VertÄ— Jonas NaruÄ?ionis
vilnius 2013
UDK 613.2 To-87
© Michał Tombak, 2005 English version © 2005 by Healthy Life Press Inc. © Vertimas į lietuvių kalbą, Jonas Naručionis, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02328-8
Versta iš: Michał Tombak Uleczyć nieuleczalne Część 1, Łodź, 2008
Šią knygą skiriu savo Motinai Oktiabrinai Tombak, nusipelniusiai Rusijos gydytojai michał tombak
Turinys
skaitytojams
/9
Nesibaiminti „civilizacijos ligų“
/ 10
Osteoporozė – galimybė ją nugalėti
/ 14
Du kalcio pavidalai / 16 Kalcio stygiaus organizme priežastys / 17 Cukrus – pagrindinis kalcio priešas / 18 Vitaminas D – kalcio „bendrininkas“ / 21 Kaip organizme susidaro netirpių kalcio druskų / 27 Kiaušinių lukštai – ne šiukšlės / 30 Šlapimo rūgštis – tylus žudikas / 33 Podagra / 34 Lėtinis reumatas / 35 Artritas / 35 Anemija / 35 Kepenų ir inkstų akmenligė / 36 Odos ligos / 36 Cukraligė ir viršsvoris / 36 Nervų ligos / 37
Kai maudžia stuburą
/ 42
Tvirtame kūne – tvirta dvasia / 44 Valymas (detoksikacija) – badavimas / 46 Stuburui amžius – ne kliūtis / 51 Jeigu skauda sielą / 59 Sąnarių, kaulų ir raumenų skausmai / 62
Nėra tokio dalyko kaip „blogas oras“
/ 66
Atpalaiduojantis abiejų rankų masažas / 67 Šaltas ir karštas dušas pakaitomis / 67 Įtrynimai / 68 Vanduo – gydytojas / 69
Gydantis įkvėpimas ir iškvėpimas / 69 Valerijonų lašų uostymas / 70 Padėkite savo širdžiai / 71 Sparčiu žingsniu nuo infarkto / 72 Cholesterolis – ilgaamžiškumo „skaitiklis“ / 76 Nerykite vaistų / 79 Saulėgrąžų, sojų, kukurūzų... / 81
Įveikti piktybinį auglį
/ 84
Vaistinė kiekviename iš mūsų (savigydos metodas) / 88 Kuo žmonės serga ir nuo ko greitai miršta / 92 Patys auginame vėžį / 95 Priešvėžinis Nishi kompleksas / 106 Informacija apmąstymui / 110 Mirties spinduliai / 115 Kodėl spinduliavimas yra žalingas? / 115 Priešai mūsų namuose / 116 Įkraukime gyvenimo akumuliatorių / 118 Kenksmingas spinduliavimas – daugelio ligų priežastis / 19 Medžiai gydytojai / 120 Apmąstymai apie cukraligę / 122 Tegyvuoja bulvė / 131 Gydomoji obuolio galia / 134 Obuolių actas / 136 Gydymas obuolių actu / 137 Obuolių acto gaminimas / 139 Peršalote? / 139 Avietės vietoje aspirino / 141 Švara – sveikatos garantija / 144 Arbata gydo / 145 Vaistinė arbatos puodelyje / 146
Sudie, plike!
/ 147
Plikimo mechanizmas / 148 Galvos masažas / 150 Padėk sau pats / 154 Mūsų senelių receptai / 155 Priedas / 165 Rodyklė / 174
skaitytojams Gydymo meno dievas Asklepijas turėjo dvi dukteris. Viena buvo vardu Panacėja, o antra – Higėja. Abi jos turėjo gebėjimų gydyti žmones. Panacėja visą gyvenimą ieškojo stebuklingos priemonės nuo visų ligų. „Žmogus neturi žinoti apie savo ligas, pakanka to, kad aš juo rūpinuosi“, – sakė Panacėja. Higėja mėgino paaiškinti žmonėms, kad jų ligos yra jų gyvenimo būdo atspindys. Tam, kad iš jų išsivaduotume, reikia gyventi taip, kaip gyvuoja gamta, sekti ja, mokytis iš jos. Seserys nuolat ginčijosi, manydamos, kad kiekviena yra teisi. Tad jų keliai išsiskyrė. Panacėja ieško „stebuklingojo eliksyro“ nuo visų ligų, o Higėja moko žmones teisingai gyventi ir rūpintis sveikata. Kai ieškome prastos savijautos sukėlėjų, skųsdamiesi širdies, skrandžio, sąnarių negalavimais, ligų priežasčių visada randame ne savyje, o kur nors kitur. Esame linkę apkaltinti visus, kad tik užmaskuotume savo tingumą ir pagrindinių sveiko gyvenimo būdo taisyklių nepaisymą. Bet niekada nenurodome tikrosios priežasties, nes tikra priežastis – mes patys. Tiktai mes kalti dėl mūsų skausmų ir ligų, dėl to, kad per anksti senstame, nes gyvename neteisingai. Patys smukdome savo gyvybinių jėgų lygį. Blogai maitindamiesi kaupiame savyje „nuodus“. Jie nepasišalina iš mūsų organizmo, kankina mus, susargdina tuos organus, kuriuose susikoncentravo. Netvarkingas gyvenimo būdas – štai tikroji senėjimo per anksti ir daugelio ligų priežastis. Žmogus, jeigu tik panorės, gali gyventi ilgai ir būti sveikas. Esu visiškai įsitikinęs, kad daugeliu gyvenimo atvejų žmogus privalo būti pats sau gydytojas ir patarėjas. Jis privalo taip pažinti savo organizmą, kad galėtų pašalinti ligų ir kančių priežastis. Savo praktikoje išbandžiau daug krypčių ir receptų, ir išrinkau iš jų tai, kas tikrai vertinga ir veiksminga. Šis veikalas – jūsų paslaugoms. Išmintingai juo naudokitės. Mano pateikti receptai, rekomendacijos ir instrukcijos nesukelia jokio šalutinio poveikio. Jeigu kai kurie iš jų kelia Jums kokių nors abejonių ar klausimų, prieš naudojimą pasikonsultuokite su gydytoju natūropatu – gydytoju, kuris, be farmakologinių priemonių, siūlo natūralios medicinos metodus. 2005 metų rugsėjis P. S. Šią knygą siūlau perskaityti tris kartus: – pirmą kartą – nuo pradžios iki galo; – antrą kartą – atsižvelgus į savo negalavimus; – trečią kartą – atliekant rekomenduojamus pratimus, gydymus ir receptus. Michał Tombak 9
Ateities gydytojas neskirs vaistų, o sudomins pacientą jam tinkama dieta. Thomas Edison
Nesibaiminti „civilizacijos ligų“
Prieš bandydamas kartu su jumis pažinti „civilizacijos ligų“ priežastis, norėčiau pateikti dviejų nepriklausomų tyrimų, atliktų įvairiose vietose ir įvairiu metu, rezultatus. Jie neginčijamai patvirtina Rytų gydytojų išmintį, kad nuo saikingumo dar niekas nemirė – mirštama paprastai nuo apsirijimo. Pasaulinės sveikatos organizacijos komisija atliko tyrimus keliuose Tibeto vienuolynuose. Buvo ištirta 90% jų gyventojų, tarp kurių buvo senolių. Nustatyta, kad 60% tyrime dalyvavusių žmonių neserga dantų ėduonies ligomis, neturi kraujotakos sistemos ir virškinimo organų sutrikimų. Visi, nepriklausomai nuo amžiaus, buvo įgalūs ir beveik 100% sveiki. Mitybos analizė parodė, kad jie valgo labai saikingai, neturi šaldytuvų, dujinių viryklių, nevartoja cukraus, mėsos ir rafinuotų maisto produktų. Jų pagrindinį valgiaraštį sudaro miežiniai paplotėliai, tibetietiška žolių arbata, grynas vanduo. Vasarą maistą praturtina ropės, morkos, bulvės ir nedideli kiekiai ryžių. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, tokiose labiausiai išsivysčiusiose šalyse, kaip JAV, Vokietija, Prancūzija, kurios pirmauja pagal pieno, mėsos ir kitų rafinuotų maisto pro10
