Lietuvos roko pionieriai by UAB Leidykla VAGA

Lietuvos roko pionieriai

vilnius 2012

Rokas RadzeviÄ?ius

UDK 785(474.5)(091) Ra83

Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

Meninis apipavidalinimas Zigmo Butaučio Maketavo Ernestas Vinickas

Turinys

Pratarmė

Kęstutis Antanėlis

Antanėliai

Audrius Balsys

15-osios vidurinės mokyklos grupė,

Ričardas Bartusevičius

Hiperbolė

Norvydas Birulis

Vacuum, Saulės laikrodis

Vidmantas Blažys

Trejybė

Dmitrijus Bulybenko

Sartakovo trio, Brys

Alfredas Bumblauskas

Audrius Čepas

Vacuum

Stasys Daugirdas

Gėlių vaikai

Jūratė Dineikaitė

102

Bitės

Gediminas Grigaitis

114

Roko festivalio „Opus“ vedėjas

Kęstutis Ignatavičius

118

Aitvarai

Alvydas Jegelevičius

124

Aisčiai (Alytus)

Aleksandras Jegorovas-Džyza

134

Jesus Blues Rock Band, Brys, Green Production Experiment, Nuogi ant slenksčio

Jonas Jučas

144

Dainiai, Gėlės

Butaforija, BaLaNa

Vydmantas Juronis

152

Kertukai

Raimondas Katinas

160

Bočiai (Vilnius)

Vidminas Kėkštas

170

Kėkštai (Favoritai)

Vytautas Kernagis

174

Aisčiai (Vilnius), Rupūs miltai, Kabaretas tarp girnų, Dainos teatras

Andrius Kulikauskas

186

Plungės ansamblis, Dainos teatras

Giedrius Kuprevičius

198

Romas Lileikis

204

Vacuum

Algirdas Lipskas

210

Lipskučiai, Juodai balti, EKB

216

Mind’s Disorder

Arūnas Navakas

226

Balana

Zinaida Nutautaitė-Zinutė

238

Vilniaus plokštelių studijos literatūrinė redaktorė

Viktoras Prapras

250

Hiperbolė

Rimantas Pupeikis

256

Vilniaus plokštelių įrašų studijos vyriausiasis garso inžinierius

Gintautas Rakauskas

264

Saulės laikrodis

272

Mafija

Helmantas Stanevičius-Helmis

286

Helmio grupė

Antanas Stancevičius

292

Nuogi ant slenksčio

Arvydas Makauskas-Makys ir Gediminas Simniškis-Gedson

Gediminas Simniškis, Jaunius Beinortas, Artūras Bunys, Saulius Didžiulis

Lilija Milaševičiūtė-Stankevičienė ir Virginija Sidzikauskaitė-Čižienė Viktoras Starošas ir Eduardas Daukantas Mikas Suraučius

300

Merginų bigbito grupė

306

Geležinis Vilkas

316

B.A.S.S.V.I.M., Miko Suraučiaus

ansamblis, Plius Minus

Algirdas Šiuipys-Meškis

332

Saulės vaikai, Plius Minus

Marijus Šnaras

338

Šnaro ansamblis, Dainos teatras

348

Gintarėliai

Gintaras Tilvytis

354

Šnaro ansamblis, Dainos teatras

Gediminas Trinkūnas

370

Vienuoliai

Edmundas Urbonas

380

Dobilas

396

Gėlės, Žiogai, Aidos Zabotkaitės ansamblis Bočiai (Kaunas)

Olegas Zacharenkovas

408

Rupūs miltai

Rūta Žalnieriūtė-Skudienė

416

Eglutės

Tebūnie rokas

433

Priešistorė. Prievartos dirva ir maišto sėklos Plyšiai sienose Pradžia. Pasidaryk pats! (1965–1968) Proveržis (1968–1972) Rokas po 1972 metų

Žargono žodynėlis

459

Rodyklė

460

Lietartūros sąrašas

462

Vidimantas Švabas ir Valerijus Šalyginas

Aida Zabotkaitė-Varnagirienė ir Algimantas Varnagiris

Pratarmė

Jei reikėtų atsakyti į klausimą, kas davė pradžią šiai knygai, greičiausiai sakyčiau – Tikėjimas. Tikiu roku nuo tada, kai 1987 m. paėmiau gitarą į rankas ir sukūriau pirmas dainas. Tikiu juo kaip universalia priemone, skatinančia kūrybiškumą, originalumą, laisvą mintį. Tikiu juo kaip atsvara aplinkui klestinčiam pataikavimui, snobizmui, materializmui, veidmainiavimui. Dėl šių priežasčių rokas man visada buvo labiau idėja nei forma, labiau gyvenimo būdas nei mados klyksmas, labiau dvasinė, o ne muzikinė sąvoka. Tokia metafizinė ji ir būtų likusi, jei ne profesorius Alfredas Bumblauskas, kuris maždaug 1995 m. privertė iš padebesių trumpam nusileisti ant žemės. Būtent šis vyras, išvydęs mane grojant „Muzikinėje savaitėje“¬, paskatino grįžti į apleistas studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, o po kurio laiko imti tirti prietemose skendintį Lietuvos roko istorijos etapą – tai, kas vyko iki 1980 metų. Rašytinės informacijos ta tema buvo nedaug – muzikologo Liudo Šaltenio publikacijos spaudoje, jo mokinio Dariaus Užkuraičio 1991 m. Muzikos akademijoje parašytas diplominis darbas „Roko muzikos raida Lietuvoje“, Margaritos Starkevičiūtės knygelė „Įvadas į lietuviško roko enciklopediją“ (1988). Šie darbai buvo stiprus atspirties taškas, bet jų nepakako, norint sudaryti išsamesnį to meto roko kultūros žemėlapį. Tad bene vienintelis likęs kelias buvo užsiimti savotiška roko archeologija – ieškoti pačių roko pionierių ir prašyti pasidalyti prisiminimais. Uoliai puoliau tai daryti ir 1998–2000 metais paėmiau 36 interviu, daugiausia Vilniuje ir Kaune. Keletą jų publikavau to meto spaudoje Roko Doriečio slapyvardžiu. Per susitikimus su pašnekovais rinkau ir skenavau nuotraukas bei perdariau pas pašnekovus išlikusių jų grupių senų magnetinių juostų įrašus skaitmeniniu formatu. Padedant profesoriui tuo metu bandėm Aurimo Švedo ir Tomo Bartninko prie Dusetų ežero organizuota roko muzikos stovyklaseminaras. ¬

