Menas būti gyvam Egzistencinės tapatybės paieškos: paciento ir psichoterapeuto dialogas humanistinėje psichoterapijoje
James F. T. Bugental
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
vilnius 2014
UDK 615.85 Bu-119
Copyright © 1976, Jossey-Bass, Inc., Publishers 615 Montgomery Street San Francisco, California 94111 & Jossey-Bass Limited 3 Henrietta Street London WC2E 8LU Vertimas į lietuvių kalbą © Viktorija Uzėlaitė Viršelis © Milena Grigaitienė © Leidykla VAGA, 2014 ISBN 978-5-415-02361-5
Versta iš: James F. T. Bugental The Search for Existencial Identity, Jossey-Bass Publishers, San Francisco, Washington, London, 1976
Šią knygą skiriu žmogui, kurio dėka ją parašiau – Elizabethei Keber Bugental. Jos meilė ir parama mane išmokė pasitikėti savo būtimi ir išdrįsti atsiverti. Tai, kas vaizduojama šiuose puslapiuose, iš dalies atspindi mano gyvenimišką patirtį, naujas, jaudinamas galimybes.
Turinys
Įžanga ............................................................................................... 9 Padėka ............................................................................................. 15 Laiškas mano pacientams ................................................................... 19
I. Prarastas būties pojūtis ........................................................... 21 II. Lorensas. Vidinė tuštuma ir tapatybė ........................................ 33 III. Dženiferė. Atsakomybė ir pasirinkimas..................................... 75 IV. Frenkas. Pyktis ir įsipareigojimas ............................................ 122 V. Luiza. Nuolankumas ir nepriklausomybė .................................. 162 VI. Holas. Objektyvumas ir ribotumas ......................................... 210 VII. Keitė. Reikalingumas ir vienatvė .......................................... 256 VIII. Dvilypumas ir atvirumas. Asmeniškas epilogas .............. 297 Išnašos ........................................................................................... 316
Įžanga
Kaip sužinojau, vienas iš atlygių, kurį gauni rašydamas knygą apie žmogaus patirtį, yra knygos sukeliamas atsakas. Kartu tai ir vienas iš pavojų, su kuriais tenka susidurti. Kai 1965 metais buvo išleista knyga The Search for Authenticity, nesitikėjau sulaukti tokių jaudinančių, asmeninių laiškų iš vyrų ir moterų, kurie tikrai suprato, apie ką rašau. Tokie laiškai man teikia didelį pasitenkinimą ir rašydamas knygą nekantriai jų laukiu. Prieš kelerius metus kitoje žemyno pusėje gyvenantis jaunas vyras aprašė poveikį, kokį jam padarė knyga ir kaip jis tikisi tobulėti ir augti. Mes apsikeitėme keliais laiškais, paskui jis pranešė atvykstąs į Los Andželą ir norįs susitikti su manimi. Taigi sutarėme, kada jis galėtų užsukti į biurą. Vos atvykęs jis prisipažino svarstąs išeiti iš darbo ir persikraustyti, kad galėtų lankyti mano psichoterapijos seansus. Tai išties buvo svaiginama dovana, bet po penkiolikos minučių žmogus pravirko. Jis verkė, nes nusivylė manimi. Turiu galvoj, nusivylė manimi kaip žmogumi. Vieną minutę skrajojau padebesiais ir mėgavausi jo susižavėjimu, kitą minutę teko nusivilti. Vyras pasakė, kad aš jam atrodau toli gražu ne toks nuoširdus, kokį jis tikėjosi išvysti perskaitęs mano veikalus. Neatspindintis to, ką rašau. Be abejo, jis teisus. Tiesą sakant, pats ne sykį esu raudojęs dėl to liūdno neatitikimo. Tas bauginamai įžvalgus jaunas vyras verkė ir dėl to, kad nusivylė savimi – žinojo jis tai ar ne. Vis dėlto manęs tai neguodžia, nes suprantu, kaip man toli iki to, apie ką svajoju. Tačiau ta svajonė 9
m e n a s b ū t i g y va m
man patinka, ir aš noriu ja dalytis su kitais. Taip, kaip tam jaunuoliui reikia suvokti, kad ieško idealo, su kuriuo galėtų tapatintis, taip man reikia išmokti gerbti savo paties pastangas gyventi visavertį gyvenimą, suprantant, kiek daug visuomet esama siektino.1 Aš esu psichoterapeutas. Skaitydami šį sakinį turbūt akimirksniu susidarote apie mane nuomonę. Nusprendžiate, kad esu bemaž stebukladarys gydytojas, o gal šarlatanas, šių dienų žynys ar šamanas, pamišėlių bičiulis, senų laikų reliktas, patarėjas, viską žinantis apie žmogų, reakcingų jėgų, siekiančių išlaikyti esamą tvarką, įrankis, pavojingas radikalas, atmetantis visa, kas gera ir vertinga. Keista, tokie dalykai jums gali ateiti į galvą, net jei patys esate psichoterapeutai. Kita vertus, neabejoju, kad visus šiuos apibūdinimus atitinkančių psichoterapeutų (ar bent taip save vadinančių žmonių) tikrai yra. Išties labai norėčiau sugalvoti naują pavadinimą tam, ką darau. Mielai atsisakyčiau tokių žodžių kaip „psichoterapija“, „gydytojas“, „pacientas“ ir „gydymas“, pakeisčiau juos naujais, tikslesniais terminais, aiškiau nusakančiais mano ir drauge su manimi dirbančių požiūrį į bendrą veiklą ir, svarbiausia, mūsų vaidmenis ar įnašą į tą veiklą. Tačiau kol kas neradau mane tenkinančių pakaitinių žodžių, tad vartosiu tuos, kuriuos girdėjau nuo vaikystės. Vis dėlto nors žodžiai tie patys, jų reikšmė nuolat plečiasi ir keičiasi, ir mano profesinei patirčiai nuolat atsiveria naujos perspektyvos, nauji iššūkiai ir naujos galimybės. Ką turiu omenyje sakydamas, kad dirbu psichoterapeutu? Mano darbas padeda nepatenkintiems gyvenimu žmonėms kurti jį geresnį. Dirbu su norinčiaisiais tapti tokiais, kokie jaučiasi galį tapti, bet iki šiol jiems tai nepavyko. Dirbu su žmonėmis, jaučiančiais, kad juose yra kai kas, ką galima prikelti tikram gyvenimui. Dirbu su žmonėmis, norinčiais užmegzti su kitais nuoširdžius ir artimus santykius, įveikti užkardas, įkalinančias mus nematomose vienutėse. Ką reiškia „dirbu su...“? Na, tai irgi sunkiai apibrėžiama. Aš įdėmiai klausausi. Kai pajuntu, kad žmogus yra nenuoširdus pats 1
Išnašų paaiškinimus žr. knygos gale. (Vert. past.)
