Mamytė ir gyvenimo prasmė

1

2

I R V I N

D.

Y A L O M MAMYTË IR GY VENIMO PR ASMË Psichoterapinës istorijos Ið an­glø kal­bos ver­të Vik­to­ri­ja La­buc­k ie­në

VILN IUS 2 0 1 2

3

UDK 615.8 Ia-02

Irvin D. Yalom MOMMA AND THE MEANING OF LIFE

Tales of Psychotherapy Perennial, An Imprint of HarperCollins Publishers, New York, 2000

Antroji laida

Iðtrauka ið „Musée Des Beaux Arts“ paimta ið W. H. Auden W. H. Auden: Collected Poems, iðleista Edward Mendelson. Copyright © 1940, atnaujinta 1968 W. H. Auden.

Per­spaus­dinta leidus Random House, Inc. Iðtrauka ið „Pack Up Your Sorrows“, paraðë Richard Farina ir Pauline Marden Bryan.

Copyright © 1964 Songs of PolyGram International, Inc. Autorinës teisës atnaujintos.

Leista naudoti. Visos teisës priklauso autoriui.

Iðtraukos ið Robert Frost poemø „Come In“ ir „Home Burial“ paimtos ið The Poetry of Robert Frost, iðleido Edward Cooney Lathem, Copyright 1942, © 1958 Robert Frost. © 1967, 1970 Lesley Frost Ballantine. Copyright 1930, 1939, © 1969 Henry Holt and Company, LLC. Perspausdinta leidus Henry Holt & Co., LLC. Ðià knygà kietais virðeliais 1999-aisiais iðleido Basic Books, Perseus Books, LLC narys.

Copyright © 1999 Irvin D. Yalom Afterword copyright © 2000 Irvin D. Yalom © Vertimas á lietuviø kalbà,Viktorija Labuckienë, 2006 © Leidykla VAGA, 2006 ISBN 978-5-415-02260-1

4

Áva­das

Ame­ri­kie­èio Ir­vi­no Yalo­mo pa­var­dë þi­no­ma dau­ge­liui psi­cho­te­ ra­peu­tø vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ið jo kny­gø mo­kë­si ir te­be­si­mo­ko ne vie­na bû­si­mø psi­cho­te­ra­peu­tø kar­ta. Ta­èiau la­biau­siai I. Yalo­mas ið­gar­së­jo ëmæs ra­ðy­ti gro­þi­nius kû­ri­nius – bran­dþia­me am­þiu­je ágy­ven­di­næs sa­vo, be­maþ ne­rað­tin­gø emig­ran­tø ið Ru­si­jos sû­naus, vai­kys­tës sva­jo­næ tap­ti „tik­ru“ raðyto­ju. „Ma­my­të ir gy­ve­ni­mo pras­më“ – jau ket­vir­ta á lie­tu­viø kal­bà ið­vers­ta Ir­vi­no Yalo­mo kny­ga, ap­sa­ky­mø apie psi­cho­te­ra­pi­jà rin­ ki­nys. Tai kny­ga apie þmo­gaus pri­gim­tá, á ku­rià ási­skverb­ti ir jà pa­þin­ti au­to­riui lei­dþia il­ga­lai­kë psi­cho­te­ra­peu­to dar­bo pa­tir­tis. Tai kny­ga apie psi­cho­te­ra­peu­to dar­bà, jo, kaip þmo­gaus ir profe­sio­na­ lo, nuo­la­ti­ná taps­mà, au­gi­mà kar­tu su pa­cien­tais. Sa­vo biogra­fi­jo­je I. Yalo­mas ra­ðë, kad kiek­vie­nam pa­cien­tui tu­ri bû­ti pa­rink­ta ar su­kur­ta in­di­vi­du­a­li psi­cho­te­ra­pi­ja, nes kiek­vie­no þmo­gaus gy­ve­ni­ mo is­to­ri­ja skir­tin­ga. Ðio­je kny­go­je au­to­rius kaip tik ir at­sklei­dþia pa­cien­tø is­to­ri­jas ir tas jø gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jas, kai jiems pri­rei­kia psi­cho­te­ra­peu­to pa­gal­bos. Psi­cho­te­ra­peu­tas pa­cien­tø gyve­ni­me da­ly­vau­ja ne kaip vi­sa­þi­nis ano­ni­mas, sve­ti­mas ir ato­kiai sto­vin­tis pro­fe­sio­na­las, o kaip gy­vas, ken­èian­tis, kas­dien kà nors at­ran­dan­ tis ir abe­jo­jan­tis þmo­gus, nuoðirdþiai su pa­cientu iðgy­ve­nan­tis jo su­si­dû­ri­mà su vie­nat­ve, ne­vil­ti­mi, mir­ti­mi, nerimu, be­pras­my­be.

5

I. Yalo­mas ap­raðo psi­cho­te­ra­pi­jà ne kaip pro­ble­mø spren­di­mà, o kaip gy­dan­tá san­ty­ká, pa­de­dan­tá þmo­nëms ápras­min­ti sa­vo pa­ty­ri­mà, gy­ve­ni­mà ap­skri­tai. Psi­cho­te­ra­pi­jos pro­ce­se kei­èia­si abu jo da­ly­viai, jie abu mo­ko­si vie­nas ið ki­to, pra­tur­ti­na vie­nas ki­to gy­ve­ni­mà. Nors ap­sa­ky­mai grindþia­mi su­si­ti­ki­mø su kon­kre­èiais þmo­në­mis pa­ty­ ri­mu, au­to­rius ta­len­tin­gai ið­ple­èia in­di­vi­du­a­lu­mo ir uni­ver­sa­lu­mo ri­bas, tad pa­sa­ko­ji­muo­se at­si­skleidþia ben­draþmo­giðkos dra­mos.

Au­to­riaus ra­ðy­mo sti­lius – gy­vas ir átrau­kian­tis, pa­pras­ta kal­ba jis ap­ra­ðo su­dë­tin­gus þmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos reiðki­nius, þmo­gaus ge­bë­ji­mà iðmok­ti, pa­de­dant psi­cho­te­ra­peu­tui ar sa­va­ran­kiðkai, pri­im­ti gy­ve­ni­mo duo­ty­bes: mir­tá, ne­ri­mà, vie­nat­væ, be­pras­my­bæ.

Skir­tin­gai nei „grei­to mais­to sie­lai“ kny­gos, gau­siai nu­gu­lu­sios kny­gy­nø len­ty­nas ir mo­kan­èios, kaip pa­rodþius ðiek tiek pa­stan­gø tap­ti lai­min­gam, „Ma­my­të ir gy­ve­ni­mo pras­më“ ne­dvel­kia nai­viu op­ti­miz­mu, ne­siû­lo leng­vø spren­di­mø, o kvie­èia skai­ty­to­jà per ap­sa­ky­mø vei­kë­jø is­to­ri­jas gi­liau pa­þvelg­ti á sa­vo pa­èiø gy­ve­ni­mà, ska­ti­na ei­ti „ta­pi­mo tuo, kuo þmo­gus yra“, link, „skir­to­jo li­ki­mo iðsi­pil­dy­mo“ link. I. Yalo­mas sa­vo groþines kny­gas va­di­na pa­mo­ ko­mo­mis is­to­ri­jo­mis, ta­èiau jo­se në­ra pa­vir­ðu­ti­nið­kø nu­ro­dy­mø, kaip gy­ven­ti. I. Yalo­mas ska­ti­na skai­ty­to­jà mo­ky­tis ið sa­vo pa­ty­ri­mo, ið sa­vo iðmin­ties ir kaip psi­cho­te­ra­peu­tas ly­di já ðio­je sa­væs pa­þi­ni­ mo ir at­ra­di­mo ke­lio­në­je. Ti­kiuo­si, kny­ga pa­ska­tins ne vie­nà jû­sø leis­tis á ke­lio­næ ieðko­ti tik­res­nio ir au­ten­tið­kes­nio sa­væs, taip pat ir vi­sa­ver­tiðkes­nio gy­ve­ni­mo link.

Dr. Vi­ta­li­ja LE­PEÐKIE­NË, psi­cho­lo­gë psi­cho­te­ra­peu­të

Sau­l iui Spi­r o, psi­c hiat­r ui, po­e tui, me­n i­n in­k ui.

Dë­ko­ju uþ mû­sø ke­tu­rias­de­ðimt me­tø trun­kan­èià bi­èiu­lys­tæ – uþ tai, kad tuos ke­tu­rias­de­ðimt me­tø da­li­jo­mës ið­gy­ve­ni­mais, kny­go­mis, kû­ry­bi­niais uþ­mo­jais ir neiðkli­bi­na­mu skep­tið­ku po­þiû­riu á vi­sà ðá triû­sà.

