norwood

gimsta palankioje, sveikoje aplinkoje, o kitas vos gimęs susiduria su tokiomis sąlygomis, kurios garantuoja traumą? Kodėl gyvenimo sąlygos – tėvų būdo bruožai, sveikata, protas, ekonominė padėtis – atseikėtos taip nelygiai? Ar esame atsitiktinės aukos Didžiojoje Visatos mėsmalėje? Ar mums skirtas likimas, įrašytas į kažkokį Didįjį Planą? O jeigu konkretus likimas iš tiesų skirtas, kaip galėtume nujausti jo kryptį ir tuo žinojimu pasinaudoti?

Pagaliau aš ėmiau uoliai studijuoti tai, ką jau seniai laikiau tikruoju ir teisinguoju psichologijos (psychology) objektu: mokslą (-logy) apie sielą (psyche). Pradėjau suprasti, kad kiekvienas iš mūsų esame gimę su tam tikru „energijos paketu“, kuris atsispindi delne ir yra aprašytas horoskope – tai esminė energijos struktūra, dėl kurios užmezgame tam tikro pobūdžio santykius ir tam tikru metu patiriame tam tikrus dalykus.

Kupina susižavėjimo susiradau kelis aiškiaregius ir hilerius (gydūnus), iš jų mokiausi, jie padėjo man suvokti subtiliąsias energijas, sudarančias tą paketą. Tyrinėjau kitus mokinius, skaičiau ir dariau poveikį jų energijos laukams (arba auroms), stengiausi išmėginti įvairius gydymo būdus. Sutikau žmonių, kurie, kaip ir aš, nelaikė savęs aiškiaregiais. Vis dėlto drauge mes nuveikėme keletą neįtikėtinų dalykų ir padarėme stulbinamų atradimų, kurie smarkiai paveikė mano suvokimą.

Palengva, mano pasaulėvokai kardinaliai perėjus iš vienos paradigmos į kitą, daugybė tokių skirtingų gyvenimo patyrimų įgavo kryptį ir prasmę. Jau nebeįsivaizdavau savęs ir kitų, gyvenančių tarsi ant kaspino, kuris vyniojasi nuo gimimo iki mirties ir yra pažymėtas įvairiais įvykiais: laimingais ir nelaimingais, laukiamais ir gąsdinančiais. Atvirkščiai, ėmiau jausti, koks platus pagrindas evoliuciškai besirutuliojančių temų veikia kiek-

kodėl aš, kodėl tai, kodėl dabar 21

vieno žmogaus gyvenimą. Mano supratimas buvo objektyvus ir drauge subjektyvus. Taip dažnai dirbusi su tais, kurie jautėsi pasimetę ir vieniši, ir taip dažnai pati tai išgyvenusi, tyrinėdama staiga gavau į rankas žemėlapį, kuriame, be aplinkinių teritorijų aprašymo, dar buvo ir gyvybiškai svarbi, padedanti susiorientuoti raudona strėlė, rodanti: „Tu esi čia.“ Išvydau savo vietą ir tikslą Visatoje, supratau, kad mano ydos, nesėkmės ir nusivylimai man buvo būtini, kad jie buvo lyg dovanos. Gilesnis visos schemos ir savo indėlio į ją suvokimas davė man tai, ko nesugebėjo duoti gilinimasis į psichologiją ir susitelkimas į „problemos sprendimą“. Tai sugrąžino mane man pačiai. Ir leido suvokti kančios prasmę. Šioje knygoje ketinu išdėstyti jums tai, ką per ilgus metus intensyvių studijų, refleksijų ir dėmesio subtiliosioms energijoms sužinojau apie nelaimės teikiamas dovanas. Tai, kad kaip tik dabar jus patraukė ši knyga, gali reikšti, jog šiuo metu jūs patiriate tokį pat pažiūrų pasikeitimą, kokį išgyvenau aš. Kaip Kolumbas, palengva radęs vis daugiau įrodymų, kad Žemė ne plokščia, o apvali, gal ir jūs kolekcionavote patirtis ir įžvalgas, kurios dabar jus verčia gana drastiškai peržiūrėti savo pasaulėvoką. Atsirandant supratimui apie naujas dimensijas gali prireikti kitokio žemėlapio, sugėrusio ir atspindinčio pasikeitusį požiūrį.

