Alice Miller
KUNO MAIŠTAS Tėvų auklėjimo pasekmės, remiantis V. Woolf, F. Dostojevskio, F. Kafkos, M. Prousto biografinėmis istorijomis
Iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Labuckienė
vilnius 2012
UDK 615.85
Mi212
© Suhrkamp Verlag Frankfurt am Main, 2004 All rights reserved by and controlled through Suhrkamp Verlag Berlin. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2012 © Leidykla VAGA, 2012 ISBN 978-5-415-02263-2
Alice Miller Die Revolte des Körpers
Turinys Pratarmė
/9
Įžanga: kūnas ir moralė
/ 13
I. Sakyti ar slėpti 1. Pagarba tėvams ir tragiškos jos pasekmės (Dostojevskis, Čechovas, Kafka, Nietzsche) / 31
2. Kova dėl laisvės dramose ir neišgirstas savo kūno šauksmas (Friedrichas von Schilleris) / 35
3. Savo prisiminimų išdavystė (Virginia Woolf) / 39
4. Neapykanta sau ir meilė be atsako (Arthuras Rimbaud) / 41
5. Uždarytas vaikas ir būtinybė neigti skausmą (Yukio Mishima) / 45
6. Uždusintas motinos meilės (Marcelis Proustas) / 48
7. Didysis jausmų atskyrimo meistras (Jamesas Joyce’as) / 55
Pirmos dalies epilogas
/ 57
II. Tradicinė moralė psichoterapijoje ir kūno žinios Antros dalies įžanga
/ 61
1. Įprastas žiaurumas vaikams 2. Jausmų karuselėje
/ 68
/ 74
3. Kūnas – tiesos sergėtojas
/ 87
4. Ar galima sakyti?
/ 91
5. Verčiau žudyti nei pajusti tiesą 6. Narkotikai – kūno apgaulė 7. Matyti galima
/ 96
/ 99
/ 106
III. Anoreksija: tikro bendravimo ilgesys Trečios dalies įžanga
/ 121
Išgalvotas Anitos Fink dienoraštis
/ 126
Santrauka / 145 Epilogas: „Kūno maištas“ – iššūkis Literatūra / 158
/ 149
Emocijos yra ne prabanga, o sudėtinga pagalbinė priemonė kovoje dėl būvio. antonio r. damasio
Pratarmė Pagrindinė visų mano knygų tema yra vaikystės kančių neigimas. Kiekviena knyga sukasi apie tam tikrą šio reiškinio aspektą ir vieną sritį nušviečia ryškiau nei kitas. Pavyzdžiui, knygose Am Anfang war Erziehung (Pradžioje buvo auklėjimas) ir Du sollst nicht merken (Nevalia pastebėti) gvildenau šio neigimo priežastis ir pasekmes. Vėliau parodžiau, kaip tai atsiliepia suaugusiojo gyvenime ir visuomenėje (pavyzdžiui, Der gemiedene Schlüssel (Neieškomas raktas) – mene ir filosofijoje; Abbruch der Schweigemauer (Tylos sieną nugriovus) – politikoje ir psichiatrijoje). Įvairių aspektų neįmanoma visiškai atskirti vieną nuo kito, tad, be abejo, kai kas kartojasi ir susipina. Vis dėlto atidus skaitytojas lengvai supras, kad tie patys dalykai pateikiami skirtinguose kontekstuose ir į juos žvelgiama iš kito atskaitos taško. Vis dėlto tam tikrų sąvokų vartojimas nepriklauso nuo konteksto. Pavyzdžiui, žodžiu „pasąmoningas“ apibūdinu tik išstumtą, paneigtą arba atskirtą turinį (prisiminimus, emocijas, poreikius). Žmogaus pasąmonė man yra ne kas kita, kaip jo istorija, ji visa saugoma kūne, bet sąmonei prieinama tik nedidelėmis dalimis. Atitinkamai žodžio „tiesa“ niekada nevartoju metafizine prasme, man ji yra subjektyvi ir visada susijusi su konkretaus žmogaus gyvenimu. Dažnai kalbu apie „jo“ arba „jos“ tiesą, apie žmogaus istoriją, kuri reiškiasi per jausmus, ir jausmai ją parodo (plg. p. 27 ir p. 117). Emocija vadinu ne visada sąmoningą, 9
bet dažnai gyvybiškai svarbią kūno reakciją į išorinius ir vidinius vyksmus, pavyzdžiui, audros baimę, įniršį sužinojus, kad buvai apgautas, ar džiaugsmą, gavus trokštamą dovaną. O žodis „jausmas“ veikiau reiškia sąmoningą emocijos suvokimą (plg., pvz., p. 27, 90 ir 121). Taigi emocinis aklumas yra brangiai pirkta ir dažniausiai destruktyvi (kitiems arba sau) prabanga (plg. Miller, 2001). Šioje knygoje keliamas klausimas, kokios yra tikrų ir stiprių emocijų neigimo pasekmės kūnui. Šias emocijas draudžia moralė ir religija. Remdamasi psichoterapijos – asmeninės ir daugelio kitų žmonių – patirtimi padariau išvadą, kad vaikystėje skriausti žmonės tik visiškai išstūmę ir atskyrę emocijas gali mėginti laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo. Jie negali gerbti ir mylėti tėvų, nes pasąmonėje jų vis dar bijo. Net panorėję jie negali užmegzti ramių, pasitikėjimo kupinų tarpusavio santykių. Paprastai užsimezga sargdinantis ryšys, grįstas baime ir pareigos jausmu, bet vargu ar jį pavadintume nuoširdžia meile, veikiau regimybe, fasadu. Prisideda ir tai, kad vaikystėje skriausti žmonės dažnai visą gyvenimą tikisi pagaliau sulaukti niekada nepatirtos meilės. Šie lūkesčiai sustiprina prisirišimą prie tėvų, religijoje vadinamą meile ir giriamą kaip dorybė. Deja, dažnai tas pats vyksta ir psichoterapijoje, grįstoje tradicine morale. O už šią moralę moka kūnas. Būdamas įsitikinęs, kad jaučia tai, ką turėtų jausti, ir nuolat stengdamasis nejausti to, ką uždraudė sau jausti, žmogus suserga arba atsigriebia ant savo vaikų – panaudoja juos kaip sau neprisipažintų emocijų projekcijos ekraną. Manau aptikusi psichobiologinį dėsningumą, labai seniai slepiamą po religijos ir moralės reikalavimais. 10
Pirmoje knygos dalyje šis dėsningumas atsiskleidžia kelių garsių asmenybių pavyzdžiais. Kitose dviejose dalyse nurodomas nuoširdaus bendravimo kelias, vedantis iš užburto saviapgaulės rato ir leidžiantis išsivaduoti iš simptomų.