Pir­ma­sis, ant­ra­sis, tre­èia­sis ir ket­vir­ta­sis ap­sa­ky­mai („Ma­my­të ir gy­ve­ni­mo pras­më“, „Kla­jo­nës su Pau­la“, „Ðil­ta pa­guo­da“ ir „Sep­ty­nios ge­du­lo te­ra­pi­jos pa­mo­kos paþen­gu­sie­siems“) re­mia­si tik­rais fak­tais, ta­èiau ap­lin­ky­bës, per­so­na­þø var­dai ir bruoþai pa­keis­ti. Tre­èia­sis ap­sa­ky­mas („Ðil­ta pa­guo­da“) re­mia­si tik­rais ávy­kiais, ta­èiau ap­lin­ky­bës ir vei­kë­jø bruo­þai taip pat pa­keis­ti. Penk­ta­sis ir ðeðta­sis ap­sa­ky­mai („Abi­pu­ sis at­vi­ru­mas“ ir „Veng­rø ka­ti­no uþ­kei­ki­mas“) yra ið­gal­vo­ti. Bet koks vei­kë­jø pa­na­ðu­mas á tik­rus gy­vus ar mi­ru­sius as­ me­nis yra at­si­tik­ti­nis.

Pa­dë­ka Dë­ko­ju vi­siems, ku­rie skai­të, pa­ta­rë ar kaip ki­taip pa­dë­jo tai­sy­ti ðios kny­gos ran­krað­tá: Sa­rai Lip­pin­cott; Da­vi­dui Spie­ge­liui; Da­vi­ dui Van­nui; Jo­an­nai Mil­ler; Mur­ray Bil­me­sui; An­nai Ar­vin; Be­ nui Yalo­mui; Bo­bui Ber­ge­riui; Ri­char­dui Fu­mo­sai ir sa­vo se­se­riai Je­an Ro­se. Kaip vi­sa­da, esu nuo­ðir­dþiai dë­kin­gas þmo­nai Ma­ri­lyn Yalom – uþ tai, ko ne­ga­liu ið­reikð­ti þo­dþiais. Taip pat esu sko­lin­gas sa­vo lei­dë­jai Pho­e­be Hoss, ku­ri ðio­je, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tø kny­gø, ne­gai­les­tin­gai ver­të ma­ne at­skleis­ti vi­sus ge­bë­ji­mus.

10

1 Ma­my­të ir gy­ve­ni­mo pras­më Prie­blan­da. Tik­riau­siai mirð­tu. Ma­no lo­và su­pa grës­min­gi pa­vi­ da­lai: ðir­dies mo­ni­to­riai, de­guo­nies ba­lio­nai, la­ði­nës, plas­ti­ki­niø vamz­de­liø ri­ti­niai – mir­ties þar­nos. Uþ­si­mer­kæs nu­slys­tu á tam­sà.

Ta­èiau ne­tru­kus pa­ðo­ku ið lo­vos, sprun­ku nuo pa­la­tos kva­pø ir le­k iu á di­de­lá, sau­lës nu­t vieks­tà Glen Echo pra­mo­gø par­k à, ku­ria­me prieð dau­gel de­ðimt­me­èiø daþ­nai leis­da­vau va­sa­ros die­ nas. Uo­d þiu drëg­nà, sal­dø lip­niø ku­ku­rû­zø trað­ku­èiø ir obuo­liø kva­pà. Þings­niuo­ju tik pir­myn, ne­stab­te­liu nei prie „Ðiau­rës meðkos“ le­dø kios­ko, nei prie lo­ði­mo ru­le­tës, nei prie ap­þ val­gos ra­to. At­si­sto­ju ei­lën bi­lie­to á siau­bo kam­ba­rá. Já nu­si­pir­kæs lau­k iu, kol ið uþ po­sû­k io iðnirs au­to­mo­bi­liu­k as ir dþerð­kë­da­mas su­stos prie ma­næs. Áli­pæs á já ir pri­si­se­gæs sau­gos dir­þu, kad ne­pa­ju­dë­ èiau ið vie­tos, dar sy­k á ap­si­dai­rau. Ir ðtai – ne­di­de­lë­je þiû­ro­v ø gru­pe­lë­je ið­v ys­tu jà.

Mo­ju abiem ran­ko­mis ir ðau­kiu taip gar­siai, kad vi­si gir­di: – Ma­ma! Ma­my­te!

11

Kaip tik ta­da au­to­mo­bi­lis trûk­te­li ir pa­ju­da dvi­vë­riø du­rø link, jos stai­ga at­si­da­ro ir pa­si­ro­do juo­di þio­jin­tys nas­rai. At­si­lo­ðiu kiek áma­ny­da­mas ir prieð pa­nir­da­mas á tam­sà vël su­ðun­ku: – Ma­my­te! Kaip­gi að, ma­my­te? Kaip­gi að?

Net ir ta­da, kai pa­si­ke­liu nuo pa­gal­vës ban­dy­da­mas at­si­kra­ty­ti sap­no, ger­klë­je vis dar strin­ga þodþiai: „Kaip­gi að, ma­my­te? Ma­ my­te, kaip­gi að?“ Ta­èiau ma­no ma­ma po þeme. Su­stin­gu­si ir ne­gy­va jau de­ðimt me­tø gu­li pras­ta­me pu­ði­nia­me kars­te Ana­kos­ti­jos ka­pi­në­se uþ Va­ðing­to­no. Kas ið jos be­li­kæ? Vei­kiau­siai tik kau­lai. Be abe­jo, mik­ro­or­ga­niz­mai nu­grau­þë nuo jø net men­kiau­sià kû­no ga­ba­lë­lá.

Gal­bût dar li­ko ke­lios re­tø þi­lø plau­kø sruo­gos, gal­bût prie di­des­niø kau­lø – ðlau­ni­kau­liø, blauz­di­kau­liø – dar ma­ty­ti pri­li­pæ bliz­gan­tys krem­zlës ruo­þe­liai. O taip, þie­das. Kaþ­kur tarp kau­lø dul­kiø gu­li siau­ras si­dab­ri­nis ves­tu­vi­nis þie­das, ku­rá ma­no të­vas nu­pir­ko, kai ið maþo Ru­si­jos mies­te­lio, ávei­kæ pu­sæ pa­sau­lio ket­vir­ta kla­se, jie at­plau­kë á Niu­jor­kà.

Taip, jos se­niai ne­bë­ra. De­ðimt me­tø. Su­pu­vu­si ir su­dû­lë­ju­si.

Nie­ko ne­li­ko – tik plau­kai, krem­zlës, kau­lai, si­dab­ri­nis ves­tu­vi­nis þie­das. Ir jos pa­veiks­las, ðmëkð­èio­jan­tis ma­no pri­si­mi­ni­muo­se ir sap­nuo­se.

Ko­dël sap­ne mo­ja­vau ma­mai? Jau me­tø me­tus to ne­da­riau. O gal net de­ðimt­me­èius. Ko ge­ro, nuo to lai­ko, kai man bu­vo að­tuo­ne­ri, ir ji ma­ne nu­si­ve­dë á ki­no te­at­rà uþ të­vo krau­tu­vë­lës. Nors bu­vo daug lais­vø vie­tø, ji kles­te­lë­jo ða­lia kai­my­nys­të­je gy­ve­nan­èio chu­li­ga­no, uþ ma­ne vy­res­nio ber­niu­ko. „Po­nia, èia uþ­im­ta“, – su­niurz­gë jis. „Kur­gi ne! Uþ­im­ta! – pa­nie­ki­na­mai kar­to­jo ma­ma pa­to­giai ási­tai­ sy­da­ma së­dy­në­je. – Jis uþ­ëmë vie­tà, tik pa­ma­ny­ki­te!“ – pra­ne­ðë ji vi­siems ap­link së­din­tiems.