10
įž anga
sau (ir man), pasakau tai. Kai žmonės pasakoja apie savo vidines patirtis, atitinkamai atsiveriu savajai. Pajutęs, kad manoji vidinė patirtis dera (nors nebūtinai sutampa) su paciento, kartais išsakau man kylančias asociacijas. Tai gali būti vidinė mano reakcija; kartais pacientų žodžius susieju su ankstesniais jų pasakojimais. Daugiau klausausi nei kalbu, bet būna, kad išties daug pasakau. Dažniausiai pas mane atėjusiems žmonėms leidžiu „nustatyti kursą“, bet kartais suabejoju jų pasirinkta kryptimi. Paprastai mūsų santykiai esti šilti, mes patinkame vienas kitam, nors nutinka ir taip, kad supykstame, apšaukiame vienas kitą, patį gyvenimą ar sunkiai įvardijamus dalykus. Kartais drauge verkiame. Be to, kalbėdamiesi mes (ar vienas iš mūsų) dažnai jaučiame baimę. Stengiuosi jums papasakoti, kad ši veikla labai skiriasi nuo to, kas yra įprasta mūsų kultūroje. Mūsų darbas kupinas prieštarų. Du žmonės artimai emociškai bendraudami veikia vienas kitą ir reaguoja vienas į kitą. Vieniems tai gali turėti didžiulį poveikį, kitiems visos pastangos bergždžios, o tretiems, tiesą sakant, psichoterapija gali smarkiai pakenkti. Psichoterapija ne tik veikia psichoterapeuto ir jo pacientų gyvenimus (ji išties daro įtaką abiems), bet ir suteikia kai ką mūsų kultūros prasme unikalaus: laiką ir vietą ilgai stebėti save ir mąstyti apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Stebėjimas ir mąstymas – tai ne patys tiksliausi šio vyksmo apibūdinimai. Galbūt bus aiškiau, jei pamėginsite prisiminti, kaip esti visą dėmesį sutelkus į jums įdomią veiklą. Tai gali būti muzikos klausymasis, žvejyba, finansų puslapio tyrinėjimas, naujo darbo projekto kūrimas, golfo žaidimas ar kažkas kita. Kad ir kas tai būtų, labiausiai savimi tampi „pasinėręs“ į veiklą, nors tai atrodo paradoksalu. Jei stabtelsite ir susimąstysite, veikiausiai suprasite, kad kaip tik tada išgyvenate darną su savimi, paaštrėja jūsų juslės, o gebėjimas apmąstyti įvairius veiklos aspektus ypač sustiprėja. Jūs tampate kūrybingesni, lankstesni, esate „čia ir dabar“. Kalbu kaip tik apie tokį stebėjimą ir mąstymą. Dirbdamas psichoterapeutu žmogaus dramoje vaidinu ypatingą vaidmenį. Galiu pažvelgti į tai, kas vyksta užkulisiuose, norom 11
m e n a s b ū t i g y va m
nenorom nuolat įsitraukiu į veiksmą ir nebegaliu būti pasyvus stebėtojas. Stipriai emociškai įsitraukiu į man atskleistą gyvenimą ir į juntamą jo prasmę. Kartais kyla noras atsitraukti, apmąstyti tai, ką patiriu, ir pasidalyti savo mintimis su kitais. Tam ir bus skirti kiti skyriai. Šioje knygoje gausu mano mąstymų apie vienas kitam duodamas pamokas, kaip būti gyvam. Vis dėlto pamėginęs perteikti, ko išmokau dirbdamas su pacientais, suprantu, kad tai retai būna abstraktūs dalykai. Grįžta prisiminimai, kaip skirtingu laiku su skirtingais žmonėmis mėginau išspręsti tam tikrą gyvenimo klausimą. Šie įspūdžiai, užuot susidėlioję į glaustas išvadas, susipynė su emocijomis, kurias jautėme vienas kitam, su kitais mūsų gyvenimo įvykiais, su žmonėmis, vienaip ar kitaip dalyvavusiais kintamoje mūsų patirtyje. Tai žmonių istorijų etapai, patirties epizodai. Noriu pabrėžti, kad tai, ką sužinau apie konkretų žmogų, nėra unikalu ar būdinga tik jam vienam. Priešingai, ko nors išmokstu tik todėl, kad to paties mane moko ne vienas, o keli pacientai: jie išryškina įvairius būties aspektus ir taip padeda susigaudyti, kurie dalykai yra trumpalaikiai, o kurie tvarūs. Taigi nusprendęs išdėstyti tai, ką sužinojau, ir savo žiniomis pasidalyti su kitais, supratau, kad norėdamas perteikti šį tą vertingo ir tikro turiu kalbėti žmonių vardu. Ši knyga pasakoja apie žmones: Larį, Dženiferę, Frenką, Luizą, Holą, Keitę ir mane, apie jų ir mano žmogiškąją patirtį bei jos prasmę. Tai nėra įprasta objektyvi „atvejų analizė“. Objektyvumas gali būti bailumo priedanga ir keršto pateisinimas. Objektyviai kalbėti apie žmonių gyvenimą ir siekį geriau suprasti paslėptas galimybes – tai iškraipyti tiesą. Rašydamas ir skaitydamas šiuos puslapius dažnai verkiu ir šypsausi. Iš naujo prisimenant atradimo akimirkas, bendrystę ar sielvartą, apima stiprūs jausmai. Tikiuosi, skaitytojų dėmesys prasiskverbs pro grožinės literatūros šydą ir bent šiek tiek atsivers tų žmonių tikrumas. Taip jie patys atras kelią į savo žmogiškąją esmę.