apsibrėžti ir roko sąvoką. Įvardijom tai kaip jaunimo sąjūdį su jam būdingu jaunatvišku komunikatyvumu ir energija, kur aukščiausią vertybių statusą įgavo laisvės ir meilės idėjos. Ir iš tiesų, idealistais galima būtų pavadinti daugumą kalbintų žmonių, intuityviai tikėjusių pozityvia, kuriančia ir išlaisvinančia roko dvasia. Dabar dar pridurčiau, kad rokas – tai apskritai prabudusi žmonijos Sąžinė, skatinusi atsigręžti į pirmaprades, universalias vertybes, todėl jį pagrįstai galima būtų įvardinti prigimtinės kultūros (indigenous culture) dalimi. Taip besidarbuojant gimė šelmiška mintis surinktą medžiagą apibendrinti ir įamžinti elektroninės knygos formatu, sudėti į ją ne tik tekstinę, bet ir vaizdinę bei garsinę medžiagą. Šia idėja užsidegė ir būrys Tikėjimo brolių ir sesių, kurie nesavanaudiškai talkino šifruojant interviu (Žilvinas Abaravičius, Mindaugas Balčiūnas, Aistė Smilgevičiūtė), renkant tekstus (Justinas Bočiarovas, Kęstutis Činčikas, Irina Juškaitė), juos redaguojant (Vilma Šalčiūtė-Balčiūnienė, Mindaugas Balčiūnas), skaitmeninant įrašus (Giedrius Litvinas, Arūnas Žalalis), kuriant meninį apipavidalinimą (Agnė Dautartaitė-Krutulienė), atliekant programavimo darbus (Vytautas Grenda), tvarkant finansus (Danguolė Pivoriūtė) ir net verčiant į anglų kalbą (Remigijus Audiejaitis, Arvydas Pliučas). Šauniai padirbėjus, 2000 m. gimė darbas, kurį skambiai pavadinome „Elektroninė enciklopedija „Lietuvos roko pionieriai“. Šia kompaktine plokštele nešinas išdidžiai įžengiau į auditoriją, kur vyko magistrinių darbų gynimai. Mokslo dėdės teigiamai įvertino pastangas, paplekšnojo per petį, o tokio pavidalo darbo jie dar nebuvo regėję. Įkvėptas šios sėkmės, puoliau dalintis atradimais ir su visuomene. Knygą padauginau 300 vienetų tiražu, bandžiau platinti. Deja, čia laukė nusivylimas – ją įsigijo gal kelios dešimtys smalsuolių. Mat 2000 m. mažai kas apskritai suprato, kas ta elektroninė knyga. Kadangi iš to duonos valgyt neketinau, likusį tiražą padovanojau Lietuvos mokykloms ir ramia sąžine grįžau prie ištakų – muzikavimo savo rūselyje. Bet džinas iš butelio buvo paleistas. Laikui bėgant ši švietėjiška veikla nenuėjo veltui – surinkta medžiaga pasklido po interneto platybes. Ja ėmė naudotis įvairūs asmenys, kartais net neįvardydami šaltinio, o gal jo ir nežinodami. Tačiau labiausiai man nerimą kėlė „Elektroninėje enciklopedijoje“ 10

išryškėjusios spragos ir netikslumai. Mat tuo metu šifruojant pokalbius įsivėlė nemažai klaidų. Ne taip nugirstas vardas ar pavardė, supainiotos datos slėgė sąžinę kaip gyvas priekaištas. Taip gimė mintis dar kartą nusileisti iš padebesių, imtis archeologosanitaro vaidmens ir, sutikrinus su buvusiais pašnekovais, publikuoti įdomiausią tyrimo dalį – interviu. Tik šį kartą tradiciniu, laiko patikrintu spausdintinio žodžio pavidalu. Dar kartą ėmęsis šios temos, negalėjau jos neišplėsti – norėjosi pakalbinti dar keletą svarbių žmonių, dar kelis ir dar... Įsismaginus buvo sunku sustoti. Darbymečiui įsismarkavus interviu bandžiau papildyti pašnekovo biografijos faktais, grupių aprašymais, išnašomis ir paaiškinimais apie reiškinius, o knygos gale pateikti grupių rodyklę. Dalis 1998–2000 m. darytų interviu tuometinės redaktorės buvo pateikti pasakojimo forma. Taip jie pateikiami ir dabar. Tiek šiuose, tiek naujai paimtuose interviu buvo stengiamasi išlaikyti kuo autentiškesnę pašnekovų kalbą, posakius, žargoną, kaip papildomą tą laikotarpį ir roko kultūrą charakterizuojančią spalvą. Interviu šifravimui vėl teko sutelkti pajėgas (Aistė Dalangauskaitė, Artūras Katleris, Dora Plataunaitė, Eglė Stankevičiūtė). Darydamas ankstesnius interviu, siekiau daugiau rekonstruoti įvykių eigą, o naujuosiuose stengiausi išlaikyti gyvą pokalbį, atskleisti ne tik faktus, bet ir pašnekovo asmenybę, pamąstymus. Papildomame skyriuje „Tebūnie rokas“, remdamasis paimtais interviu ir įvairia kita medžiaga, pabandžiau chronologiškai apžvelgti roko kultūrą Lietuvoje nuo 1965 iki 1980 metų, palyginti ją su nūdiena ir pasidalyti kai kuriomis įžvalgomis dėl ateities. Ruošiat šį skyrių už papildomas konsultacijas esu dėkingas Vydmantui Juroniui (Kertukai), Gintautui Rakauskui (Saulės laikrodis), Edmundui Urbonui (Dobilas), o už pagalbą suteikiant mintims žvitrumo – dar vienam Tikėjimo broliui, plunksnos virtuozui Vytautui Bruveriui. Na, o labiausiai esu dėkingas savo žmonai Aistei už kantrybę ir patarimus visu šios knygos gimimo laikotarpiu, kuomet, nustūmus į šalį įprastus darbus, teko pajusti „saldžius“ visuomeninės veiklos privalumus. Rokas Radzevičius 2012 m., spalis, Skersinė

Kompozitorius, grupės Antanėliai įkūrėjas, vadovas ir narys Kęstutis Antanėlis (iš asmeninio K. Antanėlio archyvo)

Kęstutis Antanėlis

Gimė 1951 m. kovo 28 d. Vilniuje 1958–1969 m. – Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinė mokykla 1967–1975 m. – grupės Antanėliai įkūrėjas, vadovas 1969–1975 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Miestų statybos fakultetas 1971 gruodžio 25 d. Kalėdų vakarą Vilniaus dailės institute pastatyta A. Lloydo Weberrio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“ 1982 m. – roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ 1986 m. – oratorija „Keturios lietaus šalys“ 1975–1990 m. – Vilniaus dailės akademijos Vaizduojamojo meno fakulteto Pedagogikos katedra 1997 m. – opera „Peras Giuntas“ 2003 m. – opera „Kalanta“

Antanėliai Viena stipriausių 7-o dešimtmečio pabaigos – 8-o pradžios Vilniaus grupių, bene profesionaliausiai atlikusi vakarietiškas roko kompozicijas bei repertuare turėjusi nemažai savos kūrybos dainų. Rimtai muzikuoti pradėjo 1967 m. sudėtis Alfonsas Vaškevičius – solinė gitara, kūrė muziką, Kęstutis Antanėlis – ritminė gitara, vokalas, kūrė muziką, Donatas Bernotas – klavišiniai, Gediminas Bridikis – mušamieji, Laimis Vilkončius – vokalas, Eduardas Ščesnavičius – gitara. Vėliau prisijungė Donatas Janušas – mušamieji, Antanas Obolėnas – bosinė gitara, Balys Žiūraitis – klavišiniai, Rimas Songaila – vokalas.