12

Ban­dþiau pa­si­slëp­ti ru­do vel­ve­to krës­le. Vë­liau, kai uþ­te­mo ðvie­ sos, su­kau­pæs drà­sà pa­ma­þu pa­su­kau gal­và. Ðtai jis, së­di uþ ke­liø ei­liø prie sa­vo drau­go. Að ne­kly­dau – jie spok­so­jo á ma­ne ir ro­dë pirð­tais. Vie­nas ið­kë­lë kumð­tá ir su­mur­më­jo: „Dar gau­si!“ Dël ma­mos „Sil­va­no“ ki­no te­at­ras man bu­vo uþ­da­ry­tas. Da­bar jis ta­po prie­ðø te­ri­to­ri­ja. Ne­áþen­gia­ma, bent jau die­nà. Jei no­rë­da­vau ne­pra­leis­ti ðeðta­die­nio se­an­sø – „Ba­ko Ro­dþer­so“, „Bet­me­no“, „Þa­ lio­sios ðir­ðës“, „Fan­to­mo“, – tu­rë­da­vau áei­ti jau pra­si­dë­jus filmui, tam­so­je at­si­sës­ti pa­èia­me krað­te, kuo ar­èiau ið­ëji­mo, ir spruk­ti dar ne­uþ­si­de­gus ðvie­soms. Ma­no kai­my­nys­të­je dar nie­kam ne­pa­vy­ko ið­si­suk­ti nuo to­kios bai­sios ne­lai­mës – su­muðimo. Gau­ti kumð­èiu á vei­dà – vie­nas juo­kas. An­tau­sis, smû­gis á pil­và, spy­ris – vi­sa tai nie­kis. Ta­èiau bû­ti su­muð­tam – o jer­gu­të­liau. Kuo tai ga­li baig­tis?

Kas ið ta­væs liks? Ið­kri­si ið þai­di­mo, am­þiams bû­si pa­þy­më­tas „su­ muð­to­jo“ þen­klu.

Bet ko­dël mo­jau ma­mai? Ko­dël da­bar, po tiek ty­lios ne­san­tai­ kos me­tø? Ji bu­vo pa­si­pû­tu­si, val­din­ga, áky­ri, per­ne­lyg pa­si­ti­kin­ti sa­vi­mi, áta­ri, pa­gie­þin­ga ir vi­sið­kai be­moks­lë (ta­èiau pro­tin­ga – net ir að tai su­pra­tau). Ne­pri­si­me­nu, kad nors kar­te­lá mu­du bû­tu­me ðil­tai pa­ben­dra­væ. Nie­ka­da ne­si­di­dþia­vau ja, ne­si­dþiau­giau, kad tu­riu to­kià ma­mà. Jos lieþuvis bu­vo kan­dus, vi­siems ga­lë­da­vo ágel­ ti – ið­sky­rus ma­no të­và ir se­se­rá.

My­lë­jau te­tà Ha­nà, të­vo se­se­rá: uþ jos mei­lu­mà, ne­ið­sen­ka­mà ði­lu­mà, uþ jos kep­tus su­muð­ti­nius su trað­kiais Bo­lo­nës deð­ros grie­þi­në­liais, uþ jos ne­pri­lygs­ta­mà ðtru­de­lá (re­cep­to taip ir ne­su­þi­ no­jau – te­tos sû­nus man jo ne­at­siun­të, ta­èiau tai jau ki­ta is­to­ri­ja).

La­biau­siai Ha­nà my­lë­da­vau sek­ma­die­niais. To­mis die­no­mis jos ka­vi­nu­kë Na­vi Jar­de, ne­to­li Va­ðing­to­no (Ko­lum­bi­jos fe­de­ra­ci­në apy­gar­da), bû­da­vo uþ­da­ry­ta, ir ji leis­da­vo man va­lan­dø va­lan­das þais­ti bi­liar­dà. Nie­ka­da ne­pri­ekaið­tau­da­vo, kad po prie­ki­në­mis 13

sta­lo ko­jo­mis pa­kið­da­vau po ne­di­de­lá po­pie­riaus gniu­þu­lë­lá, to­dël ka­muo­liu­kai rie­dë­da­vo lë­èiau, ir að su­rink­da­vau dau­giau tað­kø.

Kai að þa­vë­da­vau­si Ha­na, ma­no ma­ma ási­us­da­vo ir svai­nei ne­pa­ gai­lë­da­vo tul­þin­gø pa­sta­bø. Ma­ma bu­vo su­kû­ru­si Ha­nos li­ta­ni­jà: ko­kia Ha­na varg­ðë, kaip ne­mëgs­ta dirb­ti krau­tu­vë­je, kaip nie­ko ne­nu­tuo­kia apie ver­slà, koks kvai­las jos vy­ras, kaip jai stin­ga sa­vi­ gar­bos, kaip ji no­ri vis­kà gau­ti ant lëkð­te­lës.

Ma­ma kal­bë­jo klai­kiai, bai­siu ak­cen­tu ir var­to­da­vo dau­gy­bæ þy­dið­kø þo­dþiø. Ji nie­ka­da ne­at­ei­da­vo á mo­kyk­là per ðven­tes ar á të­vø su­si­rin­ki­mus. Aèiû Die­vui! Gûþ­da­vau­si nuo min­ties, o kas, jei rei­kë­tø jà pri­sta­ty­ti sa­vo drau­gams. Ko­vo­jau su ma­ma, ne­klau­ siau jos, ðauk­da­vau ant jos, ið­si­su­ki­në­da­vau ir ga­liau­siai, ápu­së­jæs pa­aug­lys­tës am­þiø, vi­sai lio­viau­si su ja kal­bë­jæs.

Di­dþiau­sia más­lë vai­k ys­të­je man bu­vo, kaip të­tis ap­skri­tai jà pa­ken­èia. Pri­si­me­nu nuo­sta­bias aki­mir­k as sek­ma­die­niø ry­tais, kai mu­du þais­da­vo­me ðach­ma­tais ir jis links­mai dai­nuo­d a­vo klau­sy­da­ma­sis ru­sø ar þy­dø mu­zi­kos ára­ðø ir pa­gal me­lo­di­jà lin­ guo­da­mas gal­và. Anks­èiau ar vë­liau ry­to ra­my­bæ per­skros­da­vo ma­mos bal­sas nuo laip­tø vir­ðaus: „Ge­valt, Ge­valt, ga­na! Vay iz mir, ga­na mu­zi­kos, ga­na triukðmo!“ Të­tis nie­ko ne­sa­k y­da­mas at­si­sto­da­vo, ið­jung­da­vo gra­mo­fo­nà, ir to­liau þais­da­vo­me ty­lo­je.

Kiek sy­k iø be þo­dþiø mels­da­vau: pra­ðau, të­tuk, pra­ðau, nors ðá kar­te­lá, ákrësk jai!

Tad ko­dël gi mo­ju? Ir ko­dël pa­èio­je sa­vo gy ­ve­ni­mo pa­bai­go­ je klau­siu: „Kaip­gi að, ma­my­te?“ Ar ga­li bû­ti – nuo tos min­ties ma­ne net ðiur­pas nu­k re­èia, – kad ði var­ga­na mo­te­rið­kë bu­vo svar­ biau­sia ma­no gy ­ve­ni­mo þiû­ro­vë? Vi­sà gy ­ve­ni­mà sie­k iau pa­bëg­ti, ati­trûk­ti nuo pra­ei­ties – ðtet­lio, ket ­vir­tos kla­sës, ge­to, gies­miø, juo­do ga­bar­di­no, ba­ka­lë­jos krau­tu­vës. Vi­sà gy ­ve­ni­mà sten­giau­si ið­si­lais­vin­ti ir pa­k il­ti. Ne­gi taip ir ne­pa­bë­gau nei nuo pra­ei­ties, nei nuo ma­mos?

14

Drau­gø ma­mos bû­da­vo mie­los, ma­lo­nios, juos vi­sa­da pa­lai­ kan­èios – kaip jiems pa­v y­dë­da­vau. Kaip keis­ta, kad jie ne­pri­si­ ri­ðæ prie sa­vo ma­mø: ne­skam­bi­na joms, ne­lan­ko, ne­sap­nuo­ja, ap­skri­tai re­tai jas te­pri­si­me­na. O að dau­g y­bæ kar­tø per die­nà jà pri­si­min­da­vau, apie jà gal­vo­da­vau ir net da­bar, pra­ëjus de­ðim­èiai me­tø po jos mir­ties, daþ­nai ne­ju­èia grie­biu te­le­fo­nà ke­tin­da­mas jai skam­bin­ti. Þino­ma, pro­tu vi­sa tai su­pran­tu. Skai­ty­da­vau pa­skai­tas apie ðá reið­ki­ná. Aið­ki­nu pa­cien­tams, kad ap­leis­tiems vai­kams daþ­nai sun­ku ati­trûk­ti nuo sa­vo pras­tos ðei­mos, kad ge­rø, my­lin­èiø të­vø vai­kai daug leng­viau su­au­ga. Juk ge­rø të­vø uþ­da­vi­nys pa­dë­ti vai­kams pa­lik­ti na­mus, ar ne?