Įžanga: kūnas ir moralė Kai nuolat nepaisoma kūno gyvasties palaikymo funkcijų, neretai kyla ligos. Viena iš tokių funkcijų – tai ištikimybė tikrajai mūsų istorijai. Todėl šioje knygoje daugiausia kalbama apie konfliktą tarp to, ką jaučiame ir žinome, nes tai įsirašę mūsų kūne, ir to, ką norėtume jausti, idant nenusižengtume dar ankstyvoje vaikystėje įdiegtoms moralinėms normoms. Paaiškėja, kad, be kitų, viena konkreti ir visuotinai pripažinta norma, ketvirtasis Dievo įsakymas, mums dažnai trukdo įsileisti tikruosius jausmus, ir už šį kompromisą turime sumokėti ligomis. Knygoje pateikiama daug šį teiginį iliustruojančių pavyzdžių, tačiau pasakojamos ne viso gyvenimo istorijos, o labiausiai susitelkiama į santykius su kadaise smurtavusiais tėvais. Iš savo patirties sužinojau, kad kūnas yra visos gyvybiškai svarbios informacijos šaltinis, atveriantis kelią į didesnį savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi. Tik drįsusi įsileisti ir pajusti ilgai uždarytas emocijas ėmiau vis labiau laisvėti nuo praeities. Tikrų jausmų prievarta neišgausi. Jie kyla savaime ir visada turi priežastį, nors dažnai ši nuo mūsų lieka paslėpta. Negaliu prisiversti mylėti ar bent gerbti tėvų, jei mano kūnas dėl jam gerai žinomų priežasčių prieštarauja. Jei to nepaisau ir vis tiek mėginu laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo, patiriu įtampą, ir taip būna visada, kai reikalauju iš savęs ko nors neįmanoma. Beveik visą gyvenimą mane kamavo įtampa. Stengiausi sukelti sau gerus jausmus, o į blogus nekreipti dėmesio, kad gyvenčiau pagal man priimtinas 13
vertybes ir moralę. Tiesą sakant, kad būčiau mylima dukra. Vis dėlto nepavyko visko suderinti ir galiausiai teko pripažinti, kad negaliu išspausti iš savęs meilės, jeigu jos nėra. Antra vertus, suvokiau, kad tada, kai neprievartauju savęs ir nesistengiu laikytis moralės reikalavimų, meilės jausmas kyla savaime, pavyzdžiui, vaikams ir draugams. Jis atsiranda tik tada, kai jaučiuosi laisva ir atvira visiems savo jausmams, net ir neigiamiems. Suvokusi, kad negaliu manipuliuoti savo jausmais, negaliu ir nenoriu apgaudinėti nei savęs, nei kitų, pasijutau gerokai laisvesnė. Tik tada man toptelėjo, kiek daug žmonių žlugdo save, kaip ir aš anksčiau mėgindami paklusti ketvirtajam Dievo įsakymui, nepastebėdami, kokią kainą už tai moka jų kūnas arba jų vaikai. Jei vaikai leidžiasi išnaudojami, galima nors šimtą metų pragyventi nepripažinus savo tiesos ir nesusirgus nuo saviapgaulės. Mama, turinti pripažinti, kad dėl blogos vaikystės patirties negali mylėti savo pačios vaikų, nors ir labai stengiasi, išsakiusi šią savo tiesą taip pat turi laukti priekaištų, esą ji amorali. O aš manau, kad tik nepaisydama moralės reikalavimų ir pripažinusi tikruosius jausmus ji galės būti sąžininga sau ir savo vaikui ir nutrauks saviapgaulės grandinę. Atėjusiam į pasaulį vaikui reikia tėvų meilės, t. y. dėmesio, atidos, globos, draugiškumo, priežiūros ir pasirengimo bendrauti. Aprūpintas gyvenimui šiomis dovanomis kūnas išsaugo gerus prisiminimus, ir vėliau suaugėlis galės tokią pat meilę perduoti savo vaikams. O kai viso to stinga, vaike visam gyvenimui išlieka troškimas patenkinti svarbiausius savo poreikius. Vėliau gyvenime šį troškimą jis nukreips į kitus žmones. Kita vertus, kuo mažiau meilės patyrė vaikas, kuo labiau prisidengus auklėjimu jis buvo atstumiamas ir skriaudžiamas, tuo stipriau suaugęs jis bus priklausomas nuo tėvų ar juos atstojančių asmenų ir lauks 14