Kaip prasidėjo jūsų pažintis su muzika? Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi, buvo tokia tvarka: nedrausmingi, padūkę ir sunkiau auklėjami vaikai būdavo užrašomi į įvairius būrelius, kad mažiau šėltų. Kadangi aš patekau į šią vaikų kategoriją, mane paskyrė į dūdų orkestrą, kuris repetavo mokyklos rūsyje. A. Storpirštis ir A. Ramanauskas buvo „komandiruoti“ į dramos būrelį. Aš pūčiau altą, tenorą, triūbą. Vėliau „Žinijos“ draugijoje buvusiame džiazo klube V. Ganelino diksilende grojau antrą triūbos partiją. Tačiau visas mano „džiazinis“ požiūris pasikeitė, kai 1964 m. per Liuksemburgo radiją išgirdau The Beatles dainą „Lome Me Do“. Apsėstas šios muzikos, vėliau, apie 1965 m., su kitais Salomėjos Nėries mokyklos pasiutėliais subūrėme roko grupę. Rimtesnis muzikavimas prasidėjo nuo 1967 m., kai mus priglaudė kompozitorius, puikus melodistas Mikas Vaitkevičius savo jazz-combo orkestre Ritmas Ryšininkų kultūros klube. Koncertavome įvairiuose Lietuvos miestuose. Pradėjome dažnai groti ar koncertuoti Dailės instituto, Universiteto, Pedagoginio instituto, mokyklų, vėliau ir VISI šokių vakaruose. 1970 m. koncertavome Graikijoje, Turkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, nuo 1972 m. kelis kartus Lenkijoje, VDR, Maskvoje, Rygoje. Įdomu, kad užsienyje grojome ką norėjome, o Lietuvoje ne viską – tik „praėję“ cenzorių kontrolę Kultūros ministerijoje, Glavlite¬ ar KGB. Pvz., dainos B. Brazdžionio, Salio Šemerio ar kai kuriais mano tekstais buvo kategoriškai uždraustos. Įsivaizduokite kaip cenzūrai atrodė mūsų tekstai: „nieko man nereik, man ir taip gerai...“, „ar tu lauki, ar nelauki, to, ko lauki, niekad nesulauki...“, „padegsiu savo kraujo sieną, padėsiu auką – širdį į ugnį“, B. Brazdžionio – „ir atsibus laisva Tėvynė, išeis sutikt dienos šviesios...“ ar S. Šemerio – „mėnulis idiotas, elektros viela pažabotas šypso“¬¬, „suruoškim šonkaulių koncertą... “ ir t. t. Kuo jus sužavėjo grupės The Beatles kūryba? Iki The Beatles grupės atsiradimo muzika buvo orientuota grynai į masinės publikos skonį, o Bitlai grojo savo sukurtą genialią rock, soul, blues Главное управление по охране государственных тайн в печати – SSRS cenzūros įstaiga, Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams. ¬¬ Iš tikrųjų citata yra Kazio Binkio („O mėnuo, senas idiotas / Elektros viela pažabotas...“). ¬

muziką savo kurtomis eilėmis. Kūrė ir grojo kompozicinius akibrokštus, dažnai šiurkštesnius nei buvo įprasta masinei – hedonistinei show kultūrai. Jų muzika ėjo savo keliu, o išsižiojęs, priblokštas ir juos dievinantis klausytojas ėjo paskui „mesijus“. Nedera pamiršti, kad The Beatles kaip Jackas Kerouacas, Johnas Osborne’as, Jeanas Paulis Sartre’as, Jamesas Joyce’as, Ernestas Hemingway’us ar The Rolling Stones, Frankas Zappa, Bobas Dylanas priklausė „Angry Young Men“ judėjimui. Niekas Anglijoje nenustebo, kai Lennonas atsisakė priimti jam Karalienės Elžbietos II įteiktą Britų imperijos ordiną, garbingiausią Didžiosios Britanijos apdovanojimą. Jis sakė: „Ar čia šunų paroda? Kodėl man kabinti ordiną?...“ Kiti trys bitlai ordinų neatsisakė. Sero titulo neatsisakė nė vienas iš jų. Rokas, džiazas yra natūrali šiuolaikinių žmonių liaudies muzika. Tiesiog bitlai atskleidė liaudies kūrybos elementą, kuris yra kiekvieno žmogaus viduje. Tai buvo nauja kūrybos forma, kuri tuo pačiu plėtė žmonių domėjimąsi šiuolaikine poezija. Įsivaizduokite – koncerte 100 000 ar 300 000 žiūrovų – klausytojų! Kaip atsirado grupės pavadinimas Antanėliai? Pavadinimo neturėjome. Buvo keletas jo variantų, tačiau maniau, kad dar nesam verti kaip nors vadintis. Man atrodė, kad iki pavadinimo dar toli. Na, o Antanėlius publika sugalvojo pati. Tais laikais nereikėjo skambaus pavadinimo ar ypatingos reklamos, kad pritrauktum žmones. Tokią muziką grojančių grupių buvo nedaug, o žmonių entuziazmas buvo didelis, tad užtekdavo užrašo „Šokiai“ ar „Koncertas“, ir per langus jau kardavosi tūkstančiai žmonių. O muzikavimas jums buvo tam tikra maištavimo forma? Sakyčiau, kad maištą daugiau kėlė ne patys muzikantai ar kitų profesijų pažangūs, sveiko proto menininkai ar mokslininkai, kurie buvo sovietiniai „Angry Young Men“, o draudėjai – cenzoriai, kurie tūnojo KGB, Kultūros, Švietimo ministerijose, Glavlite, vykdomuosiuose komitetuose. Nes priešinimasis kontrolei buvo ne tik vienų ar kitų žmonių maištai, o požiūriai į idiotišką cenzūrą. Aš nenorėčiau to įvardinti kaip revoliucinio judėjimo. Tai buvo žmonių pasipriešinimas, kuris neįtilpo į ministerijų, įvairių kultūros 15

valdybų Maskvos suformuotas nuovokas. Nenoriu įvardint mūsų žinomų poetų, kurie įniko „kovot“ prieš mūsų estetines nuostatas. Tai buvo labiau ne tiek maištas, o tiesiog priešinimasis sunervintam „tarybinės lietuvių inteligentijos“ luomui, bandančiam pajungti meną save įkyriai mistifikuojančios „tarybų valdžios“ interesams, stumiantiems kultūrą į ezoterizmą, snobizmą, socialistinį realizmą ar tiesiog į rafinuotą pataikavimą pašlemėkiškai LTSR ar TSRS nomenklatūrai. Koks buvo jūsų santykis su hipių kultūra? Buvo žmonių, kurie prie visų šitų dalykų šliejosi labiau. Mes ne taip smarkiai, tiesiog trūko laiko – dieną mokslai, vakare ir naktį kūryba ir repeticijos bei koncertai ar įrašai. Kartais savo diskusijose tai nagrinėdavome, bet tai nebuvo programa. Prie hipių šliedavosi tie, kuriems hipių judėjimas tapo gyvenimo modeliu. Gal ne tiek muzikai hipių nuostatas plėtojo, o klausytojai. Jie buvo tikresni hipiai nei muzikantai. Papasakokit apie neeilinį įvykį – pogrindinį roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymą Vilniuje? Tai įvyko visiškai atsitiktinai. Vaikystės draugas Aidas Kupčinskas iš Anglijos gavo tik ką išleistą Webberio „Jesus Christ Superstar“ dvigubą vinilinį albumą. Pakvietė paklausyti. Iškart supratau – A. Lloydo Webberio muzika geniali, Timo Rice’o libretas, parašytas remiantis „Evangelija pagal Joną“ – puikus! Nei partitūros, nei klavyro Anglijoje dar nebuvo išleista. Nusirašiau muziką į lietuvišką magnetofoną „Aidas“ ir ėmiau iš klausos rašyti klavyrą ir partitūrą. Suorganizavau „kastingą“ – ilgai teko rinkti tinkamo balso diapazono, tembro atlikėjus. Be to, jie turėjo mėgti bei išmanyti džiazo, soul ir bliuzo stilistiką, svinginį frazavimą. Jėzaus partiją atliko V. Petkevičius, Judo – A. Vaškevičius, tada jie „kabino“ beveik po tris oktavas. Simono Zelotiečio arijas atliko – R. Jasenka, Šv. Petro – skulptorius M. Navakas, Marijos Magdelietės – Nelė Braun ir mano sesuo Milda Antanėlytė, tada dar vienuoliktokė. Pontijaus Piloto – A. Kavoliūnas, žydų sinedriono vado Kaifo boso partiją puikiai atliko restauratorius-mūrininkas V. Raišys, Aino – 16