Vis­kà su­pran­tu, ir vis dël­to man tai ne­pa­tin­ka. Ne­pa­tin­ka, kad ma­ne kas­dien lan­ko ma­ma. Ne­ga­liu pa­kæs­ti, kad ji taip ási­smel­kë á ma­no pro­to uþ­ka­bo­rius, jog nie­ku gy­vu neiðrau­siu ðio jaus­mo. O vi­sø bai­siau­sia, kad sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je esu pri­vers­tas klaus­ti: „Kaip­gi að, ma­my­te?“ Pri­si­me­nu minkð­tà krës­là Va­ðing­to­ne, se­ne­liø na­muo­se. Jis be­veik uþ­sto­da­vo áë­ji­mà á jos kam­ba­rá, o ið ðo­nø tar­si sar­gy­bi­niai sto­vë­da­vo len­ty­në­lës, pri­grûs­tos ma­no ra­ðy­tø kny­gø. Jø bu­vo dau­giau kaip tu­zi­nas, ir dar du tu­zi­nai ver­ti­mø á ki­tas kal­bas, tad len­ty­nos bû­da­vo grës­min­gai álin­ku­sios. Daþ­nai ási­vaiz­duo­da­vau, kad uþ­tek­tø vi­du­ti­nio þe­mës dre­bë­ji­mo, ir ji bû­tø pa­lai­do­ta po sa­vo vie­nin­te­lio sû­naus kny­go­mis.

Kai tik jà ap­lan­ky­da­vau, ras­da­vau së­din­èià ta­me krës­le su dviem ar tri­mis kny­go­mis ant ke­liø. Ji kil­no­da­vo jas, uos­ty­da­vo, glos­ty­da­ vo – tik ne skai­ty­da­vo. Per­ne­lyg pras­tai ma­të. Ta­èiau net ir svei­ko­mis aki­mis ne­bû­tø jø per­skai­èiu­si – vie­nin­te­lis jos ið­si­la­vi­ni­mas bu­vo kur­sai, ku­riuos rei­kë­jo iðklau­sy­ti, kad tap­tum JAV pi­lie­èiu.

Að – raðyto­jas. O ma­ma ne­mo­ka skai­ty­ti. Vis dël­to krei­piuo­si á jà ieð­ko­da­mas gy­ve­ni­mo pras­mës. Kaip ji ma­ne áver­tins? Pa­gal 15

ma­no kny­gø kva­pà, svo­rá? Pa­gal virðelá, glot­nø plas­ti­ko ap­val­ka­ là? Kruopð­èios ma­no pa­ieð­kos, ne­ti­kë­tos áþval­gos, skru­pu­lin­gai tiksli min­ties iðraiðka, grakð­tûs, sub­ti­lûs sa­ki­niai – jai nie­ka­da to ne­suþino­ti.

Gy­ve­ni­mo pras­më? Ma­no gy­ve­ni­mo pras­më. Tos pa­èios ant ma­mos sta­lo su­krau­tos kny­gos ban­do at­sa­ky­ti á ðiuos klau­si­mus. „Mes esa­me pras­mës ieð­kan­èios bû­ty­bës, – raðiau, – tu­rin­èios su­si­ tai­ky­ti su ne­ma­lo­niu fak­tu, jog esa­me ámes­tos á be­pras­mæ vi­sa­tà.“ Ir to­dël, no­rë­da­mi ið­veng­ti ni­hi­liz­mo, aið­ki­nau að, tu­ri­me at­lik­ti dvi uþduo­tis. Pir­miau­sia su­gal­vo­ja­me ar su­ku­ria­me sa­vo gy­ve­ni­mo pro­ jek­tà, ku­ris mums bû­tø pa­kan­ka­mai svar­bus. Paskui ási­gud­ri­na­me uþ­mirð­ti, kad já su­si­kû­rë­me, ir áti­ki­na­me sa­ve, kad mû­sø gy­ve­ni­mo pro­jek­tas eg­zis­tuo­ja ne­pri­klau­so­mai nuo mûsø.

Ap­si­me­tu, kad kiek­vie­no þmo­gaus ap­si­spren­di­mà pri­imu ne­ ver­tin­da­mas, ta­èiau slap­èia skirs­tau juos á þal­va­ri­nius, si­dab­ri­nius ir auk­si­nius. Kai ku­riuos þmo­nes per gy ­ve­ni­mà ve­da kerð­to troð­ ki­mas; ki­ti, ap­im­ti ne­vil­ties, sva­jo­ja vien apie ra­my­bæ, at­si­þa­dë­ji­mà ir ið­si­lais­vi­ni­mà ið kan­èios; kai ku­rie gy ­ve­na dël sëk­mës, tur­tø, ga­lios, tie­sos; dar ki­ti sie­k ia trans­cen­den­ci­jos ir pa­si­ne­ria á dar­bà ar­ba au­ko­ja­si – my­li­mam þmo­gui ar die­við­ka­jai bû­èiai. O yra þmo­niø, ku­rie gy ­ve­ni­mo pras­mæ at­ran­da tar­nys­të­je, sa­vi­raið­ko­je ar kû­r y­bo­je.

Mums rei­kia me­no, sa­kë Ny­èë, ant­raip tie­sa mus pra­þu­dy­tø.

To­dël nu­spren­dþiau, kad kû­ry­ba yra auk­si­nis ke­lio vi­du­rys, ir ëmiau kaup­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­tá, vi­sus sa­vo vaiz­di­nius, krau­ti juos á ga­ruo­jan­èià kom­pos­to krû­và, ið ku­rios kar­tais ban­dau su­kur­ti kai kà nau­ja ir graþaus.

Ta­èiau ma­no sap­nai by­lo­ja prieðin­gai. Jie tvir­ti­na, kad gy­ve­ni­me sie­kiau vi­sai ki­to tiks­lo – sa­vo mi­ru­sios ma­mos pri­ta­ri­mo.

Sap­no kal­ti­ni­mai sun­kûs: per­ne­lyg sun­kûs, kad nu­mo­èiau á juos ran­ka, per­ne­lyg trik­dan­tys, kad juos uþ­mirð­èiau. Ta­èiau sapnus, 16

þinau, ga­li­ma ty­ri­në­ti ir keis­ti. Di­du­mà sa­vo gy­ve­ni­mo bu­vau sap­nø aið­kin­to­jas. Su­þi­no­jau, kaip pri­si­jau­kin­ti sap­nus, kaip juos ið­nars­ty­ti ir su­dë­ti. Þi­nau, kaip ið jø ið­spaus­ti pa­slap­tis.

To­dël vël krin­tu ant pa­gal­vës ir at­su­ku sap­no juos­te­læ at­gal á tà vie­tà, kai prie ma­næs pri­va­þiuo­ja siau­bo kam­ba­rio au­to­mo­bi­lis.

Au­to­mo­bi­lis stai­ga trûk­te­lë­jæs su­sto­ja ir kres­te­li ma­ne. Po aki­ mir­kos pa­ju­da prieðin­ga kryp­ti­mi, ati­tols­ta nuo dvi­vë­riø du­rø ir vël at­si­du­ria Glen Echo sau­lë­kai­to­je.

– Ma­ma, ma­my­te! – ðau­kiu mo­da­mas abiem ran­ko­mis. – Kaipgi að?

Ji ma­ne ið­girs­ta. Ma­tau, kaip brau­na­si per mi­nià, stum­dy­da­ma þmo­nes á kai­ræ ir de­ði­næ.

– Oi­vi­nai, ko èia klau­si? – ta­ria ji, at­seg­da­ma sau­gos dir­þà ir trauk­da­ma ma­ne ið au­to­mo­bi­liu­ko.

Pa­þvel­giu á jà. At­ro­do pen­kias­de­ðim­ties ar ðe­ðias­de­ðim­ties, stip­ri, kres­na, ran­ko­je leng­vai lai­ko ið­si­pû­tu­sá, siu­vi­në­tà pir­ki­ niø krep­ðá me­di­në­mis ran­ke­no­mis. Ji bjau­ri, ta­èiau to ne­þi­no, to­dël vaikð­to ið­kë­lu­si gal­và, tar­si bû­tø gra­þuo­lë. Ma­tau pa­þás­ta­ mas rie­ba­lø klos­tes, ka­ban­èias nuo jos þas­tø, virð ke­liø su­rið­tas ko­ji­nes. Ji ma­ne pa­bu­èiuo­ja drëg­no­mis lû­po­mis. Ap­si­me­tu, kad man ma­lo­nu.

– Tu daug nu­vei­kei. Ko­dël ma­næs to klau­si? Vi­sos tos kny­gos.