duktų vartojimą, gyventojų sveikatingumo situacija yra kiek kitokia. Amerikoje dvi iš trijų šeimų kenčia nuo navikų, du asmenys iš penkių – nuo širdies ir kraujagyslių ligų, kurios dažnai yra jų mirties priežastis, fiksuojama daugybė cukraligės atvejų. Lėtiniai susirgimai vargina 19% gyventojų, taigi nuo jų kenčia beveik kas penktas gyventojas. Vokietijoje cukralige serga 20% gyventojų, apie 20% vaikų nuo 8 iki 16 metų turi protinio ir fizinio išsivystymo sutrikimų. Reumatu ir sąnarių uždegimais serga nuo 15 iki 17% gyventojų. Prancūzijoje alergija diagnozuojama nuo 15 iki 20% gyventojų, o 450 tūkstančių vaikų, jaunesnių nei 18 metų, turi įvairių klausos ir regėjimo sutrikimų. 1,5 milijono šešerių metų amžiaus vaikų serga astma. Visose išsivysčiusios pramonės šalyse per pastaruosius 25 metus naujagimių su įgimtais susirgimais procentas padvigubėjo. Taigi situacija tokia, kad šakute ir šaukštu patys sau kasame kapą. Ištisus šimtmečius daug tyrinėtojų bandė atrasti ir ištirti nepagaunamąjį, mažytį „mikrobą“, kuris yra paprasto peršalimo priežastis. Dar penktame dešimtmetyje menkas tų ieškojimų rezultatyvumas buvo aiškinamas tuo, kad tas mikrobas yra per mažas ir turimi mikroskopai jo tiesiog nemato, bet audringas technikos vystymasis ir elektroninio mikroskopo išradimas anaiptol nepakeitė padėties. Reikia pripažinti, kad naujausia optinė aparatūra padėjo atrasti daugiau kaip šimtą mikroorganizmų, virusų ir bakterijų rūšių, bet nė viena iš jų nėra peršalimo priežastis. Kodėl nepavyko atrasti „mikrobo“, sukeliančio peršalimą? Ogi todėl, kad jis neegzistuoja. Visi pažinti mikroorganizmai tik mito gleivėmis, kurias organizmas paprastai išskiria peršalus, o kalbant tiksliau, tų gleivių organizme dėl netaisyklingos mitybos yra nuolat. Pavasarį ir rudenį organizmas pradeda valytis nuo jų pertekliaus. Tuomet atsiranda bakterijų, kurios ardo, naikina ir pasisavina tas gleives ir padeda mums apvalyti organizmą. O ką darome mes? Vartojame preparatus, kurie, kaip manome, padeda mums peršalus. Taip žudome bakterijas, kurios mus gelbėja. Tačiau „mikrobus“ nužudome, o gleivės lieka. Po kurio laiko vėl susergame – 11
jeigu ne peršalimo ligomis, tai gripu – iš esmės tuo pačiu, tik dabar mūsų organizmo gleivėmis minta kita mikroorganizmų rūšis. Ir taip nuo pavasario iki rudens, metai iš metų varva iš nosies, maudžia kaulus, vis nesibaigia epidemijos. Atsiranda vis naujų vaistų mikrobo sunaikinimui. Bet mikrobas, nors mažytis, nėra kvailas, jis irgi nori gyventi, todėl bando įgyti atsparumą vaistams. Nereikia būti pranašu, kad numatytume to karo rezultatą – kuo stipresni ir labiau naikinantys bus vaistai, tuo piktesni ir atsparesni darysis mikroorganizmai. O labiausiai dėl to kenčia, žinoma, mūsų organizmas, nes visi, net ir nekalčiausi vaistai (jeigu tokių apskritai būna), turi šalutinį poveikį. Tad kas yra peršalimas? Tai – per didelio „atliekų“ kiekio susikaupimo organizme ir jų nepakankamo šalinimo rezultatas. Visų tų „puvėsių“ saugykla yra storoji žarna. Būtent iš čia kraujas išnešioja po visą organizmą toksinus, sudarydamas nesveikų gleivių. Kai gleivių kiekis tampa pavojingas (toksiškas), organizmas bando jų atsikratyti sloga – ir tai vadiname peršalimu. Bakterijų, virusų jungimosi su gleivėmis procesas sukelia uždegimo būseną, dėl ko pakyla temperatūra. Mąstantis žmogus turėtų atkreipti dėmesį į šiuos faktus. Kad įtikinčiau, jog daug mūsų ligų sukelia neteisingas maitinimasis, pamėginkime pasinaudoti indų ilgaamžių, kurie gyvena Chunzos slėnyje, patyrimu. 32 tūkstančių žmonių, kurie nepažįsta ligų, vidutinė gyvenimo trukmė yra 120 metų! Kur slypi jų paslaptys? Škotų gydytojas McCarrisonas, gyvenęs 14 metų prie pat Chunzos, priėjo prie išvados, kad pagrindinis tos tautos ilgaamžiškumo šaltinis yra mitybos būdas. Chunzos slėnio gyventojai yra vegetarai. Paprastai jų valgiaraštį sudaro žalios daržovės ir vaisiai vasarą, javų daigai, džiovinti abrikosai, avių pieno brinza žiemą. Norėdamas įsitikinti, kad būtent tinkamas mitybos būdas yra slėnio gyventojų ilgaamžiškumo paslaptis, McCarrisonas sugrįžęs į Angliją atliko daugybę bandymų su gyvūnais. Viena gyvūnų 12
grupė buvo šeriama maistu, tipišku vidutinei londoniečių šeimai (duonos gaminiais, silke, rafinuotu cukrumi, konservuotomis ir virtomis daržovėmis ir pan.). Netrukus šioje grupėje prasidėjo įvairios „žmogiškos“ ligos. Antra gyvūnų grupė buvo šeriama pagal Chunzos slėnio dietą. Per visą tą eksperimentą tos grupės gyvūnai liko sveiki. Manoma, kad ilgaamžiškumą lemia klimatinės sąlygos. Įdomus faktas, kad žmonės, gyvenantys tokiomis pačiomis klimatinėmis sąlygomis, kaip Chunzos slėnio žmonės, kenčia nuo įvairių ligų ir jų gyvenimo trukmė dvigubai trumpesnė. Taigi, peršasi išvada, kad jeigu žmogus maitinasi neteisingai, nuo ligų jo neišgelbės ir kalnų klimatas. Chunzos slėnio gyventojai, skirtingai nuo kaimyninių tautų, yra labai panašūs į europiečius. Anot istorikų, pirmųjų Chunzos bendrijų įkūrėjai buvo Aleksandro Makedoniečio pirkliai ir kariai, kurie ten apsigyveno žygių per Indo upės slėnius metu. Taigi ir europiečiai gali gyventi ilgai, jeigu tik teisingai maitinsis. Hipokratas sakė: „Visos žmogaus ligos patenka su maistu per burną.“ Tam genialiam posakiui jau keli tūkstančiai metų, bet mes iki šiol nenorime ta išmintimi naudotis. Dažnai mąstau, kodėl? Gal Hipokratas pasakė tai per tyliai ar ne visi spėjo užsirašyti? Kad ir kaip būtų, karta iš kartos perduodame savo vaikams blogus įpročius, o kartu su jais – ir mus varginančias ligas. Norėdami kaip nors pasiteisinti sakome, kad gyvename sunkiais laikais ir mus slegia visa civilizacijos raidos našta. O gal labiau slegia didžiulė mūsų kūno masė, tingumas ir absoliutus, fiziologijos taisyklių, pagal kurias funkcionuoja mūsų organizmas, niekinimas. Žmonės išmoko naudotis kompiuteriais, sprendžia sudėtingas ekonomines problemas. Elektronikos inžinierius sugeba rasti pažeidimą tankiame tūkstančių laidų voratinklyje, o į paprastą klausimą, kiek kartų per dieną jis šlapinasi ir kokios spalvos jo šlapimas, atsakyti nesugeba. Todėl noriu dar kartą pabrėžti, kad jeigu neišmoksite stebėti, kaip funkcionuoja jūsų organizmas, ir nesuvoksite, kas jam tinka, o kas – ne, niekada nebūsite sveiki!
