Pasnekesiai pries miega by UAB Leidykla VAGA

Elizabeth Berg

pašnekesiai prieš miegą Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė

vilnius 2014

UDK 821.111(73)-31 Be254

Elizabeth Berg Talk before sleep 2006 Ballantine Books Trade Paperback Edition

Vėžiu sergančioms moterims, kurių gyvenimo ugnis liepsnoja, ir toms, kurios jos dar tik ieško.

Neseniai krūties vėžys pasiglemžė vieną mano artimą draugę. Savo išgyvenimus sumaniau perteikti grožinės literatūros kūriniu, sukurti personažus ir aprašyti įvykius, kurie, kad ir įsivaizduojami, paliudytų mano jausmus ir to, kas nutiko, tiesą. Išsikėliau du tikslus: parodyti moterų draugystės jėgą, įtikinti, kad tokia draugystė išvaduoja iš nevilties, ir papasakoti, kokį sukrėtimą patiri, kai dėl tokios ligos netenki žmogaus. Juk dėl jos gyvybės gęsta kasdien. Tačiau iš tikrųjų ši knyga yra prasimanymas, o jos veikėjai ir įvykiai – mano vaizduotės vaisius. Vienintelė tiesa yra ta, jog su krūties vėžiu pernelyg ilgai kovoja labai daug moterų ir mums tenka sunki užduotis šią padėtį pakeisti.

Žiūrėdami į kelią, nematome dangaus. Dvasinėje kelionėje į žvaigždes esame žemės gyventojai. Mūsų ieškojimų tikslas, mūsų žemės kelias – pažvelgti į savo vidų, sužinoti, kas esame, atrasti sąsają su visuma ir suprasti, kad nieko nėra atskirai, – atskirtį lemia tik mūsų mintys. Amerikos indėnų išmintis, šaltinis nežinomas

ąryt, prieš eidama aplankyti Rutos, iškepiau savo vyrui ir dukrai apkepą. Megė mėgo apkepus, o Džo juos tik pakentė, tačiau tuo metu tik tokį patiekalą jiems galėjau pagaminti. Užklijavau ant indo lapelį su užrašu, kiek laiko, kokioje temperatūroje šildyti ir kad kartu su juo valgytų salotų. Paskui padėjau į šaldytuvą. Tada užsiėmiau šiokiu tokiu skalbimu – išploviau Megės mėgstamą sijonuką, paskleidžiau jį ant džiovintuvo viršaus, delnu prispaudžiau klostes. Man patinka tai daryti, nes patinka skalbiamojo muilo kvapas. Jis man primena laikus, kai šiltomis dienomis gulėdama lauke matydavau motiną, ant skalbinių virvės segančią didžiules baltas paklodes. Nuo jų sklisdavo melsva šviesa. Nuo itin švarių baltų skalbinių visada sklinda melsva šviesa. Kartais atrodydavo, kad motina su jais kariauja, kai niurnėdama, sučiaupusi lūpomis segtukus, primygtinai reikalaudavo, kad skalbiniai liktų savo vietoje, o jie trūkčiodavo stengdamiesi išsilaisvinti ir atšaudavo jai šlapiais protesto garsais. Man visada atrodydavo, kad juos reikėtų paleisti. Galbūt skalbiniai turi savo užduotį. Galbūt paklodės iš tikrųjų yra žmonės, kurie turėjo vėl viską pradėti iš pradžių, nusileisti ant žemo laiptelio, o dabar yra pasirengę kilti į dangų ir užimti aukštesnes pareigas – pavyzdžiui, tapti vidurinio medicinos personalo darbuotojais. Pagal Didįjį planą man visi Žemėje atrodė lygūs. Viceprezidentai niekuo nesiskyrė nuo upių akmenų. Tad paklodės medvilnės pluoštas galėjo lengvai sugrįžti paprasta vandens 11