G. Bridikis. Visų apaštalų nevardinsiu, pagrindiniai – A. Babkovskis, V. Kernagis, architektas V. Chlevickas. Erodą sudainavau pats. Scenografai buvo tapytojai R. Šližys ir G. Kličius. Grojo gana didelis orkestras. Vakarais, kartais ir naktimis, repetuodavome Ryšių klube. Dieną mus vaikydavo, pvz. išjungdavo elektros skydinę. Operos premjera įvyko Kalėdų vakare 1971 m. gruodžio 25 d. Dailės institute. Vėliau pastatymą pakartojome VISI. Įdomiausia tai, kad šią operą pastatėme pirmi Europoje ir antri pasaulyje. Pirmas pasaulinis pastatymas buvo Brazilijoje, antri pastatėme mes, ir tik vėliau ši roko opera buvo pastatyta Niujorke. Savaime aišku, dar repetuojant, mumis susidomėjo Saugumas, kurį baugino Jėzaus Kristaus vardas. Prasidėjo tampymai, tardymai. Jausdamas, kad KGB rankų nesudės, sumaniau paprastą planą: plakate tapytojas G. Kličius užrašė, kad „koncertas“ (apie Kristų plakate negalėjo būti jokios užuominos!) įvyks 20 val. O tą pačią Kalėdų dieną paskleidėm gandą, kad rokoperos JCSS premjera bus 18 valandą. Būrys KGB „voronokų“ prisistatė 19 val., kai opera jau buvo įpusėjusi. Žiūrovų susirinko kelis kartus didesnė minia, negu galėjo tilpti į Dailės instituto aktų salę. Visi praėjimai buvo užkimšti, palangės apsėstos, minia klausėsi stovėdama už durų. Jų buvo tiek, kad joks „operas“ (operatyvinis darbuotojas, lietuviškai – „mentas“) prasibraut prie operos atlikėjų negalėjo nė svajot. Jie laukė, kol žiūrovai praretės, kad mus „susemtų“. Ogi mes, painiais arkiniais senojo Dailės instituto koridoriais pro Vitražo katedros duris prasmukom į Bernardinų bažnyčią, iš kurios (gyvenau greta) išėjimus žinojau. Taigi nuo KGB mentų pasprukom. Pirmadienį per vidurį paskaitos mane pasikvietė dekanas. Koridoriuje laukė du saugumiečiai. Į Saugumą buvau nugabentas dėka dviejų savo profesorių – Mykolo Burokevičiaus ir rektoriaus Vincento Gečo budrumo. Mane išgrūdo iš VISI, bet po metų priėmė atgal, kai mokslinio komunizmo mokytojui M. Burokevičiui pasakiau, kad jo mokytinis (tai aš) labai atgailauja dėl savo ideologinių klaidų. Beje, ši roko opera nebuvo religinė propaganda. Jos drama – pagrindinis herojus Judas ir Simonas Zelotietis ragino Kristų pasinaudoti savo išmintim ir populiarumu ir pakėlus žydų tautą išvyti okupantus romėnus iš 17

Jeruzalės ir kitų Judėjos žemių. Operos biblijinio motyvo traktavimas dalinai konfrontavo su Romos bažnyčios požiūriu. Ar be to, kad šauniai atlikote Webberio operą ir The Beatles kūrybą, kūrėte savo dainas? Savo dainas pradėjau kurti maždaug nuo 1968 m. Iki dabar – apie 200. Tačiau mūsų eilės, rimtųjų poetų nuomone, buvo niekam tikusios. Jiems mūsų tekstai buvo visiškas anachronizmas ir daugelį literatūros kritikų šokiravo. Ar bandėte įrašyti savo muzikavimą? Aš kurdavau, bet įrašus darėm retai. Dabar gailiuosi. Buvo keletas bandymų įrašyti buitinėmis sąlygomis. Įrašinėjome su „Aido“ magnetofonais ir panašiais į „muilinę“ mikrofonais, tačiau šių įrašų beveik neišliko. Atneša man kažkokius įrašus iš senų laikų. Neatsigręždavau atgal, neturėjau tokio įpročio. Muzikavimas, kūryba – daugiau gyvenimo būdas ir procesas. Labiau rūpėjo grojimas, o fiksacija, įrašai buvo antrame plane. Tiek mums, tiek klausytojams rokas buvo sveikas būdas išlieti energijos perteklių, kurį ne visada gali išlieti sportuojant ar kapojant kažkam per ausis gatvėje. Todėl rokas jaunimui vaidina savotišką teigiamą psichoterapinį vaidmenį. Tai buvo tam tikras indas emocijoms išsilieti. Grojant roką ar džiazą galima labai daug ko pasiekti. Dar reikėtų gerai pagalvoti, ar ne džinsai ir rokas sugriovė Sovietų Sąjungą. Klasikinė muzika, kad ir kokia būtų puiki ir laisva, yra labiau kanonizuota. Džiazas, bliuzas ar rokas yra visai laisvi, nežabojami JOKIŲ taisyklių. Tai mūsų amžiaus liaudies muzika gerąja prasme. „Meilė ir mirtis Veronoje“ – kokius tiltus nutiesė pirmoji Lietuvoje gyvai dainuota rokopera? 30 metų pralėkė nuo 1982 metais rugsėjo 15 dieną mano ir poeto Sigito Gedos sukurtos operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ pasaulinės premjeros Valstybiniame Jaunimo teatre. Buvo labai paprasta: idėja kilo mano žmonai – aktorei Janinai Matekonytei. Ji sakė: pas mus atėjo labai gabus jaunas režisierius Eimuntas Nekrošius. Jis ruošiasi statyti Viljamo Šekspyro „Romeo ir Džuljetą“. Gal tu spektakliui muziką parašysi? Vėliau susitikau su 18