Žmogaus organizmas sudarytas pagal fizikos ir chemijos dėsnius. Tie dėsniai niekada nesikeičia. Jie išrašyti ant kiekvieno nervo, kiekvieno raumens. Tie dėsniai valdo ląsteles, audinius ir kūno organus, priskirdami jiems nustatytas funkcijas. H. Wollmer, medicinos daktaras
Osteoporozė – galimybė ją nugalėti
Daug vyresnių žmonių su nerimu laukia artėjančios žiemos. Sniegas, šaltis, slidūs šaligatviai ir neišvengiami griuvimai, kurie gali tapti rimtų lūžių priežastimis. Ypač lūžiai pavojingi žmonėms, kurie serga osteoporoze. Anot statistikos, pavojingiausi yra dubens sąnarių lūžiai. Apie 50% ligonių, kurie patyrė tokias traumas, lieka invalidai. Visose išsivysčiusiose šalyse osteoporozė pradeda įsitvirtinti pirmoje civilizacijos ligų sąrašo vietoje. Jeigu anksčiau vyravo nuomonė, kad osteoporozės aukomis paprastai tampa moterys, tai paskutiniai tyrimai parodė, kad ji vienodai pažeidžia ir moteris, ir vyrus. Dar daugiau, vis dažniau osteoporozės atvejų aptinkama tarp 8–11 metų amžiaus vaikų! Pirmi osteoporozės požymiai dideliuose Europos miestuose pasireiškia jau 30 metų amžiaus gyventojams. Tad kas yra osteoporozė? Kodėl tvirti, sveiki kaulai tampa silpni, trapūs ir lūžtantys? 14
Osteoporozė reiškia kalcio trūkumą kauluose. Kaip žinoma, pagrindinė kaulinio audinio sudedamoji dalis yra kalcis. Jeigu dėl įvairių priežasčių kalcio organizme ima stigti, tuomet kaulai tampa panašūs į sūrį su didelėmis skylėmis. Pagal konvencionaliąją mediciną, osteoporozė yra nepagydoma liga, kuri tam tikru būdu susijusi su paveldimumu. O medicina su paveldimumu kovoti nelabai moka. Tai reiškia, kad kai diagnozuojama osteoporozė, galimybė išsigydyti yra minimali. Viena, ką galima daryti, tai užkirsti kelią jos tolesniam vystymuisi. Tam specialistai pataria gerti daugiau pieno (!), valgyti daugiau sūrio. Vyrams patariama liautis piktnaudžiauti alkoholiu, rūkalais, pradėti vartoti sintetinius kalcio preparatus ir vitaminą D3. O moterims? Moterims patarimai tie patys, dar ir estrogenų terapija. Kaip rodo gydymo praktika, kalcio preparatų, hormonų ir t. t. vartojimas gali stabdyti ligos vystymąsi, bet beveik visi specialistai, su kuriais turėjau progų kalbėtis, sutinka su tuo, kad išgydyti osteoporozės neįmanoma! Ne aš privalau vertinti taikomų metodų efektyvumą. Osteoporozės atsiradimo priežasčių ir jos gydymo būdų tyrimais užsiima dešimtys viso pasaulio mokslo tyrimų institutų. Viena neabejotina: šiandien visos tos terapijos esmė yra duoti organizmui stingančio kalcio arba priversti tą kalcį pasisavinti. Viename susitikime, kuris buvo skirtas sveiko gyvenimo būdo problemoms, į mane kreipėsi moteris su labai liūdnu klausimu: kodėl jos kaulai silpni, jeigu ji visą gyvenimą kasdien išgerdavo vidutiniškai po 1–1,5 litro pieno, pieniškų sriubų ir košių jos valgiaraštyje buvo kas antrą dieną, o persišaldžiusi vartojo didelius kiekius kalcio ir vitamino C? Kitaip tariant, jos organizmas kalcio gaudavo daugiau nei reikia, bet kai ji susilaužė ranką, kaulas niekaip negijo. Tuomet jai diagnozavo osteoporozę. Manau, kad tarp mano skaitytojų atsiras daug tokių, kuriems pieno produktai yra mitybos pagrindas, ir kalcio tablečių jiems netrūksta, o vis dėlto tyrimas dėl osteoporozės parodė, kad jų kauluose stinga kalcio. Kodėl? Esmė ta, kad tokiu pavidalu kalcį, kokį 15
mes vartojame – su pasterizuotu, liesu pienu, sintetiniais kalcio preparatais, tabletėmis ir pan., – organizmas „leidžia per save“ lyg „tranzitu“. Kaulai praktiškai nieko negauna, nes tas kalcis yra lyg kitos rūšies – sunkiai pasisavinamas. Kiekvieną kartą, kai organizmui kalcio reikia gyvybiniams procesams (dėl kiekvieno oro pasikeitimo kraujyje padaugėja kalcio), jis priverstas imti jo iš kaulų. Būtent todėl žmonės dažnai skundžiasi kaulų skausmais, kai keičiasi orai. Kitaip sakant, jeigu vartojame sunkiai pasisavinamą kalcį, organizmas primena automobilį, kuris įklimpo į sniegą: kuo greičiau sukasi ratai, tuo giliau jis klimpsta, o variklis dirba didesnėmis apsukomis, naudoja daug degalų, bet mašina lieka vietoje.