gyvybės forma arba tikrų tikriausia kino žvaigžde, lekiančia baltu motociklu pro kerinčius Holivudo kalnus. Dar man patikdavo skalbti todėl, kad tai darydama jaučiau ryšį su savo šeima – ypač tada, kai matydavau ją pernelyg retai, nes didžiąją laiko dalį skyriau veiklai, kurioje mano šeimos nariai nedalyvavo. Liesdama Megės sijonuką, regis, matydavau jos mažus, liesus keliukus, nuolat smunkančias kojines, beveik nudėvėtus sportukus, kurių man neleido išmesti, mokyklinės uniformos palaidinukes ir skeltos širdelės pakabuką, kuriuo ji mėgdavo kasdien puoštis, skelbdama visiems, kad yra kažkieno geriausia draugė. Ir galiausiai regėdavau gražiausią vaizdą – jos veiduką, vis dar apvalainus skruostukus, atlėpusias ausytes, nuostabius ugninius plaukučius ir prie jų derančias strazdanėles. Mano mergaitė buvo ką tik išmokusi pati susirišti arklio uodegą ir, rytais stovėdama priešais veidrodį, tyliai niurnėdavo tol, kol nelikdavo plaukų tumulų, – beveik nelikdavo. Negalėjau jai padėti, nes kartkartėmis turėdavau nakvoti pas Rutą, rytais nebūdavau namuose – tad Megė eidavo į mokyklą netvarkingai susišukavusi ir, žinoma, abejotinai suderinusi spalvas. Gerai, kad dukrytei buvo tik devyneri ir išvaizda jai iš tikrųjų nerūpėjo. Reikėjo pakirpti jos karčiukus ir nukarpyti kojų nagus – Džo negalėjo prisiminti kasdienių smulkmenų ir tuo pačiu metu darbe praleisti būtinas valandas. Žinojau, kad ilgainiui mano namuose viskas sustos į savo vietas ir mes jausimės geriau... arba rasi ir blogiau. Iškočiojau tešlą apkepui ir, klausydama per radiją negarsiai transliuojamų pokalbių ir senų populiarių dainų, stengiausi nusiraminti. Pastaruoju metu dažnai girdėdavau, kad išsivaduoti iš nevilties galima kuo nors rūpinantis, nesvarbu, kaip toji rūpyba pasireikštų. Tądien, kai pusę aštuonių sukausi virtuvėje gamindama pietus, Megė paklausė: 12

– Ar Ruta yra tavo geriausia draugė? – Taip, – atsakiau stebėdamasi savo pačios ramumu. – Ak, – atsiduso ji tyliai, – mamyte, man labai tavęs gaila. – Žinau. – Ar ji visada buvo tavo geriausia draugė? – Ne. – Ar iki jos turėjai kitą? – Gal ir turėjau, – pasakiau, išlydėjau į mokyklą ir prisiminiau Kerolę Konroi. Būtent jai pirmą kartą savo gyvenime labai nuoširdžiai pažadėjau padėti ir turėjau pasirūpinti jos triušiu Ekleziastu. Kerolė, kuriai labai patiko Biblijos žodžių skambesys, rengėsi išvykti iš mūsų mažo Naujosios Anglijos miestelio net dešimčiai dienų į Disneilendą. Mano pavydas šiek tiek nuslūgo, kai pagalvojau, kokią svarbią užduotį draugė man paskyrė. – Turėsi šerti triušį ir kasdien keisti vandenį, – iškilmingai pasakė Kerolė. – Trečią dieną reikės išvalyti jo kakučius. Tai nėra baisu, jei triušis sveikas. Tačiau jei susirgtų, vis vien turėsi juos valyti! Pažadėk, kad tai padarysi. Atsistojau, išsitiesiau ir labai nuoširdžiai pažadėjau – jaučiau, kaip mano širdis įsitempė nuo uolumo, nes mylėjau Kerolę Konroi taip, kaip geba mylėti dešimtmetės mergaitės, – įnirtingai liepsnojant nelygiai ugniai, kuriai buvo lemta užgesti. Prisiekiau, jog padarysiu viską, ką ji man liepė, nebent mirtis sutrukdytų. Ekleziastas vis tiek susirgo – galbūt dėl saldymedžio, kurį jam sušėriau – ir man teko keturias dienas po kelis kartus per dieną valyti jo narvelį. Tačiau dėl ligos triušis man tapo dar brangesnis. Nepykau ant gyvūnėlio, norėjau jam padėti ir kai jis pasveiko, pasijutau pakylėta. Vėliau visiems sakydavau, kad būtent dėl Ekleziasto panorau tapti slauge. Ir štai vėliau, kai po daugelio metų tapau slauge, – iš tikrųjų po to, kai atsisakiau šio darbo, nes turėjau rūpintis šeima, – vėl labai nuoširdžiai pažadėjau pasirūpinti ir vėl 13

iš meilės savo geriausiai draugei. Tik dabar mano draugės vardas – Ruta. Ir liepsna degė lygiai. Nebuvo pavojaus jai užgesti, nes tikėjau, kad tokios liepsnos dega amžinai.