Eimuntu ir paklausiau: gal geriau visą spektaklį padaryt muzikinį? Jis sakė: bandyk, žiūrėsim, kas gausis. Kai kurios scenos jam patikdavo, kai kurias taisydavau. Toks darbas buvo rezultatyvus. 1980 m. LTSR Kultūros ministerijos meno taryba pareiškė nuomonę, kad operos partitūra nieko verta. Padėtį išgelbėjo kompozitorius Eduardas Balsys: „Pažiūrėjau partitūrą, ji puiki. Aš pats padėjau jaunam kompozitoriui teisingai suorkestruoti styginius.“ Pradėjom repetuoti, kai dar ne visa muzika buvo sukurta. Buvau pagal V. Šekspyro dramą sukūręs ir libretą. Dalis eilių taip ir liko. Didžiausias Sigito Gedos nuopelnas, kad jis perredaguodamas mano tekstus surado ryškesnių metaforų, kalba tapo išties turtingesnė. E. Nekrošius puikiai parinko aktorius. Teatras ir režisierius turėjo parako. Aktoriai talentingi, pilni pasiutimo. Darant operos įrašą dviejų albumų vinilinei plokštelei „Melodijos“ įrašų studijoje, pagrindinėms Romeo ir Džuljetos partijoms atlikti buvo pasirinkti Kostas Smoryginas ir Janina Matekonytė – jie geriausiai jautė rock–soul muzikos stilių. Man irgi labiausiai patiko jie ir Merkucijus (Vladas Bagdonas), Fra Lorecas (Vidas Petkevičius) ir princas Eskalas (Vidas Petkevičius). Pirmas „Veronos“ pastatymas įvyko Jaunimo teatre 1982 m., antras – Vokietijoje, Berlyne 1985 m., trečias – 1988 m. CTM teatre JAV, Viskonsino valstijos sostinėje Medisone, vėliau, 1990 m., rodoma Čikagoje. Ketvirtas – „LIFE“ festivalio atidarymui Vilniaus Kalnų parke 1996 m., vėliau dažnai vaidinama Nacionaliniame dramos teatre. Penktas – Vilniaus Keistuolių teatre 2005 m. Šeštas – M. K. Čiurlionio nacionalinėje menų mokykloje. Šiandien opera „Verona“ statoma septintą kartą – Alytuje. „Verona“ gastrolėse buvo rodoma Lenkijoje, Vokietijoje, Maskvoje ir t. t. 1988 m. „Verona“ laimėjo „Grand Prix“ pasauliniame Wiesbadeno festivalyje ir įrašas buvo pripažintas vienu geriausių Europoje. Tai sukurt gerą roko muziką nėra lengva? Kai kurie muzikantai, profesionalūs ir tikrai gabūs, bandė kurti roko muziką. Sėdi, vargsta. Aš jiems sakau – jūs neparašysite roko. Tik be reikalo vargstate. Negali kadagys užaugint apelsino arba rugys išaugint obuolio. „Jei laivas nežino, kur plaukia, jam nepalankus bet koks vėjas“, kaip sakė Jackas Londonas. 19

O kaip viskas klostėsi vėliau? Keičiantis kai kuriems grupės muzikantams toliau koncertavome. Nebe tokie aktyvūs, apie 1975 m. išsiskirstėme. Aš pradėjau individualios kūrybos etapą. Nėra labai lengva. Būčiau jaunesnis ar žydų kilmės − gyvenčiau Niujorke. Gal kurčiau muziką, gal projektuočiau. O gal eičiau į konkursus ieškot darbo valstybinėje tarnyboje. Vien trečiojoje laisvoje Lietuvoje valstybės tarnyboje dirbau devynis metus. Nedera mistifikuoti kūrybos – savaip įdomu rašyti muziką, savaip – projektuoti, savaip – kurti įstatymus. Tiek komponuojant muziką, tiek rašant įstatymų projektus tenka suderinti paradoksalius dalykus. Pavyzdžiui – puikią styginių liniją partitūroje tenka aukoti norint išryškinti stiprią choro partiją ar judrius, išraiškingus pučiamuosius. Minėjote, kad po roko operos „Jesus Christ Superstar“ turėjote reikalų su Saugumu. Ar buvo tokių atvejų ir daugiau? 1972 m., kai susidegino Romas Kalanta, mane vėl tampė Saugumas. Bet tai buvo daugiau sutapimas, nes mano dainoje „Riksmas“ buvo tokie žodžiai: „Raudoną širdį į baltą ugnį, širdis seniai nuodėgulys.“ Tai buvo susinaikinimo tekstas, kuris nebuvo inspiruotas Kalantos mirties, bet jam lygiagretus. Aš padariau tekste tai, ką jis padarė gyvenime. Mes nebuvome susitarę ir aš parašiau ne dėl to, kad jis susidegino, ir jis susidegino ne dėl to, kad aš tai parašiau. Tai buvo tiesiog sutapimas laike. Vėlesnis jūsų kūrinys – oratorija „Keturios lietaus šalys“. Papasakokit apie šį kūrybinį etapą. Imtis šio kūrinio mane paskatino noras parodyti, kokie gali būti gilūs ryšiai tarp archajiškų lietuvių dialektų, mūsų senosios kalbos, įvairių Lietuvos regionų muzikinio paveldo ir šiuolaikinės muzikos formų. Poetiniai tekstai buvo parašyti taip pat Sigito Gedos. Oratorija 1986 m. buvo atlikta Vilniaus ir Kauno filharmonijose ir po atviru dangumi Vilniaus universiteto Skargos kieme. Partitūrą, diriguojant maestro Vytautui Miškiniui, atliko J. Domarko vadovaujamo valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro pučiamųjų, liaudies instrumentų, klavišinių ir mušamųjų grupės, 20

S. Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, vyrų choras „Brevis“ ir choras „Jauna muzika“. Ką apskritai dabar jums reiškia muzika, ką reiškia dailė, literatūra, filosofija, idealai? Įvykiai laike – Muzika. Muzika yra vienintelis tikslus laiko matavimas. Laikrodžiai laiko nematuoja. Jie rodo laiką, kurį susigalvoja patys, o muzika yra įvykiai per laiko vienetą. Viskas vyksta tik laike. Todėl muzika leidžia priartėti mums prie amžinybės ir prie pagrindinės filosofinės problemos – kas yra laikas? Muzika to irgi nežino, bet ji bando atsakyti. Esu žmogus, kuriam įdomu ieškoti atsakymo į šį klausimą. Literatūroje atsakymo nerandu. Ten viskas paremta žodžiais, o žodžiai labai netikslūs, jų kategorijos, metaforos labai sąlyginės. Muzikoje, kaip ir dailėje, nėra dviprasmybių. Muzika nieko nereiškia. Jos tobulumo viršūnė, kurią vienas kitas jau yra pasiekęs – kai muzika kalba muzikos kalba muzikai apie muziką. Tai uždara sistema. Nesakau, kad ji įsileidžia klausytoją – ji tiesiog žmogų pasiima, kaip žvaigždėm apipiltas dangus. Tai struktūra, kaip ir visata, kuri nepriklauso nuo mūsų emocijų ar požiūrių. Ji tiesiog yra. Įvykiai laike – muzika. Laiką rodo ne laikrodis, ne istorija ir ne ateities ar praeities viltys. Laiką seikėja (rodo) muzika. Garso aukštis, tempas, tembras, harmonija, melodinė linija ir kūrinio forma, pagaliau Jungtinio Visatos Orkestro Didysis Sprogimas, kuriuo Dievas tebežeria žvaigždes, visa tai – įvykiai laike. Rašydamas muziką aš savo jausmų neišreiškiu, per ją aš nuo jų išsivaduoju. Man patinka du Imanuelio Kanto imperatyvai, kad muzika – tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir muzika – moralės dėsnis manyje. Ar laisvės idealai, kuriuos puoselėjome prieš kelis dešimtmečius, nenublanko? Mūsų karta buvo priversta atsitraukti nuo idealų, kad galėtų užauginti vaikus. Dabar, kiek dar liko jėgų, bandome pagauti „degančią“ Lietuvą už uodegos. Kaip kokį gaidį, kuris lekia nuo liepsnojančio stogo. O idealai visuomet blanksta – kaip žmogaus akys. 1998 m., 2012 m., Vilnius