du kalcio pavidalai Gamtoje kalcis egzistuoja dviem pavidalais. Gerojo, tai yra organinio, kaulų lengvai pasisavinamo, kalcio yra daržovėse ir vaisiuose (ypač jų žievelėse), šviežiose sultyse, kiaušiniuose, sėlenose, kviečių, avižų daiguose, riešutuose, meduje, šviežiame karvių ir ožkų piene. Blogojo, neorganinio kalcio, kurį kaulai sunkiai pasisavina, yra visuose kalcio turinčiuose rafinuotuose produktuose, duonoje, pasterizuotame arba virintame piene ir iš jo gaunamuose raugintuose produktuose, virintame vandenyje, visuose termiškai apdorotuose produktuose (kaitinamuose daugiau nei 100 °C, virtuose, keptuose) ir sintetiškai gaunamuose kalcio preparatuose. Mūsų kaulai yra gyvas, nuolat atsinaujinantis audinys. Jeigu kaulų ląstelių irimas vyksta greičiau negu jų atkūrimas, tuomet kaulinė masė mažėja (atsiranda osteoporozė). Taigi jeigu mūsų maisto pagrindą sudaro rafinuoti produktai, pasterizuotas pervirtas pienas, prikepusi, paskrudusi duona, termiškai apdoroti produktai, o dar vartojame ir virintą vandenį (o būtent taip maitinasi dauguma žmonių), akivaizdu, kodėl osteoporozė taip greitai įveikia šiuolaikinio žmogaus kaulus. Gerasis arba organinis kalcis organizme sudaro lengvai tirpstančias druskas, kurios yra būtinos kraujotakos procesams, saugo 16
mūsų kraują nuo bakterijų patekimo į jį per kraujagysles, prisideda prie normalaus kaulų ir dantų augimo, gerina nervų sistemos veiklą, atlieka daug kitų naudingų funkcijų. Blogojo kalcio kaulų reikmėms organizmas panaudoja labai nedaug. O jo didžioji dalis tampa netirpių kalcio druskų, kurios sudaro inkstų, kepenų ir tulžies pūslės akmenų pagrindą, „statybine medžiaga“. Todėl visi, kas mėgsta šviežią baltą duoną, keptas sviestines bandeles (jos ypač parūpina mūsų organizmui neorganinio kalcio), patys sau augina akmenis (ypač tulžies pūslėje). Tam, kad pasisavintų neorganinį kalcį, organizmas semiasi iš savo atsargų nemažai makro- ir mikroelementų, taip kenkdamas apykaitos procesams. „Ir kam jis taip smulkiai apie visa tai rašo? – pamanys nekantrus skaitytojas. – Verčiau pateiktų kelias rekomendacijas, parašytų, ką galima valgyti, o ko ne, ir reikalas baigtas.“ Bet toks reikalo sutvarkymas būtų per daug paprastas ir net nelabai veiksmingas, nes kiekvieno organizmas yra nepakartojama individualybė ir nuo osteoporozės universalaus recepto nėra. Įveikti tą ligą (kaip, beje, ir bet kurią kitą) galima tik pažinus „silpnas savo priešininko (šiuo atveju – osteoporozės) puses“. Būtent todėl taip skrupulingai aprašinėju visus mūsų organizme vykstančius procesus, susijusius su kalcio pasisavinimu, ir daromas klaidas. Kiekvienas privalo suvokti paprastą tiesą: mūsų organizmas yra vientisa sistema, kurios visos ląstelės susisaisčiusios nesuskaičiuojamu kiekiu tarpusavio ryšių, ir tiktai kompleksinis poveikis visoms esminėms gyvybinėms sistemoms ir organams leidžia įveikti negalavimą, nepriklausomai nuo to, kur jis įsitaisė: kauluose, širdyje, kepenyse ar dešinės kojos kairiajame piršte.
kalcio stygiaus organizme priežastys Tarp elementų, kurie sudaro mūsų kūną, kalcis užima penktą poziciją po keturių pagrindinių: anglies, deguonies, vandenilio ir azoto. Organizme yra vidutiniškai apie 1200 gramų kalcio ir 99% to kiekio yra kauluose. 17
Kauliniame audinyje vyksta du procesai: 1. 2.
jo nykimas, dėl ko į kraują patenka kalcio ir fosforo; kalcio druskos kaupimasis.
Per parą iš suaugusio žmogaus kaulinio audinio organizmas pasiima iki 700 mg kalcio ir tiek pat turėtų būti suteikiama jam iš naujo; augančių vaikų griaučiai atsinaujina per 1–2 metus, o suaugusiųjų – per 10–12 metų. Kaulinis audinys mūsų organizme atlieka atramos funkciją (laiko mūsų kūną vertikalioje padėtyje), taip pat tarnauja kaip sandėlis, iš kurio organizmas semiasi kalcio ir fosforo, kai jų per mažai esti maisto produktuose. Kalcio kiekis kraujyje visada yra pastovus, net ir esant paskutinei osteoporozės stadijai kraujyje gali būti 99,9% kalcio normos (tai yra organizmo gynybinė reakcija). Jeigu kalcio kiekis kraujyje yra nepakankamas, jis bus intensyviai imamas iš kaulų. Kai tas procesas vyksta diena iš dienos, tuomet kaulinės substancijos masė pradeda mažėti. Yra žinoma, kad virškinant tokius produktus, kaip mėsa, sūris, cukrus, gyvuliniai riebalai, organizmas gauna didelius kiekius žalingų rūgščių (pieno, rūgštynių, šlapimo ir kt.), kurios nuodija organizmą. Kalcio druskos tas rūgštis neutralizuoja ir taip apsaugo organizmą nuo visiško apnuodijimo. Kuo daugiau mūsų valgiaraštyje minėtų produktų, tuo mažiau kauluose lieka kalcio.
cukrus – pagrindinis kalcio priešas Viena pagrindinių kalcio deficito organizme priežasčių yra pernelyg gausus cukraus ir jo turinčių gaminių vartojimas. Cukrus yra sintetinis produktas, kurį virškinant susidaro daug nuodingų rūgščių. Bet kadangi vartojame jį kartu su maisto produktais, organizmas priverstas tuos „nuodus“ šalinti. Bet tam reikia milžiniško kiekio mineralinių druskų, į kurių sudėtį pirmiausia įeina kalcis. Iš kur organizmas jo ima? Ogi iš ten, kur jo daugiausia – iš kaulų ir dantų. Jeigu atsižvelgsime į faktą, kad mūsų vaikų 18
saldumynų pomėgis ugdomas nuo ankstyvos vaikystės ir patys valgome cukrų kasdien ir kiekiais, kurie šimtus kartų viršija normą (cukrus įeina į 80% vartojamų produktų, pradedant jogurtais ir baigiant sultimis iš kartoninių pakelių), iškart tampa aišku, kodėl mūsų vaikai galuojasi su ėduonimi, suaugusieji – su parodontoze, o senų žmonių kaulai primena šveicarišką sūrį (turiu omenyje osteoporozę). Ar osteoporozė yra paveldima liga? Veikiau ne. Kaip „paveldą“ paprastai perduodame mūsų blogus įpročius, kurie tampa ligų priežastimi. Taigi dabar galime prieiti prie mūsų pirmos išvados: Viena pagrindinių „paveldimų“ osteoporozės priežasčių yra iš kartos į kartą perduodamas per didelis saldumynų pomėgis. Dažnai girdžiu tėvus sakant: „Kaip čia neduosi vaikui saldainio, juk vaikystė turi būti saldi.“ Tokiems tėvams patariu pasirūpinti tuo, kad jų vaiko vaikystė būtų sveika ir laiminga. Kad tas vaikas, kai jis sulauks senatvės, neturėtų už saldžios akimirkos malonumą lieti karčių ašarų dėl kaulų ir stuburo skausmų. Pastaruoju metu atlikti moksliniai tyrimai išryškino 3 svarbias organizmo kalcio pasisavinimo taisykles: 1.