Daugelyje čia aprašomų istorijų apie vyrus ir moteris, besigrumiančius su įvairiomis negandomis, tyčia pateikiami ir paranormalūs jų patyrimai bei įžvalgos. Kadangi tokie potyriai vis labiau toleruojami mūsų kultūrinėje aplinkoje, vis daugiau žmonių prabyla apie tai. Pastebėjau, kad vos tik atskleidžiau pati sau subtiliąsias tikrovės dimensijas, daugybė žmonių spontaniškai patikėjo man savo paranormalius patyrimus. Jeigu tokių dalykų

22 robin norwood

nutiko ir jūsų gyvenime, jums atrodys visai suprantama, jog apie tai pasakoju. O jeigu dar nesate patyrę nieko panašaus, tikiuosi, būsite tolerantiški. Galimas dalykas, kad taip elgdamiesi ir jūs „prabusite“ toms subtiliosioms dimensijoms, nes žengiant į Naująjį amžių plečiasi kiekvieno iš mūsų galios ir suvokimas.

Pripažinus tas dimensijas ir patyrimus atsiranda galimybė suprasti dalykus, kurie kitaip atrodo nepaaiškinami ir neteisingi.

Kai kurios čia tyrinėjamos sąvokos jums gali pasirodyti nesuprantamos. Jeigu taip nutiktų, pasitelkite kantrybę, neprievartaukite savęs. Gali būti, kad po kurio laiko jums pasirodys pravartu dar kartą perskaityti šią knygą. Tada pamatysite, kaip smarkiai išsiplėtė jūsų supratimas. Keisdama požiūrį ir suvokimą, ši knyga iš tiesų gali pakeisti ir jūsų gyvenimą. Tegul ji veda jus ir padeda atrasti bei suvokti savo ypatingą vietą ir tikslą šioje žemėje; tegul ji būna jums žemėlapis su raudonąja strėle ir pagelbsti susiorientuoti, siųsdama patvirtinančią ir užtikrinančią žinią: „Jūs esate čia.“ Tačiau tikriausiai kils klausimas, kaip platesnis požiūris gali padėti jums, besigrumiančiam su savomis bėdomis, kurios ir paskatino kaip tik dabar imtis kaip tik šios knygos? Kam keisti pasaulėvoką, kam žvelgti į savo problemas tokiame neaprėpiamame ir, regis, nieko bendra su jomis neturinčiame kontekste, kai teieškote pagalbos ir paguodos? Atsakymas paprastas. Taip jūs suprasite savo skausmą, pamatysite sielos žaizdas ir jas pagydysite.

Tikras gijimas po bet kokios krizės vyksta etapais. Tada, kai dar tampo išgyvento sielvarto konvulsijos, mus guodžia istorijos tų, kurie irgi panašiai kentėjo; jos tvirtina, jog ne mes vieni tai patyrėme ir taip reagavome. Labai gali būti, kad čia rasite aprašytą ne tik savo atvejį, bet ir savo reakciją – bent jau iš dalies.

kodėl aš, kodėl tai, kodėl dabar 23

Vėliau, praėjus ūmiajam emocinės krizės etapui, atsiranda poreikis visa tai, ką teko išgyventi, įprasminti bendrame mūsų gyvenimo kontekste. Jeigu tikime Didžiuoju Audėju, svarstome, ar tai Jo ranka atsitiktinai virptelėjo prie staklių ir paleido kelis siūlelius, neatitaisomai palikdama mūsų gyvenimo juostoje kliaudų? O gal netikėti pokyčiai suteiks mūsų būčiai daugiau prasmės ir spalvų? Juk greičiausiai ne pats įvykis, o tai, kaip jis įveikiamas ir apibrėžiamas, daro mums teigiamą arba neigiamą poveikį. Ši knyga gali padėti jums naujomis akimis pažvelgti į didžiausius jus slegiančius sunkumus ir atskleisti jų teikiamas dovanas, kurių tikriausiai dar neįžiūrite.

Galų gale, jei patirtį, kurią sukaupiame išgyvendami sunkumus, panaudojame padėti kitiems, mūsų kančios ir pastangos pakyla į aukštesnį lygmenį, įgauna prasmės ir orumo. Jos atsiperka. Ši knyga gali padėti jums suprasti ezoterinį aukos aspektą, kurį jūs galbūt pasąmoningai jau išgyvenote reikšmingoje savo gyvenimo dimensijoje. Aukos aspektas pasireiškia tada, kai iš mūsų kančios kiti ko nors išmoksta. Tačiau tikroji dovana yra ne kančia. Dovana – tai išgijimas. Dvasinis tobulėjimas ir išgijimas – iš esmės tai tas pats. Per savo kančią ir išgijimą mes padedame apšviesti žmoniją. Žvelgiant iš šios perspektyvos, mūsų asmeninės tragedijos po truputį prisideda prie kiekvieno žmogaus egzistencijos tikrosios prasmės ir tikslo geresnio supratimo, mūsų asmeniniam išgijimui persipinant su visos žmonijos išgijimu.