Didþiuo­juo­si ta­vi­mi. O kad të­vas da­bar ta­ve ma­ty­tø.

– Kà no­ri tuo pa­sa­ky­ti, ma­ma? Ið kur þi­nai, kad að daug nu­vei­ kiau? Ne­ga­li net per­skai­ty­ti, kà pa­ra­ðiau, – no­rë­jau pa­sa­ky­ti, ta­vo sil­pnos akys.

– Þinau tai, kà þi­nau. Tik pa­þvelk á ðias kny­gas. – Ji at­la­po­ja pir­ki­niø krep­ðá, ið­trau­kia dvi ma­no kny­gas ir mei­liai pa­glos­to. – Sto­ros kny­gos. Graþios kny­gos.

Su­irz­tu, kad ji èiu­pi­në­ja ma­no kny­gas.

17

– Svar­bu tai, kas to­se kny­go­se pa­ra­ðy­ta. Gal­bût ten vien ne­sà­ mo­nës.

– Oi­vi­nai, neð­ne­këk na­ris­hkeit – kvai­lys­èiø. Nuo­sta­bios knygos!

– Vi­sà lai­kà tam­pai tà krep­ðá su kny­go­mis, ma­ma, net ir Glen Echo par­ke? Pa­da­rei ið jø ðven­te­ny­bæ. Ne­gi ne­ma­nai..?

– Apie ta­ve vi­si þi­no. Vi­sas pa­sau­lis. Kir­pë­ja man sa­kë, kad jos duk­ra mo­ko­si ið ta­vo kny­gø.

– Kir­pë­ja? Ir tu ja ti­ki?

– Vi­si. Sa­kiau, vi­si. Ko­dël tu­rë­èiau ne­ti­kë­ti?

– Ma­ma, ne­gi dau­giau ne­tu­ri ko veik­ti? Ko­dël tau ne­pra­lei­dus sek­ma­die­nio su drau­gais: Ha­na, Ger­te, Liu­ba, Do­ro­te, Se­mu, sa­vo bro­liu Sai­mo­nu? Ir ap­skri­tai, kà vei­ki Glen Echo par­ke?

– Gë­di­jie­si, kad að èia? Vi­sà lai­kà gë­dy­da­vai­si. Kur­gi dau­giau man bû­ti?

– Te­no­rë­jau pa­sa­ky­ti, kad mu­du abu su­au­gæ. Man jau per ðeðias­deðimt. Gal­bût jau lai­kas mums abiem tu­rë­ti sa­vus sap­nus.

– Vi­sà lai­kà ma­næs gë­dy­da­vai­si.

– Að to ne­sa­kiau. Tu ne­si­klau­sai ma­næs.

– Vi­sà lai­kà ma­nei, kad esu kvai­la. Vi­sà lai­kà ma­nei, kad nie­ko ne­su­pran­tu.

– Að to ne­sa­kiau. Vi­sà lai­kà tvir­tin­da­vau, kad tu ne vis­kà þi­nai.

Tie­siog tu... tu...

– Kà að? Droþk. Pra­dë­jai, tai ir baik. Þi­nau, kà ke­ti­ni pa­sa­ky­ti.

– Kà að no­riu pa­sa­ky­ti?

– Ne, Oi­vi­nai, tu tai iðtark. Jei að pa­sa­ky­siu, tu iðsi­gin­si.

– Tu ne­si­klau­sai ma­næs. Ðne­ki apie da­ly­kus, ku­riø vi­sið­kai ne­ ið­ma­nai.

– Ne­si­klau­sau ta­væs? Að ne­si­klau­sau ta­væs? Pa­sa­kyk, Oi­vi­nai, ar tu ma­næs klau­sai­si? Ar daug apie ma­ne þi­nai?

– Tu tei­si, ma­my­te. Në vie­nas ið mû­sø ne­mo­kë­jo­me klau­sy­tis.

18

– Tik ne að, Oi­vi­nai, að ádë­miai klau­sy­da­vau­si. Klau­sy­da­vau­si ty­los va­ka­rais, kai gráþ­da­vau ið krau­tu­vës, o tu net ne­pa­si­var­gin­da­ vai nu­lip­ti þe­myn ið sa­vo dar­bo kam­ba­rio. Në nepa­si­svei­kin­da­vai.

Ne­pa­klaus­da­vai, ar sun­ki bu­vo die­na. Kaip ga­lë­jau klau­sy­tis, kai tu su ma­ni­mi ne­si­kal­bë­da­vai?

– Kaþ­kas ma­ne su­lai­ky­da­vo. Tarp mû­sø stûk­so­jo sie­na.

– Sie­na? Leng­va tau sa­ky­ti. Sie­na. Tai ar að jà pa­sta­èiau?

– Að to ne­sa­kau. Tik sa­kau, kad stûk­so­jo sie­na. Þi­nau, kad nu­to­lau nuo ta­væs. Ko­dël? Ne­pri­si­me­nu. Tai bu­vo prieð pen­kias­ de­ðimt me­tø, ma­ma, ta­èiau vis­kas, kà sa­ky­da­vai, man skam­bë­da­vo kaip prie­kaið­tas.

– Vos? Prie­kaiðtis?

– No­rë­jau pa­sa­ky­ti, kad ma­ne kri­ti­kuo­da­vai. Tu­rë­jau at­si­ri­bo­ti nuo ta­vo kri­ti­kos. Anuo­met ir taip bu­vau ne­ko­kios nuo­mo­nës apie sa­ve, ne­rei­kë­jo net kri­ti­kos.

– Ko­dël bu­vai ne­ko­kios nuo­mo­nës? Vi­sus tuos me­tus mu­du su të­èiu plû­kë­mës krau­tu­vë­je, kad ga­lë­tum mo­ky­tis. Iki vi­dur­nak­èio.

O kiek kar­tø skam­bin­da­vai ir pra­ðy­da­vai kà nors tau par­neð­ti? Tu­ ði­nu­kà ar po­pie­riaus. Pri­si­me­ni Alà? Jis dir­bo al­ko­ho­li­niø gë­ri­mø krau­tu­vë­je. Tas, ku­riam per grum­ty­nes per­rë­þë vei­dà.

– Þi­no­ma, pri­si­me­nu Alà, ma­ma. Tas ran­das ëjo þe­myn nuo no­sies.

– Alas vi­suo­met pa­kel­da­vo ra­ge­lá ir ðauk­da­vo per þmo­niø pil­nà krau­tu­væ: „Tai ka­ra­lai­tis! Ka­ra­lai­tis skam­bi­na! Te­gu ka­ra­lai­tis pats at­ei­na ir nu­si­per­ka tu­ði­nu­kà. Ka­ra­lai­èiui bû­tø ne­pro­ðal ðiek tiek pa­si­mankð­tin­ti“. Alas pa­vy­dë­da­vo. Jo të­vai jam nie­ko ne­duo­da­vo.

Nie­ka­da ne­kreip­da­vau dë­me­sio á jo ðne­kas. Ta­èiau Alas bu­vo tei­ sus. Po­pi­nau ta­ve kaip ka­ra­lai­tá. Kas­kart, kai tik pa­skam­bin­da­vai, nak­tá ar die­nà, pa­lik­da­vau të­tá pil­no­je pir­kë­jø krau­tu­vë­je ir lëk­da­vau á Fi­ve & Di­me. Tau rei­kë­da­vo pa­ðto þen­klø. Ir uþ­ra­ðø kny­gu­èiø, 19

ir ra­ða­lo, o vë­liau tu­ði­nu­kø. Vi­si ta­vo dra­bu­þiai bû­da­vo ra­ða­luo­ti.

Kaip ka­ra­lai­èio. Nie­ko tau ne­sa­ky­da­vau.

– Ma­my­te, mes kal­ba­mës. Ir tai ge­rai. Ne­kal­tin­ki­me vie­nas ki­ to. Su­pras­ki­me. Tar­ki­me, að jau­èiau­si kri­ti­kuo­ja­mas. Þi­nau, kad ki­tiems apie ma­ne kal­bë­da­vai ge­rai. Gir­da­vai ma­ne. Ta­èiau man to nie­ka­da ne­sa­kei. Á akis.

– Ne­bu­vo leng ­va su ta­vi­mi kal­bë­tis, Oi­vi­nai. Ne man vie­ nai – vi­siems. Vis­k à ið­ma­nei, vis­k à bu­vai per­skai­tæs. Ko ge­ro, þmo­nës ta­væs ðiek tiek pri­si­bi­jo­jo. Gal­bût ir að. Ver ve­ys? Kas þino?