Riebalų pertekliaus arba trūkumo atveju kalcis iš organizmo išskalaujamas (todėl kalcio pasisavinimui nesvarbu, ar pienas liesas, ar riebus). 2. Kalcio pasisavinimą neigiamai veikia fosforo ir magnio perteklius arba stygius produktuose. 3. Kalcio pasisavinimui įtaką daro vitamino D buvimas produktuose. Tie atradimai paaiškina, kodėl žmonės, kurie reguliariai geria nevisavertį (pasterizuotą, virintą) pieną, negauna tiek kalcio, kiek patys įsivaizduoja. Norėčiau kiek ilgėliau stabtelėti prie pieno problemos, nes pieno produktai sudaro 70–80% Vakarų ir Rytų Europos gyventojų suvartojamų produktų. Tie iš jūsų, kurie knygoje Kaip sveikai gyventi 150 metų perskaitė skyrių „Ydingas potraukis pienui“, žino 19
mano požiūrį. Jeigu jau norite gerti pieną (ir tai – vien gydymo tikslais), gerkite tiktai šviežią, dar šiltą, ką tik iš karvės, kuri ganėsi ekologiškai švariose ganyklose, o kadangi tokią galimybę turi gal vos keli iš dešimčių tūkstančių žmonių, negaišiu laiko pristatinėdamas tokio pieno privalumus. Mūsų organizmas visiškai pasisavina kalcį, kai kalcio ir fosforo santykis produkte yra 1:1,3, o kalcio ir magnio – 1:0,5. Pasterizuotame ar virintame piene kalcio ir fosforo santykis yra 1:0,7, o kalcio ir magnio – 1:0,1. Be to, pasterizuojant išnyksta beveik 40–60% vitamino D. Taigi beveik 80–90% pasterizuotame piene esančio kalcio organizmas nepasisavina. O kas lieka organizme vartojant pasterizuotą pieną? Kazeinas (sunkiai virškinami baltymai, naudojami pramonėje kaip organinių klijų gamybos žaliava), gyvuliniai riebalai, kurie didina cholesterolio kiekį, ir spinduliuojantis (radioaktyvus) elementas stroncis-90, neatskiriamas pieno kalcio palydovas. Taigi pasirodo, kad vietoje reikalingo kalcio organizmas su pienu gauna „klijų“, kurie „užklijuoja“ kraujagysles, skatina auglių, akmenų inkstuose ir kepenyse susidarymą, rankų ir kojų sąnarių deformacijas, kaupiasi audiniuose ir sausgyslėse gleivių pavidalu; sotieji riebalai (iš pieno) „užkemša“ kraujagysles, po truputį rengia mums priešinfarktinę būklę, o radioaktyvusis stroncis-90 sudaro sąlygas vėžinių ląstelių susidarymui. Pastaruoju metu pienas vis dažniau vadinamas „tyliuoju žudiku“. Visiškai pritariu tokiam apibūdinimui. Antrajame tarptautiniame kongrese, kuriame buvo aptariama gyvenimo ir darbo sąlygų įtaka žmonių sveikatai, gydytojai nustebę tvirtino, kad Europos gyventojams kasdien trūksta 900 mg kalcio, nors 90% kalcio jie gauna su pienu ir pieno produktais, o daugumai indų, Čilės, Pietų Afrikos Respublikos, Turkijos gyventojų užtenka 300 mg kalcio parai, pieno produktai jų racione sudaro vos 10%, o likusi jo dalis yra javai, daržovės, vaisiai, riešutai, daigai. Čia nėra nieko keisto. Tiesiog natūraliuose produktuose yra idealios kalcio pasisavinimui į organizmą proporcijos, o produktuose, kurie perdirbti pramoniniu būdu, tos proporcijos yra pažeistos. 20
Iš to, ką išdėsčiau, prašosi antra svarbi išvada: „paveldėtas“ įprotis nuo vaikystės gerti karvės pieną (kaip kalcio šaltinį) veda prie visiško kalcio trūkumo organizme, be to, žala, kokią sau daro pieną geriantis žmogus, kelis šimtus kartų pranoksta naudą.
vitaminas d – kalcio „bendrininkas“ Pagrindinė vitamino D funkcija yra kalcio apykaitos organizme reguliavimas. Inkstuose iš vitamino D susidaro junginys, kuris padeda pasisavinti kalcį, o ši reakcija yra įmanoma tik dalyvaujant ir vitaminui C. Taigi vitaminai D ir C yra būtinos organizmo kalcio pasisavinimo reakcijų sudėtinės dalys. Neįmanoma su maisto produktais aprūpinti organizmo pakankamu vitamino D kiekiu. Pagrindinis vitamino D šaltinis yra: kiaušiniai, kurių nerekomenduojama valgyti dėl juose esančio didelio riebalų kiekio ir dėl to susidarančio cholesterolio (su kuo kategoriškai negaliu sutikti); grietinėlės sviestas, kurį atkakliai bandoma pakeisti sintetiniu margarinu, iš kurio vitaminas išsiskiria labai sunkiai; kepenys ir žuvys (nei žalių kepenų, nei žalių žuvų nevalgome, o po terminio apdorojimo jose vitamino D lieka labai mažai). Tie vitaminai vadinami „saulės vitaminais“, nes organizme susidaro nuo ultravioletinių spindulių poveikio. Nuo tam tikro laiko mums visiems bandoma įteigti, kad buvimas saulėje yra žalingas mūsų organizmui, kad saulės spinduliai skatina vėžinius susirgimus. Saulė tapo pagrindiniu mūsų sveikatos problemų kaltininku. Iš visų pusių specialistai ragina vengti saulės, neva ji naikina sveikatą. Tačiau pamirštama, kad ji yra šaltinis visko, kas gyva žemėje. Įžymus amerikiečių natūropatas Paulas Bergas, sulaukęs 90-ies metų, buvo stiprus, sveikas, fiziškai įgalus, vikrus. Kasdien nubėgdavo 5 kilometrus, daug plaukiodavo, kopdavo į kalnus, žaisdavo tenisą, šokdavo. Kai jau turėjo 95 metus, dirbo po 12 valandų per dieną, nežinojo, kas yra ligos ir nuovargis, visada buvo žvalus ir 21
kupinas noro gyventi. Šešiolikos metų jis merdėjo nuo džiovos. Garsūs JAV gydytojai nustatė diagnozę: atvejis beviltiškas, pagydyti neįmanoma. Tačiau Paulas Bergas sutiko daktarą Augustą Raulieną iš Lozanos – vieną didžiausių helioterapijos (gydymo saule) srities specialistą. Vėliau Bergas rašė: „Aukštai Alpėse daktaras Raulienas švitino mano kūną gydomaisiais saulės spinduliais ir skyrė daržovių ir vaisių dietą. Per dvejus metus iš merdinčio vaikino virtau gyvenimu besidžiaugiančiu, stipriu žmogumi. Nuo to laiko kruopščiai savimi rūpinausi, stengiausi, kad mano kūnas nuolat gautų saulės spindulių davinį, o organizmas – vaisių ir daržovių.“ Dabar pakalbėkime apie saulę ne ligų, kurias ji sukelia, o sveikatos, kurią galima užtikrinti dėl jos poveikio, požiūriu. Nuo saulės spindulių mūsų organizme susidaro vitaminas D. Jo pagrindinė funkcija – sudaryti organizmui galimybes pasisavinti kalcį. Vitaminas D taip pat reikalingas kraujo krešėjimui, normaliam kaulų ir audinių augimui, širdies ir nervų sistemos veiklai. Kai vitamino D trūksta (dėl saulės šviesos stygiaus), smarkiai sutrikdoma medžiagų apykaita, silpniau funkcionuoja kraujagyslės, jos neužkerta kelio bakterijoms patekti į kraują, ir tai kas gerokai silpnina organizmo gynybines funkcijas. Padidėja priklausomybė nuo oro sąlygų pasikeitimų, žmogus tampa neatsparus infekcijoms. Taip vitamino D stygius organizme ir tai, kas su tuo susiję – kalcio ir jo druskų trūkumas – gali sukelti grėsmę mūsų sveikatai. Tiesą sakant, vitamino D ir kalcio galima gauti tablečių, visada prieinamų vaistinėse, pavidalu, bet atsižvelgiant į skirtingą įvairių žmonių vitamino D poreikį, praktiškai labai sunku nustatyti tinkamą dozę. Reikia suvokti, kad esant jo pertekliui ar trūkumui organizmas kalcio nepasisavins, todėl jo vartojimas gali padaryti daugiau žalos, negu naudos. Tenkinant organizmo vitamino D poreikius, žmogus negali būti priklausomas nei nuo maisto, nei nuo cheminių preparatų. Vitaminas D organizme turi susidaryti pats, natūraliu būdu, veikiant saulės šviesai. 22