Ko reikia iš mūsų, kad pagytume? Užvis labiausiai – noro atsiverti tikrovei su subjektyviomis ir kol kas moksliškai „neįrodomomis“ širdies ir sielos būsenomis. Išgijimas ateina keičiantis sąmoningam suvokimui, keičiantis jausmams – atleidžiant kitiems, atleidžiant sau, atleidžiant Gyvenimui ir Dievui. Išgijimas

24 robin norwood

ateina, kai atsisakome savo nuostatų, koks turėjo būti mūsų gyvenimas, kai esame pasirengę priimti ir netgi dėkoti už tai, koks jis yra. Įstengę pažvelgti į nelaimę kaip į kelią link išgijimo, galime turėti vilties net sielvartaudami. Tikėtis, jog ne tik skausmas praeis, bet kad kančia turi prasmę, tikslą ir yra kilni. Tikėdama jūsų išgijimu, savo išgijimu ir išgijimu visos žmonijos, kurios dalelė esame kiekvienas iš mūsų, jūsų dėmesiui pateikiu kelis galimus atsakymus į sudėtingus klausimus: Kodėl aš? Kodėl tai?

Kodėl dabar?

pi r m a s sk y r i u s

kodėl tai nutiko man?

Joana įsitempusi ramiai gulėjo ant chiropraktiko stalo ir spoksojo į mobilųjį telefoną, kuris kyburiavo virš jos ir tingiai sukosi judinamas švelnaus vėjelio, sklindančio vidun pro langą virš galvos. Jau šį tą žinojau apie šią jauną moterį, kuri atklibikščiavo į kabinetą pasiramsčiuodama ramentais, susirūpinusi, kad patempta kulkšnis „pernelyg ilgai laikosi patinusi“. Dabar sėdėjau jai prie kojų, švelniai priglaudusi didžiuosius pirštus iš abiejų pusių prie sumuštos, pamėlusios kulkšnies.

Asistavau chiropraktikei iš dalies atsilygindama už išgydytą kelio traumą, kuri nepasidavė tradiciniams gydymo metodams.

Gydytoja, apylinkėse garsėjanti neįprastais gebėjimais išgydyti, turėjo margą klientūrą ir naudojo įvairius metodus: gydymą energija, kristalus ir vizualizacijas. Dirbdama su ja turėjau progą daugiau sužinoti apie netradicinį gydymą, jos vadovaujama dabar kaip tik su Joana praktikavau „gydymą energija“.

Mano pirštai iš lėto judėjo nuo vienos prie kitos poros taškų, kuriuos flomasteriu buvo pažymėjusi gydytoja iš abiejų Joanos kulkšnies ir pėdos pusių. Mano užduotis buvo pajusti abiejų taškų pulsavimus rankų viduriniaisiais pirštais ir laikyti tol, kol sinchronizuosis jų ritmas ir stiprumas. Šią techniką mes naudojome raumenų spazmams atpalaiduoti, tačiau ji padėdavo persitempus ir kilus uždegimui po pažeidimo. Kartais pulsavimas

26 robin norwood

abiejuose taškuose netrukdavo susilyginti. Tačiau kitais kartais pasiduodavo vangiai. Ar lengvai pasiseks sinchronizuoti, dažniausiai priklausydavo nuo paciento psichologinės būklės, kadangi Joanos taškų pulsavimas delsė susivienodinti, paklausiau jos apie traumą.

– Kaip susižeidėte? – pasiteiravau.

Ji papurtė galvą ir suirzusi atsiduso.

– Ak, tai nutiko taip kvailai! Paprasčiausiai ėjau per virtuvę.

Avėjau teniso batelius ir koja tiesiog prilipo prie grindų, o visas kūnas judėjo toliau. Dabar aštuonias savaites turėsiu praleisti su ramentais. – Ir virpančiu balsu pridūrė: – Nieko negaliu daryti.

– Sunku, kai gyvenimas šitaip priverčia mus sulėtinti tempą, – tariau prisiminusi, kaip kelio trauma mane išmokė judėti lėčiau. Tačiau Joanos taškų pulsavimas vis tiek nesidavė sulyginamas.