usė vienuolikos ryto. Ruta – vonioje. Pataisiau jos lovą. Ji uždengta firmos „Laura Ashley“ užtiesalu su raukiniais, balta paklode su adinukės kraštais, šilta mėlynų ir baltų dryžių antklode. Ant lovos pūpsojo keturios didelės žąsų pūkų pagalvės, kiekviena iš jų apvilktos baltais dailiai išsiuvinėtais užvalkalais. Ant grindų gulėjo didelė krūva žurnalų, o ant naktinio staliuko buvo išdėliota kristalų kolekcija: rožinis kvarcas, ametistas ir vienas skaidrus akmuo su nedideliu įtrūkimu viduje. Deja, jie neveikė. Žinojome, kad mūsų draugė mirs, nors nežinojome kada. Laukėme. Jai buvo tik keturiasdešimt treji, o man keturiasdešimt dveji ir manęs jau niekas nebestebino. Išgirdau, kaip ji šaukia mane vardu. Trinktelėjusi atidariau vonios duris. – Ką? – Gal galėtum ateiti? Jos balsas virpėjo. Pirmą kartą išgirdau jame baimę. Atsisėdau ant grindų šalia jos, atsirėmiau rankomis į vonios kraštą, tačiau pamaniau, kad gal būtų buvę geriau lipti į vonią. Ji išsimaudė aromatinėje putų vonioje, užuodžiau tarp mūsų tvyrantį šiltą, skanų kvapą. Taičio imbiero. Etiketėje pavaizduoti linksmi, Vakarų medicina netikintys čiabuviai. Putos beveik išsisklaidžiusios. Vandenyje išryškėjo jos kūno kontūrai. Ruta tarsi plaukė, šiek tiek pasvirdama čia į vieną, čia į kitą pusę, sunkiai pakeldama ir nuleisdama klubus. Krūtų nebuvo. – Kas nutiko? – paklausiau. 14

Ji suspaudė virš galvos kempinę. Galva beveik plika, bet dar ne visai. Pakaušio apačioje ir prie kaklo nusidriekusios tamsios plaukų sruogos, kurias vadindavome „anties pūkų kuokšteliais“. Liepiau jai nusiskusti galvą, sakiau, kad tuomet atrodytų puikiai ir būtų panaši į kino žvaigždę ar roko dainininkę, nes tokia paskutinė mada, bet ji nesutiko, tvirtindama, jog nori išsaugoti tai, kas liko. Plaukai jai turėjo sentimentalią vertę. – Įdomu, kaip aš numirsiu, – prabilo ji. – Kaip žmonės žinos? Ar jie bus tikri, kad numiriau? O jei mane palaidos gyvą? – Jie žinos, – pasakiau jai. – Tu tiesiog... išsijungsi. Tavo širdis sustos, kvėpavimas liausis. Tokiais atvejais nebeveikia kai kurie refleksai, pavyzdžiui, tavo akių vyzdžiai nebereaguos. Ji pažvelgė į mane labai ramiai ir atrodė panaši į nudažytą skulptūrą. Atsidusau ir pridūriau: – Pajusi šaltį. Tau bus labai šalta. Tavo oda atvės. Tad abejonių neliks. – Ak, – atsiduso ji. – Aš tik norėjau pasitikrinti. Mano draugei palengvėjo. Mačiau, kaip kaktoje dingo raukšlės, veido dalis aplink lūpas atsipalaidavo. – Gal galėtum patrinti man nugarą? Ji atsisėdo ir atrėmė galvą į pakeltus kelius. Plaušine užčiuopiau neseniai išsišovusius kaulus, gležnas mentes, tvarkingą stuburo liniją. – Aš tampu egzoskeletu, – pasakė ji prislopintu balsu. – Virstu omaru. Galbūt mirdami mes žingsnis po žingsnio grįžtame atgal. Iš pradžių panyrame į jūrą, paskui kilsime į dangų. Truputį pamąsčiusi, vėl prabilo: – Gulėdama vonioje, pasijutau išvargusi... Ir keistai. Tada pagalvojau: „Palauk. Ar tai – pabaiga?“ Kaip žinosiu, kad jau atėjo pabaiga? Ji atsilošė ir susiraukė. 15