Pirmykščiai žmonės, gyvenę po pliku dangumi, nekentėjo dėl vitamino D stygiaus. Kai kurios šiais laikais gyvenančios primityvios gentys neturi problemų dėl to ir iki šiol. Tik kai žmonės pradėjo gyventi dideliuose miestuose, kur maži jų butų langai neleidžia patekti saulės spinduliams, tapo jaučiamas to vitamino nepakankamumas. Pasiduodant saulės spindulių poveikiui visada reikia atminti tai, kad žmogus juos turi gauti mažomis dozėmis. Todėl buvimo saulėje laikas – 20–30 minučių per dieną. Paskui reikia slėptis į pavėsį. Panaudokite saulę ne kaitinimuisi, o sveikatai! Moksliškai įrodyta, kad geriausias laikas saulės vonioms yra rytmečio valandos – nuo saulėtekio iki dešimtos valandos. Nuo 10 iki 17 valandos saulės spinduliai yra radioaktyvūs, degina kūną, sukelia odos senėjimą. Japonų profesorius Katsuzo Nishi nustatė, kad tam tikros vandens ir oro procedūros stimuliuoja vitamino D sintezę organizme. Todėl reikia išsiugdyti įprotį naudotis rytiniais ir vakariniais pakaitiniais dušais. Reguliarus lankymasis saunoje irgi palankus šio vitamino sintezei. Tačiau reikia nepamiršti, kad kai odą padengia įdegis, vitamino D gaminimasis sustoja, todėl, kai oda tamsėja, reikia kuo daugiau laiko leisti pavėsyje. Siūlau tokį pratimą, kuris „konservuoja“ vitaminą D. Atsigulkite ant nugaros, suglauskite delnus ir pėdas ir taip gulėkite apie 2–3 minutes. Kasdienis šio pratimo atlikimas padės organizmui išvengti vitamino D stygiaus. Atostogaujant, kai jau esame gražiai įdegę, reikia naudotis ir tokiu vitamino D šaltiniu, kaip kiaušiniai, grietinėlės sviestas, kepenys, žuvys, daržovės ir vaisiai. Saulė yra neįkainojama gamtos dovana. Naudokitės ja išmintingai ir jos energija visada tarnaus jūsų sveikatai. Vitaminas D turi dar vieną svarbią savybę – jo yra prakaito liaukose, vadinasi, kuo dažniau prausiame kūną įvairiais sintetiniais preparatais (tai yra šiandienėmis kosmetinėmis priemonėmis), tuo daugiau išplauname iš organizmo vitamino D. Tad ką, nustoti praustis? – gali paklausti skaitytojas. Praustis galima ir net 23
reikia, bet jeigu jau naudojate sintetinius skysčius kūno priežiūrai, nusiprausę privalote pasitepti natūraliu augaliniu aliejumi – jeigu ne visą kūną, tai bent rankas ir kojas, nes būtent ten daugiausia vyksta vitamino D sintezė. Kūno įtrynimo po maudymosi kvapiaisiais aliejais įprotis kilęs iš tolimos praeities. Paruošti tokio aliejuko nesunkiai gali kiekvienas. Pakanka į 200 g augalinio aliejaus įdėti dvi saujas rožių žiedlapių, pastatyti buteliuką tamsioje vietoje septynioms dienos ir aliejukas paruoštas. Šią priemonę reikia turėti po ranka ir po indų plovimo, skalbimo – įtrinti bent į delnus. Išnaudokite mūsų odos, kuri veikia dvigubo filtro principu, savybę. Iš vienos pusės, šalina toksinus, iš kitos – pasisavina naudingas substancijas. Manau, kad po šio aprašymo skaitytojas suprato vitamino D savybes ir tai, kad pagal dabartinį gyvenimo būdą to vitamino mums chroniškai trūksta, o tai neleidžia pasisavinti kalcio. Dabar apie vitaminą C. Jo reikia tam, kad organizmas visada būtų sveikas: kai jo trūksta, organizme nevyksta nė viena deguonies jungimosi reakcija. Jei nebūtų vitamino C, žūtume nuo organizmą nuolat puolančių virusų, be šio vitamino mūsų kraujagyslės virstų tuščiais vamzdeliais, nepajėgiančiais transportuoti kraujo. Tai anaiptol ne visa vitamino C savybių charakteristika, smulkiau apie jį parašysiu toliau. Dabar mūsų nedomina vitamino C vaidmuo organizmo funkcionavimui, o tik jo fizinės ir cheminės savybės. Deja, tai labai „delikatus“ vitaminas, jį naikina dienos arba saulės šviesa ir kaitinimas daugiau nei 100 °C. Tiktai vienas pavyzdys: kai verdame daržovių sriubą, sunaikiname iki 50% vitamino C; kol sriuba stovi ant viryklės 3 valandas, netenkame dar 20%, o po 6 valandų ar pakartotinio pašildymo vitamino joje jau nelieka. Skusdami bulves prarandame iki 30% vitaminų, virdami jas – dar 30–40%. Taigi, kai nuolat valgome virtą maistą, kurį dar kelis kartus šildome, vitamino C su maistu mūsų organizmas gauna minimalius kiekius. Laimė, kad vitamino C daug daržovėse ir vaisiuose. Tik prieš kelerius metus pradėta kalbėti apie žalių daržovių ir vaisių ver24
tingumą, o iki tol, pradedant septintuoju dešimtmečiu, dėl virškinimo organų ligų (o nuo tų negalavimų kentėjo 80% visuomenės) vartoti daržoves ir vaisius, ypač vyresniems žmonėms, buvo kategoriškai draudžiama. Tiesą sakant, jie neturėjo galimybių vartoti tų neįkainojamų gamtos dovanų (nes jų dantys buvo sugadinti jau nuo vaikystės). Taip susidarydavo užburtas ratas: neva daržovių žievelę būtina nulupti – ji gadina skrandį ir turi nitratų (o kalcio, kaip žinome, daugiausia žievelėje), daržovių ir vaisių nevalgyti, užtat gerti daugiau pieno ir valgyti mėsos. Beje, kuo daugiau žmogus vartoja gyvulinės kilmės baltymų, tuo daugiau jam reikia vitamino C. Toks maitinimosi būdas pastaruosius 50 metų davė fatališkų rezultatų, žmonės negyvena net ir pusės jiems gamtos skirto laiko. Vidutiniškai kas antras žmogus miršta nuo širdies ligų, kas trečias – nuo vėžinių susirgimų, kas ketvirtas suserga Parkinsono arba Alzheimerio liga, o kas penktas kenčia nuo cukraligės ir osteoporozės. Sveikas 70–80 metų amžiaus žmogus yra retenybė, o 70% žmonių tiesiog nesulaukia tokio amžiaus. Pokalbį apie vitaminą C norėčiau baigti dar vienu šokiruojančiu faktu. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vienos surūkytos cigaretės dūmai sunaikina organizme 25 mg vitamino C, tai yra ¼ paros dozės. Taigi vien rūkymas visiškai atima iš organizmo tuos vitaminus. Pagalvokime, juk kiekvienoje šeimoje yra bent vienas rūkalius, tad kitiems šeimos nariams nėra pasirinkimo: jei jie patys netraukia cigaretės, jiems užtenka to, kad įkvepia cigarečių dūmų (vadinamas pasyvusis rūkymas). Kitaip tariant, rūkalių šeimoje vaikas pasyviai rūko jau nuo jauniausių metų. Vitaminas C vadinamas apsauga nuo peršalimų, o pavasarį ir rudenį, pradedant vaikais ir baigiant suaugusiaisiais, visus šienauja peršalimų ir gripo epidemijos, kas aiškiai įrodo, jog organizmai yra neatsparūs dėl vitamino C trūkumo. O kaip vitaminai tablečių pavidalu? – pagalvos smalsus skaitytojas. Ne tik vitamino C, bet ir visų sintetinių vitaminų vartojimas yra žalingas. Pirma: vitaminai yra junginiai, kurie žmogaus organizme sintezės būdu nesusidaro. 25