12
įž anga
Rašydamas šią knygą mintyse neturiu tam tikros apibrėžtos skaitytojų grupės. Tikiuosi prabilti ir į profesionalius psichoterapeutus, ir į mėgėjus (bent jau psichoterapijos srityje). Mano skaitytojus vienija veikiau požiūris – pagarbus, dėkingas, kupinas pasitikėjimo – į žmogaus gyvenimą, o ne profesija. Jie panašiai mąsto apie savo pačių ir tų, su kuriais dalijasi laiku ir erdve, gyvenimą. Tie žmonės visų žmogiškųjų būtybių prigimtyje įžvelgia grožį ir stebuklą: valią realizuoti tai, kas snaudžia. Jie aimanuoja ir kovoja su realiomis galiomis, siekiančiomis suvaržyti ar apriboti tą gyvybinę jėgą. Tikiuosi, ši knyga drąsins ir guos tuos, kurie siekia tobulumo, nesvarbu, darbe ar asmeniniame gyvenime. Kokie galėtų būti šių puslapių skaitytojai? Juos galima suskirstyti į penkias grupes. Pirmiausia noriu kreiptis į savo draugus – psichoterapeutus profesionalus. Žinau, kad daugelis jų dirba panašiai, kaip mano aprašyta, arba prie to artėja. Taip pat žinau, kad atviras dalijimasis patirtimi kiekvieną iš mūsų gali paskatinti būti drąsesnį ir kūrybingesnį. Pats gavęs daug naudos iš kitų raštų, noriu prisidėti ir su savąja patirtimi. Profesionalams bus naudinga palyginti tam tikrus darbo su šiais atvejais aspektus. Stengiausi tiksliai – labiau dvasia nei raide – atspindėti pagrindinius intensyvios egzistencinės-humanistinės psichoterapijos aspektus. Apibūdinau: • • • • •
psichoterapinių santykių pradžią, psichoterapinės sąjungos raidą ir perkėlimo evoliuciją; pagrindinius priešinimosi būdus, neišvengiamą konfrontaciją ir jos nagrinėjimo procesus; vadybinius rūpesčius, nenumatytus klausimus ir sunkumus, kai priimami nutarimai; subjektyvų mano dalyvavimą psichoterapijos vyksme, nesėkmes dėl priešpriešinio perkėlimo, įsitraukimą ir neprisirišimą; darbe atrandamą egzistencinę prasmę.
Tikiuosi, šiuose apmąstymuose atsispindės mano įsipareigojimas žmonėms, apie kuriuos rašau, – jie labai manimi pasitikėjo, 13
m e n a s b ū t i g y va m
jų drąsą mačiau savo akimis, o į jų gyvenimus žvelgiau su virpuliu širdyje. Taip pat savo darbą skiriu studentams, kurie taikys savo studijose psichoterapiją ar asmeninį konsultavimą: psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams, mokytojams ir t. t. Jiems norėčiau atskleisti kitus bendravimo su pacientais ir klientais būdus, ne tuos, kuriais akcentuojama technika ar manipuliacija. Žinau, kad daugelis studentų, svajojančių dirbti su žmonėmis ir gerinti jų gyvenimus, bodisi metodais, kuriuose nėra vietos giliam bendravimui ar humanistinei konfrontacijai. Stengiausi parašyti tokią mūsų darbų ataskaitą, kuri išties padėtų specialistams rūpintis žmogiškomis būtybėmis, o ne beasmenėmis abstrakcijomis. Tikiuosi, ši knyga padrąsins studentus atverti širdis intensyvios psichoterapijos vyksmui ir pajusti gilų asmeninį santykį. Tikiuosi, šie puslapiai bus naudingi vis gausėjantiems konsultantams be aukštojo išsilavinimo – žmonėms, kurie savanoriškai mokosi ir padeda kitiems turiningiau gyventi. Esu įsitikinęs, kad šie specialistai praktikai kuria naują žmonių bendruomenę, kaip atsvarą dideliam mūsų mašinų ir kompiuterių visuomenės susvetimėjimui. Šie praktikai parodo, kad nebūtina perkelti prasmingo asmeninio bendravimo į specialiąsias disciplinas. Kartu darbuodamiesi profesionalai ir praktikai gali kvalifikuotai globoti kur kas daugiau žmonių ir atitinkamai su jais bendrauti. Tikiuosi, mano pasakojimai praktikams atskleis didesnes jų darbo galimybes ir parodys, kaip svarbu nuolat mokytis, tobulėti, stengtis pažinti save ir nuoširdžiai bendrauti. Rašau žmogui, ketinančiam leistis į šį nuotykį, norinčiam pradėti intensyvią psichoterapiją. Tai yra ir turėtų būti gerai apgalvotas sprendimas, tačiau labai dažnai žmogui sunku rasti jam naudingos informacijos. Tikiuosi, ši knyga padės apsispręsti ir pajusti, kokia jaudinama yra ši išvyka į savo vidinę būtį ir kiek galimybių ji atveria.2 Galiausiai noriu kreiptis į skaitytojus intelektualus, kurie savo darbu nesusiję su psichoterapija, bet siekia aiškiau pajusti savo būtį. 14
įž anga
Jiems ypač stengiausi išryškinti mūsų visų viduje tvyrančią sumaištį, panaikinančią gilesnę gyvenimo prasmę. Šiems skaitytojams stengiausi pailiustruoti, kaip išsiugdžius autentiškumą gali pakisti mūsų būties suvokimas. Suprantu, koks ambicingas mano siekis prabilti visiems šiems žmonėms. Stengdamasis jį įgyvendinti kalbėsiu gana kategoriškai, be visų tų deramų įterpinių „manau“, „regis“ ir panašių, primenančių, kad dar neturiu galutinių atsakymų. Kai aš – ar kas nors kitas – leidžiame sau kalbėti apie gyvenimo ir mirties esmę (tai pagrindinė šios knygos tema), turėtų būti aišku, kad perteikiame savo šališką ir labai asmeninį požiūrį. Kitaip nė būti negali. Dauguma šios knygos skaitytojų tai jau puikiai žino. Jei kurie nors nežino, galbūt ši knyga – ne jiems. Stengiuosi perduoti savo sampratą ir, tikiuosi, palyginsite ją su savo pačių patirtimi. „Išnašų ir literatūros“ skyrelyje (jį perkėliau į knygos pabaigą, kad netrikdytų pasakojimo tėkmės), pateikiu atitinkamų citatų iš psichologinės literatūros. Ši knyga yra atviresnė nei kitos mano apibūdintiems skaitytojams skirtos knygos. Stengiuosi papasakoti apie mano gyvenimą formavusią patirtį, aprašyti kai kurias svarbias savo gyvenimo kovas ir atskleisti savo, psichoterapeuto, patirtį. Taip darau todėl, kad esu įsitikinęs, jog psichoterapija yra veikiau menas nei mokslas, todėl norintysis suprasti mano bendravimui su pacientais būdingus vyksmus, turėtų susipažinti su mano asmenybe.