– Ar aš jau to klausiau? Ar mane supranti? O gal aš tik kartoju tą patį prakeiktą klausimą? Gaminau pietus. Per televizorių, kuris stovi ant mažo virtuvės staliuko, žiūrėjau pokalbių laidą „The Oprah Winfrey Show“. Suskambo telefonas. Prijuoste nusišluosčiau rankas, atsiliepiau ir ji pasakė: „Jos yra mano smegenyse.“ – Ne, – atsakiau. – Nekartoji. Tai – kitas klausimas. Iš pradžių norėjai sužinoti, kaip jie žinos, o dabar nori žinoti, kaip tu žinosi. Visiškai kitas klausimas. Tačiau tu žinosi. Kai tai nutiks, nebebūsi tokia pati, kokia esi dabar. Būsi, nežinau kaip pasakyti... išmintingesnė. – Gerai. Ruta atsistojo, paprašė paduoti rankšluostį, pasakė, kad jau išsimaudė. – Neabejoju, – pasakiau. – Juk mirkai čia visą valandą. – Iš tikrųjų? Jėzau! O aš maniau tik penkias minutes. – Nieko tokio. Laukdama tavęs, puikiai praleidau laiką. Skaičiau tavo dienoraštį. – Radai ką nors įdomaus? – Apie seksą. Buvo įdomu, nors iš tikrųjų – niekai. – Pasvajok. Padėjau draugei apsivilkti naktiniais marškiniais – baltais, papuoštais baltais nėriniais, su priekyje kabančiais siaurais kaspinėliais. Ji įlipo į lovą ir užsitraukė antklodę. Ruta pavargo, atrodė labai išblyškusi. Tačiau jos mėlynos akys tebebuvo gražios, o veidas tokios dailios formos, kad, įėjęs į kambarį ir ją pamatęs, neatsispirtum pavydui. – Manau, kad tai gali nutikti šiąnakt, – pasakė ji. – Dieve, juk iš tikrųjų tai gali nutikti šiąnakt. Buvau su ja, sėdėjau tyrimų kambario kampe, o ji skaitė savo sąrašo klausimus, nes atkakliai norėjo sužinoti, kaip ir kada tiks16

liai tai nutiks. Tokia jau ta mano draugė: jei tektų eiti išpažinties, ji nuplėštų užuolaidėlę, skiriančią ją ir kunigą, ir jam pasakytų: „Ei! Žiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu.“ Jos onkologas vilkėjo mėlyną kostiumą, baltus marškinius, ryšėjo gražų, itališką, šilko kaklaryšį ir segėjo auksinį „Rolex“ laikrodį. Jis buvo gražus ir labai liūdnas, sėdėjo kambaryje atsirėmęs į mažą kriauklelę, rankas sukryžiavęs ant krūtinės, vieną koją užsidėjęs ant kitos; buvo akivaizdu, kad jam sunku. Pirmą kartą pamatęs Rutą, jis turbūt iškart ją įsimylėjo, bet liko nekaltas. Ruta, būdama per nuobodų atstumą nuo jo, dėl to apgailestavo. Jei būtų įsimylėjęs iš tikrųjų, dabar šalia jos stovėtų vyras. Pagaliau jis tarė: „Taip. Tai gali nutikti bet kada. Svarbu, kaip tai nutiks. Jei metastazės pasieks smegenis, tai gali nutikti bet kada.“ Ji, žinoma, galėjo rinktis. Tarkime – jei metastazės pasieks plaučius, ji liausis kvėpavusi. Jei metastazės nusidrieks į kepenis, jos nebefunkcionuos. Prisimenate karikatūras, kuriose vaizduojama, kaip žmogų suspaudžia garinis volas, o jis atsistoja ir eina toliau? Pamatytumėte Rutą. Anądien ji savo telefono atsakiklyje paliko naują įrašą, nes senas jai skambėjo pernelyg liūdnai. Stovėjau už jos ir stebėjau, kaip ji, labai tiesiai laikydama nugarą, tai daro. Vienintelis ženklas, išdavęs, kas vyksta, buvo tas, kad ji, įrašydama juostelę, viena koja beldė į grindis. „Čia aš. Dabar negaliu prieiti prie telefono, bet palikite man žinutę, tik gerą žinutę. Gerai? Iki.“ Ji, Ruta, nuolat kartodavo: „Gerai“. Anksčiau, kai tardavomės kur nors nueiti, sakydavo: „Gerai, gerai. Susitiksime ten septintą. Gerai?“ – Ar pasiliksi šiąnakt? – paklausė dabar. – Žinoma. Vyliausi, kad mano veide nebuvo matyti dvilypumo, kurį jaučiau. Dar viena naktis ne savo namuose. Neapmokėjau sąskaitų. Turėjau paskambinti motinai. Jau šešias savaites nesimylėjau su 17