Augaluose jie randasi dėl saulės ir mėnulio šviesos poveikio. Augalų ląstelėse esantys vitaminai yra žmogaus lengvai pasisavinamo (provitaminų) pavidalo, be jų, augalai teikia būtiną rinkinį mineralinių druskų, kurios padeda organizmui jas pasisavinti. Būtent todėl perdozuoti gamtinių vitaminų labai sunku, o sintetinių – labai lengva. Antra: dirbtiniai vitaminai – tai organizmui svetima kristalinė neorganinė substancija (rafinuotas produktas). Ji yra arba organizmo sunkiai pasisavinama, arba nepasisavinama išvis (ypač esant metabolizmo sutrikimų). Daugelis iš jūsų patyrėte tai savo kailiu, kai pavartojus vitaminą šlapimas įgauna tų vitaminų spalvą ir kvapą. Pavartojus sintetinių vitaminų, dažnai pasitaiko įvairių netolerancijos formų (pykinimo, silpnumo, niežėjimo). Vartodami juos tiktai apkrauname inkstus ir kepenis, pažeidžiame organizmo mineralinių substancijų pusiausvyrą. Trečia: vienas iš sintetinių vitaminų vartojimo šalutinių poveikių yra apetito padidėjimas, nes organizmui, kad juos pasisavintų, reikia papildomos dozės mineralinių druskų, angliavandenių, baltyminių komponentų, kurių yra augaluose, o sintetiniuose vitaminuose nėra, ir todėl žmogus instinktyviai pradeda daug valgyti, priauga svorio (amerikiečiai yra labiausiai nutukusi pasaulio tauta, be kita ko, todėl, kad vartoja didelius kiekius sintetinių vitaminų). Mūsų sąmonėje įsitvirtino nuomonė, kad vitaminas C yra nežalingas preparatas, bet pastaraisiais metais gydytojai vis dažniau pastebi šalutinį poveikį dėl per didelių sintetinio vitamino C dozių. Ne paslaptis, kad daug žmonių vitaminu C gydo gripą ir kai kurias virusines ligas, savo nuožiūra vartodami 4–6 g per parą, nors norma yra apie 100 mg. Daugelio šalių mokslininkai sutaria, kad sintetinio vitamino C vartojimas nedidina organizmo atsparumo peršalimų ligoms, o jo per didelės dozės pablogina kai kurių infekcinių alerginių ligų, ypač reumato, eigą. Pats pavojingiausias maksimalių vitamino C dozių vartojimo padarinys yra padidėjęs kraujo krešumas, dėl ko susidaro krešulių. Be to, vitaminas C gali skatinti inkstų ir šlapimo pūslės akmenų 26
susidarymą iš rūgštynių ir šlapimo rūgščių druskų. Žmonėms, kurie injekcijomis gaudavo vitamino B2, gydytojai nepataria vartoti vitamino C, nes jis tą vitaminą naikina. Sergantys cukralige privalo žinoti, kad per didelės vitamino C dozės trikdo kasos insulino išskyrimo procesą ir didina cukraus koncentraciją šlapime ir kraujyje. Pastaruoju metu įrodyta, kad didelės vitamino C dozės stabdo raumenų nervų impulsų persiuntimo greitį, dėl to didėja raumenų nuovargis ir sutrinka regėjimo ir judesių koordinacija. Manau, kad išvada gali būti vienareikšmė – prieš pradedant vartoti vitaminą C reikia būtinai pasikonsultuoti su gydytoju ir vartoti tiktai natūralius vitaminus, kurių gausu daržovėse ir vaisiuose. Jų tikrai neperdozuosite. Paskutinis akcentas kalcio apykaitos sutrikimų srityje gali būti mūsų beribis miltinių produktų pomėgis. Miltiniuose produktuose yra dideli kiekiai kalcio, kuris sunkiai pasisavinamas (blogasis kalcis). Su kai kuriomis rūgštimis (rūgštynių, šlapimo) jis sudaro pastovius, netirpius junginius. O kadangi duona ir gaminiai iš miltų yra pagrindiniai mūsų valgiaraščio patiekalai, nieko keisto, kad taip dažnai kamuoja stuburo, sąnarių ir raumenų skausmai.
kaip organizme susidaro netirpių kalcio druskų Dauguma mūsų valgo per daug – veikiau iš įpratimo, negu bado. Nuo vaikystės mus tikina, kad valgyti būtina kelis kartus per dieną nepriklausomai nuo to, ar norime, ar nenorime. Todėl organizmui tiesiog stinga gyvybinių jėgų perdirbti, suvirškinti, pasisavinti tą produktų perteklių. Dėl gyvulinės kilmės produktų vartojimo susidaro didžiulis kiekis rūgščių, kurios jungiasi su kalciu ir sudaro netirpius kristalinius toksinius junginius. Organizmas nepajėgia jų pašalinti, tad jie pradeda kauptis mūsų sąnariuose. Tas procesas vyksta iš lėto, metų metus, ir mažai kas jį pastebi iki to laiko, 27
kol sąnariai pradeda mums kelti rūpesčių. Kiekviename sąnaryje yra savotiško tepalo, kuris užtikrina jo judrumą. Nepriklausomai nuo to, ar jums 40, 60 ar 70 metų, tepalo kiekis nekinta, bet kai netirpūs kalcio turintys junginiai pradeda išstumti tepalus iš sąnarių, lyg cementuodami juos, tuomet juntamas skausmas, sumažėja sąnarių judrumas ir elastingumas. Pirmas atakos objektas yra kojos. Kojose kaulų daugiau nei bet kurioje kitoje kūno dalyje, o pėdoje jų net 26. Iš pėdų toksiniai kristalėliai kyla aukštyn, ir tai sukelia kelių skausmus. Paskui skausmas nuslenka iki klubų sąnarių. Stebėkite, kaip keliatės iš lovos. Kas antrą dieną aimanuodami skundžiatės: „Ak, mano nugara!“ Praeina metai ir toksiniai kristalėliai pakyla dar aukščiau – į stuburą, paskui puola pečius, kaklą, alkūnes, net ir pirštus. Kai kurie žmonės sunkiai sugniaužia kumštį, pasukdami kaklą girdi traškėjimą ir girgždesį. Norėdami pasiteisinti, vis kartoja: „Skauda sąnarius, nes senstu.“ Na, o vaikai? Vaikų sąnariai irgi taip pat traška ir girgžda. Pažiūrėkite, kaip juda jaunimas. Matyti nepakankamas sąnarių judrumas, keliai – lyg mediniai! Anksčiau kieme vaikai žaisdavo kamuoliu, „klases“, slėpynes, o dabar kiemai užstatyti mašinomis ir vaikams nelieka nieko kito, kaip žaisti namuose, sėdint priešais kompiuterio ekraną, o sąnariams ir kaulams reikia judėjimo – kuo daugiau, tuo geriau. Taigi dar viena osteoporozės priežastis – mažai judrumo, visuotinis judėjimo stygius. Apie judėjimą jau esu rašęs gana daug. Dėl osteoporozės galiu tik pridėti, kad kuo mažiau judėjimo tenka laiko vienetui, tuo didesnė tikimybė susirgti. Jeigu iš visko, ką rašiau, išskirsime svarbiausius punktus, jie ir bus tos varginančios ligos atsiradimo organizme priežastys. Pabandykime sudėlioti jas „į lentynėles“. Osteoporozės atsiradimo priežastys: 1.