Padėka
Kaip prisiminti daugybę žmonių, kilniai padėjusių įgyvendinti šį projektą? Galiu surašyti gal tik trečdalį vardų. Kai kurie žmonės padėjo keliais sunkiu laiku ištartais žodžiais, atgaivinusiais viltį, kiti valandų valandas uoliai ir pasiaukojamai dirbo. Ypač prisidėjo šie draugai: Tony Athosas, Patria Basayne, Mary Conrow, Johnas Levy, Helene Schaeffer, Sylvia Tufenkjian, Susie Wells ir Kay Williams. Billas Bridgesas ir Brianas Healdas uoliai ir sumaniai vadovavo darbui ir palaikė asmeniškai. Mano sekretorė Lynda Abbott su neišsenkama kantrybe perrašinėjo sunkiai įskaitomus rankraščius ir kaskart prireikus skubiai atlikdavo darbus. Ji nusipelnė nuoširdžios mano padėkos. James F. T. Bugental Forestvilis, Kalifornija 1975 m. gruodis
Laiškas mano pacientams
Paskutinį kartą skaitau šiuos puslapius, netrukus rankraštį atiduosiu leidėjams ir jis pateks į spaustuvę. Šiuo metu man atrodo žiauru surašyti ant popieriaus ir svetimiems žmonėms išsiųsti pasakojimus apie tai, ko mes kartu išmokome. Jaučiuosi taip, lyg kitiems atiduočiau skaityti meilės laiškus. Vis dėlto noriu skaitytojams perduoti tai, ko jūs mane išmokėte. Ir jūs, ir aš žinome, kad nesu mokslininkas, ir kad šiuose puslapiuose bus ne garsių ir iškilių mąstytojų išminties krislai. Ir jūs, ir aš žinome, kad nesu tyrinėtojas (bent jau ne toks, koks paprastai įsivaizduojamas tyrinėtojas), nešališkai aprašantis kitų būtybių veiksmus. Savo knygoje daugiausia kalbėsiu apie jus ir save kaip apie žmogiškąsias būtybes, siekiančias pažadinti giliai mumyse snaudžiančią gyvastį. Šiuose pasakojimuose stengiausi ne tik tiksliai atkartoti tai, kas vyko, – stengiausi perteikti tai, ką mes kartu patyrėme. Supratau, kad į žodžius turiu įlieti itin subtilią prasmę. Dirbau su pažodiniais psichoterapinių pokalbių užrašais ir žinau, kad jie, netgi būdami itin tikslūs, neatsispindi iki galo tiesos. Kuo nuoširdžiausiai aprašiau tas akimirkas, kai skaitydamas ar rašydamas apie jas springdavau ašaromis, juokdavausi iš džiaugsmo ar nustėrdavau iš baimės. Į kiekvieną pasakojimą įtraukiau kitiems žmonėms nutikusių įvykių ir svetimų pokalbių, siekdamas sukurti ir pramanytą pacientą. Vis dėlto stengiausi tiksliai perduoti tų įvykių patirtį – ir jūsų, ir savo. Tikiuosi, kiekviename skyriuje pajusite mano rūpestį jumis 19
m e n a s b ū t i g y va m
ir pagarbą jums, nors nė vienas portretas nėra tikslus atvaizdas to, kokius jus iš tikrųjų mačiau. Turbūt daugiausia išgalvotas knygos įvykis yra Dženiferės ir Luizos pokalbis per grupės konsultaciją. Tačiau žinau, kad kai kurie iš jūsų prisiminsite panašius įvykius mūsų grupės gyvenime. Nenoriu jūsų trikdyti, todėl asmeninę jūsų kelionę su manimi aprašiau taip, kad tie, kurie jus pažįsta, nesijaustų nederamai dirsčioją į asmeninę jūsų patirtį. Ypač dėkoju tiems, kurie skaitėte šių skyrių juodraščius ir patvirtinote, kad šitaip mano pristatyti jaučiatės gerai. Jūs – kiekvienas jūsų – buvote mano mokytojai ir bendražygiai. Branginu mūsų kartu praleistą laiką, tikiuosi, jūs irgi. Tegu ši knyga byloja apie mano rūpestį jumis. Linkėjimai jums. Džimas
I Prarastas būties pojūtis
Per trisdešimtį metų išklausiau daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių valandų vyrų ir moterų pasakojimų apie tai, ko jie trokšta iš gyvenimo. Inžinieriai, policininkai, prostitutės, advokatai, mokytojai, direktoriai, namų šeimininkės, sekretoriai, studentai, seselės, gydytojai, vienuolės, taksi vairuotojai, pastoriai ir kunigai, profesionalūs kareiviai, darbininkai, profesoriai, tarnautojai, aktoriai ir daugelis kitų kvietė mane kartu tyrinėti jų gelmes ir atrasti tai, kas ten brangiausia. Ieškojimų metu jie tvėrė kančias ir tryško džiaugsmu, per šią asmeninę odisėją jiems teko patirti baimę ir sukaupti drąsą. Iš jų daug išmokau, ir vis tvirčiau įsitikinu, kad pagrindinis kiekvienos žmogiškos būtybės rūpestis yra tai, kad jis ar ji gyvena. Visi žinome, kad esame gyvi, ir visi siekiame būti gyvesni, nes žinome, kad pernelyg dažnai nesame tokie gyvi, kokie norėtume būti. Taip jau yra. Vieną dieną jaučiamės gyvų gyviausi, kitą dieną mus užlieja neišvengiamai viduje kylanti mirties banga. Didžiulė žmogiškosios patirties tragedija yra tai, kad kartais tarsi apankame ir apkurstame, ir nebepastebime galimybių gyventi visavertį gyvenimą. Yra daugybė išorinių neįveikiamų kliūčių, trukdančių visavertiškai gyventi: nesėkmė, liga, mirtis, socialinių, politinių ir ekonominių jėgų įsikišimas. Mes visi susiduriame su tokiomis netektimis ir kaip įmanydami su jomis kovojame. Tačiau didžiausią sielvartą ir apmaudą kelia praradimai, kuriuos užsitraukiame patys, nes nežinome, ką buvo galima padaryti ar ko karštai troškome. 21
m e n a s b ū t i g y va m
Stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties – štai kas svarbiausia. Nuolat svyruojanti gyvybės ir mirties švytuoklė yra pagrindinis vidinis barometras, rodantis, kaip klostosi mūsų gyvenimas. Labai dažnai esame akli ir kurti savo pačių reikmėms ir troškimams, nepastebime mums atsiveriančių galimybių. Mūsų požiūris į prigimtį pernelyg siauras ir klaidingas, mes nežinome, kaip pasinaudoti savo prigimtine teise į gyvenimą. Daugelis esame praradę ryšį su tikrąja savo savastimi. Dirbdamas su žmonėmis, siekiančiais visavertiško gyvenimo, visų pirma stengiuosi padėti jiems labiau įsiklausyti į save, – tuomet galima išmokti taip tvarkyti gyvenimą, kad šis teiktų pasitenkinimą. Kalbu apie „aklumą ir kurtumą“ savo reikmėms ir apie mokymąsi „išgirsti“ save, kad žmogus įgytų apsčiai gyvenimo. Šios metaforos nusako sąmoningumą, kurio daugeliui stinga. Tai daugiau nei metaforos. Neabejoju, kad esama įgimto jutimų lygmens, tačiau mes nebemokame deramai juo pasinaudoti. Svarbiausia žinia (dažnai lengvai pražiūrima ar per menkai vertinama), kurią noriu perteikti šia knyga, skamba taip: mes visi vidujai esame sužeisti. Esu įsitikinęs, kad mes visi esame neįgalūs: daugiau ar mažiau susilpnėjęs mūsų gyvybingumas ir nuojauta, jog kiekvieno prigimtyje slypi neįgyvendintos galimybės. Tai knyga apie prarastą savęs pojūtį. Šis pojūtis mums leistų gyventi visavertį gyvenimą. Mus luošina įvairiausi veiksniai, mūsų negalia tokia pati, kaip aklojo ar kurčiojo. Mes neišnaudojame visų galimybių. Prarastasis savęs pojūtis yra dar svarbesnis už regą, klausą, lytėjimą, uoslę ar skonį. Ši prarasta juslė – tai vidinė rega, leidžianti suvokti, kaip išorinė patirtis atitinka vidinę prigimtį. Tai egzistencinis pojūtis.1 Ką turiu galvoje sakydamas, kad klausausi vidinės savo patirties? Nėra žodžių šiam jutimų matmeniui apibūdinti. Jei žmogus nuo gimimo buvo aklas, apie regą jam papasakoti galime tik apytiksliai ją lygindami su klausa, lytėjimu ir kitomis juslėmis. Vaizdžiai tariant, dauguma nuo vaikystės esame akli (ar apakinti). Mes menkai jaučiame vidinę savo būtį, mus dažnai moko nekreipti į ją dėmesio 22
Prarastas būties pojūtis
ar ją nuvertinti. („Juk iš tikrųjų taip nesijauti“; „Juk nori visai ne to, tiesa?“ „Nebūk toks jautrus“; „Nesvarbu, ko trokšti – susitaikyk su tikrove.“) Taigi apie šį menkai pažįstamą pojūtį kalbu ne itin tiksliais, iš kitų patirčių pasiskolintais žodžiais. Savęs suvokimas – tai visos būties išraiška, kaip meilė, pyktis, alkis ar darbas, kurį kuo nuoširdžiausiai atliekame. Vidinė rega mums kiekvieną akimirką praneša žinią, kaip tai, ką patiriu, dera su vidine mano patirtimi.2 Šis pojūtis iš esmės padeda suvokti, kur ir kokia yra subjektyvi mano būtis, taigi tarnauja panašiai kaip išorinė rega. Ji padeda orientuotis ir numatyti kryptį, kur link noriu judėti savyje. Šis vidinio suvokimo „organas“ nėra akys, leidžiančios pažvelgti į vidų, nėra ausys, skirtos klausytis vidinių savo potyrių. Tai veikiau visa mano būtis, to, kas esu, visuma arba geštaltas. Tačiau diskutuojant apie vidinį visos savo būties suvokimą verta kalbėti taip, lyg tai būtų atskiras jutimų organas. Tokiu būdu tikiuosi išaiškinti, kiek daug mes visi esame praradę. Šis egzistencinis pojūtis, kaip mes jį įsivaizduojame, leidžia suvokti kryptį – kaip ir kiti pojūčiai. Tačiau pastaroji mintis dažnai klaidingai suprantama. Akys man pasako, kad priešais mane yra knygos lapas, ne baltas stačiakampis su juodais ženklais, kurį matydamas darau išvadą, kad tai lapas su žodžiais, sakiniais ir prasmėmis. Panašiai ir deramai funkcionuojantis vidinis pojūtis perteikia tiesioginį suvokimą. Jis sako: „Šis pokalbis su Klete man nepatinka“. Ir tasai vidinis pojūtis nesuteikia duomenų, iš kurių nuspręsčiau: „Pastebiu, kad nenustygstu vietoje... Galbūt man šis pokalbis nuobodus“. Vis dėlto daugelis mūsų gebame save stebėti tik pastaruoju nuotoliniu būdu, todėl tenka spėlioti, kodėl nenustygstame. Vidinė juslė yra jautri begalei įvairiausių stimulų: pojūčiams, prisiminimams, ateities lūkesčiams, fantazijoms, ketinimams ir visoms kitoms vidinio gyvenimo apraiškoms. Teisingai ja naudojamės tada, kai atvirai priimame visą šią mūsų būties tėkmę. Išorinė rega paaštrėja tuomet, kai prisimerkiame, o vidinė juslė, priešingai, geriausiai veikia tada, kai atvirai ir be įtampos priimame tai, kas 23
m e n a s b ū t i g y va m
vyksta. Savo veikimu vidinis suvokimas panašus į klausą. Todėl vidinę juslę kartais įsivaizduoju kaip „klausančią akį“ – ji apima ir vidinę regą, ir vidinę klausą. Tokia samprata yra prasminga, ji išreiškia šį tą daugiau nei vieną jutimų organą. Tuo noriu pasakyti, kad „klausanti akis“ yra klausantis Aš. Aš klausosi, Aš yra pats klausymosi vyksmas. Ir, kaip galima numanyti, Aš yra tai, ko klausomasi. Apmąstant šias idėjas svarbu gręžtis į save. Šias mintis turime apsvarstyti atsižvelgdami į tiesioginę vidinę patirtį (užuot stengęsi kiekvieną idėją išnagrinėti kaip išorinę sąvoką). Kitaip tariant, mintis apie klausantį Aš arba vidinį pojūtį, leidžiantį suvokti, kas yra mumyse, gali atrodyti keista, jei žvelgiame į išorę ir mąstome apie žmones apskritai. Taip pat ir tada, kai apie save mėginame galvoti kaip apie išorinį objektą, kai iš šalies žiūrime į „aš“ ir „pats“, yra sunku atpažinti šią vidinę juslę. Tačiau kai visa savo esybe pasineriame į kokią nors veiklą ir kaskart patiriame vidinio suvokimo jausmą, jo sąvoka darosi artima. Aišku tai, kad Aš esu savo vidinio gyvenimo centras. „Aš“ – tai sąvoka, kuria nusakome unikalią savo patirtį. Unikalus yra ne matomas objektas, o pats objekto matymo vyksmas. Taip, kaip galvoje esanti akis nemato pati savęs, taip ir mano būties Aš neregi savęs ir negali pats sau būti objektas. Objektas yra pats matymas, suvokimo vyksmas. Jei siekiu gyventi visavertį gyvenimą, turiu jį patirti pačia savo esybe, kitaip tariant, pajusti savąjį „aš“. Savojo „aš“ patyrimas ir yra vidinis suvokimas. Savo „aš“ patiriu tada, kai aiškiai žinau, kad kažko noriu, ir noriu todėl, kad aš noriu, o ne dėl to, kad kas nors man pasakė, jog turiu norėti, dauguma žmonių to nori arba keturi penki gydytojai tai siūlė. Savo norą suvokiu iškart, neabejodamas ir nesvarstydamas. (Be abejo, galiu mintimis grįžti atgal, ieškoti priežasčių, kelti klausimus ir panašiai, bet tai jau ne tiesioginis norėjimo potyris, o visai kas kita.) Noriu pabrėžti, kad jokiu būdu nenuvertinu proto vaidmens, gebėjimo kritiškai mąstyti, suprasti kitų žmonių reikmes, rūpintis 24