– Ką dabar veiktumėte, jeigu to nebūtų nutikę? – paklausiau.

– Na, išties tai nieko ypatingo. Tik metas dabar siaubingai netinkamas. – Jos balsas vėl virptelėjo.

– Labiau netinkamas nei kuris nors kitas?

Stojo tyla. Joanos ranka pakilo, ji nusibraukė kelias ašaras.

– Taip, tikrai. Ko gero, pats netinkamiausias iš visų.

Aš palaukiau, padaviau jai nosinę, nes ji jau nebesislėpdama verkė, ir vėl ėmiausi darbo. Netrukus ji kalbėjo toliau.

– Mano mama serga vėžiu. Ji miršta. Gyvena namuose, nes to nori pati. Mudvi manėme, kad pakaks ateinančių slaugytojų pagalbos, bet dabar…

Pirštais paliečiau kitą porą pažymėtų taškų ir paklausiau: – Gal dar kas nors gali jums padėti?

– Na, yra tėvas, bet juodu su mama nelabai sutarė.

– Barėsi? – tiesiai paklausiau.

Joana tik akimirką dvejojo.

– Ne, ne visai. Jų santuoka atrodė labai senamadiška, kai vyras išeina dirbti, o moteris lieka namuose ir iš paskutiniųjų

kodėl aš, kodėl tai, kodėl dabar 27

stengiasi, kad jam būtų patogu, bet jis to nė nepastebi. Man regis, motina taip pavargo nuo tokio nedėkingumo, kad galiausiai dvasiškai atsiribojo nuo savo sutuoktinio. Atrodė, juodu gyvena atskirose dėžėse ir niekada nesusiliečia – nei fiziškai, nei emociškai.

Aš vėl perkėliau pirštus prie kitų taškų.

– Ką jis daro dabar, kai ji taip sunkiai serga?

Stojo ilga tyla. Paskui Joana prabilo beveik nenoromis: – Jis padeda. Turiu galvoje, kad iš tikrųjų rūpinasi ja, nuolat klausinėja, ko jai reikia, ko norėtų, stengiasi, kad jai būtų patogu.

– O kaip į tai reaguoja jūsų motina?

– Labai ilgai ji nieko jo neprašė. Suprantate, juodu iš tų porų, kurios nesikalba. Su visais kitais kalbasi, o tarpusavyje – ne. Sako man: „Pasakyk savo motinai…“ arba „Pasakyk savo tėvui…“, nors tas, kuriam reikia pasakyti, yra čia pat. Tai siaubinga.

Joana kiek ramiau papasakojo apie jau dešimtmečius trunkantį šaltąjį karą tarp savo tėvų.

– Sužinojusi, kad serga vėžiu, motina vėl prabilo į jį. Tada ligoninėje buvau ir aš. Ji pažvelgė tiesiai į mano tėvą ir pasakė: „Rėjau, aš mirštu.“ Jis ėmė verkti ir paprašė: „Leisk man tau padėti“, bet ji nesutiko: „Ne. Manimi pasirūpins Joana.“ Aš rūpinausi. Aš ja rūpinausi… – Joana mostelėjo ranka į savo čiurną ir vėl pravirko, – bet dabar negaliu.

– Negalite, – pritariau aš. – Bet jūsų tėvas gali. Gal dėl to taip ir nutiko. Paklausykite, Joana, – tariau palietusi virš jos besisukantį mobilųjį telefoną. – Įsivaizduokite, kad šis telefonas – tai jūsų šeima. Kiekvienas šeimos narys užima tam tikrą padėtį arba atlieka tam tikrą funkciją, taip yra palaikoma subtili pusiausvyra. Jūsų motinos liga – tarsi stiprus vėjas, kuris papūtęs viską išjudino. – Aš stipriai papūčiau į telefoną ir jis ėmė siūbuoti. – Tačiau iš esmės pusiausvyra būtų išlikusi, jeigu ne… – Pakėlusi rankas aš nukabinau nuo aparato vieną iš kelių papuošimų. Kai tai padariau, telefonas pasisuko kompensuodamas prarastą svorį. – Štai taip nutiko ir jūsų šeimoje. Trauma išstūmė jus iš įprastos

28 robin norwood

vietos, kurią iki šiol užėmėte tarp tėvų, ir privertė tuos du užsispyrėlius bendrauti tiesiogiai. Aš nemanote, kad tuo reikėtų džiaugtis?