Pa­k lau­syk, Oi­vi­nai, ir að tu­riu tau kà pri­k ið­ti. Pir­miau­sia, tu taip pat neiðta­rei apie ma­ne ge­ro þodþio. Iðlai­k iau na­mus, ga­mi­nau tau val­g y­ti. Dvi­de­ðimt me­tø val­gei ma­no mais­tà. Bu­vo ska­nu, þi­nau. Ið kur þi­nau? Nes lëkð­tës ir puo­dai vi­suo­met lik­da­vo tuð­ ti. Ta­èiau nie­k a­da to ne­pa­sa­kei. Në kar­to gy ­ve­ni­me. A? O gal bent kar­te­lá?

Su­si­gë­dæs nu­na­ri­nau gal­và.

– An­tra, þinau, kad ir uþ nu­ga­ros nie­ko ge­ro apie ma­ne ne­pa­sa­ ky­da­vai. Tu bent jau þino­jai, kad gi­riu ta­ve ki­tiems. O að þino­jau, kad tu ma­næs gë­di­jai­si. Vi­sà lai­kà gë­di­jai­si: bû­da­mas su ma­ni­mi ir man uþ nu­ga­ros. Gë­di­jai­si ma­no an­glø kal­bos, ta­ri­mo. Dël to, kad nie­ko ne­ið­ma­nau. Dël vis­ko, kà ne taip pa­sa­ky­da­vau. Gir­dë­ da­vau, kaip tu ir ta­vo drau­gai ðai­py­da­vo­tës ið ma­næs – Dþiu­li­ja, Ðelis, Dþeris. Vis­kà gir­dë­da­vau. Mhm? Dar þemiau nu­na­ri­nau gal­và.

– Tu nie­ko ne­pra­lei­dai pro akis, ma­ma.

– Kaip ga­liu su­pras­ti, kà ra­ðai sa­vo kny­go­se? Jei bû­èiau tu­rë­ju­si ga­li­my­bæ, jei bû­èiau lan­kiu­si mo­kyk­là, kiek ga­lë­jau pa­siek­ti sa­vo gal­va, sa­vo sa­y­chel! Ru­si­jo­je ne­ga­lë­jau ei­ti á mo­kyk­là – tik ber­niu­ kai ga­lë­jo.

– Þi­nau, ma­ma, þi­nau. Þi­nau, kad bû­tum taip pat ge­rai mo­ kiu­sis kaip ir að, jei tik bû­tum tu­rë­ju­si ga­li­my­bæ.

20

– Pa­li­k au të­và ir mo­ti­nà. Man te­bu­vo dvi­de­ðimt. Ðe­ðias die­ nas per sa­vai­tæ plu­ðë­da­vau siu­v yk ­lo­je. Nuo sep­tin­tos ry­to iki sep­tin­tos, kar­tais ir iki aðtun­tos va­k a­ro. O penk­tà ry­to tu­rë­da­ vau pa­ly­dë­ti të­và iki jo kios­ko ða­lia po­þe­mi­nës per­ëjos ir pa­dë­ti ið­pa­kuo­t i laik­rað­èius. Bro­liai nie­k a­d a ne­pa­dë­d a­vo. Sai­mo­nas lan­kë bu­hal­te­riø mo­k yk ­là. Hi­mis va­þi­në­jo tak­si – nie­k a­da ne­ gráþ­da­vo na­mo, nie­k a­da ne­at­siøs­da­vo pi­ni­gø. O pas­kui ið­te­kë­jau uþ jû­sø të­èio ir per­si­kë­lë­me á Va­ðing­to­nà. Iki se­nat ­vës dir­bau su juo krau­tu­vë­lë­je pe­t ys á pe­tá dvy­li­k a va­lan­dø per die­nà, pas­kui tvar­k y­da­vau namus, ga­min­da­vau val­g y­ti. Gi­më Þa­na, ku­ri man ne­kë­lë në men­k iau­siø rû­pes­èiø. Pas­kui gi­mei tu. Ne­bu­vai leng­ vas vai­k as. Ta­èiau nie­k a­da ne­si­lio­viau dir­bu­si. Juk ma­tei ma­ne! Þi­nai! Gir­dë­da­vai, kaip bë­gio­da­vau laip­tais aukð­t yn þe­myn. Gal me­luo­ju?

– Þinau, ma­ma.

– Vi­sus tuos me­tus, kol bu­vo gy­vi, pa­dë­jau bo­bu­lei ir Zei­dai.

Jie nie­ko ne­tu­rë­jo – tik tuos ke­lis pen­sus, ku­riuos të­tis uþ­dirb­da­vo laik­rað­èiø kios­ke. Vë­liau ati­da­rë­me jam sal­du­my­nø krau­tu­væ, ta­èiau jis ne­ga­lë­jo dirb­ti – tu­rë­jo mels­tis. Pri­si­me­ni Zei­dà?

Link­te­lë­jau.

– Ðiek tiek, ma­my­te.

Bu­vau ten ke­tu­ris ar pen­kis kar­tus... Rûgð­èiai dvo­kian­èia­me dau­gia­bu­èia­me na­me, Bronk­se... Më­èiau ið penk­to aukð­to duo­nos tru­pi­në­lius ir fo­li­jos gniu­þu­lë­lius við­èiu­kams kie­me... Ma­no se­ne­ lis, vi­sas ap­si­da­ræs juo­dai, su juo­da aukðta ðli­ke, bal­ta, su­si­tarðiu­sia, pa­daþu iðtep­ta barz­da, ran­kas ir kak­tà ap­si­vy­nio­jæs juo­do­mis juos­ to­mis, mur­man­tis mal­das. Mu­du ne­ga­lë­jo­me pa­si­ðne­kë­ti – se­ne­lis kal­bë­jo tik ji­dið – ta­èiau jis man vi­suo­met stip­riai áþnyb­da­vo á skruos­tà. Vi­si ki­ti – bo­bu­lë, ma­ma, te­ta Le­na – dirb­da­vo, bë­gio­da­ vo laip­tais á krau­tu­væ ir at­gal, pa­kuo­da­vo ir iðpa­kuo­da­vo daik­tus, kep­da­vo, peð­da­vo við­èiu­kus, skus­da­vo þu­vis, ðluos­ty­da­vo dul­kes.

21

Ta­èiau Zei­da ne­pa­ju­din­da­vo në pirð­to. Tik së­dë­da­vo ir skai­ty­da­ vo. Kaip ka­ra­lius.

– Kiek­vie­nà më­ne­sá, – to­liau pa­sa­ko­jo ma­ma, – sës­da­vau á trau­ki­ ná ir veþ­da­vau jiems á Niu­jor­kà mais­to ir pi­ni­gø. Vë­liau, kai bo­bu­lë jau gy­ve­no se­ne­liø prie­glau­do­je, mo­kë­jau uþ ið­lai­ky­mà ir lan­ky­da­vau jà kas dvi sa­vai­tes, pri­si­me­ni, kar­tais pa­si­im­da­vau ir ta­ve? Kas dar ið ðei­mos jai pa­dë­da­vo? Nie­kas! Ta­vo dë­dë Sai­mo­nas at­va­þiuo­da­vo kar­tà per ke­lis më­ne­sius ir at­veþ­da­vo bu­te­lá 7 Up. Kai ki­tà kar­tà jà ap­lan­ky­da­vau, ji tik ir te­kal­bë­da­vo apie nuo­sta­bø­já dë­dës Sai­mo­ no 7 Up. Net apa­ku­si ji gu­lë­da­vo ran­ko­se lai­ky­da­ma tuð­èià 7 Up bu­te­lá. Pa­dë­jau ne tik bo­bu­lei, bet ir vi­sai ðei­mai – bro­liams Sai­ mo­nui ir Hi­miui, se­se­riai, Le­nai, te­tai Ha­nai, ta­vo gel­ton­sna­piam dë­dei Abei, ku­rá at­si­ve­þiau ið Ru­si­jos, – vi­sus, vi­sà ðei­mà ið­lai­kë ta schmut­zig, pur­vi­na, men­ka ba­ka­lë­jos krau­tu­vë­lë. Nie­kas man ne­ pa­dë­jo – niè­nie­kas! Kaip nie­kas ir ne­pa­dë­ko­jo.

Gi­liai gi­liai ákvë­pæs ið­ta­riau: – Aèiû tau, ma­my­te. Aèiû tau.

Ne­bu­vo la­bai sun­ku. Ko­dël rei­kë­jo lauk­ti pen­kias­de­ðimt me­tø?