Prarastas būties pojūtis
ateitimi ar kitų visavertės būties aspektais, – jie man padeda apsispręsti, kokių veiksmų imtis. Protas ir jausmai nėra priešininkai, besivaržantys, kas paims viršų mano gyvenime – toks požiūris šiandien labai paplitęs. Aš puoselėju vienovės idealą ir esu įsitikinęs, kad jis yra kelionės kryptis ir niekada nepasiekiamas tikslas. Vidinis mano pojūtis – tobulai suprastas – yra tos galimos vienovės, tikrosios mano prigimties, aspektas. Kartais turiu neskubėdamas įsiklausyti, ką sako vidinė juslė. Pavyzdžiui, neaiškiai jaučiu, kad esu alkanas. Jei nelėksiu pasižiūrėti, ko esama šaldytuve, nepulsiu skaityti valgiaraščio ir negalvosiu, ką sau pasiūlius, galėsiu padaryti ką kita: atsiverti ir leisti skrandžiui, burnai ir visai mano sąmonei pranešti, ko aš – tik aš – norėčiau pavalgyti ar atsigerti. Svarbu tai daryti nuolat ir išmintingai vykdyti tai, ką suvokiu. Galbūt tuomet nebekils tiek rūpesčių dėl svorio, dietos ar tinkamos baltymų, angliavandenių ir riebalų pusiausvyros, kaip puikiai aprašė Pearsonai.3 Savąjį „aš“ patiriu kitaip nei norus. Jaučiuosi gyvas, kai leidžiu sau patirti ir suvokti tikras emocijas... Kai leidžiu mintims srūti iš manęs ir nesistengiu jų cenzūruoti, svarstyti, ar jos logiškos, deramos, protingos, ar atitinka dar kokius nors kriterijus, be to, kad jos tiesiog yra mano... Kai mano kūnas juda laisvai, džiaugsmingai ir spontaniškai... Kai esu atviras man atsiveriančiam žmogui... Arba kai per giluminę psichoterapiją tyrinėju savo mintis, jausmus, prisiminimus ir impulsus. Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, kūno pojūčiams, tarpusavio santykiams, samprotavimams, ketinimams, rūpesčiui kitais, vertybių pojūčiui ir kitiems viduje slypintiems dalykams. Labiausiai gyvas esu tada, kai leidžiu sau patirti ir nuoširdžiai suvokti visus šiuos aspektus, tuo pat metu jausdamas ir išreikšdamas savo vienovę. Pažiūrėjus, tai atrodo neįmanomai sunkus uždavinys. Tiesą sakant, jis tik iš pirmo žvilgsnio toks atrodo. Žmogiškosios būtybės geba priimti didelį informacijos kiekį iš skirtingų šaltinių ir subtiliai, be vargo jį apibendrinti taip, kaip nesugeba nė patys 25
m e n a s b ū t i g y va m
išmaniausi ir sudėtingiausi kompiuteriai.4 Mūsų negebėjimas matyti ir vertinti šios vienovės yra svarbi daugelio mūsų pačių sukeltų tragedijų priežastis. Pernelyg dažnai pasirenkame kurią nors vieną pusę: dvasinę arba juslinę, elgsenos ar patirties, intelekto ar emocijų, apgalvotus arba spontaniškus veiksmus, užuot pripažinę visiems duotą galimybę – vienovę. Jei vidinis suvokimas atitinka mūsų prigimties pagrindą, tai kodėl nuolat nesinaudojame vidine jusle? Jau minėjau, kad vaikystėje esame mokomi nepaisyti – iš dalies ir visai – vidinio pojūčio. Kuo geriausių ketinimų turintys tėvai ir mokytojai neretai jaučia privalą „socializuoti“ (sutramdyti?) vaiką, kad jo troškimai, jausmai ir polinkiai neprieštarautų tam, ko tikisi pasaulis. Stiprus, subtilus veiksnys, darantis mus nejautrius vidiniam gyvenimui, yra sena vakarietiškosios visuomenės meilė objektyvumui.5 Mes manome, kad žodis „subjektyvus“ yra pažyminys, savo reikšme artimas pažyminiams „pernelyg sentimentalus“, „nepatikimas“ arba „neapgalvotas“. Todėl stengiamės atsikratyti ydos būti tuo, kas esame – vidinę patirtį turintys asmenys – ir save vertinti kaip gaminius nuo konvejerio. Tie gaminiai yra lengvai pakeičiami, o jei atliekant patikrą prasprūsta kas nors unikalaus, tai yra nereikšminga. Objektyvumo dorybė kartais padeda suvaldyti tam tikrą patirtį ir aiškiau suvokti aplinkos prigimtį. Tačiau tikrąją šios dorybės vertę sunaikino tie, kurie netiki žmogiškųjų būtybių vienove. Objektyvumui buvo leista užvaldyti visą egzistenciją. Kraštutiniams bihevioristams negana to, kad objektyvumas į viską leidžia pažvelgti pro ypatingus lęšius, jie tvirtina, kad bet koks kitas požiūris yra iliuzija. Dabar, kaip ir buvo galima tikėtis, prasideda priešinga reakcija – antiintelektualizmas aukština subjektyvumą ir nuvainikuoja protą. Mane dominančią vidinę juslę galima veiksmingai nuslopinti ir neigiant objektyvumą, ir jį iškeliant aukščiau visko. Pavyzdžiui, nusprendžiu perskaityti tam tikrą knygą, nes ji plačiai išliaupsinta, prisiverčiu ją užbaigti, nors man neatrodo, kad ji verta šitokio vargo. Jei vienintelis mano motyvas yra siekis to, kas populiaru, 26
Prarastas būties pojūtis