iš jų to, ko tėvai lemiamu metu nesuteikė. Tai normali kūno reakcija. Jis žino, ko jam stinga, negali užmiršti stygiaus, jame žiojinti tuštuma laukia, kol bus užpildyta. Senstant žmogui darosi vis sunkiau iš kitų gauti nepatirtą tėvišką meilę, tačiau lūkesčiai su amžiumi nesilpsta, o tik stiprėja. Jie nukreipiami į kitus žmones, dažniausiai į savo vaikus ir vaikaičius. Kita išeitis – įsisąmoninti šį mechanizmą, liautis stūmus ir neigus vaikystės tikrovę ir pasistengti ją kuo tiksliau suvokti. Taip savyje susikursime žmogų, galintį patenkinti savo poreikius, nepaisytus nuo gimimo ar dar anksčiau. Tada patys sau galėsime dovanoti dėmesį, pagarbą, emocijų supratimą, reikiamą globą ir besąlygišką meilę, kurių negavome iš tėvų. Kad tai įvyktų, turime patirti meilę vaikui, kuriuo buvome, antraip nežinosime, kas tai yra. Jeigu to norime išmokti per psichoterapiją, reikia žmogaus, galinčio priimti mus tokius, kokie esame, globoti, gerbti, atjausti ir palydėti, padėti suprasti, kaip tapome tokie, kokie esame. Būtina tai patirti, kad galėtume perimti mumyse slypinčio kadaise paniekinto vaiko tėvų vaidmenį. Auklėtojas, mūsų atžvilgiu turintis savų ketinimų, ar psichoanalitikas, išmokęs vaikystės traumų atžvilgiu likti neutralus ir paciento pasakojimus aiškinti kaip fantazijas, tokio patyrimo suteikti negali. Priešingai, mums reikia šališko palydovo, galinčio kartu su mumis piktintis ir baisėtis, kai mūsų emocijos jam ir mums pamažu atskleidžia, kaip kentėjo mažas vaikas, ką jis patyrė vienui vienas, kai jo siela ir kūnas kovojo už gyvastį, gyvastį, kuriai metų metus nuolat grėsė pavojus. Mums reikia palydovo, kurį vadinu išmaniu liudytoju, kad vėliau patys pagelbėtume mumyse slypinčiam vaikui, t. y. suprastume jo kūno kalbą ir išsiaiškintume jo poreikius, užuot toliau jų nepaisę, kaip kadaise elgėsi tėvai. 15
Tai, ką čia aprašau, visiškai įmanoma. Savo tiesą galima atrasti padedant geram, šališkam, o ne neutraliam palydovui. Šio vyksmo metu galima atsikratyti simptomų, išsivaduoti iš depresijos ir įgyti gyvenimo džiaugsmo, galima išsivaduoti iš išsekimo būsenos ir įgauti daugiau energijos, nes jos nebereikės eikvoti siekiant išstumti savo tikrovę. Juk depresijai būdingas nuovargis pasireiškia kaskart, kai užgniaužiamos stiprios emocijos, kai paniekinami kūno prisiminimai ir nenorima kreipti į juos dėmesio. Kodėl tokia teigiama raida gana reta? Kodėl dauguma žmonių, tarp jų ir specialistų, kur kas mieliau tiki medikamentų galia, o ne kliaujasi kūno nuorodomis? Juk kūnas tiksliai žino, ko mums trūksta, ko reikia, ką sunkiai ištveriame ir nuo ko kyla alergija. Vis dėlto daugelis žmonių mieliau gelbstisi vaistais, narkotikais arba alkoholiu ir taip dar labiau užsitveria kelią į tiesą. Kodėl? Gal kad pernelyg skaudu suvokti tiesą? To nepaneigsi. Tačiau tas skausmas laikinas ir, turint gerą palydovą, pakeliamas. Manau, bėda ta, kad stinga tokių palydovų, nes daugeliui pagalbą teikiančių profesijų atstovų moralė, regis, labai trukdo padėti kadaise skriaustiems vaikams ir atpažinti ankstyvoje vaikystėje patirtų žaizdų pasekmes. Jie vadovaujasi kevirtuoju Dievo įsakymu, liepiančiu gerbti tėvus, kad „gerai sektųsi ir ilgai gyventum“. Be abejo, šis įsakymas trukdo išsigydyti ankstyvosios vaikystės žaizdas. Nenuostabu, kad ši žinia viešai nesvarstoma. Šio įsakymo įtaka ir veikimo laukas neaprėpiami, nes jį maitina įgimtas mažo vaiko prieraišumas prie tėvų. Net ir didžiausi filosofai bei rašytojai nedrįso prieštarauti šiam įsakymui. Nors ir kaip griežtai peikė krikščionišką moralę, Nietzsche nekliudė savo šeimos, nes kiekviename kadaise skriaustame suaugusiajame tūno mažo vaiko baimė, kad, paprieštaravęs tėvų elgesiui, bus nubaustas. 16
Vis dėlto ji tūno tik tol, kol yra nesąmoninga. Sąmoningai patirta ji ilgainiui išsisklaido. Ketvirtojo įsakymo moralę sujungę su buvusio vaiko lūkesčiais, dauguma konsultantų pagalbos ieškantiems žmonėms vėl siūlo auklėjimo taisykles, pažįstamas nuo vaikystės. Daugelis konsultantų nesuskaitomomis senų lūkesčių gijomis yra prisirišę prie savo tėvų, jie tai vadina meile ir bando šią meilės rūšį įpiršti kitiems kaip išeitį. Jie liaupsina atleidimą kaip kelią į išgijimą ir, regis, nenumano, kad šis kelias – tai spąstai, kuriuose jie patys yra įkliuvę. Atleidimas dar niekam nepadėjo išgyti (plg. Miller, 1990 / 