Pa­imu jai uþ ran­kos, ko ge­ro, pir­mà kar­tà. Uþ më­sin­gos ran­kos virð al­kû­nës. Ji minkð­ta ir ðil­ta, kaip pa­ki­lu­si ki­chel teðla.

– Pri­si­me­nu, kaip mud­viem su Þa­na pa­sa­ko­jai apie dë­dës Sai­ mo­no 7 Up. Tu­rë­jo bû­ti sun­ku.

– Sun­ku? Ir tai man sa­kai tu. Kar­tais ji 7 Up uþ­si­kàs­da­vo ga­ba­ lë­liu ma­no ki­chel. Ási­vaiz­duo­ji, koks dar­bas ið­kep­ti ki­chel – bet ji kal­bë­da­vo tik apie 7 Up. – Ge­ra su ta­vi­mi kal­bë­tis, ma­my­te. Tai pir­mas kar­tas. Ko ge­ro, vi­sa­da to troð­kau, tai to­dël tu li­kai ma­no min­ty­se ir ma­no sap­nuo­se.

Gal­bût nuo ðiol bus ki­taip.

– Kaip ki­taip?

– Na, að ga­lë­siu bû­ti la­biau sa­vi­mi – gy­ven­ti dël tø tiks­lø ir dar­bø, ku­rie man at­ro­do ver­tin­gi.

22

– No­ri at­si­kra­ty­ti ma­næs?

– Ne... Na, ne taip, ne blo­gà­ja pras­me. Ir tau lin­kiu to pa­ties.

No­riu, kad ga­lë­tum pail­së­ti.

– Pail­së­ti? Ar ka­da nors ma­tei ma­ne il­sin­tis? Të­tis kas­dien nu­ snûs­da­vo. Ar ma­tei ma­ne mie­gan­èià po­kai­èio?

– No­rë­jau pa­sa­ky­ti, kad tau rei­kia sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lo – ne ðito, – ta­riu, baks­no­da­mas á jos krep­ðá. – Ne ma­no kny­gø! Ir að pri­va­lau tu­rë­ti sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­là.

– Bet juk kà tik tau aið­ki­nau, – at­sa­kë ji, per­im­da­ma krep­ðá á ki­tà ran­kà, to­liau nuo ma­næs. – Tai ne tik ta­vo kny­gos. Tai ir ma­ no kny­gos!

Jos ran­ka, ku­rios te­be­si­lai­kiau ási­ki­bæs, stai­ga at­ða­lo, ir að jà pa­lei­dau.

– Kà no­ri tuo pa­sa­ky­ti? – pa­klau­së ji. – Að pri­va­lau tu­rë­ti sa­vo tiks­là? Ðios kny­gos ir yra ma­no tiks­las. Dir­bau dël ta­væs – ir dël jø.

Vi­sà gy­ve­ni­mà dir­bau dël ðiø kny­gø – sa­vo kny­gø.

Ji áki­ða ran­kà á krep­ðá ir ið­trau­kia dar dvi. Su­si­gû­þiu, nuo­gàs­tau­ da­mas, kad ji ið­kels jas ir pa­ro­dys ne­di­de­lei þiû­ro­vø gru­pe­lei, jau su­si­spie­tu­siai ap­link mus.

– Ta­èiau jos ne ta­vo, ma­ma. Mu­du – at­ski­ri þmo­nës, ne­sa­me pri­ra­kin­ti vie­nas prie ki­to. Tai bû­ti­na, kad tap­tum as­me­ny­be. Kaip tik apie tai ir raðau ðio­se kny­go­se. No­riu, kad ir ma­no pa­ties – ir vi­sø ki­tø – vai­kai bû­tø ne­su­var­þy­ti.

– Vos mei­nen – ne­su­varþyti?

– Ne­su­varþyti – va­di­na­si, lais­vi, ne­pri­klau­so­mi. Ne­ga­liu ið­si­ lais­vin­ti ið ta­væs, ma­ma. Leisk tau pa­aið­kin­ti: kiek­vie­nas þmo­gus pa­sau­ly­je yra vie­ni­ðas. Sun­ku, ta­èiau taip yra, ir tu­ri­me su tuo su­si­­­tai­ky­ti. Tai­gi að no­riu tu­rë­ti sa­vo min­tis ir sa­vo sap­nus. Ir tu pri­va­lai tu­rë­ti sa­vo. Ma­my­te, no­riu, kad pa­lik­tum ma­no sap­nus.

Jos vei­das su­stings­ta, tam­pa grieþ­tas, ji þeng­te­li nuo ma­næs.

Pa­si­sku­bi­nu pri­dur­ti: 23

– Ne to­dël, kad ne­my­liu ta­væs, bet to­dël, kad no­riu mud­viem ge­ro – ir sau, ir tau. Pri­va­lai tu­rë­ti sa­vo sva­jo­nes. Be abe­jo, tu tai su­pran­ti.

– Oi­vi­nai, vis dar ma­nai, kad að nie­ko ne­su­pran­tu, o tu su­ pran­ti vis­kà. Ta­èiau ir að þvel­giu á gy­ve­ni­mà. Ir á mir­tá. Ið­ma­nau apie mir­tá – dau­giau nei tu. Pa­ti­këk ma­nim. Ir su­pran­tu, kas yra vie­nat­vë – ge­riau nei tu.

– Bet ma­ma, tu ne­su­si­tai­kai su vie­nat­ve. Bû­ni su ma­ni­mi. Ne­ pa­lie­ki ma­næs. Kla­jo­ji po ma­no min­tis. Po ma­no sap­nus.

– Ne, sû­ne­li. „Sû­ne­li“ – nie­kas taip ma­næs ne­va­di­no pen­kias­de­ðimt me­tø.

Pa­mir­ðau, kad ji su të­èiu daþ­nai ma­ne taip ðauk­da­vo.

– Vis­kas ne taip, kaip tu ma­nai, sû­ne­li, – to­liau kal­bë­jo ji. – Yra da­ly­kø, ku­riø tu ne­su­pran­ti, kai ku­riuos da­ly­kus ið­ver­tei á ki­tà pu­sæ. Pri­si­me­ni tà sap­nà, kai að sto­vë­jau èia, mi­nio­je, ste­bë­jau, kaip mo­ji man ið au­to­mo­bi­liu­ko, ðau­ki ma­ne, klau­si, kà nu­vei­kei ðia­me gy­ve­ni­me?

– Taip, þi­no­ma, pri­si­me­nu sa­vo sap­nà, ma­ma. Tai nuo jo vis­ kas ir pra­si­dë­jo.

– Sa­vo sap­nà? Tai ðtai kà no­rë­jau tau pa­sa­ky­ti. Tu klys­ti, Oi­vi­ nai, – ma­nai, kad að bu­vau ta­vo sap­ne. Tai bu­vo ne ta­vo sap­nas, sû­ne­li. Tai bu­vo ma­no sva­jo­në. Ma­mos taip pat tu­ri sva­jo­niø.

24

2 Kla­jo­nës su Pau­la Stu­di­juo­da­mas me­di­ci­nà mo­k iau­si sub­ti­laus þiû­rë­ji­mo, klau­sy­ mo, ly­të­ji­mo me­no. Þvelg­da­vau á rau­do­nas ger­k les, pûp­san­èius au­sø bûg­ne­lius ir ið­si­ran­giu­sius ar­te­ri­nius tin­k lai­nës upe­lius.

Klau­sy­da­vau­si mit­ra­li­nio voþ­tu­vo ûþe­sio, þar­ny­no gur­gë­ji­mo, kar­k a­lø kvë­pa­v i­mo ta­kuo­se. Èiuop­d a­vau sli­d þius bluþ­nies ir ke­pe­nø krað­tus, stang­rias kiau­ði­d þiø cis­tas ir kie­tà it mar­mu­ras pro­sta­tos vë­þá.

Mo­k y­tis apie pa­cien­tus – taip, tai bu­vo me­di­ci­nos stu­den­to uþda­vi­nys. Ta­èiau mo­k y­tis ið pa­cien­tø – ðiuo po­þiû­riu aukðta­sis iðsi­la­vi­ni­mas pa­si­reið­kë daug vë­liau. Ko ge­ro, tai pra­si­dë­jo nuo ma­no pro­fe­so­riaus Dþo­no Vait­hor­no, ku­ris daþ­nai kar­to­da­vo: „Klau­sy­k i­tës sa­vo pa­cien­tø; leis­k i­te jiems jus mo­k y­ti. Kad kaup­ tu­më­te iðmin­tá, tu­ri­te lik­ti mo­k i­niai“. Jis tu­rë­jo gal­vo­je ne tà ba­na­lià tie­sà, kad ge­ras klau­sy­to­jas dau­giau su­þi­no apie pa­cien­tà.