Vitaminų D ir C trūkumas organizme. 2. Maitinimasis termiškai apdorotais produktais. 3. Daugiausia virinto vandens vartojimas. 28
4.
Per mažai vartojama daržovių ir vaisių bei natūralių, iš jų šviežiai pagamintų sulčių. 5. Daržovių ir vaisių žievelių lupimas. 6. Neteisingas maisto gaminimas (ilgas virimas, kepimas). 7. Per gausus valgis. 8. Rūkymas. 9. Judėjimo stygius. 10. Pieno vartojimas dideliais kiekiais. 11. Duonos ir miltinių produktų vartojimas dideliais kiekiais. 12. Cukraus ir saldumynų vartojimas dideliais kiekiais. 13. Gyvulinės kilmės riebalų vartojimas dideliais kiekiais. 14. Sintetinių vitaminų vartojimas dideliais kiekiais. 15. Rafinuotų produktų, kuriuose yra netirpaus (neorganinio) kalcio – ilgai virtų košių, makaronų, sriubų koncentratų ir kitų, – vartojimas. Jeigu kiekvienas iš jūsų, padėjęs ranką prie širdies, sąžiningai viską pažymėtų, manau, kad beveik visi šie punktai būtų būdingi jūsų gyvenimo būdui, o tai reiškia, jog galite būti tikri, kad susirgsite arba jau sergate osteoporoze, tik to dar nežinote. Dabar trumpai apibendrinkime. Neteisingai gyvendami patys sau ruošiame dirvą tam, kad mūsų organizme susidarytų tokia liga, kaip osteoporozė. Tą netaisyklingą gyvenimo būdą perduodame savo vaikams, o jie, savo ruožtu, saviems. Taigi „genetiškai“ perduodame ne ligą, bet blogus įpročius, kurie tampa ligos priežastimi. Ši išvada tinka visoms ligoms, kurias apibūdiname vienu žodžiu – civilizacija. Norint veiksmingai kovoti su osteoporoze, būtina į valgiaraštį įtraukti kuo daugiau daržovių, vaisių ir jų sulčių, ypač tokių, kuriose yra maksimalūs kiekiai kalcio, vitaminų C ir D, fosforo, potašo ir magnio (žr. 1 lentelę bei salotų receptus „Priede“, p. 165–171).
29
1 lentelė Produktai, kuriuose gausu mikroelementų ir vitaminų KALCIS
FOSFORAS
POTAŠAS
MAGNIS
VITAMINAS C
VITAMINAS D
Daržovių ir vaisių žievelės
Žalieji žirneliai
Špinatai
Kopūstai
Pomidorai
Pomidorai
Agurkai
Morkos
Morkos
Morkos
Špinatai
Sėlėnos
Bulvės
Burokėliai
Salotos
Kopūstai
Riešutai
Pupos
Morkos
Salotos
Špinatai
Bulvės
Avižos
Špinatai
Svogūnai
Avižos
Kopūstai
Ropės
Pupos
Morkos
Petražolės
Miežiai
Bulvės
Burokėliai
Rugiai
Ropės
Smidrai
Kviečiai
Burokėliai
Špinatai
Miežiai
Salotos
Špinatai
Obuoliai
Pupos
Kviečiai
Žirneliai
Petražolės
Spanguolės
Žirniai
Agurkai
Pienės
Pienės
Žirneliai
Pienės
Kopūstai
Salierai
Dilgėlės
Serbentai
Obuoliai
Žiediniai kopūstai
Vyšnios
Obuoliai
Agrastai
Kriaušės
Žemuogės
Agrastai Avietės Petražolės Dilgėlės
kiaušinių lukštai – ne šiukšlės Gydyti osteoporozę padeda kiaušinių lukštai. Jie yra idealus kalcio, kurio 90% organizmas (kaulai) pasisavina, šaltinis. Be kalcio karbonato, lukšte yra visų organizmui būtinų mikroelementų: vario, fluoro, geležies, mangano, molibdeno, sieros, silicio, cinko ir kitų – iš viso 27! Kiaušinio lukšto sudėtis labai panaši į kaulų ir dantų sudėtį. Vokiečių ir vengrų mokslininkai, kurie 15 metų tyrė kiaušinio lukšto poveikį žmogaus organizmui, pastebėjo, kad lukštų vartojimas suaugusiesiems ir vaikams davė teigiamų rezultatų gydant nagų, plaukų lūžinėjimus, dantenų kraujavimą, vidurių užkietėjimą, jautrumą, nemigą, lėtinę slogą, astmą. Kaip paaiškėjo, kiaušinio lukštas ne tik stiprina kaulinį audinį, bet ir šalina iš organizmo radioaktyviuosius elementus. „Lukštoterapija“ osteoporozės gydymui ir profilaktikai gali suteikti neįkainojamos naudos ir, svarbiausia, nesukelia jokio šalu30
tinio poveikio. Lukštų panaudojimo metodas yra labai paprastas, nereikalauja jokių išlaidų. receptas nr. 1:
Kiaušinio lukštą 5 minutėms panardinti į verdantį vandenį. Ištraukus palikti, kol išdžius, ir sumalti kavamale. Vartoti nuo 0,5 iki 1 g per dieną. Galima vartoti su ½ citrinos sultimis arba dėti į košes ar varškę osteoporozės profilaktikai. Gydytis kiaušinių lukštais reikia du kartus per metus, sausį ir lapkritį, po 30 dienų, vartojant po 1–2 g per dieną. receptas nr. 2:
Ropių lapų sultys yra labai veiksminga priemonė vaikams ir suaugusiesiems, kenčiantiems nuo kaulų ir dantų minkštėjimo. Geriausių rezultatų galima pasiekti vartojant mišinį iš ropės lapų (90 g), pienių (90 g) ir morkų (280 g) sulčių. Tiek sulčių užteks gerti 2 kartus per dieną – ryte ir vakare. receptas nr. 3:
Išsivalymas ropių sultimis. Šis receptas padeda ne tik sustabdyti osteoporozę, bet ir pašalinti druskų perteklių iš kaulų. Reikia 10 kg juodųjų ropių. Ropes gerai nušveisti ir nenuskustas panardinti 15–30 minučių į dezinfekuojantį kalio permanganato tirpalą (vos rusvą). Nuskalauti švariu vandeniu ir išspausti sultis, kelis kartus jas perkošti. Sultis išspausti iš visų 10 kg. Supilti jas į sandarų indą, kurį, suvyniotą į tamsų audeklą, laikyti šaldytuve (dėmesio: sultis galima laikyti tik šaldytuve!). Gerti bet kuriuo metu, nepriklausomai nuo maitinimosi, 3 kartus per dieną po 30 g (ne daugiau!). Dozės padidinimas gali sukelti pavojingų padarinių!!! Kad gydymas būtų veiksmingas, būtina išgerti visus 10 kg ropių sulčių. Per šį gydymosi kursą visiškai nevalgyti mielinių bandelių, riebių patiekalų, mėsos, kiaušinių, o vartoti tiktai augalinės kilmės produktus. 31
32