2003). Įstabu, kad jau daug tūkstančių metų laikomės šio įsakymo ir iki šiol beveik niekas juo nesuabejojo, nes jis paremtas fiziologiniu skriaudžiamo vaiko ryšiu su tėvais. Mes elgiamės taip, lyg tebebūtume vaikai, kuriems nevalia abejoti tėvų įsakymais. Tačiau būdami sąmoningi suaugėliai mes galime pasinaudoti savo teise kelti klausimus, net jei žinome, kad kadaise jie būtų sukrėtę mūsų tėvus. Mozė, Dievo vardu tautai paskelbęs dešimt savo įsakymų, pats buvo pamestas (iš būtinybės, bet vis dėlto pamestas) vaikas. Jis, kaip dauguma paliktų vaikų, vylėsi tokiomis dorybėmis, kaip supratimas ir pagarba, kada nors pelnysiąs tėvų meilę. Tėvai jį paliko norėdami apsaugoti nuo persekiojimų, bet vargu ar kūdikis papiruso pintinėje tai suprato. Suaugęs Mozė veikiausiai būtų pasakęs: tėvai mane pametė siekdami apsaugoti. Juk negaliu už tai ant jų pykti, turiu jausti jiems dėkingumą, jie išgelbėjo man gyvybę. Tačiau veikiausiai vaikas širdyje svarstė: kodėl tėvai mane atstūmė, kodėl pastatė į pavojų paskęsti? Negi jie manęs nemyli? Nusivylimas ir mirties baimė, kūne sukaupti tikri mažo vaiko jausmai ir toliau gyvavo Mozėje, jais vadovau17
damasis jis savo tautai padovanojo dekalogą. Paviršutiniškai žiūrint, ketvirtąjį Dievo įsakymą galima vertinti kaip senų žmonių gyvybės draudimą. Anuomet jis buvo reikalingas tokiu pavidalu, bet dabar nebe. Vis dėlto atidžiau patyrinėjus jame galima įžvelgti grasinimą ar net šantažą, tebeveikiančius ir dabar. Jis skamba taip: jeigu nori ilgai gyventi, turi gerbti tėvus, net jei jie to nenusipelnė, antraip mirsi jaunas. Dauguma žmonių laikosi šio įsakymo, nors jis glumina ir kelia baimę. Manau, atėjo laikas rimtai pažiūrėti į vaikystės žaizdas ir išsilaisvinti iš šio įsakymo. Tai nereiškia, kad seniems savo tėvams turime visą gyvenimą žiaurumu mokėti už žiaurius jų poelgius; tai reiškia, kad turime juos išvysti tokius, kokie jie buvo, kaip jie elgėsi su mumis mažais, kad savo vaikus ir save išlaisvintume iš šio elgesio modelio. Turime atsiskirti nuo viduje susikurtų savo tėvų, tęsiančių mumyse griaunamąjį darbą – tik tada galėsime ištarti gyvenimui „taip“ ir išmokti save gerbti. Iš Mozės to neišmoksime, nes jis ketvirtuoju Dievo įsakymu nepaklausė savo kūno siunčiamos žinios. Kitaip ir negalėjo, nes jos nesuvokė. Kaip tik dėl to neturėtume šiam įsakymui aklai paklusti. Visose savo knygose įvairiais būdais ir įvairiuose kontekstuose bandžiau parodyti, kaip netikęs auklėjimas vaikystėje vėliau slopina mūsų gyvybingumą ir smarkiai trukdo ar net visai neleidžia pajusti, kas iš tiesų esame, ką jaučiame ir ko mums reikia. Blogas auklėjimas ugdo prisitaikėlius, tegalinčius kliautis savo kauke, nes būdami vaikai jie nuolat gyveno baimėje būti nubausti. „Auklėju tave norėdamas vien gero, – skelbia pagrindinė taisyklė, – ir net jei tave mušu ar kankinu žodžiais, tai darau tavo labui.“ Vengrų rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Imre Kertészas garsioje savo knygoje Sorstalanság (Be likimo) pasakoja, kaip, būdamas penkiolikametis berniukas, atvyko į Aušvico koncentraci18
jos stovyklą. Jis itin tiksliai aprašo, kaip į visus atvykus patirtus žiaurumus ir nemalonumus stengėsi žiūrėti kaip į teigiamus ir jam palankius dalykus, antraip mirties baimė būtų jį pražudžiusi. Veikiausiai kiekvienas skriaudžiamas vaikas turi taip elgtis, kad išgyventų. Jis saviškai išaiškina tai, ką suvokia, ir stengiasi įžvelgti gera net ir ten, kur pašalinis stebėtojas matytų aiškų nusikaltimą. Jei šalia nėra gelbstinčio liudytojo ir vaikas atiduotas persekiotojų malonei, jis neturi pasirinkimo, privalo išstumti tai, kas bloga. Tik vėliau, suaugęs, jeigu pasiseks sutikti išmanų liudytoją, jis galės rinktis. Galės pripažinti tiesą, jam nebereikės atjausti ir suprasti kaltininkų, už juos jausti jų nepatirtų ir išstumtų jausmų; jis galės vienareikšmiškai įvertinti jų poelgius. Toks žingsnis kūnui atneša