Audrius Balsys, 1980 m. (iš asmeninio A. Balsio archyvo)

Audrius Balsys

Gimė 1960 m. balandžio 6 d. Vilniuje 1967–1975 m. – Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinė meno mokykla 1975–1976 m. – Vilniaus Antano Vienuolio vidurinė mokykla 1975–1977 m. – Vilniaus 15-osios vidurinės mokyklos grupės klavišininkas 1976–1977 m. – grupės Butaforija klavišininkas 1976–1978 m. – Vilniaus 23-ioji vidurinė mokykla 1978–1984 m. – studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kompozicijos klasėje 1979–1987 m. – grupės Balana klavišininkas 1985–1989 m. – garso režisierius Valstybiniame akademiniame dramos teatre Nuo 1994 m. – individualios A. Balsio įmonės „Nona Music“ įkūrėjas ir savininkas Nuo 2010 m. – atsikūrusios džiazroko grupės Balana klavišininkas

Vilniaus 15-osios vidurinės mokyklos grupė 1975–1977 m.: Dalius Čekuolis – vokalas, Giedrius Čekuolis – gitara, Giedrius Laurušas – bosinė gitara, Jonas Gaižauskas – mušamieji, A. Balsys – klavišiniai, Gintaras Kairiūkštis – perkusiniai instrumentai, Giedrius Mažūnaitis – perkusiniai instrumentai.

Butaforija 1976–1977 m.: Vidas Babenskas – vokalas, Dainius Blažys – gitara, vokalas, Andrius Žebrauskas – bosinė gitara, vokalas, Audrius Namajūnas – mušamieji, A. Balsys – klavišiniai.

Balana Balana sudėtį žr. 227 p.

Ką gi, tai buvo seniai, labai seniai... Pirmą ansamblį, kuriame teko laimė sudalyvauti, įkūrė kiemo draugai Laurušas, Gaižauskas ir Lileikis. Pasiprašiau priimamas į ansamblį. Tai sukėlė šiokių tokių abejonių – kuo aš grosiu?.. Pianinu? Koks gi tai ansamblis? Juk norėjosi groti kaip bitlai ar roulingai – gitara. Jokių klavišinių. (Tik neseniai sužinojau, kas pastūmėjo mano draugus suburti grupę – ogi nenaudojamos gitaros Jono Gaižausko namuose: bosinė (savadarbė) ir elektrinė. Tai buvo neseniai baigusių groti Vienuolių instrumentai.) Tačiau viską pataisė tuo metu rodytas filmas „O laimės kūdiki!“ (O Lucky Man!), kuriame Alanas Price’as su ansambliu atliko filmui sukurtas dainas. Grojo pianinu ir vargonais. O nufilmuotas keliaujantis ansamblis, lyg koks Brėmeno miesto kolektyvas, ilgiems dešimtmečiams tapo mūsų siekiamybe... Taip ansamblyje atsirado vieta ir man. Pianistui. Filme skambančias dainas „O Lucky Man!“ ir „Poor People“ įtraukėme į savo ruošiamų kūrinių repertuarą. Taip pat repetavom The Doors dainą „Alabama song“, grupės Chicago – „Colour My World“, grupės Slade – „Find Yourself a Rainbow“, „Everyday“. Tačiau dirbant pradėjo ryškėti šios, pirmosios, sudėties trūkumai. Nežiūrint į begalinį entuziazmą, mes vis dėlto tebuvome jauni, žali, pradedantieji instrumentalistai ir dar silpnesni vokalistai. Į tai atkreipė dėmesį Jurgis Gaižauskas-Gutis – to laikotarpio mūsų ansamblio vadovas ir mokytojas. Ansambliai arba grupės kūrėsi dvejopai: iš kiemo ir (arba) vaikystės draugų arba mokyklose. Mūsų ansamblis turėjo savitą kelią. Repetuodavom savo gyvenamųjų butų rūsiuose (tėvų ir kaimynų siaubui), o įgarsinimui naudodavome senus lempinius radijo imtuvus ir juostinius magnetofonus. „Užlaužę“ įrašo lygį iki galo, išgaudavom nuostabų, kraipytą solinės gitaros garsą. Mušamųjų sąrašas irgi buvo egzotiškas. Kaimo kapeloje naudojamą didįjį būgną ir lėkštę papildė savadarbiai pedalai, kurių vienas, mušdamas į tambūriną, atstodavo haihetą¬, na, o kitas pagal paskirtį buvo naudojamas bosiniam būgnui. Vietoj solinuko buvo naudojama didoka tuščia „Ivasi“ silkių konservų dėžė. Rudenį Romas Lileikis paliko mus ir įsiliejo Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje besikuriančio ansamblio gretas. Na, o mūsų ansamblį papildė ¬

Pedalu valdoma lėkščių pora, užmaunama ant specialaus stovo ir statoma šalia solinio būgnelio.

kaimynystėje gyvenantys ir savą ansamblį kuriantys broliai Čekuoliai. Taigi ši sudėtis buvo muzikaliai išsilavinusi ir pajėgi ne tik groti, bet ir dainuoti. Giedrius Čekuolis savo bendramokslio, bendraklasio ir bendrasuolio draugo Giedriaus Laurušo per vieną pamoką buvo įkalbėtas persikvalifikuoti ir iš bosisto tapti gitaristu. Laimei, iš Vienuolių paveldėjom labai gražią raudoną pusiau akustinę, pusiau elektrinę čekišką „Jolanos“ gitarą. Dalius, mano naudai atsisakęs pianino, tapo pagrindiniu ansamblio vokalistu ir perkusininku. Kadangi naujieji nariai ruošėsi studijuoti anglų kalbą, tai ir repetuojamų koverių tekstai pagaliau tapo aiškūs... Tobulinom ir įgarsinimą. Iš nurašytų mokyklinių suolų patys gaminome kolonėlių dėžes ir į jas montavom garsiakalbius, skirtus įgarsinti kino teatruose (pirkom... vogtus, žinoma). Turėjom ir „meistrą“, kuris gamino stiprintuvus. Todėl jau po pusės metų tapome grupe, kuri turėjo nuosavą įgarsinimą, transportą (raudonos spalvos zaporožietį) ir surepetuotą 12 kūrinių programą. Prie jau minėtų dainų pridėjom Santanos „Black Magic Woman“ ir „Samba Pa Ti“ bei Paulo McCartney’o finalinę dainą iš albumo „Band on the Run“. Pasirodymo prisistatymui sukūriau rifinį rokinės pakraipos kūrinėlį, kurį iki šiol vadinu „Opus 1“. Jis buvo visų ansamblių, kuriuose dalyvavau, pasirodymų vinjetė. Neseniai sužinojau, kad jį savo programos pristatymui naudojo (ką veikė autorinės teisės!!!) ir mūsų pagrindiniai konkurentai – Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos Vacuum ansamblis. Vadinasi, rifas buvo vykęs... Repertuaras plėtėsi. Norėjosi pagroti vis daugiau muzikos, kurios klausydavomės ir kuria žavėdavomės. Taip atsirado War, The Temptations ansamblių kūriniai. Jiems atlikti jau ėmė trūkti rankų ir balsų. Prie esamo branduolio įvairiu metu epizodiškai prisidėdavo Tomas Jokūbonis (gitara), Rolandas Jovaiša-Snifas (mušamieji), Gintaras Kairiūkštis (perkusiniai instrumentai, pritariamasis vokalas) ir Giedrius Mažūnaitis (perkusiniai instrumentai). Turėjom problemų ir su repeticijų vieta. Mano buto 12 kvadratinių metrų rūsys jau sunkiai talpino ir žmones, ir garsą. Kaimynai skambindavo telefonu ir prašydavo sumažinti decibelus. Mano Tėtis kompozitorius Eduardas Balsys kreipėsi į kompozitorių Vytautą Laurušą prašydamas leisti mums vakarais repetuoti Kompozitorių sąjungoje (Laurušas tuo metu buvo jos pirmininkas). 25