arba saviapgaulė, kad mano skonis toks pats kaip tų, kurie neva „nusimano“, nieko nuostabaus, kad man sunku perskaityti tą knygą. Vis dėlto labai dažnai žmogus delsia įsiklausyti į vidinį savo suvokimą, nes jaučia, kad jis nedera su tuo, ko iš jo tikisi visuomenė. Žmogus susirinkimo metu sėdi nepatogiai, neklausydamas vidinio raginimo pakeisti padėtį, kad kiti nepamanytų, jog jis „nenustygsta vietoj“ ar yra nedėmesingas; vis dėlto jis negali susitelkti į tai, kas kalbama. Kartais užgniaužti vidinį pojūtį skatina baimė susidurti su pačiu savimi. Jei esu užsiėmęs darbu, renginiais, nuolat ką nors veikiu, kad nepastebėčiau viduje augančio suvokimo, jog esu mirtingas ir artėju prie gyvenimo pabaigos, tai nei darbas, nei draugai, nei šventės, nei kas nors kita nesuteikia nuoširdaus pasitenkinimo. Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad darnos su vidiniu pojūčiu padarinys yra didesnė įvairių būties aspektų integracija, gyvybingumo jausmo stiprėjimas, geresnis pasirengimas veikti, didesnė atsakomybė ir nuoširdesni santykiai. Be abejo, vis vien daroma klaidų, kyla rūpesčių, apima bloga nuotaika, patenkama į konfliktus, bet kai tai nutinka, žmogus išties įsitraukia į vyksmą. Tas pats pasakytina ir apie teigiamus dalykus. Kai užmezgamas ryšys su vidiniu pojūčiu, kur kas giliau pasineriama į bet kokią situaciją. Knygoje 22-oji išlyga6 aprašomas ligoninėje gulintis žmogus-daiktas. Jis visas sutvarstytas, maitinamas pro vamzdelį iš viršuje kabančio buteliuko, ekskrementai pašalinami per vamzdelį į buteliuką po lova. Ar tai gyvas žmogus? Ar jis turi vidinę sąmonę? Kartą dirbau konsultantu ligoninėje, kurioje gulėjo buvęs boksininkas. Keturiolika mėnesių nuo paskutinės savo kovos iki mirties pacientas prabuvo komoje. Per tą laiką jis taip ir neatgavo sąmonės. Ar jis išties buvo gyvas? Ar, prieš jo širdžiai galutinai sustojant, jis jautė savąjį „aš“? Valstybinėje psichikos ligoninėje kartais matydavau vidutinio amžiaus pacientę – katatonijos ištiktą moterį. Ji gulėjo lovoje, buvo „maitinama“ per lašelinę ir darė po savimi kaip kūdikis. Ji nesuvokė 27
m e n a s b ū t i g y va m
nei savo kūno, nei lankytojų. Ar ji, kaip žmogiška būtybė, buvo gyva? Ar ji bent miglotai juto turinti vidinę regą? Toje pačioje ligoninėje gulėjo paranoja sergantis vyras, įsitikinęs – ir siekiantis įtikinti visus kitus, – kad jis yra Šventoji Dvasia. Kai į jį būdavo kreipiamasi kaip į šią mistinę būtybę, jis mielai atsiliepdavo, bet su Deividu Mortonu pabendrauti negalėjai. Jis atrodė gyvesnis nei ana katatonikė; be abejo, jis šį tą žinojo apie savąjį „aš“. Vis dėlto man smalsu, ar pats (kas nors jo viduje) bent susimąstė apie savo gyvenimą. 34-erių metų Georgą Bannermaną pas mane atvedė tėvai. Vyras nėra buvęs pasimatyme, neturėjęs savo amžiaus draugų. Kartais jį į talką pasikviečia atjaučiantys kaimynai. Jis nėra paliegęs, neserga psichine liga, tačiau jo socialinė raida sutrikusi ir jis neturi akivaizdaus motyvo keistis. Ar gyvendamas tokį labiau keturiolikmečiui būdingą gyvenimą jis išties jaučiasi gyvas? Ar aiškiai suvokia savo subjektyvų gyvenimą ir savojo „aš“ būtį? Donaldas Florenzas yra vedęs ir turi du vaikus. Dirba didelėje firmoje sekretoriumi. Visos dienos jam vienodos. Jis keliasi rytą 06:40, pusryčiauja, autobusu važiuoja į darbą, atlieka kasdienes pareigas, sėda į autobusą, 17:37 grįžta namo, vakarieniauja, žiūri televizorių ir 23:11, pasibaigus pirmai žinių daliai, eina miegoti. Kiek jis išties gyvas? Veikiausiai jo gebėjimas įsiklausyti į vidinius potyrius yra minimalus. Žvelgiu į veidrodį: ar jis tikrai gyvas? Ir kiek? Kiek dar galėtų būti gyvesnis? Ar aš girdžiu ir iš tikrųjų pažįstu savo vidinį pojūtį?7 Keliu labai seną klausimą: ką reiškia būti gyvam? Klausausi savo draugų, mokytojų, pacientų, besigrumiančių su juose esančia mirtimi, ir stengiuosi sugrąžinti jiems kuo daugiau viduje slypinčio gyvenimo. Žinoma, atsakymo nerandu. Vis dėlto pamažu suvokiu, kad mes visi, atidžiai įsižiūrėję ir įsiklausę, galime pajusti mumyse pulsuojančią gyvybę. Suvokiame, kada ji tvinksi stipriau, o kada nusilpsta, nors nė vienas nesugebėtume deramai moksliškai apibrėžti, kas gi yra ta gili nuojauta. Tačiau galime vidine savo sąmone suprasti, kaip skirtingais būdais patiriame savo būtį. 28
Prarastas būties pojūtis
Giliai įsisąmoninti vidinius pojūčius ir jais kuo geriau pasinaudoti – tai labiausiai mane ir mano pacientus jaudinanti ir džiuginanti psichoterapijos patirtis. Kai žmogus, su kuriuo dirbu, pagauna šio darbo dvasią, jis taip susidomi psichoterapija, kad mes abu nekantriai laukiame konsultacijų, nuotykių ir atradimų, taip pat iš to kylančio savo tobulėjimo suvokimo. Kalbamės apie „atgimimą“ ir naują, gilesnę gyvenime atsiradusią viltį. Bendras darbas man labai daug duoda ir daug ko išmoko. Rašau apie visai kitokią psichoterapiją, nei ta, kurią praktikuoja tradiciniai psichoanalitikai ar elgsenos keitimo specialistai. Tiesą sakant, pats žodis „psichoterapija“, taikomas tokiam darbui, įgyja naują prasmę. Psichoterapija nebėra „taisymas“: šią veiklą veikiau apibūdinčiau kaip atkūrimą, iššaukimą – mumyse užgniaužto gyvenimo, vidinio jautrumo, kurį išmokome nuslopinti, būties galimybių, kurias tikrai per retai įgyvendiname. Kai pas mane ateina žmogus, stengiuosi nustatyti jo ar jos vidinio sąmoningumo lygį, turi jis ar ji bent kokios įsiklausymo į savo vidų patirties. Siekiu atrasti, kokie veiksniai visai ar iš dalies neleidžia išgirsti subjektyvios savo dalies, drąsinu visais būdais mėginti atgauti ar sustiprinti vidinį pojūtį. Tai daugumos sėkmingų mano ir pacientų bendrų kelionių pradžia. Kai išties susitelkiame į vidinę sąmonę, visa kita tampa nesvarbu, ir visi tai žinome. Deja, ne kiekvienam, pas mane atėjusiam, galiu padėti atrasti prarastą pojūtį, užmegzti ryšį su savo būties esme, bet nuolat stengiuosi. Be abejo, ieškodamas vidinio pojūčio neiškeliu jokių naujų klausimų. Veikiausiai jau pirmą kartą pajutęs tą nerimą keliančią, unikalią ir paradoksalią dovaną suvokti savo būtį, žmogus pažvelgė į savo atspindį miško ežerėlyje ir su gilia pagarba paklausė: „Kas aš esu?