didžiulį palengvėjimą. Kai tik žmogus panori sužinoti visą tiesą, kūnui nebereikia suaugėlio daliai grasinimais priminti tragiškos vaikystės istorijos, jis pasijunta suprastas, gerbiamas ir globojamas. Prievartinį „auklėjimą“ vadinu kankinimu, nes ne tik pažeidžiamos vaiko teisės į orumą ir pagarbą jo žmogiškumui, bet ir kuriamas tam tikras totalitarinis režimas, kuriame jis negali net suvokti patirtų pažeminimų, paniekos ir nepagarbos, juolab nuo jų apsiginti. Suaugęs žmogus šį auklėjimo būdą toliau taiko savo partneriams ir vaikams, darbe ir politikoje, ten, kur nuo kadaise įbauginto vaiko baimės jam tenka gintis valdžios demonstravimu. Taip iškyla diktatoriai ir žmonių niekintojai; vaikystėje nesulaukę pagarbos, vėliau jie bando ją išreikalauti nepaprasta jėga. Ypač politikoje galime pastebėti, kad valdžios ir pripažinimo troškimas niekada neišblėsta, jo neįmanoma patenkinti. Kuo daugiau valdžios įgyja tokie žmonės, tuo labiau jie jaučiasi spiriami kartoti veiksmus, atkuriančius senąjį bejėgystės jausmą, nuo kurio bandė pabėgti. Hitleris užsidarė slėptuvėje, Staliną 19
kankino paranoja, Mao galiausiai atmetė jo tauta, Napoleonas buvo ištremtas, Miloševićius pasodintas į kalėjimą, o pasipūtėlis pagyrūnas Saddamas Husseinas pasislėpė urve. Kas šiuos žmones vertė taip piktnaudžiauti išsikovota valdžia, kad ji galiausiai išvirto į bejėgiškumą? Manau, tai padarė jų kūnas, gerai žinojęs vaikystės bejėgiškumą, sukaupęs jį ląstelėse ir siekęs priversti juos pažvelgti į tiesą. Tačiau vaikystės tikrovė taip gąsdino visus šiuos diktatorius, kad jie verčiau naikino ištisas tautas, žudė milijonus žmonių, kad tik nereikėtų suvokti tiesos. Šioje knygoje plačiau nenagrinėsiu diktatorių motyvų, nors, manau, jų biografijų tyrinėjimas daug ką nušviečia. Čia susitelksiu į tuos netinkamai auklėtus žmones, kurie nejautė poreikio siekti didžiulės valdžios. Jie, priešingai nei despotai, netikusios pedagogikos nuslopintus įtūžio ir pasipiktinimo jausmus ne nukreipė į kitus, o kenkė patys sau. Jie sirgo, kentė įvairiausius simptomus arba jauni mirė. Gabiausi iš šių žmonių tapo rašytojais ar kitokiais menininkais, jie sugebėjo literatūroje ir mene parodyti tiesą, bet tik atskirtą nuo savo gyvenimo, o už šį atskyrimą sumokėjo ligomis. Pirmoje dalyje pateiksiu tokių tragiškų biografijų pavyzdžių. Tyrimo grupė San Diege apklausė 17 000 žmonių, kurių amžiaus vidurkis buvo penkiasdešimt septyneri metai. Jie teiravosi, kokia buvo jų vaikystė ir kokiomis ligomis gyvenime jie sirgo. Paaiškėjo, kad skriausti vaikai daug daugiau sirgo sunkiomis ligomis negu žmonės, vaikystėje nepatyrę smurto, netgi mušimo auklėjant. Šiems vėliau gyvenime neteko skųstis ligomis. Trumpas straipsnis vadinosi Kaip iš aukso padaryti šviną, ir autorius, man atsiuntęs straipsnį, prirašė komentarą: „Rezultatai nekeliantys abejonių, daug sakantys, tačiau slapti, neskelbiami.“ 20
Kodėl slapti? Nes jų negalima viešinti, antraip tėvams būtų iškelti kaltinimai, o mūsų visuomenėje tai vis dar draudžiama – tiesą sakant, dabar dar griežčiau. Taip yra dėl to, kad specialistai vis tvirčiau laikosi nuomonės, jog suaugėlių dvasinės kančios susijusios su genetiniu paveldu, o ne su konkrečiomis jiems padarytomis skriaudomis ir tėvų aplaidumu vaikystėje. Net ir daug atskleidžiantys aštuntojo dešimtmečio šizofrenikų vaikystės tyrimai buvo spausdinami tik specialistams skirtuose žurnaluose ir nepasiekė plačiosios visuomenės. Fundamentalizmo remiamas tikėjimas genetika triumfuoja toliau. Šį aspektą savo knygoje They F*** You Up (Jie tave išdulkino) (2003) nagrinėja Didžiojoje Britanijoje itin gerbiamas klinikos psichologas Oliveris Jamesas. Nors jo tyrimas apskritai palieka prieštaringą įspūdį, nes autorius išsigąsta savo išvadų ir net kategoriškai perspėja nesuversti tėvams atsakomybės dėl vaikų kančių, vis dėlto tyrimų rezultatais įrodo, kad genetiniai veiksniai labai mažai lemia