Džo. Kartais jausdavausi taip, tarsi būčiau atidariusi prigrūstą spintą, įkiščiau į ją dar ką nors ir įsirėmusi laikyčiau duris, kad jos neatsidarytų. Pamaniau, jog vėliau, kai ji užmigs, paskambinsiu į namus ir pasakysiu: „Prašau, supraskite mane.“ Ruta patapšnojo per lovą. – Eikš. Atsigulk. Gal pažiūrim filmą? Išsitiesiau šalia jos. – Mieliau pasikalbėčiau. – Gerai, – sutiko ji. – Bet kalbėk tu, nes aš kalbėdama imu dusti. Mano savijauta blogėja. Pastebėjai? – Pastebėjau. Ji linktelėjo. – Taigi. – Apie ką kalbėsime? – paklausiau. – Apie mane, – pasakė. – Papasakok apie mane. Jei atrodysiu mieganti, patikrink, ar nenumiriau. Jei taip nutiktų, turbūt reikės kažkam paskambinti, ar ne? – Reikės. Koroneriui. – Teisingai. Ir Maiklui taip pat. Tu jam pasakyk. Nenoriu, kad tai padarytų tėvas, nes jis užvirs tikrą velniavą. Bet jei užmigsiu, neįsižeisk. Gerai? – Gerai, – atsakiau. – Taigi pavadinimas būtų „Rutos istorija“. Kai tave pamačiau pirmą kartą, susierzinau. – Nes pavydėjai, – pasakė ji. – Žinau, – atsakiau. – Visos pavydėjo. Bet ir tu buvai bjauri. – Melas, – paprieštaravo ji. – Tu ir vėl manyje matai savo pačios bjaurumą. – Tiesa, – sutikau.

emėgstu vakarėlių. Nekenčiu jų. Juose dalyvaudama nervinuosi, suirztu, kartais net jaučiu lengvą šleikštulį. Be to, man atrodo, kad juose esu siaubingai neapsaugota, tarsi vaikščiočiau apsivilkusi suknelę plika nugara ir visi, išskyrus mane, tai žinotų. Tačiau vis tiek einu į vakarėlius. Kartais juose dalyvauti tolygu lankytis pas dantų gydytoją. Viename iš tokių vakarėlių susipažinau su Ruta. Apsupta žmonių, ji sėdėjo svetainės kampe ir, visus prajuokindama, kažką pasakojo. Toji moteris buvo erzinamai graži – tvarkinga, smulkutė, juodų kaip varno plaukų, mėlynų akių, besišypsanti puikiais dantukais. Ji segėjo puošnų mėlyną sijoną, vilkėjo dailų megztinį ir avėjo brangiai atrodančius batelius. Dar anksčiau buvau girdėjusi, kad ji – talentinga menininkė, įdomi ir smagi. – Man toji moteris nepatinka, – pasakiau savo vyrui, rodydama į jos pusę. – Kas ji? – paklausė jis. – Ruta Tomas. Negaliu jos pakęsti. – Iš kur ją pažįsti? – Nepažįstu, bet žinau apie ją. Negaliu jos pakęsti. – Tai nekalbėk su ja, – patarė jis ir aš pažadėjau nekalbėti, bet kai mažais laipteliais nulipau į vonią pasislėpti, ji tiesiog įsiveržė pro duris. – Oi! Atsiprašau! – šūktelėjo moteris ir norėjo išeiti, bet pamačiusi, kad sėdžiu ant uždengto tualeto, užsidėjusi koją ant kojos ir gurkšnoju martinį, stabtelėjo. – Ar jūs... Ar jūs baigėte? – Ką baigiau? – Ar jums dar reikia tualeto? 19