“ Visais istoriniais laikais filosofai ir pranašai, karaliai ir prasčiokai, mokslininkai ir mistikai, taip pat mes visi mėginome veidrodyje atpažinti tą neišvengiamą veidą. Šiuos puslapius rašau ne kaip filosofas ar religijos žinovas, net ne kaip psichologas. Vaizduodamas mūsų būties prigimtį daugiausia remiuosi žiniomis, gautomis iš žmonių, patikėjusių man didelę 29
m e n a s b ū t i g y va m
savo gyvenimo dalį. Be abejo, gali būti, kad į tas žinias įmiešta ir mano paties patirties. Nežinau, kiek tikslūs yra mano tapomi žmonių esaties paveikslai. Mano širdis džiaugiasi, kad ne vienas žmogus atrado giminystę su mano nupieštais portretais. Netyrinėsiu žmogaus tapatybės ieškojimų istorijos. Gana pasakyti, kad klausimas „Kas aš esu?“ tebėra atviras, ir kad tie, kurie tariasi žiną atsakymą, nuvertina ir save, ir pačią problemą. Per trumpą šiuolaikinės psichologijos gyvavimo laikotarpį buvo madinga vengti šio klausimo ar mėginti į jį atsakyti kvazireliginėmis dogmomis (tai ypač paplitę tarp pozityvistų). Tačiau humanistinės srovės psichologijoje pamažu iš naujo buvo atrastas žmogaus subjektyvumas. Vienas iš naujai atgimusios humanistinės psichologijos pradininkų Abrahamas Maslow ne sykį atkreipė dėmesį į vidinio unikalios savo būties suvokimo svarbą. Jis tai pavadino „įsiklausymu į akstinus“9. Maslow rašė: Toks mąstymas [kai neurozė laikoma asmens tobulėjimo nesėkme] man davė bent vieną pranašumą: dėmesį sutelkiau į tai, ką iš pradžių vadinau „impulsų balsais“, bet geriau būtų vadinti labiau apibendrintai, pavyzdžiui, „vidiniais signalais“ (nuorodomis ar stimulais). Ne iki galo supratau, kad daugumos neurozių ir kitų sutrikimų atveju vidiniai signalai susilpnėja ar net visai išnyksta (pavyzdžiui, sunkia obsesija sergantiems žmonėms) ir (arba) yra „negirdimi“ arba negali būti išgirsti. Šiuo kraštutiniu atveju turėtume teorinį tuščią asmenį, zombį, kurio vidus tuščias. Siekiant atgauti savastį, sine qua non reikia susigrąžinti gebėjimą turėti ir suvokti vidinius signalus, žinoti, kas tau patinka, o kas ne, kas malonu, o kas ne, kada valgyti, o kada ne, kada miegoti, kada šlapintis, kada ilsėtis. Teorinis tuščias asmuo, stokojantis šio vidinio kryptingumo, šių tikrosios savasties balsų, turi vadovautis išorinėmis nuorodomis, pavyzdžiui, valgyti tada, kai liepia laikrodis, užuot klausius savo apetito (jis jo neturi). Toks žmogus vadovaujasi laikrodžiu, taisyklėmis, kalendoriumi, darbotvarkėmis, dienotvarkėmis ir kitų žmonių užuominomis ir nurodymais.10
30
Prarastas būties pojūtis
Colinas Wilsonas11 kalba apie „tam tikrą psichikos akį“ ir apie „tikrąjį Aš“, kurį skiria nuo savasties. Kiti irgi panašiai suvokė šį prarastą pojūtį: puikus pavyzdys būtų Theodore’o Reiko „Trečioji ausis“12. Alanas Wattsas13 daugelyje savo raštų, regis, mini panašų vidinį žinojimą. Erichas Frommas14 aprašo, kaip prarandamas vidinės juslės aštrumas: Pradėsime nuo to, kad daugeliui vaikų kyla tam tikras priešiškumas ir maištingumas, tai yra jų konfliktų su aplinkiniu pasauliu, kuris varžo jų ekspansyvumą ir kuriam jie, silpnoji pusė, turi paklusti, rezultatas. Vienas iš pagrindinių auklėjimo proceso uždavinių yra panaikinti šią priešišką reakciją. Tam naudojami įvairiausi metodai: nuo grasinimų ir bausmių, įbauginančių vaiką, iki papirkinėjimų ir „aiškinimų“, kurie jį sutrikdo ir priverčia atsisakyti priešiškumo. Iš pradžių vaikas nustoja jausmus reikšti, o galiausiai juos ir praranda. Kartu jis mokosi ignoruoti kitų žmonių priešiškumą bei nenuoširdumą; kartais tai sekasi nelengvai, nes vaikai šias neigiamas savybes gerai pastebi – juos ne taip lengva apgauti žodžiais kaip suaugusiuosius. Jie kažko nemėgsta, atrodytų, „be jokios priežasties“ (išskyrus tą, kad vaikas jaučia nuo to žmogaus sklindantį priešiškumą ar nenuoširdumą). Tokia reakcija greitai nuslopinama; ne taip jau daug laiko reikia tam, kad vaikas pasiektų eilinio suaugusiojo „brandą“ ir prarastų sugebėjimą atskirti garbingą žmogų nuo niekšo. Be to, jau ankstyvame auklėjimo etape vaikas mokomas demonstruoti jausmus, kurie yra visiškai ne jo jausmai. Jį moko mylėti žmones (būtinai visus), būti nekritiškam, draugiškam, šypsotis ir pan. Jeigu auklėjimo metu, vaikystėje, žmogus „aplaužomas“ ne iki galo, tai vėliau paprastai darbą užbaigia visuomenės spaudimas. Jeigu nesišypsote – apie jus kalbama, kad esate „nelabai malonus žmogus“, ir kad parduotumėte savo paslaugas kaip padavėjas, prekybininkas ar gydytojas, turite būti pakankamai malonus. Tik tie, kurie yra pačioje socialinės piramidės viršūnėje, ir tie, kurie pačioje jos apačioje, parduodantys tik savo fizinį darbą, gali leisti sau būti ne itin „malonūs“. Draugiškumas, linksmumas ir visi kiti jausmai, kuriuos išreiškia šypsena, tampa automatišku atsakymu – jie įjungiami ir išjungiami kaip elektros lemputė. 31