psichikos ligų atsiradimą. Psichoterapijoje taip pat dažnai vengiama vaikystės temos (plg. Miller, 2001). Iš pradžių klientai skatinami įsileisti stiprias emocijas, bet emocijoms pabudus paprastai iškyla išstumti vaikystės prisiminimai – pirmaisiais gyvenimo metais patirtų prievartos, išnaudojimo, pažeminimų ir įžeidimų prisiminimai – ir psichoterapeutams dažnai tampa per sunku. Jie neišmano, kaip su tuo elgtis, nes patys šio kelio nėra nuėję. Tai atlikusių psichoterapeutų reta, taigi dauguma klientams siūlo tą patį netikusį auklėjimą, tą pačią moralę, nuo kurios jie andai susirgo. Kūnas šios moralės visiškai nesupranta, jis neišmano, ką daryti su ketvirtuoju Dievo įsakymu, jo, kitaip nei proto, neapgausi žodžiais. Kūnas sergi mūsų tiesą, jis nešiojasi savyje viso gyvenimo patirtį ir rūpinasi, kad mes galėtume gyventi su fiziologine 21
savo tiesa. Pasitelkęs simptomus jis mus verčia protu pripažinti tiesą, kad sklandžiai bendrautume su savyje gyvenančiu kadaise niekintu ir žemintu vaiku. Man pačiai jau nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių diegė klusnumą. Žinoma, dešimtis metų apie tai nieko nenumaniau. Pasak mamos, maža buvau tokia gera, kad jai su manim nekilo jokių rūpesčių. Pasak jos, tai lėmė nuoseklus auklėjimas, kai tebebuvau bejėgis kūdikis. Todėl savo vaikystės ilgai neprisiminiau. Tik per paskutinę savo psichoterapiją apie ją pranešė stiprios emocijos. Jos pasireiškė kitų žmonių atžvilgiu, bet man vis geriau sekėsi atrasti jų kilmę, jas integruoti kaip suvokiamus jausmus ir atkurti savo ankstyvosios vaikystės istoriją. Taip atsikračiau senų, iki tol nesuprastų baimių, o atjaučiantis palydovas padėjo užgydyti senas žaizdas. Šios baimės buvo ypač susijusios su mano bendravimo poreikiu, į kurį mama ne tik neatsiliepė, bet ir pagal savo griežtą auklėjimo sistemą už jį baudė kaip už blogą įprotį. Iš pradžių tarpusavio ryšį ir bendravimą mėginau užmegzti verkdama, paskui klausinėdama, pasakodama apie savo jausmus ir mintis. Tačiau už verksmą sulaukdavau pliaukštelėjimo, į klausimus būdavo atsakoma melu, o reikšti jausmus ir mintis man buvo uždrausta, nuolat grėsė pavojus, kad mama užsisklęs dienų dienas trunkančioje tyloje. Ji niekada nenorėjo, kad gyvenčiau tikrą gyvenimą, tad, suprantama, turėjau nuo jos slėpti jausmus. Kartais mamą ištikdavo smurto protrūkiai, bet ji visiškai negebėjo pažvelgti į save ir apsvarstyti savo emocijų. Ji pati nuo mažens jautėsi nusivylusi ir nepatenkinta, todėl mane nuolat dėl ko nors kaltindavo. Kai pasipriešindavau tokiai neteisybei, o kraštutiniais atvejais netgi pamėgindavau įrodyti savo nekaltu22
mą, ji tai suvokdavo kaip puolimą ir už tai dažnai žiauriai bausdavo. Emocijas ji painiojo su faktais. Jeigu nuo mano aiškinimų pasijusdavo puolama, tai nė neabejodavo, kad aš ją puolu. Jeigu ji būtų gebėjusi pažvelgti į save, būtų supratusi, kad šiuos jausmus jai sukelia ne mano elgesys, o kiti dalykai. Tačiau nė karto nemačiau, kad ji būtų dėl ko nors apgailestavusi, ji visada jautėsi teisi. Taigi vaikystę praleidau totalitariniame režime. Savo teiginį apie destruktyvų ketvirtojo Dievo įsakymo poveikį mėginsiu paaiškinti trijuose šios knygos skyriuose. Pirmame skyriuje pateiksiu pavyzdžių iš įvairių rašytojų, savo kūriniuose nesąmoningai vaizdavusių savo vaikystės tiesas, gyvenimo. Jie negalėjo įsileisti į sąmonę šių tiesų, jiems trukdė mažo vaiko baimė. Tas vaikas tebegyveno juose atskirtas ir net žmogui suaugus negalėjo patikėti, kad už tiesą nebus nužudytas. Šią baimę palaiko ne tik mūsų visuomenė, visame pasaulyje įsakymai liepia rūpintis tėvais, todėl ji lieka atskirta ir nesuvokta. Kaip matysime iš aprašytų istorijų, šios tariamos išeities, šio bėgimo į tėvo ir motinos idealizavimą, realaus kūdikystėje patirto pavojaus, nuo kurio kūne liko suprantamos baimės, neigimo kaina labai didelė. Deja, tokių pavyzdžių begalė. Aiškiai matysime, kad šie žmonės