Jis tik­rà­ja þo­dþio pras­me tvir­ti­no, kad tu­ri­me leis­ti pa­cien­tams mus mo­k y­ti.

25

Dþonas Vait­hor­nas, ofi­cia­lus, man­da­gus, ne­ran­gus vy­rið­kis, ku­rio bliz­gan­èià pli­kæ su­po kruopð­èiai ap­kirp­tø þi­lø plau­kø pus­më­ nu­lis, tris­de­ðimt me­tø bu­vo Dþo­no Hop­kin­so psi­chiat­ri­jos sky­riaus va­do­vas. Jis neðio­jo aki­nius auk­si­niais rë­me­liais ir ne­tu­rë­jo në vie­no ne­pa­gei­dau­ja­mo bruo­þo: nei jo vei­de, nei ru­da­me kos­tiu­me, ku­rá jis kas­dien vil­kë­da­vo ið­ti­sus me­tus (spë­jo­me, kad sa­vo spin­to­je jis tu­ri dar vie­nà ar du to­kius pa­èius kos­tiu­mus), ne­bu­vo në raukð­le­lës.

Tai bu­vo bû­din­ga ir jo ges­tams: kai Dþo­nas Vait­hor­nas skai­ty­da­ vo pa­skai­tas, ju­dë­da­vo tik jo lû­pos; vi­sa ki­ta – ran­kos, skruos­tai, an­ta­kiai – bu­vo stul­bi­na­mai ne­jud­rûs.

Tre­èiai­siais psi­chiat­ri­jos re­zi­den­tû­ros me­tais að ir pen­ki gru­ pës drau­gai kiek­vie­nà tre­èia­die­nio po­pie­tæ su dak­ta­ru Vait­hor­nu ei­da­vo­me vi­zi­tuo­ti li­go­niø. Prieð tai mes pie­tau­da­vo­me jo àþuo­li­ në­mis len­tu­të­mis ið­kal­ta­me ka­bi­ne­te. Mais­tas bû­da­vo pa­pras­tas ir vie­no­das: su­muð­ti­niai su tu­nu, ðal­ti më­sos uþ­kan­dþiai ir ðal­tas py­ra­gas su kra­bais, po to val­g y­da­vo­me vai­siø sa­lo­tas ir ka­ri­jos rie­ðu­tø plokð­tai­ná. Ta­èiau vis­kas bû­da­vo pie­tie­tiðkai ele­gan­tiðka: li­ni­nës stal­tie­sës, þvil­gan­tys si­dab­ri­niai pa­dëk­lai, ki­nø por­ce­lia­nas.

Po­kal­biai prie sta­lo bû­da­vo il­gi ir ma­lo­nûs. Nors vi­siems rei­kë­ da­vo at­sa­ki­në­ti á skam­bu­èius, o pa­cien­tai rei­ka­lau­da­vo dë­me­sio, nie­kas ne­ga­lë­da­vo pas­ku­bin­ti dak­ta­ro Vait­hor­no. Ga­lø ga­le net ir að, pats pa­siu­èiau­sias ið vi­sø, ið­mo­kau ne­sku­bë­ti. Per tas dvi va­ lan­das tu­rë­da­vo­me pro­gà ko nors pa­si­tei­rau­ti pro­fe­so­riaus. Pri­si­ me­nu, klau­si­në­da­vau jo apie to­kius da­ly­kus kaip pa­ra­no­jos kil­më, gy­dy­to­jo at­sa­ko­my­bë dël sa­vi­þu­dy­bës, pa­cien­to el­ge­sio po­ky­èiø ir de­ter­mi­niz­mo ne­su­de­ri­na­mu­mas. Nors Dþo­nas Vait­hor­nas ið­sa­ miai at­sa­ky­da­vo á klau­si­mus, bu­vo jus­ti, kad jam ádo­mes­nës ki­tos te­mos: per­sø lan­k i­nin­kø taik ­lu­mas, ge­res­në grai­kø, o ne is­pa­nø mar­mu­ro ko­ky­bë, ap­mau­dþios Ge­tis­ber­go mû­ðio klai­dos, jo pa­ ties pa­tai­sy­ta pe­ri­odi­në ele­men­tø len­te­lë (pir­mo­ji dak­ta­ro pro­fe­si­ja bu­vo che­mi­kas).

26

Po pie­tø dak­ta­ras Vait­hor­nas sa­vo ka­bi­ne­te pri­im­da­vo ke­tu­ris pen­kis pa­cien­tus, o mes ty­lo­mis ste­bë­da­vo­me. Nie­ka­da ne­bû­da­vo ga­li­ma ið anks­to nu­ma­ty­ti, kiek truks po­kal­bis. Kai ku­rie baig­da­vo­si po pen­kio­li­kos mi­nu­èiø, ta­èiau dau­gu­ma truk­da­vo dvi tris va­lan­das.

Itin ge­rai pri­si­me­nu va­sa­ros më­ne­sius, vë­sø, pri­tem­dy­tà ka­bi­ne­tà, oranþiniø ir þaliø dryþiø ten­tà, uþsto­jan­tá svi­li­nan­èià Bal­ti­mo­rës sau­læ, ap­link pa­vë­si­nës stul­pe­lius su­ko­si vi­jok­li­nës mag­no­li­jos, ku­ riø gleþni þie­dai svi­ro pa­lei pat lan­gà. Pro ðo­ni­ná lan­gà ma­ty­da­vau dar­buo­to­jams skir­tà te­ni­so aikð­te­læ. Ak, kaip ano­mis die­no­mis trokð­ da­vau þais­ti! Ne­nu­styg­da­vau vie­to­je, ási­vaiz­duo­da­vau, kaip pa­duo­du ir at­mu­ðu ka­muo­liu­kà, o ðe­ðë­liai kie­me vis il­gë­da­vo. Tik ta­da, kai aikð­te­lë pa­skæs­da­vo prie­blan­do­je, at­si­þa­dë­da­vau vil­èiø ir vi­sà dë­me­sá nu­kreip­da­vau á dak­ta­ro Vait­hor­no po­kal­bius.

Jis nie­kur ne­sku­bë­da­vo. Tu­rë­da­vo dau­g y­bæ lai­ko. Nie­kas jo taip ne­do­mi­no, kaip pa­cien­to pro­fe­si­ja ir po­më­giai. Ið­ti­sà sa­vai­tæ kas­dien po va­lan­dà jis kal­bë­da­vo­si su Pie­tø Ame­ri­kos plan­ta­to­ riu­mi apie ka­va­me­dþius. Ki­tà sa­vai­tæ su is­to­ri­jos pro­fe­so­riu­mi dis­ku­tuo­da­vo apie is­pa­nø ar­ma­dos þlu­gi­mà. Ga­lë­jai pa­ma­ny­ti, kad svar­biau­sias jo tiks­las – su­pras­ti, ko­k ià áta­kà ka­vos pu­pe­liø ko­ky­bei daro aukðtis virð jû­ros ly­gio ar ko­k ie ðeðio­lik­to amþiaus po­li­ti­niai mo­t y ­vai sly­pë­jo uþ is­pa­nø ar­ma­dos. Jis taip sub­ti­liai per­ei­da­vo prie as­me­ni­niø te­mø, kad kas­kart ap­stulb­da­vau, kai áta­rus, pa­ra­no­jið­kas pa­cien­tas stai­ga im­da­vo at ­vi­rai kal­bë­ti apie sa­vo psi­cho­zës paveiktà pa­sau­lá.

Leis­da­mas pa­cien­tams save mo­ky­ti, dak­ta­ras Vait­hor­nas ben­ drau­da­vo su as­me­niu, o ne su pa­cien­to pa­to­lo­gi­ja. Jo stra­te­gi­ja stip­rin­da­vo pa­cien­to pa­si­ti­kë­ji­mà sa­vi­mi ir no­rà at­si­ver­ti.

Gud­rus me­to­das, ga­li­ma bû­tø pa­sa­ky­ti, ta­èiau tai ne­bu­vo „gud­ ry­bë“. Dak­ta­ras Vait­hor­nas ne­ap­si­me­ti­në­jo – jis nuo­ðir­dþiai troð­ko mo­ky­tis. Jis bu­vo ko­lek­ci­nin­kas ir per vi­sus tuos me­tus su­kau­pë stul­bi­na­mà ávai­riau­siø ádo­miø fak­tø lo­bá.

27

28