Mūsų ansambliui buvo surengta perklausa (dalyvavo daug iškilių to meto muzikų) ir po jos ne visais balsais, oi, ne visais, gavom raktus nuo Kompozitorių sąjungos rūsio. Pirmieji pasirodymai vyko 15-ojoje vidurinėje mokykloje. Kadangi didumą ansamblio sudarė šios mokyklos mokiniai, mes neoficialiai buvome laikomi mokyklos ansambliu. Dar vadindavo Kompozitoriais arba Kompozitorių sąjungos ansambliu, tačiau konkretaus pavadinimo vis dar neturėjome. Grodavome šokiuose. Vienas iš pirmųjų mokamų vakarų vyko Pavilny, ten uždirbom septynis rublius ir butelį šampano. Pasirodymą organizavo Jono Gaižausko pusbrolis, gyvenęs šiame rajone. Grojom bijodami, kad nuo vietinių po koncerto galim gaut į kaulus. Turbūt iš tos baimės sugrojom gerai ir sulaukėm kažkokio vietinio bandito pritarimo. Paskui Pavilny grojom dar du tris kartus ir tapome beveik savi. Nors kūrybiniai keliai išsiskyrė, su Lileikiu likome geri draugai ir kaimynai. Kartą, tamsų žiemos vakarą, stovėdami ir rūkydami ant vieno iš Žvėryno kalnelių, pagalvojom, kad būtų įdomu ir naudinga mūsų grupėms groti šokiuose „per pusę“. Tai praverstų muzikantų ir pačių ansamblių tobulėjimui. Juk vis dėlto tai taptų savotiškomis varžybomis. Taigi 15-ojoje ir Salomėjos Nėries vidurinėse mokyklose vyko unikalūs šokiai. Juose grodavo po du ansamblius. Koncertuodavom nemokamai. Vadinomės tų mokyklų ansambliais ir būdavo garbė vien pasirodyti. Manau, įdomu prisiminti, kaip vykdavome į savo pasirodymus. Gaižauskas iš mūsų buvo vyriausias. Jau aštuoniolikmetis. Turėjo vairuotojo teises ir iš Čekuolių tėvo pirktą raudoną zaporožietį – kupriuką. Sumontavom ant stogo bagažinę, į kurią dailiai tilpdavo bosinė kolonėlė, tik šiek tiek mažesnė nei pats automobilis. Į mašiną įsimontuodavom ir patys, 6–7 ansamblio nariai su instrumentais ir aparatūra. Apie Gineso rekordų knygą tada nežinojom, bet, manau, drąsiai galėjom varžytis dėl daugiausiai į mažiausią automobilį sutilpusiųjų nominacijos. 1976 m. perėjau mokytis į Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą. Pamenu, kaip šalia mokyklos esančiame kieme-rūkomajame prie manęs priėjo „ąžuoliukas“, mokyklos senbuvis Dainius Blažys, ir įsakmiu tonu pareiškė, kad bus steigiamas mokyklos ansamblis ir mano dalyvavimas jame nekelia abejonių. Į mano atsakymą, kad jau esu grupės narys, buvo pabrėžtinai at26

sakyta, kad šis naujas ansamblis ryškiai skirsis nuo mūsiškės grupės, todėl tai netūrėtų viena kitam trukdyti. Taigi apie 1977 m. 23-iojoje mokykloje su Dainiumi Blažiu metams buvome sukūrę atskirą grupę Butaforija, arba Ambrozija. Pavadinimas buvo sugalvotas prieš pat pirmą ansamblio pasirodymą. Yra du pavadinimai ir dvi jų kilmės versijos: aparatūrą skolinomės iš tuometinės Konservatorijos, kurioje prorektore dirbo Dainiaus mama. Gavome ją nepilnos komplektacijos. Į klausimą, kur likusios dalys, buvo atsakyta: „Koks skirtumas, jums gi vis tiek ji reikalinga kaip butaforija.“ Niekas netikėjo, kad per trumpą laiką padarę programą mes tikrai grosim „gyvai“. Man atmintyje yra išlikusi ir kita pavadinimo versija. Prieš pat pasirodymą „ant drąsos“ vaišinomės Anykščių produkcijos vyneliu. Kažkas pasakė – „Ambrozija“. Į klausimą, kas tai, buvo paaiškinta – dievų gėrimas... Ansamblio vadovas jaunas 23-ios vidurinės mokyklos muzikos mokytojas Jonas Pulkauskas (po kelerių metų jis subūrė gana garsią „nežinybinės apsaugos“ skyriaus grupę). Grojome pabrėžtinai „geros nuotaikos“ muziką. Savo dainų nekūrėme. Grodavom tai, ko negrodavo Vacuum ir aš su savais. Draugai pyko, kad dalyvauju keliose grupėse. Ansamblis gyvavo neilgai. Po kelių pasirodymų 23-iojoje mokykloje ir elektromechanikos technikume Audrius Čepas, Vacuum vadovas, pasikvietė Dainių Blažį į savo grupę. Kaip tik tada sužinojome, kad mūsų pagrindiniai solistai Dalius ir Giedrius Čekuoliai ruošiasi studijuoti diplomatiją Maskvoje. Pykome ant jų, kam nuo mūsų tai slėpė (dabar suprantu, kad Lietuva neteko dviejų tikrai gabių muzikantų, bet įgijo du puikius valstybės vyrus. Manau, jai pasisekė...). Visa programa sugriuvo. Bandėme groti trise: mušamieji, bosinė gitara ir klavišiniai. Aš ėmiau ne tik groti, bet ir dainuoti, akompanuoti ir soluoti. Dirbau už tris, bet iš to nieko gero neišėjo. Supratau, kad reikia viską keisti iš esmės. Ir sąstatą, ir repertuarą. Jau keletą metų kito mano namų fonoteka. Vietoj Deep Purple, Led Zeppelin, Uriah Heep, Sweet ir Slade įrašų atsirado Franko Zappos, Pink Floyd, Chick Corea, Mahavishnu Orchestra ir kitų džiazroko atlikėjų įrašai. Visada žavėjausi Keithu Emersonu iš ELP ir Ricku Wakemanu iš Yes. Artimas buvo ir baltųjų progresiv rock, Genesis, Peteris Gabrielis. Supratau, kad svetimos kūrybos atlikimas grimzta į praeitį. Šią sritį puikiai užpildo diskotekos, 27