– Aš čia sėdžiu, – atsakiau. – Matau, kad sėdite, bet tai daryti galite kitur, o kai kam čia reikia nusičiurkšti. Gal išeitumėte. Gerai? Atsistojau ir prasispraudžiau pro ją. – Galėsite grįžti, kai baigsiu, – pasakė ji. – Čia – puikiausia šio vakarėlio vieta. Palaukiau už durų, ištuštinau savo gėrimą. Paskui išgirdau nuleidžiamo vandens garsą ir balsą: – Galite eiti. Laukiau, kada moteris išeis, bet ji neišėjo – tad įėjau aš. Ji, stovėdama prie kriauklės, prausėsi veidą, taškydama į jį šaltu vandeniu ir akivaizdžiai nė kiek nesijaudindama, kad gali išsitepti blakstienų tušu. Tačiau kai pažvelgė į mane, supratau kodėl – moteris nebuvo išsidažiusi. Tai teigdama nesilaikau tinkamos strategijos – jai apskritai nereikėjo dažytis. – Gal galėtumėte paduoti rankšluostį? – paprašė ji ir aš padaviau popierinį svečių rankšluostį. – Nekenčiu tokių rankšluosčių, – išrėžė. – Šeimininkai turbūt mano, kad jų svečiai serga. Gūžtelėjau pečiais. Pajutau, kad mano jausmai jai truputį šiltesni. Keista, bet man patinka kritiški, prie kitų besikabinėjantys žmonės, nes būdama šalia jų jaučiuosi reabilituota. Ji numetė rankšluostį į baltą, pintą šiukšliadėžę ir pažvelgė į jį, gulintį tenai. – Jėzau! Mažos rausvos širdelės! Ištiesiau ranką. – Ana Stenli. Ji tvirtai paspaudė mano ranką. – Ruta Tomas. Kilstelėjau savo tuščią taurę. – Gal norėtumėte išgerti martinio? 20

– Aš sumaišysiu. Gerai? – pasisiūlė ji. – Niekas geriau už mane to nemoka. Atsirėmusi į virtuvės spintelę, stebėjau, kaip mano naujoji draugė gamina mums gėrimą. Rankinėje ji turėjo dailų, sidabrišką džino flakoną. – Iš kur jį gavote? – paklausiau. – Tai – kalėdinė vyro dovanėlė, – atsakė ji ir atsainiai linktelėjo į svetainės pusę. Vestuvinio žiedo moteris nemūvėjo. – Jis norėjo, kad mes labiau suartėtume. Matote? Dabar tai pavyks – galėsime kartu pasigerti. Romantiška, ar ne? Sėdėjome prie virtuvės stalo ir kalbėjomės apie šį bei tą – kaip atsidūrėme tame vakarėlyje, paskui apie filmus. Ji pasiteiravo, ar mačiau filmą „Sofijos pasirinkimas“. Atsakiau, kad nemačiau. Ji tvirtino, jog turėčiau pamatyti, nes filmas nuostabus, griebiantis už širdies. – Nueisiu kartu su tavimi ir dar kartą jį pažiūrėsiu, – pasakė ji. – Tą filmą reikia žiūrėti kartu su moterimi. Tada į virtuvę atėjo mano vyras ir pamatė, kad sėdžiu tenai su Ruta. Teisindamasi kilstelėjau antakį ir nežymiai trūktelėjau pečiais. Jis prisėdo prie mūsų, prisistatė, paskui netrukus susiprato išeiti. – Gerai. Tai kiek laiko esi ištekėjusi? – paklausė ji, atsiduso ir aš pajutau, kad mes turėsime daug apie ką kalbėtis. Atleidau tai moteriai už gražią išvaizdą. Ji pasižymėjo reta sąžiningumo savybe, kurią vertinau, nors tada dar nesuvokiau, kad man labai reikėjo žmogaus, kuriam galėčiau išpasakoti viską.

i miegojo. Žinoma, patikrinau, ar iš tikrųjų. Stebėjau, kaip kaskart pakyla ir nusileidžia jos antklodė. Norėdamas įsitikinti, ar 21