už ryšį su tėvais sumokėjo sunkiomis ligomis, ankstyva mirtimi arba savižudybe. Tiesos apie vaikystės kančias pagražinimas aiškiai prieštaravo kūno žinioms, kurios atsiskleidė kūriniuose, bet liko neįsisąmonintos. Todėl kūnas, kadaise paniekintas vaikas, vis dar nesijautė suprastas ir gerbiamas. Jo neveikia etikos normos. Jo funkcijos, kaip antai kvėpavimas, kraujotaka, virškinimas, atsiliepia tik į patirtas emocijas, o ne į moralės nuostatas. Kūnas laikosi faktų. Nuo tada, kai ėmiau tyrinėti vaikystės įtaką vėlesniam gyvenimui, skaitau daug mane sudominusių rašytojų dienoraščių 23
ir laiškų. Jų pasakojimuose kaskart randu nuorodų, padedančių suprasti jų darbus, ieškojimus ir kančias, prasidėjusius vaikystėje; deja, tas tragizmas nepasiekiamas nei jų sąmonei, nei jausmams. O aš, pavyzdžiui, Dostojevskio, Nietzsche’ės, Rimbaud kūriniuose pajutau tragizmą ir pamaniau, kad jį turėjo pajusti ir kiti skaitytojai. Griebiausi biografijų ir pamačiau, kad jose atskleidžiama labai daug gyvenimo detalių, išorinių faktų, bet nė žodžio nėra apie tai, kaip jie dorojosi su vaikystės traumomis, ką jos jiems reiškė ir kaip juos veikė. Taip pat ir kalbėdamasi su literatūros specialistais pastebėjau, kad ši tema jų beveik arba visai nedomina. Daugelis, išgirdę mano klausimą, sutrinka, tarsi norėčiau su jais pasišnekėti apie kažką nepadoraus, nešvankaus, ir ima manęs šalintis. Žinoma, ne visi. Kai kurie susidomi mano siūlomu požiūriu ir įteikia man vertingos biografinės medžiagos, apie kurią jie seniai žinojo, bet iki tol laikė nereikšminga. Kaip tik šiuos dalykus, kurių dauguma biografų nepastebi arba į kuriuos nekreipia dėmesio, atskleidžiau pirmoje knygos dalyje. Nori nenori, teko apsiriboti vien šiuo aspektu ir atsisakyti kitų, ne mažiau svarbių jų gyvenimo įvykių. Dėl to gali kilti įspūdis, kad rašau vienpusiškai arba supaprastintai – priimu šį kaltinimą, nes nenoriu daugybe smulkmenų nukreipti skaitytojo nuo šios knygos esmės: kūno ir moralės. Visi čia minimi rašytojai – galbūt išimtis tik Kafka – nežinojo, kad vaikystėje sunkiai kentėjo nuo tėvų, ir suaugę nejautė jokių nuoskaudų, bent jau sąmoningai. Jie tiesiog idealizavo savo tėvus. Taigi visiškai neįtikėtina, kad būtų galėję išrėžti tėvams tiesą, kurios suaugę nežinojo, nes buvo iš sąmonės išstūmę. Ši nežinia lemia jų dažnai trumpo gyvenimo tragizmą. Šiems itin gabiems žmonėms moralė trukdė suvokti tikrovę, savo kūno tiesą. Jie neįžvelgė, kad savo gyvenimą paaukojo tėvams, nors 24
patys, kaip antai Schilleris, kovojo dėl laisvės, paviršutiniškai žiūrint, laužė visus moralinius tabu, kaip Rimbaud ir Mishima, nusižengė savo laikotarpio literatūros ir estetikos taisyklėms kaip Joyce’as arba kaip Proustas permatė buržuaziją, bet nesuvokė, kaip kentėjo nuo savo motinos, priklausomos nuo buržuazijos. Aš sutelkiau dėmesį kaip tik į šiuos aspektus, nes, kiek žinau, apie juos kūno ir moralės požiūriu dar nebuvo rašyta. Kai kurias šios knygos mintis perėmiau iš ankstesnių savo kūrinių, jas pateikiau nauju čia aprašytu požiūriu, kad galėčiau gilintis į iki šiol neatsakytus klausimus. Psichoterapijos patirtis jau nuo Wilhelmo Reicho patvirtina, kad stiprias emocijas galima sukelti. Vis dėlto tik šiais laikais tokių smegenų tyrėjų, kaip Josephas Le-Doux, Antonio R. Damasio, Bruce’as D. Perry, dėka pavyko nuodugniai šį reiškinį paaiškinti. Taigi dabar žinome, kad mūsų kūnas prisimena viską, ką esame patyrę; kita vertus, jeigu psichoterapijoje dirbame su savo emocijomis, nesame pasmerkti jas aklai išlieti ant savo vaikų arba kenkti sau. Todėl antrame skyriuje aprašau dabar gyvenančius žmones, pasirengusius pažvelgti į savo vaikystės tiesą ir savo tėvus pamatyti tikroje šviesoje. Deja, jei psichoterapija, kaip neretai pasitaiko, vyksta moralės diktatūroje, ji labai dažnai užkerta kelią sėkmei. Tokiu atveju klientas negali išsilaisvinti iš vidinės būtinybės jausti tėvams meilę ar dėkingumą. Taip kūne sukaupti tikri jausmai ir toliau lieka užblokuoti, o sunkūs klientą kamuojantys simptomai nepraeina. Manau, tie, kurie išmėgino kelias psichoterapijas, lengvai šias problemas atpažins. Nagrinėdama kūno ir moralės tarpusavio ryšį susidūriau su dar dviem aspektais, kurie, išskyrus atleidimo problemas, man buvo 25