Kai mobilusis telefonas liovėsi siūbavęs ir pakibo pasviręs įkypai, Joana galiausiai sunkiai atsiduso ir tarė: – Turbūt visus šiuos metus aš maniau, kad dėl to kaltas tėvas.

Visada buvau lyg ir mamos pusėje. Bet mačiau, kaip ji skaudino jį, kai jis bandė jai pagelbėti, iš pradžių ligoninėje, paskui namuose. Kad ir ką darė, viskas buvo negerai. Tačiau jis nesiliovė stengęsis. Buvau sužavėta. Galiausiai ir mama truputį atlyžo. Dabar, kai nueinu jų aplankyti, tėtis mus abi aptarnauja, paerzina ir netgi prajuokina mamą. Kai mudu liekame vienudu, sako: „Juk žinai, kad myliu tavo motiną. Visada mylėjau.“ Aš paraginu: „Pasakyk jai!“ O jis sako: „Stengiuosi, stengiuosi.“ Mums kalbantis jos taškų pulsavimas ėmė sinchronizuotis.

Kai baigiau darbą, patinimas buvo gerokai atslūgęs. Tiek energijos, tiek kraujo apytaka vyko kur kas laisviau, tačiau Joana vargu ar ką nors pastebėjo.

– Tai neturiu jaustis taip siaubingai dėl to, kad negaliu padėti mamai? Žinote, tikriausiai ir pati supratau, kad geriau, kai tėtis viską daro, o aš laikausi atokiai. Tačiau mane vis tiek slėgė nepakeliama kaltė.

– Tas vaidmuo buvo jums įprastas, jo neatlikti atrodė labai sunku. Manau, kad tik tokia judesius ribojanti trauma galėjo jus sulaikyti.

Mudvi šypsojomės, kai ištiesiau Joanai ramentus.

Jeigu Joana nebūtų supratusi, jog trukdo savo tėvams bendrauti, ją būtų sugraužęs kaltės jausmas, kad negali tesėti motinai duoto pažado. Joanos gijimas prasidėjo tada, kai įžvelgusi savo tėvų santykių esmę suprato: būdama mamos šalininkė ir guodėja ji tik palaiko tarp jų tvyrančią nesantaiką. Tėvų susitaikymas išlaisvino ją nuo neadekvačios atsakomybės už motinos laimę,

kodėl aš, kodėl tai, kodėl dabar 29

atsakomybės, kurią kitu atveju ji greičiausiai dar būtų jautusi ilgai net ir po motinos mirties.

Jos tėvas taip pat išgijo. Mano spėjimu, dar prieš savo ligą Joanos motina diena iš dienos baudė savo vyrą už kažkokį netinkamą poelgį. Jų bendravimas taip sustabarėjo, kad daugelį metų jie buvo savo stereotipinio elgesio kaliniai. Sutapus dviem krizėms – motinai susirgus vėžiu, o Joanai patyrus traumą – šis vyras atkakliai stengėsi išsilaisvinti iš abejingo stebėtojo vaidmens ir tol kalbėjo apie savo meilę žmonai, kol ji pasijuto esanti pasirengusi ją priimti, sudarė sąlygas jam išgyti ir pagaliau suteikė galimybę jiedviem susitaikyti.

Kai po dviejų mėnesių Joana vėl pasirodė chiropraktiko kabinete paskutinei apžiūrai, ji pasivedėjo mane į šalį ir papasakojo, kad prieš kelias savaites jos mama iškeliavo anapilin.

– Buvo išties gražu. Visi buvome ten. Mano vyras. Mano sūnūs. Bet pačioje pabaigoje ji norėjo pasilikti tik su tėčiu. Ar galite įsivaizduoti? Su tuo pačiu žmogumi, su kuriuo nesikalbėjo šitiek metų! Visi laukėme svetainėje, kol tėtis pagaliau pasirodė.

Jis tarė: „Ji išėjo. Bet viskas gerai. Ji žinojo, kad ją mylėjau.“ Joana apsiverkė, nebeįstengdama daugiau nieko pasakyti spustelėjo man ranką ir apsisukusi greitai išėjo iš kabineto.

gydymas, aprėpiantis daugiau nei vien fizinį kūną Kas yra gydymas? Ar fiziškai sergantis žmogus pagyja tik tada, kai jo liga palengvinama ar išgydoma? Ar gali būti, kad išgijo ne tik Joana ir jos tėvas, bet taip pat ir mama? Ar galėjo moteris, atleidusi savo vyrui ir atvėrusi širdį meilei, išgyti, nors mirdama ir prarado fizinį kūną?

30 – robin norwood