žmogus kvėpuoja, pats turi liautis kvėpavęs. Antraip, žiūrėdamas į kitą žmogų, stebėsi savo judesius. Taip pat nereikėtų matuoti kito žmogaus pulso, uždėjus ant riešo savo nykštį, nes jausi ne jo, o savo širdies plakimą. Iš tikrųjų kaip tik tai ketinau daryti, nes rengiausi būti šalia Rutos, kai ji mirs. Prieš leisdama jai iškeliauti, norėsiu atiduoti jai savo širdies dūžius. Lėtai išlipau iš lovos ir tyliai nustypsenau į svetainę. Paskambinau namo, atsiliepė atsakiklis, pasakiau, jog liksiu nakvoti pas Rutą, paskambinsiu vėliau. Tada, nuėjusi į virtuvę, ieškodama maisto, atsidariau šaldytuvą. Jame pamačiau įvairių jos draugių pagamintų patiekalų: lazaniją su špinatais, vaisių salotas gėlėtame dubenyje, maistine plėvele apvyniotą ir kaspinėliu perrištą bananų duoną, žemuogių želę, pusę kepto kumpio. Šaldiklyje stovėjo didelis indas naminių ledų. Juos atnešė Rutos viršininkė, Sara, ir paduodama man pasakė: – Rengiausi sudėti juos į didelį indą, bet paskui staiga pagalvojau: „Pala. Tiek daug?“ Tačiau jei įdėsiu į mažą indelį, Ruta gali pamanyti, kad mirs greičiau. – Taigi, – pritariau. – Labai keblu. Padėtis iš tikrųjų labai kebli. Atsilaužiau bananų duonos, atsisėdau prie mažo virtuvinio staliuko ir pažvelgiau pro langą. Už virtuvės buvo balkonas, o jame stovėjo žalsvai melsva medinė gulimoji kėdė – labai sena, saulės išblukinta iki malonios pastelinės spalvos. Ji buvo atsukta į kylančius tolumoje kalnus, kurie man atrodė gyvi ir viską matantys. Už savęs išgirdau triukšmą. Tai Ruta lėtai ėjo į virtuvę. – Gal nori bananų duonos? – paklausiau. Ji numojo ranka. – Nekenčiu bananų duonos. Ji atrodo keistai. Kepti bananai man primena vabzdžių kojeles. Pažvelgiau į valgomą duoną. Ji buvo teisi. Padėjau duoną ant staliuko. 22

Ruta atidarė šaldytuvą, peržiūrėjo jo turinį ir, nieko nepaėmusi, uždarė dureles. – Nebeatpažįstu savo šaldytuvo, – atsiduso ji. – Jis prikimštas ligonių maisto. O kur yra avienos žlėgtainis? Kur mano ypatingosios salotos? – Vietoj šlepečių ji buvo įsispyrusi į nesuvarstytus sportukus, ant naktinių marškinių apsivilkusi dryžuotus marškinius. Jai labai nepatiko avėti šlepetes, vilkėti chalatus, pižaminius švarkelius. Dar ji nemėgo prie lovos paliktų padėklų ir stiklinių. – Jei mano smegenys nebeveiks ir aš nieko nebegalėsiu daryti, o kas nors į mano namus pradės tempti tą velnio išmonę – basonus, nušauk mane, – paliepė. Sunkiai kvėpuodama, Ruta atsisėdo prie staliuko. – Anądien ten sėdėjau, – parodė į balkoną. – Žiūrėjau, kaip leidžiasi saulė, ir galvojau, kokia būdama gyva esu laiminga. Noriu būti. Noriu pasilikti. Didysis skausmas, kurį ištvėriau, baigėsi! Esu laiminga! Tik kodėl mano kūnas ne toks, kaip mintys? – ji pažvelgė į mane. – Kaip manai, ar jau per vėlu? Abi girdėjome, ką pasakė gydytojas. Abi pateikėme klausimus taip, kad atsakymai būtų kitokie. Tačiau jie buvo tokie patys: „Liko kelios savaitės ar keli mėnesiai – tai nulems, kuris organas nustos veikti pirmiausia.“ Ir vis dėlto. – Nežinau, – atsakiau. – Iš tikrųjų nežinau. Juk paslaptis, kaip tu susirgai. Niekas to nežino. Ir niekas nežino, kaip vyksta stebuklingi išgijimai. Tačiau taip būna! Ji linktelėjo ir ėmė tyrinėti savo rankas. – Aš žinau, kad taip būna. – Ar darei tuos vaizduotės pratimus? – O, taip, – patvirtino ji. – Įsivaizdavau, jog esu stipri ir sveika, kad irkluoju, bėgioju, šoku ir, žinoma, dulkinuosi. – Turėtum įsivaizduoti, kaip gerosios ląstelės puola blogąsias. – Iš tikrųjų? – ji sėdėdama išsitiesė ir atidžiai klausėsi. 23