nežinomi. Kilo klausimas, koks iš tikrųjų yra jausmas, kurį mes, suaugėliai, tebevadiname meile tėvams. Antra vertus, mane sudomino įžvalga, kad kūnas visą gyvenimą ieško maisto, kurio jam taip labai reikėjo vaikystėje, bet negavo. Mano manymu, kaip tik tai yra daugelio žmonių kančių šaltinis. Trečiame skyriuje, remdamasi itin „iškalbinga“ liga, parodau, kaip kūnas ginasi nuo netinkamo maisto, nes jam žūtbūt reikia tiesos. Kol ji nebus pripažinta, kol žmogus nepaisys tikrųjų savo jausmų tėvams, jis negalės atsikratyti simptomų. Norėjau paprasta kalba pavaizduoti pacientų, kenčiančių nuo valgio sutrikimų, tragizmą; šie žmonės vaikystėje nepatyrė emocinės bendrystės, jos stigo ir vėlesniame gydyme. Džiaugčiausi, jei šis aprašymas bent keliems valgymo sutrikimų kankinamiems pacientams padėtų geriau pažinti save. Išgalvotame „Anitos Fink dienoraštyje“ aiškiai parodyta ne tik anoreksikams būdinga nevilties priežastis: nuoširdaus bendravimo su tėvais ankstyvojoje vaikystėje nebuvimas ir bergždi bandymai per visą vaikystę jį užmegzti. Suaugus, kai tik tampa įmanoma nuoširdžiai bendrauti su kitais žmonėmis, šį stygių galima pamažu įveikti. Tradicija aukoti vaikus giliai įsišaknijusi daugelyje kultūrų ir religijų, tad ir mūsų vakarietiškoje kultūroje jai visiškai pritariama ir ji toleruojama. Nors nebeaukojame sūnų ir dukterų ant Dievo aukuro, kaip Abraomas aukojo Izaoką, bet nuo pat gimimo visu savo auklėjimu jiems diegiame, kad reikia mus mylėti, gerbti, dėl mūsų siekti rezultatų, tenkinti mūsų garbėtrošką, trumpai tariant, duoti mums visa tai, ko negavome iš tėvų. Mes tai vadiname padorumu ir morale. Vaikas retai gali rinktis. Kartais jis visą gyvenimą verčia save duoti tėvams tai, ko pats neturi ir nepažįsta, nes niekada iš jų negavo: tikrą besąlygišką meilę, 26
tenkinančią ne tik būtiniausius poreikius. Vis dėlto jis stengiasi, nes net ir suaugęs mano, kad jam reikia tėvų ir, užmiršęs visus nusivylimus, vis tikisi iš jų ko nors gero. Jei suaugęs žmogus šių pastangų nemeta, jį gali ištikti žiaurus likimas, nes jos tėra regimybė, įkyrumas, fasadas ir saviapgaulė. Stiprų tėvų norą, kad vaikai juos mylėtų ir gerbtų, neva palaiko ketvirtasis Dievo įsakymas. Vienoje netyčia matytoje televizijos laidoje šia tema visi sukviesti įvairių religijų dvasininkai tvirtino, kad reikia gerbti tėvus, kad ir ką jie padarė. Taip vaikas padaromas priklausomas, ir tikintieji net nežino, kad suaugę jie gali išsivaduoti iš tokios padėties. Šių dienų mokslo šviesoje matome, kad ketvirtajame įsakyme glūdi prieštara. Moralė mums gali nurodyti, ką privalome daryti, ko nevalia, bet negali nustatyti, kaip turime jaustis. Tikrų jausmų negalime sukelti sau tyčia, taip pat negalime jų nuslopinti, tik juos atskirti nuo savęs ir apgauti kūną. Tačiau, kaip jau minėjome, smegenyse yra sukauptos mūsų emocijos, jas galima pažadinti, patirti ir, laimė, paversti nepavojingais sąmoningais jausmais, kurių prasmę ir priežastis išsiaiškinsime suradę išmanų liudytoją. Keista mintis, kad privalome mylėti Dievą, nes už tai būsime apdovanoti viską dovanojančia jo meile, o už neklusnumą ir nuvylimą būsime nubausti, irgi yra vaikiškos priklausomybės ir poreikių išraiška, taip pat spėjimas, kad Dievas, kaip ir mūsų tėvai, mūsų meilės yra ištroškęs. Argi tai nėra iš esmės keista prielaida? Aukštesnė būtybė, kuriai reikia dirbtinių moralės padiktuotų jausmų, labai panaši į stokojančius, nusivylusius ir priklausomus mūsų tėvus. Tokią būtybę Dievu vadinti gali tik žmonės, niekada nesuabejoję savo tėvais ir nesupratę savo priklausomybės.