kurios po truputį stūmė muzikantus iš šokių aikštelių. Esu dėkingas už tai, kad teko groti šokiuose. Tik ritminga ir uždeganti muzika ir ritmai bei jausmingos baladės gali priversti žmones šokti. Dėkingas ir už tai, kad neteko groti vestuvėse, laidotuvėse ir restoranuose... nors niekad nesakyk „ne“. Aš buvau metais jaunesnis už mūsų ansamblio narius, vienuoliktokas, o kiti tapo studentais. Nutariau ruoštis kompozicijos studijoms tuometinėje Konservatorijoje. Reikėjo papildomai studijuoti teorijos, harmonijos ir solfedžio dalykus. Ir tai, ką kiti įsisavino per trejus, man reikėjo pasivyti ir įsisavint per vienus metus. Turėjau pabaigti dar ir paprastą vidurinę. Į Konservatoriją stojau su dviem džiazrokinėm pjesėm. Vienoje aiški Mahavišnu Orchestra ir Keitho Emersono įtaka. Kitoje Weather Report ir lotynų muzikos miksas. Kūrinius padėjo įrašyti ilgametis partneris Giedrius Laurušas (bosinė gitara) ir atostogų iš Maskvos atvykęs Giedrius Čekuolis (elektrinė gitara). Mušamaisiais grojo kaunietis Vytautas Čeplinskas ir samdyta pučiamųjų grupė: trimitas, tenorinis saksofonas ir trombonas. Apie 1979 m. prasidėjo naujas etapas. Iš pradinės sudėties likome dviese – aš ir bosistas Giedrius Laurušas. Giedrius studijavo Dailės institute dizainą. Jo kursiokas buvo iš Kauno atvažiavęs būgnininkas Vytautas Čeplinskas. Mums verkiant trūko gitaristo. Juo tapo Arūnas Navakas, jau baigęs Konservatoriją kaip pianistas ir nuo 1978 m. tęsiantis studijas kompozicijos katedroje. Šios sudėties dar repetuodavome Kompozitorių sąjungoje, bet netrukus buvome iš ten išprašyti ir persikėlėme repetuoti į Dailės institutą. Jau kuris laikas Vilniuje trūko renginių, kuriuose išsibarsčiusios grupės būtų galėjusios pademonstruoti savo „pasiekimus“. Tokiu renginiu tapo Inžinerinio statybos instituto entuziastų rengtas roko festivalis „Opus“. Pirmą mes pražiopsojom, o štai antrame jau pasirodėm. Grojom tris savo kompozicijas ir du koverius: „The Crusaders“ ir Billy’o Cobhamo „Stratus“. Kartu su mumis grojo ir saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Pagroti su tokio lygio muzikantu garbė. Dauguma taip ir priėmė... grojo Petras Vyšniauskas ir akompanuojanti grupė. Ruošiantis trečiajam „Opusui“, man kilo mintis sujungti mūsų grojamas kompozicijas į vieną visumą. Taip gimė pirma rimta keturiasdešimties minučių kompozicija „Flying Fish“. Kadangi baigęs institutą į Kauną išvažiavo 28

Vytautas Čaplinskas, mušamaisiais pakvietėme patalkinti Gediminą Laurinavičių. Pasiklausęs eskizų, Petras Vyšniauskas pasiūlė pridėti dar kelis pučiamuosius – trimitą ir tromboną. Jais grojo Valdas Jankus ir Artūras Luckus. Su šia kompozicija tapome „Opus 3“ festivalio laureatais. Tiesa, „Opus“ festivaliuose grojome kaip Dailės instituto ansamblis. Tuo nustebinome net instituto studentus, kurie net nežinojo, kad institute esama tokio ansamblio. Vienąkart ten grojom, bet tik dėstytojams. Gal Kovo 8-osios proga... Po „Opuso“ buvom pakviesti groti „Flying Fish“ Palangoje, Baltijos jaunystės festivalyje. Baigus mokslus, teko rinktis, ką daryti toliau. Buvome toks ansamblis, kuris ruošdavosi tik festivaliams: kviečia į festivalį, mėnesį repetuojam, sugrojam – ir iki kito festivalio visa veikla nutrūksta. Repetuodavome Balio Dvariono muzikos mokykloje. Taip egzistavome 1982–1986 m., iki „Lituanicos“ festivalio. Grojome viename koncerte su dar tik pradedančiais Antimi ir Fojė. Tuo metu jau buvome pasivadinę BaLaNa (iš pirmųjų raidžių BAlsys, LAurušas, NAvakas). Ir grodavome jau pagrindinai trise. Naudodavom ritmo mašiną. Kaip perkusininkas talkino Gediminas Laurinavičius. Tuometinę kompoziciją „LaFa“ Lietuvos televizija nufilmavo studijoje ir parodė per eterį. Patiems būtų įdomu tai dar kartą pamatyti. Po metų, 1987-aisiais, pasirodėme ir festivalyje „Lituanica-3“ Sporto rūmuose. Tai buvo paskutinis viešas mūsų kaip ansamblio pasirodymas. Mes patys nebuvome patenkinti rezultatu. Pavedė technika. Įjungus papildomą apšvietimą, keli sintezatoriai paprasčiausiai užgeso. Neužteko srovės programoms išlaikyti. Teko vietoje suktis iš padėties. 1987 m. vasara turėjo tapti lemtinga. Aš ir Laurušas nutarėm: arba vasarą rimtai repetuojam ir tampam solidžia grupe, arba skirstomės. Deja, tuo metu jau pradėjo ryškėti kitas kūrybinis tandemas Antanėlis – Navakas. Taigi, po tuščios vasaros Laurušas nutarė atsisveikinti su muzika ir atsidėti savo tikrajai specialybei – dizainui. Ir tai jam sėkmingai pavyko. O aš, likęs vienas, ėmiau kurti garso įrašų studiją. Pradėjau rašyti muziką kinui, spektakliams, reklamoms. Kurdavau savo muziką, aranžuodavau svetimą... Tai darau iki šiol... jau daugiau nei 20 metų. Ir dar gyvas... 2000 m. kovas, 2012 m. rugsėjis, Vilnius

Grupė Hiperbolė Vilniaus Operos ir baleto teatre, 1979 m.: R. Bartusevičius, A. Šnaras, M. Garberis, V. Prapras, I. Berinas

Ričardas Bartusevičius

Gimė 1954 m. lapkričio 1 d. 1961–1971 m. – Vilniaus 23-ioji vidurinė mokykla 1961–1973 m. – Vilniaus 22-oji vidurinė mokykla 1973–1976 m. – VISI, Statybos fakultetas 1974–1984 m. – grupės Hiperbolė narys 1976–1980 m. – VISI, Statybos ekonomikos fakultetas, įgyta inžinieriaus ekonomisto specialybė 1984–1986 m. – I. Berino roko grupės narys 1986–1988 m. – Trakų kultūros rūmų grupės Labirintas vadovas, muzikos mylėtojų klubo steigėjas ir pirmininkas 1991–1992 m., 1996–1999 m. – grupės Hiperbolė bosistas 2002–2003 m. – UAB „Muzikos ekspresas“ koncertų ir renginių tarnybos direktorius 2003–2005 m. – UAB „Muzikos ekspreso servisas“ direktorius 2006–2008 m. – UAB „Combo United Service“ direktorius Nuo 2008 m. – UAB „MEX Pro“ direktorius

Hiperbolė Grupė gyvavo 1974–1984 m. ir savo muzikine kalba sugebėjo įtikti tiek sovietiniams funkcionieriams, tiek masinei auditorijai, tuo pat metu neprarado roko muzikai būdingo gyvybingumo ir nuoširdumo. Hiperbolės sudėtį žr. 251 p.